- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-11
- Bylos Nr.
- 1A-539-387-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-18-1-00794-2012-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algimantas Valantinas (pirm.), Vitalija Norkūnaitė, Rosita Patackienė
- Nuteistasis
- V. V.
- Nukentėjusysis
- E. V.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Valantino,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. ir jo gynėjo advokato apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-04-24 nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą BK 176 str. 1 d., ir nubaustas 37 MGL (4810 Lt) bauda, jos mokėjimą išdėstant 9 mėnesių laikotarpiui, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, įmokas mokant iki einamojo mėnesio paskutinės dienos, nustatant pirmą įmoką – 810 Lt, bei kitas įmokas – po 500 Lt kas mėnesį.
V. V. skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – iki bausmės vykdymo pradžios palikta nepakeista.
E. V. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, priteisiant iš UAB „Vilnista“ E. V. naudai 3000 Lt turtinei ir 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. V. nuteistas už tai, kad būdamas UAB „VILNISTA“, įmonės kodas 186141914, 2012 m. vasario 23 d. generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 09 „Dėl darbų vadovo paskyrimo“ paskirtas įgaliotu asmeniu, t. y. nuo 2012-02-23 paskirtu atsakingu statybos darbų vadovu bei atsakingu už darbų saugą statybos objekte Pilaitės sodų 6-ojoje gatvėje, Vilniuje, atliekant vandentiekio ir nuotekų sistemų išvystymą Buivydiškėse, vandentiekio ir nuotekų tinklų prijungimą prie Vilniaus miesto tinklų, pažeidęs Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (Žin., 2003, Nr. 70-3170) 14 straipsnio 1 dalį, Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų, patvirtintų 2008-01-15 (Žin., 2008 Nr. 10-362) 4 priedo 42.1 punktą, Mokymo ir atestavimo darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais bendrųjų nuostatų, patvirtintų 2011-06-17 (Žin., 2011, Nr. 76-3683) 5 punktą, Saugos ir sveikatos norminį teisės aktą - Specialiųjų darbo vadovo pareiginės instrukcijos, patvirtintos 2009-10-14, 7.12 punkto reikalavimus, t. y. neužtikrinęs, kad darbo vietos aplinka atitiktų įstatymo ir kitų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus, ir būtų įrengta taip, kad dirbantys darbuotojai būtų apsaugoti nuo galimų traumų, jų darbo aplinkoje nebūtų sveikatai kenksmingų ir pavojingų rizikos veiksnių, nesiėmė reikiamų dirbant tranšėjoje saugos priemonių, kurios užtikrintų šlaitų pylimų patikimumą, neužtikrino saugų darbą, aplinkos apsaugą bei tinkamas sąlygas statybvietėje, prieš pradedant dirbti pavojingus darbus, neapmokė ir neatestavo pagalbinio darbininko E. V. darbams iškasose, dėl to darbuotojas nebuvo tinkamai instruktuotas darbo vietoje apie pavojingus veiksnius bei konkrečius jų poveikio išvengimo būdus ir dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas žmonėms, t. y. 2012-04-19, apie 10:40 val., E. V. einant tranšėja staiga nuslinko dalis šlaito ir smėlingas gruntas prispaudė E. V. iki krūtinės ląstos prie kito tranšėjos šlaito, dėl ko E. V. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs politrauma: dubens srities suspaudimu, gaktinės sąvaržos ir kairio kryžmeninio klubo sąnario plyšimais (prasiskyrimais) bei kairio klubakaulio ir stuburo juosmens 3, 4, 5 slankstelių skersinių kairės pusės ataugų lūžimais; šlapimo pūslės sumušimu, atsiradusiems dėl vieno trauminio faktoriaus poveikio (žemių užgriuvimo).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu V. V. ir jo gynėjas advokatas (toliau - apeliantai) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-04-24 nuosprendį ir nutraukti bylą V. V. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi neatitinka faktinių bylos aplinkybių bei priimtas netinkamai aiškinat ir pritaikant teisės aktus, reglamentuojančius darbuotojų saugą darbe. Apeliantų teigimu, dėl pastarosios priežasties buvo padaryta neteisinga išvada, jog V. V. gali būti nusikalstamos veikos, numatytos BK 176 str. 1 d., subjektu. V. V. teisių ir pareigų darbuotojų saugoje nustatymui esminę reikšmę turi nelaimingo atsitikimo metu galiojęs LR Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas (toliau - Įstatymas). Vadovaujantis Įstatymo 11 str., 12 str., galima išvada, jog šis teisės aktas numato 2 kategorijas darbuotojų, atsakingų už saugų darbą ir sveikatą: patį darbdavį, jo administracijos vadovą ir darbdavio įgaliotus asmenis. Apeliantų teigimu, V. V. nebuvo nukentėjusiojo darbdavys, todėl vien dėl to negali būti nusikalstamos veikos, numatytos BK 176 str. 1 d., subjektu.
Apeliantų manymu, negalima sutikti su teismo išvada, jog V. V. tiek lokaliniais, tiek viešaisiais teisės aktais buvo priskirtos tam tikros pareigos darbuotojų saugos ir sveikatos srityje. Nelaimingo atsitikimo metu galiojęs statybos techninis reglamentas „Statybos darbai“ STR 1.08.02:2002 (toliau - Reglamentas) numato 3 kategorijas statybos objektų vadovų: statinio statybos vadovą, statinio statybos bendrųjų darbų vadovą ir statinio statybos specialiųjų darbų vadovą. Apeliantai pažymi, jog byloje neginčytinai nustatyta, kad statinio statybos vadovu buvo paskirtas M. D., o V. V. buvo statinio statybos specialiųjų darbų vadovu. Reglamento 59.16 punktas reglamentuoja esminį dalyką, nustatant kaltą asmenį dėl atsiradusių padarinių – kad statinio statybos vadovas be kita ko privalo užtikrinti darbų saugą statybos objekte. Apeliantų nuomone, vadovaujantis šiuo teisės aktu, atsakingu asmeniu laikytinas ne V. V., bet M. D.. Apeliantų manymu, UAB „Vilnista“ generalinis direktorius 2012-02-23 įsakymu Nr. 09 negalėjo pakeisti aukštesnės galios teisės akto numatyto teisinio reguliavimo darbuotojų saugos srityje ir perkelti tam tikras pareigas šioje srityje V. V.. Vertinant 2012-02-23 įsakymo reikšmę V. V. baudžiamajai atsakomybei kilti, esminę reikšmę turi Reglamento 59.31 punkte numatyta statinio statybos vadovo teisė paskirstyti 59.16 punktu numatytas funkcijas tarp savęs ir jo vadovaujamoje grupėje dirbančių statybos bendrųjų ir specialiųjų darbų vadovų, jo paties patvirtintu dokumentu. Apeliantų manymu, pastarosios aplinkybės patvirtina, kad aptariamas įsakymas yra niekinis, kadangi ne generalinis direktorius, bet M. D. galėjo perduoti apeliantui visas ar dalį savo pareigų darbuotojų saugos srityje. Reglamentas net nesuteikė generaliniam direktoriui tokios teisės. Apeliantų manymu, jeigu M. D. to nepadarė, tai ir atsakomybė už šių funkcijų nevykdymą kyla jam pačiam, o ne V. V..
Šalies argumentai
Apeliantų teigimu, 2012-02-23 įsakymas Nr. 09 negali būti laikomas V. V. kaltę patvirtinančiu įrodymu, kadangi teismas, darydamas savo išvadas, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir principus. Pagal formuojamą teismų praktiką, vien tai, jog šiame įsakyme yra ne apelianto parašas (V. V. parodymai dėl to nėra paneigti), reiškia, jog įsakymas negali būti vertinamas kaip darbdavio teisėtai, savalaikiai, teisės aktais nustatyta tvarka išreikšta valia dalį funkcijų darbuotojų saugos srityje perduoti asmeniškai apeliantui. Tai pat apeliantai nesutinka su teismo išvada, jog V. V. buvo žinoma apie jo priėmimą bei apie jam tam tikrų pareigų perdavimą. Apeliantų teigimu, jau vien tai, kad įsakyme padaryta akivaizdi apsirikimo klaida sukelia pagrįstas abejones dėl jo surašymo laiko. Be to, UAB „Vilnista“ nėra priimtas kitas įsakymas ištaisant padarytą klaidą, todėl laikytina, jog jis įsigaliojo taip, kaip nurodyta pačiame įsakyme – nuo 2012-11-24. Taigi nelaimingo atsitikimo metu jis negaliojo. Apeliantų nuomone, priešingai nei nurodė teismas, šio įsakymo turinys nepatvirtina, jog šiuo įsakymu už darbų saugą atsakingu asmeniu buvo paskirtas V. V.. Pastarojo pareigos yra numatytos įsakymo 2.1.-2.9. papunkčiuose, o 3 punktas jau yra visiškai savarankiška įsakymo sudėtinė dalis, kurioje nėra tiesiogiai nurodyta, kuriems iš įsakyme paminėtų asmenų (M. D. ar V. V.) jis skirtas. Apeliantų teigimu, sistemiškai aiškinant aptariamo įsakymo 3 bei 3.1. punktus akivaizdu, jog įsakymo 3 p. yra skirtas ne apeliantui, bet kitam asmeniui.
Apeliantų nuomone, apylinkės teismas nepagrįstai vienu iš veikos baudžiamumo požymių nurodo LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro ir LR Aplinkos ministro 2008-01-15 įsakymu Nr. A1-22/D1-34 patvirtintų „Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų“ (toliau - Nuostatai) 4 priedo 42.1. punkto reikalavimų pažeidimą. Šis teisės aktas darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų užtikrinimo pareigą uždeda darbdaviui. Tuo tarpu V. V. nėra nukentėjusiojo darbdavys, darbdavio atskiru sprendimu ar potvarkiu nėra įgaliotas įgyvendinti darbuotojų saugos ir sveikatos prevencines priemones įmonėje, todėl Nuostatų pažeidimu apeliantas apkaltintas nepagrįstai.
Taip pat, pasak apeliantų, V. V. nepagrįstai inkriminuotas Specialiųjų darbų vadovo pareiginės instrukcijos (toliau – Instrukcija) 7.12 papunkčio reikalavimų pažeidimas, kadangi šis teisės aktas netaikytinas apeliantui. Apeliantai pažymi, jog sistemiškai aiškinant šio teisės akto turinį bei jo atitikimą aukštesnę galią turintiems teisės aktams, akivaizdu, jog Instrukcija, nors ir pavadinta Specialiųjų darbų vadovo pareigine instrukcija, tačiau negali būti taikoma V. V., kadangi joje numatomos statinio statybos vadovo ir meistro pareigos. Pastarosios yra perkeltos iš Reglamento 59 punkto.
Apeliantai ginčija ir mokymo bei atestavimo darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais bendrųjų nuostatų 5 p. pažeidimo inkriminavimą V. V.. Jų teigimu, UAB “Vilnista“ darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos vadovu buvo paskirtas J. S., kuris taip pat buvo atsakingas už darbuotojų mokymą ir instruktavimą. Apelianto nuomone, priešingai nei nurodė teismas, V. V. įvykdė paskyroje – leidime Nr. 13 numatytą priemonę – prieš pradedant kasimo darbus, supažindino darbuotojus su rizikos faktoriais, saugos instrukcijomis atliekant statybos darbus, todėl teismui nebuvo pagrindo daryti išvados apie instruktavimo dėl saugaus darbo pareigų nevykdymo.
Šalies argumentai
Apeliantai nurodo, jog net pripažinus V. V. tinkamu BK 176 str. 1 d. numatytos veikos subjektu, negalima jo veiksmų atliekant žemės kasimo darbus laikyti kaltais. Pažymi, kad pagal UAB „Vilnista“ 2012 m. vasario mėn. paruoštą „Vandentiekio ir nuotekų sistemų išvystymas Buivydiškėse, vandentiekio ir nuotekų tinklų prijungimas prie Vilniaus miesto tinklų“ vamzdynų klojimo technologinę kortelę, paruoštą administracijos vadovo A. V. ir statybos darbų vadovo M. D., tranšėja turėjo būti kasama ją šlaituojant ir tik vykdant kasimo darbus šalia požeminių įrenginių, pamatų, šulinių, kanalų ir kitų objektų, t. y. ten, kur nebuvo techninių galimybių šlaituoti, kasamą tranšėją buvo būtina sutvirtinti atitinkamomis palaikančiomis konstrukcijomis arba įrengti klojinius. V. V. laikėsi pastarosios kortelės reikalavimų ir pats, priešingai technologinės kortelės reikalavimams, savarankiškai negalėjo numatyti vykdomų darbų saugos reikalavimų. Be to, pasak apeliantų, teismas nesiaiškino, ar bendrovėje tuo metu iš viso buvo reikalinga įranga (klojiniai, apsauginės sienutės ir pan.). V. V. žiniomis, tokios įrangos apskritai nebuvo. Taigi apeliantas negalėjo užtikrinti saugių darbo sąlygų dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Be to, apeliantų teigimu, teismas nemotyvavo išvados, jog kasamos tranšėjos kraštai nebuvo tinkamai šlaituojami, nes tokiai išvadai pagrįsti reikalingos specialios žinios. Kitą vertus, byloje esantys duomenys nepatvirtina, jog kasamos tranšėjos gylis toje vietoje, kur įvyko nelamingas atsitikimas, buvo 2 metrai.
Teismo posėdžio metu V. V. ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti, nukentėjusysis – spręsti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal BK 176 straipsnio 1 dalį atsako darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, pažeidęs darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, jeigu dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas žmonėms, avarija ar atsirado kitokių sunkių padarinių. BK 176 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma yra blanketinė, ją taikant būtina nustatyti, kokie darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe įstatymų reikalavimai buvo pažeisti. Kiekvienu konkrečiu atveju analizuojami tie įstatymai ir poįstatyminiai bei lokalinio pobūdžio teisės aktai, kuriuose įtvirtintos konkrečios darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui nustatytos pareigos, sprendžiama, ar tų pareigų buvo laikomasi. Baudžiamajai atsakomybei taikyti būtina nustatyti ir priežastinį ryšį tarp atsiradusių padarinių ir veikos, dėl kokių konkrečių norminių aktų reikalavimų pažeidimų jie atsirado. Priežastinio ryšio nustatymas tarp darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimo ir nelaimingo atsitikimo, avarijos ar kitokių sunkių padarinių, kaip minimumas, suponuoja išvadą, jog be šių pažeidimų nebūtų ir išvardytų padarinių. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 176 straipsnį galima esant tiek tyčinei, tiek neatsargiai kaltei.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. V., būdamas UAB „VILNISTA“ 2012 m. vasario 23 d. generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 09 „Dėl darbų vadovo paskyrimo“ paskirtas įgaliotu asmeniu, t. y. nuo 2012-02-23 paskirtu atsakingu statybos darbų vadovu bei atsakingu už darbų saugą statybos objekte Pilaitės sodų 6-ojoje gatvėje, Vilniuje, atliekant vandentiekio ir nuotekų sistemų išvystymą Buivydiškėse, vandentiekio ir nuotekų tinklų prijungimą prie Vilniaus miesto tinklų, pažeidęs Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (Žin., 2003, Nr. 70-3170) 14 straipsnio 1 dalį, Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų, patvirtintų 2008-01-15 (Žin., 2008 Nr. 10-362) 4 priedo 42.1 punktą, Mokymo ir atestavimo darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais bendrųjų nuostatų, patvirtintų 2011-06-17 (Žin., 2011, Nr. 76-3683) 5 punktą, Saugos ir sveikatos norminį teisės aktą - Specialiųjų darbo vadovo pareiginės instrukcijos, patvirtintos 2009-10-14, 7.12 punkto reikalavimus, t. y. neužtikrinęs, kad darbo vietos aplinka atitiktų įstatymo ir kitų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus, ir būtų įrengta taip, kad dirbantys darbuotojai būtų apsaugoti nuo galimų traumų, jų darbo aplinkoje nebūtų sveikatai kenksmingų ir pavojingų rizikos veiksnių, nesiėmė reikiamų saugos priemonių dirbant tranšėjoje, kurios užtikrintų šlaitų pylimų patikimumą, neužtikrino saugaus darbo, aplinkos apsaugos bei tinkamų sąlygų statybvietėje, prieš pradedant dirbti pavojingus darbus, neapmokė ir neatestavo pagalbinio darbininko E. V. darbams iškasose, dėl to darbuotojas nebuvo tinkamai instruktuotas darbo vietoje apie pavojingus veiksnius bei konkrečius jų poveikio išvengimo būdus ir dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas žmonėms, t. y. 2012-04-19, apie 10:40 val., E. V. einant tranšėja staiga nuslinko dalis šlaito ir smėlingas gruntas prispaudė E. V. iki krūtinės ląstos prie kito tranšėjos šlaito, dėl ko E. V. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs politrauma.
Įvertinus byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog V. V. pažeidė aukščiau nurodytų įstatymo, poįstatyminių bei lokalinių teisės aktų reikalavimus, nesilaikė jam nustatytų pareigų, dėl ko įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo E. V. sveikata. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, išnagrinėjęs byloje surinktus rašytinius įrodymus, išklausęs nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus, apylinkės teismas pagrįstai pripažino V. V. tinkamu nusikaltimo, numatyto BK 176 straipsnio 1 dalyje, subjektu.
Pritartina skundžiamo nuosprendžio teiginiui, jog sprendžiant subjekto tinkamumo klausimą nagrinėjamoje byloje visų pirma reikia atsižvelgti į UAB „Vilnista“ 2012 m. vasario 23 d. generalinio direktoriaus A. V. įsakymą Nr. 09 „Dėl darbų vadovo paskyrimo“ (toliau – ir Įsakymas), kurio 3 punktu V. V. buvo paskirtas atsakingu statybos darbų vadovu vykdyti sąlygas ir įsipareigojimus, kylančius pagal 2011-11-23 tarp UAB „Vilniaus vandenys“ ir UAB „Vilnista“ sudarytą Vandentiekio ir nuotekų sistemų išvystymo Buivydiškėse, vandentiekio ir nuotekų tinklų prijungimo prie Vilniaus miesto tinklų rangos sutartį (b. t. 1, b. l. 82). Apeliantų argumentas dėl netinkamo apylinkės teismo pastarojo įsakymo vertinimo, kadangi nėra paneigti V. V. parodymai dėl to, jog šiame įsakyme yra ne jo parašas, atmestinas kaip nepagrįstas. Vertindamas Įsakymą ir neturėdamas galimybės paskirti V. V. rašysenos ekspertizės dėl gaisro metu prarasto šio dokumento originalo, pirmos instancijos teismas pagrįstai vadovavosi kitais byloje surinktais įrodymais, t. y. liudytojų Č. G., A. V., M. D. parodymais, kurie patvirtino, jog V. V. buvo supažindintas su 2012-02-23 įsakymo sąlygomis ir vykdė jam pavestas pareigas. Apie tai, jog apeliantas buvo supažindintas su šio įsakymo turiniu, byloja ir faktiniai paties V. V. atlikti darbai statybos objekte, esančiame Pilaitės sodų 6-ojoje gatvėje, Vilniuje (vadovavo atliekamiems darbams, davinėjo nurodymus darbininkams ir pan.). Be to, liudytojos Č. G. teigimu, V. V. buvo priimtas į darbą dirbti būtent tame statybos objekte. Iki jo priėmimo į darbą dirbo kitas darbų vadovas, o atėjus V. V. įsakymas buvo perrašytas. Pasak liudytojos, apeliantas dirbo tame objekte, jokių klausimų jam nekilo (b. t. 2, b .l. 94).
Atkreiptinas dėmesys, kad ir dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su UAB „Vilnista“ 2012 m. vasario 23 d. generalinio direktoriaus A. V. įsakymu Nr. 09 „Dėl darbų vadovo paskyrimo“, yra išsamiai ir motyvuotai pasisakyta skundžiamame teismo nuosprendyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas, vadovaudamasis liudytojų Č. G., A. V. parodymais, pagrįstai pripažino Įsakymo antroje pastraipoje įsivėlusį netikslumą, vietoj „nuo 2011 m.“ nurodant „nuo š. m.“, rašymo apsirikimo klaida. Pripažintina, kad tokią teismo išvadą patvirtina ir kita byloje surinkta medžiaga, o būtent 2011-11-23 pasirašyta rangos sutartis tarp UAB „Vilniaus vandenys“ ir UAB „Vilnista“, su kuria sietinas tiek aptariamas UAB „Vilnista“ įsakymas, tiek paties V. V. įdarbinimas, dirbant statybos objekte esančiame Pilaitės sodų 6-ojoje gatvėje, Vilniuje. Taigi, skirtingai nei teigiama skunde, nelaimingo atsitikimo metu 2012 m. vasario 23 d. generalinio direktoriaus A. V. įsakymas Nr. 09 „Dėl darbų vadovo paskyrimo“, nustatantis V. V. atitinkamas pareigas darbų saugos srityje vykdomame objekte, jau galiojo. Priešinga išvada, t. y. pripažinus, jog Įsakymas turėjo būti taikomas tik nuo 2012-11-23, būtų visiškai nelogiška ir neatitiktų kitos bylos medžiagos. Juo labiau, kad pats Įsakymo tekstas vienareikšmiškai sieja V. V. pareigų nustatymą su 2011-11-23 rangos sutarties tarp UAB „Vilniaus vandenys“ ir UAB „Vilnista“ pasirašymu (Įsakymo antroje pastraipoje nurodoma: „Sutarties sąlygų ir įsipareigojimų vykdymui <...> įsakau...“ ).
Teisėjų kolegija pritaria ir apylinkės teismo motyvacijai dėl sisteminio bei gramatinio Įsakymo turinio aiškinimo. Kaip teisingai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, Įsakymo 2 punktu M. D. buvo paskirtas statybos vadovu. Įsakymo 3 punktu atsakingu statybos darbų vadovu paskirtas V. V., žemiau detalizuojant būtent statybos darbų vadovui pavestas funkcijas, pareigas ir atsakomybę. Esant šioms aplinkybėms, teigti, jog Įsakymo 3 papunktis („už darbų saugą vykdomam objekte pavedu“) yra visiškai savarankiška įsakymo sudėtinė dalis, kurioje nėra tiesiogiai nurodyta, kuriems iš įsakyme paminėtų asmenų (M. D. ar V. V.) ji yra taikoma, nėra jokio pagrindo. Atsižvelgdami į Įsakymo 3.1. papunkčio turinį, kuriame nurodoma, jog atliekant padidinto pavojingumo darbus, turi būti apiforminta paskyra – leidimas, apeliantai teigia, jog pastarųjų veiksmų atlikimas buvo pavestas M. D., tad, jų nuomone, ir visos kitos 3 papunktyje nurodytos pareigos darbų saugos srityje sietinos būtent su M. D., o ne su V. V.. Toks apeliantų argumentas neatitinka ne tik Įsakymo turinio, bet ir kitų byloje nustatytų aplinkybių. Priešingai nei teigia apeliantai, teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog paskyros – leidimo „apiforminime“ dalyvavo ne tik M. D., bet ir V. V.. Taip liudytojas M. D. parodė, jog jis tik turėjo išrašyti paskyrą- leidimą atsakingam statybos darbų vadovui (V. V.). Joje buvo nurodoma ką pastarasis turi atlikti prieš pradedamas darbus – supažindinti darbininkus pagal atitinkamas instrukcijas ir surinkti parašus. Pažymėtina, kad pasak M. D., dalį paskyros – leidimo pildė pats V. V. (dėl klojinių, dėl komunikacijų), o liudytojas ją tik pasirašė. M. D. akcentavo, jog apeliantas žinojo, ką jis turi padaryti, kadangi jie pildė paskyrą – leidimą kartu (b. t. 2, b. l. 84-86). Teismas neturi pagrindo netikėti šiais liudytojo parodymais. Juo labiau, kad juos patvirtina pačios paskyros - leidimo Nr. 13 turinys, iš kurio matyti, jog visas dokumentas buvo užpildytas vienodu raštu rašaliniu mėlynu parkeriu. Akcentuotina, kad tuo pačiu raštu bei tuo pačiu rašikliu buvo užpildytos bei pasirašytos grafos, kurias turėjo pildyti V. V.. Tuo tarpu M. D. pasirašė juodu tušinuku. Be to, iš jo parašų bei šalia parašo jo ranka užrašytos datos (2012-05-17) akivaizdžiai matyti, jog liudytojo raštas ženkliai skiriasi nuo asmens, užpildžiusio visą paskyrą – leidimą, rašto (b. t. 2, b. l. 39). Teisėjų kolegijos išvadą dėl Įsakymo 3 papunkčio taikymo būtent V. V. patvirtina ir tai, kad pastarasis faktiškai ir vykdė šiame papunktyje išvardintas pareigas – davė pasirašyti darbininkams paskyroje – leidime (liudytojų M. D., K. J. parodymai), tikrino darbų kokybę, pranešė administracijai apie nelaimingą atsitikimą. Tuo tarpu M. D. fiziškai negalėtų atlikti aptariamame papunktyje išvardintų pareigų. Liudytojų parodymais neginčytinai nustatyta, jog M. D. objekte, esančiame Pilaitės sodų 6-ojoje gatvėje, Vilniuje, prieš įvykį buvo pasirodęs tik kelis kartus, paskyroje – leidime niekam pasirašyti nedavė, atliekamų darbų nestebėjo, jų nepriiminėjo ir jiems nevadovavo. Be to, kaip jau buvo minėta, 2012-02-23 įsakymas buvo skirtas darbo vadovo paskyrimui būtent tam konkrečiam objektui. Teisminio bylos nagrinėjimo metu neginčytinai nustatyta, kad tokiu asmeniu buvo V. V., kuris ne tik betarpiškai vadovavo atliekamiems darbams, davinėjo darbininkams nurodymus ir pan., bet ir buvo visiškai atsakingas už atliekamų darbų kokybę, darbininkų aprūpinimą reikiamoms medžiagoms (užpildant atitinkamus dokumentus bei pateikiant juos M. D.), darbuotojų darbo saugą ir sveikatą ir pan. Tik jis, kiekvieną dieną matydamas žmones, dirbusius jo vadovaujamame statybos objekte, galėjo įvertinti jų darbo sąlygas bei šių sąlygų atitikimą keliamiems saugumo reikalavimams.
Esant šioms aplinkybėms, laikytina įrodytu, jog vadovaujantis UAB „Vilnista“ 2012 m. vasario 23 d. generalinio direktoriaus A. V. įsakymu Nr. 09, V. V. laikytinas darbdavio įgaliotu asmeniu BK 176 str. 1 d. prasme, todėl yra tinkamas šio nusikaltimo subjektas.
Apeliacinės instancijos teismui pripažinus V. V. darbdavio įgaliotu asmeniu saugos ir sveikatos srityje statybos objekte, esančiame Pilaitės sodų 6-ojoje gatvėje, Vilniuje, apeliacinio skundo argumentai dėl Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo nuostatų, Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų, patvirtintų 2008-01-15 (Žin., 2008 Nr. 10-362) 4 priedo 42.1 punkto jo atžvilgiu netaikymo, atmestini kaip nepagrįsti. Tas pats pasakytina ir dėl Specialiųjų darbo vadovo pareiginės instrukcijos, patvirtintos 2009-10-14, reikalavimų taikymo V. V.. Bylos medžiaga nustatyta, kad V. V. pasirašė žurnale, patvirtindamas, jog susipažino su savo pareigine instrukcija (nuostatais) ir sutinka ja vadovautis atlikdamas jam pavestas pareigas (b. t. 1, b. l. 88). Byloje nesant duomenų, patvirtinančių, jog iki nelaimingo atsitikimo statybos objekte, esančiame Pilaitės sodų 6-ojoje gatvėje, Vilniuje, apeliantas ginčijo jam pareiginės instrukcijos nustatytų pareigų turinį ar atsisakė jas vykdyti dėl netinkamos jų formuluotės, konstatuotina, jog šis apeliacinio skundo argumentas nėra pagrįstas, todėl atmestinas.
Apeliantų nuomone, V. V. buvo nepagrįstai inkriminuotas ir mokymo bei atestavimo darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais bendrųjų nuostatų 5 p. pažeidimas. Jų teigimu, UAB “Vilnista“ darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos vadovu buvo paskirtas J. S., kuris taip pat buvo atsakingas už darbuotojų mokymą ir instruktavimą. Be to, V. V. įvykdė paskyroje – leidime Nr. 13 numatytą priemonę – prieš pradedant kasimo darbus, supažindino darbuotojus su rizikos faktoriais, saugos instrukcijomis atliekant statybos darbus. Su šiais apeliacinio skundo teiginiais negalima sutikti, kadangi jie prieštarauja teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatytoms aplinkybėms. Taip nukentėjusiojo E. V. teigimu, prieš įvykį jis nebuvo pasirašęs paskyroje-leidime Nr. 13 (b. t. 2, b. l. 66), o tai reiškia, kad jis laiku nebuvo apmokytas ir atestuotas pavojingų darbų atlikimui. Teismas neturi pagrindo netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais. Be to, juos patvirtina kita bylos medžiaga. 2012-05-11 surašytame nelaimingo atsitikimo darbe akte Nr. 01, be kitų aplinkybių, nurodoma, jog nukentėjusysis E. V. prieš pradedant dirbti nebuvo apmokytas ir atestuotas pavojingų darbų atlikimui iškasose (b. t. 1, b. l. 49). Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiojo parodymus netiesiogiai patvirtina ir liudytojo K. J. duoti paaiškinimai, kur jis nurodė tiksliai neprisimenantis kada pasirašė paskyrą- leidimą (b. t. 2, b. l. 70). Analogiškas aplinkybes nurodė ir liudytojas V. S. (b. t. 2, b. l. 69). Taigi galima išvada, jog liudytojams minėtas dokumentas tiesiog buvo duotas pasirašyti, neakcentuojant pavojingo jų atliekamų darbų pobūdžio ir neskiriant tam pakankamai dėmesio. Tuo tarpu vadovaujantis galiojančiais teisės aktais pavojingus darbus atliekamiems darbininkams turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai išaiškintos jų darbo sąlygos, darbų atlikimo tvarka, elgesio iškasose taisyklės tam, kad būtų išvengta galimų nelaimingų atsitikimų bei žmonių sužalojimų. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia ir į tai, kad nukentėjusysis E. V. apskritai negalėjo nurodyti kokiomis aplinkybėmis jis pasirašė paskyrą - leidimą Nr. 13. Liudytojos N. P., buvusios šalia nukentėjusiojo ligoninėje, teigimu, J. S., atvykęs į ligoninę aplankyti E. V. po operacijos, pateikė jam pasirašyti du dokumentus, vienas kurių buvo susijęs su saugumu. Pasak liudytojos, šis dokumentas buvo liniuotas ir jame jau buvo dviejų asmenų parašai. Tiksliau liudytoja nieko paaiškinti negalėjo, kadangi stovėjo nukentėjusiajam iš šono ir dokumento teksto bei jo pavadinimo nematė (b. t. 2, b. l. 95). Teisminio bylos nagrinėjimo metu E. V. paskyros – leidimo pasirašymo aplinkybių nustatyti taip ir nepavyko, tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, kad aptariamame dokumente (b. t. 2, b. l. 39) esantis nukentėjusiojo parašas ne tik yra sunkiai įžiūrimas, bet ir ženkliai skiriasi nuo kitų jo pasirašytų dokumentų (pvz. b. t. 1, b. l. 16, 18, 20, 21 ir kt.).
Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis BPK 255 str., šios bylos nagrinėjimo metu, galėjo būti sprendžiamas tik V. V. kaltės klausimas, padarius jam įkaltinamą nusikalstamą veiką. Įstatymas neleidžia teismui išnagrinėti bylą ir priimti nuosprendį dėl tų asmenų, kurie nėra kaltinamieji (pvz. dėl J. S., M. D. ar A. V., kaip nukentėjusiojo darbdavio), kadangi nagrinėdamas bylą, teismas negali išeiti už nagrinėjimo ribų, kurios nustatomos prokuroro kaltinamajame akte ir teismo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas atskirai nepasisako dėl skundo argumentų, susijusių su J. S., M. D. ar A. V. galimos kaltės klausimais.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog net ir pripažinus V. V. tinkamu subjektu BK 176 str. 1 d. prasme, jo veiksmų atliekant žemės kasimo darbus negalima laikyti kaltais. Su šiuo apeliacinio skundo teiginiu negalima sutikti. Priešingai nei nurodo apeliantai, bylos nagrinėjimo metu (liudytojų V. S., S. L., M. D. parodymai) neginčytinai nustatyta, kad tranšėja turėjo būti sutvirtinta atitinkamomis palaikančiomis konstrukcijomis, kadangi jos matmenys (plotis apačioje apie 1,5 m., gylis – 2 m., plotis viršuje – apie 5 metrus) viršijo leistinus technologinėje kortelėje nustatytus normatyvus, kai leidžiama kasti iškasas su šlaitais be sutvirtinimų (b. t. 1, b. l. 78). Faktiškai visi teisme apklausti liudytojai teigė, jog įvykio vietoje buvo labai siaura gatvė, šlaituoti nebuvo pakankamai vietos, nes gatvėje augo medžiai, kurių neleido kirsti. Iškasta žemė buvo pilama į tarpus tarp medžių. Visi darbininkai suprato dirbantys pavojingomis sąlygomis, kadangi nebuvo apsauginių skydų, tačiau klausė darbų vadovo nurodymų ir dirbo toliau. Pažymėtina, kad tą aplinkybę, jog statybos objekte, esančiame Pilaitės sodų 6-ojoje gatvėje, Vilniuje, kasant tranšėją, buvo būtina ją sutvirtinti palaikančiomis konstrukcijomis, patvirtina ir tai, jog po nelaimingo atsitikimo tokios palaikančios konstrukcijos aptariamame objekte atsirado ir buvo naudojamos. Apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai nurodoma, jog V. V. savarankiškai negalėjo numatyti vykdomų saugos darbų reikalavimų. Teismo jau buvo ne kartą minėta, jog apeliantas, būdamas statybos objekto darbų vadovu, lankydamasis jame kiekvieną dieną, puikiai matė bei suprato kokiomis sąlygomis dirbo darbininkai. Matydamas, jog jų sveikatai ar gyvybei gali grėsti pavojus, V. V. ne tik galėjo, bet privalėjo sustabdyti vykdomus darbus ir apie tai nedelsiant pranešti administracijai. Akcentuotina, kad apeliantas turi tinkamą išsilavinimą, tad teigti, jog jis nesuvokė, kad darbininkai dirba pavojingomis sąlygomis, nėra jokio pagrindo. Ta aplinkybė, kad galimai įvykio metu įmonė neturėjo reikalingos įrangos, nepaneigia V. V. baudžiamosios atsakomybės dėl BK 176 str. 1 d. numatytos veikos padarymo. Būdamas statybos objekto darbų vadovu, jis visų pirma turėjo rūpintis jam pavaldžių žmonių sveikata. Jis bet kuriuo atveju privalėjo stabdyti darbų vykdymą ir reikalauti iš administracijos (M. D., atsakingo už statybos objektų aprūpinimą reikiama įranga), kad į jo vadovaujamą objektą būtų pristatyti klojiniai, apsauginės sienutės ir pan. Įmonei jų neturint, jie turėjo būti kuo greičiau įsigyti. Iki to laiko, esant pavojingoms darbo sąlygoms ir žemės šlaito nuslinkimo grėsmei, jokie darbai negalėjo būti atliekami. Pažymėtina, kad teismo išvadoms dėl netinkamo tranšėjos kraštų šlaitavimo patvirtinti pakanka vien skaudžių pasekmių atsiradimo fakto konstatavimo, t. y. nukentėjusiojo patirto sunkaus sveikatos sutrikdymo, dėl kurio jis neteko dalies darbingumo. Pripažintina, kad tarp V. V. darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimo ir šio nelaimingo atsitikimo egzistuoja priežastinis ryšys, kadangi tinkamai išramsčius tranšėjos sienas, dalis šlaito nebūtų nuslinkusi ir smėlingas gruntas nebūtų prispaudęs E. V. iki krūtinės ląstos prie kito tranšėjos šlaito.
Teisėjų kolegija visiškai pritaria skundžiamo nuosprendžio teiginiams, jog V. V. matė vykdomų darbų eigą, jam išvažiuojant jau buvo iškasta apie 10-15 metrų tranšėjos, tad jis turėjo galimybę matyti esamą gruntą. Teisiamojo posėdžio metu apklausti E. V., D. K., N. G., V. S. patvirtino, kad įvykio vietoje buvo aišku, tame tarpe ir V. V., kad dirbti iškastoje neišramstytoje tranšėjoje yra pavojinga dėl nuošliaužų tikimybės, tačiau to sąmoningai buvo nepaisoma, nes spaudė darbų atlikimo terminai, skydų nebuvo, buvo pasikliaujama sėkme. Taigi darytina išvada, kad V. V. suvokė, jog dirbant neišramstytoje tranšėjoje bus pažeisti teisės aktų reikalavimai, kad tai yra pavojinga dėl galimų žemių nuošliaužų, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi išvengti tokių padarinių, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 176 str. 1 d., esant neatsargiai kaltės formai (nusikalstamas pasitikėjimas).
Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi reikšmės V. V. baudžiamosios atsakomybės klausimui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai jų nevertina ir dėl jų nepasisako.
Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog pirmos instancijos teismas, įvertinęs bei ištyręs byloje surinktų įrodymų visumą, padarė byloje surinktus objektyvius duomenis atitinkančią išvadą, kad V. V. įvykdė jam įkaltinamą BK 176 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką bei paskyrė jam teisingą ir proporcingą bausmę.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistojo V. V. ir jo gynėjo advokato S. Lileikio apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-04-24 nuosprendį palikti galioti nepakeistą.