Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Dambrauskienės, Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algirdo Remeikos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro Ryčio Kirkliausko ir nukentėjusiojo S. D. apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo P. C. išteisintas neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalyje.

Nukentėjusiųjų S. D., V. I. ir T. R. civilinis ieškinys turtinei ir neturtinei žalai atlyginti paliktas nenagrinėtas, patirtos išlaidos advokatų atstovavimo paslaugoms apmokėti nepriteistos.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 7 d. nuosprendžiu prokuroro ir nukentėjusiojo apeliaciniai skundai tenkinti. Išteisinamasis Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nuosprendis panaikintas, P. C. pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, paskiriant trejų metų laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant vieneriems metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant per visą bausmės atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2017 m. gruodžio 5 d. nutartimi tenkino nuteistojo P. C. ir jo gynėjo advokato Ramūno Mikulsko kasacinį skundą, nutarė panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 7 d. nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nurodydamas, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes tinkamai neįvertino visų proceso metu surinktų bylos teisingam išsprendimui reikšmingų įrodymų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Nukentėjusysis taip pat nurodo, kad teismas neturėjo vadovautis 2015 m. balandžio 30 d. LTEC Ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini). Apelianto nuomone, šio akto išvados nėra tikslios. Pastebėtina, kad ekspertas tyrimo metu vadovavosi D. D. apklausos protokolu, kurio teismas nelaikė įrodymu baudžiamojoje byloje, todėl ir nurodytas ekspertizės aktas iš dalies negali būti pripažintas patikimu įrodymu. Be to, ekspertas tyrimo metu vadovavosi tik 2014 m. gruodžio 28 d. liudytojo P. C. apklausos protokolu, nors jis byloje buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu net kelis kartus ir juo duoti parodymai buvo prieštaringi. Toks P. C. pozicijos vertinimas tik pagal jo pirminius parodymus negali būti objektyvus, teisingas ir patikimas.Atsikirtimuose į apeliacinius skundus išteisintasis P. C. prašo šiuos skundus atmesti ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 1 d. išteisinamąjį nuosprendį palikti nepakeistą. Išteisintasis visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad būtent automobilio „Daewoo Espero“ vairuotojos D. D. veiksmai techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir buvo pagrindinė sąlyga šio eismo įvykio kilimui – jos automobilis tamsiu paros metu neapšviestame kelio ruože, važiuojamojoje kelio dalyje, stovėjo be įjungtos automobilio avarinės signalizacijos, tuo sudarant sunkiai pastebimą kliūtį jai iš paskos artėjusio automobilio „Opel Vivaro“ vairuotojui.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras ir nukentėjusysis S. D., pritarė apeliaciniuose skunduose pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinius skundus tenkinti, išteisintasis P. C. ir jo gynėjas prašė šiuos apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro Ryčio Kirkliausko ir nukentėjusiojo S. D. apeliaciniai skundai atmetami.Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundų ir atsiliepimo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai P. C. išteisino pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Priešingai nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, teismo išvados dėl P. C. nekaltumo grindžiamos ne vien tik jo parodymais, bet byloje surinktų įrodymų visuma. Teisėjų kolegijos vertinimu, spręsdamas P. C. kaltės (nekaltumo) klausimą pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį.BK 281 straipsnio 5 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Priežastinis ryšis tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra viena svarbiausių iš įrodinėtinų aplinkybių kelių transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimų bylose.Teismų praktikoje, taikant BK 281 straipsnį, priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdis parodo, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis. Turi būti įvertinami ne tik transporto priemonę vairuojančio asmens padaryti Kelių eismo taisyklių ar kito teisės akto pažeidimai, bet ir kiti veiksniai, galėję turėti reikšmės padarinių atsiradimui, ir nustatyta, ar minėti pažeidimai buvo eismo įvykio, sukėlusio BK 281 straipsnyje numatytus padarinius, priežastis. Be to, tokiais atvejais, kai Kelių eismo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, būtina spręsti priežastinio ryšio klausimą tarp visų eismo įvykyje dalyvavusių eismo dalyvių padarytų KET pažeidimų ir BK 281 straipsnyje numatytų padarinių atsiradimo. Nustačius, kad asmuo, net ir nepažeisdamas kelių eismo taisyklių, nebūtų galėjęs išvengti eismo įvykio, laikoma, kad kelių eismo taisyklių pažeidimas nebuvo susijęs priežastiniu ryšiu su padariniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. kovo 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-1-693/2018).Tiriant ir nagrinėjant eismo įvykių bylas daugumoje atvejų reikalingos specialiosios žinios. 2015 m. balandžio 30 d. LTEC Teismo autotechninės ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuojama, kad jeigu buvusioje kelio eismo situacijoje automobilis „Daewoo Espero“, kuriame sėdėjo D. D., tamsiu paros metu neapšviestame kelio ruože stovėjo be įjungtos avarinės šviesos signalizacijos, tai automobilio „Daewoo Espero“ vairuotojos D. D. veiksmai - tamsiu paros metu neapšviestame kelio ruože stovėjo važiuojamojoje dalyje be įjungtos automobilio avarinės šviesos signalizacijos ir tuo sudarė sunkiai pastebimą kliūtį jai iš paskos artėjusio automobilio „Opel Vivaro“ vairuotojui P. C., techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir buvo pagrindinė sąlyga šio eismo įvykio kilimui, o, jeigu automobilio „Opel Vivaro“ vairuotojas turėjo objektyvią galimybę pamatyti automobilį „Daewoo Espero“ ne mažesniu kaip 148 m atstumu (kaip nustatyta eksperimento metu), tai P. C. veiksmai, - savalaikiai nestabdė vairuojamos transporto priemonės ir susidūrė su automobiliu „Daewoo Espero“, techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu. Jeigu buvusioje kelio situacijoje automobilis „Daewoo Espero“, kuriame sėdėjo vairuotoja D. D., tamsiu paros metu neapšviestame kelio ruože stovėjo su įjungta avarine šviesos signalizacija, tai automobilio „Opel Vivaro“ vairuotojo P. C. veiksmai, laiku nemažino savo vairuojamo transporto priemonės greičio ir susidūrė su priekyje stovėjusiu automobiliu „Daewoo Espero“, techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti (2 t., b. l. 137-150).Matyti, kad šios autotechninės ekspertizės išvados yra sąlyginės. Taigi faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiama sąlyginė išvada, turi būti nustatytos patikimai ir nekelti jokių abejonių. Tokiu būdu šioje byloje yra dvi svarbios įrodinėtinos aplinkybės, lemiančios tinkamą pagrindinės sąlygos nagrinėjamo eismo įvykio kilimui, nustatymui: 1) ar nukentėjusiosios D. D. automobilis neapšviestame kelio ruože stovėjo be įjungtos avarinės šviesos signalizacijos; 2) ar automobilio „Opel Vivaro“ vairuotojas, išteisintasis P. C. turėjo objektyvią galimybę laiku pamatyti automobilį „Daewoo Espero“ ir išvengti susidūrimo su juo.

Motyvuojamoji dalis

15.1. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju eksperimento pakartojimas visiškai identiškomis sąlygoms, kurios buvo eismo įvykio metu, neįmanomas dėl tokio eksperimento nesaugumo, o iš dalies ir dėl to, kad eismo įvykis įvyko daugiau kaip prieš 4 metus.

15.2. Vertinant eksperimento rezultatus (2 t., 119-122 b. l.), būtina atsižvelgti, kad eksperimentas turi būti atliekamas sąlygomis, kuo panašesnėmis į tas, kuriomis vyko tiriamasis įvykis, o kiekvieno asmens gebėjimas matyti, girdėti ar suvokti reiškinius yra individualus.

15.3. Pagal gautus atliekant eksperimentą rezultatus, vairuotojas statistas, vairuojantis automobilį „Opel Vivaro“ 30 km/h greičiu, stovintį kelkraštyje automobilį „Mazda Xedos“ pastebėjo 165 metrų atstumu. Kartojant eksperimentą pakeistomis sąlygomis, tai yra iš priekio 50 m atstumu nuo automobilio „Mazda Xedos“ pastačius lengvąjį automobilį su įjungtomis artimosiomis šviesomis, vairuotojas statistas stovintį kelkraštyje automobilį „Mazda Xedos“ pastebėjo 148 metrų atstumu.

15.4. Pagal surinktus byloje duomenis galima daryti išvadą, kad eksperimentas buvo vykdomas skirtingomis sąlygomis, nei jos buvo eismo įvykio metu. Visų pirma, eksperimentas nebuvo atliekamas su pačiu išteisintuoju P. C., eksperimente dalyvavo tik vairuotojas statistas, buvo atlikta tik po vieną bandymą skirtingomis sąlygomis. Kiekvieno asmens rega yra skirtinga, taigi tai labai įtakoja rezultatų patikimumą.

15.5. Išteisintasis G. C. bei liudytojas G. Š. parodė, kad iš priekio įvykio metu važiavo lengvasis automobilis, o paskui P. C. vairuojamą automobilį artimu atstumu važiavo dar dvi transporto priemonės su įjungtomis artimosiomis šviesomis. Šios sąlygos, neabejotinai įtakojusios P. C. gebėjimą pastebėti kliūtis kelyje, eksperimento metu nebuvo atkurtos ir vargu ar gali būti atkuriamos identiškai įvykio sąlygoms.

15.6. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog liudytojas G. Š. parodė, jog prieš eismo įvykį jis pradėjo lenkimo manevrą, tačiau jo atsisakė, nes pastebėjo priešais atvažiuojantį automobilį. Taip pat parodė, kad po susidūrimo, iš paskos P. C. vairuojamam automobiliui važiavęs automobilis apvažiavo kliūtį (P. C. automobilį) iš kairės pusės, išvažiuodamas į priešingą eismo juostą. Abejoti šių parodymų teisingumu nėra pagrindo. Remiantis šiomis dviem aplinkybėmis, darytina logiška išvada, kad iki paskui važiavusio automobilio manevro priešinga kryptimi važiavęs automobilis turėjo būti prasilenkęs su P. C. vairuojamu automobiliu, priešingu atveju iš paskos važiavęs automobilis nebūtų turėjęs galimybės apvažiuoti kliūtį priešinga eismo juosta. Šie įrodymai patvirtina, kad P. C. parodymai apie tai, jog prieš pastebint kliūtį jį akino priešais atvažiuojantis automobilis, yra teisingi.

15.7. Pažymėtina, kad eksperimento metu, imituojant priešais atvažiuojantį automobilį, buvo pastatytas automobilis 50 metrų atstumu prieš stovintį kelkraštyje automobilį. Byloje patikimai nenustatyta, kur stovėjusio automobilio atžvilgiu (prieš jį, lygiagrečiai su juo, ar už jo) prieš pat transporto priemonių susidūrimą buvo priešinga kryptimi judėjęs atvažiuojantis automobilis. Šio automobilio padėtis neabejotinai turėjo reikšmės vairuotojo gebėjimui pamatyti kelkraštyje stovintį automobilį įvykio metu. Pabrėžtina, jog išteisintasis parodė, jog su kelkraštyje stovinčiu automobiliu susidūrė iškart po to, kai prasilenkė su priešais atvažiavusiu automobiliu.

15.8. Pažymėtina ir tai, kad eismo įvykio metu kelkraštyje stovėjo automobilis „Daewoo Espero“, o eksperimento metu buvo pastatytas automobilis „Mazda Xedos“. Akivaizdu, kad šių automobilių techninės charakteristikos (atšvaitų, galinių žibintų išsidėstymas) skiriasi, taigi skiriasi ir gebėjimas juos pamatyti tamsiu paros metu. Be to, iš vaizdo įrašo matyti, kad eksperimento metu automobilis „Mazda Xedos“ buvo pastatytas lygiagrečiai kelkraščiui, kai tuo tarpu autotechninės ekspertizės akto išvadose nurodoma, kad modeliuojant automobilių susidūrimą, nustatyta, jog automobilis „Daewoo Espero“ stovėjo važiuojamojoje dalyje, kampu į kelkraštį (2 t., b. l.143), kas atitinka ir P. C. bei G. Š. parodymus.

15.9. Galima daryti pagrįstą išvadą, kad įvykio metu ir eksperimento metu buvusių sąlygų nesutapimo laipsnis yra didelis ir tai įpareigoja teismą eksperimento rezultatus vertinti kaip labai nepatikimus. Autotechninės ekspertizės metu nustatyta, kad automobilio „Opel Vivaro“ vairuotojas P. C., važiuodamas 80-90 km/h greičiu, turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su automobiliu „Daewoo Espero“ laiku stabdydamas vairuojamą automobilį, jeigu turėjo objektyvią galimybę pamatyti išilgai kelio važiuojamosios dalies stovintį automobilį „Daewoo Espero“ didesniu negu automobilio sustabdymui reikalingas 94,7 ÷ 114,2 m atstumu, priklausomai nuo važiavimo greičio. Eksperimento metu užfiksuota, kad kartojant eksperimentą ir prieš eismo įvykio vietą pastačius automobilį su trumposiomis šviesomis pastebėjimo vieta pažymėta 148 m atstume iki automobilio „Mazda Xedos“ (2 t., b. l. 119-122). Atsižvelgiant į aukščiau aptartą gautų eksperimento metu rezultatų nepatikimumą, apylinkės teismo išvada, kad byloje nėra duomenų, jog automobilio „Opel Vivaro“ vairuotojas P. C. turėjo objektyvią galimybę pamatyti kliūtį (automobilį „Daewoo Espero“) didesniu, negu jo vairuojamo automobilio sustabdymui reikalingas, atstumu, laikytina visiškai pagrįsta.

Prokuroro skunde nurodoma, kad jei išteisintasis būtų atidus ir stebėjęs situaciją kelyje, jis būtų ankščiau pamatęs prieš save esantį automobilį ir būtų spėjęs išvengti eismo įvykio. Tokia išvada paremta liudytojo G. Š. parodymais, kad prieš įvykstant eismo įvykiui jis matė iš priekio atvažiuojantį automobilį, kuris buvo už 700 metrų, kad tuo metu nei viena jo kryptimi važiavusi transporto priemonė neprasilenkė su iš priekio atvažiuojančiu automobiliu. Teigiama, kad iš karto po eismo įvykio paskui išteisintąjį važiavęs krovininis automobilis apvažiavo eismo įvykio vietoje susidariusias kliūtis ir nuvažiavo toliau. Šiam automobiliui nemaišė jokie automobiliai, kurie atvažinėjo iš priekio. Daroma išvada, kad ir P. C. esančioje situacijoje laiku pamatęs kliūtį ir pradėjęs stabdyti taip pat galėjo kliūtį apvažiuoti per kairę pusę. Šie apeliacinio skundo argumentai taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Aptariamoje eismo įvykio situacijoje išteisintojo P. C. ir liudytojo G. Š. padėtis kelyje buvo skirtinga – P. C. vairuojamas automobilis važiavo pirmas, o G. Š. automobilis važiavo jam iš paskos. Taigi apšvietimo sąlygos nuo važiuojančių automobilių šviesų jiems buvo netapačios, todėl jų galimybės pastebėti kelio važiuojamojoje dalyje stovintį automobilį buvo skirtingos. Išvada, kad G. Š. pastebėjus kliūtį kelyje, ją turėjo pastebėti ir P. C., tėra tik prielaida, neparemta objektyviais duomenimis.Tai, kad paskui išteisintąjį važiavęs krovininis automobilis apvažiavo eismo įvykio vietoje susidariusias kliūtis ir nuvažiavo toliau, nereiškia, kad tokią galimybę turėjo ir P. C.. Iš paskos važiavęs automobilis nesusidūrė su kelkraštyje stovinčia kliūtimi, jis aiškiai matė ir stebėjo stabdantį priekyje automobilį, taigi turėjo galimybę išvengti susidūrimo. O ta aplinkybė, kad jis apvažiavo P. C. automobilį ir jam nemaišė iš priekio atvažiuojantys automobiliai, tik patvirtina išteisintojo P. C. parodymus, kad susidūrimas įvyko jam prasilenkus su priešais atvažiuojančiu automobiliu. Taigi abiem automobiliams kelyje iškilo kliūtys, tačiau visiškai skirtingomis sąlygomis.Apeliacinio skundo argumentus, kad P. C. turėjo galimybę apvažiuoti kliūtį iš kairės paneigia ir autotechninės ekspertizės išvados. Ekspertizės akte konstatuojama, jog automobilio „Opel Vivaro“ vairuotojas P. C. neturėjo techninės galimybės apvažiuoti, tikėtina, apie 1,6 m atstumu nuo dešiniosios eismo juostos kraštą žyminčios punktyrinės linijos stovinčio automobilio „Daewoo Espero“ savo važiavimo krypties 3,8 m pločio eismo juostoje (neįvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą), nes likusio eismo juostos plotis 2,2m=3,8-1,6 nepakankamas tokiam manevrui. Atstumas, reikalingas saugiam apvažiavimui, yra 2,65 m (2 t., 146 b. l.). Jau aukščiau aptarta, kad priešinga eismo juosta įvykio metu važiavo kitas automobilis (P. C., G. Š. parodymai), taigi P. C. objektyviai negalėjo išvažiuoti į priešingą eismo juostą. Šiame kontekste paminėtinas nukentėjusiojo S. D. apeliacinio skundo argumentas, kur nurodoma, kad niekas nesiaiškino, ar P. C. neturėjo galimybės apvažiuoti kliūtį iš dešinės. Atsižvelgus į nustatytą automobilio „Daewoo Espero“ stovėjimo vietą, net ir neturint specialių žinių, akivaizdu, jog iš dešinės pusės jo apvažiuoti neįmanoma dėl griovio, tai patvirtino ir pakartotinė autotechninė ekspertizė (3 t., 113-123 b. l.). Tiek prokuroras, tiek nukentėjusysis S. D. apeliaciniuose skunduose nurodo, kad bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo tinkamai ištirtos aplinkybės dėl P. C. vairuojamame automobilyje „Opel Vivaro“ vežamo krovinio svorio. UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas E. V. paaiškino, kad įvykio dieną bendrovės automobilis nebuvo pakrautas per dideliu kroviniu, nes važiuojant per sieną iš Lenkijos ir tikrinant jo su viršsvoriu nepraleistų. Tą dieną viso krovinio P. C. nepaėmė jau vien dėl to, kad dalis prekių buvo nešvarios. Pagal nurodytą važtaraštyje buvo nepakrauta apie 300 kg prekių, kurios buvo parvežtos vėliau. Tam patvirtinti į bylą pateikta pateiktas lenkų firmos pareiškimas, kuriame nurodyta, kad iš sąskaitos-faktūros Nr.: (duomenys neskelbtini) buvo grąžintas 580 kg ( 380kg+200kg ) asortimentas ir jis buvo išduotas klientui kito pristatymo metu (2 t., 96-101 b. l.). Šie duomenys yra nepaneigti. Pažymėtina, jog pirmą kartą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, buvo paskirta pakartotinė autotechninė ekspertizė, kurios 5 punkte nurodyta, jog aplinkybė, kad automobilis „Opel Vivaro“, kurį vairavo P. C., buvo perkrautas, neturėjo įtakos eismo įvykio kilimui (neturėjo priežastinio ryšio su eismo įvykio kilimu) (3 t., 113-123 b. l.). Remiantis šiais įrodymais kolegija paminėtus apeliacinių skundų argumentus pripažįsta nepagrįstais.Nukentėjusysis S. D. apeliaciniame skunde nesutinka su teismo išvadomis, kad D. D. vairuojamas automobilis „Daewoo Espero“ buvo techniškai netvarkingas. Nurodo, kad automobiliui galiojo techninė apžiūra. Tai, kad važiuojant automobilio prietaisų skydelyje užsidegdavo daviklis „Power“, savaime nereiškia, kad automobilis buvo techniškai netvarkingas ir valdytojui negalima jo naudotis. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl išteisintojo P. C. nekaltumo, jų negrindė tuo, kad automobilis „Daewoo Espero“ buvo techniškai netvarkingas, taigi ši aplinkybė neįtakojo priimto nuosprendžio pagrįstumo.Toliau apeliaciniame skunde nukentėjusysis S. D. dėsto argumentus, priešingus aukščiau paminėtiems, darydamas prielaidas, kad galbūt automobilis „Daewoo Espero“ buvo techniškai netvarkingas ir galbūt įtakojo D. D. veiksmus. Nurodoma, kad teisminio nagrinėjimo metu nesiaiškinta, ar užsidegus davikliui „Power“, automobilis gali judėti tik tiesiai ar galima sukti vairą ir judėti į šonus, ar veikia vairo stiprintuvas, jei galima lėtai judėti, tai kokį atstumą. Apelianto manymu, šios aplinkybės svarbios, nes, jei užsidegus davikliui „Power“ automobilis priverstinai sustoja, tai nukentėjusioji gal ir negalėjo nuvažiuoti pilnai į kelkraštį. Šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Automobilis „Daewoo Espero“ eismo įvykio metu buvo sugadintas, nustatyti jo techninę būklę, buvusią prieš autoįvykį galimybės nėra. Pažymėtina, jog nukentėjusioji V. I. parodė, jog mama D. D. pasakojo, jog jai važiuojant automobiliu užsidegė „Power“ lemputė ir automobilio greitis ėmė lėtėti. Jai tai buvo žinoma, nes taip kartais važiuojant atsitikdavo ir anksčiau. Tuomet ji sustodavo, išjungdavo variklį, kiek palaukdavo ir po to vėl važiuodavo. Automobilį reikėjo taisyti, bet autoservise pasakė, kad esanti problema netrukdo važiuoti, o taisymas brangus ir sudėtingas. Šie parodymai paneigia apeliaciniame skunde keliamas prielaidas.Apelianto S. D. teigimu, nuosprendyje neteisingai nurodyta, kad automobilis „Daewoo Espero“ stovėjo ne kelkraštyje, o važiuojamojoje dalyje. Tai, kad automobilis stovėjo kelkraštyje, apklausiama nurodė tik pati D. D.. Tuo tarpu P. C. ir G. Š. parodė, kad nukentėjusiosios D. D. automobilis stovėjo važiuojamojoje kelio dalyje. P. C. detaliai nurodė, kad „ant kelio važiuojamosios dalies pamatė kitą stovintį lengvąjį automobilį, priekiu truputį pasuktą į kelkraštį“. Šių išteisintojo parodymų teisingumą patvirtina ekspertizės akto išvados. Modeliuojant automobilių susidūrimą, nustatyta, jog automobilis „Daewoo Espero“ galimai stovėjo važiuojamojoje dalyje, būtent taip, kaip nurodė P. C., tai yra kampu į kelkraštį (2 t., b. l. 143). Taigi šie nukentėjusiojo argumentai yra nepagrįsti, paneigti byloje surinktais įrodymais.Nukentėjusiojo S. D. apeliaciniame skunde nurodoma keletas aplinkybių, kurių esą niekas netyrė, bet privalėjo tai padaryti. Aptardamas 2014 m. gruodžio 28 d. Transporto apžiūros ir techninio stovio patikrinimo protokolą, kuriame nurodyta, kad automobilio „Daewoo Espero“ automobilio pavarų dėžės svirtis palikta „P“ stovėjimo režime, nukentėjusysis S. D. konstatuoja, kad nėra jokių duomenų apie rankinio stabdžio padėtį, tuo remiantis daro prielaidą, kad galimai automobilis „Daewoo Espero“ nestovėjo ar pilnai sustojęs nebuvo, todėl automobilio vairuotojui nereikėjo jungti avarinės signalizacijos dėl priverstinio sustojimo. Taip pat nurodo, kad nebuvo tirta, ar nukentėjusioji po patirto susidūrimo negalėjo netyčia negalėjo nuspausti šviesos signalizacijos mygtuką ir jį išjungti. Byloje taip pat niekas nesiaiškino, kokį atstumą P. C. pravažiavo, kai jį akino iš priešpriešos važiuojantis automobilis. Teigiama, kad būtina patikrinti liudytojo G. Š. parodymų teisingumą atliekant parodymų patikrinimą vietoje bei eksperimentą, kad nustatyti, ar liudytojas galėjo realiai matyti tai, apie ką pasakoja. Sprendžiant ar D. D. automobilis buvo sustojęs, atsižvelgtina ne tik į P. C. bei G. Š. parodymus, bet ir į nukentėjusiosios V. I., D. D. dukros, parodymus, iš kurių matyti, jog mama jai pasakojo, kad važiuojant automobiliu užsidegė „Power“ lemputė ir automobilio greitis ėmė lėtėti. Kaip ir kitais kartais, taip ir šį kartą ji sustojo kelkraštyje, įjungė avarinę signalizaciją, užtraukė rankinį stabdį ir ketino išjungti variklį, bet pajuto smūgį į automobilio galą. Kolegija pripažįsta įrodyta, kad D. D. automobilis stovėjo, o apeliaciniame skunde keliamos versijos grindžiamos niekuo neparemtomis prielaidomis. Kolegijos nuomone, keliamų prielaidų dėl kitų nurodomų skunde įvykio aplinkybių apskritai nėra galimybės objektyviai patikrinti, t. y. surinkti jas patvirtinančių ar paneigiančių įrodymų. Pripažintina, kad šie apelianto argumentai yra nepagrįsti. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad nustatant įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes įrodinėjimo procesas nėra begalinis, nes teisingo teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.Nukentėjusysis S. D. nurodo, kad teismas neturėjo vadovautis 2015 m. balandžio 30 d. LTEC Ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi ekspertas vadovavosi 2014 m. gruodžio 28 d. liudytojo P. C. apklausos protokolu, o šio asmens duoti parodymai yra prieštaringi. P. C. pozicijos vertinimas tik pagal jo pirminius parodymus negali būti objektyvus, teisingas ir patikimas. Be to, teismas nelaikė D. D. apklausos protokolo įrodymu, o ekspertas juos rėmėsi. Pasisakant dėl šių apeliacinio skundo argumentų, reikia pažymėti, kad ekspertizės akto išvados buvo padarytos remiantis visa byloje surinkta medžiaga, pirmenybę teikiant objektyviems byloje surinktiems duomenims. Atliekant tyrimą buvo atsižvelgta į eismo įvykio dalyvių parodymus, kitus įrodymus ir pateikti atsakymai į suformuluotus klausimus. Ekspertizės akto išvados yra sąlyginės, tai yra nurodyta, kokiomis aplinkybėmis techniniu požiūriu eismo įvykio kilimą ir pasekmes galimai sąlygojo D. D. veiksmai, taip pat kokiomis aplinkybėmis techniniu požiūriu eismo įvykio kilimą ir pasekmes galimai sąlygojo P. C. veiksmai. Teisingai nustatyti faktines įvykio aplinkybes, vertinti įrodymų patikimumą ir spręsti kaltės klausimą nėra eksperto kompetencijoje, tai atlieka teismas. Pirmosios instancijos teismas įvertino surinktų įrodymų visumą, sprendė kuriais įrodymais galima remtis, ir atsižvelgdamas į tai, įvertino ir ekspertizės išvadas. Taigi paminėti apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.Bylą pirmą kartą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo atliktas įrodymų tyrimas, tačiau surinkti įrodymai neduoda pagrindo daryti kitas išvadas, nei padarė pirmosios instancijos teismas skundžiamame 2015 m. gruodžio 1 d. nuosprendyje. Atliekant įrodymų tyrimą buvo paskirta papildoma ekspertizė - eismo įvykio autotechninis tyrimas. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte 2016 m. rugsėjo 22 d. Nr. (duomenys neskelbtini) pateikta išvada pateiktais klausimais (3 t., 113-123 b. l.). Kaip matyti iš išvadų, ekspertai negalėjo atsakyti į absoliučią daugumą klausimų, kadangi nėra surinkta ir objektyviai neįmanoma surinkti daugiau pradinių duomenų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog automobilio „Daewoo Espero“ vairuotojos D. D. veiksmai - tamsiu paros metu neapšviestame kelio ruože stovėjo važiuojamojoje dalyje be įjungtos automobilio avarinės šviesos signalizacijos ir tuo sudarė sunkiai pastebimą kliūtį jai iš paskos artėjusio automobilio „Opel Vivaro“ vairuotojui P. C. – neatitiko KET reikalavimų ir buvo pagrindinė sąlyga šio eismo įvykio kilimui, yra pagrįsta. Taip pat apylinkės teismas byloje surinktų įrodymų pagrindu pagrįstai pripažino, jog kaltinamasis P. C. nepažeidė Kelių eismo taisyklių (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1436 patvirtintos redakcijos, įsigaliojusios nuo 2013-01-01 ir galiojusios iki 2014-10-11) 133 ir 134 punktų reikalavimų ir jo veiksmai kelyje nesusiję su eismo įvykio kilimu. Nesant KET pažeidimo negali būti konstatuojama kaltė dėl kaltinamajame akte pareikštų kaltinimų.Kolegija atkreipia dėmesį, jog aprašomojoje skundžiamo nuosprendžio dalyje teisingai nurodytas P. C. išteisinimo pagrindas - nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), vadovaujantis šiuo išteisinimo pagrindu teisingai nuspręsta ir dėl civilinių ieškinių (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Tuo tarpu rezoliucinėje nuosprendžio dalyje išteisinimo pagrindu nurodyta tai, kad P. C. išteisinamas neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). BPK 303 straipsnio 5 dalyje nurodyti išteisinimo pagrindai sukelia skirtingas teisines pasekmes, todėl ši pirmosios instancijos teismo padaryta klaida taisytina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro Ryčio Kirkliausko ir nukentėjusiojo S. D. apeliacinius skundus atmesti.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nuosprendį dėl P. C. išteisinimo pagrindo pakeisti, nustatant, kad P. C. išteisinamas kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.