Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Svajūno Knizlerio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. B. (B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 28 d. nuosprendžio, kuriuo J. B. (B.) pripažinta kalta ir nuteista: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnį, 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda; pagal BK 233 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos, taikant bausmių apėmimo būdą, ir galutinė bausmė paskirta 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda.

Iš J. B. (B.) priteista 117 400 Lt turtinės žalos atlyginimo BUAB „A“ naudai. Civilinis ieškinys dalyje dėl 135 000 Lt turtinės žalos priteisimo paliktas nenagrinėtu, likusioje dalyje ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. B. (B.) nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2005 m. gruodžio 15 d. iki 2009 m. sausio 31 d., būdama UAB „A“, į. k. 300514684, registruotos Gluosnių g. 5, Riešės kaime, Vilniaus rajono savivaldybėje, direktore, užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdama UAB „A“ turtą, pasinaudodama užimamų pareigų pagrindu vykdomais UAB „A“ kasininkės įgaliojimais, siekdama pasisavinti UAB „A“ pinigines lėšas – 117 400 Lt, laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis tiksliomis dienomis, nenustatytoje vietoje iš UAB „A“ kasos nepagrįstai gavo ir savo reikmėms panaudojo 117 400 Lt.

Tęsdama nusikalstamą veiką, siekdama melagingai pagrįsti neva UAB „A“ veiklai panaudotas išlaidas, 2008 m. gruodžio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, nenustatytoje vietoje, į UAB „A“ buhalterinę apskaitą, t. y. į kasos knygą, vedamą laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio 20 d. iki 2009 m. sausio 31 d., įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad 2008 m. gruodžio 1 d. kasos išlaidų orderio Nr. 480 pagrindu fiziniam asmeniui S. T. pagal 2008 m. sausio 3 d. tarpininkavimo paslaugų sutartį Nr. 2008/01-01 ir 2008 m. rugpjūčio 25 d. tarpininkavimo paslaugų sutartį Nr. 2008/08-01 grynaisiais pinigais išmokėta iš viso 117 400 Lt suma. Tokiu būdu ji neteisėtai savo turtu paversdama UAB „A“ pinigines lėšas, pasisavino svetimą, jos žinioje buvusį UAB „A“ didelės 117 400 Lt vertės turtą.

J. B. (B.) taip pat nuteista už tai, kad 2009 metų rudenį, ikiteisminio tyrimo metu tikslai nenustatytu laiku, susisiekusi telefonu, prašydama bei nurodydama UAB „A“, (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajono savivaldybėje, laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 17 d. iki 2008 m. kovo 7 d. marketingo asistentės pareigose dirbusiai O. F. surašyti pareiškimą su melagingais duomenimis apie tai, kad ji, J. B. nurodymu, UAB „A“ vardu ruošė ir su S. T. derino 2008 m. sausio 3 d. tarpininkavimo paslaugų sutarties Nr. 2008/01-01 sąlygas bei pateikti jį prie bylos Nr. 10-2-00091-09, kurioje 2009 m. liepos 29 d. J. B. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą pasisavinus UAB „A“ pinigines lėšas – 117 400 Lt, neva UAB „A“ 2008 m. gruodžio 1 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 480, pagal tarpininkavimo paslaugų sutartis išmokėtas S. T., t. y. padarius BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Tokiu būdu J. B. (B.) paveikė O. F., kuri 2009 m. rugpjūčio 21 d. Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo tarnybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriuje, esančiame T. K. g. 8A, Vilniuje, apklausiama liudytoja baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-00091-09 pagal jos pateiktą 2009 m. rugpjūčio 17 d. pareiškimą davė melagingus parodymus apie tai, kad ji 2007 m. lapkričio mėnesį, J. B. nurodymu, UAB „A“ vardu ruošė ir su S. T. derino 2008 m. sausio 3 d. tarpininkavimo paslaugų sutarties Nr. 2008/01-01 sąlygas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir tinkamai vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, 305 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. J. B. (B.) kaltė padarius BK 183 straipsnio 2 dalyje, BK 233 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvertintais įrodymais. Apeliacinis teismas nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis) ir galimus esminius Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus.

Iš baudžiamojoje byloje esančių VĮ Registrų centro Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro duomenų matyti, kad nuo 2005 m. gruodžio 14 d. J. B. buvo UAB „A“ vienintelė akcininkė ir direktorė, o nuo 2008 m. lapkričio 7 d., t. y. ir nusikalstamų veikų padarymo metu J. B. buvo viena iš trijų UAB „A“ akcininkų ir valdybos narių (kartu su T. G. ir V. K.) bei direktorė (2 t., 29-186 b. l.). Būdama UAB „A“ direktore J. B. turėjo teisę atstovauti įmonę bei atlikti visus veiksmus, susijusius su bendrovės viso turto disponavimu ir kontrole, t. y. turėjo juridiškai apibrėžtus įgaliojimus bendrovės turtui, kuris buvo jos žinioje. Taigi, eidama UAB „A“ direktorės pareigas J. B. disponavo įmonei priklausančiu turtu – grynaisiais pinigais, buvo tiesiogiai atsakinga už tokio turto panaudojimą ir jo pagrindimą atitinkamais dokumentais, užimamų pareigų pagrindu žinojo, jog yra atsakinga už šių lėšų panaudojimą bendrovės reikmėms. Vadovaujantis teismų praktika, tais atvejais, kada pats bendrovės vadovas iš bendrovės kasos paima ir panaudoja pinigus ne bendrovės interesams, bet saviems tikslams, tuomet tokie veiksmai vertinami kaip patikėto ar jo žinioje esančio svetimo turto pasisavinimas, nes bendrovės turtas ir jos akcijų turėtojams yra svetimas. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad užimamų UAB „A“ direktorės pareigų pagrindu vykdomais kasininkės įgaliojimais, J. B. į buhalterinę apskaitą bei kasos knygą, vedamą nuo 2007 m. rugpjūčio 20 d. iki 2009 m. sausio 31 d., 2008 m. gruodžio mėnesį įrašė duomenis apie tai, kad 2008 m. gruodžio 1 d. kasos išlaidų orderio Nr. 480 pagrindu fiziniam asmeniui S. T. pagal 2008 m. sausio 3 d. tarpininkavimo paslaugų sutartį Nr. 2008/01-01 ir 2008 m. rugpjūčio 25 d. tarpininkavimo paslaugų sutartį Nr. 2008/08-01 grynaisiais pinigais išmokėta 117 400 Lt suma. Šių bylos aplinkybių apeliantė neginčija, tačiau neigia, kad tokiu būdu tik siekė nuslėpti įmonės kasoje esantį pinigų trūkumą ir realiai S. T. pinigų nesumokėjo. J. B. teigimu, kasos išlaidų orderyje nurodyta pinigų suma S. T. išties buvo išmokėta už jo atliktus darbus pagal tarpininkavimo paslaugų sutartį, t. y. už realią pagalbą parduodant greitosios medicinos pagalbos automobilius. Tokius nuteistosios J. B. parodymus paneigia ir jos kaltę pasisavinus jos žinioje buvusį svetimą – UAB „A“ turtą teisiamajame posėdyje išsamiai ir nešališkai išnagrinėtų ir teisingai įvertintų bylos įrodymų visuma.

Priešingai negu teigiama J. B. apeliaciniame skunde, jos kaltę pasisavinus UAB „A“ pinigines lėšas – 117 400 Lt patvirtina ne tik T. G., V. K. ir S. T. parodymai, bet ir kitų liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, specialisto išvados. Liudytojų T. G., V. K. ir S. T. parodymus apie tai, kad S. T. neatliko tarpininkavimo paslaugų sutartyse nurodytų darbų patvirtina ir teisiamajame posėdyje apklaustos liudytojos I. S. (J.) parodymai. Iš jų matyti, kad jai dirbant UAB „A“ S. T. įmonei parduodavo signalizacijos įrengimo, magnetolų automobiliuose paslaugas, perveždavo automobilius iš gamintojo klientams. Tuo tarpu viešuosiuose konkursuose dėl greitosios pagalbos automobilių įmonei padėdavo dalyvauti, t. y. realias tarpininkavimo paslaugas teikė T. G.. To nepaneigia ir liudytojos parodymai apie tai, kad su S. T. buvo derinamos tam tikros tarpininkavimo paslaugų sutarčių sąlygos, susijusios su jose nurodytų automobilių techninėmis dalimis (5 t. 191-193 b.l.). Kita vertus, kaip matyti iš byloje esančio S. T. ir I. S. (J.) akistatos protokolo, S. T. neigė derinęs su pastarąja ar kitais įmonės darbuotojais tarpininkavimo paslaugų sutarčių sąlygas ir atlikęs pagal jas darbus, o I. S. (J.) teigė neprisimenanti, ar bendravo su S. T. tarpininkavimo paslaugų sutarčių klausimais (1 t.,165-166 b.l.). Priešingai, negu teigiama apeliaciniame skunde, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje liudytoja buvo apklausta UAB „A“ darbuotoja J. J.. Šios liudytojos parodymai iš esmės sutampa su liudytojos I. S. parodymais apie S. T. teiktų paslaugų pobūdžiu ir patvirtina, kad S. T. UAB „A“ nedirbo, tačiau teikė su automobilių perdirbimu susijusias paslaugas. Taip pat iš liudytojos J. J. parodymų matyti, kad ji rengė tarpininkavimo paslaugų sutartis su T. G., V. K. ir S. T., taip pat ir kasos išlaidų orderį, pagal kurį S. T. turėjo būti išmokėti pinigai, galėjo būti išrašyti ir du kasos išlaidų orderiai (6 t., 67-68 b.l.). Apie tai, kad realiai tarpininkavimo paslaugas UAB „A“ konkursuose parduodant greitosios medicinos pagalbos automobilius atliko T. G. patvirtina ne tik šių liudytojų parodymai, bet ir paties T. G. parodymai teisiamajame posėdyje apie tai, kad jis J. B. padėdavo dalyvauti greitosios pagalbos automobilių pardavimo konkursuose dar iki tampant UAB „A“ akcininku. Tai patvirtina ir byloje esanti tarpininkavimo paslaugų sutartis su T. G. (4 t., 56-58 b.l.). Iš AB „Swedbank“ pateikto UAB „A“ sąskaitos išrašo taip pat matyti, kad T. G. dar iki tampant jam įmonės akcininku pagal tarpininkavimo paslaugų sutartį buvo pervesta 15000 Lt (3 t., 169 b.l.).

Apie tai, kad būtent T. G. teikė UAB „A“ tarpininkavimo paslaugas ir gaudavo už tai atlygį patvirtina ir pačios nuteistosios J. B. parodymai teisiamajame posėdyje. Bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti kolegija taip pat atkreipia dėmesį ir į apeliantės parodymų prieštaringumą, pastarajai nurodant, kam realiai buvo skirti S. T. pagal kasos išlaidų orderį išmokėti pinigai – pačiam S. T. ar T. G.. Viena vertus J. B. tvirtina, kad S. T. už realiai atliktas paslaugas pagal tarpininkavimo paslaugų sutartis turėjo sumokėti didesnę sumą, nei buvo išmokėta. Kita vertus teigia, kad su S. T. reikalavimu sumokėti didesnę pinigų sumą, atitinkančią mokėtiną pridėtinės vertės mokestį, nesutiko, nes buvo užtikrinta, jog pagal sutartis priklausančius pinigus S. T. sumokėjo. Taigi, iš šių J. B. parodymų galima daryti išvadą, kad S. T. atliko įmonei paslaugas, už kurias jam priklausė atlygis. Tuo pačiu, duodama parodymus teisiamajame posėdyje J. B. teigė, kad T. G., dirbdamas konkuruojančioje įmonėje UAB „AKT“, negalėjo oficialiai dalyvauti greitosios medicinos pagalbos automobilių pardavimų konkursuose, todėl su S. T. buvo sudarytos tarpininkavimo paslaugų sutartys, o T. G. gaudavo didžiąją dalį pelno. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teisingai nurodyta, kad atmestini, kaip neįtikinami J. B. parodymai apie tai, kad S. T. reikalavo jos sumokėti dar pridėtinės vertės mokesčio dydžio sumą, kadangi iš byloje esančių S. T. Metinių pajamų mokesčio deklaracijų (1 t., 111-127 b. l.) matyti, kad deklaruodamas savo pajamas už 2006-2008 metus, S. T. 117 400 Lt sumos nedeklaravo, todėl ir reikalauti sumokėti PVM dydžio sumą neturėjo pagrindo. Taip pat, nors J. B. tvirtina, kad T. G. negalėjo oficialiai dalyvauti viešuosiuose konkursuose, nes dirbo konkuruojančioje įmonėje, iš byloje esančio UAB „A“ sąskaitos AB „Swedbank“ išrašo matyti, kad 2008 m. vasario mėn. buvo atlikti dveji pinigų pervedimai (30000 Lt ir 28372.52 Lt) už greitosios medicinos pagalbos automobilių perdirbimą UAB „AKT“, kurioje, bylos duomenimis anksčiau dirbo T. G. (3 t., 156-157 b.l.). Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pagrįstai nurodyta, kad tai, jog tarpininkavimo paslaugų sutartys su S. T. neatitinka tikrovės ir buvo surašytos, nesiekiant jose nurodytų paslaugų teikimo bei apmokėjimo už jas patvirtina ir tai, kad tarpininkavimo paslaugų sutarties Nr. 2008/01-01 ir tarpininkavimo paslaugų sutarties su T. G. prieduose nurodytos tos pačios transporto priemonės (4 t., 44-46, 56-58 b.l.). Nuteistosios parodymų patikimumu leidžia pagrįstai abejoti ir kratos J. B. gyvenamojoje vietoje metu tarp UAB „A“ dokumentų rasti 10 vnt. A4 formato baltų popieriaus lapų su nukopijuotais parašais bei vienas tuščias lapas su priklijuotu lapeliu, kuriame yra originalus parašas, taip pat priminimų/pranešimų kopijos (4 t., 59-60, 66-75 b.l.), ypač atsižvelgiant į liudytojų S. T. ir O. F. parodymus apie tai, kad J. B. prašymu anksčiau yra pasirašę ant tuščių A4 formato lapų.

Apeliantės J. B. kaltę pasisavinus UAB „A“ pinigines lėšas – 117 400 Lt patvirtina ir bylos duomenys apie tai, kad užimamų pareigų pagrindu UAB „A“ kasa ir grynieji pinigai buvo išimtinai J. B. žinioje ir ji galėjo laisvai jais disponuoti. Šias aplinkybes patvirtina liudytoju byloje apklausto įmonės buhalterio A. K. M. parodymai teisiamajame posėdyje bei posėdžio metu pagarsinti jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (6 t., 29 b.l.). Liudytojas taip pat patvirtino pasirašęs ant 2008 m. gruodžio 1 d. kasos išlaidų orderio Nr. 480, matė, kad jame buvo nurodytas gavėjas – S. T. ir pinigų suma. Liudytojo teigimu, jis nežino, ar tokia pinigų suma fiziškai buvo įmonės kasoje, nes įmonės kasoje esančiais pinigais disponavo direktorė J. B. (B.), kuri paskutiniais jo darbo įmonėje mėnesiais pati pildė kasos knygą. Taip pat iš liudytojo A. K. M. parodymų seka, kad atsiskaitymai įmonėje su darbuotojais ar kitais asmenimis buvo daromi tik bankiniais pavedimais. Tokie liudytojo parodymai paneigia J. B. parodymus apie tai, kad išmokėjo S. T. 117 400 Lt dydžio pinigų sumą grynaisiais, nes taip buvo patogiau. Juo labiau, kad A. K. M. parodymus apie įmonės atsiskaitymus bankiniais pavedimais patvirtina ir jau minėto AB „Swedbank“ pateikto UAB „A“ sąskaitos išrašo duomenys, iš kurių matyti intensyvūs atsiskaitymai su įmonės darbuotojais ir kitais fiziniais ir juridiniais asmenimis. Be to, šio išrašo duomenys patvirtina ir liudytojų T. G. ir V. K. parodymus apie J. B. nepagrįstai dažnus didelių piniginių sumų iš įmonės į asmeninę sąskaitą pervedimus arba grynųjų pinigų išsimokėjimus. Iš jų matyti, kad laisvai disponuodama įmonės kasoje ir sąskaitoje esančiais įmonės pinigais, J. B. nuo 2007 m. gruodžio mėn. iki 2009 m. pradžios tankiais intervalais iš įmonės sąskaitos gaudavo sumas iki 18000 Lt, o laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 7 d. iki 2009 m. sausio 30 m., t. y. jau nebūdama vienintele įmonės akcininke, išsimokėjo sau 47673.91 Lt (3 t. 148-176 b.l.).

Priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, siekiant nustatyti tiesą byloje, ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos tyrimas. Iš byloje esančios 2011 m. vasario 21 d. specialisto išvados Nr. 25 matyti, kad atliktos kratos pas J. B. metu UAB „A“ pirminiai kasos dokumentai nerasti, tirti pateiktos dvi 2005 gruodžio 1 d. – 2007 m. rugpjūčio 18 d. ir 2007 m. rugpjūčio 20 d. – 2009 m. sausio 31 d. laikotarpių Bendrovės kasos knygos ir vienas kasos išlaidų orderis Nr. 480, išrašytas 2008 m. gruodžio 1 d. Išvadoje nurodoma, kad kadangi 2008 m. visų sąskaitų duomenys, tai yra 2008 m. birželio 1 d. – 2008 m. gruodžio 31 d. laikotarpio turto (ilgalaikio ir trumpalaikio), nuosavo kapitalo, tiekėjų ir pirkėjų skolų apskaitos, mokėtinų sumų ir įsipareigojimų, pajamų ir sąnaudų apskaitos registrai tyrimui nepateikti ir 2008 m. finansinės atskaitomybė nebuvo sudaryta ir pateikta mokesčių administratoriui, tai nėra galimybės iš dalies nustatyti UAB „A“ 2008 m. turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ar struktūros (4 t., 150-185 b.l.). Apeliantė J. B. skunde nurodo, kad byloje neatliktas tyrimas dėl įmonėje vestos kasos apskaitos ir faktinio kasos likučio, atliktų inventorizacijų. Tačiau iš byloje esančio VĮ Registrų centras rašto matyti, kad UAB „A“ 2008 m., 2009 m. metinių finansinių atskaitomybių dokumentų Juridinio asmenų registro tvarkytojui nepateikė (2 t., 27 b.l.). Taigi nebuvo įmanoma nustatyti ir apeliantės skunde minimų visų aplinkybių, tačiau tai nereiškia, jog nustatytos bylos aplinkybės buvo ištirtos neišsamiai.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, ištyrus ir įvertinus byloje surinktus įrodymus, teisingai konstatuota, kad J. B., būdama UAB „A“, direktore, užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdama įmonės turtą, pasinaudodama užimamų pareigų pagrindu vykdomais UAB „A“ kasininkės įgaliojimais, veikdama tiesiogine tyčia, pasisavino jai patikėtą svetimą – UAB „A“ priklausantį turtą – 117 400 Lt, t. y. panaudojo juos ne bendrovės reikmėms, ir siekdama melagingai pagrįsti neva įmonės veiklai buvo panaudotos šios lėšos, į kasos knygą įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad pagal 2008 m. gruodžio 1 d. kasos išlaidų orderį Nr. 480 šie pinigai grynaisiais buvo išmokėti S. T. pagal tarpininkavimo paslaugų sutartis. Bylos duomenimis nustatyta, kad dėl J. B. veiksmų buvo pažeisti trečiųjų asmenų interesai – įmonės, kitų akcininkų bei kreditorių. Bylos duomenimis Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartimi UAB „A“ iškelta bankroto byla, nesant galimybių įmonei toliau vykdyti veiklą, apmokėti savo įsiskolinimus, t. y. tapus nemokiai (t. 2, b. l. 7-8). Be to, nagrinėjamoje byloje dėl apeliantės sąmoningai sudarytos situacijos, kitų UAB „A“ akcininkų galimybės ginti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis buvo apsunkintos, pinigų trūkumas buvo slepiamas, siekiant nustatyti įmonei padarytą žalą bei jos atsiradimo būdą, buvo būtina pasitelkti teisėsaugos institucijų specialistus.

Skundžiamu nuosprendžiu J. B. taip pat pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 233 straipsnio 1 dalį už poveikį liudytojai O. F., kad ši pradėtoje baudžiamojoje byloje duotų žinomai melagingus parodymus. Pagal BK 233 straipsnio 3 dalį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas, panaudodamas smurtą ar kitokią prievartą, bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų, arba trukdė jiems pagal šaukimą atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, į teismą arba į Tarptautinį baudžiamąjį teismą ar kitą tarptautinę teisminę instituciją. Taigi baudžiamoji atsakomybė numatyta už poveikį, kuriuo siekiama paveikti asmenį baudžiamojoje byloje duoti melagingus, t. y. neatitinkančius tikrovės, parodymus. Vadovaujantis teismų praktika, duoti melagingus parodymus liudytojai gali būti veikiami įvairiais būdais: prašymais, įtikinėjimais, pažadais, apgaule, paperkant ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–481/2013). BK 233 straipsnyje nurodyta nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu, kai atliekami draudžiami veiksmai, kuriais siekiama paveikti konkrečius BK straipsnyje nurodytus asmenis duoti melagingus parodymus. Nusikaltimo baigtumo momentui neturi reikšmės tai, ar kaltininkas pasiekė savo tikslą. BK 233 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektyvieji požymiai yra tiesioginė tyčia. Kaltininkas supranta, kad daro poveikį liudytojui, nukentėjusiajam ar kitam proceso dalyviui, siekdamas, kad šis duotų melagingus parodymus, t. y. elgiasi pavojingai, neteisėtai. Suprasdamas, kad neteisėtai kišasi į teisingumo vykdymo procesą, jis vis tiek siekia atlikti tokius veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-291-2013, 2K-127-2013).

Nuteistoji J. B. neigia savo kaltę padarius šį nusikaltimą. Apeliantė tvirtina, kad paraginta tyrėjo organizuoti įmonės darbuotojų paaiškinimų pateikimą apie bylos aplinkybes, pateikė liudytojai O. F., kaip ir kitiems įmonės darbuotojams, pareiškimų formą, bet nenurodė jų turinio, neprašė ikiteisminiam tyrimui pateikti tikrovės neatitinkančius duomenis ir duoti melagingus parodymus šioje baudžiamojoje byloje. Pirmosios instancijos teisme J. B. taip pat tvirtino, kad prasidėjus ikiteisminiam tyrimui, susisiekė su O. F. bei kitais įmonės darbuotojais bei paprašė paliudyti jiems žinomas aplinkybes, elektroniniu paštu persiuntė pareiškimo blankus, tačiau neprašė ir nevertė meluoti. Be to, susitikusi su O. F. paprašė patvirtinti faktą, jog ji ruošė sutartį, kurią vėliau pasirašė S. T., kartu važiavo į apklausą. Tokius J. B. parodymus paneigia ir jos kaltę paveikus liudytoją duoti baudžiamojoje byloje jai palankius melagingus parodymus, patvirtina byloje surinkti ir tiesiamajame posėdyje ištirti bei tinkamai įvertinti įrodymai.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu O. F. buvo apklausta kaip liudytoja tris kartus. Išnaudojus visas galimybes iškviesti liudytoją O. F. į teisiamąjį posėdį, esant byloje duomenims, kad liudytoja išvykusi gyventi į užsienį ir nėra galimybės su ja susisiekti, teisiamajame posėdyje, nepažeidžiant BPK 276 straipsnio reikalavimų, buvo perskaityti jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, tam neprieštaravo ir J. B. bei jos gynėjas (6 t., 89 b.l.). Kaip matyti iš 2009 m. rugpjūčio 21 d. liudytojo apklausos protokolo, duodama pirminius parodymus byloje liudytoja O. F. tvirtino, kad dirbdama UAB „A“ marketingo asistente, ji ruošė sutartis, bendravo telefonu su klientais, atliko kitus ofiso darbuotojos darbus. Taip pat J. B. (B.) pavedimu ji ruošė tarpininkavimo sutartį su S. T., derino su juo sutarties sąlygas., t. y. parduotų automobilių kiekį ir kitas sąlygas. Teigė ji nežinanti, kokios buvo S. T. realios tarpininkavimo paslaugos, ar jis gavo pinigus pagal sutartį, nežino, galutinio sutarties varianto nematė (1 t., 141 b.l.). Iš 2010 m. spalio 29 d. liudytojo papildomos apklausos protokolo matyti, kad papildomai apklausiama O. F. davė parodymus, iš esmės priešingus pirminiams. Tvirtino, kad dirbdama UAB „A“ jokių sutarčių nerengė, nes yra rusakalbė ir sunkiai supranta įstatymų esmę, įmonėje dirbo nesudėtingus darbus – J. B. pavedimu nuveždavo dokumentus, pirkdavo kanceliarines prekes. J. B. prašymu perrašė pastarosios elektroniniu paštu atsiųstą paaiškinimą policijai, nesigilindama į jo esmę. Taip pat jau nedirbdama UAB „A“ susitiko su J. B., kuriai tvirtinant, kad trūksta jos (O. F.) parašo, pasirašė ant jos pateikto dokumento, be to, J. B. prašymu pasirašė ir ant tuščio A4 formato lapo (1 t., 142-144 b.l.). Iš 2011 m. lapkričio 17 d. liudytojo papildomos apklausos protokolo matyti, kad O. F. patvirtino savo ankstesnės – 2010 m. spalio 29 d. vykusios papildomos apklausos metu duotus parodymus, tvirtino, kad tarpininkavimo sutarties nerengė ir ant jos bei priedų nepasirašė, tačiau juose esantys parašai panašūs į jos. Papildomai paaiškino, kad pirminės apklausos metu tyrėjui atpasakojo aplinkybes, nurodytas jos ranka surašytame pareiškime, kurį elektroniniu paštu atsiuntė J. B.. Tai padarė, nes J. B. prašė padėti (1 t. 147-148 b.l.). Priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, tai, kad skiriasi pirminiai liudytojos O. F. parodymai nuo vėlesnių jos parodymų papildomų apklausų metu, nesuteikia pagrindo jais abejoti kaip nepatikimais. Būtent jų prieštaringumas patvirtina, kad pirminius parodymus byloje liudytoja davė J. B. prašymu, pagal pastarosios jai atsiųstame pareiškime nurodytas aplinkybes. Kaip matyti iš byloje esančio O. F. pateikto pareiškimo ikiteisminio tyrimo metu turinio, jame nurodytos aplinkybės sutampa su liudytojos pirmosios apklausos metu duotais parodymais ir patvirtina jos paskutinės papildomos apklausos metu duotus parodymus apie pirminių parodymų davimo aplinkybes (1 t. 139-140 b.l.). Taigi iš liudytojos O. F. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad ji veikė J. B. prašymu, siekiant jai padėti. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, BK 233 straipsnyje kriminalizuoto poveikio esmė yra šio poveikio tikslas – kad proceso dalyvis duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų ir taip apsunkintų tiesos nustatymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-102/2010). Tokiu būdu J. B. pastangos, kad liudytoja O. F. surašytų tikrovės neatitinkantį pareiškimą ikiteisminio tyrimo pareigūnams, duotų analogiškus parodymus rodo jos tikslą apsunkinti tiesos nustatymą byloje. Papildomų apklausų ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojos O. F. parodymai dėl poveikio darymo jai aplinkybių yra nuoseklūs ir atitinka kitų bylos proceso metu gautų įrodymų turinį. O. F. parodymus apie tai, kad J. B. prašymu pasirašė ant tuščių A4 formato lapų iš dalies patvirtina ir kratos J. B. gyvenamojoje vietoje metu tarp UAB „A“ dokumentų rasti 10 vnt. A4 formato baltų popieriaus lapų su nukopijuotais parašais (4 t., 59-60, 66-75 b.l.). Priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, O. F. parodymų apie tai, kad ji įmonėje dirbo nesudėtingus darbus nepaneigia tai, kad J. B. prašymu ji pasirašė ant tuščių lapų su tikslu, kad būtų galima juos panaudoti susigadinus ankstesniems jos pasirašytiems dokumentams. Neabejotina, kad dirbdama įmonėje O. F. turėjo ne kartą pasirašyti ant įvairių dokumentų: visų pirma, įdarbinimo/atleidimo iš darbo dokumentuose, lydraščiuose J. B. pavedimu pristačius dokumentus, sąskaitose-faktūrose perkant įmonei prekes. Tai, kad O. F., kaip nurodoma apeliaciniame skunde, turi aukštąjį išsilavinimą, savaime nepaneigia jos teiginių, kad rengti įstatymų reikalavimus atitinkančias sutartis lietuvių kalba jai būtų pernelyg sudėtinga, todėl ji to negalėjo padaryti. Nors apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas netyrė, ar UAB „A” dokumentuose yra O. F. rengtų dokumentų su jos parašais, tačiau kaip jau buvo minėta, iš byloje esančios specialisto išvados Nr. 25 matyti, kad rasta ir tyrimui pateikta ne visa UAB „A“ dokumentacija (4 t., 150-185 b.l.).

Tai, kad nuteistoji J. B., siekdama apsunkinti tiesos nustatymą byloje, darė neteisėtą poveikį liudytojai O. F., iš dalies patvirtina ir baudžiamojoje byloje esantys duomenys apie tai, jog J. B. siekė paveikti ir kitus UAB „A“ darbuotojus duoti baudžiamojoje byloje jai palankius melagingus parodymus. Iš teisiamajame posėdyje apklaustos N. M. parodymų matyti, kad ji dirbo įmonėje ūkvede-tiekėja, valytoja, pasirašydavo tik sąskaitose faktūrose perkant parduotuvėse. J. B. jos buvo prašiusi pasirašyti raštą apie jos (N. M.) darbą įmonėje, kuriame buvo nurodyta, kad ji (N. M.) atsakinga už finansus, transportą. Kadangi į jos pareigas tai neįėjo, o apie įmonės veiklą tiksliai nežinojo, rašto nepasirašė. Liudytoja N. M. taip pat patvirtino, kad byloje pateikto jos vardu rašyto pareiškimo ji nerašė ir ant jo nepasirašė. Liudytojos N. M. parodymus, kad 2009 m. rugsėjo 15 d. jos vardu surašytame pareiškime pasirašė ne ji pati, patvirtina byloje esanti specialisto išvada Nr. 11-3119(10) (4 t., 143-146 b.l.). Be to, iš byloje esančių kitų įmonės darbuotojų (J. J., G. Š., I. J. (S.) pareiškimų, rašytų ikiteisminio tyrimo metu, turinio taip pat matyti, kad jose nurodytos J. B. aktualios tarpininkavimo sutarčių su S. T. rengimo aplinkybės (1 t., 149-150, 157, 160). Šiuose pareiškimuose nurodytos aplinkybės, nesutampa akistatų protokoluose užfiksuotų liudytojo S. T. parodymais apie tai, kad nei su vienu UAB „A“ darbuotoju neaptarinėjo tarpininkavimo sutarčių sudarymo sąlygų (1 t., 145-146, 165-166).

Taigi kolegija, įvertinusi byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei surinktų įrodymų visumą, konstatuoja, kad apygardos teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, ir padarė pagrįstas išvadas dėl J. B. kaltės padarius jai inkriminuotus nusikaltimus. Šioje byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti, skundžiamame teismo nuosprendyje bei šioje nutartyje aptarti įrodymai, kolegijos nuomone, patvirtina tiek apeliantės padarytų nusikalstamų veikų objektyviuosius, tiek ir subjektyviuosius požymius, taip pat ir jos veikimą tiesiogine tyčia. J. B. padarytas nusikalstamas veikas teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 233 straipsnio 1 dalį. Atsakant į apeliantės skundo argumentus, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, įrodymų vertinimą jų visumoje bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus arba rėmėsi netinkamais įrodymais ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Priešingai negu teigia apeliaciniame skunde J. B., tai, kad nebuvo atlikti jos prašomi kiti tyrimo veiksmai (nepatikrintos T. G. ir S. T. banko sąskaitos ir galimi tarpusavio atsiskaitymai, telefoniniai ryšiai), savaime nereiškia, kad reikšmingos bylos aplinkybės ištirtos nepakankamai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad visų bylos aplinkybių ištyrimas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų prasme dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-9/2012, 2K-19/2014).

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistajai J. B. paskirtų bausmių taip pat yra pagrįsta ir teisėta. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmes nuteistajai J. B. už atskiras nusikalstamas veikas ir galutinę subendrintą bausmę, šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, tinkamai vadovavosi BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu teisingumo principu, ir paskyrė teisingas bausmes. Skundžiamu nuosprendžiu, įvertinus tai, kad J. B. padarė vieną nesunkų ir vieną sunkų nusikaltimą, nėra jos atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių, anksčiau neteista, dirbanti, auginanti mažametį vaiką, po nusikalstamų veikų praėjo šešeri metai, per kuriuos naujų nusikalstamų veikų nepadarė, jos padarytų veikų pavojingumas žymiai mažesnis negu rūšinis inkriminuotų nusikaltimų pavojingumas, J. B. už sunkų nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, pagrįstai paskyrė ne sankcijoje numatytą vienintelę – laisvės atėmimo – bausmę, o švelnesnę bausmės rūšį – baudą. Tiek baudos, paskirtos už BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, tiek baudos, paskirtos pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, dydžiai nustatyti taip pat teisingai. Bausmės tinkamai vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalių, 5 dalies 2 punkto nuostatomis, subendrintos apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė nustatyta teisingai.

Lietuvos apeliaciniame teisme 2014 m. rugpjūčio 25 d. iš Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos gautas prašymas priteisti valstybės naudai iš J. B. tarnybos turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas. Kolegija pažymi, kad BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su pastarojo teise į gynybą ir valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Esant šioms aplinkybėms bei atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistosios J. B. – netenkintinas.

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 28 d. nuosprendis, patikrinus jį apeliacinio skundo ribose, teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistosios J. B. (B.) apeliacinį skundą atmesti.