- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-07-08
- Bylos Nr.
- I-4509-281/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Mefodija Povilaitienė, Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- AB BNP Finance
- Atsakovas
- Lietuvos banko
- Advokatai
- Joana Baublytė
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolitos Rasiukevičienės ir Henriko Sadausko, dalyvaujant pareiškėjos AB BNP Finance atstovams advokatams Joanai Baublytei ir Miroslavui Nosevičiui (Miroslav Nosevič), atsakovo Lietuvos banko atstovėms Daliai Karmazinienei, Rasai Cicėnienei ir Rūtai Merkevičiūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos AB BNP Finance skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja AB BNP Finance 2015-10-26 teismui padavė skundą, prašydama panaikinti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2015-09-21 sprendimą Nr. 241-172 dėl AB „Bobutės paskola“ veiksmų sudarant vartojimo kredito sutartį su N. M. (b. l. 1-14).
Pareiškėja nesutinka su Lietuvos banko sprendimu, kuriuo pareiškėjai skirta 3 500 € bauda dėl to, kad bendrovė, prieš sudarydama vartojimo kredito sutartį su N. M., neva netinkamai įvertino kliento mokumą ir taip pažeidė Vartojimo kredito įstatymo (toliau – ir Įstatymas) bei Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) reikalavimus. Paaiškino, kad N. M. į bendrovę kreipėsi 2014-05-14, prašydamas išduoti jam 3 000 Lt vartojimo kreditą, nurodė, jog yra dirbantis asmuo, jo paskutinių keturių mėnesių pajamų vidurkis yra 3450 Lt, įsipareigojimai finansų įstaigoms yra 1 150 Lt. Nurodyta informacija buvo patikrinta ir nustatyta, kad finansinių įsipareigojimų ribos neviršytos, klientas kas mėnesį gali mokėti įmokas ne didesnes nei 230,03 Lt. Atsižvelgiant į tai, N. M. suteiktas 3 000 Lt vartojimo kreditas, kiekvieną mėnesį mokant 200 Lt dydžio įmokas. Šis vartojimo kreditas grąžintas 2015-04-02, nepasibaigus terminui. Įstatymas bei Nuostatai įgyvendina 2008-04-23 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių, įpareigodami vartojimo kredito davėją vadovautis atsakingo skolinimo principu ir visapusiškai įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą, tačiau nedetalizuoja pareigos vertinti kliento pajamas turinio ir tvarkos. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) 2014-12-18 sprendime byloje Nr. C-449/13 nurodė, kad, remiantis minėtos direktyvos nuostatomis, kreditoriui suteikiama diskrecija spręsti, ar jo turimos informacijos pakanka patvirtinti, kad vartotojas yra mokus, ir ar jis turi tokią informaciją patikrinti remdamasis kitais įrodymais. Pareiškėja, įgyvendindama Įstatymo ir Nuostatų reikalavimus, yra patvirtinusi Vartojimo kreditų išdavimo kriterijus (toliau – ir Kriterijai), kurie taikomi vertinant kliento mokumą. Pareiškėja nesutinka su atsakovės išvada, kad kliento gaunamas pajamas gali patvirtinti tik rašytiniai dokumentai. Pareiškėja pajamas vertino tiek pagal kliento pateiktą, tiek pagal iš duomenų bazių surinktą informaciją. Nuostatų 7.3 p. įpareigoją kredito davėją įvertinti visus objektyviai numanomus reikšmingus veiksnius, šiuo atveju bendrovė tą ir atliko, įvertindama kliento papildomas pajamas bei kreditingumo istoriją. Nuostatų 18.1 p. įpareigoja surinkti informaciją ir įvertinti kredito gavėjo finansinę padėtį, bet nereikalauja, jog tokia informacija būtų pagrįsta rašytiniais įrodymais. Nuostatų 9 p. ir 11 p. taip pat to nereikalauja. Nuostatų 7.5 p. apskritai taikomas vertinant kredito gavėjo finansinius įsipareigojimus, bet ne pajamas. Pažymi, kad pareiga surinkti pakankamą informaciją, reikalaujant surinkti įrodymus, patvirtinančius kredito gavėjo pajamas, aiškiai įtvirtinta tik Priežiūros tarnybos direktoriaus 2015-04-27 sprendimu Nr. 241-69 patvirtintose Vartojimo kredito teikimo gairėse (toliau – ir Gairės). Pareiškėjai šios Gairės netaikytinos, nes kliento mokumo vertinimas atliktas 2014 m. gegužės mėn. Atsakovas nurodo, kad Gairės yra rekomendacinio pobūdžio, tačiau būtent jomis vadovaujantis buvo nustatyti tam tikri pareiškėjos pažeidimai. Atsakovės teigimu, bendrovė, vertinama kliento mokumą, turėjo įskaičiuoti 1 000 Lt ir 841,15 Lt dydžio trumpalaikius įsipareigojimus, kurie kliento turėjo būti padengti iki pirmosios įmokos bendrovei, taip pat pasibaigusį 492 Lt įsipareigojimą. Kliento mokumo vertinimo metu galioję teisės aktai nenustatė aiškios pareigos įtraukti tokius finansinius įsipareigojimus, priešingas Įstatymo 8 str. 1 d. normos aiškinimas būtų plečiamasis. Iš Nuostatų 7.2 p. ir 7.5 p. nuostatų matyti, kad turi būti vadovaujamasi prezumpcija, jog kliento įsipareigojimai bus vykdomi tinkamai ir laiku, toks aiškinimas atitinka sąžiningumo principą, todėl pareiškėja preziumavo, kad klientas padengs abu trumpalaikius įsipareigojimus iki pirmosios įmokos pagal sutartį. Vartojimo kredito istorija taip pat yra vienas iš kriterijų, į kurį būtina atsižvelgti, šiuo atveju kliento istorija buvo nepriekaištinga. Pažymi, kad 492 Lt įsipareigojimas jau buvo pilnai įvykdytas, nes eilutėje „Outstanding instalment count“ nurodyta „0“, reiškiantis, jog vertinti šio įsipareigojimo nebereikia. Pareiškėjos nuomone, Priežiūros tarnyba netinkamai įvertino kliento pajamas ir kitoms finansų įstaigoms turimus finansinius įsipareigojimus. Net jei pareiškėja pažeidė tam tikrus teisės aktų reikalavimus, pažeidimas turėtų būti vertinamas kaip mažareikšmis, o paskirta bauda mažinama. Įstatymo 34 str. 1 d. pažeidimo mažareikšmiškumą sieja ne su pažeistos kredito davėjo pareigos reikšmingumu, bet su iš tokio pažeidimo kylančios žalos esmingumu. Vartojimo kreditas klientui suteiktas 36 mėn. laikotarpiui, iki 2017-05-14, tačiau jis grąžintas 2015-04-02, taigi kliento interesams esminės žalos nepadaryta, be to, jis buvo atleistas nuo palūkanų mokėjimo. Pareiškėjos teigimu, vertinant baudos dydį, turėjo būti atsižvelgta į lengvinančias aplinkybes: tai, jog bendrovė tyrimo metu bendradarbiavo, teikė dokumentus ir paaiškinimus, klientui žala nekilo, bendrovė savo iniciatyva atleido klientą nuo palūkanų mokėjimo. Dėl to, pareiškėjos nuomone, jai buvo paskirta neproporcingo dydžio bauda.
Per teismo posėdį pareiškėjos atstovai prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 75-92).
Atsakovo teigimu, viena iš esminių vartojimo kredito davėjo pareigų įtvirtinta Įstatymo 8 str. 1 d., numatančioje, kad kredito davėjas privalo vertinti kredito gavėjo mokumą remdamasis iš gavėjo gauta pakankama informacija. Vadovaujantis Nuostatų 7.3 p., 18.1 p., kredito davėjas privalo surinkti informaciją apie kredito gavėjo finansinę padėtį, pajamų šaltinius, jų įvairovę, tvarumą, galimą kaitą ateityje ir pan., visus objektyviai numanomus reikšmingus veiksnius, galinčius turėti įtakos mokumui. Direktyvos 2008/48/EB preambulėje nurodoma, kad valstybės narės turi imtis tinkamų priemonių, kad kreditoriai nesiimtų neatsakingo skolinimo veiklos ar neišduotų kredito, prieš tai neįvertinę kreditingumo. Įstatyme naudojamos sąvokos „pakankama informacija“ suprantama kaip duomenų ir informacijos apie kredito gavėjo finansinę padėtį visuma, apimanti ir atitinkamus įrodymus bei finansinę padėtį pagrindžiančius dokumentus. Tais atvejais, kai įrodymų ir dokumentų nepakanka, kredito davėjui atsiranda pareiga gautą informaciją patikrinti mokumui įvertinti naudojamose duomenų bazėse. Remiantis ESTT 2014-12-18 sprendimu byloje C-449/13, nepatvirtinti vartotojo pareiškimai savaime negali būti laikomi pakankamais, jei prie jų nepridėti juos patvirtinantys įrodymai. Taigi kredito gavėjo mokumo vertinimas negali būti atliktas remiantis vien tik kredito gavėjo paraiškoje arba klausimyne pateikta informacija, ji turi būti paremta įrodymais. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015-06-15 sprendime administracinėje byloje Nr. I-4666-580/2015 nurodė, kad kredito davėjas turi surinkti kredito gavėjo paaiškinimus bei juos pagrindžiančius įrodymus, įvertinti duomenų pakankamumą, esant reikalui, patikrinti duomenis duomenų bazėse. Teismas konstatavo, kad nepakankamumas gali būti konstatuojamas, jei iš kredito gavėjo gauta informacija neišsami arba prieštaringa, būtina įvertinti ne tik dabartinę kredito gavėjo finansinę padėtį, bet ir veiksnius, kurie gali turėti įtakos jo mokumui ateityje. Nors kredito davėjas turi diskreciją nuspręsti, ar jo turimos informacijos pakanka patvirtinti, kad vartotojas yra mokus, ir ar jis turi tokią informaciją patikrinti remdamasis kitais įrodymais, tačiau pirmiausia turi įvertinti, ar tokia informacija yra tinkama ir pakankama. ESTT minėtoje byloje nurodė, kad tokį vertinimą galima atlikti remiantis vartotojo finansinę padėtį patvirtinančiai dokumentais. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėja, vertindama N. M. mokumą, rėmėsi jo paraiškoje pateikta informacija apie jo gaunamas pajamas, tačiau nesurinko pajamas, viršijančias Sodros duomenų bazėje nurodytus duomenis apie darbo užmokestį, patvirtinančių dokumentų. Pažymėjo, kad kredito davėjui nustatyta pareiga patvirtinti savo mokumo vertinimo taisykles, be kita ko, jis turi vertinti, ar taikomas vertinimo procesas yra tinkamas ir veiksmingas. Vien tik faktas, kad asmuo yra individualios įmonės savininkas savaime nereiškia, jog asmuo gauna realias pajamas iš tos veiklos, o tai, kad įmonė nėra pripažinta bankrutavusia, likviduojama ar reorganizuojama, neužtikrina įmonės veiklos aktyvumo, pelningumo ir nepagrindžia, jog klientas gaudavo pajamų iš tokios veiklos. Iš pareiškėjos paaiškinimų matyti, kad ji darė tik prielaidą, jog N. M. gauna pajamas iš individualios veiklos. Pažymi, kad įmonė, vadovaujantis Kriterijais, individualią veiklą vykdantiems asmenims iš viso neišduoda vartojimo kreditų, tačiau kaip papildomas pajamas iš tokios veiklos, be jokių įrodymų apie jų pagrįstumą ir realumą, laiko tvariomis. Pareiškėja, vertindama N. M. tvarių pajamų vidurkį, naudojo iš Sodros duomenų bazės gautus duomenis iki mokesčių atskaitymo, taip iškreipdama realią kredito gavėjo finansinę padėtį. Pačios bendrovės patvirtintuose Kriterijuose nurodyta, kad duomenys apie darbo užmokestį, pateikiami Sodros, yra pajamos bruto. Pažymi, kad atsakovas neteigia, jog bendrovė apskritai nerinko informacijos apie klientą ir nesivadovavo Kriterijais, ginčijamu sprendimu nustatyta, kad bendrovė nesurinko pakankamai įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos pateiktus duomenis, netinkamai analizavo iš jai prieinamų šaltinių surinktą informaciją, neįvertino visų objektyviai numanomų reikšmingų veiksnių. Įgyvendindamas pareigą tinkamai įvertinti kredito gavėjo mokumą, kredito davėjas turėtų imtis aktyvių veiksmų šiai pareigai atlikti, t. y. kreditorius turi įrodyti, kad tinkamai vykdė mokumo vertinimo pareigą. Pareiškėja klaidingai nurodo, kad Nuostatų 7.5 p. reikšmingas vertinant tik kredito gavėjo įsipareigojimus, o ne pajamas: įsipareigojimai bus įvykdomi tik tada, kai kredito gavėjas turės pakankamai pajamų, o surinkta informacija turi leisti daryti pagrįstą išvadą, jog pajams gaus visą kredito sutarties vykdymo laikotarpį. Pažymi, kad, priešingai nei teigia pareiškėja, sprendimas priimtas ne dėl Gairių, bet dėl Įstatymo ir Nuostatų reikalavimų pažeidimo; Gairės nebuvo taikomos ir jomis remiamasi priimant sprendimą. Gairės yra rekomendacinio pobūdžio dokumentas kredito davėjams ir nenustato naujų reikalavimų. Pagal teisės aktų nuostatas kredito gavėjo mokumas turi būti įvertintas prieš sudarant vartojimo kredito sutartį, vertinami visi turimi kredito gavėjo įsipareigojimai. Teisės aktų reikalavimai nediferencijuojami pagal įsipareigojimų trukmę ar pan., visiems vartojimo kreditams, nepriklausomai nuo kredito sumos ar grąžinimo termino, taikomi vienodi reikalavimai, todėl visi kredito gavėjo įsipareigojimai, tiek ilgalaikiai, tiek trumpalaikiai, vertinami vienodai. Teisės aktai neįtvirtina pareiškėjos minimos prezumpcijos dėl tinkamo kredito gavėjo įsipareigojimų vykdymo. Be to, pareiškėja nepateikė įrodymų, kad N. M. įsipareigojimai, kurių ji nevertino, yra jau įvykdyti ar bus įvykdyti iki kredito sutarties sudarymo datos. Nors kredito gavėjas tinkamai vykdė anksčiau turėtus įsipareigojimus, tai nereiškia, kad asmuo taip pat elgsis ir ateityje. Pareiškėjos argumentai dėl N. M. įsipareigojimų kitoms įstaigoms vykdymą ateityje nepagrįsti, nes teisės aktai nesuteikia kredito davėjui pasirinkti konkrečios ateityje būsimos kredito gavėjo mokumo vertinimo datos. Tai, kad kredito gavėjas grąžino jam suteiktą kreditą, nepanaikina kredito davėjo pareigos iki sutarties sudarymo įvertinti kredito gavėjo mokumą. Vartojimo kredito gavėjo seniau turėtų finansinių įsipareigojimų tinkamas vykdymas yra tik vienas iš nedaugelio veiksnių, kuriuo turi įvertinti kredito davėjas. Pareiškėja nepagrindė, kodėl neįvertino, kad pagal duomenis, gautus iš duomenų bazių, matyti, jog likusi mokėtina suma yra 13 766 Lt, o tikėtina įsipareigojimo įvykdymo data yra 2016-07-27. Nors likusių neapmokėtų įmokų suma nuolat mažėjo, tačiau mokumo vertinimo metu nebuvo lygi nuliui, o likusių neapmokėtų įmokų („Outstanding instalment count“) skaičius iš viso nebuvo pildomas. Todėl darytina išvada, kad pareiškėja netinkamai vertino surinktus duomenis apie N. M. turėtą 492 Lt mėnesio įsipareigojimą. Pagal Nuostatų 9 p. laikoma, kad kredito davėjas laikosi atsakingojo skolinimo principo, jei sudarant kredito sutartį kredito gavėjo vidutinės kredito ir palūkanų įmokos pagal visus įsipareigojimus dydis sudaro ne daugiau nei 40 proc. kredito gavėjo tvarių pajamų. N. M. atveju 40 proc. santykio nebuvo laikomasi, nes buvo vertintos kliento pajamas iki mokesčių atskaitymo, o dalis įsipareigojimų apskritai nevertinta. Pažymi, kad atsakovas, skirdamas pareiškėjai baudą, atsižvelgė į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes: įvertino pažeidimų pobūdį, trukmę ir mastą, pareiškėjos elgesį. Tai, kad pareiškėja bendradarbiavo su atsakovu tyrimo metu, nėra lengvinanti aplinkybė, nes tokią prievolę numatyto Įstatymas. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., 2012-03-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1668/2012, 2015-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1386-525/2015 ir kt.). Be to, vartojimo kredito kainos sumažinimas yra kredito gavėjo teisė, kurią pareiškėja turi pareigą vykdyti, todėl tai taip pat nėra lengvinanti aplinkybė. Atsakovės teigimu, pažeidimas negali būti laikomas mažareikšmiu, nes pažeista viena esminių Įstatymo nuostatų – atsakingojo skolinimo principas, kuris lėmė, kad kredito sutartis buvo sudaryta su N. M., nors ji negalėjo būti sudaryta. Tai, kad gautas vartojimo kreditas yra grąžintas, neturi teisinės reikšmės vertinant pareiškėjos veiksmų atitiktį teisės aktų reikalavimams.
Per teismo posėdį atsakovo atstovės skundą prašė atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
2014-05-14 N. M. užsiregistravo AB Bobutės paskola (dabar – AB BNP Finance) valdomame tinklapyje, pateikė prašymą 3 000 Lt vartojimo kreditui gauti bei iš asmeninės banko sąskaitos atliko pavedimą, kuriuo patvirtino savo tapatybę, registracijos duomenų tikrumą bei bendrąsias vartojimo kredito sutarties sąlygas; nurodė, kad yra dirbantis asmuo, užima pardavimų vadovo pareigas, jo paskutinių 4 mėnesių pajamų vidurkis – 3 450 Lt, o turimi įsipareigojimai kitoms finansų įstaigoms – 1 150 Lt. 2014-05-14 N. M. su AB Bobutės paskola sudarė vartojimo kredito sutartį, pagal kurią jam buvo suteiktas 3 000 Lt vartojimo kreditas 36 mėnesių laikotarpiui, kiekvieną mėnesį mokant 200 Lt dydžio įmokas (b. l. 25-32).
2015-05-26 N. M. kreipėsi į Lietuvos banką, prašydamas atlikti tyrimą dėl to, ar jam galėjo būti suteikti vartojimo kreditai (b. l. 144-145).
Lietuvos banko Priežiūros tarnyba, atlikdama tyrimą, nustatė, kad pareiškėja iš N. M. ir duomenų bazių surinko šiuos finansinius duomenis: 1) apie pajamas per mėnesį: 3 450 Lt N. M. nurodytas paskutinių 4 mėnesių pajamų vidurkis; 2 962,15 Lt įmonės apskaičiuotas 4 mėnesių pajamų vidurkis UAB „Mirabella“, kur N. M. dirba nuo 2008-11-10, pagal Sodros pateiktą informaciją apie pajamas iki mokesčių atskaitymo; nepateikti duomenys, patvirtinantys gaunamas pajamas iš individualios įmonės, kurią N. M. turi nuo 2010-07-01; 2) apie įsipareigojimus finansų įstaigoms per mėnesį: 1 150 Lt N. M. nurodyti įsipareigojimai; pagal „Creditinfo“ informaciją: a) 280,96 Lt mėnesio įmoka, likusi mokėtina suma („Outstanding amount“) – 5 899,96 Lt, įsipareigojimo įvykdymo data 2016-01-31; b) 1 000 Lt mėnesio įmoka, likusi mokėtina suma – 1 000 Lt, įsipareigojimo įvykdymo data 2014-06-08; c) 492 Lt mėnesio įmoka, likusi mokėtina suma – 13 766 Lt, įsipareigojimo įvykdymo data 2016-07-27; d) 841,15 Lt mėnesio įmoka, likusi mokėtina suma – 841,15 Lt, įsipareigojimo įvykdymo data 2014-05-25; 3) pagal „Creditinfo“ informaciją N. M. pradelstų įsipareigojimų neturėjo. Lietuvos banko Priežiūros tarnyba 2015-08-27 išvadoje Nr. 289-12 konstatavo, kad pareiškėja, iš N. M. nesurinkusi pakankamai informacijos apie jo finansinę padėtį, turėjo pareigą mokumui vertinti naudojamose duomenų bazėse atlikti kliento paraiškoje pateiktos informacijos patikrinimą ir visus surinktus duomenis visapusiškai įvertinti, tačiau pareiškėja netinkamai analizavo surinktą informaciją, neįvertino visų objektyviai numanomų reikšmingų veiksnių, galinčių turėti įtakos kliento mokumui, ypač tokių kaip tvarios kliento pajamos ir turimi įsipareigojimai finansų įstaigoms, todėl netinkamai įvertino N. M. mokumą ir pažeidė Nuostatų 18.1, 18.2, 7.2, 7.3, 7.5 p. ir 9, 11, 16 p., t. y. nesivadovavo atsakingojo skolinimo principu, ir tuo pačiu pažeidė Įstatymo 8 str. 1 d. reikalavimus (b. l. 39-46).
2015-09-21 Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus sprendimu Nr. 241-172, vadovaujantis Vartojimo kredito įstatymo 28 str. 4 p., 33 str. 2 d. 2 p., 34 str. 1-4 d., AB Bobutės paskola paskirta 3 500 € bauda už tai, kad: 1) įmonė kliento mokumo vertinimui naudojo paraiškoje pateiktus duomenis, tačiau nesurinko pakankamai įrodymų, patvirtinančių kliento pateiktus duomenis, neatsižvelgė į iš kliento ir duomenų bazių surinktus nevienareikšmiškus duomenis, netinkamai analizavo iš jai prieinamų šaltinių surinktą informaciją, neįvertino visų objektyviai numanomų reikšmingų veiksnių, galinčių turėti įtakos kliento mokumui, ypač tokių kaip tvarios kliento pajamos ir įsipareigojimai finansų įstaigoms, tuo pažeidė Nuostatų 18.1, 18.2, 7.2, 7.3, 7.5 p. ir 16 p., t. y. nesivadovavo atsakingojo skolinimo principu, ir tuo pačiu pažeidė Įstatymo 8 str. 1 d. reikalavimus; 2) įmonė nesilaikė nustatyto vidutinės kredito dalinio grąžinimo ir palūkanų įmokos, nes neteisingai įvertino turimą informaciją apie kliento įsipareigojimus finansų įstaigoms, todėl pažeidė Nuostatų 9 ir 11 p., Įstatymo 8 str. 1 d. (b. l. 16-24).
Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl Lietuvos banko Priežiūros tarnybos sprendimo, kuriuo AB BNP Finance paskirta bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.
Vartojimo kredito įstatymo (toliau – Įstatymas, redakcija, galiojusi nuo 2015-01-01 iki 2016-02-01) 27 str. 1 d. nustatyta, kad šio įstatymo pažeidimus nagrinėja ir sankcijas už šio įstatymo pažeidimus taiko priežiūros institucija. Pagal Įstatymo 2 str. 8 d., priežiūros institucija – Lietuvos bankas, šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka vykdantis vartojimo kreditų davėjų ir vartojimo kredito tarpininkų veiklos priežiūros funkcijas. Remiantis Įstatymo 28 str., priežiūros institucija prižiūri, ar vartojimo kredito davėjai ir vartojimo kredito tarpininkai tinkamai laikosi šiame įstatyme nustatytų reikalavimų (1 p.); nagrinėja prašymus dėl galimo šio įstatymo pažeidimo (3 p.); skiria šiame įstatyme nustatytas sankcijas vartojimo kredito davėjams ir vartojimo kredito tarpininkams, pažeidusiems šį įstatymą (4 p.).
Ginčijamu sprendimu pareiškėjai paskirta bauda konstatavus, kad įmonė nesivadovavo atsakingojo skolinimo principu, taip pažeisdama Įstatymo 8 str. 1 d. reikalavimus.
Įstatymo 8 str. 1 d. nustatyta, kad prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą remdamasis iš vartojimo kredito gavėjo gauta pakankama informacija ir prireikus mokumui vertinti naudojamoje duomenų bazėje atlikęs patikrinimą.
Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos banko valdybos 2013 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-62 (toliau – Nuostatai, redakcija, galiojusi nuo 2013-07-01 iki 2016-02-01), 6 p. įtvirtinta, kad atsakinguoju skolinimu laikoma tokia vartojimo kredito davėjų vykdoma skolinimo veikla, kai teikiant vartojimo kreditus laikomasi tam tikrų nuostatų, sudarančių prielaidas tinkamai įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą ir užkertančių vartojimo kredito gavėjui galimybę prisiimti pernelyg didelę finansinių įsipareigojimų naštą.
Remiantis Nuostatų 7 p., vartojimo kredito gavėjo mokumo vertinimo tikslas yra įvertinti vartojimo kredito gavėjo galimybes prisiimti konkretų finansinį įsipareigojimą, kurį kartu su jau turimais finansiniais įsipareigojimais vartojimo kredito gavėjas būtų pajėgus įvykdyti (7.2 p.); vartojimo kredito davėjas privalo įvertinti visus objektyviai numanomus reikšmingus veiksnius, atsižvelgdamas į vartojimo kredito gavėjo pateiktą ir vartojimo kredito davėjui prieinamą informaciją, galinčius turėti įtakos vartojimo kredito gavėjo mokumui, ypač tokius kaip tvarios vartojimo kredito gavėjo pajamos, jo kredito istorija, pajamų kitimo (augimo ir mažėjimo) potencialas (7.3 p.); vartojimo kredito gavėjo mokumo vertinimas, remiantis tuo metu turima informacija, turi būti pagrįstas prielaida, kad vartojimo kredito gavėjas galės vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus visą vartojimo kredito sutarties laikotarpį (7.5 p.).
Nuostatų 16 p. nustatyta, kad, prieš sudarydamas vartojimo kredito sutartį, vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo visapusiškai vertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą remdamasis iš vartojimo kredito gavėjo gauta pakankama informacija ir prireikus mokumui vertinti naudojamomis duomenų bazėmis. Vartojimo kredito davėjas, vertindamas vartojimo kredito gavėjo mokumą, privalo surinkti informaciją ir įvertinti: vartojimo kredito gavėjo finansinę padėtį (vartojimo kredito gavėjo pajamų šaltinius, jų įvairovę, tvarumą, galimą kaitą ateityje ir pan.) (18.1 p.); vartojimo kredito gavėjo išlaidas pagal grupes, susijusias su įsiskolinimais finansų įstaigoms ir kitiems asmenims (18.2 p.).
Atsakingo skolinimo principas numatytas 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių (toliau – ir Direktyva 2008/48/EB), pagal kurią valstybės narės turi užtikrinti, kad kreditoriai nesiimtų neatsakingo skolinimo veiklos ar neišduotų kredito, prieš tai neįvertinę kreditingumo. Direktyvos preambulėje įtvirtinta, kad už kiekvieno vartotojo kreditingumo patikrinimą turėtų būti atsakingi kreditoriai, tam jiems turėtų būti leidžiama naudoti ne tik informaciją, kurią vartotojas pateikia rengiant atitinkamą kredito sutartį, bet ir ilgalaikių komercinių santykių metu pateiktą informaciją. Direktyvos 2008/48/EB 8 str. 1 d. nustatyta, kad valstybės narės užtikrina, kad prieš sudarant kredito sutartį kreditorius įvertintų vartotojo kreditingumą atitinkamais atvejais remdamasis iš vartotojo gauta pakankama informacija ir prireikus atlikęs patikrinimą atitinkamoje duomenų bazėje.
Europos Komisijos 2009-06-15 viešojoje konsultacijoje dėl atsakingojo skolinimo ir skolinimosi Europos Sąjungoje nurodoma, kad atsakingas skolinimas reiškia, jog kredito produktai turi atitikti vartotojų poreikius ir būti pritaikyti prie jų galimybės susimokėti. Tai gali būti pasiekta turint tinkamą teisinę bazę, kuri užtikrintų, kad kreditoriai ir kredito tarpininkai veikia teisingai, sąžiningai ir profesionaliai tiek prieš sudarydami sandorius, tiek jų sudarymo metu ir sudarius sandorį.
Lietuvos valstybė, įgyvendindama Direktyvą 2008/48/EB, pasirinko nustatyti kredito davėjo pareigą įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą, visų pirma įvertinant vartojimo kredito gavėjo mokumą pagal iš jo gautą pakankamą informaciją, o duomenų bazėje patikrinimą atlikti tik prireikus. Remiantis Įstatymo 8 str. 1 d., tikrinimo duomenų bazėje poreikis gali būti nustatomas, jeigu paaiškėja, kad kredito gavėjo informacija nėra pakankama. Informacijos pakankamumo teisės aktai neapibrėžia, tačiau iš paties teisinio santykio matyti, kad nepakankamumas gali būti nustatomas, jeigu iš kredito gavėjo gauta informacija nėra išsami arba yra prieštaringa. Apibrėžiant duomenų pakankamumo sąvoką, yra svarbu atsižvelgti ir į atsakingo skolinimo nustatomus tikslus – įvertinti ne tik dabartinę kredito gavėjo padėtį, bet ir veiksnius, kurie gali turėti įtakos vartojimo kredito gavėjo mokumui, o taip pat jo galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus visą vartojimo kredito sutarties laikotarpį. Taigi, pakankamais gali būti laikomi tik tokie duomenys, iš kurių būtų galima prognozuoti sėkmingą vartojimo kredito sutartimi prisiimto įsipareigojimo įvykdymą.
Direktyvos 2008/48/EB 8 str. 1 d. buvo išsamiai išaiškinta ESTT byloje Nr. C-449/2013 priimtame 2014-12-18 sprendime. ESTT išaiškino, kad kreditoriui suteikiama diskrecija nuspręsti, ar jo turimos informacijos pakanka patvirtinti, kad vartotojas yra mokus, ir ar jis turi tokią informaciją patikrinti remdamasis kitais įrodymais. Kreditorius pirmiausia privalo kiekvienu atveju, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, įvertinti, ar tokia informacija yra tinkama ir pakankama, kad būtų galima įvertinti vartotojo kreditingumą. Šiuo klausimu pabrėžtina, kad tai, ar tokia informacija pakankama, gali priklausyti nuo kredito sutarties sudarymo aplinkybių, asmeninės vartotojo situacijos ar sumos, dėl kurios sudaroma tokia sutartis. Tokį vertinimą galima atlikti remiantis vartotojo finansinę padėtį patvirtinančiais dokumentais, tačiau neatmestina, kad kreditorius gali atsižvelgti į iš anksto žinomą galimą gauti informaciją apie į paskolą pretenduojančio asmens finansinę padėtį. Vis dėlto paprasti nepatvirtinti vartotojo pareiškimai savaime negali būti laikomi pakankamais, jeigu prie jų nepridėti juos patvirtinantys įrodymai. ESTT padarė išvadą, kad Direktyvos 2008/48 8 str. 1 d. reikia aiškinti taip, kad, viena vertus, ja nedraudžiama vartotojo kreditingumo vertinti remiantis tik vartotojo pateikta informacija, jeigu tokia informacija yra pakankama ir jeigu prie paprastų vartotojo pareiškimų yra pridėti juos patvirtinantys įrodymai, ir, kita vertus, ja kreditorius neįpareigojamas sistemingai tikrinti vartotojo pateiktos informacijos.
Įvertinus išdėstytą teisinį reguliavimą bei ESTT pateiktus išaiškinimus, konstatuotina, kad Lietuvos Respublikoje veikiantis vartojimo kredito davėjas prieš sudarydamas vartojimo kredito sutartį turi: 1) surinkti kredito gavėjo paaiškinimus bei juos patvirtinančius įrodymus; 2) įvertinti duomenų pakankamumą; 3) esant reikalui, duomenis patikrinti duomenų bazėse (žr. įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015-06-15 sprendimą administracinėje byloje Nr. I-4666-580/2015).
Nagrinėjamu atveju ginčo dėl faktinių aplinkybių nekyla. Pareiškėja, prieš suteikdama klientui vartojimo kreditą, įvertino paraiškoje ir duomenų bazėje esančius duomenis apie kliento mokumą. Kaip minėta, vienas iš informacijos šaltinių yra iš vartojimo kredito gavėjo gauta informacija, tačiau ji turi būti pakankama. Informacijos pakankamumas reiškia, jog turi būti surenkama įvairi informacija (ne tik pateikta paraiškoje), duomenys ir (arba) dokumentai, leidžiantys įsitikinti pateiktos informacijos objektyvumu, tikrumu ir pagrįstumu. Teismo vertinimu, vartojimo kredito davėjo pareiga įvertinti mokumą negali būti laikoma tinkamai įgyvendinta, jei vartojimo kredito gavėjo paaiškinimų apie gaunamas pajamas nepatvirtina objektyvūs duomenys.
Šiuo atveju pareiškėja, vertindama N. M. pajamas, nustatė, kad jo paskutinių 4 mėnesių pajamų vidurkis yra 3 450 Lt; remiantis Sodros duomenimis, N. M. nuo 2008-11-10 dirba UAB „Mirabella“, įmonės apskaičiuotas 4 mėnesių pajamų vidurkis yra 2 962,15 Lt; ši informacija apie pajamų dydį pateikta neatskaičius mokesčių. Pareiškėja nustatė, kad iš Sodros duomenų bazės matyti, jog N. M. nuo 2010-07-01 turi individualią įmonę, tačiau nepateikta informacija apie gaunamas pajamas iš individualios veiklos. Nenustatyta ir pareiškėja neginčija aplinkybės, kad įmonė būtų prašiusi kliento pateikti atitinkamus duomenis, patvirtinančius realiai gautas pajamas iš tokios veiklos. Vadovaujantis Vartojimo kreditų išdavimo kriterijais, patvirtintais įmonės direktoriaus 2013-07-16 įsakymu Nr. IS2013-07-05, jeigu kliento nurodytos pajamos skiriasi nuo kliento pajamų, nurodytų Sodros duomenų bazėje, tokį pajamų skirtumą bendrovė gali laikyti papildomomis pajamomis (iš kitų šaltinių gaunamomis) kliento pajamomis ir vertinti kaip atlyginimą, jei toks skirtumas neviršija kliento atlyginimo dydžio. Teismo vertinimu, nurodyta nuostata, atsižvelgiant į anksčiau nurodytą vartojimo kredito davėjo pareigą įsitikinti pajamų pakankamumu, savaime neįrodo egzistuojant tokioms papildomoms pajamoms, jei šio fakto nepatvirtina jokia objektyvūs duomenys. Tam, kad kredito davėjas galėtų įtraukti šį atlyginimą, gautą iš kitų šaltinių, vertindamas kliento mokumą, būtina šią išvadą pagrįsti atitinkamais duomenimis. Vien tai, kad asmuo užsiima individualia veikla, o įmonė nėra pripažinta bankrutavusia, likviduojama arba reorganizuojama, nepatvirtina, jog ši individuali veikla teikia pajamų ir kokio dydžio yra šios pajamos, ar jos yra nuolatinio pobūdžio. Remiantis minėtais Vartojimo kreditų išdavimo kriterijais, vartojimo kreditas neišduodamas asmenims, vykdantiems individualią veiklą, todėl nagrinėjamu atveju N. M. pajamų skirtumo pripažinimas individualios veiklos pajamomis, nesant tai patvirtinančių duomenų, neatitinka pačios pareiškėjos taikomos praktikos. Taigi nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad pareiškėja iš esmės nenustatė, kokios yra faktiškos kliento pajamos, atskaičius mokesčius, bei nesurinko jokių duomenų apie individualios veiklos pajamas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėja neįvykdė jai, kaip vartojimo kredito davėjui, nustatytos pareigos surinkti pakankamą informaciją apie kliento mokumą. Informacija, kurią vertino pareiškėja, negali būti pripažįstama visapusiška ir išsamia, nes iš jos negalima neginčijamai spręsti apie anksčiau nurodytas aplinkybes, o pareiškėjos išvados apie kliento pajamų tvarumą pagrįstos subjektyviu įmonės vertinimu. Teismo vertinimu, nežinant, kokios yra esamos, realiai gaunamos kliento pajamos, remiantis objektyviai nepatvirtinta prielaida, kad klientas iš tiesų gauna atitinkamą dalį pajamų iš individualios veiklos, negalima vienareikšmiškai teigti, jog vartojimo kredito gavėjas yra mokus, ir yra pagrįstas manymas, kad tokiu išliks, taigi galės vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus visą vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpį. Dėl nurodytų motyvų, pareiškėjos teiginys, kad buvo įvertinti visi objektyviai numatomi reikšmingi veiksniai, galintys turėti įtakos pareiškėjos kliento mokumui, atmestinas kaip nepagrįstas.
Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėja nustatė tokius duomenis apie N. M. finansinius įsipareigojimus: 1 150 Lt – N. M. paraiškoje pateikta informacija; remiantis „Creditinfo“ duomenimis: a) 280,96 Lt mėnesio įmoka, likusi mokėtina suma – 5 899,96 Lt, įsipareigojimo įvykdymo data 2016-01-31; b) 1 000 Lt mėnesio įmoka, likusi mokėtina suma – 1 000 Lt, įsipareigojimo įvykdymo data 2014-06-08; c) 492 Lt mėnesio įmoka, likusi mokėtina suma – 13 766 Lt, įsipareigojimo įvykdymo data 2016-07-27; d) 841,15 Lt mėnesio įmoka, likusi mokėtina suma – 841,15 Lt, įsipareigojimo įvykdymo data 2014-05-25. Nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja N. M. mokumo vertinimui naudojo tik 280,96 Lt mėnesio įmoką, o kitų įsipareigojimų nevertino. Pareiškėjos teigimu, 1 000 Lt ir 841,15 Lt dydžio įsipareigojimai turėjo būti padengti iki pirmosios įmokos bendrovei pagal sudarytą vartojimo kredito sutartį dienos, o 492 Lt įsipareigojimas buvo jau pasibaigęs. Vadovaujantis Nuostatų 7 p., mokumas vertinamas remiantis tuo metu turima informacija (7.5 p.), vertinami turimi finansiniai įsipareigojimai (7.2 p.), atsižvelgiama į visus įsipareigojimus finansų įstaigoms (7.4 p.). Nurodytas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad vartojimo kredito davėjas, prieš sudarydamas vartojimo kredito sutartį, įvertina kliento pateiktą ir bendrovės surinktą objektyviai pakankamą informaciją, įskaitant visus iki sutarties sudarymo kliento turimus finansinius įsipareigojimus. Tai, kad kliento tam tikri įsipareigojimai numatyti įvykdyti ateityje, nepanaikina pareiškėjos prievolės jų vertinti sprendžiant dėl kliento mokumo. Minėta prielaida, jog atitinkami kliento įsipareigojimai turi būti įvykdyti nurodytu terminu, yra subjektyvi ir nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Vartojimo kredito sutarties sudarymo metu kredito davėjui yra svarbi informacija apie visus realius kliento įsipareigojimus, nes tai turi įtakos vertinant jo mokumą būtent šiuo momentu, ir jokių išlygų, siejamų su būsimų prievolių vykdymu, netaikoma. Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog kliento finansinio įsipareigojimo kitai finansų įstaigai vykdymas apibrėžtas tam tikru terminu, savaime neeliminuoja šio įsipareigojimo iki jo įvykdymo, taigi į jį neatsižvelgti vertinant kliento mokumą nėra pagrindo. Be to, nei Įstatymas, nei Nuostatai nenumato prezumpcijos, kad vartojimo kredito gavėjas tinkamai vykdys prisiimtus įsipareigojimus, kurie baigsis sutarties galiojimo metu; toks pareiškėjos teiginys nepagrįstas teisės aktų nuostatomis, nes galiojantis teisinis reglamentavimas įpareigoja kredito davėją vertinti kliento mokumą pagal visus duomenis, turimus iki vartojimo kredito sutarties sudarymo, neatsižvelgiant į įsipareigojimų pobūdį ar vykdymo terminą. Tai, kad klientas neturi pradelstų įsipareigojimų, yra vienas iš veiksnių, vertinant kliento mokumą, bet negali būti laikomas esminiu. Pareiškėja N. M. 492 Lt dydžio mėnesio įmokos nevertino, nustačiusi, kad duomenų bazės eilutėje apie likusias nesumokėtas įmokas yra nurodytas 0. Tačiau bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad visas likęs įsipareigojimas pagal šią mėnesio įmoką yra 13 766 Lt, o įvykdymo data – 2016-07-27; remiantis šio įsipareigojimo mokėjimo grafiku, matyti, kad nors likusių neapmokėtų įmokų suma mažėjo, bet 0 nepasiekė, o eilutė „Likusių neapmokėtų įmokų skaičius“ nebuvo pildoma (b. l. 142). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad neginčijamų duomenų apie N. M. 492 Lt mėnesio įsipareigojimo tinkamą įvykdymą nėra, pareiškėja papildomos informacijos kliento pateikti nereikalavo, todėl jos turimi duomenys nelaikytini pakankamais.
Pagal Nuostatų 9 p. laikoma, kad vartojimo kredito gavėjas laikosi atsakingojo skolinimo principo, jeigu sudarant vartojimo kredito sutartį kredito gavėjo vidutinės kredito dalinio grąžinimo ir palūkanų įmokos, apskaičiuojamos padalijus visų kredito grąžinimo ir palūkanų sumą iš kredito trukmės, pagal visus įsipareigojimus kredito įstaigoms, dydis sudaro ne daugiau kaip 40 proc. vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016-05-27 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5-261/2016 pripažino, kad Lietuvos banko valdybos 2016-01-28 sprendimu patvirtintų Nuostatų 9 ir 10 p. (šiame ginče aktualios redakcijos 9 ir 11 p.) prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Įstatymo 8 str. 5 d. (redakcija, galiojanti nuo 2016-02-01) nuostatoms. Pagal Įstatymo 8 str. 5 d., Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo taisyklės rengiamos vadovaujantis Įstatymo 8 str. 4 d. įtvirtintais vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo reikalavimais, kuriuos detalizuoja priežiūros institucija. Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje byloje nurodė, kad Nuostatai priimti įgyvendinant Įstatymo 8 str. 5 d. suteiktus įgaliojimus detalizuoti to paties straipsnio 4 d. nustatytus reikalavimus. Šios nuostatos negali būti aiškinamos kaip draudžiančios suteikti ar atsisakyti suteikti vartojimo kreditą išimtinai vertinant tik vieną kurį nors iš kriterijų. Tai reiškia, kad Nuostatų 9 ir 10 p. įtvirtinti kreditingumo vertinimo kriterijai tam tikrais atvejais gali būti nepatikimi kredito gavėjo būsimų pajamų rodikliai ir jo pajėgumai įvykdyti savo finansinius įsipareigojimus gali būti tiksliau bei patikimiau įvertinti pagal kitus kriterijus. Tuo tarpu Nuostatų 9, 10 p. vienareikšmiškai nurodyta, kokie atvejai laikomi atitinkančiais atsakingojo skolinimo principą. Teismas konstatavo, kad Nuostatų 9 ir 10 p. įtvirtinta sąlyga apriboja galimybę įgyvendinti Įstatymo 8 str. 4 d. reikalavimus, pagal kuriuos kredito gavėjo pajėgumai įvykdyti prisiimtą įsipareigojimą turi būti vertinami visapusiškai, tinkamai individualizuojant atskirus atvejus.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad atsakovo išvada dėl to, jog pareiškėja, tinkamai neįvertinusi N. M. pajamų ir finansinių įsipareigojimų, dėl ko buvo nesilaikyta Nuostatų 9 p. įtvirtinto 40 proc. pajamų ir įsipareigojimų santykio, pažeidė atsakingo skolinimo principą, nepagrįsta. Remiantis anksčiau nurodytu išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimu, 40 proc. taisyklė pagal Nuostatų 9 p. yra lemiantis kreditingumo vertinimo kriterijus, dėl ko nepagrįstai apribojama galimybė kliento mokumą vertinti atsižvelgiant ir į kitus Įstatyme numatytus rodiklius.
Pažymėtina, kad sprendimas skirti pareiškėjai nuobaudą buvo priimtas nustačius konkrečius Įstatymo ir Nuostatų reikalavimų pažeidimus, o ne dėl Vartojimo kredito teikimo gairių, patvirtintų Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2015-04-27 sprendimu Nr. 241-69, nesilaikymo. Iš šio dokumento turinio matyti, kad Gairės yra skirtos padėti vartojimo kredito davėjams tinkamai laikytis teisės aktų reikalavimų, nenustato jokių naujų privalomo pobūdžio reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos teiginiai dėl Gairių taikymo pareiškėjos atžvilgiu priimant sprendimą, atmetami kaip nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, neginčijamai nustatyta, jog pareiškėja, vertindama N. M. mokumą, analizavo jo pajamas ir finansinius įsipareigojimus neturėdama pakankamos informacijos, kurios tikrumu, objektyvumu ir patikimumu būtų galima įsitikinti. Nustatytos faktinės aplinkybės bei teisinis reglamentavimas ir teismų praktika patvirtina, kad pareiškėja šiais savo veiksmais pažeidė Įstatymo 8 str. 1 d. bei Nuostatų 7.2, 7.3, 7.5, 16, 18.1, 18.2 p. reikalavimus. Kita vertus, ginčijamo sprendimo dalis dėl Nuostatų 9 p. pažeidimo tuo aspektu, kuriuo atsakingo skolinimo principo pažeidimas konstatuotas dėl to, jog nebuvo laikomasi 40 proc. pajamų ir įsipareigojimo santykio, atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus motyvus, naikintina kaip neteisėta.
Pareiškėjos teigimu, ginčijamu sprendimu jai paskirta neproporcinga nuobauda, nes neatsižvelgta į atsakomybę lengvinančias aplinkybes, t. y. į tai, kad pareiškėja, teikdama paaiškinimus ir informaciją, bendradarbiavo su atsakovu tyrimo metu, klientui N. M. nekilo jokia žala, be to, pareiškėja atleido klientą nuo palūkanų mokėjimo.
Įstatymo 34 str. 1 d. nustatyta, kad už šio įstatymo nuostatų pažeidimus priežiūros institucija gali skirti nuo 289 iki 8 688 eurų baudą. Šio straipsnio 2 d. nustatyta, kad, skiriant konkrečią baudą, atsižvelgiama į šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytas atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę ir mastą. Skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bauda mažinama nuo jos vidutinio iki minimalaus dydžio, o kai yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bauda didinama nuo jos vidutinio iki maksimalaus dydžio. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Pagal šio straipsnio 3 d., atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikomos aplinkybės, kai padaręs pažeidimą asmuo savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms atsirasti, nutraukė pažeidimą, bendradarbiavo su priežiūros institucija tyrimo metu, atlygino nuostolius ir (ar) pašalino padarytą žalą.
Taigi pagal Įstatymo nuostatas galimos skirti baudos vidurkis yra 4 488,50 €. Pareiškėjai skirta 3500 € dydžio, t. y. mažesnė nei vidurkis, bauda. Ginčijamo sprendimo turinys patvirtina, kad atsakovas konstatavo, jog sunkinančių aplinkybių nenustatyta, o lengvinančiomis aplinkybėmis laikė tai, kad pareiškėja nuo 2015-09-08 iš visų klientų reikalauja dokumentų, kurie pagrindžia gaunamas pajamas ir turimus įsipareigojimus, ir (arba) šią informaciją surenka iš duomenų bazių.
Pagal Įstatymo 31 str. 1 d., priežiūros institucija, pradėjusi šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, raštu kreipiasi į asmenį, dėl kurio veiksmų ši procedūra pradėta, ir paprašo per priežiūros institucijos nurodytą terminą pateikti motyvuotą paaiškinimą ir jį pagrindžiančius įrodymus apie aplinkybes, dėl kurių pradėta šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūra. Įstatymo 32 str. nustatyta, jog asmuo, dėl kurio pradėta šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūra, privalo priežiūros institucijai pateikti informaciją ir dokumentus galimiems šio įstatymo pažeidimams tirti. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog kliudymas atlikti tyrimą, padaryto pažeidimo slėpimas gali būti vertinami kaip atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Taigi pareiškėja, kaip asmuo, dėl kurio veiksmų buvo pradėta Įstatymo pažeidimo procedūra, privalėjo pateikti informaciją ir dokumentus pažeidimui tirti, ir turėjo teisę teikti paaiškinimus. Iš pareiškėjos Lietuvos banko Priežiūros tarnybai teiktų paaiškinimų turinio matyti, kad pareiškėja privalomai pateikė atsakovo prašomus duomenis apie tiriamą pažeidimą, o nurodomi teiginiai iš esmės yra gynybinio pobūdžio. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos teikti rašytiniai paaiškinimai nevertintini kaip intensyvus savanoriškas bendradarbiavimas su priežiūros institucija tyrimo metu, dėl to ši aplinkybė pagrįstai nepripažinta lengvinančia atsakomybe (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1386-525/2015). Laikantis pozicijos, kad įstatymo numatytos prievolės vykdymas negali būti pripažįstamas lengvinančia aplinkybe, atmestinas pareiškėjos argumentas dėl to, kad pareiškėja savo iniciatyva sumažino N. M. bendrąją vartojimo kredito kainą ir jį atleido nuo palūkanų. Pagal Įstatymo 17 str. 1 d., vartojimo kredito gavėjas, įvykdęs visus arba dalį savo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį, turi teisę į bendros vartojimo kredito kainos sumažinimą, kurį sudaro likusio vartojimo kredito sutarties trukmės laikotarpio, skaičiuojamo nuo vartojimo kredito ar jo dalies grąžinimo dienos, palūkanos ir išlaidos. Atsižvelgiant į tai, N. M., anksčiau numatyto termino grąžinęs vartojimo kreditą, įgijo teisę į atitinkamą vartojimo kredito kainos sumažinimą, ir tai nėra pareiškėjos atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Atkreiptinas dėmesys, kad N. M. vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu turėjo mokėti pareiškėjai sutartyje numatytas palūkanas ir kitus mokesčius, ko nebūtų turėjęs daryti tuo atveju, jei ši sutartis apskritai nebūtų sudaryta. Taigi šiuo atveju pareiškėja, pažeisdama atsakingojo skolinimo principą, netinkamai įvertino kliento mokumą ir suteikė vartojimo kreditą asmeniui, kuriam jis nebūtų suteiktas, jei kredito davėjas būtų laikęsis teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, teigti, kad klientas jokios žalos, susijusios su ginčo vartojimo kredito sutarties vykdymu, nepatyrė, nėra pagrindo.
Dėl nurodytų motyvų konstatuotina, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas kompetentingo subjekto ir atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, o paskirta bauda atitinka proporcingumo, teisingumo ir protingumo principus, todėl pareiškėjos reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 1, 2 p., 132 str.,
nusprendė:
pareiškėjos AB BNP Finance skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2015-09-21 sprendimą Nr. 241-172 ta dalimi, kuria konstatuota, kad AB „Bobutės paskola“ nesilaikė vidutinės kredito dalinio grąžinimo ir palūkanų įmokos, apskaičiuojamos padalijus visų kredito grąžinimo ir palūkanų sumą iš kredito trukmės, pagal visus įsipareigojimus finansų įstaigoms dydžio ir vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų santykio, neįsitikino keturių mėnesių tvariųjų pajamų vidurkiu ir neteisingai įvertino turimą informaciją apie N. M. įsipareigojimus finansų įstaigoms, todėl pažeidė Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų 9 ir 11 p. reikalavimus.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.