Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-2499-601/2016, kuria atsisakyta atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Megatransa LT“ (buvęs įmonės pavadinimas UAB „Kapratas Logistic“) iškelti bankroto bylą, pagal ieškovės VMI prie FM pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Megatransa LT“ iškėlimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Šioje byloje apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta UAB „Megatransa LT“ iškelti bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pagrindo peržengti atskirojo skundo ribų nenustatyta.Pagrindai bankroto bylai iškelti numatyti ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje. Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų.Pirmosios instancijos teismas atsisakė kelti bankroto bylą UAB „Megatransa LT“ nustatęs, kad nėra ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje numatytų sąlygų bankroto bylai iškelti, t. y. konstatavo, kad įmonė yra moki, jos turimam turtui neviršijant pusės į balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Šią išvadą teismas padarė įvertinęs VĮ Registrų centro duomenis apie atsakovei nuosavybės teise priklausantį 255 734 Eur dydžio lėktuvų nusileidimo taką (aikštelę), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat atsakovės teismui pateiktą 2016-03-31 balansą, iš kurio matyti, kad įmonė turi turto už 422 823 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro tik 32 989 Eur.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad svarstant klausimą dėl įmonės (ne)mokumo, atsakovo pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai turi būti vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, bet atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas ir teisingam šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar įrodymai yra patikimi ir kt. Kilus ginčui, ar balanse įrašyta įmonės turto vertė atitinka realią turto rinkos vertę, sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, turi būti vertinama faktinė įmonės turto rinkos vertė (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-100/2014). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas atsakovei kelti bankroto bylą, neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių bei viešai prieinamų duomenų. Iš pateiktų įmonės finansinę atskaitomybę patvirtinančių dokumentų matyti, kad atsakovė 2013 metais turėjo turto už 583 985 Lt, kurį iš esmės sudarė trumpalaikis turtas (7 058 Lt atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys; 576 268 per vienerius metus gautinos sumos; 658 pinigai ir pinigų ekvivalentai, iš viso 583 984 Lt), o per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų už 110 620 Lt; laikotarpiu nuo 2015-01-01 iki 2015-12-31 įmonė turėjo turto už 169 134 Eur, iš jų 169 133 Eur sudarė trumpalaikis turtas, 1 Eur – ilgalaikis turtas; per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 32 989 Eur; laikotarpiu nuo 2016-01-01 iki 2016-09-30 įmonė turėjo turto už 422 823 Eur, iš jų ilgalaikio turto už 255 734 Eur, trumpalaikio turto už 167 089 Eur, o per vienerius metus mokėtinų sumų ir įsipareigojimų už 32 989 Eur. Iš atsakovės pateiktos ilgalaikio turto apyvartos matyti, kad atsakovės balanse nurodytą ilgalaikį turtą iš esmės sudaro pastatų ir statinių 255 734 Eur dydžio savikaina. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad atsakovė yra moki ir šiuo pagrindu atsisakydamas kelti bankroto bylą, vadovavosi atsakovės pateiktu balansu už 2016 metus ir jame esančiais duomenimis apie turimo turto vertę bei VĮ Registrų centre nurodyta nekilnojamojo turto verte, neatsižvelgdamas ir nevertindamas kitų Nekilnojamojo turto registre nurodytų duomenų, iš kurių matyti, kad lėktuvų nusileidimo tako (aikštelės), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė, kuria vadovavosi tiek antstolis, pardavinėdamas 1/10 šio nekilnojamojo turto iš varžytynių, tiek atsakovė, nustatyta 2010-11-11, jo atkūrimo sąnaudos (statybos vertė) – 1 023 228 Eur, fizinio nusidėvėjimo procentas – 75 proc., o atkuriamosios vertės nustatymo būdo pagrindu nustatyta vidutinė rinkos vertė – 255 734 Eur. Pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį atkuriamoji turto vertė - tai apskaičiuota pinigų suma, kurios reikėtų tokių pačių fizinių ir eksploatacinių savybių turto vertinimo objektui atkurti, atgaminti arba atstatyti (įrengti), o rinkos vertė – tai apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų (2 str. 13 d.). Pirmosios instancijos teismas šios nutarties 13 punkte nurodytų duomenų ir jų įtakos realiai turto vertei, o kartu ir atsakovės finansinei padėčiai ĮBĮ 2 str. 8 d. prasme, netyrė ir nevertino. Be to, iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų (CPK 179 str. 3 d.) nustatyta, kad 2013 metais buvo siekiama atsakovei iškelti bankroto bylą. Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. B2-1334-601/2013, kurioje atsisakyta kelti bankroto bylą, nustatyta, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso lėktuvų nusileidimo takas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio vidutinė rinkos vertė 883 000 Lt, o, pasak atsakovės, jo į įmonės balanso duomenis neįtraukė dėl to, kad šis turtas buvo įgytas siekiant jį parduoti, o ne naudoti bendrovės ekonominėje veikloje. Tačiau, kaip matyti iš šioje byloje esančių duomenų, nekilnojamasis turtas iki atsakovės pateikto 2016-03-31 balanso į įmonės finansinę atskaitomybę įtrauktas nebuvo, taip pat nėra parduotas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės taip pat gali būti svarbios sprendžiant dėl atsakovės turimo turto realios vertės, jo likvidumo. Pirmosios instancijos teismas taip pat nesiaiškino aplinkybių, susijusių su žemės, kurioje yra atsakovei nuosavybės teise priklausantis turtas, nuosavybe, ir jų įtaka turto vertei, jos likvidumui. Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo ne tik matyti, kad UAB „Megatransa LT“ nuosavybės teise priklauso lėktuvų nusileidimo takas (šią aplinkybę tinkamai nustatė ir pirmosios instancijos teismas), tačiau taip pat aplinkybė, kad žemės sklypas, kuriame yra šis nekilnojamasis turtas nuosavybės teise priklauso UAB „Vila tekila“ ir yra nuomojamas UAB „Trakena“.Pagal formuojamą praktiką, įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d., 9 str. 7 d. 1 p.). Iš šių teisinių nuostatų darytina išvada, kad įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte bei įmonės ūkinės - komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu. Taip pat sprendžiant klausimą dėl įmonės (ne)mokumo, būtina išanalizuoti tam reikšmingas bylos aplinkybes: ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorių skolų, kokio dydžio šios skolos lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išieškoti skolas ir pan. (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutartis c. b. Nr. 2-1554/2011, Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 4 d. nutartis c. b. Nr. 2-1620/2010 ir kt.). Teismų praktikoje vertinant trumpalaikio turto sudėtį preziumuotina, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorinės skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 19 d. nutartis c. b. Nr. e2-1312-464/2015). Be to, pripažįstama, kad skolų susigrąžinimas iš debitorių visa apimtimi praktikoje apskritai nėra dažnas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis c. b. Nr. 2-1938/2014, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartis c. b. Nr. 2-1473-407/2015). Taigi, nesant byloje įrodymų, jog yra realių galimybių atgauti debitorių skolas, tokių skolų suma neįskaitoma į bendrovės turto realią vertę. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas apskritai nevertino balansuose nurodytų trumpalaikių įsipareigojimų, jų sudėties, galimybės iš debitorių atgauti skolas, nors šie duomenys gali turėti reikšmės sprendžiant dėl atsakovės nemokumo, kaip pagrindo iškelti bankroto bylą (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino visų bankroto bylos iškėlimo klausimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių, t. y. atsisakydamas kelti atsakovei bankroto bylą išimtinai remdamasis atsakovės nurodyta turimo turto verte bei Nekilnojamojo turto registre nurodyta turto verte, kuri atlikta dar 2010 metais, nevertino kitų VĮ Registrų centre nurodytų bei teismų informacinėje sistemoje Liteko esančių duomenų, taip pat kitos turto sudėties, galinčių turėti reikšmės sprendžiant dėl atsakovės nemokumo, kaip pagrindo iškelti bankroto bylą, taip pažeisdamas ĮBĮ normas, reglamentuojančias įmonės nemokumo nustatymą (ĮBĮ 2 str. 8 d.) bei įrodymų vertinimo taisykles. Dėl nurodytų aplinkybių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina, o atsižvelgiant į tai, kad pagal ĮBĮ 9 str. 8 d. Lietuvos apeliacinis teismas panaikinęs nutartį, kuria atsisakyta kelti bankroto bylą, negali priimti nutarties ją iškelti, bankroto bylos iškėlimo atsakovei klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalis 3 punktas, ĮBĮ 9 str. 8 d., 338 str., 329 str. 1 d., 330 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 straipsniais,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Megatransa LT“ perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.