Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. C. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. C. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. C. nuteistas už tai, kad 2011 m. kovo 30 d., naktį apie 2 val., tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, A. G. priklausančiame name, (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių priežasčių kilusio tarpusavio konflikto metu tyčia medine beisbolo lazda sudavė ne mažiau dešimties smūgių S. V. į galvą, padarydamas jam muštines žaizdas kaktoje, kairiame antakyje, akies vokuose, skruoste, apatinėje lūpoje, smakre, kakle, odos nubrozdinimus nosyje, apatinio žandikaulio abiejų pusių kandžių išnirimus, skeveldrinius kairio nosikaulio, viršutinių žandikaulių, kairio skruostikaulio, kaktikaulio, kairio smilkinkaulio, kaukolės pamato kaulų lūžimus, kraujo išsiliejimą virš ir po kietuoju, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, apie smegenėles, į skilvelius, galvos smegenų kairio pusrutulio kaktinės skilties dalinį suardymą, kairio pusrutulio kaktinės, smilkininės skilčių sumušimus, dėl ko nuo galvos sumušimo, lydimo muštinių žaizdų veide, kakle, skeveldrinių kaukolės veidinės dalies, skliausto ir pamato kaulų lūžimų, kraujo išsiliejimų virš ir po kietuoju bei minkštaisiais galvos smegenų dangalais, į skilvelius, galvos smegenų kairio pusrutulio kaktinės skilties dalinio suardymo, smegenų sumušimo, aspiracijos krauju, S. V. kelių minučių intervale mirė.

Nuteistasis A. C. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti, jo veiką iš Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 130 str., taip pat Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 1 p., 2 p., 5 p., 10 p. nurodytas aplinkybes pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis bei taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatas.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad nusikaltimo padarymui įtakos turėjo nukentėjusiojo S. V. provokuojantis, rizikingas, itin įžeidžiantis elgesys, kuris sukėlė jam staigaus labai didelio susijaudinimo būseną, t. y. fiziologinio afekto būseną.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Nuteistojo A. C. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis A. C. apeliaciniame skunde neneigia nužudęs S. V. , tačiau nesutinka su jo veikos kvalifikavimu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d., nurodo, jog S. V. nužudė dėl labai didelio susijaudinimo, t. y. būdamas fiziologinio afekto būsenoje, kurią sukėlė nukentėjusiojo S. V. provokuojantis, itin įžeidžiantis elgesys ir prašo jo veiką kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 130 str.

Lietuvos Respublikos BK 130 str. nustatyta privilegijuota nužudymo sudėtis, kai nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė pasireiškia specifine tiesioginės tyčios forma – afektine tyčia, tai yra kai veika padaroma staiga labai susijaudinus. Nužudymas kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos BK 130 str. tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Nužudymas laikomas padarytu fiziologinio afekto būsenoje ir kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos BK 130 str. tik nustačius aplinkybių, nurodytų minėtame straipsnyje, visumą: 1) nukentėjusiojo asmens neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį poelgis, 2) staiga kilęs kaltininko didelis susijaudinimas dėl tokių nukentėjusiojo veiksmų, 3) kaltininko veiksmai yra greitas atsakas į nukentėjusiojo asmens neteisėtą ar įžeidžiantį poelgį. Neteisėtais asmens veiksmais laikomas bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys, kuris gali pasireikšti kėsinimusi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti smurtą, tyčiojimusi, šantažu ir kitaip. Spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teismas atsižvelgia į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes. Baudžiamasis įstatymas nenurodo konkretaus laiko, per kurį kaltininkas turi padaryti savo veiksmus, tačiau kaltininko atsakas į neteisėtą ar įžeidžiantį poelgį turi sekti iš karto po nukentėjusiojo veiksmų, nes fiziologinio afekto būsena, kai asmuo jaučia didelį susijaudinimą, tęsiasi labai trumpą laiką.

Nuteistasis A. C. tiek bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, tiek savo apeliaciniame skunde tvirtina, kad nusikalstamo padarymui įtakos turėjo nukentėjusiojo S. V. provokuojantis, rizikingas, itin įžeidžiantis elgesys. A. C. parodė, kad konfliktas ir muštynės tarp jo ir S. V. kilo dėl to, kad S. V. pradėjo tyčiotis ir necenzūriniais žodžiais kalbėti apie jo motiną, pasakojo, kad darė su motiną, ką tik norėjo. Dėl tokių S. V. žodžių jis labai supyko ir puolė mušti S. V. . Nukentėjusiajam nugriuvus ant žemės, jis nuėjo į kitą kambarį, atsinešė beisbolo lazdą ir ja mušė S. V. , atsigavęs pamatė, kad S. V. galva buvo stipriai sumušta, kruvina, tiesiog suknežinta. Asmenų, mačiusių A. C. ir S. V. konflikto pradžią ar patį įvykį, byloje nenustatyta, todėl nuteistojo A. C. parodymai apie tai, kad jo pyktį sukėlė nukentėjusiojo S. V. pasakyti itin įžeidžiantys žodžiai apie nuteistojo motiną, bylos duomenimis nėra paneigti. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad A. C. veikos padarymui įtakos turėjo ir provokuojantis bei rizikingas nužudytojo elgesys, t. y. tai, jog jis tyčiojosi iš A. C. motinos, ją užgauliojo ir pan. Ši išvada apeliacine tvarka nėra ginčijama. Tačiau, kaip minėta, nužudymas kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos BK 130 str. tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Kaip matyti iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 84TPK-82, A. C. serga lėtiniu psichikos sutrikimu – psichikos ir elgesio sutrikimu, vartojant alkoholį, priklausomybės sindromu. Šiuo psichikos sutrikimu A. C. sirgo ir pavojingos visuomenei veikos padarymo metu. Tačiau A. C. pavojingos visuomenei veikos padarymo metu nebuvo laikinoje liguistoje būsenoje (patologinis afektas, patologinis girtumas ar kitoks trumpalaikis psichikos sutrikimas), dėl savo psichinės sveikatos būklės visuomenei pavojingos veikos padarymo metu A. C. galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir teisingai juos valdyti (t. 1, b. l. 148 – 150). Iš byloje esančio alkotesterio kvito matyti, kad praėjus trumpam laiko tarpui po įvykio, t. y. 2011 m. kovo 30 d., 3.29 val. A. C. buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis, A. C. kraujyje rasta 2.74 % alkoholio (t. 2, b. l. 3). Be to, kaip matyti iš paties nuteistojo A. C. parodymų, taip pat iš ekspertizės akto Nr. 84TPK-82 tiriamojoje dalyje užfiksuotų A. C. paaiškinimų, A. C. pastoviai jautė pyktį S. V. dėl S. V. netinkamo elgesio su nuteistojo motina, dažnai išgerdavo kartu su S. V. , o išgėrę konfliktuodavo, pasimušdavo. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad ir ši konfliktinė situacija tarp A. C. ir S. V. buvo įprasta, nieko netikėto, staigaus iš nukentėjusiojo pusės neįvyko – eilinis, įprastas neblaivių asmenų tarpusavio konfliktas. Nuteistojo A. C. veiksmus iššaukė ne fiziologinio afekto būsena, o dėl alkoholio poveikio kilęs pyktis, kurį sukėlė S. V. pasakyti nuteistojo motiną įžeidžiantys žodžiai. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, darytina išvada, kad A. C. , beisbolo lazda suduodamas daugybę smūgių nukentėjusiajam į galvą, suprato, kad jis savo veika kėsinasi į S. V. gyvybę, numatė, kad gali atimti jam gyvybę ir tokių padarinių norėjo, t. y. A. C. tyčia nužudė S. V. . Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei teisingai nuteistojo A. C. veiką kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d.

Nuteistasis A. C. apeliaciniame skunde nesutinka su jam paskirtos bausmės dydžiu, prašo Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 1 p., 2 p., 5 p., 10 p. nurodytas aplinkybes pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis bei taikyti jo atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatas.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime, konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 str. 2 d. numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. ir Lietuvos Respublikos BK 62 str.

A. C. padaryta nusikalstama veika priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Byloje nustatytos dvi A. C. atsakomybę lengvinančios aplinkybės – A. C. prisipažino nužudęs nukentėjusįjį S. V. , nuoširdžiai gailisi (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.) ir nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis bei rizikingas nukentėjusiojo elgesys (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 6 p.). Nuteistasis A. C. apeliaciniame skunde prašo pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir aplinkybes, numatytas Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 1 p. – kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių, Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 5 p. – veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta nepašalina baudžiamosios atsakomybės bei Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 10 p. – veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai. Tai, kad kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė arba bandė išvengti sunkesnių padarinių, yra aplinkybė, ne tik parodanti veikos pavojingumo laipsnį, bet ir atspindinti kaltininko psichikos santykį su padaryta neteisėta veika bei leidžianti įvertinti jo pastangas užkirsti kelią nusikalstamos veikos padariniams atsirasti. Šios aplinkybės buvimui konstatuoti būtini aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais jis siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad nuteistasis A. C. medine beisbolo lazda sudavė nukentėjusiajam S. V. ne mažiau dešimties smūgių į galvą, padarydamas sužalojimus, kurie eliminuoja gyvybės išsaugojimo galimybę (apatinio žandikaulio abiejų pusių kandžių išnirimai, skeveldriniai kairio nosikaulio, viršutinių žandikaulių, kairio skruostikaulio, kaktikaulio, kairio smilkinkaulio, kaukolės pamato kaulų lūžimai, kraujo išsiliejimas virš ir po kietuoju, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, apie smegenėles, į skilvelius, galvos smegenų kairio pusrutulio kaktinės skilties dalinis suardymas, kairio pusrutulio kaktinės, smilkininės skilčių sumušimai ir kt.), nuo nuteistojo suduotų smūgių ir padarytų sužalojimų nukentėjusysis mirė kelių minučių intervale. Kaip nurodė pats nuteistasis A. C. , baigęs smūgiuoti beisbolo lazda S. V. , jis pamatė, kad nukentėjusiojo galva buvo suknežinta, aplinkui buvo daug kraujo, tada jis iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Greitosios medicinos pagalbos iškvietimas, kai nukentėjusiojo mirties faktas iš esmės jau buvo akivaizdus, negali būti pripažinta nuteistojo A. C. pastangomis užkirsti kelią nusikalstamos veikos padariniams atsirasti ar aktyviais veiksmais, padėjusiais išvengti sunkių padarinių bei pagalbos nukentėjusiajam suteikimu Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 1 p. prasme.

Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 5 p. numatyta aplinkybė - veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta nepašalina baudžiamosios atsakomybės – pripažįstama lengvinančia, todėl, kad kaltininkui dėl išorinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių buvo gerokai sumažinta galimybių pasirinkti teisėto elgesio variantą. Tokiais atvejais asmuo savo iniciatyva nebūtų ryžęsis nusikalsti, o nusikalstamos veikos iniciatorius yra kitas asmuo, prievarta palenkęs kaltininką atlikti neteisėtus veiksmus. Šioje baudžiamojoje byloje tokių aplinkybių nenustatyta, t. y. byloje nėra duomenų, kad nuteistojo A. C. nusikalstamus veiksmus sąlygojo kito asmens prieš jį panaudota psichinė ar fizinė prievarta. Negali būti tenkinamas ir nuteistojo A. C. prašymas pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Šioje nutartyje jau aptartais įrodymais nustatyta, kad A. C. nužudė S. V. ne afektine tyčia (staiga labai susijaudinus), didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėtas ar itin įžeidžiantis A. C. ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis, požymis A. C. veikoje nenustatytas, todėl ši aplinkybė negali būti pripažinta nuteistojo atsakomybę lengvinančia – nuteistojo A. C. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis bei rizikingas nukentėjusiojo elgesys.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo A. C. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę charakterizuojančius požymius (A. C. labai sunkų tyčinį nusikaltimą padarė būdamas praeityje teistas du kartus) bei atsižvelgęs į tai, kad A. C. prisipažino nužudęs S. V. ir dėl to gailisi, veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo elgesys, paskyrė A. C. bausmę, švelnesnę negu įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos vidurkis. Tenkinti nuteistojo A. C. prašymą taikyti jo atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatas ir išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų bei paskirti nuteistajam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, nėra teisinio pagrindo. Lietuvos Respublikos BK 62 str. 1 d. numato, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu yra visos sąlygos, kurios apibūdina kaltininko elgesį padarius nusikalstamą veiką, o būtent: 1) nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką; 2) prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. teismas gali tik tuo atveju, kai yra ne mažiau kaip dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, taip pat nustatyta viena iš alternatyvių savarankišką teisinę reikšmę turinčių aplinkybių, numatytų Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 1 - 6 punktuose. Susipažinus su baudžiamojoje byloje esančiais faktiniais duomenimis, matyti, jog nėra įstatyminio pagrindo nuteistojo A. C. atžvilgiu taikyti nei Lietuvos Respublikos BK 62 str. 1 d., nei Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. nuostatų. Nors nuteistasis savo kaltę nužudžius S. V. pripažino, nuoširdžiai gailėjosi dėl padarytos nusikalstamos veikos, šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas pripažino A. C. atsakomybę lengvinančia, taip pat byloje nustatyta dar viena A. C. atsakomybę lengvinanti aplinkybė - nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis bei rizikingas nukentėjusiojo elgesys, civilinis ieškinys šioje baudžiamojoje byloje nepareikštas, tačiau šių aplinkybių nepakanka, kad būtų galima, remiantis Lietuvos Respublikos BK 62 str. 1 d. ar 2 d. nuostatomis, A. C. paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Kaip minėta, Lietuvos Respublikos BK 62 str. taikymas siejamas su konkrečiomis straipsnyje nurodytomis aplinkybėmis. Iš liudytoja apklaustos greitosios pagalbos slaugytojos V. B. parodymų matyti, kad apie padarytą nusikaltimą, t. y. apie S. V. nužudymą, policijos pareigūnams pranešė ji, o ne pats nuteistasis A. C. . Be to, liudytoja nurodė, kad, jai atvykus į A. C. namus ir ten radus be gyvybės ženklų gulintį stipriai sumuštą S. V. , nuteistasis jai pasakė, jog S. V. pas jį į namus atėjo jau sumuštas. Kaip matyti iš bylos duomenų, A. C. pirmą kartą apklausiamas įtariamuoju taip pat nurodė, kad S. V. į jos namus jau atėjo stipriai sumuštas (t. 1, b. l. 83-84, ), t. y. A. C. ne tik pats savo noru neatvyko į teisėsaugos institucijas bei nepranešė apie S. V. nužudymą, bet ir pradžioje siekė išvengti atsakomybės, neigdamas savo kaltę, duodamas teisėsaugos pareigūnus klaidinančius parodymus, ir tik vėliau ikiteisminio tyrimo eigoje A. C. prisipažino nužudęs S. V. bei ėmė nuoširdžiai dėl to gailėtis. Šios nustatytos bylos aplinkybės eliminuoja galimybę taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 str. 1 d. nuostatas. Kadangi byloje nenustatyta nei viena iš Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 1 – 6 punktuose numatytų aplinkybių, todėl nėra teisinio pagrindo taikyti ir Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. nuostatas.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. C. apeliacinį skundą atmesti.