- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-30
- Bylos Nr.
- 2A-1202-823/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-13482-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Vidas Stankevičius, Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.)
- Atsakovas
- A. Z.
- Ieškovas
- R. Z.
- Kategorijos
- 78.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės - Balynienės, kolegijos teisėjų Rūtos Burdulienės ir Vido Stankevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo A. Z. (A. Z.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. Z. ieškinį atsakovui dėl nepilnametei dukrai priteisto išlaikymo dydžio pakeitimo, išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, išvadą byloje teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė R. Z. kreipėsi į teismą, prašydama pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. kovo 15 d. sprendimu iš atsakovo A. Z. priteisto išlaikymo dydį jo nepilnametei dukrai E. Z., padidinant išlaikymo dydį iki 1 000 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki dukters pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, gaunamų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskirti ieškovę R. Z.; priteisti iš atsakovo 9 000 Lt išlaikymo įsiskolinimą už trejus metus nuo 2010 m. balandžio 19 d. iki ieškinio įregistravimo teisme dienos; priteisti iš atsakovo 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti iš atsakovo visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2004 m. kovo 15 d. sprendimu nutraukė ieškovės ir atsakovo santuoką, priteisė iš atsakovo nepilnametės dukters E. Z. išlaikymui po 125 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki dukters pilnametystės. E. Z. gyvenamoji vieta buvo nustatyta su ieškove. Nors atsakovas A. Z. teikia 150 Lt dydžio išlaikymą vaikui, tačiau to nedaro reguliariai kas mėnesį. Ieškovė yra priversta nuolat prašyti atsakovo mokėti išlaikymą, priminti apie jo pareigą, nors atsakovas galimai dirba net keliose darbovietėse automobilių vairavimo instruktoriumi. Atsakovo A. Z. teikiamas išlaikymas nėra pakankamas net būtiniems kasdieniams paauglės dukters poreikiams tenkinti. Siekiant užtikrinti vaiko normalų vystymąsi ir būtinus jo poreikius, E. Z. išlaikymui per mėnesį reikia skirti apie 2 763 Lt. Išlaidas vaikui sudaro: maistas – 450 Lt, vitaminai, vaistai – 70 Lt, kineziterapijos užsiėmimai – 152 Lt, būreliai – 200 Lt, drabužiai ir avalynė – 100 Lt, higienos priemonės – 50 Lt, mėnesinis viešojo transporto bilietas ir parvežimas automobiliu vakarais po užsiėmimų – 100 Lt, knygos, mokymosi priemonės – 50 Lt, įmokos už mobilaus telefono ryšio paslaugas – 15 Lt, interneto ryšys – 21 Lt, kabelinė televizija – 55 Lt, laisvalaikis – 100 Lt, kišenpinigiai – 50 Lt, korepetitorių paslaugos – 1 000 Lt, išlaidų būstui išlaikyti dalis – 300 Lt, kitos nenumatytos išlaidos – 50 Lt. Prie dukros E. Z. materialinio išlaikymo atsakovas turi prisidėti 1 000 Lt suma per mėnesį, taip užtikrindamas dukros būtinų poreikių patenkinimą, o kartu ir materialinį išlaikymą, atitinkantį paauglės poreikius ir proporcingą tėvo turtinei padėčiai. Likusią išlaikymo sumą, kuri gerokai viršija 1 000 Lt per mėnesį, dukros išlaikymui skirs ieškovė R. Z..
Ieškovė paaiškino, kad nuo 2006 metų pablogėjo jos sveikata, 2007 metais atliktos 2 stuburo operacijos. Liga periodiškai paūmėja ir būtinas nuolatinis gydymas – reabilitacijos procedūros. Ieškovė taip pat privalo išlaikyti būstą, nuo 2011 m. balandžio 6 d. turi įsipareigojimų bankui, todėl pastaruosius kelerius metus jos galimybės prisiimti iš esmės visą nepilnametės dukters išlaikymo naštą žymiai sumažėjo. Mergaitei, kuriai jau yra 15 metų, augant, didėja jos poreikiai, interesų ir pomėgių ratas. Iš atsakovo A. Z. priteistinas didesnis išlaikymas už trejus metus atgal, skaičiuojant po 400 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Skaičiuojant po 400 Lt per mėnesį, priteistinas 9 000 Lt dydžio išlaikymo įsiskolinimas, taip užtikrinant prioritetinės nepilnametės atsakovo dukters teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.
Atsakovas A. Z. su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad jis visada tinkamai teikė išlaikymą ir vaikui kas mėnesį mokėjo po 150 Lt, be to, papildomai šventėms, mokslų metų pradžiai ir kitoms progoms dar skirdavo pinigų, apmokėdavo įvairias vaiko išlaidas. Atsakovas nuo 2008 m. birželio 12 d. savanoriškai, dukros E. Z. interesais, sudarė „Saugus vaiko fondas“ gyvybės draudimą ir kiekvieną mėnesį vaiko naudai moka po 150 Lt. Minėtą sutartį atsakovas sudarė, nes dirba praktinio vairavimo instruktoriumi, atsakovo darbas labai rizikingas. Atsitikus nelaimei, vaikas neliktų be būtino išlaikymo. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovė niekada nesikreipė į antstolį dėl išlaikymo įsiskolinimo išieškojimo, nes atsakovas kiekvieną mėnesį vaiko interesams skirdavo ir šiuo metu skiria nuo 300 Lt iki 500 Lt. Ieškovės R. Z. ieškinio reikalavimas priteisti 9 000 Lt išlaikymo įsiskolinimą yra aiškiai nepagrįstas. Byloje nesurinkta įrodymų, kad atsakovas trejus metus neteikė išlaikymo vaikui. Ieškovė pati ieškinio pareiškime nurodo, kad iš prašomo priteisti įsiskolinimo atima 4 500 Lt sumą, t.y. ji patvirtina, kad pagal atsakovo ir ieškovės pasirašytą bei Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. kovo 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3376-02/2004 patvirtintą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių atsakovas vaikui išlaikymą teikė tinkamai. Šalių buvo sutarta mokėti 125 Lt išlaikymą, o ieškovė nuo 2004 m. nereiškė noro įstatymo nustatyta tvarka padidinti išlaikymo dydį, todėl šioje byloje nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.200 straipsnio nuostatų. Atsakovas nurodė, kad šiuo metu dirba UAB „A. Bialo vairavimo mokykloje“, jo atlyginimas yra 1 000 Lt per mėnesį, kitų pajamų atsakovas neturi. Santuokos metu su ieškove įgytas turtas nepadalintas ir nėra vertingas. Atsakovas gyvena su garbaus amžiaus tėvu, kuriam taip pat būtinas išlaikymas ir pagalba. Kitų giminaičių, galinčių padėti rūpintis atsakovo tėvu, nėra. Prie tėvo išlaikymo atsakovas prisideda apie 300 Lt, todėl, išlaikydamas tėvą, jis savo vaikui gali skirti tik tokį išlaikymą, kurį skiria šiuo metu. t.y. nuo 300 Lt iki 500 Lt, į šią sumą įskaitant ir „Saugus vaiko fondas“ gyvybės draudimą.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius teismui pateiktoje išvadoje nurodė, kad sutinka su ieškovės argumentais, jog nepilnamečio vaiko poreikiai yra padidėję, kadangi po teismo sprendimo praėjo 9 metai ir mergaitė yra vyresnio amžiaus. Išvadą teikiančios institucijos nuomone, ieškovės R. Z. reikalavimas dėl išlaikymo dydžio pakeitimo atitinka nepilnametės E. Z. interesus.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino – dalyje dėl išlaikymo pakeitė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. kovo 15 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. N-2-3376-02/2004, padidino iš A. Z. priteistą išlaikymą nepilnametei dukrai E. Z. iki 1 000 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo dienos, t.y. 2013 m. balandžio 19 d. iki kol dukra sulauks pilnametystės; priteisė 9 000 Lt išlaikymo įsiskolinimą, pavedant išlaikymo lėšomis uzufrukto teise disponuoti įstatyminei nepilnametės dukros atstovei – motinai R. Z., priteistą sumą periodinėmis išmokomis kasmet indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją; priteisė iš atsakovo A. Z. ieškovės naudai jos turėtas 3 500 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti; priteisė iš atsakovo A. Z. į valstybės biudžetą 306 Lt žyminį mokestį ir 16 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas nurodė, kad E. Z. poreikiai yra ženkliai didesni, nei jie buvo 2004 metais, teismo sprendimo priteisti išlaikymą priėmimo metu. Nepilnametė yra sulaukusi 16 metų, lanko papildomus lietuvių kalbos ir matematikos užsiėmimus, turi specialių poreikių, susijusių su sveikata, todėl šiuo atveju vaiko išlaikymo dydžio negalima sieti tik su minimalia alga. Iš ieškovės pateiktų įrodymų matyti, kad vaikui išlaikyti per mėnesį reikia skirti apie 2 000 Lt. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad ieškovė R. Z. neteko darbo ir nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d. registruota darbo biržoje, jokių išmokų negauna, turi negrąžintą būsto paskolą, keletą nekilnojamojo turto objektų. Atsakovas dirba UAB „A. Bialo vairavimo mokykloje“, gauna minimalų darbo užmokestį, nuosavybės teise valdo keletą nekilnojamojo turto objektų. Teismo vertinimu, vien tai, kad atsakovas eilę metų gauna tik minimalias pajamas, nesudaro teisinio pagrindo nepriteisti nepilnametei dukrai tokio išlaikymo, kuris užtikrintų jos poreikius. Atsakovas yra sveikas, darbingas, pilnametis žmogus, todėl turi imtis priemonių, kad būtų užtikrintas jo gaunamų pajamų stabilumas ir dydis, kuris tenkintų nepilnamečio vaiko, kuris yra priklausomas nuo tėvų, poreikius. Teismas pažymėjo, kad atsakovas turi vairuotojo pažymėjimą, suteikiantį jam teisę vairuoti visas transporto priemones, todėl jis galėtų vairuoti autobusą, taksi, krovininį automobilį, dirbti tolimųjų reisų vairuotoju ir uždirbti ženkliai didesnį nei minimalų atlyginimą UAB „A. Bialo vairavimo mokykloje“. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovo išlaidos viršija gaunamas minimalias pajamas, kad atsakovas turi lėšų patvirtina jo gyvenimo būdas, todėl, teismo vertinimu, atsakovas neatskleidžia visų savo pajamų ir jų šaltinių. Pardavęs nuosavybės teise valdomą žemės sklypą, atsakovas neskyrė lėšų dukrai, o pagal jo sudarytą gyvybės draudimo „Saugus vaiko fondas“ sutartį naudos gavėju yra jis pats, nepilnametė dukra tampa naudos gavėja tik atsakovo mirties atveju. Teismas sprendė, kad esant nustatytoms tokioms bylos aplinkybėms, nėra pagrindo perkelti nepilnametės E. Z. išlaikymo naštą tik motinai R. Z., suteikiant galimybę tėvui A. Z. iš dalies nusišalinti nuo šios prievolės vykdymo. Abu tėvai privalo skirti dukters išlaikymui kas mėnesį 2 000 Lt lygiomis dalimis, todėl ieškovės reikalavimas padidinti teismo sprendimu priteisto iš tėvo išlaikymo sumą iki 1 000 Lt yra pagrįstas ir tenkintinas.
Teismas nurodė, kad išlaikymo įsiskolinimas gali atsirasti tiek dėl to, kad išlaikymas nebuvo teikiamas visiškai, tiek dėl to, kad jis nebuvo teikiamas iš dalies, t.y. netenkinant visų būtinų vaiko poreikių. Teismas nustatė, kad atsakovo teiktas išlaikymas buvo tik 150 Lt per mėnesį, toks išlaikymo dydis buvo aiškiai nepakankamas, tačiau tuo metu ieškovė dirbo ir gaudavo ženkliai didesnį nei atsakovas darbo užmokestį, todėl didesne dalimi turėjo prisidėti prie dukters išlaikymo. Atsižvelgdamas į tai teismas priteisė išlaikymo įsiskolinimą už trejus paskutinius metus iki ieškinio padavimo dienos - po 250 Lt per mėnesį, viso 9 000 Lt.
Teismas netenkino ieškovės reikalavimo dėl palūkanų priteisimo, nurodydamas, kad teisės aktai, reglamentuojantys vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymą, numato tik periodinių išmokų indeksavimą, bet ne palūkanas.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas A. Z. prašo nagrinėti jo apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka; panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; apeliacinės instancijos teismui nusprendus neperduoti bylos pirmosios instancijos teismui, nagrinėti bylą iš naujo – panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio mėn. 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. kovo 15 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. N-2-3376-02/2004 dalyje dėl išlaikymo ir padidinti iš atsakovo priteistą išlaikymą nepilnametei dukrai E. Z. iki 500 Lt per mėnesį, jį teikiant kas mėnesį mokamomis 350 Lt periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo dienos, t. y. nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki kol dukra sulauks pilnametystės, pavedant periodinėmis išlaikymo išmokų lėšomis uzufrukto teise disponuoti įstatyminei nepilnametės dukros atstovei – motinai R. Z., priteistą sumą periodinėmis išmokomis kasmet indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, bei kas mėnesį mokamomis po 150 Lt „Saugus vaiko fondas“ gyvybės draudimo įmokomis nepilnametės dukters E. Z. naudai iki gyvybės draudimo sutarties pagal „Saugus vaiko fondas“ gyvybės draudimo 2011 m. birželio 17 d. taisykles Nr.028 galiojimo termino pabaigos. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovo didesnį išlaikymą nei leidžia jo realios finansinės galimybės, savo sprendimą motyvavo tuo, kad atsakovas turi vairuotojo pažymėjimą, suteikiantį jam teisę vairuoti visas transporto priemones, todėl atsakovas galėtų vairuoti autobusą, taksi, krovininį automobilį, dirbti tolimųjų reisų vairuotoju ir uždirbti ženkliai didesnį nei minimalų atlyginimą UAB „A.Bialo vairavimo mokykloje“. Minėtas teismo teiginys yra objektyviais duomenimis nepagrįsta prielaida, kadangi padaryta neįvertinus realių atsakovo galimybių dirbti tokį darbą. Atsakovas nėra Lietuvos Respublikos pilietis, moka kalbėti tik gimtąja rusų kalba, todėl UAB „A.Bialo vairavimo mokykloje“ moko vairuoti tik rusakalbius, atsakovo leidimas dirbti instruktoriumi suteikia teisę mokyti vairuoti tik dirbant specializuotose mokymo įstaigose. Ši prielaida taip pat prieštarauja byloje esantiems įrodymams, kad atsakovas gyvena viename bute su garbaus amžiaus tėvu V. Z., kuriam yra būtina nuolatinė priežiūra ir pagalba, nes kitų giminaičių, galinčių pasirūpinti atsakovo tėvu, nėra, todėl atsakovas negalėtų ilgesniam laikui išvykti iš nuolatinės gyvenamosios vietos ir palikti savo tėvo vieno. Teismas į minėtus argumentus visiškai neatsižvelgė, jų nevertino ir teismo sprendime dėl jų nepasisakė, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles bei nepagrįstai perkeldamas atsakovui įrodinėjimo pareigą. Atsakovas objektyviai negali dirbti tokio darbo, kokį nurodė teismas, bei gauti didesnes nei rinkoje esančias pajamas iš šiuo metu dirbamo vairavimo instruktoriaus darbo.
2) Teismas padarė jokiais byloje esančiais įrodymais nepagrįstą išvadą, jog atsakovas yra sveikas žmogus, todėl turi imtis priemonių, kad būtų užtikrintas gaunamų pajamų stabilumas ir dydis, kuris tenkintų nepilnamečio vaiko, kuris yra priklausomas nuo tėvų, poreikius. Dėl ilgamečio sėdimo pobūdžio darbo vairavimo instruktoriumi atsakovas turi problemų su stuburu, jam reikalinga kinezioterapija ir masažai, tačiau dėl gaunamų pajamų atsakovas sau to negali leisti.
3) Teismas taip pat nepagrįstai konstatvo, kad tai, jog atsakovas turi pakankamai lėšų, patvirtina jo gyvenimo būdas. Minėta teismo išvada paremta vien tik atsakovo nepilnametės dukters, kuri yra įtakojama ieškovės, parodymais. Teismo nuomonė, kad atsakovas neatskleidžia savo visų pajamų ir jų šaltinių yra pagrįsta tik iš dalies, nes atsakovui finansiškai išsilaikyti, gaunant minimalų darbo užmokestį, padeda jo tėvas, gaudamas pakankamai didelę pensiją ir leisdamas atsakovui nemokamai gyventi jo bute bei valgyti kartu su juo už jo pinigus pirktą maistą. Teismo teiginys, kad atsakovo banko sąskaitos išrašo analizė rodo, jog atsakovo išlaidos viršija gaunamas minimalias pajamas, prieštarauja objektyviai tikrovei ir elementariai logikai, nes išraše matyti, jog laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 25 d., t.y. per 40 mėnesių, į sąskaitą, kurioje laikotarpio pradžioje buvo 1 068,81 Lt, atsakovas įnešė 15 386,72 Lt, o išleido 16 452,16 Lt, bei per tą patį laikotarpį įnešė ir išleido po 955 EUR.
3) Teismas visiškai neatsižvelgė į atsakovo nurodytas šalių santuokos nutraukimo aplinkybes. Šalių santuokos nutraukimas iš esmės buvo apsimestinis, siekiant gauti didesnį kreditą iš banko didesniam butui įsigyti. Dėl šios priežasties sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių buvo nurodytas tikrovės neatitinkantis teiginys, kad santuokos nutraukimo metu bendrosios nuosavybės teise sutuoktiniams priklausančio turto nėra. Tik 2006 metais, pašlijus santykiams, atsakovas išėjo gyventi pas savo tėvą, palikęs ieškovei visą savo vardu registruotą turtą. Toks palankus ieškovei tarpusavio turtinės padėties pasikeitimas iš esmės prisidėjo prie nepilnametės dukters poreikių užtikrinimo ir turėtų būti vertinamas, kaip tam tikras išlaikymo teikimas turtu, nes ieškovei ir nepilnametei dukrai liko galimybė savo nuožiūra naudotis ir disponuoti butu, esančiu (duomenys neskelbtini), santuokos metu ieškovės įgytu 0,06 ha bendro ploto žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), bei 20 000 Lt suma, gauta už 2011 m. vasario 14 d. parduotą 0,073 ha bendro ploto žemės sklypą, esantį Vilniaus r. sav., Vilkiškių k. SB „Rapsas“.
4) Teismo posėdžio metu atsakovas ieškovės nurodytų išlaidų vaikui išlaikyti dydžio neginčijo, nes nebuvo detaliai su jomis susipažinęs, ir tikėjosi, kad jos nurodytos sąžiningai. Teismas nepagrįstai sprendė, kad E. Z. išlaikymui per mėnesį reikalinga 2 000 Lt suma. Kaip matyti iš ieškovės pateiktų išlaidų, turėtų per 50 mėnesių laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., vidutiniškai per mėnesį ieškovė išleido ne po 2 000 Lt, bet po 1 808,46 Lt. Iš ieškovės pateiktų išlaidų suvestinių analizės matyti, kad toks didelis nepilnamečio vaiko išlaikymo išlaidų vidurkis susidaro dėl gerokai didesnių vienkartinių tikslinių, tačiau ne visuomet būtinų vaikui vystytis, išlaidų atskirais mėnesiais. Ieškovė, gaudama darbo užmokestį, kelis kartus didesnį už šalies vidutinį darbo užmokestį, galėjo sau leisti gerokai didesnes išlaidas skirti nepilnametės dukros ne būtinoms vystytis sąlygoms finansuoti, nei tai gali sau leisti vidutinė šalies šeima. Brangių naujų baldų, tapetų, žaliuzių pirkimas neturėtų būti priskiriamas prie vaiko poreikių tenkinimo, kadangi šiomis išlaidomis ieškovė gerina savo buitį, įsigydama asmeninį turtą. Teismas, į atsakovui priteistas vaiko išlaikymo išlaidas priskaičiavęs ieškovės nurodytas išlaidas asmeninio turto įsigijimui, priteistomis periodinėmis vaiko išlaikymo išlaidomis iš esmės įpareigojo atsakovą kompensuoti ne vaiko reikmėms turėtas išlaidas, nors CK 3.203 straipsnio 1 dalies nuostata draudžia vaikui skirtas lėšas naudoti ne jo interesams.
5) Teismas, vertindamas ieškovės turtinę padėtį ir galimybes skirti proporcingai didesnį nepilnametės dukros išlaikymą nei atsakovas gali, neteisingai įvertino, jog ieškovė neteko darbo ir negauna jokių išmokų. Iš byloje esančio 2013 m. birželio 6 d. įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą Nr. 956 akivaizdu, kad 2013 m. rugpjūčio 6 d., nutraukiant tarp UAB „IMP BALTIC“ ir R. Z. 2007 m. rugpjūčio 24 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 31, ieškovei buvo išmokėta įstatymų nustatyta išeitinė išmoka bei kiti teisės aktuose numatyti mokėjimai. Ieškovė gavo pakankamai didelę išeitinę išmoką (55 453,85 Lt), penkis kartus viršijančią atsakovo metines pajamas. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad ieškovė turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, gerai moka lietuvių kalbą ir turi žymiai didesnes perspektyvas nei atsakovas įsidarbinti pagal savo turimą kvalifikaciją bei gauti didesnį darbo užmokestį.
6) Teismas nepagrįstai patenkino ieškovės reikalavimą priteisti 9 000 Lt išlaikymo įsiskolinimą, remdamasis CK 3.200 straipsniu. Šioje įstatymo normoje įtvirtintas bendrasis principas, kad išlaikymas priteisiamas nuo tos dienos, kai atsirado teisė jo reikalauti. Paprastai teisė reikalauti išlaikymo atsiranda tada, kai vaiko tėvas ar motina nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Įvertinus byloje esančius įrodymus, matyti, kad nėra įrodyta, jog atsakovas nevykdė pareigos išlaikyti savo nepilnametę dukrą trejus metus iki ieškinio pareiškimo. Be to, šalių buvo sutarta mokėti 125 Lt išlaikymą, o ieškovė nuo 2004 m. nereiškė noro įstatymo nustatyta tvarka padidinti išlaikymo sumą vaikui, todėl šioje byloje nėra pagrindo taikyti CK 3.200 straipsnio normos. Ieškovė niekada nesikreipė į antstolį dėl išlaikymo įsiskolinimo išieškojimo.
Ieškovė R. Z. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeista, o apeliacinį skundą atmesti; nepriimti prie apeliacinio skundo pridėtų naujų įrodymų, nes jų pateikimas prieštarauja CPK 314 straipsnio nuostatoms; priteisti iš apelianto ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1) Apeliantas, grįsdamas savo reikalavimus, teikia naujus įrodymus, jų pateikimo būtinybę siedamas su jam nepalankaus Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo priėmimu. Aplinkybės, kurių buvimą apeliantas norėtų pagrįsti naujais įrodymais, buvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teismo. Tas aplinkybes nurodė pats apeliantas, tiek rašydamas atsiliepimą į pareikštą ieškinį, tiek duodamas paaiškinimus teismo posėdžio metu. Teikiami nauji įrodymai visa laiką buvo pas apeliantą ar jo tėvą, apeliantui nereikėjo imtis papildomų veiksmų šiems dokumentams gauti. Be to, naujai apelianto teikiami įrodymai nedaro įtakos šalių ginčo išsprendimui.
Atsiliepimas
2) Apeliantas kaip pagrindą sumažinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. priimtu sprendimu priteistą nepilnametės dukters E. Z. išlaikymą nurodo aplinkybę, kad jis gyvena kartu su garbaus amžiaus tėvu, kuriam būtina nuolatinė priežiūra ir pagalba, tačiau apelianto pateikti medicininiai dokumentai nepatvirtina nuolatinės priežiūros būtinumo. Iš naujai teikiamų medicininių dokumentų analizės matyti, kad apelianto tėvas serga jo amžiui būdingomis ligomis, tačiau nei vienas iš jį stebinčių gydytojų nepaskiria V. Z. specialios priežiūros, nėra įrašų ir apie būtinumą nuolat slaugyti ligonį. Be to, apelianto tėvas, gaudamas didesnę nei 3 000 Lt pensiją, esant poreikiui, gali pasirūpinti savo priežiūra ir slauga. Apeliantas pateikia tikrovės neatitinkančius faktus, teigdamas, kad jam finansiškai išsilaikyti padeda jo tėvas, leisdamas apeliantui nemokamai gyventi jo bute bei valgyti kartu su juo už jo pinigus pirktą maistą, kadangi atsiliepime į ieškinį apeliantas nurodė, jog savo tėvo išlaikymui jis skiria apie 300 Lt. Tokie apelianto veiksmai vertintini kaip akivaizdus piktnaudžiavimas savo procesinėmis teisėmis, o pats apeliantas laikytinas nesąžiningu proceso dalyviu.
3) Apeliantui diagnozuoti nežymūs polisegmentiniai slankstelių dengiamųjų plokštelių pakitimai. Gydymui jam yra paskirti masažai ir kinezioterapija, tuo tarpu ieškovei R. Z. buvo atliktos kelios sudėtingos operacijos. Be to, tikimybė, kad ateityje gali pablogėti apelianto sveikata, nėra pagrindas mažinti priteistą išlaikymo dydį nepilnametei dukteriai E. Z..
4) Vilniaus miesto apylinkės teismas sudarė visas įmanomas sąlygas apeliantui pateikti įrodymus, buvo aiškinamos teisės normos, atidėtas teismo posėdis, kad apeliantas galėtų pateikti teismui įrodymus dėl jo sveikatos būklės. Apeliantas nesiėmė jokių veiksmų įrodymams pateikti, R. Z. pateiktų įrodymų neginčijo ir pritarė jų prijungimui prie nagrinėjamos bylos, taip pat patvirtino pateiktų įrodymų tikrumą, todėl apelianto apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl procesinių teisės normų pažeidimo yra nepagrįsti.
Atsiliepimas
5) Išlaikymas vaiko kasdieniniams poreikiams patenkinti yra reikalingas nuolat, kiekvieną dieną, o ne kada nors ateityje, kai tėvai turės galimybę ar norą vaikų poreikius tenkinti, todėl draudimo pagal „Saugaus vaiko fondo“ gyvybės draudimo sutartis įmokos nelaikytinos vaiko išlaikymu, nes netenkina jokių nepilnametės socialinių, dvasinių, ugdymo ar kitų poreikių. Be to, minėta sutartis pakeista, nurodant kitą naudos gavėją, tik apeliacinio skundo surašymo dieną.
6) Ieškovei pateikus vaiko išlaikymą pagrindžiančias išlaidas pirmosios instancijos teismas atidėjo bylos nagrinėjimą tam, kad proceso dalyviai galėtų susipažinti su pateikiamais dokumentais. Dar daugiau, pirmosios instancijos teismui posėdžio metu pradėjus vardinti vaiko išlaikymo išlaidas, apeliantas nepageidavo, kad jos būtų vardijamos, ir pareiškė, kad jo manymu vaiko išlaikymui per mėnesį reikia apie 2 000 Lt. Į teismo klausimą, ar pardavus žemės sklypą gauti pinigai buvo skirti dukters išlaikymui, apeliantas nurodė, kad nežino, kur tie pinigai, o apeliaciniame skunde teigia, kad pinigai panaudoti jam priklausančio sodo namo sutvarkymui. Šios aplinkybės rodo nesąžiningą apelianto procesinį elgesį.
7) Apeliantas teigia negalintis tinkamai išlaikyti savo dukters, nes gyvena iš minimalaus atlyginimo, tačiau jis pats, to nepaneigdamas, niekada nesiėmė jokių veiksmų savo turtinei padėčiai pagerinti. Savo neveiklumą atsakovas grindžia valstybinės kalbos nežinojimu, tačiau yra daug darbų, nereikalaujančių gero valstybinės kalbos žinojimo. Apeliantas vaiko išlaikymą sieja su motinos perspektyvomis, tačiau pats apsiriboja tuo, kad nemoka valstybinės kalbos ir geresnio darbo nesuras.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.
Dėl apelianto kartu su apeliaciniu skundu pateiktų naujų įrodymų ir apelianto prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka
Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu teikia naujus įrodymus, kuriuos prašo apeliacinės instancijos teismo primti ir tirti, taip pat dėl šios priežasties (naujų įrodymų pateikimo) prašo teismo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.
Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisako primti, ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantas, kartu su apeliaciniu skundu teikdamas naujus įrodymus, turi nurodyti, kokie motyvai pagrindžia naujų įrodymų pateikimo būtinybę (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Kolegija įvertinusi apelianto nurodytus naujų įrodymų pateikimo motyvus, sprendžia, kad apeliantas naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme prielaidų nepagrindė. Visos aplinkybės, kurioms pagrįsti apeliantas teikia naujus įrodymus, buvo analizuojamos ir vertinamos pirmosios instancijos teismo. Apeliantas šių naujai teikiamų įrodymų pirmosios instancijos teismui neteikė, bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigoje pildyti bylos medžiagą teismo neprašė. Vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, priėmė apeliantui nepalankų sprendimą, nesudaro prielaidų teigti, kad atsirado naujų įrodymų pateikimo būtinybė CPK 314 straipsnio prasme. Priešingas aiškinimas leistų bylos šalims perkelti bylinėjimąsi į apeliacinės instancijos teismą, nukrypstant nuo įstatyme įtvirtintos apeliacinio proceso paskirties, neatitiktų proceso koncentruotumo principo reikalavimų bei šalių procesinės pareigos rūpintis nagrinėjamos bylos eiga ir laiku pateikti teismui visus turimus įrodymus, reikšmingus nagrinėjamam ginčui išspręsti.
Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad kai kurios apelianto apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės ir joms pagrįsti teikiami nauji įrodymai yra priešingos, nei pats apeliantas buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui. Pavyzdžiui, pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į ieškinį apeliantas nurodė, kad kartu su juo gyvenančiam tėvui yra būtinas išlaikymas, ir apeliantas jam skiria apie 300 Lt (b.l. 28), tuo tarpu apeliaciniame skunde teigiama, kad apelianto tėvas, gaunantis pakankamai didelę pensiją, padeda finansiškai išsilaikyti pačiam apeliantui (b.l. 154). Toks procesinės pozicijos keitimas apeliacinės instancijos teisme neatitinka CPK 314 straipsnio ir 306 straipsnio 2 dalies reikalavimų.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus kolegija sprendžia, kad apelianto su apeliaciniu skundu teikiami nauji įrodymai neatitinka CPK 314 straipsnyje nurodytų leistinumo sąlygų, todėl apeliacinės instancijos teismo nepriimami ir nevertinami. Tuo pačiu kolegija netenkina apelianto prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, kadangi byla apeliacinės instancijos teismo nagrinėjama ta pačia apimtimi, kuria ją nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, ir vertinant tik tuos įrodymus, dėl kurių šalys turėjo galimybę pasisakyti proceso pirmosios instancijos teisme metu.
Apeliantas nesutinka su ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš jo priteistas išlaikymo įsiskolinimas už trejus metus iki ieškinio padavimo, teigdamas, kad išlaikymo prievolę visuomet vykdė tinkamai, ir įsiskolinimas negalėjo susidaryti.
Išlaikymo įsiskolinimas, kaip ir išlaikymas, nustatomas remiantis CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, todėl teismas, kilus ginčui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, turi imtis priemonių, kad būtų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: a) vaiko poreikiai, b) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis, c) būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, d) kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu, e) nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus. Reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Z Nr. 3K-3-21/2007).
Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. kovo 15 d. sprendimu iš atsakovo priteistas išlaikymas E. Z. po 125 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki dukters pilnametystės. Kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad byloje surinktų įrodymų visetas leidžia teigti, jog atsakovas teikė dukrai 150 Lt per mėnesį išlaikymą. Šią aplinkybę patvirtina ir pačios iškovės reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo priteismo, kuriuo nurodyta suma mažinamas iš atsakovo reikalaujamas priteisti išlaikymo įsiskolinimo dydis. Taigi, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. kovo 15 d. sprendimu nustatytą vaiko išlaikymo prievolę atsakovas vykdė tinkamai. Byloje surinkti įrodymai taip pat patvirtina, kad ieškovė 2010 – 2013 m. laikotarpiu gavo daug didesnes nei vidutines pajamas, daugiau nei 10 kartų viršijančias atsakovo gaunamas pajamas (b.l. 97-99), t.y. galėjo didesne dalimi prisidėti prie dukters išlaikymo. Nors ieškovė ieškinyje nurodė, kad jos galimybės išlaikyti dukrą sumažėjo 2007 metais, pablogėjus ieškovės sveikatai, o 2011 m. atsirado papildomų įsipareigojimų bankui, ir dėl šios priežasties atsirado atsakovo prievolė didesne dalimi prisidėti prie dukters išlaikymo, ieškovė dėl išlaikymo dydžio padidinimo į teismą kreipėsi tik 2013 m. balandžio 19 d., ieškiniu nagrinėjamoje byloje.
Kolegija pažymi, kad teismas, nagrinėjantis prašymą pakeisti priteisto išlaikymo dydį, nerevizuoja teismo sprendimo, kuriuo šis išlaikymas priteistas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2004)., t.y. teismo priteistas išlaikymas laikomas pagrįstu, kol nėra pakeičiamas vėlesniu teismo sprendimu. Kadangi byloje nenustatyta, kad ieškovas nevykdė arba netinkamai vykdė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. kovo 15 d. sprendimu nustatytą išlaikymo prievolę, kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo esant išlaikymo įsiskolinimą ir nepagrįstai jį priteisė iš atsakovo.
Dėl ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisto išlaikymo dydžio
Vaiko išlaikymo prievolė yra tęstinio pobūdžio ir ribota laiku, todėl šios prievolės turinys kinta, keičiantis vaiko poreikiams bei jo tėvų galimybėms patenkinti šiuos poreikius, užtikrinti sąlygas, būtinas vaikui vystytis. Dėl šių priežasčių išlaikymo dydį nustatęs teismo sprendimas neturi šalims res judicata galios ir išlaikymo teisinio santykio dalyviai turi teisę kreiptis į teismą su prašymu pakeisti šį sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2003). Išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydis gali būti keičiamas iš esmės pasikeitus vieno iš tėvų turtinei padėčiai, t.y. išlaikymą teikiančio vieno iš tėvų padėčiai iš esmės pablogėjus, arba kito iš tėvų turtinei padėčiai atitinkamai pagerėjus, dėl ko jis įgyja galimybę didesne dalimi prisidėti prie vaiko išlaikymo. Priteistas išlaikymas taip pat gali būti padidintas atsiradus papildomoms vaiko priežiūros išlaidoms (CK 3.201 straipsnio 1, 2 dalis).
Kaip minėta, teismas, nagrinėjantis prašymą pakeisti priteisto išlaikymo dydį, nerevizuoja teismo sprendimo, kuriuo šis išlaikymas priteistas. Pagrindas pakeisti priteisto išlaikymo dydį yra reikšmingų aplinkybių pasikeitimas nuo to momento, kai buvo priimtas ankstesnis teismo sprendimas priteisti išlaikymą, iki reikalavimo dėl išlaikymo dydžio pakeitimo pateikimo teismui dienos. Dėl šios priežasties apelianto nurodomos aplinkybės, susijusios su šalių santuokos nutraukimo metu, t.y. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. kovo 15 d. sprendimo priėmimo metu, buvusia šalių turtine padėtimi, nėra teisiškai reikšmingos nagrinėjamai bylai ir kolegija dėl jų nepasisako.
Kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog nuo išlaikymo E. Z. priteisimo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. kovo 15 d. sprendimu bylai reikšmingos faktinės aplinkybės nepasikeitė. Apeliantas šį teiginį grindžia tik savo turtinės padėties pastovumu, tačiau vieno iš tėvų turtinės padėties pokyčiai yra tik vienas iš kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama sprendžiant dėl vaiko išlaikymo dydžio pakeitimo. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, konstatavo, kad nuo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. kovo 15 d. sprendimo priėmimo yra išaugę vaiko poreikiai, t.y. atsirado papildomų vaiko priežiūros išlaidų. Išaugus vaiko poreikiams, atitinkamai didėja kiekvieno iš tėvų prievolė teikti vaikui išlaikymą, todėl ši aplinkybė yra pakankamas pagrindas nustatyto išlaikymo dydžio pakeitimui. Kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nepilnametės E. Z. išlaikymo poreikiai yra išaugę. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. kovo 15 d. sprendimo priėmimo metu mergaitė buvo 6 metų amžiaus, tuo tarpu ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu – sulaukusi 16 metų. Visuotinai žinoma, kad 16 metų asmens išlaikymo poreikiai yra didesni nei 6 metų vaiko. Be to, minimalios mėnesio algos dydis, kuris teismų praktikoje pripažįstamas iš esmės neįrodinėtina suma vaiko būtiniesiems poreikiams tenkinti, kito nuo 450 Lt Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. kovo 15 d. sprendimo priėmimo metu iki 1 000 Lt šioje byloje ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu. Konstatavęs vaiko išlaikymo poreikio padidėjimą, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti dėl išlaikymo dydžio padidinimo įstatymų nustatyta tvarka. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovė neteko darbo ir nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d. yra registruota darbo biržoje, taigi ieškovės turtinė padėtis pablogėjo. Ieškovės turtinės padėties pasikeitimas (pablogėjimas) yra papildoma aplinkybė, leidusi pirmosios instancijos teismui spręsti dėl atsakovui tenkančios vaiko išlaikymo prievolės padidinimo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad nustatant vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą turi būti įvertinta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t. y. tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą. Jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK3.192 straipsnio 2 dalis), jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2008). Taigi, teismas, spręsdamas vaikui teiktino išlaikymo dydžio klausimą, turi nustatyti konkretaus vaiko poreikius, jo tėvų galimybes šiuos poreikius tenkinti maksimalia apimtimi, o tokios galimybės nesant - pareigą teikti būtinuosius vaiko poreikius tenkinantį išlaikymą paskirstyti tarp vaiko tėvų atsižvelgiant į jų turtinės padėties skirtumus. Sprendžiant dėl vaiko tėvų turtinės padėties, teismo turi būti įvertinamos ne tik tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, bet ir jų elgesys siekiant uždirbti pajamas vaikų išlaikymui. Vienam iš tėvų teikiant išlaikymą vaikui, antrasis negali būti nuo šios pareigos atleistas. Situacija, kai išlaikymą vaikui teikia tik vienas iš tėvų, nors jų abiejų turtinė padėtis yra panaši, prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2007).
Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu sprendė, kad E. Z. išlaikymo poreikius atitinka 2 000 Lt per mėnesį suma. Kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad šis ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodytas vaiko išlaikymo dydis nėra tikslus, kadangi iš ieškovės pateiktų įrodymų matyti, jog 2010 m. E. Z. išlaikymui skirta 20868 Lt, 2011 m. – 14611 Lt, 2012 metais – 29473 Lt, t.y. apie 1 800 Lt per mėnesį (b.l. 114), pati ieškovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu taip pat nurodė dukters išlaikymui per mėnesį išleidžianti 1 500 – 2 000 Lt, t.y. vidutiniškai 1 800 Lt per mėnesį (b.l. 143).
Apeliantas apeliaciniu skundu ginčija ieškovės nurodytas vaiko išlaikymo išlaidas, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teisme išlaikymo išlaidų neginčijo, nes nebuvo su jomis tinkamai susipažinęs. Bylos medžiaga patvirtina, kad visos galimybės atsakovui susipažinti su ieškovės pateiktais dokumentais buvo sudarytos atidedant pirmosios instancijos teismo posėdį (b.l. 111), o kito teismo posėdžio metu atsakovas patvirtino, kad su ieškovės nurodytomis vaiko išlaikymo išlaidomis sutinka (b.l. 144). Pirmosios instancijos teisme neginčijęs vaiko išlaikymo išlaidų, apeliantas netenka teisės šia aplinkybe remtis apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), todėl kolegija dėl su vaiko išlaikymo išlaidų pagrįstumu susijusių apelianto argumentų nepasisako.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes nėra pagrindo spręsti, kad nepilnametei E. Z. teikiamo išlaikymo suma turėtų būti apribota minimalių vaiko poreikių tenkinimu. Apeliantas šią pirmosios instancijos teismo išvadą ginčija iš esmės vadovaudamasis tuo, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino jo turtinę padėtį ir realias galimybes teikti dukrai išlaikymą. Sprendžiant iš apelianto procesinės pozicijos, jis sutinka teikti vaikui minimalius vaiko poreikius užtikrinantį išlaikymą, t.y. 500 Lt per mėnesį, į šią sumą įtraukiant jo mokamas vaiko draudimo įmokas pagal „Saugus vaiko fondas“ gyvybės draudimo sutartį. Kolegija sutinka su atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, kad vaiko išlaikymui skiriama suma yra skirta vaiko kasdieniniams poreikiams (maisto, ugdymo, gydymo ir t.t.) tenkinti. Apelianto mokamos draudimo įmokos nėra ir negali būti panaudojamos kasdieniniams vaiko poreikiams patenkinti ir todėl į išlaikymo dydį negali būti įtrauktos.
Kolegija taip pat pažymi, kad vieno iš tėvų gaunamos minimalios pajamos negali būti vieninteliu ir esminiu kriterijumi nustatant išlaikymo dydį. Teismas, spręsdamas dėl vaikui teiktino išlaikymo dydžio, privalo įvertinti ir kitas svarbias aplinkybes, tokias kaip tėvų turimas turtas, santaupos, o taip pat tėvų elgesys siekiant uždirbti pajamas vaikų išlaikymui. Teismas taip pat privalo įvertinti, ar teismui nurodytos vieno iš tėvų gaunamos pajamos atitinka realiai šio asmens gaunamas pajamas, kadangi asmuo, siekiantis išvengti išlaikymo prievolės vykdymo, gali neatskleisti teismui visų gaunamų pajamų šaltinių. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nurodė, kad iš byloje surinktų įrodymų viseto galima teigti, kad atsakovas nenurodė teismui visų savo gaunamų pajamų. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantas, padarė remdamasis ne vien nepilnametės E. Z. parodymais, o ir į bylą pateiktais atsakovo banko sąskaitų išrašais. Kolegija, įvertinusi šiuos įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada. Iš į bylą pateiktų įrodymų matyti, kad oficialiai atsakovo gaunamos pajamos 2012 metais buvo 800-900 Lt (600-750 Lt atskaičius mokesčius), nuo 2013 metų vasario – 1 000 Lt (794,50 Lt atskaičius mokesčius). Iš apelianto banko sąskaitos išrašo matyti, kad kas mėnesį 150 Lt jis skiria dukters išlaikymui, moka 150 Lt draudimo įmokas, apie 80 Lt sumoka už mobiliojo ryšio paslaugas (mokama 2 operatoriams). Mokėjimai už maistą, rūbus ir kitus kasdieninius kiekvieno asmens poreikius sąskaitoje neatsispindi ir iš jos neatliekami. Sąskaitą apeliantas papildo vienkartiniais įnašiais, siekiančiais 800 – 1 000 Lt, taip pat į sąskaitą įnešamos sumos eurais. Net pagal paties apelianto apeliaciniame skunde nurodytą paskaičiavimą, į sąskaitą per mėnesį vidutiniškai įnešama 494 Lt suma (b.l. 155), kuri yra pakankamai didelė minimalias pajamas gaunančiam asmeniui, atsižvelgiant į tai, kad kiekvienas asmuo turi būtinų poreikių maistui, rūbams, transportui. Be to, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas teigė, kad vien dukters išlaikymui per mėnesį faktiškai skiria 300 - 500 Lt. Apeliaciniu skundu apeliantas nurodo, kad jam išsilaikyti padeda tėvas, tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismui apeliantas teigė priešingai, t.y. kad jis pats išlaiko savo tėvą. Taigi, apeliantas teikia teismui tikrovės neatitinkančią informaciją, ir tai yra papildomas argumentas, leidžiantis spręsti, kad apeliantas sąžiningai nenurodo teismui visų gaunamų pajamų. Sprendžiant dėl išlaikymo vaikui, visi dėl vaiko tėvų turtinės padėties kilę neaiškumai teismo turi būti vertinami vaiko naudai, t.y. vadovaujantis vaiko interesais.
Kolegija taip pat neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas nesiima visų būtinų priemonių, siekdamas gauti didesnes pajamas ir tokiu būdu užtikrinti tinkamą išlaikymo prievolės vykdymą. Apelianto teiginys, kad jis nemoka valstybinės kalbos, ir dėl to jo galimybės įsidarbinti yra ribotos, kolegijos vertinamas kritiškai, atsižvelgiant į tai, kad apeliantas Lietuvos Respublikoje gyvena pakankamai ilgą laiką ir išmokti valstybinę kalbą turėjo visas galimybes. Apelianto teiginiai, kad jo galimybės įsidarbinti ribotos dėl poreikio rūpintis senyvo amžiaus tėvu, neatitinka paties apelianto nurodomų teiginių, kad apelianto tėvas gauna pakankamai dideles pajamas, kurias gaudamas pritreikus galėtų užsitikrinti reikiamą slaugą. Kita vertus, prigimtinė vaikų prievolė rūpintis senyvo amžiaus tėvais negali būti priešpastatyta jų prievolei išlaikyti nepilnamečius vaikus - pastaroji prievolė įstatymo pripažįstama prioritetine.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog, atsižvelgiant į ieškovės ir atsakovo turtinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes, nėra pagrindo spręsti, kad nepilnametės E. Z. išlaikymas turėtų būti apribotas tik minimaliųjų vaiko poreikių tenkinimu, ir kad šalys turėtų jai teikti visą reikiamą išlaikymą, t.y. 1 800 Lt per mėnesį.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad paskirstant nustatytą vaiko poreikiams būtiną sumą tarp tėvų pirmiausia vadovaujamasi tuo, kad abu tėvai turi pareigą išlaikyti vaiką ir jų teisės bei pareigos yra lygios; nuo lygių dalių principo galima nukrypti dėl iš esmės skirtingos turtinės padėties ar kitų svarbių aplinkybių; be to, turtinei padėčiai įvertinti svarbu ir tai, kad su vienu iš tėvų lieka vaikas ir jam neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialiniu aprūpinimo užtikrinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010). Nors ieškovė turi daugiau ir didesnės vertės turto nei atsakovas, ji šiuo metu yra netekusi darbo, turi įsiskolinimų bankui, dukra gyvena kartu su ieškove. Be to, nors kolegija nenustatė buvus išlaikymo įsiskolinimą iš atsakovo pusės, sprendžiant dėl išlaikymo prievolės padalijimo tarp šalių atsižvelgtina ir į tai, kad ieškovė ilgą laiką daug didesne dalimi prisidėjo prie dukters išlaikymo nei atsakovas. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dukters išlaikymo prievolė ieškovei ir atsakovui dalintina lygiomis dalimis.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsakovo apeliacinį skundą tenkina iš dalies: panaikina ginčijamo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. sprendimo dalį dėl išlaikymo įsiskolinimo iš atsakovo priteisimo ir šį ieškinio reikalavimą atmeta; pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl išlaikymo dydžio pakeitimo pakeičia, nustatydama, kad iš atsakovo A. Z. nepilnametei E. Z. priteistas išlaikymas didinamas iki 900 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo dienos iki E. Z. sulauks pilnametystės.
Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškovei iš atsakovo ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu priteista advokato pagalbos išlaidų suma mažintina iki 1 680 Lt, valstybei priteistinas žyminis mokestis – iki 279 Lt, procesinių dokumentų įteikimo išlaidos – iki 7,68 Lt.
Iš dalies patenkinus apeliacinį skundą, iš ieškovės atsakovui priteistina 122 Lt už apeliacinio skundo padavimą sumokėto žyminio mokesčio 408 Lt advokato pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų (b.l. 162, 193), iš atsakovo ieškovei – 320 Lt advokato pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų (b.l. 209). Įvertinus šalių priešpriešinius reikalavimus, ieškovė turi sumokėti atsakovui 210 Lt bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kolegija
nutaria:
Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo A. Z., a.k(duomenys neskelbtini) priteistas 9 000 Lt išlaikymo įsiskolinimas, ir šioje dalyje ieškinį atmesti.
Likusią Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. sprendimo dalį pakeisti, ją išdėstant taip:
„Pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. kovo 15 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. N-2-3376-02/2004 ir padidinti iš A. Z., a.k. (duomenys neskelbtini) priteistą išlaikymą nepilnametei dukrai E. Z., a.k. (duomenys neskelbtini) iki 900 Lt (devynių šimtų litų) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo dienos, t.y. 2013 m. balandžio 19 d., iki kol dukra sulauks pilnametystės, pavedant išlaikymo lėšomis uzufrukto teise disponuoti įstatyminei nepilnametės dukros atstovei – motinai R. Z., a.k(duomenys neskelbtini) priteistą sumą periodinėmis išmokomis kasmet indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją.
Priteisti iš A. Z., a.k(duomenys neskelbtini) 1 680 Lt (vieną tūkstantį šešis šimtus aštuoniasdešimt litų) advokato pagalbos išlaidų R. Z., a.k(duomenys neskelbtini)
Priteisti iš A. Z., a.k(duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 279 Lt (du šimtus septyniasdešimt devynis litus) žyminio mokesčio ir 7,68 Lt (septynis litus šešiasdešimt aštuonis centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant jas į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660)“.
Priteisti iš ieškovės R. Z., a.k. (duomenys neskelbtini) 210 Lt (du šimtus dešimt litų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atsakovui A. Z., a.k. (duomenys neskelbtini)