- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-01
- Bylos Nr.
- e2S-943-431/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-02369-2016-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Gerasičkinienė
- Ieškovas
- Č. V., K. V.
- Atsakovas
- I. J.
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovių Č. V. ir K. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovių Č. V. ir K. V. ieškinį atsakovei I. J. dėl turto išlaikymo ir pagerinimo išlaidų priteisimo ir nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovės prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – areštuoti atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą: 0,23 ha ploto žemės sklypą. Nurodė, kad ieškinio suma didelė. Atsakovė gali perleisti jai priklausantį turtą ir lėšas tretiesiems asmenims, dėl to būtų apsunkintas arba taptų neįmanomas teismo sprendimo vykdymas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. sausio 28 d. nutartimi netenkino ieškovių Č. V. ir K. V. prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Teismas atkreipė ieškovių dėmesį į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog, kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl atsakovo (skolininko) turto arešto, būtina atsižvelgti į skolininko teisinį statusą, jo turimo turto vertę, veiklos apimtis, pelningumą bei kitas reikšmingas aplinkybes, todėl ieškovas turi pareigą argumentuotai pagrįsti, kad reikalavimo suma yra didelė skolininkui. Pavyzdžiui, įvertinus balansinės turto vertės ir finansinių įsipareigojimų santykį, galima daryti išvadas apie skolininko tikrąją turtinę padėtį (objektyvų finansinį pajėgumą). Tik įvertinus nurodytas aplinkybes, galima spręsti, ar skolininko turtui taikytinos laikinosios apsaugos priemonės – turto ir lėšų areštas. Nagrinėjamu atveju ieškovės nepagrindė tikimybės ir grėsmės, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, realumo. Dėl to teismas konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovių prašymo areštuoti atsakovei priklausantį žemės sklypą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu ieškovės Č. V. ir K. V. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Nurodo, jog teismas nepasisakė dėl vienos iš būtinųjų sąlygų, leidžiančių taikyti laikinąsias apsaugos priemones – tikėtino pareikštų reikalavimų pagrįstumo. Todėl pripažintina, kad teismas daro išvadą, jog ieškovių ieškinys galėtų būti tenkinamas, tai yra ieškinio reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti. Ieškovės taip pat pagrindė, kad ieškinio suma yra didelė, nes Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta prašomų areštuoti nekilnojamųjų daiktų vertė bei jam taikyti apribojimai (hipoteka), užkertantys kelią išieškojimui iš tokio turto be hipotekos kreditoriaus sutikimo. Ieškovės neturi galimybių teismui pateikti duomenų apie atsakovės gaunamas pajamas, nuosavybės teise turimą turtą bei įsipareigojimus kreditoriams. Tačiau iš turimų duomenų ieškovės daro išvadą, kad atsakovės turtinė padėtis nėra tokia gera, stabili ir užtikrinta, jog leistų daryti išvadą apie atsakovės galimybes įvykdyti galimai palankų ieškovėms teismo sprendimą. Vertingiausias atsakovei priklausantis turtas yra įkeistas kredito įstaigai, atsakovė yra paėmusi 96.950,88 € dydžio paskolas iš kelių kredito įstaigų. Ieškovėms iš atsakovės teismo sprendimu yra priteista 141.913,81 € dydžio skola. Likusio atsakovei priklausančio turto vertė sudaro 48.220 €. Nors ši suma ir yra didesnė už byloje pareikšto ieškinio sumą (29.323,50 €), tačiau ieškovių reikalavimas sudaro beveik 61 procentą viso turimo turto vertės. Nurodytas nekilnojamasis turtas atsakovei priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. Todėl nėra objektyvių galimybių už to turto dalį gauti realią rinkos kainą. Todėl atsakovei geranoriškai vykdant ar priverstinai vykdant teismo sprendimą, turto vertės gali neužtekti visai ieškovių pareikštai reikalavimo sumai padengti. Taip pat atsakovės elgesys anksčiau nagrinėtoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tos pačios šalys, leidžia abejoti atsakovės sąžiningumu, vykdant galimai ieškovėms palankų teismo sprendimą. Minėtoje byloje atsakovė sąmoningai nuslėpė tam tikras bylos aplinkybes, sąmoningai teikė melagingus paaiškinimus ir bet kokiomis priemonėmis siekė jai palankaus rezultato.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė I. J. prašo skundo netenkinti. Nurodo, jog ieškinys yra visiškai nepagrįstas ir tikėtinai nebus patenkintas. Todėl teismas ir negalėjo vertinti ieškinio reikalavus kaip tikėtinai pagrįstus. Atsakovei priklausančio turto vertė daugiau kaip dešimt kartų viršija ieškinio kainą. Vienas iš atsakovės pajamų šaltinių yra nekilnojamojo turto nuoma. Kadangi šio verslo specifika reikalauja nuolatinio bendradarbiavimo su įvairiomis finansinėmis, kredito įstaigomis, todėl jai nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto areštas neigiamai atsilieptų atsakovės ir minėtų įstaigų bendradarbiavimui. Tai komplikuotų atsakovės ketinimus toliau plėtoti verslą ir galiausiai jį sužlugdytų. Todėl neproporcingai ir nepagrįstai būtų suvaržyti atsakovės teisėti lūkesčiai ir interesai, ji patirtų nuostolių, kurie, atmetus ieškinį, nebūtų atlyginti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti vykdymo veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo
Žemesnės instancijos teismas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad ieškovės ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 8.690,00 € turto pagerinimo išlaidų ieškovei K. V. ir 20.633,50 € turto išlaikymo, turto pagerinimo išlaidų ir žalos atlyginimo atsakovei Č. V.. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovei nuosavybės teise priklausantį 0,023 ha žemės sklypą.
Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-298/2013). Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti, todėl, taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, tai yra, ar konkrečiam atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-256/2012). Taigi kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, tai yra ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, pajamomis, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė.
Byloje esantys dokumentai ir ieškovių atskirajame skunde nurodytos aplinkybės kaip tik ir patvirtina, kad atsakovei priklausančio nuosavybes teise ir kitiems kreditoriams neįkeisto turto vertė yra 48.220 € ir viršija pareikšto reikalavimo sumą (29.323,50 €). Taigi negalima pripažinti, kad atsakovės finansinė padėtis yra sunki ir ieškovėms galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps neįmanomu. Be to, ieškovės savo reikalavimui užtikrinimui prašo tik atsakovei priklausančio 0,23 ha ploto žemės sklypo arešto. Tačiau atskirajame skunde taip pat nurodo, jog šis žemės sklypas yra įkeistas hipotekos kreditoriui, todėl išieškojimas iš šio turto nėra galimas. Pažymėtina, kad būtent dėl šio turto, tai yra 0,23 ha žemės sklypo ir jame esančio gyvenamojo namo, išlaikymo ir pagerinimo ir yra reiškiamas ieškinys atsakovei.
Ieškovės nurodo, kad abejoti atsakovės sąžiningumu joms leidžia atsakovės elgesys anksčiau dėl ginčo tarp šalių nagrinėtoje civilinėje byloje. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad Vilniaus miesto apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimu išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-3253-467/2014 pagal ieškovės I. J. ieškinį atsakovams A. D., Č. V. ir K. V. dėl mainų sandorio pripažinimo apsimestiniu, dovanojimo sandorio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento, pirkimo-pardavimo sutarties pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo ieškovei. Minėtu teismo sprendimu ieškovės ieškinys buvo tenkintas ir 2012 m. vasario 1 d. mainų sutartis, sudaryta tarp atsakovų Č. V. ir A. D., buvo pripažinta apsimestine, šis mainų sandoris pripažintas pirkimo-pardavimo sutartimi, kuria atsakovas pardavė, o Č. V. nupirko dalį žemės sklypo ir 1/4 gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), už 450 000 Lt; perkėlė ieškovei I. J. nurodyto turto pirkėjo teises ir pareigas ir priteisė iš ieškovės I. J. atsakovei Č. V. 450 000 Lt, nustatant, jog ši pinigų suma sumokėtina per 20 dienų terminą nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Taip pat pripažino niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento 2012 m. balandžio 5 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp atsakovių Č. V. ir K. V. dėl 1135/2300 dalies žemės sklypo ir ¼ gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), ir perkėlė ieškovei I. J. pirkėjo teises ir pareigas pagal 2012 m. rugsėjo 7 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų A. D. ir K. V., pagal kurią A. D. pardavė K. V. ¼ dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir priteisė iš ieškovės I. J. atsakovei K. V. 40.000 Lt, nustatant, jog ši pinigų suma sumokėtina per 20 dienų terminą nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Taigi, minėtu sprendimu ieškovės reikalavimai buvo patenkinti, šis sprendimas buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu tiek apeliacinės instancijos, tiek kasacinės instancijos teismų. Todėl atskirajame skunde nurodomas argumentas, jog atsakovė šioje byloje, būdama ieškove, elgėsi nesąžiningai, yra nepagrįstas. Nurodytos bylos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė siekė įgyti nuosavybės teise gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, kurį nagrinėjamoje byloje yra prašoma areštuoti. Pripažintina, kad atsakovės veiksmai anksčiau išnagrinėtoje byloje patvirtino, kad ji siekė 0,23 ha žemės sklypą įgyti ir turėti nuosavybės teise, todėl nepripažintina tikėtina galimybė, jog ji gali iki teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimo bandyti jį perleisti kitiems asmenims. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Pripažintina, kad ieškovės neįrodė, jog tiek ieškinio suma, tiek atsakovės turtinė padėtis ar jos galimas nesąžiningumas keltų grėsmę galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog prašant taikyti areštą konkrečiam turtui, turi būti tiksliai nurodyti jo duomenys. Tuo tarpu ieškovės prašė areštuoti atsakovei nuosavybės teise priklausantį 0,023 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), tačiau Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išraše nurodyta, jog žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) plotas yra 0,23 ha, o unikalus numeris – (duomenys neskelbtini). Taip pat, tarp atskirajame skunde nurodyto atsakovei priklausančio nekilnojamojo turto sąrašo nėra nurodyta jokio nekilnojamojo turto objekto, kurio unikalus numeris būtų (duomenys neskelbtini). Todėl vien dėl šios aplinkybės ieškovių prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių negalėjo būti tenkintas.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o ieškovių atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti.
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3,00 € sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.