- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-23
- Bylos Nr.
- AS-1133-261/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02048-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Laimė Baltrūnaitė
- Pareiškėjas
- L. N.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublika atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Joniškio žemėtvarkos skyr.
- Advokatai
- Jolanta Grigaliūnienė
- Kategorijos
- 63.3.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. N. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. N. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Joniškio skyriaus, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant A. Š., dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas L. N. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. liepos 10 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas) Joniškio skyriaus 2004 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. 47-10816.
Nurodė, kad nepraleido skundo padavimo termino, nes skundžiamą sprendimą gavo 2015 m. birželio 8 d. Nurodė, kad gaterio pastatas pareiškėjo vardu įregistruotas 2014 m. rugsėjo 1 d., įregistravimo pagrindas – 1997 m. rugpjūčio 7 d. aktas ir 2014 m. liepos 16 d. Joniškio rajono apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-801-959/2015. Tik po gaterio pastato teisinės registracijos atlikimo pareiškėjas sužinojo, kad jo nuosavybės teise valdomas daiktas yra trečiojo suinteresuoto asmens A. Š. žemės sklype, perduotame skundžiamu sprendimu trečiajam suinteresuotam asmeniui.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 15 d. nutartimi (b. l. 59-60) pareiškėjo skundą atsisakė priimti.
Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju skundžiamas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Joniškio skyriaus 2004 m. rugsėjo 15 d. sprendimas Nr. 47-10816, kuriuo A. Š. atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamojo turto dalį – 2,00 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,70 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Iš 2014 m. rugsėjo 1 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (toliau – išrašas) matyti, jog Gaterio pastatas nuosavybes teise pareiškėjui L. N. įregistruotas 2014 m. rugsėjo 1 d., pastatas yra žemės sklype, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso A. Š., jo įregistravimo pagrindas yra Apskrities viršininko sprendimas, 2004 m. rugsėjo 15 d., Nr. 47-10816, įrašas galioja nuo 2011 m. rugsėjo 27 d. (4.2. p.).
Teismo nuomone, išraše nurodyta informacija yra oficiali, lengvai suprantama, aiški, todėl pareiškėjas, įregistravęs pastatą nekilnojamojo turto registre ir susipažinęs su šiuo dokumentu, turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė skundžiamą aktą, suvokti šio sprendimo turinį. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad skundo padavimo terminas dėl Nacionalinės žemės tarnybos Joniškio skyriaus 2004 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. 47-10816 panaikinimo pareiškėjui prasidėjo 2014 m. rugsėjo 1 d., o ne 2015 m. birželio 8 d., kai pareiškėjas gavo skundžiamo sprendimo nuorašą.
Pareiškėjas teismui skundą pateikė 2015 m. liepos 10 d. ir nenurodė priežasčių, kodėl į teismą skundu nesikreipė laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. liepos 10 d. Pareiškėjas teismui nepateikė atstovės advokatės Jolantos Grigaliūnienės 2015 m. gegužės 12 d. paklausimo Nacionalinei žemės tarnybos Joniškio skyriui, todėl teismas negali įvertinti aplinkybių, ar pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą paklausimu, žinojo apie skundžiamą aktą.
III.
Pareiškėjas L. N. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 62-65), kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį ir išspręsti skundo priėmimo klausimą – priimti pareiškėjo skundą.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Teigia, jog 2004 m. rugsėjo 15 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimą Nr. 47-10816 atkurti nuosavybės teises A. Š. pareiškėjo atstovė gavo 2015 m. birželio 8 d., todėl manė, kad įstatymo nustatytas terminas skundui pateikti nepraleistas.
Nesutinka su tuo, jog pareiškėjo teisei kreiptis į teismą tinkamai realizuoti pakako duomenų iš viešojo registro. Vien lakoniškos informacijos išraše, kad pareiškėjo pastatas Gateris yra įregistruotas žemės sklype, kuris nuosavybės teise priklauso A. Š. pagal Šiaulių apskrities viršininko 2004 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. 47-10816, nepakanka tam, kad pareiškėjas pagrįstai manytų, jog minimas sprendimas neginčijamai pažeidžia jo teises ir kad vienintelis pareiškėjo teisių gynimo būdas yra šio sprendimo panaikinimas; ši viešajame registre esanti informacija nepakankama tam, kad pareiškėjas manytų esant pakankamą teisėtą pagrindą ginčyti 2004 m. rugsėjo 15 d. sprendimą, juo labiau nepakankama tam, kad pareiškėjas galėtų pateikti skundą teismui, kadangi ABTĮ 22 straipsnio 2 dalies 7 punktas reikalauja, kad pareiškėjas skunde nurodytų aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinančius įrodymus, liudytojų pavardes, vardus ir gyvenamąsias vietas, kitų įrodymų buvimo vietą (t. y. pareiškėjas privalo nurodyti savo reikalavimo pagrindą). 2014 m. rugsėjo 1 d. išraše A. Š. pastatai ir jos vardu įregistruotas žemės sklypas nurodomi esantys adresu (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėjui priklausantis pastatas-Gateris įregistruotas (duomenys neskelbtini). Iš įrašo viešajame registre pareiškėjas negavo visiškai jokios informacijos apie tai, kokiu pagrindu atsakovas priėmė skundžiamą sprendimą ir kokiu būdu atsirado A. Š. nuosavybė. Pareiškėjas turėjo pagrindo manyti, kad įvyko kažkokia klaida. Išraše nėra jokių duomenų apie nuosavybės teisių atkūrimą, taigi pareiškėjas nežinojo ir negalėjo bei neprivalėjo žinoti, kad skundžiamu sprendimu trečiajam suinteresuotajam asmeniui A. Š. žemės sklypas įteisintas ir sprendimas priimtas Atkūrimo įstatymo pagrindu ir pagal Atkūrimo įstatymą. Kaip žinia, tuo metu (2004 m.) nuosavybės teisė į žemę fiziniams asmenims galėjo atsirasti ir kitais Žemės reformos įstatyme numatytais pagrindais, taigi pareiškėjas negalėjo būti tikras ir neturėjo pakankamai duomenų apie tai, kad 2004 m. rugsėjo 15 d. sprendimas Nr. 47-10816 ne tik pažeidžia pareiškėjo teises, bet ir yra neteisėtas, t. y. priimtas pažeidžiant imperatyvius teisės aktų reikalavimus.
Pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, reikšmingas yra monetas, kada pareiškėjas ne tik sužinojo apie skundžiamą sprendimą, kaip tokį apskritai, bet momentas, nuo kurio pareiškėjas sužinojo skundžiamo sprendimo esmę. Viešojo registro tvarkytojas nėra jam pateiktų nuosavybės teises patvirtinančių duomenų valdytojas ir neturi teisės jų teikti tretiesiems asmenims, šiuo atveju neturi ir neturėjo teisės pateikti pareiškėjui 2004 m. rugsėjo 15 d. sprendimo kopijos, nes šis sprendimas negali būti priskirtas nekilnojamojo turto registro duomenims ir nėra viešas (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 4, 6, 24 str.). Tai nėra kadastro duomenys, kaip jie suprantami pagal minėtąjį įstatymą, todėl negali būti teikiami (nors ir už mokestį) kiekvienam fiziniam ar juridiniam asmeniui jam paprašius. Pareiškėjas, norėdamas sužinoti, koks yra 2004 m. rugsėjo 15 d. sprendimo turinys, kokia jo esmė ir kokiu pagrindu jis priimtas, norėdamas sužinoti, ar pareiškėjas turi teisę jį ginčyti, ar šis sprendimas prieštarauja teisės aktams, ar juos atitinka, kreipėsi į atstovą – advokatą, prašydamas gauti būtinus duomenis iš atsakovo. 2015 m. gegužės 12 d. paruoštu užklausimu atstovas kreipėsi į atsakovą. Atsakovo atsakymas, kaip minėta, gautas 2015 m. birželio 8 d. Tik su šiuo atsakymu pareiškėjo atstovui įteikta skundžiamo sprendimo kopija ir paaiškėjo skundžiamo sprendimo esmė, turinys, priėmimo pagrindas ir tuo pačiu neginčijamai paaiškėjo pats pareiškėjo teisės pažeidimas, dėl ko būtent 2015 m. birželio 8 d. turėtų būti laikoma ta diena, nuo kurios skaičiuotinas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytas terminas. Kaip matyti iš atsakovo 2015 m. birželio 8 d. atsakymo, tam, kad būtų galima nustatyti, ar 2004 m. rugsėjo 15 d. sprendimas yra priimtas pažeidžiant teisės aktus, ar pažeidžia pareiškėjo teises, ar jų nepažeidžia, buvo būtina atlikti tam tikrą tyrimą ir jis buvo atliktas: buvo patikrinti atsakovo dispozicijoje esantys duomenys bei dokumentai (kuriais pareiškėjas nedisponavo ir neturėjo teisės su jais susipažinti), o su atsakymu į paklausimą šie duomenys buvo pateikti pareiškėjui. Tokiu būdu, pareiškėjas iki 2015 m. birželio 8 d. neturėjo pakankamai duomenų, kurie leistų manyti esant pažeistą jo teisę ir kurie suteiktų pareiškėjui pakankamai duomenų apie būtinybę ginčyti 2004 m. rugsėjo 15 d. atsakovo sprendimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Joniškio skyriaus, atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.
Sutinka, kad kreipimosi į teismą termino eigos pradžia šiuo atveju laikytina 2014 m. rugsėjo 1 d., t. y. kai pareiškėjas susipažino su Nekilnojamojo turto registro išrašu, kur nurodyta, jog pareiškėjo nuosavybės teise valdomas pastatas yra įregistruotas žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio adresas (duomenys neskelbtini), ir kuris nuosavybės teise priklauso A. Š. pagal sprendimą (nurodytas sprendimą priėmęs subjektas, data ir numeris). Pareiškėjui tokiu būdu iš esmės tapo žinomi sprendimo turinio elementai, sprendimu jam sukeliamos pasekmės, t. y. kad yra priimtas sprendimas nuosavybės teisę į žemę po jo nuosavybės teise valdomu pastatu gateriu perduoti A. Š. privačion nuosavybėn, sprendimą priėmęs subjektas, sprendimo data ir numeris. Todėl pareiškėjui, kaip sąžiningam, atidžiam ir rūpestingam asmeniui, pagrįstai turėjo kilti įtarimų apie jo teisių pažeidimus. Pareiškėjas nebuvo aktyvus ir nesiėmė jokių veiksmų, siekdamas apginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus visus metus iki jo atstovės kreipimosi į Joniškio skyrių 2015 m. gegužės 12 d. raštu Nr. 106 „Dėl duomenų apie žemės sklypą po pastatais“. Darytina išvada, jog pareiškėjas, siekdamas apginti savo teises, nepaisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų.
Mano, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia įsitikinęs savo teisių pažeidimu tik gavęs Joniškio skyriaus atsakymą į pareiškėjo atstovės pateiktą 2015 m. gegužės 12 d. paklausimą. Paklausimu prašoma pateikti sprendimo ir su jo priėmimu susijusių dokumentų kopijas bei paaiškinti, ar Joniškio skyrius be sprendimo panaikinimo gali suteikti teisę naudotis ar įsigyti A. Š. jau privačios nuosavybės teise valdomą žemę pastatui gateriui naudoti. Mano, kad tai yra papildomo pobūdžio informacija, o pats pareiškėjo teisių pažeidimo faktas, t. y. kad žemės po gaterio pastatu jau priklauso kitam asmeniui, turėjo būti aiškus susipažinus su registro išrašu 2014 m. rugsėjo 1 d. Jei pareiškėjui ir kilo lūkesčių, kad Joniškio skyrius galėtų suteikti jam teisių naudotis privačia žeme gaterio pastatui naudoti, tai jie nebuvo teisiškai pagrįsti, be to, tokios aplinkybės nepanaikina sprendimu kilusių teisinių pasekmių pareiškėjui.
Pažymi, kad pareiškėjas neturėjo pagrindo manyti įvykus klaidą dėl žemės sklypo ir gaterio pastato adreso neatitikimo. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092 patvirtintų Adresų formavimo taisyklių 4.3. punktą adresų formavimo objektai (be kitų objektų) yra pastatai ar jų kompleksai, kurie yra arba gali būti suformuoti kaip atskiras nekilnojamasis daiktas. Pareiškėjui Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 16 d. sprendimo pagrindu pripažinta nuosavybės teisė į pastatą gaterį, šiam 2014 m. sausio 20 d. atlikti kadastriniai matavimai (duomenys iš NTR išrašo). Pastatas gateris suformuotas ir įregistruotas kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, todėl jam suteikiamas ir atskiras adresas.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo A. Š. atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir priteisti iš pareiškėjo L. N. valstybės naudai trečiajam suinteresuotam asmeniui suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidas pagal pridedamus dokumentus.
Nurodo, kad pareiškėjas nurodo, jog tik 2015 m. birželio 8 d. gavęs atsakymą iš Nacionalinės žemės tarnybos sužinojo apie tai, kad jo gateris stovi trečiajam suinteresuotam asmeniui priklausančioje žemėje. Toks teiginys rodo, kad jis elgėsi nerūpestingai, neatsakingai ir neprotingai maždaug šešiolika metų. Iš prie skundo esančio pareiškėjo atstovės 2015 m. gegužės 12 d. rašto Nr. 106 kopijos matyti, kad gaterio pastatas jam galėjo būti grąžintas pagal 1997 m. rugpjūčio 7 d. aktą. Tai reiškia, kad nuo to laiko pareiškėjas privalėjo domėtis tuo, kam priklauso žemė, ant kurios stovi jam grąžintas pastatas ir prašyti kompetentingų institucijų informuoti jį, kaip suinteresuotą asmenį, apie bet kokius sprendimus, susijusius su jo teise naudoti, valdyti ar disponuoti turimą pastatą. Pareiškėjo atstovė nenurodė jokių faktų, iš kurių būtų matyti, kad pareiškėjas domėjosi savo teisių ar teisėtų interesų apsauga po 1997 m. Be to, iš to paties rašto kopijos matyti, kad pareiškėjas 2014 m. Joniškio rajono apylinkės teisme gynė kažkokius savo interesus ir šis teismas 2014 m. liepos 16 d. priėmė kažkokį jam palankų sprendimą, susijusį su jo gateriu. Tai reiškia, kad pareiškėjas, ruošdamasis šiai civilinei bylai ir turėdamas atstovą, per kurį gali rinkti visą jam reikšmingą informaciją, turėjo galimybę dar procesinių dokumentų rengimo stadijoje surinkti visus duomenis apie žemę, esančią po jo pastatu ar aplink jį. Pareiškėjo atstovė privalėjo ieškovui L. N. išaiškinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.2 straipsnio 1-2 dalių, taip pat 4.40 straipsnio 1 dalies esmę tam, kad minėtoji civilinė byla būtų išspręsta atsižvelgiant į visų suinteresuotų šalių interesų apsaugą. Tačiau trečiasis suinteresuotas asmuo A. Š. į šią civilinę bylą įtraukta nebuvo.
Pažymi, kad pareiškėjas ir jo įgaliotinė R. M. iš esmės yra vietiniai gyventojai, kurie sužino, kas valdo ir naudoja žemę apie jų gaterį nuo 2004 m., t. y. momento, kai A. Š. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę. Atskirajame skunde nėra nurodytos jokios aplinkybės, kurios galėjo trukdyti jiems elgtis rūpestingai ir protingai saugant savo interesus. Su L. N. buvo sudaryta sutartis, kad jis A. Š. parduos minėtą pastatą ir jos duktė jam pervedė pusę sutartos sumos. Tačiau pareiškėjas sulaužė duotą žodį ir pareikalavo daugiau nei dvigubai didesnės sumos. Todėl pastato pirkimo-pardavimo santykiai dar nėra pasibaigę, o pervesti pinigai negrąžinti. Vien faktas, kad pareiškėjas nuosavybės teisę viešajame registre išviešino tik 2014 m. rugsėjo 1 d. rodo, kad jis septyniolika metų elgėsi netinkamai, o šiandien nori sugriauti jau nusistovėjusius nuosavybės teisinius santykius. Toks elgesys laikytinas piktnaudžiavimu teise ir tokie veiksmai neturi sulaukti teisinės apsaugos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti, kadangi praleistas skundo padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo daug kartų akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011).
Pažymėtina, jog trumpais skundų administraciniam teismui pateikimo terminais yra siekiama ne tik skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galimai pažeistų teisių gynybą, bet ir garantuoti teisinių santykių stabilumą, kitai teisinio santykio šaliai užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties, nustatyti teisines garantijas, būtinas jos įgytų teisių apsaugai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-948/2011). Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).
Įstatymų leidėjas Administracinių bylų teisenos įstatyme bei kituose specialiuosiuose įstatymuose nustato tikslią ir aiškią terminų sistemą, leidžiančią asmenims tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų kilusį ginčą. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis numato, jog jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Aiškindamas šią nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti yra svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turi būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar pareiškėjas žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų savo teisių gynimo (žr., pvz., 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010).
Remiantis Vyriausiojo administracinio teismo praktika, tais atvejais, kai sprendimas asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo to asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012). Į minėtos taisyklės taikymo sritį patenka ir tie atvejai, kai sprendimas priimtas ne to asmens, kuris paduoda skundą, atžvilgiu.
Taigi, atsižvelgus į minėtą teisinį reguliavimą bei į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, matyti, jog skundo dėl sprendimo, kuris asmeniui neturėjo būti įteiktas, padavimo terminas skaičiuojamas nuo informacijos apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus gavimu ne tik tiesiogiai iš tokio akto teksto, tačiau ir kitokiais būdais. Pačių skundžiamų aktų kopijų neturėjimas (negavimas) negali būti tapatinamas su nežinojimu apie skundžiamus aktus. Be to, neturėjimas arba negalėjimas gauti skundžiamo akto kopijos neužkerta kelio ABTĮ nustatyta tvarka ir terminais paduoti skundą teismui (ABTĮ 23, 24, 33, 37, 68 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-997/2014).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundžia Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2004 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. 47-10816, kuriuo trečiajam suinteresuotam asmeniui A. Š. atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamojo turto dalį – 2,00 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,70 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui 2014 m. rugsėjo 1 d. nuosavybės teise įregistruotas Gaterio pastatas, esantis žemės sklype, kuris nuosavybės teise priklauso A. Š.. Tos pačios dienos Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad nuosavybės teise pareiškėjui priklausantis Gaterio pastatas yra žemės sklype, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso A. Š., o jo įregistravimo pagrindas yra Apskrities viršininko sprendimas, 2004 m. rugsėjo 15 d., Nr. 47-10816, įrašas galioja nuo 2011 m. rugsėjo 27 d. (4.2. p.). Taigi, iš minėto išrašo pareiškėjas sužinojo esminius skundžiamo akto (2004 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. 47-10816) turinį sudarančius elementus: aktą priėmusią instituciją (Apskrities viršininkas), priėmimo datą (2004 m. rugsėjo 15 d.), aktu nustatomas teises ar pareigas (suteikta nuosavybės teisė trečiajam suinteresuotam asmeniui A. Š.). Pagal minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokios informacijos pakanka kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų teisių ir interesų gynimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad net ir 2014 m. rugsėjo 1 d. įregistravęs pastatą nekilnojamojo turto registre ir susipažinęs su išrašu, pareiškėjas net iki 2015 m. gegužės 12 d., kai jo atstovė raštu kreipėsi į atsakovą, delsė ir nesikreipė į teismą dėl savo teisių ir interesų gynimo. Be to, 2015 m. gegužės 12 d. rašte Nr. 106 „Dėl duomenų apie žemės sklypą po pastatais“ atsakovui pareiškėjo atstovė, prašydama pateikti Apskrities viršininko 2004 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. 47-10816 kopiją ir kitus dokumentus bei informaciją, nurodė, jog paaiškėjo, kad žemė po pastatais (taip pat ir pareiškėjo pastatu) priklauso ne valstybei, o fiziniam asmeniui – A. Š., Viešojo registro duomenimis, žemės teisinė registracija atlikta pagal Apskrities viršininko sprendimą Nr. 47-10816, įrašas galioja nuo 2011 m. rugsėjo 27 d. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas negali disponuoti savo nuosavybe, nes neturi jokių teisių į žemę po savo pastatu; turi pagrindo manyti, kad A. Š. dalį žemės sklypo nuosavybės teise valdo be teisinio pagrindo, o suformuojant žemės sklypą A. Š., nustatant sklypo ribas ir priimant sprendimą buvo padaryta klaida, pažeistos specialiosios teisės normos, reglamentuojančios disponavimą valstybine žeme arba nuosavybės teisių atkūrimą. Taigi, jau kreipiantis į atsakovą ginčijamo akto kopijų, pareiškėjo atstovei (taip pat ir pareiškėjui) buvo žinomi ne tik šio akto priėmimo data bei jį priėmusi institucija, bet ir aktu nustatomos teisės ir pareigos, t. y. tai, kad žemė po pastatais (taip pat ir pareiškėjo pastatu) priklauso ne valstybei, o trečiajam suinteresuotam asmeniui – A. Š. ir šis aktas galimai pažeidžia pareiškėjo teises, nes jis negali disponuoti savo nuosavybės teise, neturėdamas jokių teisių į žemę po savo pastatu. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skundo padavimo terminas šiuo atveju pareiškėjui prasidėjo 2014 m. rugsėjo 1 d., o ne 2015 m. birželio 8 d., kai pareiškėjas gavo skundžiamo sprendimo nuorašą, todėl jis, į teismą su skundu kreipęsis tik 2015 m. liepos 10 d., praleido skundo padavimo terminą.
Praleistas skundo padavimo terminas pareiškėjo prašymu gali būti atnaujintas, jei administracinis teismas pripažins, jog skundo padavimo terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose (ABTĮ 34 str. 1 d.).
Nors pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, jog teismas turi galimybę pakartotinai spręsti skundo priėmimo klausimą kartu su pridedamu prašymu atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, iš naujo įvertinti visas pareiškėjo nurodomas aplinkybes ir priimti skundą, tačiau nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui vis dėlto nepateikė prašymo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, atskirajame skunde teigdamas priešingai, t. y. kad skundo padavimo termino nepraleido, nes jis turi būti skaičiuojamas nuo 2015 m. birželio 8 d., kai pareiškėjas gavo skundžiamo sprendimo nuorašą.
Dėl trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepime pareikšto reikalavimo priteisti iš pareiškėjo valstybės naudai trečiajam suinteresuotam asmeniui suteiktos valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas pažymėtina, jog sistemiškai vertinant ABTĮ 44–45 straipsnių nuostatas ir atsižvelgiant į protingumo principą, sprendimas, kurio pagrindu proceso šalis įgyja teisę gauti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, laikytinas teismo baigiamuoju aktu, kuriuo konkreti byla išsprendžiama iš esmės. Kiekvieno proceso metu neišvengiamai kyla papildomų procesinių klausimų, kurių išsprendimas būna susijęs su inter alia teise į teisingą teismo procesą, teise į visapusišką bylos faktinių aplinkybių išnagrinėjimą ar galutinio sprendimo įvykdymo užtikrinimu, tačiau šiais klausimais nėra sprendžiama byla iš esmės, jais yra siekiama procesinėmis priemonėmis užtikrinti galutinio teismo sprendimo atitiktį teisingumo kriterijui. Tik galutinis teismo sprendimas yra tas, kuriuo teismas nustato, kas konkrečioje situacijoje buvo teisus, todėl ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas turi būti susiejamas su tokiu konstatavimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858–696/2010, 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-704/2011). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas apskritai nebuvo priimtas, klausimas dėl kelto ginčo iš esmės nebuvo išspręstas ir galutinis sprendimas, kuriuo būtų nustatyta, kas šioje situacijoje buvo teisus, nebuvo priimtas. Todėl trečiojo suinteresuoto asmens prašymas priteisti iš pareiškėjo valstybės naudai trečiajam suinteresuotam asmeniui suteiktos valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą negali būti tenkinamas.
Atsižvelgus į tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes bei aiškino ir taikė proceso teisės normas, nenukrypdamas nuo administracinių teismų praktikos, suformuotos analogiškose bylose, todėl teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą, kadangi praleistas skundo padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo šio termino atnaujinti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.). Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo L. N. atskirojo skundo netenkinti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.