Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Priimant Sprendimą buvo pažeistos pagrindinės procedūros. Pažeidimo tyrimui atlikti nėra patvirtintos jokios taisyklės. Vartojimo kredito įstatymo 33 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodoma, kad priežiūros institucija, atlikusi pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, priima nutarimą, kuriame turi būti straipsnyje išdėstyti duomenys. Sprendimas galėjo būti priimtas tik kaip Vartojimo kredito įstatymo 33 straipsnio numatyto nutarimo sudėtinė dalis. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus vienasmeniškai priimtas sprendimas negali būti prilyginamas priežiūros institucijos nutarimui. Sprendime nenurodyta jį priėmusios komisijos sudėtis, posėdis neprotokoluotas, negalima patikrinti, ar buvo atsižvelgta į pareiškėjo paaiškinimus, Sprendime neaptarti pareiškėjo argumentai. Vartojimo kredito įstatymo 36 straipsnio 2 dalis numato, kad priežiūros institucijos nutarimas yra vykdomasis dokumentas, tačiau Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus vienasmeniškai priimtas Sprendimas negali būti vykdomas priverstinai.

Pažymėjo, kad teisės aktuose nėra įpareigojimo kredito gavėjo mokumą tikrinti konkrečiose duomenų bazėse. Pareiškėjas atlieka išsamius patikrinimus duomenų bazėse, jo naudojamas mokumo vertinimo modelis atitinka teisės aktu reikalavimus, nes visais atvejais įvertinami objektyviai numanomi reikšmingi veiksniai, atsižvelgiant į kredito gavėjo pateiktą ir pareiškėjui prieinamą informaciją. Teisė spręsti dėl konkrečių duomenų bazių ir patikrinimo apimties yra palikta kredito davėjo diskrecijai.

Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalis numato, kad prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą remdamasis iš vartojimo kredito gavėjo gauta pakankama informacija ir prireikus mokumui vertinti naudojamoje duomenų bazėje atlikęs patikrinimą. Tai atitinka 2008-04-23 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių (toliau — Direktyvos 2008/48/EB) 8 straipsnio 1 dalį. Europos Komisija 2009-06-15 viešoje konsultacijoje „Dėl atsakingo skolinimo ir skolinimosi ES“ taip pat išaiškino, kad Direktyvos 2008/48/EB 8 straipsnio 1 dalis neįpareigoja vartotojo kreditingumą vertinti atliekant tikrinimus duomenų bazėse — kreditingumas gali būti vertinimas ir pagal iš vartotojo gautą pakankamą informaciją. Tai reiškia, kad patikrinimas duomenų bazėse yra fakultatyvus, o ne privalomas. Kredito davėjai negali būti baudžiami už neprivalomų taisyklių pažeidimą ar už duomenų bazių ar patikros apimties pasirinkimą. Pareiškėjas kreditų gavėjų pateikiamą informaciją visada tikrina duomenų bazėse pagal poreikį, suformuotą individualiai parengtą ir statistiniais metodais grįstą mokumo vertinimo modelį.

Pareiškėjas skolina nuosavas (ne indėlininkų) lėšas, todėl suinteresuota skolinti pajėgiems įvykdyti prisiimamą finansinį įsipareigojimą asmenims. Pareiškėjas nuolatos analizuoja paskolų portfelį, vėluojančių ir nemokių kredito gavėjų charakteristikas ir nustato aiškius ir individualizuotus veiksnius bei kriterijus, kurie lemia kredito gavėjo galimybes grąžinti paskolas. Visuma vertinamų kriterijų ir taisyklių yra įtvirtinta pareiškėjo vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingo skolinimo taisyklėse, kurios pateiktos Lietuvos bankui 2013-09-09. Šiose taisyklėse yra išsamiai aprašyta informacija, kurią privalo pateikti kredito gavėjas paraiškoje, pateiktas konkretus aprašymas, iš kokių duomenų ir kokiame mokumo vertinimo etape apskaičiuojamas 40 proc. pajamų ir įsipareigojimų santykis, pateiktas detalus konkrečių taisyklių aprašymas ir individualiai pagal pareiškėjo blogų paskolų portfelį paruoštų mokumo prediktorių ir jų lyginamųjų svorių apyrašas. Kredito gavėjų mokumo vertinimo modelis įdiegtas ir naudojamas nuo 2013 m. vasario mėnesio ir buvo ne kartą raštu ir žodžiu pristatytas Lietuvos banko Priežiūros tarnybai. Bendrovės modelis yra labai tikslus, apimantis SoDra, Gyventojų registro tarnybos, kreditų biuro „Creditinfo" ir kitų duomenų bazių duomenis, ir kredito gavėjo įsipareigojimus, nustatantis asmens gebėjimą vykdyti savo finansinius įsipareigojimus maždaug 98 procentų tikslumu.

Pareiškėjas nepasikliauna tik kredito gavėjo pateikiama informacija. Pirmiausiai vertina, ar kredito gavėjo nurodytos šeimos vidutinės kredito dalinio grąžinimo ir palūkanų įmokos, apskaičiuojamos padalijus visų kredito grąžinimo ir palūkanų sumą iš kredito trukmės, pagal visus kredito gavėjo šeimos įsipareigojimus finansų įstaigoms, dydis sudaro ne daugiau kaip 40 proc. vartojimo kredito gavėjo šeimos tvarių pajamų. Jei šis santykis viršija 40 proc., kredito gavėjo paraiška nėra vertinama ir kreditas nėra išduodamas. Po šio vertinimo atliekamas kompleksinis mokumo vertinimas, naudojant statistinį modelį, bei surenkant informaciją iš reikalingų duomenų bazių: SoDra, Gyventojų registro tarnybos, kreditų biuro Creditinfo ir kt.

Pareiškėjas yra nustatęs aiškius kriterijus ir naudoja modernius ir automatizuotus mokumo vertinimo modelius, kurie užtikrina ne tik vartojimo kredito gavėjo nurodytų pajamų ir išlaidų patikrinimą. Duomenų bazių tikrinimo būdas ar apribojimai teisės aktuose nėra įtvirtinti, o palikti kredito davėjo diskrecijai. Pareiškėjas turi teisę pats nusistatyti mokumo patikrinimo gaires. Atsakovas yra inicijavęs įstatymo pakeitimus, siekiant įtvirtinti kaip turi būti atliekamas patikrinimas duomenų bazėse. Pareiškėjui negali būti skiriamos sankcijos už nesamos teisinės pareigos nevykdymą.

Pažymėjo, kad kredito gavėjas turi pareigą tinkamai įvertinti prisiimamų finansinių įsipareigojimų svarbą, todėl mokumo vertinimo našta negali būti perkeliama tik kredito davėjui. Pagal Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 5 dalį vartojimo kredito gavėjas privalo pateikti vartojimo kredito davėjo prašomą informaciją. Vartojimo kredito gavėjui taikoma sąžiningumo pareiga, kylanti iš Civilinio kodekso 6.163 straipsnio 1 ir 4 dalių, 1.5 straipsnio 1 dalies, bei bendrojo atsakingo skolinimosi principo. Žinomai neteisingos informacijos pateikimas gaunant kreditą gali būti Baudžiamojo kodekso 207 straipsnyje numatyto nusikaltimo (kreditinis sukčiavimas) sudėties elementas. 2009 metais Europos Komisijos konsultacijoje dėl atsakingojo skolinimo ir skolinimosi Europos Sąjungoje išaiškinta, kad atsakingu skolinimusi laikomos kredito gavėjo pastangos pateikti teisingą informaciją apie savo finansinę situaciją kredito davėjui ir tinkamas savo asmeninių ir finansinių aplinkybių įvertinimas. Kreditavimo santykiuose atsakingai veikti turi abi šalys.

Civilinėje teisėje galiojanti sąžiningumo prezumpcija nustato įstatyminę pareigą pareiškėjui pasitikėti vartotojo teikiamos informacijos teisingumu. Tiek kredito gavėjo teikiama informacija, tiek duomenys, esantys duomenų bazėse turi vienodą įrodomąją galią. Priešingu atveju būtų pažeistas sąžiningumo prezumpcijos principas bei atsakingo skolinimo ir skolinimosi esmė. Atsakovas nenustatė ir net netikrino, ar vartojimo kredito gavėjai, kurių pavyzdžiais buvo remtasi priimant Sprendimą, pateikė teisingą informaciją, todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas nevykdo pareigos įvertinti kredito gavėjo šeimos pajamas, išlaidas ir įsipareigojimus. Pareiškėjas, reikalaudamas, kad kiekvienas kredito gavėjas pateiktų informaciją apie savo šeimos pajamas, išlaidas ir įsipareigojimus, tinkamai įvertina jų santykio atitiktį Nuostatose įtvirtintai 40 proc. taisyklei, atlieka patikrinimus duomenų bazėse ir nustato kliento mokumo reitingą. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktas įtvirtina pareigą remtis proporcingumo principu, reiškiančiu, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. Laikė šį principą pažeistu, pažymėjo, kad Sprendime nepasisakyta dėl pareiškėjo pastangų nustatyti kredito gavėjo mokumą. Pirminiu ir svarbiausiu šaltiniu pareiškėjas laiko kredito gavėjo pateiktus, o ne SoDra nurodytus duomenis. SoDra duomenų bazė nefiksuoja asmens ne iš darbinės veiklos gaunamų tvarių pajamų (pvz. individualios veiklos, autorinių, nuomos, stipendijų, valstybės tarnautojų, pareigūnų ir kitų pajamų), joje nesimato sutuoktinio ar kitų šeimos narių pajamų. Pagal atsakovo skaičiavimus tik 16 proc. smscredit.lt ir tik 0,2 proc. vivus.lt klientų deklaracijos neatitiko duomenų bazėse užfiksuotų duomenų. Atsižvelgiant į pareiškėjo veiklos mastą ir duomenų bazių nepilnumą šios paklaidos yra neišvengiamos bet kokioje prognozavimo veikloje. Įsipareigojimus fiksuojančiose duomenų bazėse nurodomi nominalūs, o ne faktiniai įsipareigojimai (t. y. nesimato grąžinimų), yra fiksuojamos garantijos ir laidavimai (kurie gali būti dar nemokėtini), nefiksuojamas įsipareigojimų solidarumas, mokėjimo sąlygos ir kita.

Atsakovas nepagrįstai išplečia Vartojimo kredito įstatymo taikymo ribas taikydamas įstatymuose neįtvirtintus perteklinius reikalavimus. Atsakovo pozicija dėl kredito gavėjo bei jo šeimos narių finansinės padėties nevertinimo atskirai grindžiama netinkamu Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio aiškinimu. Direktyvoje 2008/48/EB vartotoju laikomas fizinis asmuo, kuris sudarydamas į šios direktyvos taikymo sritį patenkančius sandorius, veikia siekdamas su jo užsiėmimu, verslu ar profesija nesusijusių tikslų. Tai atitinka Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 14 dalį. Teleologinis ir lingvistinis aiškinimas leidžia teigti, kad vartojimo kredito gavėjas yra vienasmenis kreditavimo santykių dalyvis. Pagal Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 16 dalį vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito davėjas sudaro būtent su vartojimo kredito gavėju ir įsipareigoja suteikti kreditą būtent vartojimo kredito gavėjui. Reikalaujant vertinti kredito gavėjo šeimos narių mokumą nepagrįstai išplečiami Vartojimo kredito įstatymo reikalavimai ir neproporcingai apsunkinama kredito davėjų veikla, kadangi pareiškėjas privalėtų gauti visų šeimos narių rašytinius sutikimus tvarkyti asmens duomenis. Sprendimas prieštarauja šeimos bei sutuoktinių teisinio režimo esmei. Tuo atveju, kai vartojimo kredito gavėjas yra susituokęs, jo sudaromiems sandoriams galioja kito sutuoktinio sutikimo prezumpcija, įtvirtinta Civilinio kodekso 3.92 straipsnio 3 dalyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija yra išaiškinusi, kad kito sutuoktinio sutikimo prezumpcija nustatyta kreditoriaus interesais, kad šis, sudarydamas sandorius su sutuoktiniu, neturėtų tikrinti, ar kitas sutuoktinis sutinka su sandorio sudarymu (2010-05-20 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Pagal Civilinio kodekso 3.87 straipsnio 1 dalį turtas (taigi ir pajamos), sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, todėl susituokusio kredito gavėjo nurodomi duomenys apie pajamas, o taip pat kredito davėjo prireikus iš duomenų bazių surinkta informacija apie kredito gavėjo pajamas reiškia nuorodą ne į asmenines, o į bendrąsias sutuoktinių pajamas. Atitinkama išvada darytina ir duomenų apie finansinius įsipareigojimus atžvilgiu, kadangi didžioji dauguma po santuokos prisiimtų įsipareigojimų vykdomi iš bendro sutuoktinių turto, o kito sutuoktinio asmeniniai įsipareigojimai neturi reikšmės vertinant bendrus šeimos įsipareigojimus.

Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 22 straipsnio 3 dalis reikalauja duoti kredito davėjui sutikimą dėl jo asmens duomenų tvarkymo, tačiau toks sutikimas nereiškia leidimo tvarkyti ne tik jo, bet ir jo šeimos narių asmenis duomenis. Pagal Direktyvos 95/46/EB 7 straipsnį asmens duomenys gali būti tvarkomi tik tam tikrais atvejais. Nedidelių paskolų suteikimo atveju asmens duomenų gavimas iš kreditų registrų gali būti neproporcinga priemonė, nepateisinamai varžanti asmens teisę į privatų gyvenimą. Gali susidaryti alogiška situacija, kuomet kredito gavėjas fiktyviai sukelia savo pajamas, įsipareigojimus perkeldamas sutuoktiniui, ir tarsi atitinka mokumo reikalavimus. Jeigu atsakovas mano, kad įstatymuose ar poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintos formuluotės ar reikalavimai yra netinkami, jis privalėtų inicijuoti tokių normų pakeitimus tam, kad visiems rinkos dalyviams būtų sudarytos vienodos sąlygos vykdyti savo veiklą.

Pareiškėjas tinkamai vertino kredito gavėjo mokumą prieš kiekvieną svarbesnį kredito sumos pasikeitimą. Visa informacija ir įrodymai buvo pateikti inspektavimo metu. Atsakovo pozicija dėl mokėjimo palūkanų skaičiavimo kaupiamuoju būdu neatitinka teisės aktuose įtvirtintos palūkanų sampratos ir esmės. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas neturi teisės reikalauti iš kredito gavėjo mokėti palūkanų po to, kai kredito gavėjas pavėluoja grąžinti paskolą. Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytas netesybų dydis (0,05 proc. per dieną) apima ir kompensacines palūkanas. Pareiškėjas nereikalauja mokėti kompensacinių palūkanų, o naudojasi įstatymo suteikta teise kaupiamuoju būdu skaičiuoti mokėjimo palūkanas. Pagrindinė paskolos gavėjo prievolė pagal paskolos sutartį, už kurios nevykdymą gali būti taikomos netesybos, yra grąžinti paskolos davėjui paskolos sumą bei mokėti palūkanas (Civilinio kodekso 6.870 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjo taikomos palūkanos yra ne netesybų, o pagrindinės prievolės sudedamoji dalis. Pagal Civilinio kodekso 6.874 straipsnio 1 dalį kredito davėjui leidžiama skaičiuoti mokėjimo palūkanas kaupiamuoju būdu. Paskolos teisiniuose santykiuose yra laikoma, kad terminas grąžinti paskolą ir sumokėti palūkanas sueina kiekvieną dieną ir tolesnės mokėjimo palūkanos skaičiuojamos nuo sukauptos skolos ir palūkanų sumos. Kitaip tariant, sukauptos palūkanos ir prilyginamos pagrindinei skolai, o toliau skaičiuojamos tos pačios mokėjimo funkciją atliekančios sutartinės palūkanos, o ne kompensacinės palūkanos. Atsakovo pozicija reiškia, jog vartojimo kredito sutartį pažeidęs asmuo atsiduria geresnėje padėtyje, nei buvo iki pažeidimo. Netaikant Vartojimo kredito įstatymo leidžiamų delspinigių ir kredito gavėjui nepatiriant veiksmingų pasekmių, jis bus skatinamas nevykdyti savo įsipareigojimų, Atsakovo nurodomas 0,05 proc. dydis yra antikonstitucinis, kadangi mažo dydžio baudos įtvirtinamos neįvertinus skolos grąžinimo kaštų, skatins pažeidimų darymą ir neužtikrins atsakingojo skolinimosi principo įgyvendinimo.

Atsakovas nepagrįstai konstatavo pažeidimo pakartotinumo faktą, kadangi Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2013-09-16 sprendimas dėl R. J. ir UAB „4finance" sudarytos vartojimo kredito sutarties Nr. 241-189 nėra įsiteisėjęs. Šis sprendimas 2013-10-16 skundu yra apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, bet administracinė byla iki šiol neišnagrinėta.

Taip pat pareiškėjas prašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą priimti prejudicinį sprendimą dėl 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių, panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB 26 konstatuojamosios dalies ir 8 straipsnio 1 dalies išaiškinimo, užduodant klausimus: ar sistemiškai aiškinant Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB 26 konstatuojamosios dalies nuostatą, kuria nurodoma, kad „valstybės narės turėtų imtis tinkamų priemonių, kad paskatintų atsakingą praktiką visais kredito santykių etapais, atsižvelgdamos į konkrečias kredito rinkos ypatybes kartu su toje pačioje konstatuojamojoje dalyje esančia nuostata, kad vartotojai taip pat turėtų elgtis apdairiai ir laikytis sutartinių įsipareigojimų, minėtas 26 konstatuojamosios dalies nuostatas reikia aiškinti kaip nustatančias vartojimo kredito gavėjui pareigą skolintis atsakingai?; ar Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB 26 konstatuojamosios dalies nuostatą „vartotojai taip pat turėtų veikti apdairiai ir laikytis savo sutartinių įsipareigojimų“ reikia aiškinti kaip nustatančią vartojimo kredito gavėjui pareigą „dėti tinkamas pastangas tam, kad jis tinkamai įvertinęs savo asmenines ir finansines aplinkybes priimtų informuotus ir tvarius sprendimus dėl prisiimamų finansinių įsipareigojimų?“; ar sistemiškai aiškinant Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB 26 konstatuojamosios dalies nuostatą „vartotojai taip pat turėtų veikti apdairiai ir laikytis savo sutartinių įsipareigojimų“ ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatą „valstybės narės užtikrina, kad prieš sudarant kredito sutartį kreditorius įvertintų vartotojo kreditingumą atitinkamais atvejais remdamasis iš vartotojo gauta pakankama informacija“, minėtas Direktyvos nuostatas reikia aiškinti kaip nustatančias vartojimo kredito gavėjui pareigą pateikti teisingą ir tikslią informaciją apie savo finansinę situaciją kredito gavėjui?“. Pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos banko 2013-03-19 nutarimu Nr. 03-62 patvirtintų vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų 7, 9, 11, 17 ir 18 punktai atitinka Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio nuostatas.

Atsakovas Lietuvos bankas prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad viešojo administravimo subjekto kompetencija apima tiek įstatymais, tiek poįstatyminiais aktais suteiktą kompetenciją. Pagal Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 8 dalį priežiūros institucija yra Lietuvos bankas, kuris pagal to paties įstatymo 28 ir 34 straipsnius turi teisę skirti poveikio priemones vartojimo kredito davėjams už pažeidimus. Lietuvos banko organizacinę struktūrą ir funkcijas reglamentuoja Lietuvos banko įstatymas, kurio 11 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta, kad banko valdyba šio įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nurodytiems finansų rinkos dalyviams taiko įstatymų nustatytas poveikio priemones, nurodymus bei kita. Lietuvos banko įstatymo 11 straipsnio 3 dalimi Lietuvos banko valdybai leidžiama visas ar dalį funkcijų, numatytų 11 straipsnio 1 dalies 13, 18 ir 19 punktuose, pavesti vykdyti Lietuvos banko struktūriniams padaliniams, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Nutarimu Nr. 03-67 Lietuvos banko Priežiūros tarnybai pavesta Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nurodytiems finansų rinkos dalyviams, išskyrus bankus, Centrinę kredito uniją, draudimo įmones, užsienio bankų ir draudimo įmonių filialus, įsteigtus Lietuvos Respublikoje, taikyti įstatymuose nustatytas poveikio priemones. Priežiūros tarnybos veiklą reguliuoja Lietuvos banko valdybos pirmininko 2012-03-28 įsakymu Nr. V2012/(1.7-0202)-02-100 patvirtinti Priežiūros tarnybos nuostatai. Pagal Priežiūros tarnybos nuostatų 9, 10.2, 10.3 punktus direktorius atstovauja Priežiūros tarnybai, veikia jos vardu ir priima sprendimus dėl Priežiūros tarnybos kompetencijai priskirtų finansų rinką reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų klausimų. Pažymėjo, kad Vartojimo kredito įstatymas neskirtas Lietuvos banko ar jo Priežiūros tarnybos struktūrai reguliuoti. Vartojimo kredito įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata turi būti aiškinama kad nutarime turi būti nurodomi arba jį priėmusio asmens, arba kolegialaus organo duomenys.

Atsakovo nuomone, Vartojimo kredito įstatymo 33 straipsnis reglamentuoja nutarimo turinį, o ne nagrinėjimo procedūrą. Pažeidimo nagrinėjimo tvarka numatyta Vartojimo kredito įstatymo 31 straipsnyje. Lietuvos bankas tinkamai laikėsi procedūrinių reikalavimų – įstatymo nustatytais terminais ir tvarka pranešė apie pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, suteikė galimybę duoti paaiškinimus, poveikio priemonę paskyrė laikantis nurodytų terminų. Sprendimo I ir II dalyse aiškiai nurodytos faktinės aplinkybės ir teisinis reguliavimas, kurie detaliau aptariami Sprendimo VI dalyje. Sprendimo III dalyje aptarti pareiškėjo paaiškinimai, o VI skirsnyje paaiškinimai detaliai įvertinti, nurodyti nesutikimo motyvai. Sprendimu pritaikytos poveikio priemonės ir baudos dydis motyvuoti.

Pažymėjo, kad nei Vartojimo kredito įstatymas, nei Nuostatai nenumato reikalavimų vartojimo kredito davėjo taikomam mokumo vertinimo modeliui. Sprendime nepasisakyta dėl mokumo vertinimo modelio atitikimo teisės aktų reikalavimams. Viena esminių vartojimo kredito davėjo pareigų įtvirtinta Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, numatančioje, kad prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą remdamasis iš vartojimo kredito gavėjo gauta pakankama informacija ir prireikus atlikęs patikrinimą naudojamoje duomenų bazėje. Atsakingojo skolinimo principo įgyvendinimas detalizuojamas Nuostatuose.

Vartojimo kredito įstatymas parengtas įgyvendinant 2008-04-23 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių, panaikinančią Tarybos direktyvą 87/102/EEB. Direktyvos 2008/48/EB preambulės 26 punkte nurodyta, kad valstybės narės turėtų imtis tinkamų priemonių, kad paskatintų atsakingą praktiką visais kredito santykių etapais, atsižvelgdamos į konkrečias jų kredito rinkos ypatybes. Svarbu, kad kreditoriai nesiimtų neatsakingo skolinimo veiklos ar neišduotų kredito, prieš tai neįvertinę kreditingumo, ir valstybės narės turėtų užtikrinti reikalingą priežiūrą, kad būtų išvengta tokio elgesio, ir turėtų nustatyti reikalingas priemones nubausti kreditorius.

Sprendime nėra konstatuota pareiga kiekvienu atveju tikrinti vartojimo kredito gavėjo mokumą duomenų bazėse. Sprendime, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą, padaryta išvada, kad pareiškėjas nesilaikė pareigos remtis pakankama informacija apie vartojimo kredito gavėją, netinkamai įvertino surinktą informaciją ir kt. Inspektavimo ataskaitoje užfiksuota, kad įmonė „Smscredit“ sistemoje laikotarpiu nuo 2013-07-01 iki 2013-09-30 suteikė 3882 vartojimo kreditus (8,5 proc. visų šiuo laikotarpiu sudarytų vartojimo kredito sutarčių) asmenims, kurie paraiškoje laukelį „darbo užmokestis“ buvo pažymėję kaip vienintelį pajamų šaltinį, tačiau pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – Sodra) duomenų bazes buvo nedirbantys, negaunantys pajamų ir pagal Gyventojų registro tarnybos pateiktą informaciją neturėjo sutuoktinio. Inspektavimo ataskaitoje nurodyta, kad „Smscredit“ sistemoje per laikotarpį nuo 2013-07-01 iki 2013-09-30 įmonė suteikė 1081 vartojimo kreditą asmenims, kurie pagal Sodros duomenų bazes buvo nedirbantys ir negaunantys pajamų, o pareiškėjas vadovavosi paraiškose nurodyta informacija apie gaunamas pajamas iš individualios veiklos ir kitų šaltinių. Duomenis, įskaitant iš duomenų bazių, pateikė pats pareiškėjas.

Pakankamos informacijos sąvoka suprantama kaip duomenų ir informacijos apie vartojimo kredito gavėjo finansinę padėtį visuma, apimanti ir atitinkamus įrodymus bei vartojimo kredito gavėjo finansinę padėtį pagrindžiančius dokumentus. Tais atvejais, kai minėtų įrodymų ir pagrindžiančių dokumentų negauta arba jų nepakanka, kad būtų galima įsitinkinti pateiktos informacijos tikrumu, objektyvumu ir teisingumu, vartojimo kredito davėjui atsiranda pareiga gautą informaciją patikrinti mokumui vertinti naudojamose duomenų bazėse. Atsakovas neneigia vartojimo kredito davėjo diskrecijos pačiam nuspręsti, kada vartojimo kredito gavėjo mokumui vertinti reikalinga informacija yra pakankama, tačiau jis turi turėti duomenis, kad surinkta informacija yra pakankama.

Pareiškėjas nepateikė aiškių kriterijų, kuriais vadovaujantis nustatoma, kokiais atvejais laikoma, kad yra poreikis gautą informaciją tikrinti naudojamose duomenų bazėse. Tokie atvejai ar kriterijai nėra nustatyti ir UAB „4finance“ direktoriaus 2013-09-09 įsakymu Nr. IV-42 patvirtintose Vartojimo kreditų gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingo skolinimosi taisyklėse (toliau – Taisyklės). Sprendime nurodytų konkrečių vartojimo kredito sutarčių atvejais pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad nebuvo poreikio tikrinti vartojimo kredito gavėjų pateiktos informacijos naudojamose duomenų bazėse, nors iš inspektavimo metu surinktos medžiagos aiškiai matyti, kad toks poreikis buvo.

Mokumo vertinimo sistema bei Vartojimo kredito įstatyme nustatyti mokumo vertinimo reikalavimai skirti ne vartojimo kredito davėjo kapitalui ar jo kredito rizikai apsaugoti, o vartojimo kredito gavėjo teisių apsaugai užtikrinti. Direktyvos 2008/48/EB tikslas – užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą. Direktyva 2008/48/EB siekiama ne skatinti vartotojus imti daugiau kreditų, o suteikti jiems visą reikiamą informaciją ir užtikrinti jų teises prieš imant kreditą nuodugniai apsvarstyti sprendimą. Europos Komisijos 2009-06-15 viešojoje konsultacijoje dėl atsakingojo skolinimo ir skolinimosi Europos Sąjungoje taip pat nustatyta, kad daug pasiekta užtikrinant aukšto lygio vartotojų apsaugą Europos Sąjungoje priėmus Direktyvą, kurioje pagrindinis dėmesys skiriamas skaidrumui ir vartotojų teisėms.

Teisės aktai neįpareigoja Lietuvos banko derinti, teikti pastabas arba kitaip iš anksto vertinti vartojimo kredito davėjo naudojamą mokumo vertinimo modelį ar vartojimo kredito davėjo priimtas ir naudojamas vidaus taisykles. Vartojimo kredito davėjų priežiūra vykdoma atliekant inspektavimus. Įmonės pareiga yra užtikrinti, kad naudojami modeliai atitiktų teisės aktų reikalavimus.

Inspektavimo metu nustatytais atvejais pareiškėjas, vertindamas vartojimo kredito gavėjų mokumą, vadovavosi tik vartojimo kredito gavėjų paraiškose nurodyta informacija ir nerinko informacijos objektyvumą, pakankamumą bei vartojimo kredito gavėjo pajamų tvarumą pagrindžiančių dokumentų, o tais atvejais, kai surinko skirtingus duomenis apie konkretaus vartojimo kredito gavėjo pajamas, nekėlė abejonių dėl pateiktos informacijos nevienareikšmiškumo, objektyvumo ir pakankamumo, nerinko paraiškose nurodytą informaciją pagrindžiančių dokumentų ar kitų įrodymų dėl duomenų neatitikimo. Nuostatų 14 punktas nustato vartojimo kredito davėjo pareigą mokumo vertinimo metu surinktą informaciją saugoti visą vartojimo kredito davėjo ir vartojimo kredito gavėjo santykių laikotarpį. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių, kad suteikė vartojimo kreditus pajamų negaunantiems gavėjams ir tiems gavėjams, kurių įsipareigojimų ir pajamų santykis viršijo Nuostatų 9 punkte nustatytą 40 proc. ribą. Skunde nurodyta mokumo vertinimo seka neatitinka Vartojimo kredito įstatyme nustatytos sekos, nes pareiškėjas pirmiausia atlieka dalį vartojimo kredito gavėjo mokumo vertinimo ir tik tada renka papildomą informaciją, kai vertinimas turi būti atliekamas surinkus visą informaciją.

Poveikio priemonės paskirtos ne už tam tikro mokumo vertinimo modelio naudojimą, jo tinkamumą ar pagrįstumą apskritai, o už konkrečius inspektavimo metu nustatytus teisės aktų pažeidimus. Atsakovas nėra nurodęs, kad jo netenkina pareiškėjo duomenų tikrinimo būdas. Savo kredito portfelio rizikos vertinimas nėra tapatus kredito gavėjo mokumo vertinimui. Vartojimo kredito įstatymo pakeitimo projekte nėra siekiama įtvirtinti būdo, kaip, kada ir kokiose duomenų bazėse turi būti atliekamas patikrinimas. Vartojimo kredito davėjas turi teisę susikurti ir naudoti mokumo vertinimo modelį, tačiau jis turi būti parengtas ir veikti taip, kad vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimas būtų atliekamas laikantis visų galiojančių teisės aktų reikalavimų.

Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio ir Direktyvos 2008/48/EB 8 straipsnio 1 dalis nuostatomis pareiga įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą nustatyta tik vartojimo kredito davėjui. Pareiškėjo teiginiai apie mokumo vertinimo naštos perkėlimą tik vartojimo kredito davėjui rodo neatsakingą požiūrį į pareigas ir bandymą išvengti pareigų bei atsakomybės už netinkamą jų vykdymą, perkeliant vartojimo kredito gavėjo mokumo vertinimo pareigą pačiam vartojimo kredito gavėjui. Vartojimo kredito įstatymo 28 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad priežiūros institucija prižiūri, ar vartojimo kredito davėjai ir vartojimo kredito tarpininkai tinkamai laikosi įstatyme nustatytų reikalavimų. Todėl atsakovas prižiūri ir tikrina tik pareiškėjo veiklą, o ne jo klientus. Vien kredito gavėjo patikinimai apie mokumo tinkamumą nelaikytini tinkamu vartojimo kredito davėjo pareigos įvertinti mokumą vykdymu.

Europos Komisijos 2009-06-15 viešojoje konsultacijoje dėl atsakingojo skolinimo ir skolinimosi Europos Sąjungoje nurodoma, kad atsakingas skolinimas reiškia, kad kredito produktai turi atitikti vartotojų poreikius ir būti pritaikyti prie jų galimybės susimokėti. Tai gali būti pasiekta turint tinkamą teisinę bazę, kuri užtikrintų, kad kreditoriai ir kredito tarpininkai veikia teisingai, sąžiningai ir profesionaliai tiek prieš sudarydami sandorius, tiek jų sudarymo metu ir sudarius sandorį.

Pareiškėjo teiginiai dėl sąžiningumo prezumpcijos prieštarauja vienas kitam, nes viename sakinyje dėstoma, kad vartojimo kredito gavėjo pateikta informacija turi būti vertinama lygiaverčiai su kitais įrodymais, o kitame sakinyje, kad pareiškėjas turi teisę pirmenybę teikti vartojimo kredito gavėjo pateiktai informacijai. Taisyklėse nėra numatyta, kad pareiškėjas teikia pirmenybę kredito gavėjo pateiktai informacijai, Taisyklių 3.4 punktas numato, kad kredito gavėjo pateiktos informacijos patikimumas tikrinamas mokumo vertinamo metu.

Pareiškėjas nepagrindė netinkamo proporcingumo principo taikymo ir nenurodė, kodėl laiko, jog jai paskirtos per griežtos ar neproporcingos poveikio priemonės. Piniginė bauda pareiškėjui paskirta ne už vieną, o už daugelį per trumpą laikotarpį padarytų pažeidimų.

Atsakovas neneigia, kad vienas iš informacijos šaltinių yra iš vartojimo kredito gavėjo gauta informacija, tačiau ji turi būti pakankama. Informacijos pakankamumas reiškia, jog turi būti surenkama įvairi informacija (ne tik pateikta paraiškoje), duomenys ir (arba) dokumentai, leidžiantys įsitikinti pateiktos informacijos objektyvumu, tikrumu ir pagrįstumu. Jeigu vartojimo kredito gavėjas nepateikia duomenų ir (arba) dokumentų, kurie galėtų pagrįsti jo paraiškoje pateiktą informaciją, tada atsiranda Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta vartojimo kredito davėjo pareiga pačiam patikrinti informacijos tikrumą duomenų bazėse. Vartojimo kredito davėjo prašymu vartojimo kredito gavėjas privalo ne tik užpildyti paraišką, bet ir pateikti kitą informaciją, pavyzdžiui, banko sąskaitos išrašą, individualios veiklos pažymėjimą, autorinių, nuomos ar kitų sutarčių kopijas, pajamų deklaracijos kopiją ir kt. Nei inspektavimo metu, nei vėliau pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad prašė pateikti atitinkamus duomenis.

Pažymėjo, kad pagal Nuostatų 9 punktą laikoma, kad vartojimo kredito gavėjas laikosi atsakingojo skolinimo principo, jeigu sudarant vartojimo kredito sutartį kredito gavėjo vidutinės kredito dalinio grąžinimo ir palūkanų įmokos, apskaičiuojamos padalijus visų kredito grąžinimo ir palūkanų sumą iš kredito trukmės, pagal visus įsipareigojimus kredito įstaigoms, dydis sudaro ne daugiau kaip 40 proc. vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų. inspektavimo metu nustatyti 7496 atvejai (16 proc. per 2013 m. liepos 1 d.-2013 m. rugsėjo 30 d. laikotarpį sudarytų vartojimo kredito sutarčių), kai vartojimo kredito gavėjams suteikti vartojimo kreditai, nors įsipareigojimų ir pajamų santykis sudarė nuo 41 iki 670 proc.

Pareiškėjas naudoja tokią paraiškos formuluotę, pagal kurią prašoma nurodyti tik bendrą vartojimo kredito gavėjo šeimos gaunamų pajamų sumą. Nežinodamas kiekvieno šeimos nario pajamų sumos vartojimo kredito davėjas neturi realios galimybės patikrinti ir palyginti vartojimo kredito gavėjų paraiškose pateiktos informacijos apie bendras šeimos pajamas su duomenimis apie paties vartojimo kredito gavėjo pajamas, pavyzdžiui, gautais iš naudojamų duomenų bazių. Sprendime nebuvo konstatuotas pažeidimas dėl to, kad atskirai nevertinta vartojimo kredito gavėjo ir jo šeimos narių finansinė padėtis. Nei Vartojimo kredito įstatyme, nei Nuostatuose, nei Sprendime nėra reikalaujama pateikti vartojimo kredito gavėjo sutuoktinio sutikimo dėl vartojimo kredito sutarties sudarymo. Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės (vykdomos iš asmeninio sutuoktinio turto, o jei jo nepakanka, iš bendro sutuoktinio turto dalies) ir prievolės, kurios vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (prievolės, kurias įgyja abu sutuoktiniai šeimos interesais). Solidarioji skolininkų pareiga nepreziumuojama, išskyrus įstatymuose nustatytas išimtis. Viena tokia išimtis yra įtvirtinta Civilinio kodekso 3.109 straipsnio 2 dalyje. Pasirašant vartojimo kredito sutartį preziumuojama, kad sutuoktinis yra davęs sutikimą dėl tokio sandorio sudarymo, todėl yra būtina, kad būtų vertinamas šeimos mokumas (šeimos pajamos ir įsipareigojimai), nes prievolės nevykdymo atveju išieškojimas būtų nukreiptas į abu sutuoktinius (bendrą šeimos turtą), todėl vartojimo kredito gavėjo šeimos mokumo vertinimas yra pagrįstas ir logiškas. Vadovaujantis Nuostatų 4 punktu, vartojimo kredito gavėjo pajamos, išlaidos ir finansiniai įsipareigojimai suprantami kaip vartojimo kredito gavėjo šeimos pajamos, išlaidos ir finansiniai įsipareigojimai, išskyrus atvejus, kai vartojimo kredito davėjas turi įrodymų, kad tinkamam mokumo įvertinimui pakanka informacijos tik apie vartojimo kredito gavėją, arba vartojimo kredito davėjui taikomi papildomi Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyti veiklos riziką ribojantys normatyvai.

Lietuvos bankas nėra įgaliotas prižiūrėti, ar vartojimo kredito davėjai laikosi asmens duomenų apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, todėl su tuo susiję klausimai neturi reikšmės pažeidimų konstatavimui. Teisės aktai nedraudžia vartojimo kredito davėjui prašyti sutikimų dėl vartojimo kredito gavėjo šeimos narių duomenų tikrinimo duomenų bazėse.

Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu vartojimo kredito sutarties šalys po vartojimo kredito sutarties sudarymo susitaria pakeisti bendrą vartojimo kredito sumą, prieš kiekvieną svarbesnį bendros vartojimo kredito sumos padidinimą vartojimo kredito davėjas atnaujina turimą finansinę informaciją apie vartojimo kredito gavėją ir iš naujo įvertina jo mokumą. Tai patvirtinta Nuostatų 13 punkte. Inspektavimo ataskaitoje užfiksuoti konkretūs atvejai, kai vartojimo kreditai buvo suteikti asmenims, kurių įsipareigojimų ir pajamų santykis padidinus vartojimo kredito sumą viršijo Nuostatų 9 punkte nustatytą 40 proc. ribą, todėl padaryta išvada, kad pareiškėjas neužtikrino, kad būtų tinkamai laikomasi minėtų teisės aktų nuostatų.

Pareiškėjo argumentai dėl maksimalaus 0,05 proc. netesybų ar kitų mokėjimų dydžio (įskaitant kompensacinių palūkanų) už pavėluotą įmokų mokėjimą, atmestini. Civilinėje teisėje palūkanos gali būti kaip mokestis už pinigų skolinimą arba minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija. Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatyta pareiga vartojimo kredito sutartyje aiškiai ir glaustai nurodyti informaciją apie vartojimo kredito palūkanų normą bei jos taikymo sąlygas ir 11 punkte įtvirtintos nuostatos aiškiai atskleisti pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais mokamas netesybas arba kompensacines palūkanas ir jų apskaičiavimo tvarką. Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 6 punkte nurodytų palūkanų paskirtis – nustatyti vartojimo kredito gavėjo mokamą mokestį už naudojimąsi vartojimo kredito davėjo pinigais (mokėjimo palūkanos), o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 11 punkte nurodytų palūkanų – kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą (kompensacinės palūkanos). Pareiškėjo standartinėje informacijoje ir Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 7.1 papunktyje numatyta, kad, praleidus kredito ir (arba) palūkanų mokėjimo terminą, 4.1 papunktyje nurodyta bendra vartojimo kredito kainos metinė norma pagal Civilinio kodekso 6.874 straipsnio 1 dalyje, Vartojimo kredito įstatyme ir sutartyje nustatytas taisykles yra skaičiuojama toliau nuo visos pradelstos sumokėti sumos už visą pradelsimo laiką. Bendrųjų sąlygų 4.1 papunktyje nurodoma, kad už naudojimąsi kreditu kredito gavėjas privalo mokėti fiksuotas palūkanas, išreikštas bendra vartojimo kredito kainos metine norma ir kurios procentinė išraiška yra pateikiama sutarties specialiosiose sąlygose. Lietuvos Aukščiausias Teismas, pasisakydamas dėl Civilinio kodekso 6.874 straipsnio nuostatos aiškinimo nurodė, kad „ pažeidus paskolos sutarties sąlygas, kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali prašyti vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 1 dalies ir Civilinio kodekso 6.213 straipsnio 1 dalies nuostatomis" (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-08 Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1). Sprendime neginčijama pareiškėjo teisė reikalauti sumokėti sutartyje ir mokėjimo grafike nurodytas mokėjimo palūkanas už naudojimąsi suteiktu kreditu, kurios skaičiuojamos iki sutarties nutraukimo dienos, o po prievolės įvykdymo termino praleidimo ir kompensacinę funkciją atliekančių palūkanų nuo pradelstos sumokėti įmokos sumos, tačiau kompensacinių palūkanų dydis negali viršyti Vartojimo kredito statyme nustatytų ribų. Kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytas 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną dydis taikytinas visų formų netesyboms, delspinigiams ir baudoms. Į šią atskirai neįrodinėtiną sumą turi būti įskaičiuojami ir visi vartojimo kredito davėjo patiriami nuostoliai. Didesnių nuostolių priteisimo pagrįstumą kreditorius gali įrodinėti ieškinio teisenos tvarka kiekvienos atskiros vartojimo kredito sutarties atveju. Šie išaiškinimai matyti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2013-02-05 sprendimu Nr. 241-26 patvirtintoje ir viešai Lietuvos banko tinklalapyje paskelbtoje Pozicijoje dėl Lietuvos Respublikos Vartojimo kredito įstatymo nuostatų, susijusių su vartojimo kredito gavėjo finansinių įsipareigojimų nevykdymo laiku, taikymo. Jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta, kad už finansinių įsipareigojimų nevykdymą yra mokamos tokio paties dydžio palūkanos kaip ir mokėjimo palūkanos, vartojimo kredito davėjas privalo užtikrinti, kad ši suma konkrečiu atveju neviršytų Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyto dydžio ir jokios kitos netesybos ir mokesčiai, nepaisant to, ar išieškojimą vykdo pats vartojimo kredito davėjas, ar yra pasitelkiami tretieji asmenys, už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui nebūtų taikomi. Inspektavimo metu nustatyta, kad kredito gavėjams po vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos siunčiamuose priminimuose nurodoma negrąžinto kredito suma, sutartos mokėjimo palūkanos iki sutarties nutraukimo ir kompensacinės (vėlavimo) palūkanos už priminime nurodytą pradelstą laikotarpį, susidariusį iki sutarties nutraukimo dienos ir vėliau, kurios savo esme atitinka kompensacines palūkanas. Išnagrinėjus konkrečius pavyzdžius Inspektavimo ataskaitoje nustatyta, kad pareiškėjas neužtikrina, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais Bendrųjų sąlygų 7.1 papunktis būtų taikomas taip, kad mokestis už finansinių įsipareigojimų nevykdymą neviršytų Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyto 0,05 proc. dydžio. Kadangi vartojimo kredito gavėjui nesilaikant sutartų įsipareigojimų, pareiškėjas reikalavo sumokėti kompensacines (vėlavimo) palūkanas, kurios viršija 0,05 proc. pradelstos mokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, darytina išvada, kad pareiškėjas pažeidė Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatą.

Pagal Vartojimo kredito įstatymo 34 straipsnio 1 dalį pažeidimo pakartotinumo konstatavimas siejamas ne su priežiūros institucijos nutarimo, dėl kurio baigtas teismo procesas, vykdymu, bet siejamas su baudos paskyrimu, kas ir yra padaroma vos tik priėmus atitinkamą priežiūros institucijos sprendimą. Pakartotinumui konstatuoti yra pakankamas pats faktas, kad dėl Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pažeidimo ne anksčiau nei prieš vienerius metus 2013-09-16 Sprendimu buvo paskirta bauda. Administracinis sprendimo galiojimo sustabdymas apskundus šį aktą teisme nėra preziumuojamas. Tai patvirtina Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnyje įtvirtintos teismo teisės laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą nagrinėjant administracinę bylą teisme, kuri įtvirtina ginčijamo akto suspensyvinį efektą tik įsikišus teismui. Sprendimo apskundimas nereiškia, kad jis nėra įsiteisėjęs ar negaliojantis, ar kad nėra paskirta bauda. Remiantis Vartojimo kredito įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi sprendimo apskundimas tik sustabdo sprendimo dėl baudos vykdymą, tačiau ne paties sprendimo galiojimą. Vilniaus administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. 1-2571-281/2014 pareiškėjas neginčija Vilniaus apygardos teismo 2013-09-16 sprendime konstatuoto Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pažeidimo, o sprendimą ginčija tik dėl procedūrinių pažeidimų. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepasisakė dėl konstatuoto pažeidimo (t. y. kad nevertino vartojimo kredito gavėjo (šeimos) pajamų tvarumo), todėl darytina išvada, kad sutinka su konstatuotu pažeidimu.

Atsakovo atstovės teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktorius, atsižvelgdamas į 2013 m. lapkričio 11-20 d. atlikto UAB „4finance" tikslinio inspektavimo rezultatus, įformintus Priežiūros tarnybos 2014-06-05 inspektavimo ataskaitoje Nr. 289-7, 2014-07-22 sprendimu dėl UAB „4finance“ inspektavimo rezultatų“ Nr. 241-114 pareiškėjui paskyrė 60 000 litų baudą ir įpareigojo nedelsiant nutraukti neteisėtus veiksmus, susijusius su Vartojimo kredito įstatymo pažeidimais. Sprendimu pareiškėjas pripažintas padariusiu 5 pažeidimus:

nesilaikė pareigos remtis pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo, siekiant tinkamai įvertinti vartojimo kredito gavėjų mokumą, neanalizavo ir nelygino iš vartojimo kredito gavėjų paraiškų ir duomenų bazių surinktos informacijos apie vartojimo kredito gavėjo pajamas bei įsipareigojimus finansų įstaigoms, todėl netinkamai ją vertino ir pažeidė Nuostatų 7.3 punkte įtvirtintą pareigą įvertinti visus objektyviai numanomus reikšmingus veiksnius, galinčius turėti įtakos vartojimo kredito gavėjo mokumui, neužtikrino Nuostatų 18.1 ir 18.2 punktuose nustatytos pareigos surinkti informaciją ir įvertinti vartojimo kredito gavėjo finansinę padėtį ir vartojimo kredito gavėjo išlaidas tinkamo vykdymo, nesivadovavo Nuostatų 7.2 ir 7.5 punktuose nustatytomis atsakingojo skolinimo prielaidomis ir pažeidė Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalį;neįvertino vartojimo kredito gavėjų gaunamų pajamų tvarumo, nes neatsižvelgė į ne mažiau kaip keturių mėnesių vartojimo kredito gavėjų tvarių pajamų istorijos vidurkį ir tokiais veiksmais ir neveikimu pažeidė Nuostatų 9 ir 11 punktus, neužtikrino, kad būtų tinkamai laikomasi Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą, vadovaujantis atsakingojo skolinimo principu, įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą remiantis iš vartojimo kredito gavėjo gauta pakankama informacija ir prireikus mokumui vertinti naudojamoje duomenų bazėje atlikus patikrinimą;suteikdamas vartojimo kreditus vartojimo kredito gavėjams, kurių įsipareigojimų ir pajamų santykis sudarė nuo 41 iki 670 proc. ir suteikdamas papildomas vartojimo kredito sumas vartojimo kredito gavėjams, kurių įsipareigojimų ir pajamų santykis po papildomų vartojimo kredito sumų suteikimo sudarė nuo 41 iki 122 proc. t. y. viršijo 40 proc. nesilaikė atsakingojo skolinimo principo ir tuo pažeidė Nuostatų 7.2, 7.4 papunkčius, Nuostatų 9 punktą ir Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus;prieš kiekvieną svarbesnį bendros vartojimo kredito sumos padidinimą iš naujo nevertino vartojimo kredito gavėjo mokumo ir tuo pažeidė Nuostatų 13 punktą ir Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 2 dalies reikalavimus;neužtikrino, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos neviršytų 0,05 procento pradelstos mokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir tuo pažeidė Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatą.

Pareiškėjas skunde pateikia argumentus:

dėl Sprendimą priėmusio subjekto kompetencijos;dėl procedūrinių pažeidimų;dėl kreditoriaus pareigos tikrinti vartotojo pateiktą informaciją apimties, sutuoktinio finansinės padėties įvertinimo;dėl netinkamo pareiškėjo veiklos tikrinant duomenis apie vartotojo kreditingumą vertinimo;dėl pajamų tvarumo ir atitikties 40 proc. taisyklei;dėl vartojimo kredito gavėjo atsakomybės;dėl palūkanų normos skaičiavimo;dėl pažeidimo pakartotinumo fakto vertinimo.

Pareiškėjas argumentuoja, kad taikyti poveikio priemones vartojimo kredito davėjams už Vartojimo kredito įstatymo pažeidimus gali tik Lietuvos banko Priežiūros tarnyba, veikdama kaip kolegialus organas. Iš Sprendimo įžanginės dalies matyti, tai pripažino ir atsakovo atstovės, jog Sprendimas priimtas ir pasirašytas Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus, pažeidimo nagrinėjime dalyvaujant dviem pareiškėjo atstovams. Atsakomybės už Vartojimo kredito įstatymo pažeidimus bei pažeidimų nagrinėjimo tvarką nustato Vartojimo kredito įstatymo šeštasis skirsnis. Šio skirsnio 26 straipsnio 2 dalis detalizuoja, kad šio įstatymo pažeidimų nagrinėjimo tvarką nustato šis įstatymas ir priežiūros institucijos patvirtintos taisyklės. Tokios taisyklės buvo patvirtintos Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktoriaus 2011-03-14 įsakymu Nr. 1-36, tačiau buvo panaikintos Lietuvos banko valdybos 2012-03-08 nutarimu Nr. 03-58. Šiuo metu galiojančios naujos taisyklės nėra patvirtintos, taigi, detali pažeidimo nagrinėjimo procedūra nėra nustatyta ir turi būti vadovaujamasi galiojančiomis įstatyminėmis nuostatomis.

Vartojimo kredito įstatymo 27 straipsnio 1 dalis įtvirtintina, kad šio įstatymo pažeidimus nagrinėja ir sankcijas už šio įstatymo pažeidimus taiko priežiūros institucija. Pagal Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 8 dalį priežiūros institucija yra Lietuvos bankas, šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka vykdantis vartojimo kreditų davėjų ir vartojimo kredito tarpininkų veiklos priežiūros funkcijas. Lietuvos banko valdyba 2012-03-15 nutarimo Nr. 03-67 „Dėl tam tikrų su finansų rinkos priežiūra susijusių Lietuvos banko valdybos funkcijų pavedimo vykdyti Lietuvos banko struktūriniams padaliniams“, 1 punktu, vadovaudamasi Lietuvos banko įstatymo 11 straipsnio 3 dalimi, nutarė pavesti Lietuvos banko Priežiūros tarnybai Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nurodytiems finansų rinkos dalyviams, išskyrus bankus, Centrinę kredito uniją, draudimo įmones, užsienio bankų, draudimo įmonių filialus, įsteigtus Lietuvos Respublikoje, taikyti įstatymuose nustatytas poveikio priemones, finansų rinką reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytus nurodymus, įpareigojimus, draudimus ir kitas kitiems asmenims privalomas vykdyti priemones.

Lietuvos banko įstatymo 11 straipsnio 3 dalis, kurios pagrindu Lietuvos bankas jam Vartojimo kredito įstatymo 27 straipsnio 1 dalimi pavestas vykdyti funkcijas perdavė Lietuvos banko Priežiūros tarnybai, nurodo, jog Lietuvos banko valdyba gali visas ar dalį savo funkcijų, nustatytų šio straipsnio 1 dalies 13, 18 ir 19 punktuose, pavesti vykdyti Lietuvos banko struktūriniams padaliniams, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Lietuvos banko įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 13 punktas apibrėžia vieną iš Lietuvos banko funkcijų – šio įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nurodytiems finansų rinkos dalyviams taikyti įstatymų nustatytas poveikio priemones, finansų rinką reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytus nurodymus, įpareigojimus, draudimus ir kitas kitiems asmenims privalomas vykdyti priemones. Taigi, minimos Lietuvos banko įstatymo normos suteikia teisę perduoti dalį Lietuvos banko valdybos funkcijų, susijusių su poveikio priemonių taikymu finansų rinkų dalyviams, vykdyti Lietuvos banko struktūriniams padaliniams. Galiojant tiesiogiai teisę nustatančiai teisės normai, Nutarimu Nr. 03-67 atliktas kompetencijos dalies perdavimas Lietuvos banko Priežiūros tarnybai yra teisėtas.

Lietuvos banko Priežiūros tarnybos nuostatų, patvirtintų Lietuvos banko valdybos pirmininko 2012-03-28 įsakymu Nr. V 2012/(1.7-0202)-02-100, 5.2 punkte nurodoma, jog Priežiūros tarnyba taiko prižiūrimiems finansų rinkų dalyviams, išskyrus išvardintus nuostatų 5.3 punkte, įstatymuose nustatytas poveikio priemones, finansų rinką reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytus nurodymus, įpareigojimus, draudimus ir kitas privalomas vykdyti priemones.

Patikslintame skunde pareiškėjas iš esmės sutinka su poveikio priemonių taikymo perdavimu Lietuvos banko Priežiūros tarnybai, tačiau nurodo, kad taikydama poveikio priemones Lietuvos banko Priežiūros tarnyba turi veikti kaip kolegialus organas.

Priežiūros tarnybos nuostatų 10.1, 10.2 punktai nurodo, jog Priežiūros tarnybos direktorius vadovauja ir atsako už tinkamą pavestų funkcijų vykdymą, o taip pat atstovauja Priežiūros tarnybai ir veikia jos vardu pagal šiuose nuostatuose patvirtintas funkcijas. Priežiūros tarnybos nuostatų 10.3 punktas įtvirtina, kad Priežiūros tarnybos direktorius priima finansų rinką reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytus sprendimus. Priežiūros tarnybos nuostatai rodo, jog tarnybos direktoriaus patariamasis kolegialus organas yra Priežiūros tarnybos komitetas (Priežiūros tarnybos nuostatų 10.8 punktas), kiti kolegialūs organai, kurie būtų skirti finansinių poveikio priemonių taikymui, nėra numatyti. Priežiūros tarnybos komitetas nėra ginčus nagrinėjantis ar poveikio priemones taikantis organas, jo paskirtis yra patarimo direktoriui, vykdant jam nustatytas funkcijas, teikimas. Priežiūros tarnyboje nėra atskiro kolegialaus ginčų nagrinėjimo ir poveikio priemonių taikymo organo.

Teigdamas, jog Lietuvos bankas poveikio priemonių taikymo funkciją gali perduoti tik kolegialiam organui, pareiškėjas remiasi tuo, jog Vartojimo kredito įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodoma, jog priežiūros tarnybos priimame nutarime turi būti nurodoma nutarimą priėmusio asmens (kolegialaus organo) duomenys, posėdžio sekretorius, šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūros dalyviai ir kiti dalyvavę suinteresuoti asmenys. Teisėjų kolegijos vertinimu, Vartojimo kredito įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 3 punktas, visų pirma, reglamentuoja nutarimo struktūrą, o ne nustato taisykles, kaip sudaromi organai, kurie nagrinėja Vartojimo kredito įstatymo pažeidimus. Taigi, šios normos priėmimo tikslas yra kitas, nei teigia pareiškėjas. Teisės aiškinime visada svarbu nustatyti teisės normą, kuri skirta rūpimam teisiniam santykiui reglamentuoti, tam, kad būtų galima nustatyti įstatymo leidėjo valią tam tikru klausimu. Panašius santykius reguliuojančios normos gali būti taikomos tik esant teisės spragai, remiantis teisės analogijos būdu. Be to, Vartojimo kredito įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 3 punktas lingvistiškai aiškiai atskiria, jog nutarimą, kuris reglamentuotas šiame punkte, gali priimti tiek vienas asmuo, tiek kolegialus organas. Skliausteliai teisės normoje yra naudojami ne patikslinti prieš skliaustelius esantį žodį, tačiau įvardinti atskirą alternatyvą.

Pareiškėjo tvirtinimas, jog Sprendimą buvo kompetentingas priimti tik kolegialus organus, teismas atmeta, pažymėdamas, kad Vartojimo kredito įstatymas nenumato nutarimą dėl poveikio priemonių priimančio organo struktūros, o Lietuvos banko įstatymo 11 straipsnio 3 dalis leidžia Lietuvos bankui jam Vartojimo kredito įstatymo 27 straipsnio 1 dalimi pavestas vykdyti funkcijas perduoti Lietuvos banko Priežiūros tarnybai, pagal kurios nuostatų 10.3 punktą Priežiūros tarnybos direktorius priima finansų rinką reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytus sprendimus.

Patikslintame skunde pareiškėjas įrodinėja, kad atsakovas pažeidė procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių vertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Pareiškėjo nuomone, Sprendimas galėjo būti priimtas tik kaip sudėtinė Vartojimo kredito įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje minimo nutarimo sudėtinė dalis, tačiau nutarimas nebuvo priimtas. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog pažeidžiant įstatymo reikalavimus nenurodyta komisijos sudėtis, posėdis neprotokoluotas, neaptarti pareiškėjo paaiškinimai.

Pažeidimo nagrinėjimo procedūra reglamentuota ne Vartojimo kredito įstatymo 33 straipsnyje, o 31 straipsnyje. Vartojimo kredito įstatymo 31 straipsnio pažeidimų pareiškėjas nenurodė. Pareiškėjas neginčija, o byloje esantys įrodymai patvirtina, Lietuvos banko atsiliepime į patikslintą skundą pateiktų argumentų, kad Vartojimo kredito įstatymo 33 straipsnio reikalavimų pažeidimo nagrinėjimo eigoje buvo tinkamai laikomasi. Lietuvos banko valdybos pirmininko 2013-10-29 įsakymu Nr. V2013/(1.7-2604020)-02-199 (t. 1, b. l. 189) buvo sudaryta inspektavimo komisija. Apie pradedamą inspektavimą UAB „4finance“ pranešta 2013-10-29 raštu S 2013/(21.12-2101)-12-5033 (t. 1, b. l. 190), pateiktas įsakymas bei paprašyta pateikti papildomus duomenis. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktorius 2014-06-05 įsakymu Nr. 241-95 (t. 1, b. l. 191) nusprendė pradėti Vartojimo kredito įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą dėl UAB „4finance“ Inspektavimo ataskaitoje užfiksuotų galimų pažeidimų. Apie pažeidimo nagrinėjimo procedūrą pareiškėjui pranešta 2014-06-12 raštu Nr. S 2014/21.12-2101)-12-2521 (t. 1, b. l. 192), kartu išsiųsta Inspektavimo ataskaita, išaiškintos procesinės teisės, pasiūlyta iki nurodytos datos pateikti paaiškinimus. Pareiškėjas pateikė 2014-06-26 paaiškinimus (t. 2, b. l. 1-7), 2014-07-17 papildomus paaiškinimus (t. 2, b. l. 9-18). Pareiškėjui pranešta apie įvyksiantį Lietuvos banko Priežiūros tarnybos komiteto posėdį (t. 2, b. l. 8). Pareiškėjas šiame posėdyje dalyvavo.

Įvertinus tai, kad Sprendimas buvo priimtas tą pačią dieną, kurią vyko ir Lietuvos banko Priežiūros tarnybos posėdis, bei atsižvelgiant į pakankamai didelę Sprendimo apimtį, matyti, jog posėdžio metu Sprendimo projektas buvo parengtas iš anksto, tačiau tokia padėtis nėra uždrausta teisės aktais. Iš 2014-07-22 posėdžio stenogramos matyti, kad kokių nors esminių, naujų klausimų posėdžio metu nepaaiškėjo.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta jokių procedūrinių Sprendimo priėmimo pažeidimų, ypatingai tokių, kurie galėtų įtakoti objektyvų aplinkybių vertinimą ir Sprendimo pagrįstumą. Sprendimas atitinka Vartojimo kredito įstatymo 33 straipsnio 1 dalies reikalavimus, yra išsamiai motyvuotas, priimtas išanalizavus inspektavimo metu surinktus duomenis bei atsižvelgus į pareiškėjo paaiškinimus. Pritaikytos poveikio priemonės motyvuotos. Taigi, Sprendimas atitinka ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalis numato vartojimo kredito davėjo pareigą įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą. Prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą remdamasis iš vartojimo kredito gavėjo gauta pakankama informacija ir prireikus mokumui vertinti naudojamoje duomenų bazėje atlikęs patikrinimą. Vartojimo kredito gavėjo mokumo patikrinimas mokumui vertinti naudojamoje duomenų bazėje atliekamas vartojimo kredito gavėjo rašytiniu sutikimu, jeigu tokio sutikimo reikia pagal įstatymus.

Atsakingo skolinimo sąvoka pateikiama Nuostatų 6 punkte. Atsakinguoju skolinimu laikoma tokia vartojimo kredito davėjų vykdoma skolinimo veikla, kai teikiant vartojimo kreditus laikomasi tam tikrų nuostatų, sudarančių prielaidas tinkamai įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą ir užkertančių vartojimo kredito gavėjui galimybę prisiimti pernelyg didelę finansinių įsipareigojimų naštą. Tokiomis nuostatomis, išvardintomis Nuostatų 7 punkte, nustatyta, kad vartojimo kredito davėjas, prieš priimdamas sprendimą suteikti vartojimo kredito gavėjui vartojimo kreditą arba padidindamas esamą bendrą vartojimo kredito sumą, remdamasis pakankama informacija turi įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą (7.1 punktas); vartojimo kredito gavėjo mokumo vertinimo tikslas yra įvertinti vartojimo kredito gavėjo galimybes prisiimti konkretų finansinį įsipareigojimą, kurį kartu su jau turimais finansiniais įsipareigojimais vartojimo kredito gavėjas būtų pajėgus įvykdyti (7.2 punktas); vartojimo kredito davėjas privalo įvertinti visus objektyviai numanomus reikšmingus veiksnius, atsižvelgdamas į vartojimo kredito gavėjo pateiktą ir vartojimo kredito davėjui prieinamą informaciją, galinčius turėti įtakos vartojimo kredito gavėjo mokumui, ypač tokius kaip tvarios vartojimo kredito gavėjo pajamos, jo kredito istorija, pajamų kitimo (augimo ir mažėjimo) potencialas (7.3 punktas); skolinimas grindžiamas (atsižvelgiama į istorinius duomenis, ekonomikos cikliškumą) visų vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito ir kitas sutartis su finansų įstaigomis vidutinės įmokos dydžio ir pajamų santykio ribojimu (angl. debt-to-income) (7.4 punktas); vartojimo kredito gavėjo mokumo vertinimas, remiantis tuo metu turima informacija, turi būti pagrįstas prielaida, kad vartojimo kredito gavėjas galės vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus visą vartojimo kredito sutarties laikotarpį (7.5 punktas); jeigu vertinant vartojimo kredito gavėjo mokumą nustatoma, kad remiantis tuo metu turima informacija vartojimo kredito gavėjas nepajėgus vykdyti finansinių įsipareigojimų visą vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpį, vartojimo kreditas vartojimo kredito gavėjui neturi būti suteiktas (7.6 punktas).

Vartojimo kredito įstatymas yra parengtas į jį perkėlus Direktyvą 2008/48/EB. Direktyvos 2008/48/EB 8 straipsnio 1 dalis nustato, jog valstybės narės užtikrina, kad prieš sudarant kredito sutartį kreditorius įvertintų vartotojo kreditingumą atitinkamais atvejais remdamasis iš vartotojo gauta pakankama informacija ir prireikus atlikęs patikrinimą atitinkamoje duomenų bazėje. Kartu nurodoma, jog valstybės narės, kurių teisės aktuose reikalaujama, kad kreditorius įvertintų vartotojo kreditingumą atlikęs patikrinimą atitinkamoje duomenų bazėje, gali išlaikyti šį reikalavimą.

Direktyvos 2008/48/EB preambulės 26 punktas įtvirtina, kad valstybės narės turėtų imtis tinkamų priemonių, kad paskatintų atsakingą praktiką visais kredito santykių etapais, atsižvelgdamos į konkrečias jų kredito rinkos ypatybes. Tokios priemonės gali apimti, pavyzdžiui, nuostatą dėl vartotojų informavimo ir jų švietimo, įskaitant perspėjimus apie riziką, susijusią su įsipareigojimų dėl mokėjimų nevykdymu ir per dideliais įsiskolinimais. Svarbu – visų pirma besiplečiančioje kredito rinkoje, – kad kreditoriai nesiimtų neatsakingo skolinimo veiklos ar neišduotų kredito, prieš tai neįvertinę kreditingumo, ir valstybės narės turėtų užtikrinti reikalingą priežiūrą, kad būtų išvengta tokio elgesio, ir turėtų nustatyti reikalingas priemones nubausti kreditorius, tuo atveju, jei jie tai daro. Nepažeidžiant 2006 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/48/EB dėl kredito įstaigų veiklos pradėjimo ir vykdymo nuostatų dėl kredito rizikos, už kiekvieno vartotojo kreditingumo patikrinimą turėtų būti atsakingi kreditoriai. Tuo tikslu jiems turėtų būti leidžiama naudoti ne tik informaciją, kurią vartotojas pateikia rengiant atitinkamą kredito sutartį, bet ir ilgalaikių komercinių santykių metu pateiktą informaciją. Valstybių narių valdžios institucijos taip pat galėtų kreditoriams teikti atitinkamus nurodymus bei gaires. Vartotojai taip pat turėtų veikti apdairiai ir laikytis savo sutartinių įsipareigojimų. Direktyvos 2008/48/EB preambulės 28 punkte pažymėta, kad vartotojų kreditingumui įvertinti kreditorius taip pat turėtų atlikti patikrinimą atitinkamose duomenų bazėse; atsižvelgiant į teisines ir faktines aplinkybes, tokie patikrinimai gali būti įvairios apimties.

Lietuvos Respublika perkeldama Direktyvą 2008/48/EB pasirinko nustatyti kredito davėjo pareigą įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą, visų pirma įvertinant vartojimo kredito gavėjo mokumą pagal iš jo gautą pakankamą informaciją, o duomenų bazėje patikrinimą atlikti tik prireikus. Iš Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalies normos dėstymo seka, kad tikrinimo duomenų bazėje poreikis gali būti nustatomas, jeigu paaiškėja, kad kredito gavėjo informacija nėra pakankama. Informacijos pakankamumo teisės aktai neapibrėžia, tačiau iš paties teisinio santykio matyti, kad nepakankamumas gali būti nustatomas, jeigu iš kredito gavėjo gauta informacija nėra išsami, arba yra prieštaringa. Apibrėžiant duomenų pakankamumo sąvoką yra svarbu atsižvelgti ir į atsakingo skolinimo nustatomus tikslus – įvertinti ne tik dabartinę kredito gavėjo padėtį, bet ir veiksnius, kurie gali turėti įtakos vartojimo kredito gavėjo mokumui, o taip pat jo galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus visą vartojimo kredito sutarties laikotarpį. Taigi, pakankamais gali būti laikomi tik tokie duomenys, iš kurių būtų galima prognozuoti sėkmingą vartojimo kredito sutartimi prisiimto įsipareigojimo įvykdymą.

Direktyvos 2008/48/EB 8 straipsnio 1 dalis buvo išsamiai išaiškinta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo byloje Nr. C-449/2013 priimtame 2014-12-18 sprendime. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 36-37 punktuose išaiškino, kad Direktyvos 2008/48 8 straipsnio 1 dalimi, aiškinama, atsižvelgiant į šios direktyvos 26 konstatuojamąją dalį, kreditoriui suteikiama diskrecija nuspręsti, ar jo turimos informacijos pakanka patvirtinti, kad vartotojas yra mokus, ir ar jis turi tokią informaciją patikrinti remdamasis kitais įrodymais. Kreditorius pirmiausia privalo kiekvienu atveju atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes įvertinti, ar tokia informacija yra tinkama ir pakankama, kad būtų galima įvertinti vartotojo kreditingumą. Šiuo klausimu pabrėžtina, kad tai, ar tokia informacija pakankama, gali priklausyti nuo kredito sutarties sudarymo aplinkybių, asmeninės vartotojo situacijos ar sumos, dėl kurios sudaroma tokia sutartis. Tokį vertinimą galima atlikti remiantis vartotojo finansinę padėtį patvirtinančiais dokumentais, tačiau neatmestina, kad kreditorius gali atsižvelgti į iš anksto žinomą galimą gauti informaciją apie į paskolą pretenduojančio asmens finansinę padėtį. Vis dėlto paprasti nepatvirtinti vartotojo pareiškimai savaime negali būti laikomi pakankamais, jeigu prie jų nepridėti juos patvirtinantys įrodymai. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad Direktyvos 2008/48 8 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad, viena vertus, ja nedraudžiama vartotojo kreditingumo vertinti remiantis tik vartotojo pateikta informacija, jeigu tokia informacija yra pakankama ir jeigu prie paprastų vartotojo pareiškimų yra pridėti juos patvirtinantys įrodymai, ir, kita vertus, ja kreditorius neįpareigojamas sistemingai tikrinti vartotojo pateiktos informacijos.

Pareiškėjas nurodo, kad jis neturi pareigos sistemingai tikrinti vartotojo pateiktos informacijos. Tokia išvada yra visiškai teisinga. Sistemingas informacijos tikrinimas nėra numatytas nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose, nei Direktyvoje 2008/48/EB. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje Nr. C-449/2013 sprendimo 38 punkte taip pat yra išaiškinęs, jog kreditoriai neįpareigojami sistemingai tikrinti vartotojo pateiktos informacijos teisingumo. Pažymėtina, kad tokios pareigos pažeidimu pareiškėjas nėra kaltinamas ir Sprendime. Dėmesys į pakartotinį informacijos vertinimą atkreipiamas tik iškilus būtinybei padidinti kredito sumą. Atsižvelgdamas į kiekvieno atvejo aplinkybes kreditorius gali apsiriboti vartotojo jam pateikta informacija arba nuspręsti, jog reikalingas tokios informacijos patvirtinimas.

Lietuvos banko Priežiūros tarnyba Sprendimo dalyje „Pažeidimų konstatavimas“ 1 punkte pažymėjo, kad pareiškėjas nesilaikė pareigos remtis pakankama informacija, netinkamai rinko ir vertino informaciją bei veiksnius, galinčius turėti įtakos vartojimo kredito gavėjo mokumui bei nesivadovavo atsakingojo skolinimo prielaidomis, kuo pažeidė Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, Nuostatų 7.2, 7.3, 7.5, 18.1 ir 18.2 punktus.

Pažeidimas buvo nustatytas įvertinus tai, kad paraiškoje kredito sutarčiai sudaryti kredito gavėjas gali nurodyti tik bendras savo šeimos pajamas, neišskiriant sutuoktinio pajamų atskirai, o taip pat dėl to, kad pareiškėjas netikrino kredito gavėjo sutuoktinio pajamų atskirai. Inspektavimo metu buvo nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2013-07-01 iki 2013-09-30 įmonė suteikė 3 882 kreditus, t. y. 8,5 proc. nuo visų kredito sutarčių, asmenims, kurie neturėjo sutuoktinio, pagal Sodros duomenis nedirbo, negavo pajamų, nors vieninteliu pajamų šaltiniu buvo nurodę darbo užmokestį. Inspektavimo metu, vertinant pareiškėjo sudarytas vartojimo kredito sutartis buvo remiamasi paties pareiškėjo pateikta informacija. Dalis šių sutarčių aptarta Inspektavimo ataskaitos 2 lentelėje. Pareiškėjo prašymu teismui pareikalavus Lietuvos banko inspektavimui naudotus duomenis (kompiuterinė laikmena), pareiškėjas faktinių vartojimo kredito sutarčių vertinimo klaidų šiuo aspektu nenurodė. Taigi, faktiniai Inspektavimo ataskaitos VI skirsnio 1 dalyje pateikti duomenys laikomi teisingais.

Nuostatų 18 punktas numato, kad vartojimo kredito davėjas, vertindamas vartojimo kredito gavėjo mokumą, privalo surinkti informaciją ir įvertinti tame tarpe ir vartojimo kredito gavėjo finansinę padėtį (vartojimo kredito gavėjo pajamų šaltinius, jų įvairovę, tvarumą, galimą kaitą ateityje ir pan.) (18.1 punktas); vartojimo kredito gavėjo išlaidas pagal grupes, susijusias su įsiskolinimais finansų įstaigoms ir kitiems asmenims (18.2 punktas). Jau minėti Nuostatų 7.2, 7.3 ir 7.5 punktai numato, kad vartojimo kredito gavėjo mokumo vertinimo tikslas yra įvertinti vartojimo kredito gavėjo galimybes prisiimti konkretų finansinį įsipareigojimą, kurį kartu su jau turimais finansiniais įsipareigojimais vartojimo kredito gavėjas būtų pajėgus įvykdyti; vartojimo kredito davėjas privalo įvertinti visus objektyviai numanomus reikšmingus veiksnius, atsižvelgdamas į vartojimo kredito gavėjo pateiktą ir vartojimo kredito davėjui prieinamą informaciją, galinčius turėti įtakos vartojimo kredito gavėjo mokumui, ypač tokius kaip tvarios vartojimo kredito gavėjo pajamos, jo kredito istorija, pajamų kitimo (augimo ir mažėjimo) potencialas; vartojimo kredito gavėjo mokumo vertinimas, remiantis tuo metu turima informacija, turi būti pagrįstas prielaida, kad vartojimo kredito gavėjas galės vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus visą vartojimo kredito sutarties laikotarpį.

Nuostatų 4 punktas pažymi, kad vartojimo kredito gavėjo pajamos, išlaidos ir finansiniai įsipareigojimai suprantami kaip vartojimo kredito gavėjo šeimos pajamos, išlaidos ir finansiniai įsipareigojimai, išskyrus atvejus, kai vartojimo kredito davėjas turi įrodymų, kad tinkamam mokumo įvertinimui pakanka informacijos tik apie vartojimo kredito gavėją, arba vartojimo kredito davėjui taikomi papildomi Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyti veiklos riziką ribojantys normatyvai. Šeima laikomi susituokę asmenys ir jų nepilnamečiai vaikai. Ši nuostata reiškia, jog atsakingo skolinimo pareiga gali būti laikoma įgyvendinta tinkamai, jei yra gaunami arba duomenys apie vartojimo kredito gavėjo sutuoktinio pajamas, arba įsitikinama, kad informacija apie vartojimo kredito gavėjo asmeniškai gaunamas pajamas yra pakankama įsitikinti jo mokumu.

Lietuvos banko teismui pateiktose paraiškose (t. 2, b. l. 158-162) matyti, kad pateikiančio paraišką potencialaus vartojimo kredito gavėjo prašoma atsakyti į klausimus „iš kokių šaltinių šeima gauna pajamų?“, „kiek vidutiniškai pajamų gauna tavo šeima per mėnesį iš nurodytų šaltinių?“, „kokią sumą tavo šeima įsipareigojusi mokėti finansų įstaigoms kas mėnesį?“. Atsakovo padaryta išvada, kad iš paraiškos formos neįmanoma nustatyti vartojimo kredito gavėjo pajamų bei jų patikrinti duomenų bazėse, yra teisinga. Paraiškos formoje nurodytas pajamas tikrinant tik su vartojimo kredito gavėjo pajamomis, kurios gali būti patvirtinamos duomenų bazėse, visada lieka nežinoma ir nepatvirtinta sutuoktinio pajamų dalis. Inspektavimo ataskaitoje pažymėta, kad inspektavimo metu nustatyta, jog finansinė informacija apie sutuoktinį nėra tikrinama. Taigi, iš pateiktų klausimų negalima patikimai nustatyti vartojimo kredito gavėjo mokumo. Pažymėtina tai, kad iš paraiškos nematyti šeimos sąvokos, todėl vartojimo kredito gavėjas šeima gali laikyti ir bet kuriuos kitus asmenis (tėvus, senelius, pilnamečius vaikus, sugyventinius), su kuriais jis gyvena, o ne tik sutuoktinį.

Pareiškėjas teigė, kad jam negali būti uždedama pareiga tikrinti vartojimo kredito gavėjo sutuoktinio turtinės padėties, kadangi tokia pareiga nenumatyta nei pagal Vartojimo kredito įstatymą, nei pagal Direktyvą 2008/48/EB, o vartotoju gali būti laikomas tik fizinis asmuo. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje Nr. C-449/13 yra išaiškinęs, kad dėl informacijos pakankamumo turi teisę apsispręsti kredito davėjas. Be to, Lietuvos bankas turėjo įvertinti tai, kad išduodamų kreditų sumos yra apie 100 Eur, o grąžinimo laikas apie 2 mėnesius, todėl pagal Direktyvos 2008/48/EB 2 straipsnio 2 dalies c ir f punktus jie nepatenka į reguliavimo sritį.

Direktyvos 2008/48/EB 2 straipsnis nurodo, kad ši direktyva taikoma kredito sutartims, išskyrus tame tarpe kredito sutartims, kai bendra suteikiamo kredito suma yra mažesnė nei 200 EUR arba didesnė nei 75 000 EUR (2 straipsnio 2 dalies c papunktis) ir kredito sutartims, kai už kreditą nemokamos palūkanos ir kiti mokesčiai, ir kredito sutartims, pagal kurių sąlygas reikalaujama, kad kreditas būtų grąžintas per tris mėnesius, ir mokami tik nedideli mokesčiai (2 straipsnio 2 dalies f papunktis). Vartojimo kredito įstatymo 1 straipsnio 1 dalis nurodo, kad šio įstatymo paskirtis – nustatyti vartojimo kreditų teikimo sąlygas ir informavimo apie šias sąlygas reikalavimus, vartojimo kredito davėjų ir vartojimo kredito tarpininkų pareigas bei atsakomybę teikiant vartojimo kreditus ir tikrinant vartojimo kredito gavėjų mokumą, vartojimo kredito gavėjų teisę grąžinti vartojimo kreditą anksčiau nustatyto termino ir vartojimo kredito davėjų teisę į kompensaciją išankstinio vartojimo kredito grąžinimo atvejais. Vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad šis įstatymas netaikomas kredito sutartims, kai bendra suteikiamo kredito suma yra didesnė negu 75 000 eurų (3 punktas), bei sąskaitos kreditavimo sutartims, kai kreditas turi būti grąžinamas per vieną mėnesį (11 punktas). Iš to daroma išvada, kad perkeldama Direktyvą 2008/48/EB Lietuvos Respublika pasirinko griežtesnį reglamentavimą ir atsisakė Direktyvos 2008/48/EB 2 straipsnio 2 dalies c ir f punktuose nurodytų išimčių. Tokia valstybės pozicija Direktyvai 2008/48/EB neprieštarauja, draudimo netaikyti išimčių čia nėra numatyta. Nukrypimas nuo Direktyvos 2008/48/EB atsižvelgiant į pragyvenimo lygio skirtumus Europos Sąjungoje yra visiškai suprantamas ir pateisinamas. Pareiškėjo atžvilgiu Direktyva 2008/48/EB nėra tiesiogiai taikomas teisės aktas šioje byloje, ja gali būti remiamasi aiškinant Vartojimo kredito įstatymo nuostatas arba keliant klausimus dėl tinkamo direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę. Poreikio Direktyvą 2008/48/EB taikyti tiesiogiai nebuvo nustatyta.

Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 14 dalis numato, kad vartojimo kredito gavėjas (vartotojas) yra fizinis asmuo, kuris siekia sudaryti ar sudaro vartojimo kredito sutartį asmeninėms, šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms. Civilinio kodekso 3.81 straipsnis skiria pagal įstatymus ir pagal sutartis nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą. Jeigu sutuoktiniai nėra sudarę vedybų sutarties, jų turtui taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis režimas (Civilinio kodekso 3.82 straipsnis). Civilinio kodekso 3.84 straipsnio 2 dalis tam tikrą turtą, tame tarpe kilnojamuosius daiktus, skirtus šeimos namų ūkio poreikiams tenkinti, įskaitant baldus, priskiria šeimos turtui. Pagal Civilinio kodekso 3.85 straipsnio 3 dalį iš šeimos turto negali būti išieškoma pagal kreditorių reikalavimus, jeigu kreditoriai žinojo arba turėjo žinoti, kad sandorio sudarymas nesusijęs su šeimos poreikių tenkinimu ir prieštarauja šeimos interesams.

Įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė (Civilinio kodekso 3.87 straipsnis). Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (Civilinio kodekso 3.88 straipsnio 3 dalis). Faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (Civilinio kodekso 3.89 straipsnio 2 dalis). Turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu. Preziumuojama, kad sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas (Civilinio kodekso 3.92 straipsnio 1, 3 dalys).

Nors pagal Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 14 dalies nuostatas vartojimo kreditas gali būti naudojamas ir šeimos ir asmeniniams interesams tenkinti, tačiau iš Civilinio kodekso pateikiamo reglamentavimo matyti, kad šeimos turto bei bendrosios jungtinės nuosavybės turto režimas yra preziumuojamas. Civilinio kodekso 3.84 straipsnio 2 dalis šeimos ūkyje naudojamus daiktus priskiria tik šeimos turtui, o Civilinio kodekso 3.85 straipsnio 3 dalis numato išieškojimo iš šeimos turto draudimą. Visas santuokoje įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu neįrodyta priešingai. Vadinasi, kredito gavėjas, norėdamas kredito išdavimo metu apspręsti, ar vartojimo kreditas bus panaudotas šeimos ar asmeninių poreikių tenkinimui, turėtų nustatyti jo galutinio panaudojimo tikslą. Pvz., jeigu už vartojimo kreditą bus perkamas virtuvės reikmuo ir naudojamas šeimos ūkyje, tai vartojimo kreditas gaunamas šeimos interesais, o jeigu perkami batai, tai bendru sutarimu naudojant lėšas įgyjama asmeninė nuosavybė (Civilinio kodekso 3.89 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kadangi tokios procedūros yra pernelyg sudėtingos, tai bendra Nuostatų 4 punkto taisyklė dėl vartojimo kredito gavėjo pajamų, išlaidų ir finansinių įsipareigojimų vertinimo kaip šeimos pajamų, išlaidų ir finansinių įsipareigojimų, laikoma nustatyta tinkamai ir teisės aktams neprieštarauja. Kita vertus, kredito davėjas gali naudotis Nuostatų 4 punkto išimtimi dėl tinkamo mokumo įvertinimo pagal informaciją tik apie vartojimo kredito gavėją. Tuo remiantis pareiškėjo argumentai dėl nereikalingumo rinkti duomenų apie vartojimo kredito gavėjo sutuoktinį atmetami.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad toks reikalavimas negali būti suderinamas su asmens duomenų apsauga, kadangi tai pažeistų Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 22 straipsnio 3 dalies nuostatas. Šioje teisės normoje numatyta, kad finansų įstaigos gali gauti asmens duomenis šio straipsnio 1 ir 6 dalyse nurodytomis sąlygomis ir apimtimi tik tais atvejais, kai duomenų subjektas: 1) kreipiasi į šias įstaigas dėl finansinių paslaugų gavimo ar dėl finansinių ir (arba) turtinių įsipareigojimų užtikrinimo ir (arba); 2) yra gavęs iš šių įstaigų finansinių paslaugų ar yra užtikrinęs finansinius ir (arba) turtinius įsipareigojimus ir yra būtina nustatyti, ar nekyla grėsmė tinkamam prisiimtų įsipareigojimų vykdymui. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 22 straipsnio 1 dalis nurodo, kad kredito įstaigos ir finansų įmonės, kurios teikia finansines paslaugas, susijusias su rizikos prisiėmimu ar kreditingumo vertinimu, turi teisę tvarkyti ir gauti viena iš kitos duomenų subjektų, kuriems yra suteikusios ar ketina suteikti finansinių paslaugų, ir jų įsipareigojimus minėtoms įstaigoms užtikrinančių duomenų subjektų asmens duomenis (vardą, pavardę, asmens kodą (jeigu asmens kodas nesuteiktas, – asmens dokumento duomenis), adresą, telefono ryšio numerį, pageidautų finansinių ir (arba) turtinių įsipareigojimų, dėl kurių buvo priimtas teigiamas ar neigiamas sprendimas, rūšis ir sumas, esamų finansinių ir (arba) turtinių įsipareigojimų rūšis ir sumas, vykdymo terminus, duomenis apie šių įsipareigojimų vykdymą, duomenis apie buvusius finansinius ir (arba) turtinius įsipareigojimus ir jų vykdymą, įskaitant jungtinėse skolininkų rinkmenose esančius duomenų subjektų duomenis, taip pat duomenis apie duomenų subjektų pajamas, pajamų rūšis ir jų šaltinius, duomenis apie duomenų subjektų turtą, šeiminę padėtį, einamas pareigas (darbą) ir išsilavinimą) asmens mokumo ir finansinės rizikos vertinimo ir įsiskolinimo valdymo tikslais, jeigu šie duomenų subjektai duoda sutikimą.

Laikantis ankstesniame skyriuje nurodytų teisės normų, pateikęs duomenis apie savo šeimos pajamas, asmuo turėtų pateikti šiuos duomenis patvirtinančius įrodymus, nes, kaip yra išaiškinęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, asmens pareiškimai, kurie nepatvirtinti įrodymais, nėra pakankami vartojimo kredito gavėjo mokumui įvertinti. Iš to, kad tarp pareiškėjo suteiktų vartojimo kreditų net 8,5 proc. tikrinamuoju laikotarpiu buvo išduoti pagal nepagrįstus duomenis, akivaizdu, jog pareiškėjas jokių įrodymų apie pajamas neprašė, o taip pat paraiškose nurodytų duomenų netikrino duomenų bazėse arba juos tikrino netinkamai. Inspektavimo ataskaita buvo sudaryta ne tikrinant duomenų bazes, tačiau remiantis pareiškėjo pateikta medžiaga. Pažeidimai nustatyti sulyginus paraiškose pateiktą informaciją su duomenų bazių informacija. Tai reiškia, kad pareiškėjas, sudarydamas kreditavimo sutartis, turėjo skirtingus duomenis, tačiau jų nesulygino, nekėlė abejonių dėl informacijos nevienareikšmiškumo, objektyvumo ir pakankamumo. Tuo pareiškėjas pažeidė pareigą įsitikinti kredito gavėjo pateiktų duomenų teisingumu ir pakankamumu.

Lietuvos banko Priežiūros tarnyba Sprendimo dalyje „Pažeidimų konstatavimas“ 2 punkte pažymėjo, kad pareiškėjas neįvertino vartojimo kredito gavėjų gaunamų pajamų tvarumo, nes neatsižvelgė į ne mažiau kaip 4 mėnesių vartojimo kreditų gavėjų tvarių pajamų istorijos vidurkį, kuo pažeidė Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, Nuostatų 9 ir 11 punktus. Sprendimo 3 punkte konstatuota, kad suteikdama vartojimo kreditus vartojimo kredito gavėjams, kurių įsipareigojimų ir pajamų santykis sudarė nuo 41 proc. iki 670 proc., ir suteikdama papildomas sumas vartojimo kredito gavėjams, kurių įsipareigojimų ir pajamų santykis po papildomo kredito sumų suteikimo sudarė nuo 41 proc. iki 122 proc., pažeidė Nuostatų 7.2, 7.4 punktus, 9 punktą bei Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalį. Sprendimo 4 punkte pažymėta, kad prieš svarbesnį bendros vartojimo kredito sumos padidinimą iš naujo nevertindamas vartojimo kredito gavėjo mokumo pareiškėjas pažeidė Nuostatų 13 punktą ir Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Inspektavimo ataskaitoje nurodoma, jog pareiškėjas įsipareigojimų ir pajamų santykį apskaičiuodavo tik vartojimo kredito gavėjams pildant paraiškas interneto svetainėse, nesant galimybės pateikti paraiškos, jei pagal nurodytus duomenis įsipareigojimų ir pajamų santykis viršija 40 proc. Tai sudaro galimybę santykį koreguoti siekiant, kad toliau būtų leidžiama paraišką pildyti toliau. Sprendime pažymima, kad įmonė gauna duomenis apie įsipareigojimus iš naudojamų duomenų bazių, tačiau šių duomenų neanalizuoja ir nelygina su vartojimo kredito gavėjo paraiškoje nurodoma informacija. Be to, iš skirtingų duomenų bazių gavęs nevienareikšmę informaciją, pareiškėjas nesiaiškino skirtumų priežasčių.

Inspektavimo metu atsakovas nustatė Smscredit sistemoje 7 496 atvejus, t. y. 16 proc. nuo visų tikrintu laikotarpiu sudarytų vartojimo kredito sutarčių, kai pajamų ir įsipareigojimų santykis sudarė nuo 41 proc. iki 670 proc. Vivus sistemoje nustatyta 20 atvejų, t. y. 0,2 proc. nuo visų tikrintu laikotarpiu sudarytų vartojimo kredito sutarčių, kai pajamų ir įsipareigojimų santykis sudarė nuo 41 proc. iki 117 proc. Kai kurios šios sutartys atspindėtos Inspektavimo ataskaitos 4 lentelėje.

Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 2 dalis nustato, kad, jeigu vartojimo kredito sutarties šalys po vartojimo kredito sutarties sudarymo susitaria pakeisti bendrą vartojimo kredito sumą, prieš kiekvieną svarbesnį bendros vartojimo kredito sumos padidinimą vartojimo kredito davėjas atnaujina turimą finansinę informaciją apie vartojimo kredito gavėją ir iš naujo įvertina jo mokumą. Analogiškai Nuostatų 13 punkte nurodyta, kad , jeigu sutarties šalys, sudariusios vartojimo kredito sutartį, susitaria pakeisti bendrą vartojimo kredito sumą, kiekvieną kartą, kai norima reikšmingai padidinti bendrą vartojimo kredito sumą, vartojimo kredito davėjas atnaujina turimą informaciją apie vartojimo kredito gavėją ir iš naujo vertina jo mokumą bei Nuostatų III skyriuje nustatyta tvarka apskaičiuoja vartojimo kredito gavėjo įmokos dydžio ir pajamų santykį.

Vartojimo kredito įstatymo bei Direktyvos 2008/48/EB reguliavimas dėl kredito gavėjo pareigos vertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą apimties buvo išanalizuotas ankstesnėse sprendimo dalyse. Nei vienas, nei kitas teisės aktas tokios kredito davėjo prievolės nenumato. Pareiškėjas nepilnai cituoja Direktyvos 208/48/EB preambulės 26 punktą. Be kita ko, šis punktas numato, kad svarbu užtikrinti jog kreditoriai nesiimtų neatsakingo skolinimo veiklos ar neišduotų kredito, prieš tai neįvertinę kreditingumo ir valstybės narės turėtų užtikrinti reikalingą priežiūrą, kad būtų išvengta tokio elgesio, ir pažymi, kad už kiekvieno vartotojo kreditingumo patikrinimą turėtų būti atsakingi kreditoriai, kuriems turėtų būti leidžiama naudoti ne tik informaciją, kurią vartotojas pateikia rengiant atitinkamą kredito sutartį, bet ir ilgalaikių komercinių santykių metu pateiktą informaciją. 2009 m. Europos Komisijos viešojoje konsultacijoje dėl atsakingo skolinimo ir skolinimosi pateikiamas tiek atsakingo skolinimo, tiek atsakingo skolinimosi apibrėžimas. Atsakingas skolinimas apibrėžiamas kaip užtikrinimas, kad kredito produktai būtų pritaikyti vartotojų reikmėms ir pritaikyti sutinkamai su vartotojų galimybe juos grąžinti. Tai gali būti pasiekiama sukūrus atitinkamas nuostatas, kurios užtikrintų, kad skolintojai ir tarpininkai elgiasi sąžiningai ir profesionaliai iki ir po skolinimo sutarties sudarymo. Atsakingu skolinimusi laikoma, kai siekdami gauti kreditą vartotojai pateikia tinkamą, išsamią ir tikslią informaciją apie finansines sąlygas ir gali priimti tvarų ir informacija pagrįstą skolinimosi sprendimą.

Lietuvos banko Priežiūros tarnyba Sprendimo dalyje „Pažeidimų konstatavimas“ 5 punkte pažymėjo, kad pareiškėjas neužtikrino, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos neviršytų 0,05 proc. pradelstos mokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir tuo pažeidė Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatą.

Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis nurodo, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi.

Lietuvos banko priežiūros tarnyba Sprendime nurodė du su palūkanų skaičiavimu susijusius pažeidimus. Visų pirma tai, kad pareiškėjo parengtos vartojimo kredito sutarties sąlygos yra neaiškios. Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 2 dalies, reglamentuojančios sutarties turinį, 6 punktas įtvirtina, kad sutartyje turi būti aiškiai ir glaustai nurodoma vartojimo kredito palūkanų norma, vartojimo kredito palūkanų normos taikymo sąlygos ir, jei žinomas, pradinei vartojimo kredito palūkanų normai taikomas indeksas arba orientacinė vartojimo kredito palūkanų norma, taip pat vartojimo kredito palūkanų normos keitimo laikotarpiai, sąlygos ir tvarka (jei skirtingomis aplinkybėmis taikoma skirtinga vartojimo kredito palūkanų norma, šiame punkte nurodyta informacija suteikiama apie visas taikomas vartojimo kredito palūkanų normas), o 11 punktas įtvirtina, kad aiškiai ir glaustai turi būti nurodoma pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais mokamos netesybos ar palūkanos ir jų apskaičiavimo tvarka. Pareiškėjo taikomos vartojimo kredito sutarties taisyklės yra akivaizdžiai painios, nukreipiančios į kitus šaltinius ir vartojimo kredito gavėjui visiškai nesuprantamos. Pagal tokias taisykles net ir apdairus asmuo negali įvertinti jam tenkančios finansinės naštos.