Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušros Vingilės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. sausio 28 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, paskiriant įpareigojimus:

- visą laisvės apribojimo bausmės laiką nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, t. y. faktinėje gyvenamojoje vietoje, jei tai nesusiję su darbu ar mokslu (apie tai iš anksto informuojant šios priemonės vykdymą kontroliuojančios institucijos atstovą);

- per 9 (devynis) mėnesius neatlygintinai išdirbti 90 (devyniasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, kas mėnesį atliekant ne mažiau kaip po 10 valandų nemokamų darbų.

Nukentėjusiojo J. V. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš E. B. 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. E. B. nuteistas už tai, kad 2020 m. sausio 1 d. apie 00.05 val. bendro naudojimo pirmo aukšto laiptinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), prie buto Nr. (duomenys neskelbtini) durų, tyčia, be jokios priežasties kumščiu ne mažiau kaip du kartus sudavė nukentėjusiajam J. V. į veidą, tokiu būdu mušdamas padarė jam odos nubrozdinimą kairėje kaktos pusėje, kairėje apatinės lūpos pusėje, kraujosruvą kairėje apatinės lūpos pusėje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad E. B. pareikšti kaltinimai padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą pasitvirtino, jo kaltė įrodyta ne tik nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, bet ir specialisto išvada, kitais rašytiniais bylos duomenimis. Tačiau įvertinęs teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes teismas sprendė, kad yra pagrindas patikslinti kaltinimą dėl įvykio vietos ir nukentėjusiojo odos nubrozdinimo vietos, nekeičiant paties kaltinimo esmės.

3. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. B. (toliau – apeliantas) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. sausio 28 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, baudžiamąją bylą nutraukti.

3.1. Skunde apeliantas teigia, kad nusikaltimo jis nepadarė, o teismas netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, netinkamai pritaikė materialines ir procesines teisės normas, ir apeliantą pripažino kaltu remdamasis nepatikimais ir prieštaringais nukentėjusiojo, jo artimųjų ir draugų parodymais. Teismas vertino tik tuos įrodymus, kurie, teismo nuomone, patvirtina kaltę, o kaltę šalinančių įrodymų ir byloje esančių prieštaravimų nevertino arba vertino kaltinimo požiūriu. Apelianto manymu, J. V., būdamas neblaivus ir necenzūriniais žodžiais išplūdęs apelianto žmoną, išsigando apelianto ir jo žmonos pasakytų žodžių, kad kvies policiją ir nusprendė apeliantą apkaltinti sumušimu, ir taip pateisinti savo chuliganiškus veiksmus, o tuo pačiu atkeršyti už tai, kad dažnai yra rašomi pareiškimai dėl iš J. V. buto sklindančio triukšmo, šuns lojimo. Dėl J. V. keliamo triukšmo ir šuns nepriežiūros buvo rašomi pagrįsti pareiškimai, o J. V. ir buvęs gyventojas L. J. rašė melagingus skundus.

3.2. Skunde apeliantas nurodo, kad nuo ikiteisminio tyrimo pradžios jautė tendenciją jį apkaltinti, o ne objektyviai išsiaiškinti bylos aplinkybes, ištirti įrodymus ir tinkamai juos įvertinti. Jautėsi, kad tarsi J. V. ikiteisminio tyrimo įstaigoje turi užtarėją. Pagal apelianto pareiškimą dėl J. V. chuliganiško elgesio 2020 m. sausio 1 d. apie 24.00 val. pradėti ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta, o pagal J. V. melagingą pareiškimą ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir apeliantas buvo spaudžiamas prisipažinti dėl to, ko nepadarė. Tyrėja ir teismas nekreipė dėmesio į nenuoseklius J. V. parodymus dėl įvykio vietos, patirtų sužalojimų, policijos iškvietimo laiko ir policijos atvykimo į įvykio vietą laiko, liudytojų skaičiaus. Taip pat nevertino liudytojų parodymuose esančių prieštaravimų. Teismas patikėjo J. V. ir B. B. parodymais, nors iš byloje esančių duomenų, apelianto ir buto Nr. (duomenys neskelbtini) gyventojų rašytų pareiškimų turinio matyti, kad apelianto ir J. V. santykiai nėra geri, kad J. V. ir B. B. turėjo motyvą apeliantą nepagrįstai apkaltinti, apšmeižti. Paties apelianto parodymai nuoseklūs. Juos patvirtino jo žmona A. B.. Liudytojas D. B. taip pat patvirtino aplinkybes dėl J. V. pasakytų žodžių ir gestų, patvirtino, kad tėtis (apeliantas) nieko nesakė ir nedarė, po kelių minučių visi grįžo į butą. Nelogiškas ir neįtikėtinas J. V. ir B. B. paaiškinimas teisme, kad jiems nuėjus į laiptinę, rakinant duris, juos apeliantas staigiai prisivijo ir netikėtai be jokios priežasties sudavė 2 smūgius J. V. į veidą. Jei apeliantas būtų toks smurtautojas, tai J. V. smūgį būtų sudavęs po to, kai jis pasakė apeliantą ir jo žmoną įžeidžiančius žodžius. Teismas nepatikėjo nuosekliais apelianto ir dviejų liudytojų parodymais, o patikėjo J. V. ir B. B. nenuosekliais, prieštaringais parodymais, žinodamas apie jų ir apelianto priešiškus santykius.

3.3. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad J. V. negalėjo nuosekliai nurodyti, kurioje vietoje buvo sumuštas – ar prie namo laiptinės, ar prie buto durų, dėl šios aplinkybės jo parodymai skirtingų apklausų metu skiriasi. Tiek pareiškime policijai, tiek apklausose J. V. nurodė, kad buvo sumuštas prie daugiabučio namo Nr. (duomenys neskelbtini) laiptinės durų, šią aplinkybę patvirtino kelių proceso veiksmų atlikimo metu, jo nurodyta vieta užfiksuota įvykio vietos apžiūros metu. Jis patvirtino, kad viską gerai atsimena, nors ir buvo apsvaigęs. Tokia įvykio vieta nurodyta ir civiliniame ieškinyje. Tačiau 2020 m. birželio 12 d. papildomos apklausos metu J. V. pakeitė savo parodymus ir nurodė, kad buvo sumuštas tuo metu, kai įėjęs į laiptinę rakino buto duris. J. V. duoda melagingus parodymus, todėl jie nėra nuoseklūs. Nepaisant prieštaravimų dėl įvykio vietos, kaltinamasis aktas buvo surašytas dėl to, kad nusikalstamą veiką apeliantas padarė šalia daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), laiptinės durų. Prieštaringi J. V. ir jo draugų parodymai klaidino tyrėjus, prokurorą ir sutrukdė teismui nustatyti objektyvią tiesą.

3.4. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu prokuroras kreipėsi į teismą dėl kaltinimo pakeitimo, keičiant aplinkybes dėl nusikaltimo vietos – prie buto Nr. (duomenys neskelbtini) durų, o tai rodo, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas nekokybiškai, neprofesionaliai, aplinkybės nebuvo tiksliai nustatytos ir tinkamai įvertintos. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies manytina, kad teismas sutinka su pakeistomis kaltinimo aplinkybėmis, remiasi tik kaltinančiais liudytojų parodymais, tačiau kaltu pripažįsta ir nuteisia ne pagal pakeistą kaltinimą, o pagal pirminį kaltinimą, kuriame nurodyta, kad J. V. sumuštas prie daugiabučio namo laiptinės durų. Iš paminėto galima manyti, kad teismas nepatikėjo J. V. ir B. B. parodymais ir nustatė, kad įvykis vis tik vyko prie laiptinės durų. Dėl J. V. prieštaringų, nenuoseklių parodymų liko neaiški, nenustatyta svarbi aplinkybė dėl nusikaltimo padarymo vietos.

3.5. Skunde akcentuojamas ir J. V. bei liudytojų parodymų prieštaringumas apie nukentėjusiajam padarytų sužalojimų kiekį ir lokalizaciją, bei šių parodymų neatitikimas specialisto išvadoms. Parodymai skiriasi ir dėl vakarėlio dalyvių skaičiaus, policijos iškvietimo ir atvykimo laiko. Taip pat liko neišaiškinta aplinkybė, kaip patruliai A. P. ir D. Č. apie įvykį gavo informaciją 00.05 val., nors iš jų paaiškinimų matyti, kad jie reagavo į pranešimą dėl to, kad kaimynas iš 81 buto sumušė pranešėją, t. y. į B. B. pranešimą, kai ji kvietė policiją 00.27 val. Liudytoja D. G., bylos tyrėja, pranešimo apie įvykį gavimo laiko neatitikimą laikė galima klaida, taip pat žmogiška klaida įvardijo ir kitas liudytojų patrulių A. P. ir D. Č. apklausų protokoluose fiksuotas tas pačias klaidas. Atkreipiamas dėmesys, kad patruliai nurodė tokias aplinkybes, kurios jiems net negalėjo būti žinomos (dėl buto numerio, įvykio vietos prie buto durų), o tai sudaro pagrindą manyti, kad tokias aplinkybes patruliams nurodyti ir įrašyti galėjo tik kitas suinteresuotas asmuo. Liudytojos D. G. parodymai, kad pareigūnams prieš apklausą parodė jų tarnybinius pranešimus, neatitinka tikrovės, nes tarnybinių pranešimų byloje nėra, o liudytojas D. Č. teisme parodė, kad tarnybinio pranešimo jis nerašė. Palyginus A. P. ir D. Č. apklausos protokolus, susidaro įspūdis, kad jie identiški, nukopijuoti vienas nuo kito. Šios aplinkybės sustiprina įsitikinimą, kad kažkas labai norėjo apeliantą apkaltinti nebūtu dalyku ir įtakojo kaltinimo palaikymą. Šį įsitikinimą sustiprina ir liudytojo L. J. parodymai, kad po įvykio, kitą dieną, jis susisiekė su policija ir klausė patarimo, ką daryti. Nepagrįsti D. G. teiginiai, kad apeliantas vilkino tyrimą. Teisių dėl gynėjo išaiškinimo protokole nepasirašė tik dėl to, kad ten buvo įrašyta, jog įtariamasis procesinio veiksmo atlikimo metu gynėjo nepageidauja. Kaip jis suprato, jam buvo daromas spaudimas prisipažinti padarius nusikalstamą veiką, tyrėja aiškina, kad taip bandė sutaikyti apeliantą su nukentėjusiuoju.

3.6. Apelianto įsitikinimu, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus išsamiai, nešališkai ištirti ir įvertinti įrodymus bei teisingai pritaikyti materialiąją teisės normą. Dėl to nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė ir nukentėjusysis nuteistojo apeliacinį skundą prašė atmesti, kaip nepagrįstą.

Nuteistojo E. B. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos reglamentuotos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje byloje Kauno apylinkės teismo 2021 m. sausio 28 d. nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu skundžia nuteistasis E. B.. Nuteistojo manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, dėl to nepagrįstai jį pripažino kaltu dėl nusikalstamos veikos, kurios jis nepadarė. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamąją bylą, skundžiamą nuosprendį, apeliacinį skundą, nuteistojo E. B. argumentus dėl neteisingo įrodymų vertinimo atmeta, kaip nepagrįstus.

6. Vadovaujantis BPK 20 straipsniu, įrodymais baudžiamajame procese gali būti tik teisėtais būdais įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Įrodymų vertinimas įstatymo leidėjo yra siejamas su teismo (teisėjo) vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu bei sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik taip galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo/nekaltumo padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. BPK 305 straipsnio nuostatos suponuoja, kad įrodymai turi būti ne tik išdėstyti, bet turi būti atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kuriais grindžia savo išvadas pripažindamas tam tikras aplinkybes įrodytomis ar neįrodytomis. Pažymėtina, kad teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų dėl įrodymų vertinimo ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjant E. B. baudžiamąją bylą aptartų reikalavimų vertinant įrodymus buvo laikomasi, apelianto skunde minimos tariamos įrodymų vertinimo klaidos nenustatytos.

7. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas vertino tik kaltę patvirtinančius įrodymus, o kaltę paneigiančių įrodymų nevertino arba vertino juos kaltinimo požiūriu, kad nuosprendis yra paremtas tik nepatikimais, prieštaringais nukentėjusiojo, jo artimųjų ir draugų parodymais. Šie skundo argumentai nepagrįsti. Nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas betarpiškai ištyrė visus byloje surinktus įrodymus, juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, dėl jų vertinimo nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo apklausti nukentėjusysis J. V., nuteistasis E. B., liudytojai B. B., L. B., Ž. M., G. V., A. B., D. B., L. J., D. Č., D. G., E. K., vadovaujantis BPK 276 straipsniu perkaityti liudytojos A. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Šių asmenų parodymų, taip pat rašytinių bylos įrodymų turinys detaliai aprašytas skundžiamame nuosprendyje, visi ištirti įrodymai įvertinti tiek kiekvienas atskirai, tiek visumoje, nurodant aiškius motyvus, kodėl teismas tiki nukentėjusiojo J. V. nurodytomis įvykio aplinkybėmis ir kodėl nuteistojo E. B. iškeltą įvykio versiją atmeta, kaip nepagrįstą. Bylos duomenis vertinti kitaip ir daryti kitokias, negu skundžiamame nuosprendyje, išvadas dėl E. B. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

8. Šioje byloje jokių pagrįstų abejonių dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų E. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, jo kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, nekyla. Nors nuteistasis E. B. viso proceso metu nuosekliai neigė jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes – nepripažino sudavęs ne mažiau kaip du kartus kumščiu į veidą J. V., tikino, kad būtent nukentėjusysis elgėsi netinkamai (vartojo necenzūrinius žodžius, rodė nepadorius gestus), o kaip liudytojai apklausti A. B. (nuteistojo sutuoktinė) ir D. B. (nuteistojo sūnus) E. B. nurodytą įvykio versiją patvirtino, pažymėtina, kad jokių kitų nuteistojo nurodomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų byloje nėra. Priešingai, nukentėjusiojo J. V. parodymai, juos patvirtinantys liudytojų parodymai bei rašytiniai bylos duomenys E. B. parodymus, kad jis smūgių šioje byloje nustatytu laiku ir aplinkybėmis nukentėjusiajam J. V. nesudavė, patikimai paneigia.

8.1. Nukentėjusysis J. V. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, tvirtino, kad smūgius į veido sritį jam sudavė kaimynas E. B., įvykį matė jo (nukentėjusiojo) draugė B. B., kuri ir iškvietė policiją, įvykį galėjo matyti ir nuteistojo žmona (A. B.). Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad konfliktas kilo dėl nukentėjusiojo šuns, kuris priėjo prie nuteistojo ir tai jam nepatiko, o draugai – L. B., Ž. M. ir G. V. – į namus grįžo jau po to, kai jis buvo sužalotas, jie sužalojimo aplinkybių nematė (2 t., b. l. 115, 116). Minėti liudytojai nukentėjusiojo J. V. parodymus patvirtino. Liudytoja B. B. paaiškino, kad šuo su pavadėliu užsikabino už nuteistojo kojų, tai jam nepatiko, E. B. įbėgo į laiptinę, trenkė J. V. į veidą, į lūpą, ji (liudytoja) grįžusi į butą, telefonu pranešė draugams, kad J. V. buvo sumuštas, iškvietė policiją. Taip pat patvirtino, kad kartu šventę draugai į namus grįžo jau po to, kai J. V. buvo sužalotas, o A. B. smūgių sudavimo galėjo nematyti, nes į laiptinę atėjo jau po E. B. suduotų smūgių (2 t., b. l. 118, 119). L. B., Ž. M., G. V. įvykio nematė, tačiau apklausiami kaip liudytojai jie nurodė tas aplinkybes, kurias patys matė grįžę į J. V. ir B. B. butą, ir kurias jie sužinojo iš nukentėjusiojo ir B. B., šiems pasakojant apie įvykį. Liudytojai patvirtino, kad apie tai, jog J. V. buvo sumuštas, kad sumušė kaimynas, sužinojo iš telefoninio pokalbio su B. B., o grįžę į butą patys pamatė sužalotą nukentėjusiojo veidą (matėsi žymės skirtingose veido vietose, kraujavo praskelta lūpa, matė kraują veido srityje, patinimą kaktoje, nubrozdinimą), grįžus į butą J. V. ir B. B. taip pat pasakojo apie įvykį, sakė, kad ėjo su šuniu, neprasilenkė, šuo su pavadėliu užsikabino, kaimynas sudavė smūgius. Buvo iškviesta policija (2 t., 129, 130, 142). Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo ir minėtų liudytojų parodymus siūloma vertinti kritiškai dėl jų nenuoseklumo, prieštaravimų, tačiau teisėjų kolegija sutikti su tokia apelianto pozicija dėl minėtų asmenų parodymų vertinimo neturi pagrindo.

8.2. Nukentėjusiojo J. V. ir liudytojos B. B. parodymai dėl esminių šiai bylai aplinkybių, t. y. kad J. V. smūgius sudavė būtent nuteistasis E. B., buvo nuoseklūs viso proceso metu. Šias aplinkybes jie nurodė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tokias pačias aplinkybes nurodė ir apklausiami ikiteisminio tyrimo metu. Liudytojai, kaip minėta, patys betarpiškai įvykio nematė, tačiau nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, nuosekliai tvirtino, kad iš B. B. ir J. V. pasakojimo žino, kad J. V. sumušė kaimynas. Taip pat liudytojai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme patvirtino patys matę sužalojimus J. V. veido srityje. Tokias pačias aplinkybes dėl sužalojimų lokalizacijos, t. y. būtent veido srityje, liudytojai nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu. Be to, apie tai, kad buvo sumuštas kaimyno E. B., nukentėjusysis J. V. netrukus po įvykio pranešė buto savininkui L. J., kuris, apklausiamas kaip liudytojas, šią aplinkybę patvirtino nurodydamas, kad po 12 valandos nakties jam paskambino J. V. ir pasakė, kad buvo užpultas ir sumuštas E. B., klausė patarimo, ką daryti (2 t., b. l. 119). Liudytoja B. B. aplinkybę, jog kaimynas ranka trenkė draugui kelis kartus į veidą, nurodė ir Bendrojo pagalbos centro operatorei iš karto po įvykio (1 t., b. l. 32, 33). Tokias pačias sužalojimo aplinkybes, kad nukentėjusysis buvo sumuštas kaimyno iš buto Nr. 81, J. V. ir B. B. nurodė ir iškviestiems policijos pareigūnams D. Č., A. P. bei 2020 m. sausio 1 d. pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką. Kaip liudytojas apklaustas vyriausiasis patrulis D. Č. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad atvykus pagal pranešimą J. V. paaiškino, kad įėjus į laiptinę, jį pavijo kaimynas iš 81 buto ir kumščiu sudavė į veido sritį ir praskėlė lūpą, matė, kad J. V. lūpa kraujuoja (2 t., b. l. 151, 152). Tokios pačios aplinkybės fiksuotos ir liudytojos A. P. BPK nustatyta tvarka pagarsintuose parodymuose (1 t., b. l. 75; 2 t., b. l. 152). Nukentėjusiajam padaryti sužalojimai objektyviai užfiksuoti ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2020 m. sausio 2 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuoti sužalojimai, jų galimas padarymo laikas ir mechanizmas neprieštarauja nukentėjusiojo ir liudytojų parodymams apie nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes (išvadoje konstatuoti odos nubrozdinimai kaktoje, apatinėje lūpoje, kraujosruva apatinėje lūpoje, sužalojimai galėjo būti padaryti dviem ar daugiau trauminių poveikių, galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku 2020 m. sausio 1 dieną ir aplinkybėmis. Sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant smūgius kumščiu, spiriant koja ar kitu panašias savybes turinčiu daiktu) (1 t., b. l. 28).

8.3. Vertinant nukentėjusiojo, liudytojų parodymų, kaip įrodymų, patikimumą sutiktina su apeliantu, kad dėl tam tikrų aplinkybių jų parodymai nėra identiški (dėl to, kas iškvietė policijos pareigūnus, kuriose konkrečiai nukentėjusiojo veido vietose matė sužalojimus), tačiau šie neatitikimai nėra esminiai ir nesuponuoja šių asmenų parodymų, kaip melagingų ar prieštaringų vertinimo. Tai, kad nukentėjusįjį ir liudytojus sieja artimi, draugiški santykiai, nėra pagrindas abejoti jų parodymais, kadangi, kaip minėta, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai dėl esminių šiai bylai aplinkybių buvo nuoseklūs ir neprieštaringi viso proceso metu, parodymus jie davė būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Nukentėjusiajam padaryti sužalojimai objektyviai užfiksuoti specialisto išvadoje, kurioje konstatuotas sužalojimų pobūdis, padarymo aplinkybės ir mechanizmas, kuris atitinka nuketėjusiojo ir liudytojų nurodytas aplinkybes. Dėl to, kas paskambino Bendrajam pagalbos centrui ir pranešė apie sumuštą nukentėjusįjį, jokių abejonių taip pat nekyla, ši aplinkybė byloje nustatyta objektyviai. Duomenys apie įvykio registravimą (1 t., b. l. 17), objektų apžiūros protokolas, kuriame užfiksuotas pokalbio su Bendrojo pagalbos centro operatoriumi, turinys (1 t., b. l. 32, 33) neabejotinai patvirtina, kad skambino būtent liudytoja B. B., t. y. patvirtina nukentėjusiojo ir liudytojos B. B. dėl šios aplinkybės duotus parodymus.

8.4. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų turinio analizė, jų palyginimas tarpusavyje ir su kitais rašytiniais bylos duomenimis, paneigia apeliacinio skundo argumentus dėl šių asmenų parodymų prieštaringumo ir nepatikimumo. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiojo J. V. ir liudytojos B. B. parodymai iš esmės yra nuoseklūs, įtikinami, vieni kitiems neprieštarauja, vieni kitus papildo, atitinka faktines aplinkybes, juos patvirtina kitų liudytojų parodymai, rašytiniai bylos duomenys. Todėl jais netikėti ir nesivadovauti nėra pagrindo. Šios išvados pagrįstumo apelianto skunde nurodomi argumentai nepaneigia.

9. Apeliaciniame skunde nemažai dėmesio skiriama aplinkybių dėl nusikaltimo padarymo vietos analizei, akcentuojamas nukentėjusiojo J. V. parodymų dėl šios aplinkybės nenuoseklumas, šią aplinkybę laikant veiksniu, sutrukdžiusiu teismui teisingai nustatyti faktines nusikalstamos veikos aplinkybes ir priimti teisingą nuosprendį. Vertinant skundo argumentų dėl nusikaltimo padarymo vietos pagrįstumą visų pirma pažymėtina, kad klausimas dėl nusikaltimo padarymo vietos buvo keliamas ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nuosprendyje dėl šios aplinkybės motyvuotai pasisakyta. Iš tikrųjų nukentėjusysis J. V. 2020 m. sausio 1 d. pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką (1 t., b. l. 8–10), 2020 m. vasario 25 d. liudytojo apklausos protokole (1 t., b. l. 48, 49), 2020 m. birželio 12 d. civiliniame ieškinyje (1 t., b. l. 64, 65) nurodė, kad kaimyno E. B. buvo sumuštas šalia daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) laiptinės durų. Tačiau 2020 m. birželio 12 d. liudytojo apklausos protokole (1 t., b. l. 52, 53) ir vėliau duodamas paaiškinimus teisme (2 t., b. l. 115, 116) nukentėjusysis savo parodymus dėl nusikaltimo vietos patikslino, paaiškino, kad kaimynas E. B. smūgius į veidą jam sudavė ne prie daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) laiptinės durų, o šio namo laiptinėje prie nukentėjusiojo ir jo draugės buto durų. Skirtingą nusikaltimo padarymo vietos nurodymą apeliantas vertina kaip nukentėjusiojo parodymų prieštaringumą, tačiau sutikti su tokiu vertinimu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Nors nukentėjusysis iš pradžių teigė, kad smūgius E. B. sudavė prie daugiabučio namo laiptinės durų, o vėliau patikslino, kad buvo sumuštas laiptinėje prie savo buto durų, įvykio vieta bendrąja prasme nėra iš esmės skirtinga – daugiabutis namas (duomenys neskelbtini). Be to pažymėtina, kad tikslią įvykio vietą – laiptinėje prie buto durų – nuo pat proceso pradžios nurodė kartu su nukentėjusiuoju buvusi liudytoja B. B., kuri šią aplinkybę įvardino apklausiama kaip liudytoja (2 t., b. l. 118, 119), šią aplinkybę nurodė ir kalbėdama su Bendrojo pagalbos centro operatore iš karto po įvykio (1 t., b. l. 32, 33). Pats nukentėjusysis J. V., nors pirminiuose parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu, teigė, kad buvo sumuštas prie daugiabučio namo laiptinės durų, į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams paaiškino, kad kaimynas, gyvenantis bute Nr. (duomenys neskelbtini), jam (nukentėjusiajam) į veidą trenkė laiptinėje (1 t., b. l. 17, 75, 78; 2 t., b. l. 151, 152), tokios pozicijos nuosekliai laikėsi ir nagrinėjant bylą teisme. Daugiabučio namo laiptinę, kaip nusikalstamos veikos padarymo vietą, nurodė ir kaip liudytojai apklausti L. B., Ž. M., G. V., kuriems ši aplinkybė buvo žinoma iš nukentėjusiojo J. V. ir B. B. pasakojimo apie su kaimynu įvykusį konfliktą (2 t., b. l. 129, 130, 142).

10. Taigi, nors nukentėjusysis iš tikrųjų pirminiuose parodymuose nurodė įvykio vietą, kuri neatitiko jo paties paaiškinimų į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams turinio bei nuoseklių liudytojų parodymų, teisėjų kolegija šios aplinkybės nelaiko turinčia esminės reikšmės nukentėjusiojo J. V. parodymų, kaip objektyvių ir patikimų, vertinimui. Dėl tikslios įvykio vietos šioje byloje esminių prieštaravimų nėra, šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas patikrino ištirdamas nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, rašytinius bylos duomenis, palygindamas juos tarpusavyje ir pagrįstai sprendė, kad šioje byloje įrodyta pripažintina aplinkybė, kad J. V. buvo sumuštas laiptinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), prie buto Nr. (duomenys neskelbtini), durų.

10.1. Apeliaciniame skunde keliant nusikalstamos vietos padarymo vietos klausimą, atkreipiamas dėmesys, kad nors byloje buvo pateiktas prašymas pakeisti kaltinimą, o iš nuosprendžio aprašomosios dalies galima spręsti, kad teismas sutinka su pakeistomis kaltinimo aplinkybėmis, apeliantas vis tik buvo pripažintas kaltu ir nuteistas ne pagal pakeistą, o pagal pirminį kaltinimą, kuriame nurodyta, kad J. V. sumuštas prie daugiabučio namo laiptinės durų. Ši aplinkybė, nuteistojo manymu, sudaro pagrindą manyti, kad teismas nepatikėjo J. V. ir B. B. parodymais ir nustatė, kad įvykis vis tik vyko prie laiptinės durų. Šie apelianto teiginiai nėra pagrįsti.

10.2. BPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokuroras <...> turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Šiame prašyme turi būti išdėstytos šios iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės. Teismas, gavęs tokį prašymą <...>, apie tai nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams, jiems įteikiami šio prašymo nuorašai. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą, nuosprendyje gali būti paliekamos ir kaltinamajame akte nurodytos veikos faktinės aplinkybės.

10.3. Kaltinamajame akte aprašant E. B. inkriminuoto nusikaltimo, kvalifikuoto pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, faktines aplinkybes nurodyta, kad E. B. kaltinamas nusikalstamą veiką padarę (duomenys neskelbtini), šalia daugiabučio namo laiptinės durų (2 t., b. l. 93). Pagal kaltinamajame akte nurodytas nusikalstamos veikos faktines aplinkybes byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (2 t., b. l. 107). Teisminio bylos nagrinėjimo metu prokurorė pateikė prašymą dėl kaltinimo pakeitimo, prašydama pakeisti E. B. pareikštą kaltinimą jį išdėstant taip: E. B. kaltinamas tuo, kad 2020 m. sausio 1 d. apie 00.05 val. bendroj naudojimo pirmo aukšto laiptinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), prie burto Nr. (duomenys neskelbtini) durų, tyčia, be jokios priežasties kumščiu ne mažiau kaip du kartus sudavė nukentėjusiajam J. V. į veidą, tokiu būdu mušdamas padarė jam odos nubrozdinimą kairėje kaktos pusėje, kairėje apatinės lūpos pusėje, kraujosruvą kairėje apatinės lūpos pusėje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiuose E. B. veiksmuose yra požymiai nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje (2 t., b. l. 169, 170). Iš prašyme dėl kaltinimo pakeitimo baudžiamojoje byloje nurodytų aplinkybių matyti, kad kaltinimo keitimas susijęs su nusikalstamos veikos padarymo vietos ir nukentėjusiajam padarytų sužalojimų vietos (lokalizacijos) tikslinimu.

10.4. BPK 305 straipsnyje nurodyti apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliami reikalavimai. Pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Kauno apylinkės teismas 2021 m. sausio 28 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje (iš karto po nuosprendžio įžanginės dalies) nustatė, kad E. B. ne mažiau kaip du kartus kumščiu sudavė nukentėjusiajam į veidą (duomenys neskelbtini), šalia daugiabučio namo laiptinės durų. Tačiau iš nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymų vertinimo ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pripažino nustatytomis būtent prokurorės prašyme dėl kaltinimo pakeitimo baudžiamojoje byloje nurodytas faktines nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. teismas nustatė, kad E. B. 2020 m. sausio 1 d. apie 00.05 val. bendrojo naudojimo pirmo aukšto laiptinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), prie burto Nr. (duomenys neskelbtini) durų, tyčia, be jokios priežasties kumščiu ne mažiau kaip du kartus sudavė nukentėjusiajam J. V. į veidą, tokiu būdu mušdamas padarė jam odos nubrozdinimą kairėje kaktos pusėje, kairėje apatinės lūpos pusėje, kraujosruvą kairėje apatinės lūpos pusėje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Taigi nors pirmosios instancijos teismas iš tikrųjų nuosprendžio aprašomojoje dalyje iš karto po įžanginės dalies nurodė ne išnagrinėjus bylą teisme nustatytas, o kaltinamajame akte nurodytas nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, nuosprendžio aprašomojoje dalyje dėstant byloje surinktų įrodymų vertinimo motyvus, ištirtais įrodymais pagrįstos E. B. inkriminuoto nusikaltimo faktinės aplinkybės vis tik buvo nustatytos. Todėl niekuo nepagrįsti yra apelianto samprotavimai, kad pirmosios instancijos teismas nepatikėjo J. V. ir B. B. parodymais dėl įvykio vietos ir tiksli įvykio vieta dėl prieštaringų nukentėjusiojo parodymų byloje liko nenustatyta. Pačiam nuteistajam jam inkriminuoto nusikaltimo faktinė aplinkybė, susijusi su nusikaltimo padarymo vieta, kaip galima spręsti iš jo paaiškinimų pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde, turinio, yra aiški, dėl jos E. B. teikė paaiškinimus tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde. Atsižvelgiant į paminėtą, teisėjų kolegija šio nuosprendžio turinio netikslumo nelaiko esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu, sutrukdžiusiu teismui teisingai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį.

11. Skunde taip pat teigiama, kad byloje liko neišaiškinta aplinkybė, kaip patruliai A. P. ir D. Č. apie įvykį gavo informaciją 00.05 val., nors iš jų paaiškinimų matyti, kad jie reagavo į pranešimą dėl to, kad kaimynas iš (duomenys neskelbtini) buto sumušė pranešėją, t. y. į B. B. pranešimą, kai ji kvietė policiją 00.27 val. Šie teiginiai nėra pagrįsti, juos paneigia baudžiamosios bylos duomenys. Tarnybiniame pranešime dėl (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) mieste registruojamų įvykių registro analizės nustatyta, kad 2020 m. sausio 1 d. 00.10 val. pranešėjas E. B. pranešė apie neadekvatų kaimyno elgesį, stumdymąsi, necenzūrinių žodžių vartojimą. 2020 m. sausio 1 d. 00.27 val. taip pat registruotas B. B. pranešimas, kad kaimynas laiptinėje ranka trenkė pranešėjos draugui kelis kartus į veidą (2 t., b. l. 72–74). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme kaip liudytojos apklaustos D. G. ir E. K. paaiškino, kad į įvykio vietą patruliai važiuoja tada, kai yra registruotas pranešimas ir važiuoja tie patruliai, kurie yra arčiausiai įvykio vietos (2 t., b. l. 162, 163). Tai patvirtino ir liudytojas D. Č., paaiškindamas, kad siunčiamas arčiausiai nurodyto adreso esantis ekipažas, iškviečia budėtojas, kuris pasako, koks adresas, kur vykti ir jie (patruliai) vyksta (2 t., b. l. 151). Šių liudytojų suinteresuotumas byloje nenustatytas (nėra duomenų, kad liudytojai būtų asmeniškai pažįstami su nukentėjusiuoju ar nuteistuoju), o kitos aplinkybės, teikiančios pagrindą manyti, kad patruliai šiuo atveju į įvykio vietą vyko ne pagal nustatytą tvarką, t. y. reaguodami į budėtojo pranešimą apie registruotą įvykį, šioje byloje nėra. Kitų objektų apžiūros protokole, kuriame užfiksuotas radijo ryšio stotelės garso įrašo turinys, objektyviai nustatyta, kad į (duomenys neskelbtini) patruliai išvyko pagal pirmąjį E. B. pranešimą ir tik jiems vykstant į įvykio vietą buvo gauta informacija apie papildomai gautą dar vieną, t. y. B. B., pranešimą, kad (duomenys neskelbtini) buto gyventojas „gavo“ į veidą nuo kaimyno (2 t., b. l. 68). Aplinkybėms dėl E. B. ir B. B. pranešimų registravimo laiko, dėl patrulių vykimo į įvykio vietą būtent pagal pirmąjį E. B. pranešimą esant objektyviai nustatytoms ir užfiksuotoms, patrulių apklausų protokoluose ikiteisminio tyrimo metu nurodytas netikslus pranešimo gavimo laikas neturi esminės reikšmės. Liudytojai D. Č. ir D. G. neneigė, kad 2020 m. birželio 10 d. liudytojo apklausos protokoluose nurodytas pranešimo apie įvykį (duomenys neskelbtini) laikas – apie 00.05 val., galėjo būti įrašytas suklydus, tačiau ši klaida nelaikytina esmine, kadangi, kaip minėta, pranešimų apie įvykį gavimo laikas, taip pat tai, į kurį pranešimą reaguojant buvo pasiųstas policijos ekipažas, yra objektyviai užfiksuotas.

12. Nuteistojo apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad patruliai apklausų protokoluose nurodė tokias aplinkybes, kurios jiems net negalėjo būti žinomos (dėl (duomenys neskelbtini) buto numerio, įvykio vietos prie buto durų), o tai, apelianto įsitikinimu, sudaro pagrindą manyti, kad tokias aplinkybes patruliams nurodyti ar įrašyti galėjo tik kitas suinteresuotas asmuo. Atsakant į šį skundo argumentą visų pirma pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje jokių objektyvių duomenų apie poveikį liudytojams ar ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikusių pareigūnų šališkumą nėra. Pats apeliantas, teigdamas, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo spaudžiamas prisipažinti dėl to, ko nepadarė, tyrimas vyko tendencingai siekiant jį apkaltinti, tokių teiginių teisingumą pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad E. B. buvo išaiškintos jo procesinės teisės, įteiktas pranešimas apie įtarimą, apie tiriamos nusikalstamos veikos aplinkybes apklaustas dalyvaujant pasirinktam gynėjui (2 t., b. l. 12,14, 19, 25, 27, 28, 30). Pastabų dėl apklausos protokolo turinio, apklausos eigos nei nuteistasis, nei gynėjas neturėjo, ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų neskundė. Kaip minėta, byloje liudytojų D. Č., A. P., taip pat jų apklausą vykdžiusios tyrėjos D. G., asmeninis suinteresuotumas šioje byloje nenustatytas. Byloje duomenų apie šių asmenų ryšius su nukentėjusiuoju ar nuteistuoju nėra. Apie tokių ryšių buvimą nenurodė ir pats nuteistasis. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad apelianto analizuojami 2020 m. birželio 11 d. liudytojų A. P. ir D. Č. apklausų protokolai buvo surašyti praėjus kuriam laikui po šioje byloje analizuojamo įvykio, todėl aplinkybės, kad nukentėjusįjį sumušė asmuo, gyvenantis bute Nr. (duomenys neskelbtini), o smurtas buvo panaudotas laiptinėje prie buto durų, šiems asmenims neabejotinai galėjo būti žinomos, kadangi būtent jie vyko į įvykio vietą ir bendravo su nukentėjusiuoju J. V., apie ką ir nurodė minėtuose apklausų protokoluose.

13. Šių aplinkybių kontekste akcentuotina, kad BPK 20 straipsnio nuostatos suponuoja bylą nagrinėjančio teismo pareigą vertinti ne atkirtus bylos duomenis, jų fragmentus, o duomenų, atitinkančių įrodymams keliamus reikalavimus, visumą. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais įrodymų vertinimo motyvais, savo nesutikimą grindžia iš liudytojų parodymų konteksto išskirtomis atskiromis frazėmis ar teiginiais, atskirais įrodymais, tačiau toks selektyvus bylos duomenų vertinimas skundžiamame nuosprendyje išdėstyto, BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančio įrodymų vertinimo nepaneigia. Apeliaciniame skunde iš esmės yra keliamos tos pačios versijos ir abejonės dėl įrodymų patikimumo, kurios buvo keliamos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šio teismo buvo patikrintos ir įvertintos. Bylos duomenys patvirtina, kad siekiant pašalinti abejones dėl 2020 m. birželio 10, 11 d. liudytojų D. Č. ir A. P. apklausų protokoluose esančiu netikslumų ir atliktų taisymų, įvykių registravimo ROIK aplinkybių, patrulių siuntimo į įvykio vietą aplinkybių, nuteistojo apklausos ikiteisminio tyrimo metu, buvo iškviestos ir apklaustos liudytojos D. G., E. K., jų parodymų turinys išsamiai aprašytas nuosprendyje ir įvertintas kitų bylos įrodymų kontekste. Tai, kad apeliantas nesutinka su byloje surinktų įrodymų vertinimu ir nustatytas faktines aplinkybes bei įrodymų turinį interpretuoja kitaip, negu teismas, nėra pagrindas konstatuoti, kad įrodymai buvo įvertinti neteisingai, o teismo išvados yra nepagrįstos.

14. Skunde nemažai dėmesio skiriama aplinkybėms apie konfliktiškus nuteistojo ir nukentėjusiojo santykius, skundų rašymą dėl nukentėjusiojo bute keliamo triukšmo, šuns nepriežiūros, tačiau šių aplinkybių vertinimas nagrinėjamoje byloje neturi esminės reikšmės. Konfliktiškų santykių su E. B. ir A. B. nukentėjusysis J. V. ir jo draugė B. B. neneigė. Aplinkybę, kad E. B. ir A. B. ne kartą kreipėsi dėl galimai daromų pažeidimų (duomenys neskelbtini) (nukentėjusiojo J. V. gyvenamosios vietos adresas), patvirtina ir bylos duomenys (2 t., b. l. 72–74). Tačiau šios aplinkybės savaime neįrodo, kad nukentėjusysis J. V. ir B. B. apie įvykį davė melagingus parodymus, taip siekdami nepagrįstai apkaltinti nuteistąjį. Kaip jau minėta, E. B. kaltė nuosprendyje yra grindžiama ne tik nukentėjusiojo J. V., liudytojos B. B. parodymais, bet ir juos patvirtinančiais kitais bylos duomenimis – liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, kurie išsamiai išanalizuoti ir įvertinti skundžiamame nuosprendyje ir dar kartą aptarti šioje nutartyje. Esminiai prieštaravimai nukentėjusiojo, liudytojų parodymuose, juos patvirtinančiuose rašytiniuose įrodymuose, nebuvo nustatyti. Vertinant nuteistojo E. B. parodymus jų patikimumo aspektu pažymėtina, kad nors nuteistasis savo kaltę nuosekliai neigė ir nurodė aplinkybes, kad būtent nukentėjusysis netinkamai elgėsi, šias aplinkybes patvirtino ir kaip liudytojai apklausti žmona A. B. ir sūnus D. B., tačiau dėl konfliktinės situacijos prie daugiabučio namo laiptinės šių asmenų parodymai taip pat nėra nuoseklūs ir tai, esant aukščiau aptartų aplinkybių visumai, taip pat kelia abejones dėl jų patikimumo ir objektyvumo. Kaip liudytoja apklausta A. B. teigė, kad kaimynas iš buto Nr. (duomenys neskelbtini), pastūmė sutuoktinį (E. B.), rankos kumščiu kartą ar du smūgiavo į šoną (2 t., b. l. 116), nors tokių aplinkybių (dėl smūgių sudavimo) pats nuteistasis nenurodė nei duodamas parodymus teisme (2 t., b. l. 152, 153), nei pokalbio su Bendrojo pagalbos centro operatoriumi metu (2 t., b. l. 59, 60). Kaip liudytojas apklaustas nuteistojo sūnus D. B. patvirtino tik tai, kad girdėjo kaimyno, gyvenančio bute pirmame aukšte, keliamą triukšmą, rėkavimą, keiksmažodžius, tačiau apie tai, kad tėvas (E. B.) būtų kaimyno pastumtas ar sumuštas, liudytojas nenurodė (2 t., b. l. 141).

15. Įvertinus aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą, konstatuojama, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai vertinant įrodymus nebuvo padaryti, teismas teisingai nustatė E. B. veiksmuose visus, tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, juos pagrindė bylos įrodymais ir pagrįstai E. B. pripažino kaltu dėl šio nusikaltimo padarymo. Byloje surinkti, pirmosios instancijos teismo betarpiškai ištirti ir įvertinti, bei šioje nutartyje dar kartą aptarti įrodymai patvirtina, kad E. B., tyčia suduodamas rankomis ne mažiau du smūgius nukentėjusiajam į veidą, padarė nukentėjusiajam sužalojimus, kurie atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Taigi, baudžiamasis įstatymas E. B. pritaikytas teisingai, bausmė paskirta nepažeidžiant BK 54 straipsnio reikalavimų, individualizuota tinkamai. Apeliacinio skundo argumentai nuosprendyje padarytų išvadų dėl E. B. kaltės nepaneigia, nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti nėra pagrindo.

16. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, kurias sudaro 230,94 Eur (3 t., b. l. 27). Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis E. B. šioje byloje sudarė susitarimą su advokatu Albertu Trumpuliu, kuris ir gynė nuteistąjį nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo E. B. neišieškotinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. B. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo E. B. valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurias sudaro 230,94 Eur, neišieškoti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.