Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėja Virgina Pankauskienė Teisminio proceso Nr. 1-43-3-00004-2013-1

2013 m. spalio 24 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Valužio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios E. B. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo R. B., gim. (duomenys neskelbtini) , pagal Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

E. B. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2012 m. lapkričio 21 d., apie 22.38 val., (duomenys neskelbtini) , savo namuose, kompiuteriu, tinklalapyje (duomenys neskelbtini), skiltyje „(duomenys neskelbtini), pasivadinęs vartotojo vardu „(duomenys neskelbtini)“, pasinaudodamas IP adresu (duomenys neskelbtini) ir elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini) paskelbė komentarą apie E. B., kaip parduotuvės vadovę, tikrovės neatitinkantį komentarą, kad „(...) ji žmogų laiko visiška atmata (...), dažnai renkasi su savo pasirinkta komanda poilsio salėje, geriama, darbuotojai gazdinami atleidimais jei jie skųsis (...),“ tokiu būdu ją paniekinant, pažeminant, pakertant pasitikėjimą ja.

Apeliaciniame skunde nukentėjusioji E. B. mano, kad nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Apeliantė nesutinka su skundžiamo nuosprendžio motyvu, kad komentare paskleista informacija, kuri galėjo paniekinti ar pažeminti ją ar pakirsti pasitikėjimą ja, faktiškai pagrįsta tik jos pačios parodymais ir loginiu manymu apie tokios galimybės egzistavimą. Nurodo, kad teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad ji apie komentarą sužinojo iš bendradarbių, kuriuos šis komentaras labai šokiravo ir sujaudino dėl jame esančios melagingos informacijos apie jos darbo stilių. Šias aplinkybes patvirtino liudytojos J. G., J. B., I. P.. Apeliantė tvirtina, kad dėl tokio komentaro ji patyrė psichologinę traumą, vartojo raminančius vaistus, dėl komentaro ją kvietė pasiaiškinti vadovybė. Nukentėjusioji mano, kad apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog komentare R. B. išdėstė tik savo susidarytą nuomonę apie jos vadovavimo stilių, nes nė vieno fakto, kuriuo remiantis jis suformavo komentare išreikštą nuomonę apie jos vadovavimą, nepateikė. Nukentėjusioji E. B. prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti.

Atsikirtimuose į apeliacinį skundą išteisintasis R. B. tvirtina, kad komentare išdėstė tik savo susidarytą nuomonę apie E. B. vadovavimo stilių. E. B. gąsdinimus dėl darbuotojų atleidimų girdėdavo sėdėdamas savo poste, nes poilsio salės durys būdavo praviros. E. B. pakenkti ar ją apšmeižti, būdamas jai nepavaldus, neturėjo tokios minties. Ji ėjo ir toliau eina savo pareigas. Išteisintasis R. B. prašo skundžiamą nuosprendį palikti galioti.

Apeliaciniame teismo posėdyje nukentėjusioji ir jos atstovas prašė apeliacinį skundą patenkinti, išteisintasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Šmeižtas pagal BK 154 straipsnį yra tikrovės neatitinkančios informacijos apie kitą žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Paskleidimu pripažįstamas tikrovės neatitinkančios informacijos apie kitą žmogų perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui privataus pokalbio metu, viešame pasisakyme, laiške, oficialiame rašte ar panašiai.

Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas. Kaltininkas suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę. Šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymis yra tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai tikrovės neatitinkančios, žeminančios asmens garbę ir orumą žinios. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis – reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Melagingos žinios yra tos, kurios neatitinka tikrovės, yra prasimanytos, t. y. skleidimas to, kas teigiama esant ar buvę, bet nėra ir nebuvo, arba faktai iškreipiami. Žiniai taikomas tiesos kriterijus netaikomas nuomonei, tačiau jos autorius turi užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ir duomenų. Nuomonė apie tam tikrą informaciją – tai faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, todėl nuomonė nelaikoma žinia, jei pareikšta nuomone nepaskleidžiama nauja informacija.

Teisiamajame posėdyje išteisintasis R. B. parodė, kad, dirbdamas (duomenys neskelbtini) apsaugos darbuotoju, sėdėdamas šalia parduotuvės vadovės kabineto, kurio durys būdavo praviros, matydavo, kada vadovė E. B. gerdavo kavą su pasirinkta komanda, girdėdavo, kaip E. B. sakydavo, kuris darbuotojas dirbs, kuris ne, jam nurodinėdavo sustumti vėžimėlius, nors jam dirbti šį darbą nepriklausė, gąsdino, kad atleis iš darbo, nors jis jai nepavaldus, girdėjo kitų darbuotojų atsiliepimus apie ją. Kasininkės šnekėdavo, kad dirba viršvalandžius, atlieka ne savo pareigas, tačiau buvo gąsdinamos, kad, jeigu pasiskųs, bus atleistos, todėl jis komentare išreiškė savo nuomonę apie E. B. vadovavimo stilių (b. l. 27–28).

Iš nukentėjusiosios E. B. parodymų matyti, kad ji neneigė, jog yra išsakiusi E. B. pastabų dėl jo darbo, sakė, kad jis negali rūkyti su darbuotojais. E. B. teigė, kad poilsio salės gerti kavai neturi, tačiau vykdavo rytiniai susirinkimai dėl darbo reikalų. Dėl R. B. paskelbtos informacijos, kuri neatitinka realybės, ją svarstė vadovybė, vadovas klausė, iš kur tokios kalbos. Valdžia apie komentarą sužinojo iš personalo. Po tokio komentaro ji smuko valdžios, darbuotojų ir klientų akyse, geria raminamuosius vaistus. Nesant įrodymų, ji jokia nuobauda nubausta nebuvo. Nukentėjusiosios teigimu, ji nė vieno darbuotojo atleidimais negąsdino, jeigu nebūtų mokama už viršvalandžius, tai žmonės žino, kur skųstis, ir būtų pasiskundę (b. l. 28–29).

Nukentėjusiosios E. B., liudytojų parodymai nepaneigė išteisintojo R. B. parodymų, kad jis matė, jog pasitarimų metu buvo geriama kava, girdėjo kalbas apie darbo reikalus, girdėjo E. B. pavaldinių pokalbius apie E. B. požiūrį į pavaldinių darbą ir to darbo vertinimą. E. B. nepaneigė R. B. parodymų, kad reiškė jam priekaištus dėl jo darbo. R. B. galėjo būti žinomos ir liudytojos J. G. (b. l. 29–30) išėjimo iš darbo aplinkybės. Ši aplinkybė parodo, kad parduotuvės darbuotojai bijojo, kad gali būti atleisti iš darbo net dėl ligos. Liudytojos J. B. (b. l. 29–30) supratimu, parduotuvės vadovė E. B. yra geras žmogus, nes nešaukia, neklykia, paklausus atsako gražiai, viršvalandžių dirbti neverčia, todėl manė, kad komentare parašyta netiesa (b. l. 29–30). Kad būdavo kalbama apie išėjimą iš darbo, kad pačios pardavėjos gąsdindavo E. B., jog išeis iš darbo, parodė liudytoja I. P.. Liudytojos J. G., J. B. ir I. P. yra pavaldžios E. B., todėl yra pagrindo manyti, kad šios liudytojos apie savo vadovę duoti jai nenaudingus parodymus nelinkusios.

Iš R. B. bei E. B. parodymų ir kitų bylos duomenų matyti, kad R. B., dirbdamas apsaugos darbuotoju parduotuvėje, kurios viena iš vadovių buvo E. B., turėdamas tarnybinę patalpą šalia patalpos, kurioje vykdavo E. B. rengiami gamybiniai pasitarimai, turėjo galimybę girdėti pokalbius, kurie vyko tų pasitarimų metu, turėjo galimybę stebėti ir E. B. elgesį su jai pavaldžiomis darbuotojomis. Bylos duomenimis nepaneigta, kad byloje paminėtoje parduotuvėje buvo daromi susirinkimai, galbūt geriama kava, galėjo būti kalbama ir apie darbuotojų sunkias darbo sąlygas, buvo išreiškiamas parduotuvės vadovų požiūris į darbuotojus ir jų darbą, buvo kalbama apie konkrečių darbuotojų išėjimo iš darbo priežastis, atleidimą iš darbo. Įvertinęs parduotuvės aplinkoje išgirstas kalbas, iš to susidaręs tam tikrą nuomonę apie parduotuvės vadovės E. B. vadovavimo stilių, apibendrintas išvadas E. B. viešuose komentaruose pateikė kaip savo subjektyvią nuomonę. Jeigu E. B. R. B. buvo pareiškusi pastabas ir dėl jo darbo, tai R. B. viešame komentare panaudodamas sąvoką „atmata“ galėjo išreikšti E. B. požiūrį į save patį. Komentare išsakytos mintys iš esmės nebuvo prasimanytos, girdėtą parduotuvės aplinkoje informaciją R. B. įvertino pagal savo suvokimą. Iš liudytojų J. G., J. B. ir I. P. parodymų matyti, kad R. B. komentaras šių liudytojų nuomonės apie vadovę į blogąją pusę nepakeitė (b. l. 28–30), E. B. vadovai R. B. komentaru tik pasidomėjo, tačiau jai jokių priekaištų ryšium su komentare išsakyta nuomone nepareiškė.

Kadangi garbės ir orumo pažeidimo bylos yra privataus kaltinimo bylos, kurios nagrinėjamos pagal tokius pat principus kaip ir visos kitos baudžiamosios bylos, jose taip pat galioja nekaltumo prezumpcija. Tai reiškia, kad kaltininko kaltę privalo įrodyti privatus kaltintojas. Be to, kaltintojas privalo įrodyti ir tai, kad apskritai buvo padaryta nusikalstama veika, priešingu atveju kaltininkas nebus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Taigi baudžiamajame procese įrodinėjimo pareiga tenka privačiam kaltintojui. Kitaip tariant, nukentėjusysis arba jo teisėtas atstovas privalo įrodinėti visus šmeižimo arba įžeidimo nusikalstamos veikos sudėties požymius. Šmeižimo ir įžeidimo baudžiamosiose bylose nukentėjusysis turi įrodyti ne tik kaltinamojo kaltę, bet ir nusikalstamos veikos padarymo faktą – t. y. visus šių nusikalstamų veikų požymius, kurie turi būti įrodyti norint kaltinamąjį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Palyginus su civiliniu procesu tai žymiai apsunkina nukentėjusiojo procesinę padėtį privataus kaltinimo tvarka nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą duomenų neatitikimo tikrovės prezumpciją: „Preziumuojama, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai“. Iš šitos prezumpcijos darytina išvada, kad duomenų atitikimą tikrovei turi įrodinėti atsakovas. Kitus tris faktus: duomenų paskleidimą, faktą, kad duomenys yra apie ieškovą, bei faktą, kad duomenys žemina ieškovo garbę ir orumą, turi įrodinėti pats ieškovas.

Šioje baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais R. B. tyčia paskelbtu komentaru, kad „ (...) ji žmogų laiko visiška atmata (...), dažnai renkasi su savo pasirinkta komanda poilsio salėje, geriama, darbuotojai gazdinami atleidimais jei jie skųsis (...)“, paskleisti apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, neįrodyta.

Apylinkės teismo nuosprendyje išsakyta nuomonė, kad tai, jog komentare paskleista informacija galėjo paniekinti ar pažeminti E. B. ar pakirsti pasitikėjimą ja, faktiškai pagrįsta tik jos pačios parodymais ir jos loginiu manymu apie tokios galimybės egzistavimą, yra pagrįsta apylinkės teismo nuosprendyje aptartais įrodymais, kurie įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų.

Šilutės rajono apylinkės teismo 2013-06-06 nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nenaikintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

nukentėjusiosios E. B. apeliacinį skundą atmesti.