Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.e2-1250-375/2018 pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, R. M. dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėja nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ ieškinyje prašė priteisti iš atsakovės 934,18 Eur turtinės žalos atlyginimo, 129,63 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad 2014 m. birželio 12 d. transporto priemonė „(duomenys neskelbtini) valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamoje dalyje esančią duobę, kuri nebuvo pažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais. Įvykio metu transporto priemonė buvo apdrausta Transporto priemonių draudimu (Kasko). Transporto priemonės techninės apžiūros metu buvo nustatyta, kad per eismo įvykį sugadinta (reikalinga keisti) transporto priemonės galinį kairės pusės ratlankis bei padangas.Atsakovė Kauno miesto savivaldybė prašė ieškinį atmesti. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad Kauno AVPK policijos nutarime nurodoma, kad transporto priemonės sugadinimai, susiję su įvykiu yra - užpakalinis dešinės pusės ratas, tačiau transporto priemonės techninės apžiūros akte, nurodoma, kad reikalinga keisti ratlankį ir abi padangas. Duobės gylis kelia pagrįstų abejonių, ar tokia duobė galėjo lemti nurodomus transporto priemonės apgadinimus. Vairuotojas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas ir turi prisiimti eismo įvykių pasekmes.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2018 m. kovo 6 d. sprendimu ieškinį tenkino.Priteisė ieškovei AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės 934,18 Eur turtinės žalos, 129,63 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (1063,81 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. gegužės 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 108,58 Eur bylinėjimosi išlaidų.Dėl žalos atlyginimo. Teismas, atsakovės argumentus, kad mažai tikėtina, jog automobiliui įvažiavus į tokių išmatavimų duobę būtų padaryta nurodyta žala, atmetė kaip nepagrįstus jokiais įrodymais. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, R. M. vairuodamas automobilį pažeidė Kelių eismo taisyklių 19 punkte numatytą vairuotojo pareigą imtis visų būtinų priemonių savo ir keleivių saugumui kelionės metu užtikrinti. Teismas atsakovės nurodytas aplinkybes dėl trečiojo asmens R. M. kaltės dėl žalos atsiradimo atmetė kaip nepagrįstas ir neįrodytas. Atsižvelgiant į tai, kad po remonto automobilis turi atitikti visus saugaus eismo reikalavimus, teismas darė išvadą, kad automobiliui turi būti uždėtos vienodo rašto, protektoriaus gylio ir kitus saugumo standartus atitinkančios padangos, todėl atsakovės argumentus, jog pakako keisti tik vieną padangą teismas atmetė kaip nepagrįstus. Atsakovės akcentuotas aplinkybes apie dėvėtos padangos paieškos galimybes, ieškovės veiksmus atliekant tokią paiešką, teismas vertino kaip teisiškai nereikšmingas, kadangi pripažinus, jog yra būtinybė keisti sugadintą padangą nauja, kita ant tos pačios ašies naudojama padanga turi būti vienoda. Iš bendros žalos sumos buvo atskaičiuotas detalių nusidėvėjimas, todėl teismas laikė, kad automobiliui padaryta žala buvo apskaičiuota objektyviai ir teisingai.Dėl kompensacinių palūkanų. Teismas nustatė, kad į bylą pateikta pretenzija dėl skolos išieškojimo adresuota atsakovei, todėl spręsti, kad dokumentas pateiktas netinkamam subjektui, nebuvo pagrindo. Kad adresatas buvo tinkamas, o atsakovės nuoroda į aplinkybę, jog Kauno miesto savivaldybė ir Kauno miesto savivaldybės administracija yra skirtingi juridiniai asmenys, teismas pripažino formalia, kadangi pati atsakovė nurodė, kad 2014 m. rugpjūčio 11 d. svarstė pateiktą pretenziją ir buvo nutarta siūlyti jos netenkinti. Atsakovė neįrodinėjo aplinkybės, kad ieškovė buvo informuota apie pretenzijos pateikimą netinkamam subjektui. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys patenkintas, teismas tarp šalių proporcingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovė Kauno miesto savivaldybė prašo panaikinti 2018 m. kovo 6 d. Kauno apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - AB „Lietuvos draudimas" ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Teismas netinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, neatsižvelgė į Lietuvos teismų suformuotą praktiką. Iš atsakovės nepagrįstai priteista atlyginti už antrą, nepažeistą padangą. Teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo laikyti, jog antrosios nepažeistos padangos atlyginimas yra įrodytas ir patirta žala yra tikra. Be to, iš pateikto ieškinio ir jo priedų nėra aišku kada, kur, nuo ko, per kiek laiko ir pan. atsirado nurodomi automobilio sugadinimai, už kuriuos prašoma atlyginti, neaišku kuo pagrįstą turtinę žalą. Tiek prie eismo įvykio vietos schemos pridėtame rašte, tiek ir 2014 m. birželio 12 d. Kauno AVPK policijos nutarime nurodoma, kad transporto priemonės sugadinimai, susiję su įvykiu yra - užpakalinis dešinės pusės ratas, tačiau tą pačią dieną surašytame transporto priemonės techninės apžiūros akte, nurodoma, kad reikalinga keisti ratlankį ir abi padangas. Tariamai eismo įvykį lėmusi duobė, pagal pateiktus policijos duomenis buvo 1,0 m ilgio, 0,4 m pločio ir tik 4 centimetrų (0,04 m) gylio. Iš schemos matyti, kad duobė buvo pilnai apvažiuojama iš abiejų pusių (50 cm nuo gatvės važiuojamosios dalies krašto). Duobės gylis visų pirma kelia pagrįstų abejonių, ar tokia duobė iš tiesų galėjo lemti nurodomus transporto priemonės apgadinimus (pačios padangos), o ypač ratlankio, kadangi 4 cm gylio duobė net neturėtų pasiekti paties ratlankio. Įbylą nei ieškovė, nei Kauno apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas nepateikė duobės nuotraukų. Remiantis 2013 m. balandžio 30 d. Paslaugų teikimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) (su susitarimais dėl pratęsimų), pasirašyta tarp Kauno miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Kauno švara", laikytina, kad mažesnė nei 80 mm (8 cm) duobė ar išdauža kelio važiuojamojoje dalyje nėra laikytina avarine ir galinčia kelti pavojų transporto priemonių eismui ir žmonių saugumui. Gi šiuo atveju duobė tebuvo vos 4 cm gylio. Ieškovės pateiktuose papildomuose duomenyje - 36 12... Pastabos ir specifikacijos padangai/ratui pakeisti prie bendros informacijos be kita ko nurodoma, kad padangos protektoriaus gylio skirtumas ant vienos ašies neturi viršyti 2 mm. Taip pat šiuo atveju ieškovės įgalioti asmenys patys patvirtino, jog pagrindas ar būtinybė keisti abi padangas yra tik tokiu atveju, jei prieš tai privalomai buvo patikrinta, ar iš tiesų rinkoje nėra reikiamos padangos, tačiau absoliučiai jokių įrodymų apie tokius tyrimus į bylą nepateikia. Be to, byloje nebuvo pateikti jokie įrodymai, kad antroji nepažeista, tačiau nauja pakeista padanga iš tikrųjų buvo perduota utilizavimui, o ne, pavyzdžiui, perparduota antrinėje rinkoje. Draudimo išmoka buvo išmokėta pagal privataus autoserviso sudarytą transporto priemonės techninės apžiūros aktą, kuriame nurodoma, kokias detales reikia keisti, tačiau jis negali būti laikomas įrodymu patvirtinančiu tiesioginį priežastinį ryšį. Be to, iš byloje pateiktų 2015 m. liepos mėnesio ieškovės atstovų (A. M. ir R. K.) el. laiškų susirašinėjimų matyti, kad patys atstovai sutaria, jog regresuoti į antrąją padangą bei jos permontavimą jie neturi teisės. Iš pateiktų įrodymų šioje byloje negalima daryti išvados, kad reikalaujama atlyginti žala patirta būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę, o tai reiškia, kad byloje neįrodytas priežastinis ryšys. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad vien draudimo išmokos faktas nėra pagrindas tenkinti subrogacinį reikalavimą, turi būti nustatyta, kad įvyko draudžiamasis įvykis ir kad draudimo išmokos dydis atitinka padarytus nuostolius (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010). CK 6.270 straipsnio 1 dalis numato transporto priemonės, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojo pareigą elgtis kelyje atsargiai. Įvykis įvyko šviesiu paros metu, ne piko metu. Vairuotojas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas ir turi prisiimti eismo įvykių pasekmes. Kelių eismo taisyklių nuostatos įpareigoja vairuotoją elgtis atsargiai kelyje, tačiau byloje nėra duomenų, kad vairuotojas buvo pakankamai atidus ir rūpestingas vairuodamas automobilį ir kokių atsargumo priemonių ėmėsi, kad išvengtų duobės, nėra duomenų, ar buvo tirta, kokiu iš tikrųjų greičiu važiavo ir pan. Jei eismo įvykis ir buvo, tai esminės reikšmės jam turėjo būtent vairuotojo veiksmai, o ne 4 cm gylio duobės buvimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje A438 - 2757/2012 konstatavo, jog vairuotojas, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas privalo būti pakankamai atidus ir rūpestingas, kad apvažiuotų kliūtį, o nesant įrodymų, kad taip buvo, patirta žala turi būti dalinama perpus, t.y. po 50 procentų. Analogiška nuostata yra suformuota ir 2014 m. lapkričio 11 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A-624-1656/2014. Teismo sprendimu iš atsakovės kompensuojamosios palūkanos priteistos nepagrįstai, kadangi palūkanos negalėjo būti skaičiuojamos nuo pirmojo ieškovės pareikalavimo įvykdyti prievolę, nes remiantis CK 6.258 str. 7 d., palūkanos už nuostolius skaičiuojamos nuo prievolės neįvykdymo momento; pirmieji ieškovės pareikalavimai nebuvo pagrįsti dokumentais; savivaldybė į trečiąją pretenziją atsakė nurodydama, kad dalį žalos sutiktų atlyginti ją tiksliai paskaičiavus, o dėl kitos dalies svarstytų pateikus papildomus pagrindžiančius įrodymus, kurių ieškovė nepateikė. Šiuo atveju aktuali ir suformuota naujausia teismų praktika analogiškose bylose, pvz. 2017 m. lapkričio 15 d. Kauno apylinkės teismo sprendimas civ. b. Nr. e2-3485-924/2017. Kompensuojamosios palūkanos nepriteistinos, nes, be kita ko, išskirtinai ieškovės veiksmai lėmė, kad jos atsirado (2016-01-06 Kauno apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-82-264/2016). Ieškovė delsė pateikti atsakovei reikiamus dokumentus, žinodama, kad be šių dokumentų apskritai negalimas deramas pretenzijos išnagrinėjimas ir joks atlyginimas vien pagal pateiktas sąskaitas faktūras net nesvarstomas, tačiau tariamo įvykio aplinkybes liudijančius įrodymus pateikė tik praėjus dvejiems metams, tačiau ir tada prašė nepagrįstos, per didelės sumos, o į teismą kreipėsi tik praėjus trims metams nuo tariamo įvykio, prieš pasibaigiant ieškinio senaties terminui.Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ prašo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą; atsakovės apeliacinį skundą atmesti; priteisti iš atsakovės ieškovei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie argumentai:Dėl atsakovės nurodytų argumentų nėra teisinio pagrindo naikinti teismo sprendimo. Teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovės reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo yra pagrįstas. Ieškovė išmokėjo 1 056,61 Eur dydžio draudimo išmoką. Ieškovė įvertino, kad nusidėvėjimas sudaro 122,43 Eur ir reikalavo priteisti iš atsakovės 934,18 Eur turtinę žalą (1056,61 Eur – 122,43 Eur). Teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, R. M. vairuodamas automobilį pažeidė Kelių eismo taisyklių 19 punkte numatytą vairuotojo pareigą imtis visų būtinų priemonių savo ir keleivių saugumui kelionės metu užtikrinti. Atsakovės tik deklaratyviai teigė, kad galbūt trečiasis asmuo viršijo greitį ar nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas nėra pagrįsti jokias leistinais rašytiniais įrodymais. Teismas pagrįstai konstatavo, kad vien ta aplinkybė, kad buvo šviesus paros metas, nesudaro pagrindo manyti, kad trečiasis asmuo pažeidė pareigą imtis visų būtinų priemonių saugumui užtikrinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys). Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių žalos dydžio, kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, nustatymą ir procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, taikymo ir aiškinimo.CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatymo išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo (CK 6.251 straipsnis), t. y. žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį. CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal šio straipsnio 2 dalį, reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų (neveikimo) gali būti atlyginama nustačius viešosios civilinės atsakomybės sąlygas: 1) neteisėtus viešojo administravimo subjekto veiksmus (neveikimą); 2) žalos padarymo faktą; 3) priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (CK 6.271 straipsnis).Byloje nustatyta, kad 2014 m. birželio 12 d. R. M., vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini) v/n (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu įvažiavo į jokiais ženklais nepažymėtą kelio važiuojamoje dalyje buvusią duobę, dėl ko buvo sugadintas automobilio dešinės pusės galinis ratas, todėl tarp ieškovės AB ,,Lietuvos draudimas“ ir UAB „Krasta Auto“ esant sudarytai šios transporto priemonės draudimo sutarčiai, ieškovė už automobilio remontą išmokėjo 1056, 61 Eur draudimo išmoką. Ieškovė atsakovei, kuri yra atsakinga už kelių priežiūrą 2014 m. liepos 17 d. pateikė pretenziją dėl išmokėtos sumos atlyginimo, tačiau atsakovei jos neatlyginus ir apie tai pranešus ieškovei 2014 m. rugpjūčio 13 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) raštu Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovė pakartotinai 2015-11-11 ir 2016-01-04 pateikė pretenzijas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl regreso teisės į 934, 18 Eur (atskaičius 122, 43 Eur nusidėvėjimą už ratlankį – 20, 31 Eur ir 2 padangas – 102, 12 Eur) išmokos atlyginimą. Atsakovei 2016-02-01 raštu Nr. 43-2-113 pranešus ieškovei, kad nesutinka atlyginti žalos, ieškovė, remdamasi CK 6.266 straipsniu, 6.1015 straipsniu, kreipėsi į teismą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė įrodė, kad buvo būtinybė keisti ir galinę kairės pusės nesugadintą padangą. Atitinkamai teismas vertino, jog atsakovė nepaneigė ieškovės argumentų dėl žalos apskaičiavimo teisingumo ir objektyvumo. Taigi, nagrinėjamoje byloje ginčas kyla tik dėl 2014 m. birželio 12 d. įvykusio eismo įvykio metu atsiradusios žalos, dėl automobilio remonto išlaidų, atlyginimo.Iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 m. birželio 12 d. nutarimo nustatyta, kad juo nutarta nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą, nes R. M. veiksmuose nebuvo administracinio teisės pažeidimo sudėties ir šiame nutarime nurodytas automobilio sugadinimas – dešinės pusės galinio rato pažeidimas. Taigi, pirminė minėto eismo įvykio medžiaga patvirtina galinio dešinės pusės rato pažeidimą. Transporto priemonės apžiūros akte (žalos byloje Nr. 1474735) nurodyta, kad keičiamos dalys yra 1 ratlankis ir 2 vnt. padangų 225/45/R18. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atlygintinos žalos dydžio, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrįstai vadovavosi Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29 įsakymu Nr. 2B-290 „Dėl techninių motorinių transporto priemonių ir jų pakabų reikalavimų“ (toliau - Techniniai reikalavimai) nustatytais reikalavimais. Minėtų Techninių reikalavimų 5 grupėje „Ratai ir pakaba“ 3 lentelės „Padangų naudojimas“ (Kodas 503) techninių reikalavimų 2-ajame punkte nurodyta, jog transporto priemonės vienos ašies ir sudvejinto tilto padangos turi būti vienodos, t. y. turi būti to paties gamintojo, vienodo konstrukcinio tipo, vienodų matmenų, vienodos paskirties, tos pačios keliamosios galios indekso, vienodo leistino greičio indekso ir vienodo protektoriaus rašto. Techninių reikalavimų 5 grupėje „Ratai ir pakaba“ 4 lentelės „Ratai (ratlankiai)“ (kodas 504) techninių reikalavimų 1 punkte nurodyta, jog vienos ašies ratai turi būti vienodi. Todėl remiantis minėtų teisės aktų nuostatomis, UAB „Krasta Auto“ atstovo atliktos techninės automobilio apžiūros aktu, fotonuotraukomis, nesant tai paneigiančių priešingų įrodymų, lieka nepaneigta pirmosios instancijos teismo išvada dėl būtinybės keisti ir galinę kairės pusės nesugadintą padangą. Priešingai nei teigia atsakovė apeliaciniame skunde, ieškovei pateikus duomenis apie žalos dydį, remiantis minėtų teisės aktų nuostatomis, atsakovei teko pareiga juos paneigti visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, numatytomis CPK 177 straipsnyje (CPK 178 straipsnis). Ieškovei nurodžius, kad sugadintos padangos analogiškai pakeisti nėra galimybės-rinkoje nėra analogiškų tiek pagal gamintoją, konstrukcinį tipą, matmenis, tos pačios keliamosios galios indeksą, paskirtį, vienodą protektoriaus raštą ir nusidėvėjimo laipsnį padangų, žalą padariusiam asmeniui teko pareiga paneigti ieškovės taikytą nuostolių atlyginimo principą. Aptariamam kontekste pažymėtina, kad nesutikdama su ieškovės nurodytu žalos atlyginimo būdu ir dydžiu, atsakovė savo nesutikimą grindė vien tik teiginiais, anot atsakovės – automobilio eksploatavimo metu gali būti naudojama ir nesugadinta kita galinės ašies padanga. Tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikti įrodymai, kad naudojant nesugadintą padangą automobilis atitiktų Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29 įsakymu Nr. 2B-290 „Dėl techninių motorinių transporto priemonių ir jų pakabų reikalavimų“ nustatytus reikalavimais. Todėl nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad ieškovė neįrodė priežastinio ryšio su pasekmėmis, t.y. kad reikalaujama atlyginti žala patirta būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog R. M. vairuodamas automobilį pažeidė Kelių eismo taisyklių 19 punkte numatytą vairuotojo pareigą imtis visų būtinų priemonių savo ir keleivių saugumui kelionės metu užtikrinti, todėl apeliantės abejonės, kad galbūt trečiasis asmuo viršijo greitį ar nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas nėra pagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad vien ta aplinkybė, kad buvo šviesus paros metas, nesudaro pagrindo manyti, kad trečiasis asmuo pažeidė pareigą imtis visų būtinų priemonių saugumui užtikrinti.Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovės 934,18 Eur turtinės žalos atlyginimą ieškovei.Apeliaciniame skunde nesutinkama su skundžiamo sprendimo dalimi, kuria iš atsakovės ieškovei priteista 129,63 Eur (934,18 Eur * 0,05/365 *1013 (pradelstų dienų skaičius)) kompensacinių palūkanų, skaičiuojamų nuo pareikalavimo įvykdyti prievolę 2014 m. rugpjūčio 3 d. iki 2017 m. gegužės 11 d.Pažymėtina, kad palūkanų skaičiavimo pradžios ir pabaigos momentai priklauso nuo palūkanų paskirties. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; pvz., 6.37 str. 1 d., 6.872 str. reglamentuojamos palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; (pvz., CK 6.210, 6.261 str. nustatytos palūkanos). Prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos procesinės palūkanos. Jų paskirtis – kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015).Nagrinėjamu atveju, atsiradusi piniginė prievolė neapibrėžta konkrečiu terminu, todėl pagal CK 6.53 straipsnio 2 dalį ji tapo vykdytina po pareikalavimo ją įvykdyti. Pagal 2014 m. liepos 17 d. pretenziją Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovė prievolę pareikalavo įvykdyti per 15 dienų. Pretenzijoje nustatytas 15 dienų terminas baigėsi 2014 m. rugpjūčio 1 d., todėl ikiteisminės kompensacinės palūkanos (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis) pagrįstai skaičiuotos nuo 2014 m. rugpjūčio 3 d. (CPK 73 str. 3 d. 74 str. 6 d.) iki 2017 m. gegužės 11 d. (iki ieškinio priėmimo teisme dienos).Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmieji ieškovės pareikalavimai nebuvo pagrįsti dokumentais, dėl ko nuspręsta netenkinti ieškovės reikalavimo ir tokie ieškovės veiksmai lėmė nepagrįstą delsimą ir kompensuojamų palūkanų padidėjimą, nesudaro pagrindo jų sumažinimui. Pažymėtina, kad palūkanos skaičiuojamos CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatyto 3 metų, per kurį ieškovė bet kada gali pareikšti ieškinį, ieškinio senaties ribose. Antra pagal byloje esančius duomenis matyti, kad atsakovė 2014 m. rugpjūčio 13 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini), 2015-12-10 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) netenkino ieškovės pretenzijų, nurodydama tas pačias priežastis, kuriomis grindė savo atsikirtimus į ieškinį ir pirmosios instancijos teismas jas taip pat įvertino. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės atsakymuose į ieškovės pretenzijas nurodytos nesutikimo priežastys netrukdė atsakovei bent iš dalies patenkinti ieškovės reikalavimus (atlyginti žalą iš dalies), todėl atsakovė turėjo numatyti galimas neigiamas pasekmes. Apeliantės nurodytos civ. bylos (2017 m. lapkričio 15 d. Kauno apylinkės teismo sprendimas civ. b. Nr. e2-3485-924/2017; 2016-01-06 Kauno apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-82-264/2016) nėra tapačios nagrinėjamai, todėl netaikytina.

Dėl bylos procesinės baigties.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes bei vertino byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstas, argumentuotas išvadas ir iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jo keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Nors ieškovė atsiliepime į ieškinį prašė priteisti jos turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, tačiau šias išlaidas patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl teismas neturi teisinio pagrindo spręsti jų kompensavimo klausimo.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.