- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-24
- Bylos Nr.
- e2A-461-230/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-10252-2015-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolia Indreikienė
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės, uždarajai akcinei bendrovei „Kauno vandenys“
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
- Trečiasis asmuo
- A. P., IF P
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolia Indreikienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-15266-451/2015 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Kauno vandenys“, Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims A. P., IF P&C Insurance AS, veikiančiam per IF P&C Insurance AS Lietuvos filialą, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė ieškinyje teismo prašė priteisti solidariai iš atsakovių 501,63 Eur žalos atlyginimą, 67,69 Eur palūkanas, metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad 2012-05-21 transporto priemonė BMW 525, v/n (duomenys neskelbtini) važiuodama keliu Žemaičių g., Kaune, ties sankryža su Aušros g., įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje esančią duobę. Kauno apskrities VPK Patrulių rinktinės 1-ojo būrio P. J. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog duobė yra ties šuliniu. Kauno apskrities VPK pareigūnai nustatė, kad transporto priemonės vairuotojas negalėjo iš anksto pastebėti kelyje esančios duobės ir jos apvažiuoti, kadangi: 1) duobė nebuvo paženklinta įspėjamaisiais kelio ženklais ar kitais atitvarais; 2) priekyje važiavo kita transporto priemonė. Policijos pareigūnai užfiksavo, kad per eismo įvykį sugadinti transporto priemonės priekinis ir galinis kairės pusės ratai. Laikotarpiu nuo 2011-09-30 iki 2012-09-29 transporto priemonė buvo apdrausta Transporto priemonių draudimu (Kasko). Vadovaujantis draudimo sutartimi įvykis pripažintas draudžiamuoju, transporto priemonės apžiūros metu ieškovės atstovas – žalų ekspertas E. B. nustatė, kad per eismo įvykį nepataisomai sugadinta (reikalinga keisti) transporto priemonės priekinė ir galinė kairės pusės padangos bei sugadinta (reikalinga remontuoti) priekinis ir galinis kairės pusės ratlankiai, reikalinga automobilių ratų geometrijos patikra. Apskaičiuojant nuostolį ir mokant draudimo išmoką, ieškovė vadovavosi Transporto priemonių draudimo taisyklėmis Nr. 021 (2010-03-31 redakcija, galiojanti nuo 2010-04-19, toliau - Taisyklės). Ieškovė įvertino ir apskaičiavo, kad per eismo įvykį transporto priemonei BMW 525 atsirado 734,20 Eur (2 535,01 Lt) dydžio (transporto priemonės remonto kaina pagal UAB „Arfis“ pateiktą PVM sąskaitą faktūrą) žala ir ją kompensavo išmokėdama draudimo išmoką. Draudimo išmoka išmokėta neišskaičiuojant pakeistų dalių nusidėvėjimo. Ieškovė 2012-08-24 ir 2012-10-29 ragino atsakoves per 15 dienų atlyginti 734,20 Eur (2 535,01 Lt) žalą, atsiradusią dėl 2012-05-21 eismo įvykio. Atsakovė Kauno miesto savivaldybė netenkino ieškovės pretenzijos ir nurodė, jog už žalą atsakinga UAB „Kauno vandenys“, kadangi žala atsirado dėl UAB „Kauno vandenys“ nuotekų šulinių nepriežiūros. UAB „Kauno vandenys“ atsisakė atlyginti atsiradusią žalą, motyvuodama, jog duobė atsirado ne dėl UAB „Kauno vandenys“ veiklos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės UAB „Kauno vandenys“ ieškovei AB „Lietuvos draudimas“ 501,63 Eur žalos atlyginimą, 67,69 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (569,32 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-05-29) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 7,50 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Teismas 2015 m. lapkričio 6 d. nutartimi ištaisė 2015 m. lapkričio 4 d. Kauno apylinkės teismo nutartyje padarytą rašybos klaidą ir nutarė teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje įrašyti: „Priteisti iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės, kodas 111106319, Laisvės al. 96, LT-44158 Kaunas, ieškovei AB „Lietuvos draudimas“ įm. k. 110051834, buveinė Vilniuje, J. Basanavičiaus g. 12,.............“ , toliau sprendimo tekstas nesikeičia.
Teismas byloje nustatė, kad 2012-05-21 A. P., vairuodamas automobilį BMW 525, v/n (duomenys neskelbtini) Žemaičių g. Kaune, ties sankryža su Aušros gatve, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje esančią duobę. Iš transporto priemonių draudimo liudijimo matyti, jog apgadintas automobilis buvo apdraustas AB „Lietuvos draudimas“. Kauno apskrities VPK Patrulių rinktinės 1-ojo būrio patrulio P. J. tarnybinis pranešimas patvirtina, jog prakirstos abi A. P. vairuoto automobilio kairės pusės padangos. Minėtoje vietoje yra šulinys, ties kuriuo yra susmukęs asfaltas ir susidaręs aštrus kampas. Vairuotojas 2012-05-21 paaiškinime nurodė, jog 2012-05-21 vairavo automobilį Žemaičių gatve ir nepastebėjo ant kelio esamos duobės, kadangi tuo keliu važiavo pirmą kartą. Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdyba 2012-05-21 priėmė nutarimą nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną A. P. atžvilgiu nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. 2012-05-22 automobilio savininkas A. P. kreipėsi į ieškovę dėl žalos atlyginimo, ieškovė išmokėjo 562,32 Eur draudimo išmoką. Atlyginusi žalą, ieškovė 2012-08-24 parengė pretenziją Kauno miesto savivaldybės administracijai. Kauno miesto savivaldybės administracija rašte nurodė, jog ieškovės pretenzija persiunčiama atsakovei UAB „Kauno vandenys“ nagrinėti pagal priklausomybę. UAB „Kauno vandenys“ 2012-11-05 pranešimu į pretenziją atsakė, kad su pateikta pretenzija nesutinka, nes duobė, dėl kurios galėjo būti apgadintas automobilis, susiformavo nusidėvėjus kelio dangai, o ne dėl UAB „Kauno vandenys“ veiklos. Teismas nustatė, kad kelias, kurio važiuojamoje dalyje įvyko ginčo eismo įvykis, nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei. Tačiau teismas nesutiko su ieškovės argumentacija, kad už žalą yra atsakingos abi atsakovės, nes Kauno miesto savivaldybė yra kelio (Žemaičių g., Kaune) savininkė ir valdytoja, o atsakovė UAB „Kauno vandenys“ yra kelio (Žemaičių g., Kaune) inžinerinių statinių – vandentiekio ir kanalizacijos įrengimų/įrenginių valdytoja. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos kelių įstatymo ir Kelių priežiūros tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155, nuostatas. Teismas sprendė, kad kelio savininkas Kauno miesto savivaldybė žalos atsiradimo metu buvo atsakinga už statinių, įrenginių, antžeminių ir požeminių inžinerinių tinklų, kitų objektų, netgi ir esančių kelių juostose ir jų apsaugos zonose, tačiau nesančių kelio Kelių įstatymo prasme dalimi, priežiūrą, kadangi minėti teisės aktai nustatė, kad tokius objektus rekonstruoja, taiso ir prižiūri jų savininkai (valdytojai). Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad už žalą, atsiradusią dėl netinkamos kelio dangos, kurios nusidėvėjimo metu susidarė duobė, yra atsakinga būtent atsakovė Kauno miesto savivaldybė. Remdamasis teismų praktikoje įtvirtina įrodymų tikėtinumo taisykle, įvertinęs rašytinius įrodymus byloje, šalių paaiškinimus teismo posėdžio metu, teismas vertino, kad žala atsirado dėl netinkamos kelio priežiūros, o ne dėl jo važiuojamoje dalyje esančio nuotekų šulinio, kuris nėra kelio dalis ir nuosavybės teise priklauso ne kelio savininkui, priežiūros, šiuo atveju kelio savininkas (Kauno miesto savivaldybė) yra atsakingas už atsiradusią žalą, todėl ieškinį Kauno miesto savivaldybės atžvilgiu tenkino. Nors atsakovės Kauno miesto savivaldybės atstovė nurodė, kad asfaltas susmukęs ir susidaręs aštrus kampas dėl atsakovės UAB „Kauno vandenys“ netinkamos šulinio nuotekų priežiūros, tačiau teismas sprendė, jog byloje nėra pateikta duomenų, kad UAB „Kauno vandenys“ nuotekų šulinio priežiūrą atliko netinkamai. Svarbia aplinkybe teismas laikė ir tai, kad 2012-05-21 eismo įvykio vietos schemoje pažymėta, kad A. P. automobilis įvažiavo į duobę (0,4x03x0,15), jokių duomenų apie šalia esantį šulinį įvykio vietos schemoje nėra pateikta. Byloje taip pat nėra pateikta jokių duomenų, kad automobilio sugadinimai yra būdingi įvažiavus į atvirą šulinį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė Kauno miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį Kauno miesto savivaldybės atžvilgiu atmesti. Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl to, jog žala atsirado dėl Kauno miesto savivaldybės, o ne UAB „Kauno vandenys“ neteisėtų veiksmų, yra nepagrįsta. Policijos pareigūno, betarpiškai dalyvavusio apžiūrint eismo įvykio vietą, 2012-05-21 tarnybiniame pranešime nurodoma, kad „minėtoje vietoje yra šulinys, ties kuriuo yra įsmukęs asfaltas ir susidaręs aštrus kampas“. Kelių priežiūros tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155, 16 punkte nurodyta, kad statinius, įrenginius, antžeminius ir požeminius inžinerinius tinklus, kitus objektus, esančius kelių juostose ir jų apsaugos zonose, rekonstruoja, taiso ir prižiūri jų savininkai (valdytojai). Taigi nepaisant to, kas yra kelio savininkas, juose esančius įrenginius ir inžinerinius tinklus, Kelių įstatyme ir įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nepriskirtus kelio sudedamosioms dalims, prižiūri jų savininkai (valdytojai), todėl jie atsako už savo žinioje esančių įrenginių ir inžinerinių tinklų padarytą žalą kitiems asmenims, taip pat ir eismo dalyviams, kai tie įrenginiai, inžineriniai tinklai patenka į eismui naudojamo kelio ruožą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-04-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-701/2015). Nors teismas nurodė, kad remiasi įrodymų tikėtinumo taisykle, įvertina rašytinius įrodymus byloje, šalių paaiškinimus teismo posėdžio metu ir sprendžia, kad žala atsirado netinkamos kelio priežiūros, tokia teismo išvada padaryta netinkamai ištyrus byloje surinktus įrodymus. Kaip minėta, policijos pareigūnas, nesuinteresuotas bylos baigtimi asmuo, atvykęs į eismo įvykio vietą, savo tarnybiniame pranešime nurodė, kad įvykio vietoje yra šulinys, ties kuriuo yra įsmukęs asfaltas. Minėta teismų praktika ir teisės aktai numato, kad inžinerinius statinius, esančius kelyje prižiūri jų valdytojai ar savininkai, todėl būtent UAB „Kauno vandenys“ buvo atsakinga, kad inžinerinis statinys nebūtų įsmukęs ir nekeltų grėsmės eismo dalyvių saugumui. Todėl, kaip nurodytų statinių savininkė, atsakinga už galimai kilusią žalą laikytina UAB „Kauno vandenys“, o ne Kauno miesto savivaldybė, kuriai teisės aktais nėra numatyta pareiga prižiūrėti kitam savininkui priklausančio turto. Kauno miesto savivaldybė, nebūdama ginčo statinio savininkė (valdytoja), net neturi teisinio pagrindo daryti kokią nors įtaką šiam statiniui, tame tarpe ir remontą, ir bet kokių tokio pobūdžio veiksmų atlikimas gali būti traktuojamas kaip turto savininko teisių pažeidimu. Akivaizdu, kad neįmanoma suremontuoti įsmukusio asfalto ties šuliniu, nedarant įtakos pačiam šuliniui. Byloje nėra ginčo dėl to, kad tarp atsakovių yra sudaryta sutartis, kuria vandentiekio ir kanalizacijos įrenginius eksploatuoja, remontuoja ir prižiūri UAB „Kauno vandenys“, todėl teismas, netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad dėl žalos atsiradimo yra atsakinga Kauno miesto savivaldybė. Be to, teismas visiškai nepasisakė, kodėl nevertino atsakovių argumentų dėl žalos dydžio pagrįstumo. Visų pirma, ieškovė ieškinyje prašė priteisti 501,63 Eur turtinės žalos atlyginimą, o ne 569,62 Eur, kaip nurodė teismas savo sprendime. Antra, teismas visiškai nepasisakė, dėl atsakovių argumentų, jog ieškinio suma yra mažintina išlaidomis, susijusiomis su priekinio rato stebule ir jos pakeitimu. Tiek policijos nutarime, tiek ir paties draudiko 2012-05-22 sudarytame Transporto priemonės techninės apžiūros akte nėra nurodomi stebulės apgadinimai, todėl laikytina, kad jie niekaip nesusiję su eismo įvykiu ir išlaidos, susijusios su jų remontu, nepriteistinos iš atsakovių. Dar daugiau, pats draudikas savo Transporto priemonės techninės apžiūros akto formoje nurodo, kad atsiradus paslėptiems defektams, kurie gali išaiškėti remonto metu „prieš juos pašalinant, apie tai raštiškai turi būti pranešta AB „Lietuvos draudimas“ klientų aptarnavimo departamentui, kurio darbuotojas surašys papildomos apžiūros aktą. Po remonto pretenzijos nepriimamos ir už atliktus papildomus remonto darbus bei pakeistas dalis, nenurodytas šiame akte, draudimo išmoka nemokama“ (2 pastaba). AB „Lietuvos draudimas“ draudimo taisyklių, kurios yra neatskiriama Transporto priemonių draudimo liudijimo dalis, 9.1 papunktis numato, kad nuostolio dydį nustato draudikas ir kad apskaičiuojant nuostolio dydį atsižvelgiama tik į įvykio metu tiesiogiai padarytus matomus sugadinimus, atsiradusius dėl tiesioginio ryšio su įvykio priežastimi. Nuostata dėl draudiko pareigos apskaičiuoti nuostolio dydį įtvirtinta ir Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 15 str. 3 d. Taigi šiuo atveju draudikas, nenustatęs, kad stebulės apgadinimai yra susiję su eismo įvykiu, nesurašęs papildomo transporto priemonės techninės apžiūros akto, nepagrįstai atlygino už stebulės ir jos pakeitimą susijusias išlaidas, todėl neturi regreso teisės į atsakoves.
Atsiliepimas
Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą su jame išdėstytais argumentais nesutinka ir prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, jog ji nesinaudojo savo teise instancine tvarka apskųsti 2015-11-04 sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo atmestas. Šioje proceso stadijoje ieškovės teiginiai dėl atsakovės UAB „Kauno vandenys“ galimos civilinės atsakomybės reikštų prisidėjimą prie atsakovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinio skundo. Dėl šios priežasties ieškovė nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su atsakovės UAB „Kauno vandenys“ galima civiline atsakomybe.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Byloje kilo ginčas dėl to, kas yra atsakingas už žalą, atsiradusią transporto priemonės valdytojui įvažiavus į kelio važiuojamoje dalyje esančią duobę, kurią sudaro šukinio vietoje įsmukęs asfaltas, sudarantis aštrų kampą. Ieškinys dėl žalos atlyginimo buvo pareikštas dviem atsakovėms – Kauno miesto savivaldybei ir UAB „Kauno vandenys“. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino tik atsakovės Kauno miesto savivaldybės atžvilgiu, kadangi sprendė, jog žala buvo padaryta dėl netinkamos kelio priežiūros, su kuo nesutinka ši atsakovė teigdama, kad už šulinio, kuris nuosavybės teise priklauso atsakovei UAB „Kauno vandenys“, trūkumus atsako būtent ji.
Dėl statinio, dėl kurio defektų buvo padaryta žala, ir jo savininko (valdytojo) nustatymo
Žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumo, pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos aplinkybės (nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas). Šioje normoje įtvirtinta „griežtoji atsakomybė“, t. y. atsakomybė be kaltės, reiškianti, kad šiai normai taikyti būtina nustatyti įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktą, žalos asmeniui padarymą ir objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų bei padarytos žalos priežastinį ryšį, tačiau nenustatinėjami neteisėti statinio valdytojo veiksmai ir jo kaltė. Byloje nekyla ginčo dėl to, kad kelio savininkė (valdytoja) yra atsakovė Kauno miesto savivaldybė, o inžinerinio įrenginio – šulinio savininkė (valdytoja) yra atsakovė UAB „Kauno vandenys“. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, pagrįstai sprendė, kad žala atsirado dėl netinkamos kelio dangos priežiūros, už ką yra atsakinga būtent atsakovė Kauno miesto savivaldybė. Apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, o būtent neatsižvelgė į policijos pareigūno tarnybiniame pranešime nurodytą aplinkybę, kad „minėtoje vietoje yra šulinys, ties kuriuo yra įsmukęs asfaltas“, yra nepagrįsti. Nors Kauno apskrities VPK Patrulių rinktinės I-ojo būrio patrulio D. J. 2012-05-21 tarnybiniame pranešime tokia aplinkybė yra nurodyta, tačiau ji nepatvirtina, kad duobė aplink šulinį yra atsiradusi dėl kokių nors šio inžinerinio įrenginio trūkumų. Atvirkščiai, šiame tarnybiniame pranešime užfiksuota aplinkybė, jog yra įsmukęs asfaltas, rodo, kad pažeista yra būtent kelio danga, ir automobilis įvažiavo į dėl asfalto trūkumo atsiradusią duobę. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad automobiliui žala būtų padaryta pvz. dėl to, kad buvo praviras šulinio dangtis. Tokių faktinių aplinkybių skirtumas lemia tai, kad netaikytinas ir apeliantės nurodytas teisminis precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje uždaroji akcinė draudimo bendrovė „Industrijos garantas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-186-701/2015), kadangi šios ir nagrinėjamos bylos aplinkybės nesutampa, nes kasacine tvarka išnagrinėtoje byloje buvo nustatyta, kad žala buvo padaryta dėl kelio kanalizacijos šulinio dangčio nepriežiūros, o ne dėl kelio dangos trūkumų. Nagrinėjamu atveju nustačius kelio dangos trūkumus dėl kelio nepriežiūros, neturi jokios reikšmės apeliantės nurodyta aplinkybė, jog šulinio savininke (valdytoja) yra atsakovė UAB „Kauno vandenys“.
Dėl žalos dydžio
Apeliantė nurodo visiškai nepagrįstą skundo argumentą, kad ieškovė prašiusi priteisti 501,63 Eur turtinės žalos atlyginimą, o ne 569,62 Eur, kaip nurodė teismas. Ieškovė ieškinyje prašė priteisti 501,63 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 67,69 Eur palūkanų, iš viso 569,32 Eur, būtent tokias sumas ir priteisė pirmosios instancijos teismas, todėl neviršijo ieškinio reikalavimų.
Atmestini ir atsakovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinio skundo argumentai, jog teismas neįvertino jos atsikirtimų dėl žalos dydžio sumažinimo priekinio rato stebulės keitimo išlaidomis, kadangi stebulės sugadinimai nebuvo nurodyti draudiko transporto priemonės apžiūros akte, o pagal šį aktą už darbus ir pakeistas dalis, nenurodytas šiame akte, draudimo išmoka neišmokama. Pirmiausia, iš PVM sąskaitos faktūros matyti, kad atliekant remontą buvo pakeista priekinio rato stebulė, o transporto priemonės apžiūros akto pastabose nurodyta, kad tik po remonto pretenzijos nepriimamos ir už darbus bei pakeistas dalis, nenurodytas šiame akte, draudimo išmoka neišmokama. Kadangi stebulė buvo pakeista remonto metu ir draudikas tai įvertinęs neatsisakė už tai sumokėti, laikytina, kad šios išlaidos yra susijusios su draudiminiu įvykiu. Tokie draudiko veiksmai nepažeidžia Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje numatytų reikalavimu. Šioje normoje nustatyta, kad turtui padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas arba – šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytais atvejais – Biuras, vadovaudamasis įgaliotų asmenų ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ir dokumentais, įrodančiais padarytos žalos aplinkybes, faktą ir dydį. Analogiškai numatyta ir AB „Lietuvos draudimas“ Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 9.1 punkte, kuriame nustatyta, kad nuostolio dydį nustato draudikas, vadovaudamasis draudimo sutarties sąlygomis ir surinktais dokumentais, pagrindžiančiais nuostolį ir jo dydį. Apskaičiuojant nuostolio dydį atsižvelgiama tik į įvykio metu tiesiogiai padarytus matomus sugadinimus, atsiradusius dėl tiesioginio ryšio su įvykio priežastimi. Draudikas (ieškovė), remdamasis suteiktomis jam teisėmis, ir nustatė, kad remonto metu pakeistos detalės buvo susijusios su eismo įvykio aplinkybėmis. Atsakovė, teigdama, jog neįrodytas priežastinis ryšys tarp eismo įvykio metu padarytų transporto priemonės sugadinimų ir remonto metu pakeistų detalių, jokių tai pagrindžiančių įrodymų nepateikia, ir vien formaliu pagrindu t. y. kad stebulės keitimas nebuvo nurodytas transporto priemonės apžiūros akte, tvirtina, kad tokio priežastinio ryšio nėra, nors remontas patvirtino, kad šios detalės keitimas buvo būtinas ir neabejotinai yra susijęs su rato permontavimu ir įvykio aplinkybėmis, įvažiavus į duobę.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Nenustačius pagrindo panaikinti ar pakeisti priimtą teismo sprendimą, jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir dėl šios priežasties tenkintinas ieškovės prašymas priteisti atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme, priteisiant 35,04 Eur, kurias patvirtina pateikti įrodymai (CPK 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės, kodas 111106319, ieškovui akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“, įmonės kodas 110051834, 35,04 Eur atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme.