Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Markučių mozaika“ atstovams S. S. (S. S.) ir adv. Stasiui Sandai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Markučių mozaika“ ir E. B., dėl statybos leidimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas Vilniaus rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, (toliau – ir pareiškėjas; apeliantas) su pareiškimu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Vilniaus rajono vyr. architekto 1992 m. gegužės 4 d. išduotą statybos leidimą Nr. 23 (toliau – ir Statybos leidimas).

Skunde pareiškėjas nurodė, kad 5 ha ploto žemės sklypas, esantis Vilniaus rajone, Pakrauglės viensėdyje (toliau – ir Žemės sklypas), kurio viena iš specialiųjų naudojimo sąlygų – naudingųjų išteklių telkiniai, nuosavybės teisėmis priklauso Lietuvos Respublikai. Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojas 1998 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 1265-41 Žemės sklypą išnuomojo 10 metų akcinei bendrovei (toliau ir – AB) „Sąstatas“, nustatydamas, kad jis bus naudojamas kitai paskirčiai (žvyro-smėlio telkinio eksploatavimui). Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau – ir VAVA) su AB „Sąstatas“ 1998 m. gegužės 4 d. 10 metų sudarė Žemės sklypo valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. 209. Vilniaus apskrities viršininkas 2005 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 2.3-7722-41 patikslino 1998 m. gegužės 4 d. įsakymą Nr. 1256-41, vietoje AB „Sąstatas“ įrašydamas uždaroji akcinė bendrovė „Markučių mozaika“ (toliau – ir Bendrovė; trečiasis suinteresuotas asmuo), o VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius ir Bendrovė 2005 m. rugsėjo 13 d. susitarimu atitinkamai patikslino 1998 m. gegužės 4 d. sutartį Nr. 209.

Pažymėjo, jog Statybos leidimas buvo išduotas S. B. individualiai įmonei (toliau – ir S. B. IĮ) vykdyti statybos darbus, t. y. Vilniaus rajone, Pakrauglės kaime, statyti gelžbetonio gaminių cechą (toliau – ir Cechas). Nurodė, kad Vilniaus rajono valdybos Architektūros skyrius 1995 m. gegužės 15 d. raštu (reg. Nr. 14) informavo Respublikinį valstybinį inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biurą, kad S. B. IĮ Cechas buvo pastatytas pagal Vilniaus rajono vyr. architekto suderintą projektą ir Statybos leidimą. Pagal 2004 m. birželio 9 d. paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 1-4783 bei turto pasidalijimo sutartį Nr. 1-47832004-06-21 E. B. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) nuosavybės teises į 172,38 m² bendro ploto Cechą įregistravo Nekilnojamojo turto registre.

Nustatė, kad Cechas buvo pastatytas naudojamo Vilniaus rajono Pakrauglės žvyro ir smėlio telkinio kasybos sklypo plote ir kad nei ankstesni, nei dabartinis šio telkinio išteklių naudotojas neteikė ir negalėjo teikti Lietuvos geologijos tarnybai prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) prašymo derinti Pakrauglės telkinio rekultivuotino ploto esamo statinio vietoje ir jo aplinkinėje zonoje, nes iš grafinės informacijos (markšeiderinio plano) matyti, jog minėtoje zonoje naudingoji iškasena nėra pilnai išeksploatuota ir Tarnybai nežinomos statinio atsiradimo ant neišeksploatuotų naudojamo telkinio išteklių aplinkybės.

Laikėsi pozicijos, jog, atsižvelgiant į tai, kad Statybos leidimas buvo išduotas 1992 m. gegužės 4 d., jam netaikytinos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 nuostatos, o, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 33 straipsniu, jam taikytina 1976 m. birželio 9 d. Žemės gelmių kodekso (toliau – ir ŽGK) 50 straipsnio 1 dalis, kuri numatė, kad draudžiama projektuoti ir statyti pramonės kompleksus ir kitus ūkio objektus, prieš tai negavus iš atitinkamos teritorinės geologijos organizacijos duomenų, kad žemės gelmėse po būsimos statybos sklypu naudingųjų iškasenų nėra. Vertino, jog nagrinėjamu atveju Cechui Statybos leidimas buvo išduotas pažeidžiant ŽGK 50 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl Statybos leidimas naikintinas.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi ir paaiškino, kad 1 mėnesio terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2008 m. rugsėjo 22 d., kurią buvo gautas paskutinis atsakymas į, remiantis Bendrovės 2008 m. birželio 20 d. pareiškimu, išsiųstus užklausimus, ir kurio pagrindu buvo nuspręsta, jog buvo surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad Statybos leidimas pažeidžia viešąjį interesą.

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija; atsakovas) atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad su pareiškimu nesutinka, ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime atsakovas laikėsi nuomonės, jog pareiškėjas siekia apginti Bendrovės subjektines teises, o ne viešąjį interesą. Rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 11 d. nutartimi Nr. 3K-3-695/2003, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. sausio 29 d. konsultacija, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šiuo klausimu suformuota praktika (administracinės bylos Nr. A3-11/2004, Nr. A15-1725/2005, Nr. A3-64/2007, Nr. A8-1582/2005), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimu.

Nukreipė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-1797/2005 ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju svarbu išsiaiškinti, ar S. B., prašydamas išduoti Statybos leidimą, buvo sąžiningas. Pabrėžė, kad, nagrinėjant Statybos leidimo panaikinimo klausimą, būtina išaiškinti ir įvertinti faktines bylos aplinkybes tuo aspektu, ar pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra pakankamas pagrindas nutraukti Statybos leidimo galiojimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškimo priede Nr. 2 nurodyta, jog „<...> 1991 m. spalio 28 d. karjerą tuo metu eksploatavusi valstybinė akcinė statybos įmonė „Nemenčinė“ 0,15 ha minėto sklypo pernuomavo S. B. individualiai įmonei, gelžbetonio gaminių gamybos aikštelės įrengimui“, tačiau minėta nuomos sutartis nėra pridedama prie pareiškimo, todėl neaišku, ar tokia sutartis iš tiesų egzistavo, kas jos šalys, kokiam tikslui ji buvo sudaryta ir pan. Rėmėsi Statybos leidimo išdavimo momentu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 310 straipsniu, kuris numatė, jog nuomininkas turi teisę subnuomoti išsinuomotą turtą tiktai gavęs nuomotojo sutikimą, ir padarė išvadą, kad tuo atveju, jeigu sutartį su valstybine akcine statybos bendrove „Nemenčinė“ sudarė VAVA, ši institucija žinojo ir apie sudarytą subnuomos sutartį su S. B. IĮ. Pažymėjo, kad, nors Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojo 1998 m. gegužės 4 d. įsakyme Nr. 1265-41 minima 1994 m. birželio 9 d. valstybinės žemės nuomos sutartis su valstybine akcine statybos bendrove „Nemenčinė“, tačiau iš šių dokumentų neaišku, kada ji buvo sudaryta.

Vertino, kad buvo praleisti pareiškimo padavimo terminai, nes nuo Statybos leidimo išdavimo momento praėjo daug laiko, o juos atnaujinti nėra pagrindo. Nurodė, jog Bendrovė visą Statybos leidimo galiojimo laikotarpį žinojo apie sklypo pernuomavimo S. B. ĮI faktą, apie Statybos leidimo išdavimo faktą, apie statinių egzistavimo Sklype faktą, tačiau nesiėmė jokių priemonių savo tariamai pažeistoms subjektinėms teisėms ginti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Bendrovė atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad su pareiškimu sutinka, ir prašė jį tenkinti.

Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, jog E. B. nuosavybės teisėmis priklausantis statinys (Cechas) yra pastatytas Bendrovės eksploatuojamo Vilniaus rajono Pakrauglės žvyro ir smėlio telkinio kasybos sklypo plote ir kliudo eksploatuoti šį naudingųjų iškasenų telkinį. Pažymėjo, kad, atsižvelgus į tai, jog Tarnyba 2006 m. birželio 7 d. išdavė Bendrovei leidimą ir pasirašė išteklių naudojimo sutartį naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes šiame telkinyje iki 2031 m. birželio 14 d., minėto statinio atsiradimas eksploatuojamame žvyro karjere pažeidžia ne tik valstybės, kaip sklypo savininko, bet ir Bendrovės, eksploatuojančios naudingųjų iškasenų telkinį, interesus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo E. B. atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad su pareiškimu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, jog jo tėvas S. B. 1990 m. spalio 15 d. įregistravo S. B. IĮ ir gelžbetoninių gaminių gamybą vystė Pakrauglės telkinyje, todėl jo išeksploatuotoje dalyje nutarė statyti Cechą. Teigė, kad visi statybai reikalingi leidimai ir duomenys buvo pateikti, todėl Vilniaus rajono vyr. architektas 1992 m. gegužės 4 d. išdavė Statybos leidimą. Nurodė, jog tais pačiais metais S. B. pastatė bei įregistravo Cechą, kurį E. B. nuosavybės teisėmis įgijo pagal 2004 m. birželio 9 d. paveldėjimo liudijimą Nr. 1-4783 ir turto pasidalijimo sutartį Nr. 1-4784. Akcentavo, kad visi veiksmai, susiję su Cecho statyba ir registracija, buvo atlikti tinkamai ir teisėtai, nes, jei, pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, neišeksploatuotoje sklypo dalyje statinio statyba nebūtų buvusi galima, vyriausiasis architektas nebūtų išdavęs Statybos leidimo. Pažymėjo, kad Pakrauglės telkinys eksploatuojamas nuo 1986 metų pabaigos ir jame esantis smėlis bei žvyras buvo pradėti kasti nuo tos vietos, kurioje šiuo metu stovi jam priklausantis statinys, iki 1994 metų, kai buvo surašyta išteklių naudojimo sutartis su valstybine akcine statybos bendrove „Nemenčinė“, ta telkinio dalis, kurioje pastatytas Cechas, buvo pilnai išeksploatuota. Tai patvirtina valstybine akcine statybos bendrove „Nemenčinė“ 1995 m. gruodžio 8 d. raštas Nr. 378 ir Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus rajono agentūros 1999 m. rugsėjo 10 d. akte užfiksuotos aplinkybės, be to, tai galima nustatyti ir vizualiai įvertinus vietovę, nes Cechas stovi žemiau bendro sklypo lygio (dauboje), tuo tarpu iškasenos kasamos nuo sklypo šlaitų.

Teigė, jog pareiškėjas savo pareiškimą grindžia vienintele aplinkybe, kad statiniui (Cechui) Statybos leidimas buvo išduotas pažeidžiant ŽGK 50 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tačiau jos nepagrindžia jokiais leistinais įrodymais. Vertino, jog tai, kad pareiškėjas neturi statinio užimamos teritorijos naudingųjų iškasenų išeksploatavimą pagrindžiančio dokumento, nereiškia, jog tokio dokumento nėra ar niekada nebuvo, juo labiau nepagrindžia aplinkybės, kad statinio užimamoje teritorijoje nėra išeksploatuotos naudingosios iškasenos. Pabrėžė, jog ŽGK nereikalavo, kad, prieš statant statinį, būtų išduotas atitinkamos teritorinės geologijos organizacijos rašytinis dokumentas, patvirtinantis, jog žemės gelmėse po būsimos statybos sklypu naudingųjų iškasenų nėra.

Nukreipė į Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį ir pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog Cechas yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, reiškia, kad visi dokumentai, reikalingi jo statybai ir registracijai, buvo išduoti teisėtai.

Rėmėsi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika ir teigė, kad pareiškėjas pateikė teismui susirašinėjimo su įvairiomis įstaigomis ir institucijomis dokumentaciją, kuri nepagrindžia jokių šiai bylai svarbių faktų ir aplinkybių, todėl pareiškėjas iš esmės vadovaujasi vien trečiojo suinteresuoto asmens Bendrovės 2008 m. birželio 16 d. pareikštu skundu. Atkreipė dėmesį į tai, kad nuo Bendrovės skundo gavimo iki pareiškėjo kreipimosi į teismą praėjo daugiau nei trys mėnesiai.

Pabrėžė, kad nėra aišku, kokį ir kieno viešąjį interesą gina pareiškėjas, nes statinio užimamos teritorijos naudingosios medžiagos jau seniai išeksploatuotos, o statinys pastatytas ir įregistruotas laikantis teisės aktų reikalavimų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 17 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimo netenkino.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalimi, ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 ir 3 punktais, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A3-11/2004, 2005 m. spalio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A8-1582/2005, 2005 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A3-1725/2005, 2007 m. sausio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A3-64/2007, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A17-742/2007 ir padarė išvadą, kad pareiškėjas turėjo pakankamą pagrindą kilusį ginčą traktuoti kaip viešojo intereso gynimą, nes, viena vertus, Sklypas su jo gelmėse esančiais (ar buvusiais) ištekliais yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, antra vertus, valstybė yra suinteresuota, kad jos žemės gelmės būtų eksploatuojamos racionaliai, pagal teisės aktų reikalavimus.

Nukreipė į ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-660/2007, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-742/2007 ir konstatavo, jog pareiškėjas įrodymus, reikalingus kreiptis į teismą, surinko per protingą laiką, todėl nepraleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino kreiptis į teismą.

Nurodė, jog Statybos leidimo išdavimo metu statybos leidimų išdavimo tvarką (taikant analogiją) reglamentavo Vyriausybės 1991 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 278 patvirtinti Individualios statybos nuostatai, Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministro 1991 m. rugpjūčio 8 d. įsakymas Nr. 109 „Dėl individualių statybų įregistravimo tvarkos“, Statybos ir urbanistikos ministerijos kolegijos posėdžio 1991 m. vasario 20 d. nutarimas Nr. 6 „Dėl kapitalinės statybos kokybės“, ŽGK, ir pažymėjo, kad, pagal 1991 m. gegužės 4 d. galiojusį reglamentavimą, Statybos leidimą atitiko statybos įregistravimas tuometinių savivaldybių valdybų Architektūros skyriuose. Padarė išvadą, jog, formaliai vertinant, Statybos leidimas atitinka jo išdavimo metu teisės aktų jam keltus reikalavimus.

Pažymėjo, kad nuo 1992 m. gegužės 4 d. (statybos įregistravimo data) iki 1995 m. birželio 9 d. (statinio įregistravimo data) statybos teisiniai santykiai buvo reglamentuojami Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintomis Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygomis, Vyriausybės 1992 m. gegužės 29 d. nutarimu Nr. 411 patvirtintais Valstybinės projektavimo priežiūros nuostatais, Vyriausybės 1992 m. gruodžio 8 d. nutarimu Nr. 931 „Dėl Statinių statybos ir eksploatavimo valstybinės priežiūros vykdymo“, Vyriausybės 1992 m. gruodžio 10 d. nutarimu Nr. 937 patvirtintais Statybos pagrindų laikinaisiais nuostatais, Statybos ir urbanistikos ministerijos 1994 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 249 patvirtinta Respublikinės statybos norma „Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo taisyklės“ (RSN 158-94), ir sprendė, jog, pagal Vyriausybės 1992 m. gegužės 29 d. nutarimu Nr. 411 patvirtintų Valstybinės projektavimo priežiūros nuostatų 19 punktą, tuometinė Valstybinė geologijos tarnyba nevykdė funkcijos teikti duomenis, kad žemės gelmėse po būsimos statybos sklypu naudingųjų iškasenų nėra: pagal ŽGK 50 straipsnio 1 dalį, šie duomenys (o ne leidimas statyti) turėjo būti gauti iš atitinkamos teritorinės geologijos organizacijos, tačiau pareiškėjas nenustatė, nei kokia konkrečiai tai turėjo būti „atitinkama teritorinė geologijos organizacija“, nei kokia forma ir kam tie duomenys turėjo būti pateikti, dėl ko pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nebuvo nuneigta tikimybė, jog tokie duomenys Vilniaus rajono savivaldybės valdybos Architektūros skyriui buvo pateikti.

Nukreipė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-1797/2005 ir pažymėjo, kad vien formalių pažeidimų buvimas nesudaro pagrindo panaikinti leidimą statybai, jei nėra pažeisti viešieji ir trečiųjų asmenų interesai. Pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog S. B., siekdamas Statybos leidimo išdavimo, elgėsi nesąžiningai.

Nurodė, jog statybos leidimo galiojimas laike pasibaigia, kai statinys, nepažeidžiant bendrųjų statybos leidimo galiojimo terminų, priimamas naudoti ir įregistruojamas Nekilnojamojo turto registre. Konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ginčijamo Statybos leidimo galiojimas laike pasibaigė 1995 m. birželio 9 d., t. y. statinį (Cechą) įregistravus tuometiniame registre. Atsižvelgęs į tai, padarė išvadą, jog negalima panaikinti akto, kurio galiojimas de facto yra pasibaigęs. Atkreipė dėmesį į tai, kad, net ir patenkinus pareiškimo reikalavimą ir Statybos leidimą panaikinus, pareiškėjas nepasieks norimų teisinių pasekmių, nes šioje byloje neginčija statinio (Cecho) įregistravimo.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo pareiškimas būtų patenkintas.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tokiais pačiais argumentais, kokie buvo nurodyti pareiškėjo pareiškime pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovas teigia, jog sutinka su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytais faktais, teisės aktų analize bei padarytomis išvadomis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo E. B. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1) Nors pareiškėjas ir teigia, kad Tarnyba yra ŽGK minima organizacija, tačiau nenurodo jokių teisės aktų, kuriais remiantis darytina tokia išvada. Atkreipia dėmesį į tai, jog tuo metu Tarnyba (tuometinė Lietuvos geologijos valdyba) nebuvo vienintelė organizacija, kuriai buvo pavesta vykdyti žemės naudojimo valstybinę kontrolę. Remiasi ŽGK 8, 9, 54 straipsniais, Vyriausybės 1994 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1244 patvirtintų Žemės naudojimo valstybinės kontrolės nuostatų 2, 4.2.4 punktais ir teigia, kad, be Tarnybos (tuo metu – Lietuvos geologijos valdybos), vykdyti žemės naudojimo valstybinę kontrolę, prižiūrėti statinių statybos įtaką žemės naudmenoms buvo pavesta ir kitiems valstybinėms bei vietos savivaldos įstaigoms ir pareigūnams. Paaiškina, kad jam nuosavybės teisėmis priklausančio Cecho statybos vieta buvo suderinta su Vilniaus rajono valstybinės žemės naudojimo ir apsaugos inspektoriumi, ką patvirtina 1991 m. spalio 16 d. suderinimas apžvalginiame žemėlapyje. Atkreipia dėmesį į tai, kad šis pareigūnas tvirtino ir Pakrauglės žvyro ir smėlio karjero ribas.

2) Apelianto teiginys, kad Cecho statybos vietoje naudingosios iškasenos nėra išeksploatuotos, nepagrįstas jokiais įrodymais.

3) Nesutikdamas su pareiškėjo nuomone, kad Statybos leidimas naikintinas nepriklausomai nuo to, ar jo galiojimas laike pasibaigęs, ar ne, nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje Nr. A2-1161/2006 ir pritaria skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime padarytai išvadai dėl Statybos leidimo galiojimo pasibaigimo 1995 m. birželio 9 d.

Motyvuojamoji dalis

k onstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinis ginčas kilo dėl Statybos leidimo teisėtumo ir pagrįstumo: nagrinėjamoje byloje pareikštu materialiniu teisiniu reikalavimu pareiškėjas siekia apginti viešąjį interesą, kurio pažeidimas, anot pareiškėjo, pasireiškia tuo, kad Žemės sklype, t. y. valstybinėje žemėje, kuri eksploatuojama kaip žvyro ir smėlio karjeras, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, buvo pastatytas statinys (Cechas).

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo E. B. laikosi pozicijos, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju neįrodė viešojo intereso pažeidimo: jų manymu, pareiškėjo pareiškimu yra ginamos tik Bendrovės subjektinės teisės, t. y. privatus interesas.

Atsižvelgiant į tai, pirmiausia būtina nustatyti, ar pareiškėjo ginami interesai, vertinant jų turinį, pripažintini viešuoju interesu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje formuojama tokia pozicija, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija. Todėl kiekvienu atveju, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės (2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008). Atsižvelgus į tai, kad įstatymų leidėjas nėra pateikęs viešojo intereso sampratos, ir įvertinus, kad Konstitucinis Teismas viešąjį interesą supranta plačiai, bylą nagrinėjantiems administraciniams teismams suteikiama diskrecija nustatyti, ar interesas, į kurį kėsinamasi, pripažintinas viešuoju interesu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas suteikia teisę prokurorui spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis administracinę bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą. Tokioje byloje teismas kiekvieną kartą turi ad hoc nustatinėti viešojo intereso buvimo faktą, atsižvelgdamas į visas konkrečios bylos aplinkybes, joje nagrinėtinų klausimų pobūdį ir reikšmę (2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007). Tokia pat pozicija atsispindi Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, pagal kurią, tais atvejais, kai sprendimą, ar tam tikras interesas turi būti laikomas viešuoju ir ginamas bei saugomas kaip viešasis interesas, turi priimti bylą nagrinėjantis teismas, būtina tai motyvuoti atitinkamame teismo sprendime. Priešingu atveju kiltų pagrįsta abejonė, kad tai, kas teismo yra ginama ir saugoma kaip viešasis interesas, iš tikrųjų yra ne viešasis, bet privatus tam tikro asmens interesas (2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Tokia pati pozicija įtvirtinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, iš kurios matyti, kad teismas laikosi nuostatos, jog įstatymų leidėjas viešąjį interesą supranta plačiai ir suteikia teisę prokurorui spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą ar ne, taip pat laikomasi pozicijos, kad galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis bylą, iškeltą pagal prokuroro ieškinį (2006 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2006).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje administracinėje jurisprudencijoje taip pat laikomasi pozicijos, kad viešasis interesas, taikant ABTĮ, paprastai turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo nustatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (2004 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-11/2004).

Byloje buvo nustatyta, kad ginčo statinys, t. y. Cechas, esantis Pakrauglės žvyro ir smėlio karjero teritorijoje, buvo pastatytas 1992 m., o S. B. IĮ nuosavybės teisės į jį Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos 1995 m. liepos 14 d. (namų valdos techninės apskaitos byla Nr. 10/48980, b. l. 40-50; 2008 m. liepos 1 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas su istorija, b. l. 51). Bendrovė teisę eksploatuoti Pakrauglės žvyro ir smėlio karjerą įgijo 2006 m. (Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. rugpjūčio 31 d. įsakymas Nr. 7722-41 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 1998-05-04 įsakymo Nr. 1265-41 patikslinimo”, b. l. 31; 2005 m. rugsėjo 13 d. susitarimas dėl valstybinės žemės nuomos sutarties patikslinimo, b. l. 32; 2006 m. birželio 7 d. leidimas naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes Nr. 3-06, b. l. 33; 2006 m. birželio 17 d. Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Pakrauglės telkinio žvyro ir smėlio išteklių naudojimo sutartis prie leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes Nr. 13-06, b. l. 34-35). Taigi akivaizdu, jog apie minėto statinio buvimą Pakrauglės žvyro ir smėlio karjero teritorijoje ji (taip pat ir jos pirmtakė AB „Sąstatas“, apie ką galima spręsti iš 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimo aplinkos apsaugos administracinio teisės pažeidimo byloje, b. l. 83-84) turėjo žinoti ir žinojo dar iki kreipimosi Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai pateikimo (Bendrovės 2008 m. birželio 16 d. pareiškimas dėl pažeisto viešo intereso gynimo, b. l. 6-7). Tą patvirtina tiek kreipimosi į Generalinę prokuratūrą kreipimosi turinys, tiek ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus rajono agentūros 2006 m. liepos 14 d. aplinkos apsaugos įstatymų vykdymo patikrinimo aktas (b. l. 61-62), kuriame Bendrovės vadovybei buvo nurodyta spręsti dėl Pakriauglės žvyro ir smėlio karjero teritorijoje esančių laikinų pastatų iškėlimo.

Teisėjų kolegija pažymi, jog nuo Bendrovės teisės eksploatuoti Pakrauglės žvyro ir smėlio karjerą įgijimo iki jos kreipimosi į Generalinę prokuratūrą faktinė situacija nagrinėjamu klausimu nepasikeitė, išskyrus minėtą Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus rajono agentūros 2006 m. liepos 14 d. aplinkos apsaugos įstatymų vykdymo patikrinimo aktą, kurio pagrindu, kaip galima spręsti iš Bendrovės pareiškimo Generalinei prokuratūrai turinio, Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus rajono agentūros pareigūnas Bendrovei 2006 m. liepos 17 d. surašė privalomąjį nurodymą Nr. 8.3-49, kuriame nurodoma iš Pakriauglės žvyro ir smėlio karjero teritorijos iškelti jame esančius pastatus.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, vykdydama minėtą privalomąjį nurodymą, Bendrovė 2006 m. rugpjūčio 21 d. ir pakartotinai 2006 m. rugsėjo 8 d. kreipėsi į E. B., idant jis iš Pakriauglės žvyro ir smėlio karjero iškeldintų jam priklausančius laikinus pastatus (b. l. 99-100). Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad E. B. pirmiau nurodytu klausimu būtų pateikęs kokį nors atsakymą Bendrovei ar ėmęsis kokių nors veiksmų, jog Bendrovės reikalavimas būtų įvykdytas. Remdamasi tuo, Bendrovė 2007 m. liepos 25 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininką su pareiškimu dėl viešo intereso gynimo (b. l. 101-102), kuriame nurodė, jog, pradėjus domėtis, kaip įvykdyti minėtą privalomąjį reikalavimą, paaiškėjo, kad, anot Bendrovės, pažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymus, prie E. B. priklausančių laikinųjų pastatų yra formuojamas 0,2477 ha ploto žemės sklypas. VAVA 2008 m. sausio 11 d. raštu Nr. 20-25 „Dėl pateikto prašymo“ (b. l. 103) informavo Bendrovę, kad jos prašymas buvo perduotas VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui, ir pažymėjo, jog ginčo statinys (Cechas) nėra laikinasis statinys. VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2008 m. vasario 11 d. rašte Nr. (100)-11.55-131 (b. l. 104) Bendrovei, jeigu ši norinti išsiaiškinti E. B. nuosavybės teisėmis priklausančio nekilnojamojo turto teisėtumo arba registracijos panaikinimo klausimus, pasiūlė kreiptis į Vilniaus rajono apylinkės teismą.

Pažymėtina ir tai, jog tai, kad ginčo statinys (Cechas) turi būti demontuotas, 2007 m. rugsėjo 11 d. rašte Nr. 1.7-1702 „Dėl Pakrauglės telkinio išteklių naudojimo“ (b. l. 105) nurodė ir Tarnyba.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau nustatytos aplinkybės patvirtina, jog Bendrovė į Generalinę prokuratūrą kreipėsi siekdama realizuoti savo privatų interesą, t. y. siekdama netiesiogiai įvykdyti Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus rajono agentūros 2006 m. liepos 17 d. privalomąjį nurodymą Nr. 8.3-49 bei užkirsti kelią žemės sklypo prie ginčo statinio (Cecho) formavimui. Iš esmės šiomis aplinkybėmis ir yra grindžiamas Bendrovės Generalinei prokuratūrai pateiktas pareiškimas. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas, rinkdamas duomenis, kurie pagrįstų arba paneigtų Bendrovės pareiškime Generalinei prokuratūrai išdėstytus teiginius, pirmiau nurodytų aplinkybių apskritai nevertino.

Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai, o to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją. Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijos 54 straipsnyje įtvirtinti natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė, ir jog iš Konstitucijos 54 straipsnio kyla pareigos ir visiems Lietuvos Respublikos teritorijoje esantiems asmenims: jie privalo susilaikyti nuo tokių veiksmų, kuriais būtų daroma žala žemei, jos gelmėms, vandeniui, orui, augalijai ir gyvūnijai.

Kaip jau buvo minėta, viešasis interesas, taikant ABTĮ, paprastai turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai. Pažymėtina, kad pareiškėjas, su pareiškimu kreipdamasis į teismą, nepateikė nei vieno argumento, kodėl nagrinėjamu atveju, jo nuomone, ta aplinkybė, jog ginčo statinys (Cechas) yra Pakriauglės žvyro ir smėlio karjero, kurį eksploatuoja Bendrovė, teritorijoje (valstybinėje žemėje), yra objektyviai reikšminga, vertinga visuomenei ar jos daliai. Pagrindinis pareiškėjo pareiškimo argumentas yra tas, jog ginčo statinys (Cechas) stovi valstybinėje žemėje, kurios viena iš specialiųjų naudojimo sąlygų – naudingųjų išteklių telkiniai, ir jog jis trukdo Bendrovei eksploatuoti joje (toje dalyje, kurioje stove statinys (Cechas) esantį žvyro ir smėlio karjerą. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad vien šios aplinkybės nepakanka, idant būtų konstatuota, jog buvo pažeistas viešasis interesas. Taigi darytina išvada, jog pareiškėjo pareiškimu yra siekiama apginti tariamai pažeistą Bendrovės subjektinę teisę eksploatuoti Pakriauglės žvyro ir smėlio karjerą toje vietoje, kurioje stovi ginčo statinys (Cechas). Tokios situacijos tiek dėl jos pobūdžio, tiek dėl jos masto negalima vertinti kaip viešojo intereso pažeidimo. Įvertinus pareiškėjo ginamo intereso turinį, konstatuotina, kad jis nagrinėjamu atveju kreipėsi į teismą gindamas viešąjį interesą nepagrįstai.

Be kita ko, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog, nagrinėjamu atveju netgi ir padarius išvadą, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi iš tiesų gindamas viešąjį interesą, jo keliamas materialinis teisinis reikalavimas yra nepakankamas pažeistam viešajam interesui apginti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-65/2009 buvo pažymėta, jog pareiškėjo, ginančio viešąjį interesą, pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai turi būti tinkami pažeistam viešajam interesui apginti. Pareiškimo, kuriuo ginamas viešasis interesas, dalykas yra viešojo intereso gynimas, o administracinių aktų panaikinimas ar kitų gynybos priemonių taikymas (uždraudimas atlikti veiksmus, žalos atlyginimo priteisimas ir pan.) yra būdas, kuriuo viešasis interesas gali būti apginamas. Kai viešojo intereso pažeidimas pasireiškia priimtais neteisėtais administraciniais aktais, reikalavimas šiuos aktus panaikinti iš tiesų reiškia reikalavimą apginti viešąjį interesą, panaikinant atitinkamus administracinius aktus. Todėl teismas, nagrinėdamas prokuroro reikalavimą panaikinti administracinius aktus, turi nustatyti, ar šių aktų panaikinimas sukels siekiamas teisines pasekmes, t. y. ar realiai leis apginti viešąjį interesą. Nenustačius, kad administracinių aktų panaikinimas sukeltų realias teisines pasekmes viešojo intereso gynimui, pareiškėjo reikalavimas turėtų būti netenkinamas, nes keliamų reikalavimų apimtimi nebūtų apgintas viešasis interesas. Tais atvejais, kai neteisėtų administracinių aktų pagrindu yra pastatyti statiniai, jeigu jų statyba pažeidė viešąjį interesą, viešojo intereso apgynimas reikštų neteisėtos statybos teisinių pasekmių pašalinimą, o ne vien administracinių aktų, kurie sąlygojo šias statybas, panaikinimą. Nagrinėjamoje byloje ginčijamo Statybos leidimo pagrindu jau buvo pastatytas statinys, tačiau pareiškėjas prašė panaikinti tik Statybos leidimą, neprašydamas pašalinti Statybos leidimo pagrindu atsiradusių padarinių, todėl tokio reikalavimo tenkinimas iš esmės neapgintų viešojo intereso.

Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, nors ir grindžiamas kitais motyvais, iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti nėra tikslinga, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Vilniaus rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas Artūras Drigotas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė