Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2026-04-01 · Administracinė byla Nr. eAS-233-552/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-04-01
Bylos Nr.
eAS-233-552/2026
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Dalia Višinskienė
Pareiškėjas
P. V.
Atsakovas
Mažeikių rajono savivaldybės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eAS-233-552/2026Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03383-2025-2Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2026 m. balandžio 1 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą (pareiškimą) atsakovui Mažeikių rajono savivaldybės merui dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas P.V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (procesinį dokumentą pavadino pareiškimu), prašydamas: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą; 2) pripažinti, kad teiginiai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, prasilenkia su tiesa, morale, neatitinka faktinės tikrovės; 2) pripažinti Mažeikių rajono savivaldybės mero neveikimą (vilkinimą atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus) neteisėtu ir panaikinti jo 2024 m. gruodžio 31 d. raštą Nr. R8-4396 (toliau – ir Raštas) bei įpareigoti Mažeikių rajono savivaldybės merą ( toliau – ir Meras) išnagrinėti 2024 m. lapkričio 29 d. kreipimąsi dėl sąžiningumo; 3) pripažinti, kad antri metai nepagrįstai atsisakoma priimti teikiamus įrodymus ir argumentus.

II.

Regionų administracinis teismas 2025 m. lapkričio 7 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą (pareiškimą).

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktais bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2024 m. lapkričio 29 d. raštu kreipėsi į Mažeikių rajono savivaldybės merą, kuris 2024 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. R8-4396 atsakė į kreipimąsi ir nurodė, kad jis nekonkretus ir nesuprantamas, negalima suprasti prašymo esmės, argumentų, pagrindo (faktinių aplinkybių) ir dalyko (reikalavimo), raštas nenuoseklus ir chaotiškas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo 2024 m. lapkričio 29 d. kreipimesi nėra konkrečiai įvardinta jo prašoma suteikti informacija ar administracinė paslauga, nėra nurodomos aplinkybės apie galimai pažeidžiamas jo teises ir teisėtus interesus. Teismas darė išvadą, kad Mažeikių rajono savivaldybės mero 2024 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. R8-4396 pareiškėjui nebuvo nustatytų privalomų įpareigojimų, jam nebuvo pritaikytos poveikio priemonės, juo nebuvo sukurtos ar atimtos teisės ar pareigos, todėl skundžiamas raštas pareiškėjui nesukūrė tiesioginių teisinių pasekmių, taigi, pareiškėjo skundas (pareiškimas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka.

Šalies argumentai

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas su tapačiais reikalavimais jau kreipėsi į teismą ir Regionų administracinis teismas 2025 m. vasario 4 d. nutartimi administracinėje byloje eI3-8054-931/2025 atsisakė priimti pareiškėjo P. V. skundą. Teismas taip pat darė išvadą, kad Mero 2024 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. R8-4396 pareiškėjui nebuvo nustatytų privalomų įpareigojimų, jam nebuvo pritaikytos poveikio priemonės, juo nebuvo sukurtos ar atimtos teisės ar pareigos, taigi, skundžiamas raštas pareiškėjui nesukūrė tiesioginių teisinių pasekmių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. kovo 26 d. nutartimi konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nors šiuo atveju skunde (pareiškime) suformuluotas reikalavimas pripažinti Mažeikių rajono savivaldybės mero neveikimą (vilkinimą atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus) neteisėtu, tačiau skunde (pareiškime) pareiškėjas ginčija Rašto teisėtumą ir pagrįstumą, prašydamas jį panaikinti ir įpareigoti Merą iš naujo nagrinėti 2024 m. lapkričio 29 d. jo kreipimąsi dėl sąžiningumo. Teismas nurodė, kad tai, jog pareiškėjas nesutinka su viešojo administravimo subjekto atliktais veiksmais, nereiškia jų neatlikimo ar vilkinimo atlikti.

Apibendrindamas teismas darė išvadą, kad pareiškėjas pakartotinai kelia analogišką ginčą (jau išspręstą įsiteisėjusiomis teismų nutartimis) dėl ABTĮ nustatyta tvarka nenagrinėtino Rašto (dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu), kuris nėra savarankiškas administracinis aktas, darantis įtaką pareiškėjo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, juo pareiškėjui nebuvo nustatytų privalomų įpareigojimų, nebuvo pritaikytos poveikio priemonės, taigi nesukuriamos tiesioginės teisinės pasekmės. Todėl teismas pareiškėjo skundą (pareiškimą) atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose nustatytais pagrindais.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjo skundo (pareiškimo) reikalavimas pripažinti Konstitucinio Teismo nutarimų išaiškinimus neatitinkančiais faktinės tikrovės nenagrinėtinas administracinių teismų dėl to, kad tai negali būti laikoma savarankišku ginčo administracinėje byloje dalyku.

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 7 d. nutartį ir grąžinti pareiškėjo skundo (pareiškimo) priėmimo klausimą nagrinėti spręsti (ne) tam pačiam (teisėjui) teismui. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo (realizavimo), pripažinti tam tikras aplinkybes ir priimti atskirąją nutartį.

Pareiškėjo teigimu, teismas (teisėjai) tikslingai ir sąmoningai veikė prieš teisingumą, taip pat vilkina bylos nagrinėjimą, nes sprendžia bylą neteisingai ir ne pagal įstatymus. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas neteisėta elgsena suvaržė jo teisę į pažeistų teisių ir interesų gynybą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 7 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą (pareiškimą), pagrįstumas ir teisėtumas.

Tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad pareiškėjo skundą atsisakoma priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, ne kartą yra nurodęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011). Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010).

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, iš teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad pareiškėjas su 2025 m. sausio 24 d. skundu, įvardintu pareiškimu, jau kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės mero 2024 m. gruodžio 31 d. raštą R8-4396 bei Merą įpareigoti iš naujo nagrinėti pareiškėjo P. V. 2024 m. lapkričio 29 d. kreipimąsi dėl sąžiningumo. Regionų administracinis teismas 2025 m. vasario 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI3-8054-931/2025 pareiškėjo P. V. skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną administraciniame teisme. Teismas padarė išvadą, kad Rašte pareiškėjui nebuvo nustatyta privalomų įpareigojimų, jam nebuvo pritaikytos poveikio priemonės, juo nebuvo sukurtos ar atimtos teisės ar pareigos, taigi Raštas pareiškėjui P. V. tiesioginių teisinių pasekmių nesukuria. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-374-1188/2025 Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 4 d. nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pritarė pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad 2024 m. gruodžio 31 d. rašte R8-4396 nėra numatyta jokių pareiškėjui privalomų vykdyti įpareigojimų, duota nurodymų ar išdėstyta kitokių Mero sprendimų, galinčių turėti įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms, todėl sprendė, kad pirmosios instancijos teismo 2025 m. vasario 4 d. nutartyje padaryta išvada, jog skundo reikalavimas panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės mero 2024 m. gruodžio 31 d. raštą R8-4396 yra nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka, yra pagrįsta. Nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, kurios būtų pagrindas ginčijamą 2024 m. gruodžio 31 d. Mero raštą R8-4396 vertinti kitaip.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (ABTĮ 16 straipsnio 1 dalis).

Kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jau buvo konstatuota, kad pareiškėjo skundžiamas Mažeikių rajono savivaldybės mero 2024 m. gruodžio 31 d. raštas R8-4396 negali būti ginčo administraciniame teisme objektu ir todėl nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo atsisakyti priimti pareiškėjo pareiškimą ir ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, t. y. dėl to, kad yra įsiteisėjusi teismo nutartis, kurioje buvo reiškiamas tas pats reikalavimas tuo pačiu pagrindu ir pareiškėjo skundą buvo atsisakyta priimti, teisėjų kolegija pažymi, jog, sistemiškai aiškinant ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytą sąvoką „įsiteisėjęs teismo sprendimas“, juo turėtų būti suprantamas sprendimas, kuris priimtas išnagrinėjus bylą iš esmės. Nagrinėjamu atveju įsiteisėjusia Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI3-8054-931/2025 pareiškėjo skundas (pareiškimas) nebuvo išnagrinėtas iš esmės, todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti skundą ir ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, tačiau tai nesudaro pagrindu naikinti ar keisti skundžiamą teismo nutartį.

Dėl pareiškėjo procesinių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą, pripažinti tam tikras aplinkybes, priimti atskirąją nutartį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pasisakė nagrinėdamas pareiškėjo atskiruosius skundus, kuriuose nurodytos tapačios aplinkybės, kaip ir šiame atskirajame skunde (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-710-575/2025, 2025 m. liepos 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-794-520/2025, 2025 m. rugpjūčio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-744-492/2025, 2025 m. rugpjūčio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-808-575/2025, 2025 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-723-1047/2025, 2026 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-128-968/2026 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas kreiptis į Konstitucinį Teismą, pripažinti tam tikras aplinkybes ar priimti atskirąją nutartį, naujų argumentų, kurie teismo nebūtų įvertinti, nenurodė, todėl minėti prašymai netenkinami.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą (pareiškimą). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo atskirąjį skundą ir palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo 2025 m. lapkričio 7 d. nutartį nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P.V. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasDalia Višinskienė