Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

Uždaroji akcinė bendrovė „Rudalita“ (toliau – ir pareiškėja, Bendrovė) su skundu (b. l. 1–7) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir Registrų centras) Vilniaus filialo (toliau – ir atsakovas) 2016 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. VILRS-1118, Registrų centro Centrinio registratoriaus Ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. csprl-185 bei įpareigoti Registrų centro Vilniaus filialą panaikinti Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo registro Nr. 10/167562 7.1 p. įregistruotą juridinį faktą – „Įsiteisėjęs teismo sprendimas (nutartis), turinti įtakos nekilnojamojo daikto teisiniam statusui“ su kitais šio punkto įrašais.

Pareiškėja nurodė, kad nuosavybės teise valdo statinius (sargo namelį ir automobilių saugojimo aikštelę), esančius (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2004 m. kovo 18 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-353-18/2004, kuriuo tenkino Vilniaus apskrities viršininko administracijos ieškinio reikalavimą ir įpareigojo pareiškėją per du mėnesius likviduoti žemės sklype (duomenys neskelbtini) esančius statinius. Be to, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas taip pat nusprendė, jog, pareiškėjui neįvykdžius sprendimo dėl statinių nugriovimo per nustatytą terminą, Vilniaus apskrities viršininko administracija turi teisę atlikti sprendime nurodytus veiksmus Bendrovės lėšomis ir kartu išieškoti iš pareiškėjos reikiamas lėšas. 2004 m. rugsėjo 30 d. Vilniaus apskrities viršininko administracija kreipėsi į antstolį V. Milevičių su prašymu dėl vykdomojo dokumento priėmimo vykdymui, kuriuo antstoliui buvo pavesta įvykdyti 2004 m. kovo 18 d. teismo sprendimą dėl statinių nugriovimo. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 9 d. nutartimi buvo taikytos 2004 m. kovo 18 d. sprendimo neįvykdymo pasekmės. Kadangi Vilniaus apskrities viršininko administracija neatliko veiksmų, būtinų sprendimo vykdymui, antstolis V. Milevičius 2005 m. kovo 22 d. patvarkymu grąžino 2004 m. kovo 18 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą atgal Vilniaus apskrities viršininko administracijai. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2005 m. gegužės 19 d. kreipėsi į RC Vilniaus filialą su prašymu įrašyti pastabą nekilnojamojo turto registre, t. y. pareiškėjai priklausančių statinių registro duomenų bylose atlikti įrašą nurodant, kad 2004 m. kovo 18 d. teismo sprendimu pareiškėja yra įpareigota nugriauti statinius. RC 2005 m. gegužės 24 d. atliko įrašą duomenų banko išrašo 7 skirsnyje „Juridiniai faktai“, kurio 7.1. p. nurodė „Įsiteisėjęs teismo sprendimas (nutartis), turintis įtakos nekilnojamojo daikto teisiniam statusui, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas“.

Pareiškėja paaiškino, kad nors minėtas juridinis faktas buvo įregistruotas, tačiau Vilniaus apskrities viršininko administracija per pastaruosius 12 metų taip ir neįvykdė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. kovo 18 d. sprendimo, šio sprendimo vykdomoji byla buvo nutraukta 2005 m. kovo 22 d. antstolio patvarkymu, todėl faktiškai sprendimas dėl nugriovimo nėra ir nebegali būti vykdomas, todėl, pareiškėjos nuomone, nebesukelia teisinių pasekmių statinių, esančių (duomenys neskelbtini), statusui, tačiau skundžiamais sprendimais minėtą juridinį faktą atsisakoma išregistruoti. Pareiškėja pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir NTRĮ) 12 str. 7 p. nustato, kad nekilnojamojo turto registre yra registruojami įsiteisėję teismo sprendimai ar nutartys, turintys įtakos registruojamo nekilnojamojo daikto teisiniam statusui. Iš to seka, jog registruojami gali būti tik tie teismo sprendimai ir nutartys, kurie sukelia teisines pasekmes ir daro įtaką nekilnojamojo daikto teisiniam statusui. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. kovo 18 d. nutartis nebegali būti vykdoma, kadangi vykdomosios senaties terminas praleistas daugiau nei dvigubai, t. y. teismo nutartis yra nebevykdytina, todėl nebesukuria teisinių padarinių nekilnojamojo turto (statinio) statusui. Teismo sprendimas nebeturintis juridinės galios ir nebegalintis daryti įtakos daiktinėms teisėms ir / ar turto statusui, negali būti laikomas juridiniu faktu registruotinu nekilnojamojo turto registre NTRĮ 12 str. 7 p. prasme.

Pareiškėjos teigimu, senatis skirta užtikrinti civilinių santykių stabilumą, nepaneigiant realios galimybės asmenims apginti pažeistas savo teises, tačiau skatinant tai daryti kuo operatyviau. Teisės teorijoje senaties terminai yra siejami ne su materialinės subjektinės teisės egzistavimu (t. y. suėjus senaties terminui teisės neišnyksta), tačiau su priverstinio materialinės teisės įgyvendinimo galimybių praradimu. Dėl šios priežasties materialinė subjektinė teisė, kuri nors ir nėra išnykusi, tačiau nebegali būti vykdoma, negali būti laikoma juridiniu faktu sukeliančiu materialinius padarinius, todėl Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo registro Nr. 10/167562 7.1. p. įrašytas juridinis faktas „Įsiteisėjęs teismo sprendimas (nutartis), turintis įtakos nekilnojamojo daikto teisiniam statusui“ yra objektyviai nebeegzistuojantis, nes teismo sprendimas nors ir yra įsiteisėjęs, tačiau nebeturi ir negali turėti įtakos nekilnojamojo daikto teisiniam statusui.

Paaiškino, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo registro Nr. 10/167562 7.1 punkte paliekant, kaip galiojantį, įrašą apie įpareigojimą nugriauti statinius, kai faktiškai nurodytas įpareigojimas yra nebevykdytinas, iš esmės yra apribojamos Bendrovės teisės ir neužtikrinamas civilinių santykių stabilumas. Dėl egzistuojančio įrašo pareiškėja negali disponuoti jai priklausančiu turtu, su pareiškėja atsisakoma sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį, patiriami kiti nuosavybės teisės ribojimai ir nepatogumai.

Pareiškėja taip pat nurodė, kad Registrų centras neatsižvelgė į aplinkybę, jog konkretus rašytinis dokumentas, patvirtinantis, kad sprendimas yra nebevykdytinas, neegzistuoja, nes Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimo vykdymas tapo negalimu ne dėl individualaus taikymo teisės akto priėmimo, tačiau Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatų pagrindu. Pareiškėjos nuomone, atsakovas bei Komisija formaliai vertino NTRĮ 16 str. 2 d. reikalavimus dėl dokumentų pateikimo ir neatsižvelgė į aplinkybes, jog pareiškėja objektyviai neturėjo galimybės pateikti juridinio fakto pasibaigimą patvirtinančio dokumento nes toks dokumentas neegzistuoja.