Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovui UAB „PolarLine“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, įsakymų dalių panaikinimo, su darbo santykiais susijusių išmokų, vidutinio darbo užmokesčio uždelstą atsiskaityti laiką, už priverstinės pravaikštos laiką ir išeitinės išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė advokatė papildomai paaiškino, kad ieškovas savo 2016-03-17 prašyme rėmėsi DK 127 str. 2 d., patvirtino, kad darbdavys ieškovo 2016-03-17 prašymą gavo 2016-03-18; kai 2016-03-22 ieškovas gavo trumpąją žinutę iš darbdavio jis jau buvo apsisprendęs nutraukti darbo santykius, todėl surašė 2016-03-22 prašymą dėl atleidimo iš darbo pagrindo, skaičiavo 14 kalendorinių dienų pagal DK 127 str. 1 d. atleidimo pagrindą; ieškovas į darbą atsakovo nurodytomis dienomis nebevyko, nes manė, kad jis jau turi būti atleistas iš darbo jo prašymu; ieškovas 6 savaites būdavo reisuose, o 2 savaites namuose, jis negavo nurodymo vykti į naują reisą, jokių kitų funkcijų atlikti jam pavesta nebuvo, todėl į darbą nevyko; darbo sutartyje dienpinigių suma nebuvo sutarta, jie buvo sutarę, kad bus mokami 55 Eur už komandiruotėje praleistą dieną, tai taip pat nurodyta atsakovo pildytose komandiruočių ataskaitose; kelionės lapus pildė ieškovas; tokių susitarimų, kokie nurodyti skundžiamų įsakymų 6 p., šalys sudarę nebuvo, skundžiamų įsakymų 6 p. paneigia paties darbdavio pildytos komandiruočių ataskaitos su jose nurodyta 55 Eur suma; ieškovas turi vidurinį išsilavinimą.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo skyrimo ir atsiskaitymo su darbuotoju teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas ir atsakovas 2015-09-10 sudarė darbo sutartį Nr. 048, pagal kurią ieškovas dirbo vairuotoju–ekspeditoriumi (el. b. t. I, b. l. 40–42), 2016-03-17 prašymu „Dėl atleidimo iš darbo“ ieškovas prašė atleisti jį iš darbo nuo 2016-03-22 dėl nemokamo darbo užmokesčio (el. b. t. I, b. l. 44), 2016-03-22 prašymu ieškovas kreipėsi į atsakovą prašydamas laikyti jo prašymą atleisti iš darbo pagal DK 127 str. 1 d., jei dokumentai patvirtins, kad su juo atsiskaityta tinkamai (el. b. t. I, b. l. 45), atsakovo direktoriaus 2016-04-08 pareikalavimu „Dėl A. G. darbo drausmės pažeidimo“ ieškovas įpareigotas iki 2016-04-18 raštu pasiaiškinti dėl kokių priežasčių jis 2016 m. balandžio mėn. 4–7 d. nebuvo darbe (el. b. t. I, b. l. 46), 2016-04-12 ieškovas pateikė paaiškinimą (el. b. t. I, b. l. 47), atsakovo direktoriaus 2016-04-20 įsakymu Nr. PS-2 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo A. G. ir jo atleidimo iš darbo“ ieškovui skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo ir jis atleistas iš vairuotojo–ekspeditoriaus pareigų dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, nurodyto DK 235 str. 2 d. 9 p., nuo 2016-04-04 (el. b. t. I, b. l. 49).

DK 35 str. 1 d. nustatyta, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise.

DK 93 str. nustatyta, kad darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu.

DK 94 str. 1 d. nustatyta, kad darbo sutarties turinys yra jos šalių sulygtos sutarties sąlygos, apibrėžiančios šalių teises ir pareigas.

DK 127 str. 1 d. nustatyta, kad darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat ir terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš keturiolika darbo dienų <...>; 2 d. nustatyta, kad darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat ir terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš tris darbo dienas nuo prašymo padavimo dienos, jeigu <...> darbdavys nevykdo įsipareigojimų pagal darbo sutartį, pažeidžia įstatymus ar kolektyvinę sutartį <...>.

DK 136 str. 3 d. 2 p. nustatyta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (Kodekso 235 straipsnis).

DK 220 str. 1 d. nustatyta, kad darbuotojams, pasiųstiems į tarnybines komandiruotes, garantuojama, kad per visą komandiruotės laiką paliekama darbo vieta (pareigos) ir darbo užmokestis. Be to, jiems mokami dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos.

DK 234 str. nustatyta, jog darbo drausmės pažeidimas yra darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės.

DK 235 str. 1 d. nustatyta, kad šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai.

Pagal DK 235 str. 2 d. 9 p. šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikoma neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą).

Pagal DK 237 str. 1 d., už darbo drausmės pažeidimą gali būti skiriamos šios drausminės nuobaudos: 1) pastaba; 2) papeikimas; 3) atleidimas iš darbo (Kodekso 136 straipsnio 3 dalis).

Pagal DK 238 str. skiriant drausminę nuobaudą, turi būti atsižvelgiama į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau.

Dėl dienpinigių dydžio apskaičiavimo

Nustatyta, kad atsakovo 2015-09-11 įsakymu „Dėl A. G. siuntimo į komandiruotę“ ieškovas nuo 2015-09-12 iki 2015-11-06 komandiruotas į Švediją nugabenti krovinį (Švedija – 36 d., Norvegija – 16 d., Lietuva 4 d.), jam nustatyti dienpinigiai: Norvegija – 29 Eur/d., Švedija – 26,50 Eur/d., Lietuva – 5,7 Eur/d. (el. b. t. I, b. l. 55), atsakovo 2016-01-08 įsakymu „Dėl A. G. siuntimo į komandiruotę“ ieškovas nuo 2016-01-09 iki 2016-02-28 komandiruotas į Švediją nugabenti krovinį (Švedija – 36 d., Norvegija – 11 d., Lietuva 4 d.), jam nustatyti dienpinigiai: Norvegija – 29 Eur/d., Švedija – 26,50 Eur/d., Lietuva – 5,7 Eur/d. (el. b. t. I, b. l. 56), taigi, aukščiau minėtų įsakymų 6 p. buvo nustatyti 50 procentų mažesni dienpinigiai nei įtvirtinta Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996-11-21 įsakyme Nr. 116 „Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų vykstantiems į užsienio komandiruotes“. Byloje kilo ginčas dėl to, ar atsakovas turėjo teisę mažinti ieškovui dienpinigių dydį.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-11-03 nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ 6.1 p. nustatyta, kad dienpinigiai, mažesni už Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklėse nustatyto dydžio dienpinigius, gali būti mokami jeigu tai numatyta kolektyvinėje sutartyje, o jeigu tokia sutartis nesudaryta, – darbo sutartyje, tačiau ne mažiau kaip 50 procentų dienpinigių sumos, apskaičiuotos pagal Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių 3 ir 9 punktų nuostatas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovo ir atsakovo 2015-09-10 sudarytos darbo sutarties Nr. 048 6 p. ieškovas sutiko, kad įmonė, remdamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu Nr. 1365 ir turėdama teisę mažinti dienpinigių normą iki 50 proc. nuo sumos, numatytos įstatymais, gali dienpinigių normą mažinti nustatytose ribose kiekvienos komandiruotės metu individualiai (el. b. t. I, b. l. 40–42), taigi, pagal šalių sulygtas darbo sutarties 6 p. nuostatas (el. b. t. I, b. l. 40–42) matyti, kad šalys susitarė, jog darbdavys turi teisę savo iniciatyva kiekvienos komandiruotės metu sumažinti dienpinigių normą iki 50 proc., kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta (el. b. t. I, b. l. 55, 56). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad abiem darbo sutarties šalims – darbdaviui ir darbuotojui – yra privalomos sąlygos, įtrauktos į darbo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-06-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-300/2007). Teismo vertinimu, darbo sutartis yra aiški, pasirašyta laisva ieškovo valia, vadinasi, darbo sutarties pasirašymo metu ieškovas sutiko su joje įtvirtintomis sąlygomis, todėl šių nuostatų privalu laikytis ir jomis vadovautis, kadangi šalys savo laisva valia sudarė 6 p. įtvirtintą susitarimą, tokio susitarimo nuostatų prieštaravimo įstatymų nuostatoms teismas nenustatė. Pažymėtina, jog ieškovas visą darbo sutarties galiojimo laiką neginčijo darbo sutarties nuostatų, dienpinigių apskaičiavimo bei pačių dienpinigių dydžių, todėl teismas laiko, kad ieškovo siekis prisiteisti didesnius dienpinigius, nei kad šalys raštu sutarė, palikdami jų konkretų nustatymą darbdaviui, yra nesąžiningas, prieštaraujantis pagrindiniams darbo santykių reglamentavimo principams, įtvirtintiems DK 35 str. 1 d. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pats ieškovas savo pirminiame ieškinyje nurodė, kad už pirmąją komandiruotę jam turėjo būti išmokėti 1 440,80 Eur dienpinigiai, už antrąją – 1 295,80 Eur dienpinigiai (viso 2 736,60 Eur) (el. b. t. I, b. l. 1–6) ir būtent tokia suma (2 736,60 Eur) jam ir buvo apskaičiuota pagal aukščiau nurodytus darbdavio įsakymus (el. b. t. I, b. l. 55, 56) – Norvegija 783 Eur (29 Eur × 27 d.), Švedija 1 908 Eur (26,50 Eur × 72 d.), Lietuva 45,60 Eur (5,7 Eur × 8 d.), todėl ieškovo nenuosekli pozicija dėl dienpinigių dydžio vertinama kritiškai. Teismas konstatuoja, kad atsakovas tinkamai apskaičiavo ieškovui dienpinigių dydį. Kartu atmetamas kaip neįrodytas ieškovo teiginys, jog aukščiau minėti įsakymai surašyti atbuline data.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas atmeta ieškovo reikalavimą panaikinti atsakovo 2015-09-11 įsakymo „Dėl A. G. siuntimo į komandiruotę“ 6 p. ir 2016-01-08 įsakymo „Dėl A. G. siuntimo į komandiruotę“ 6 p.

Dėl darbo užmokesčio, dienpinigių, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas

Pažymėtina, kad darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį (DK 186 str. 1 d.), DK 93 str. įtvirtinta darbdavio pareiga mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį, o jo laiku nesumokant, pareiga mokėti delspinigius, kol darbo teisiniai santykiai tęsiasi, (DK 207 str. 1 d.) arba vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, jei darbo teisiniai santykiai jau nutrūkę (DK 141 str. 3 d.). Pagal DK 95 str. 3 d. kiekvienoje darbo sutartyje šalys sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų (darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos ir kt.), už tinkamą darbo sutarties sudarymą yra atsakingas darbdavys (DK 99 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovo ir atsakovo 2015-09-10 sudarytos darbo sutarties Nr. 048 3 p. darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojui 430 Eur darbo užmokestį per mėnesį; 6 p. ieškovas sutiko, kad įmonė, remdamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu Nr. 1365 ir turėdama teisę mažinti dienpinigių normą iki 50 proc. nuo sumos, numatytos įstatymais, gali dienpinigių normą mažinti nustatytose ribose kiekvienos komandiruotės metu individualiai (el. b. t. I, b. l. 40–42). Teismas aukščiau jau konstatavo, kad darbo sutartis yra aiški, pasirašyta laisva ieškovo valia, vadinasi, darbo sutarties pasirašymo metu ieškovas sutiko su joje įtvirtintomis sąlygomis, todėl šių nuostatų privalu laikytis ir jomis vadovautis. Ieškovas nenurodė, o teismas nenustatė tokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teismui spręsti, kad darbo sutarties pasirašymo metu šalys turėjo kitokių ketinimų ir siekė susitarti dėl kitokių sąlygų nei įformino darbo sutartyje.

Byloje esantis darbo užmokesčio apskaitos žiniaraštis (el. b. t. I, b. l. 54) patvirtina, jog 2015 m. rugsėjo mėn. ieškovas dirbo 14 darbo dienų ir jam buvo apskaičiuotas 234,63 Eur darbo užmokestis, 2015 m. spalio mėn. ieškovas dirbo 22 darbo dienas ir jam buvo apskaičiuotas 346,44 Eur darbo užmokestis, 2015 m. lapkričio mėn. ieškovas dirbo 21 darbo dieną ir jam buvo apskaičiuotas 346,44 Eur darbo užmokestis, 2015 m. gruodžio mėn. ieškovas dirbo 21 darbo dieną ir jam buvo apskaičiuotas 346,44 Eur darbo užmokestis, 2016 m. sausio mėn. ieškovas dirbo 20 darbo dienų ir jam buvo apskaičiuotas 373,79 Eur darbo užmokestis, 2016 m. vasario mėn. ieškovas dirbo 20 darbo dienų ir jam buvo apskaičiuotas 373,79 Eur darbo užmokestis, 2016 m. kovo mėn. ieškovas dirbo 10 darbo dienų ir jam buvo apskaičiuotas 238,77 Eur darbo užmokestis, 2016 m. balandžio mėn. ieškovui apskaičiuota 233,67 Eur kompensacija už nepanaudotas atostogas, iš viso ieškovui turėjo būti išmokėtas 2 260,30 Eur darbo užmokestis ir 233,67 Eur kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, iš viso 2 493,97 Eur. Ieškovas neginčijo darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščio, darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas paskaičiavimo. Kaip jau buvo teismo konstatuota aukščiau, už pirmąją komandiruotę ieškovui turėjo būti išmokėti 1 440,80 Eur dienpinigiai, už antrąją – 1 295,80 Eur dienpinigiai (viso 2 736,60 Eur). Byloje ginčo, kad iš viso į ieškovo sąskaitą atsakovas pervedė 5 931 Eur, nekilo, tai patvirtina sąskaitos išrašai (el. b. t. I, b. l. 9–39, 51–53). Ieškovo teiginio, jog iš pervestų lėšų jis 695 Eur panaudojo atsakovo reikmėms, atsakovas neginčijo ir nurodė, kad ieškovas komandiruočių metu patyrė 695,60 Eur išlaidų. Taigi, pagal aukščiau pateiktus paskaičiavimus matyti, kad, kaip teisingai pažymėjo atsakovas, atsakovo permoka ieškovui sudaro 4,83 Eur (5 931 Eur – 2 736,60 Eur – 2 493,97 Eur – 695,60 Eur), taigi, atsakovas ne tik, kad tinkamai yra atsiskaitęs su ieškovu, tačiau net permokėjęs jam 4,83 Eur.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas daro išvadą, kad atsakovas su ieškovu pilnai atsiskaitė, todėl atmeta ieškovo reikalavimą priteisti jam iš atsakovo 3 406,63 Eur su darbo santykiais susijusių išmokų, taip pat atmeta išvestinį reikalavimą priteisti jam iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš darbo iki pilno atsiskaitymo.

Dėl atleidimo iš darbo

Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad ieškovas 2016-03-17 prašymu „Dėl atleidimo iš darbo“ prašė atleisti jį iš darbo nuo 2016-03-22 dėl nemokamo darbo užmokesčio (el. b. t. I, b. l. 44), 2016-03-22 prašymu ieškovas kreipėsi į atsakovą prašydamas laikyti jo prašymą atleisti iš darbo pagal DK 127 str. 1 d., jei atsakovo pateikti dokumentai patvirtins, kad su juo atsiskaityta tinkamai (el. b. t. I, b. l. 45), ieškovas iš darbo atleistas atsakovo direktoriaus 2016-04-20 įsakymu Nr. PS-2 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo A. G. ir jo atleidimo iš darbo“, kuriuo jam buvo skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo DK 235 str. 2 d. 9 p. pagrindu nuo 2016-04-04 (el. b. t. I, b. l. 49).

Pažymėtina, kad vienas iš darbo sutarties pasibaigimo pagrindų yra darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu (DK 127 str. 1 d.). Apie pageidavimą nutraukti darbo sutartį DK 127 str. 1 d. pagrindu darbuotojas privalo įspėti darbdavį raštu ne vėliau kaip prieš keturiolika darbo dienų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad DK 127 str. 1 d. įtvirtinto 14 darbo dienų įspėjimo termino paskirtis yra leisti darbdaviui susirasti kitą darbuotoją, užtikrinti darbo proceso nepertraukiamumą, šis terminas nustatytas darbdavio naudai.

Teismas pažymi, kad tam, jog būtų konstatuotas DK 235 str. 2 d. 9 p. nustatytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, turi būti nustatyti šie faktai: 1) darbuotojo neatvykimas į darbą per visą darbo dieną (pamainą); 2) neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, esant ginčui teisme, pareiga įrodyti, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka darbdaviui (atsakovui), o pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą – darbuotojui (ieškovui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-09-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2009).

Įvertinęs ieškovo 2016-03-17 ir 2016-03-22 prašymų turinį (el. b. t. I, b. l. 44, 45) teismas laiko, jog ieškovas 2016-03-17 prašymu išreiškė valią nebetęsti darbo santykių su atsakovu dėl jo manymu nemokamo darbo užmokesčio, o 2016-03-22 prašymu patvirtino išreikštą valią nebetęsti darbo santykių iš viso. Akivaizdu, kad ieškovas, pagal savo išsilavinimą (ieškovo turimą vidurinį išsilavinimą teismo posėdžio metu patvirtino jo atstovė), tinkamai ir aiškiai išreiškė savo valią, kad net jei ir atsakovo nuomone darbo užmokestis jam mokamas tinkamai, jo valia nutraukti su atsakovu darbo teisinius santykius vis tiek išlieka, tik tuomet DK 127 str. 1 d. pagrindu ir tokia jo valia skaičiuotina nuo 2016-03-17 prašymo, todėl atsakovas, jei ieškovas visas 14 darbo dienų būtų dirbęs, būtų privalėjęs įforminti ieškovo darbo sutarties nutraukimą suėjus 14 darbo dienų įspėjimo terminui, skaičiuotinam nuo 2016-03-17 prašymo gavimo dienos. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovo 2016-03-17 prašymą atsakovas gavo 2016-03-18 (el. b. t. I, b. l. 152), tai patvirtino ir ieškovo atstovė teismo posėdžio metu, todėl 2016-04-08 turėjo būti paskutinė ieškovo darbo diena, šią dieną ieškovas turėjo būti atleistas iš darbo, kadangi jis savo prašymo nutraukti darbo sutartį neatšaukė, nepakeitė. Nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2016-03-18 iki 2016-04-01 ieškovas turėjo laikiną nedarbingumą (el. b. t. I, b. l. 128), todėl pasibaigus jo nedarbingumui, t. y. 2016-04-04, jis privalėjo atvykti į darbą. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė nurodė, jog ieškovas į darbą 2016 m. balandžio 4–8 dienomis nevyko, nes manė, jog jis jau turi būti atleistas iš darbo jo prašymu ir pripažino, kad įspėjimo terminą ji skaičiavo ne darbo dienomis, o kalendorinėmis dienomis, vadinasi, netinkamai. Dėl ieškovo atstovės teiginio, jog ieškovas negavo nurodymo vykti į naują reisą, jokių kitų funkcijų atlikti jam pavesta nebuvo, teismas pažymi, jog 2016-04-01 trumpąja žinute ieškovas buvo informuotas, kad pirmadienį turi atvykti į darbą, nes kitaip jam bus forminamos pravaikštos (el. b. t. I, b. l. 58), taigi, ieškovas privalėjo laiku ir tiksliai vykdyti darbdavio nurodymus (DK 228 str.) ir atvykti į darbą darbdavio kviečiamas, tačiau to nepadarė – į darbą 2016 m. balandžio 4–8 dienomis nevyko, nors privalėjo tai daryti, nes dar nebuvo pasibaigęs jo įspėjimo apie darbo santykių nutraukimą terminas, darbo sutartis galiojo, nesidomėjo jo pateikto prašymo atleisti jį iš darbo patvirtinimu, vadinasi, atsakovas įrodė ieškovo nebuvimo darbe faktą, tuo tarpu darbuotojas neįrodė neatvykimo į darbą priežasčių svarbos, nustatytos visos būtinos drausminės atsakomybės sąlygos, todėl teismas laiko, kad atsakovas pagrįstai laikė, kad ieškovas šiukščiai pažeidė darbo tvarką, tokiu darbuotoju pasitikėjimą prarado, taigi, darbdavys įrodė paskirtos nuobaudos (atleidimo iš darbo) adekvatumą padarytam darbo drausmės pažeidimui ir teisėtai bei pagrįstai priėmė 2016-04-20 įsakymą Nr. PS-2 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo A. G. ir jo atleidimo iš darbo“ pagal DK 136 str. 3 d. 2 p., 235 str. 2 d. 9 p.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas daro išvadą, kad atsakovas laikėsi drausminės nuobaudos skyrimo procedūrinės tvarkos (tinkamai pareikalavo ieškovo pasiaiškinti), skirdamas ieškovui drausminę nuobaudą laikėsi DK 238 str. įtvirtintų reikalavimų, paskirta nuobauda atitinka darbo drausmės pažeidimo sunkumą. Tokia teismo išvada atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-09-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2009). Taigi, teismas atmeta ieškovo reikalavimą pripažinti jo atleidimą iš darbo UAB „PolarLine“ pagal DK 235 str. 2 d. 9 p. neteisėtu, taip pat atmeta išvestinius reikalavimus laikyti, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, priteisti jam iš atsakovo 1 mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, vidiniu įsitikinimu, teismas daro išvadą, kad ieškinys yra nepagrįstas, todėl jį tenkinti, vadovaujantis ieškovo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

Kadangi ieškovo ieškinys atmetamas, tai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 str. 1 d., nėra pagrindo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas.

Teismo patirtos pašto išlaidos, ryšium su procesinių dokumentų įteikimu, iš ieškovo nepriteisiamos, kadangi jis nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 83 str. 1 d. 1 p. yra atleistas.

Teismas nenustatė pagrindo tenkinti ieškovo prašymą dėl baudos atsakovui skyrimo.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kad išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 str., 270 str., teismas

nusprendė:

ieškovo A. G. ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.