Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Rimas Švirinas Baudžiamoji byla Nr. 1A-522-319-2014

Teisėjas Bronislovas Liatukas Teisminio proceso Nr. 1-25-1-00084-2014-8

2014 m. liepos 2 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimo Švirino, teisėjų Jūratės Jakubonienės, Egidijaus Jono Grigaravičiaus, sekretoriaujant Agnei Ramanauskienei, dalyvaujant prokurorei Editai Sangavičiūtei, nuteistojo L. D. gynėjui advokatui Vaclovui Kaminskiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. D. apeliacinį skundą dėl 2014 m. balandžio 8 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo L. D. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, atliekant bausmę pataisos namuose. Priteista iš L. D. nukentėjusiajam M. S. 500 (penki šimtai) litų, turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. D. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2014 m. sausio 17 d., apie 13.30 val., Kaune, Sukilėlių pr. (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą – užkišdamas savo ranką už nugaros bei grasindamas papjauti nukentėjusįjį M. S., pagrobė iš nukentėjusiojo rankų mobiliojo ryšio telefoną „Nokia Lumia 800“ su SIM kortele 500 litų vertės, padarydamas nukentėjusiajam M. S. 500 litų turtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti teismo nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo L. D. apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su visa baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, jog ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas vyko vadovaujantis BPK normomis, apylinkės teismas L. D. kaltu pripažino vadovaujantis byloje surinktais įrodymais, tinkamai juos įvertindamas, skirdamas bausmę pagrįstai vadovavosi BK 54 straipsnio, 55 straipsnio, 61 straipsnio nuostatomis, BPK normų reikalavimų nepažeidė, civilinio ieškinio klausimą išsprendė tinkamai.

Apeliantas nuo pat bylos tyrimo pradžios kaltę neigė, tvirtindamas, kad įvykio vietoje nebuvo ir M. S. neapiplėšė, nes tuo metu buvo namuose. Taip pat nurodo, kad teismas negalėjo jo kaltę grįsti vien tik nukentėjusiojo parodymais, kurie prieštaringi. Iš byloje surinktų ir teismo ištirtų įrodymų matyti, kad šie apelianto argumentai yra nepagrįsti, nes neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Teismas ištyrė visus byloje surinktus įrodymus ir, įvertinęs juos kitų bylos duomenų kontekste, padarė teisingas ir objektyvias išvadas dėl jų patikimumo ir teisingumo. Kiekvieno įtariamojo ar kaltinamojo teisė duoti teisingus ar melagingus parodymus, taip pat juos keisti, o teismo pareiga yra juos vertinti kitų bylos duomenų kontekste ir spręsti, ar jais remtis kaip patikimais įrodymais. Aukštesnysis teismas, įvertinęs L. D. parodymus ir juos sugretinęs su kitais bylos duomenimis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog nuteistojo parodymai yra gynybinio pobūdžio, prieštaraujantys ne tik nukentėjusiojo parodymams, kuriais teismas nematė pagrindo abejoti, bet ir kitiems byloje surinktiems įrodymams.

Nukentėjusysis M. S. nuo bylos tyrimo pradžios nurodė iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes, kad buvo kartu su A. V., kai susitiko pažįstamą L. D., šis jį pakvietė eiti į laiptinę pasikalbėti. A. V. norėjo eiti kartu su juo, bet kaltinamasis pasakė: ko sekioji, todėl A. V. liko prie laiptinės, laiptinėje nukentėjusysis iš dešinės kelnių kišenės išsitraukė savo mobiliojo ryšio telefoną „Nokia Lumia 800“, pažiūrėjo kiek valandų ir pasakė L. D., tuomet šis kaire ranka stvėrė už jo telefono, o kai M. S. jo nepaleido iš rankų, tada kaltinamasis savo dešinę ranką užsikišo už nugaros, pasakydamas „paleisk arba padursiu“, dėl ko nukentėjusysis pagalvojo, kad kaltinamasis turi peilį ir tada telefoną paleido, peilio L. D. rankose nematė, ar jis jį turėjo, nežino, tačiau išsigando, kaltinamasis pagriebęs telefoną išėjo iš laiptinės, paskui jį išėjo ir M. S., nuėjo prie A. V. ir jam pasakė, kad iš jo kaltinamasis laiptinėje atėmė telefoną. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad pareiškime bei pirmojoje apklausoje neteisingai nurodė aplinkybes dėl pagrobtų pinigų ir kad matė pas apeliantą peilį, tačiau argumentuotai paaiškino, dėl ko nurodė tokias aplinkybes. Teisme jis davė tokius pat parodymus, kaip ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, jau patikslinęs visas įvykio aplinkybes, todėl teigti, kad nukentėjusysis parodymus keitė ir juos laikyti nenuosekliais ir prieštaringais, nėra jokio pagrindo. Be to, kad nukentėjusiojo parodymai nuoseklūs, jie laikytini apelianto kaltės įrodymu ir todėl, kad juos patvirtino apklaustų liudytojų parodymai bei rašytinė bylos medžiaga. Liudytojas A. V. davė iš esmės tapačius parodymus kaip ir nukentėjusysis. Jis nurodė, kad paties plėšimo nematė, tačiau patvirtino, kad įvykio dieną būdamas kartu su M. S., sutiko būtent L. D., kuris kartu su nukentėjusiuoju buvo laiptinėje ir atokiau nuo jo kalbėjosi. Jiems išsiskyrus priėjęs M. S. pasakė, kad L. D. iš jo pagrobė telefoną. Liudytojas anksčiau nebuvo matęs kaltinamojo, tačiau atpažino jį asmens parodymų atpažinti pagal nuotraukas metu (b. l. 29-30). Liudytoja K. K., apelianto pažįstama, parodė, kad gali būti, jog 2014-01-18, ji susitiko su L. D. ir jis davė jai mobilaus ryšio telefoną, į kurį ji buvo įdėjusi savo SIM kortelę. Ji naudojosi telefonu, tačiau po kelių dienų šį telefoną pasiėmė L. D. pasakydamas, kad kilo kažkokios tai problemos. Byloje esanti informacija apie nukentėjusiajam priklausančio telefono naudojimą patvirtina, kad 2014-01-18 jo telefone buvo naudotasi SIM kortele numeriu 8 603 04915 ( b. l. 21-22), būtent šį numerį, kaip savo SIM kortelės, parodymuose nurodė liudytoja K. K. (b. l. 23-24).

Apeliantas teigia, jog nukentėjusysis duoda jį kaltinančius parodymus įkalbėtas jo brolių, tačiau byloje nėra jokių tai patvirtinančių duomenų, o be to, liudytojai A. V. ir K. K., taip pat davė parodymus, kurie iš esmės patvirtina nukentėjusiojo versiją, tačiau šie liudytojai neturėjo jokio motyvo duoti apeliantui nepalankius parodymus. Kaip paminėta aukščiau, tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų parodymus patvirtina ir neginčijami rašytiniai bylos duomenys. Tuo tarpu kaltinamasis nuosekliai savo kaltę neigia, tačiau kodėl byloje surinkti įrodymai paneigia jo versiją, paaiškinti negali.

Taigi, iš visų bylos įrodymų viseto analizės darytina neabejotina išvada, kad L. D. grasindamas panaudoti fizinį smurtą prie nukentėjusįjį, pagrobė jo mobilaus ryšio telefoną, t.y. apiplėšė nukentėjusįjį M. S.. Apelianto nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

Teismas, skirdamas L. D. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė (BK 54 str.). Atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, į individualias jo asmenines savybes. Jis padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą, esant neginčytiniems jo kaltės įrodymams savo kaltę apeliantas neigė. Praeityje jis teistas tris kartus, už panašius ir analogiškus, turinio pobūdžio nusikaltimus, teistumai neišnykę. Jam, kaip recidyvistui (BK 27 str. 1 d.), pagrįstai paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Įvertinus aukščiau paminėtas aplinkybes, atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, jam paskirta švelnesnė nei sankcijos vidurkis bausmė nelaikytina per griežta.

Įvertinus aptartas aplinkybes daroma išvada, kad apylinkės teismo nuosprendis yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas, kad jo keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Byloje gautas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštas, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos L. D., išlaidas iki 2014 m. birželio 17 d. sudaro 20 (dvidešimt) litų dydžio advokato užmokestis. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Tokios pat nuomonės yra ir Lietuvos apeliacinis ir Lietuvos Aukščiausiasis teismai (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-06-13 nutartis byloje Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-17 nutartis byloje Nr. 2K-322/2014).). Remiantis išdėstytu, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo L. D. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo L. D. apeliacinį skundą atmesti.