Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 187 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, prie Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012-02-02 nuosprendžiu paskirtos ir Šiaulių apygardos teismo 2012-04-27 nutartimi pakeistos galutinės subendrintos 3 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėta šiuo nusprendžiu paskirta bausmė ir galutinė subendrinta bausmė A. G. skirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams 2 (dviem) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Pagal Lietuvos Respublikos BK178 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius, kad dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad 2008 m. spalio mėnesį tarp 4 d. apie 14 val. ir 9 d. 12.15 val. (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, prilaistęs ikiteisminiu tyrimu nenustatyto skysčio į R. R. priklausančio, 15000 litų vertės, krovininio automobilio Marcedes Benz 407, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) saloną ir padegęs, sunaikino visuotinai pavojingu būdu svetimą turtą.

A. G. buvo kaltinamas tuo, kad 2008 m. spalio mėnesį tarp 4 d. 14 val. ir 6 d. 9.30 val. iš individualios R. R. įmonės teritorijos, esančios (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, iškėlęs pakabinama spyna surakintus vartus iš vyrių, pagrobė svetimą turtą: R. R. priklausantį, 15000 litų vertės, krovininį automobilį Mercedes Benz 407, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su jame pakrautu R. R. individualiai įmonei priklausančiu, 800 litų vertės išregistruotu automobiliu Audi 80.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo už turto sunaikinimą visuotinai pavojingu būdu. Tvirtina, jog nuosprendis nepagrįstas, neteisėtas, jog teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir neteisingai taikė materialines teisės normas, todėl naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis. Taigi nuteistasis skunde tam tikrais teiginiais iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus, pateikdamas byloje surinktų duomenų subjektyvų vertinimą, kurį grindžia jo nuomone padarytais pažeidimais.

Tačiau kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad sprendžiant A. G. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. A. G. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 187 straipsnio 2 dalyje, pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.

Pažymėtina tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl nuteistojo A. G. nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes apylinkės teismo sprendimas motyvuotas ir jame nėra esminių prieštaravimų. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu sutinka visiškai.

Ir nors nuteistasis savo apeliaciniame skunde neigia padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas apylinkės teismo nuosprendžiu, ir teigia, kad jis automobilio nepadegė, įvykio vietoje nebuvo, tačiau bylos duomenys šią nuteistojo versiją paneigia.

Bylos duomenys – liudytojo V. B. nuoseklūs ir tapatūs parodymai, duoti viso proceso eigoje, kur jis tiek ikiteisminio tyrimo (1 t., 7475 b. l.), tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu (2 t., 7-9 b. l.), parodė, kad matė, kaip A. G. įlipęs į „merso“ saloną rado kažkokius skysčius, juos išpylė salone, uždegė skudurą, įmetė į saloną ir uždarė dureles. Pastarojo paklausus, kodėl taip padarė, šis atsakęs, kad jam patinka matyti kaip dega. Tokius liudytojo V. B. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus, patvirtina ir V. B. parodymų patikrinimo vietoje protokolas, iš kurio turinio matyti, kad savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus liudytojas V. B. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu, nurodydamas, kaip nuvažiuoti iki įvykio vietos, parodydamas, kur buvo abu automobiliai, ir kur A. G. padegė automobilį „Mercedes Benz“ (1 t. 76-78 b. l.), bei akistatos su A. G. metu (1 t. 169–170 b. l.). Be to, tokie liudytojo V. B. parodymai, duomenys užfiksuoti akistatos tarp jo ir A. G. metu, parodymų patikrinimo vietoje protokole, atitinka bei sutampa ir su rašytine bylos medžiaga – 2008-10-09 apžiūros protokolu, iš kurio turinio matyti, kad automobilio „Mercedes Benz“ salonas yra visas išdegęs (1 t. 24-47 b. l.), 2008-10-09 Mažeikių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos aktu dėl kilusio gaisro, kuriame nurodyta, jog gaisro kilimo priežastis – spėjama padegimas (1 t. 45 b. l.).

Įvertinęs V. B. parodymus ir jo parodymus patvirtinančių įrodymų visumą, teismas konstatuoja, kad netikėti V. B. parodymais nėra pagrindo, todėl jo parodymai laikytini patikimu įrodymų šaltiniu. Ir nors A. G. apylinkės teismo posėdžio metu nurodė, kad liudytojas V. B. jį apkalba, tačiau jokių aplinkybių, dėl kurių V. B. turėtų taip elgtis, nenurodė. Be to, iš paties nuteistojo A. G. pasisakymų matyti, kad jo santykiai su V. B. yra normalūs. Be kita ko, kaip minėta, liudytojo V. B. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo tapatūs, atitinkantys kitą byloje surinktą medžiagą, todėl apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs aplinkybių, dėl kurių liudytojas V. B. turėtų pagrindą apkalbėti nuteistąjį, neturi ir jokio pagrindo jais netikėti ir nesiremti.

Aptartų įrodymų visetas sudaro pagrindą daryti išvadą, kad A. G. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir kad tokia A. G. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 187 straipsnio 2 dalį.

Atsakant į apelianto skunde nurodytą teiginį, kad teisminėje praktikoje pagrįsti kaltinamojo kaltę vieno liudytojo parodymais yra neleidžiama, kad jo kaltė turi būti pagrįsta visetu įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų jo kaltę, pažymėtina, kad priimdamas skundžiamą nuosprendį nuteistojo atžvilgiu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne vien liudytojo V. B. parodymais, tačiau rėmėsi visais aptartais, apylinkės teismo teisiamųjų posėdžių metu išnagrinėtais ir nuosprendyje aptartais duomenimis, t. y. tiek parodymų patikrinimo vietoje, įvykio vietos apžiūros, akistatos protokolais, t. y. apylinkės teismas grįsdamas nuteistojo kaltę rėmėsi ištirtų ir išnagrinėtų duomenų visuma, kuri bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią jo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo.

Remdamasis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantas jo teigimu padarytus apylinkės teismo proceso pažeidimus, jam neįtinkantį įrodymų vertinimą ir iš to kylančias išvadas dėl teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo įžvelgia vien dėl nepalankaus jo atžvilgiu priimto teismo sprendimo ir pažymi, kad vien šios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismui nenustačius pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų vertinimu, o tuo pačiu ir pačiu sprendimo pagrįstumu, nepakanka pripažinti, jog buvo padaryta esminių BPK normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

Taip pat kolegija neturi pagrindo nesutikti su nuteistajam skirta bausme. Iš bylos medžiagos matyti, kad skirdamas nuteistajam A. G. laisvės atėmimo bausmę, apylinkės teismas vadovavosi bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą ypatumais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 56 straipsnyje. Skirdamas nuteistajam bausmę, teismas atsižvelgė į tai, kad pastarasis padarė apysunkį nusikaltimą, jog nusikalto būdamas anksčiau ne kartą teistas, neišnykus teistumui už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio prasme yra laikomas recidyvistu, kad nenustatyta nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Atsižvelgdamas į visas minėtas aplinkybes, teismas visiškai teisingai paskyrė A. G. laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatydamas mažesnį negu Lietuvos Respublikos BK 187 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ne tik nuteistojo padaryto nusikaltimo turinį, bei tinkamai kvalifikavo jo veiką, bet atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir kitas aplinkybes, paskyrė teisingą savo dydžiu ir rūšimi bausmę, todėl švelninti ją, keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacinio skundo argumentais ir motyvais pagrindo nėra, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Nuteistojo A. G. apeliacinį skundą atmesti.