Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų teisėjų kolegija, susidedanti

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo nuteistojo S. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimo, priimto baudžiamojoje byloje Nr. 1A-306-349/2008 pagal ieškovo R. L. civilinį ieškinį atsakovui S. B. dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. B. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu buvo išteisintas dėl kaltinimo padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje ir 187 straipsnio 2 dalyje, pripažinus, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, R. L. civilinis ieškinys dėl XXX XXX,XX Lt turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas; 3 t., b. l. 32-39).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. B. kasacinį skundą, 2009 m. gegužės 12 d. nutartimi pakeitė Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nuosprendį, nuteistojo S. B. nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 187 straipsnio 2 dalies į BK 187 straipsnio 1 dalį, o kitą nuosprendžio dalį paliko nepakeistą (3 t., b. l. 212-218).

Motyvuojamoji dalis

Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas

Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnio 1, 2 dalys).

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 straipsnio 1 dalis).

Dėl procesinių pažeidimų

Ieškovas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nepagrįstai nurodo, jog skundas negalėjo būti priimtas ir nagrinėjamas, kadangi apeliantas nesumokėjo žyminio mokesčio bei nesilaikė civilinio proceso tvarka pateikiamiems procesiniams dokumentams nustatytų turinio ir formos reikalavimų.

Kaip minėta, pagal bendrą taisyklę, numatytą BPK 113 straipsnio 1 dalyje, civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas. Tik tuo atveju, jei nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis baudžiamojo proceso kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnio 2 dalis).

Šiuo atveju civilinis ieškinys bei apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nagrinėjami baudžiamojoje byloje, todėl pagal bendrą taisyklę, turi būti taikomos BPK nuostatos.

Apeliacinis skundas yra skundas, įstatymų nustatyta tvarka paduodamas dėl neįsiteisėjusio nuosprendžio ar nutarties, priimtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (BPK 13 straipsnis). Civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai turi teisę paduoti apeliacinius skundus dėl nuosprendžio dalies, kuri yra susijusi su civiliniu ieškiniu (BPK 312 straipsnio 3 dalis). BPK 313 straipsnio 1 dalyje yra nustatyti reikalavimai, keliami apeliacinio skundo formai bei turiniui. Apeliacinis skundas dėl neįsiteisėjusio teismo nuosprendžio turi būti rašytinis ir apelianto pasirašytas. Apeliaciniame skunde turi būti nurodyta: apeliacinės instancijos teismo pavadinimas; byla, dėl kurios paduodamas skundas; skundžiamos nuosprendžio dalies esmė; nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai; apelianto prašymai. Žyminis mokestis – tai civilinio proceso įstatymo nustatyta suma, kurią šalys, tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, pareiškėjai ar kreditoriai privalo sumokėti už tam tikrus įstatyme numatytus teisme atliekamus procesinius veiksmus. Baudžiamojo proceso įstatymas žyminio mokesčio mokėjimo nenumato.

Taigi, baudžiamojo proceso įstatymas, lyginant su civilinio proceso kodeksu, nustato minimalius reikalavimus apeliacinio skundo turiniui ir formai, kadangi, atsižvelgiant į baudžiamojo proceso principus bei paskirtį, griežtas šio procesinio dokumento formos bei turinio reglamentavimas galėtų būti vertinamas, kaip nepagrįstas nuteistojo (išteisintojo) teisės į gynybą suvaržymas (BPK 10 straipsnis, 22 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, konstatuoja, jog atsakovo paduotas apeliacinis skundas iš esmės atitinka BPK 313 straipsnio 1 dalies reikalavimus, o apeliaciniame skunde atsakovo padaryta klaida nurodant teismą, kuriam paduodamas apeliacinis skundas, negali būti pagrindu šio skundo nepriimti ir nenagrinėti.

Dėl žalos nustatymo

Žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatyme nustatytų ar leidžiamų išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo (CK 6.251 straipsnis), kurio esmė ta, kad žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį. Asmens teisė į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo, turi nustatyti tikrąjį žalos dydį; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, o kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas (CK 1.5 straipsnis).

Kai žala padaroma asmens turto sunaikinimu, teisingas žalos atlyginimas reiškia, kad turi būti nustatyta nukentėjusio asmens patirtų materialinių netekimų piniginė išraiška – prarasto turto vertė ir šie netekimai kompensuojami. Pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti yra žalos padarymo faktas, todėl turto sunaikinimo ar sugadinimo atveju žalą patyręs asmuo turi teisę reikalauti žalos atlyginimo nepriklausomai nuo to, ar yra turėjęs realių turto atstatymo išlaidų, ir ar iš viso ketina prarastą turtą atkurti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009). Žalos dydis – viena iš įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių bylose dėl žalos atlyginimo, šios aplinkybės įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui. Nukentėjusio asmens patirtų turtinių netekimų dydis gali būti nustatytas nuostolius apskaičiuojant pagal prarasto turto atkuriamąją vertę. Atkuriamosios vertės (kaštų) nustatymas – vienas iš Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme numatytų turto vertinimo metodų, jo pagrindą sudaro skaičiavimai, kiek kainuotų atkurti esamos (sunaikinimo metu) fizinės būklės ir esamų (sunaikinimo metu) eksploatacinių bei naudingumo savybių objektus pagal vertinimo metu taikomas darbų technologijas bei kainas. Kaštai turi būti suskaičiuoti iki ribos, kuri atitinka esamą sugadinimo metu objekto fizinę būklę. Atkūrimo kaštai šiuo atveju turi rodyti išlaidas, kurios reikalingos atitinkamo nusidėvėjimo daiktui atkurti. Tais atvejais, kai turtas neatkurtas po sugadinimo ir nukentėjęs asmuo neturėjo realių išlaidų, žalos dydis gali būti nustatomas skaičiavimo būdu, svarbu, kad padaryta žala būtų nustatyta objektyviai, pagal teisės aktų reikalavimus ir kriterijus. Žalos dydis tokiuose ginčuose gali būti įrodinėjamas visais įstatymo reikalavimus atitinkančiais įrodymais (turto vertintojo pažymomis, sąmatomis, kt.), laikantis bendrųjų įrodinėjimo civiliniame procese taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-763/2001).

Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjime tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis), tačiau įstatymas įtvirtina teismo galimybę siūlyti šalims teikti papildomus įrodymus, kai jų nepakanka, įstatymo nustatytais atvejais teismas gali įrodymus rinkti savo iniciatyva (CPK 179 straipsnis). Ginčuose dėl žalos atlyginimo, kai įrodinėjimo dalykas yra žalos dydis, teismas diskrecijos teisę dalyvauti įrodinėjimo procese turi įgyvendinti, atsižvelgdamas į tai, kad nenustačius tikrojo žalos dydžio negali būti teisingai išspręstas šalių ginčas. CK 6.249 straipsnio, reglamentuojančio žalos (nuostolių) nustatymą, 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio. Sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais.

Nagrinėjamoje byloje žalos padarymo faktas yra konstatuotas įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu, iš dalies pakeistu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 12 d. nutartimi, o žalos dydžio nustatymas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Panevėžio apygardos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju, nustatant padarytos žalos dydį, tenka remtis turto atstatymo darbų kaina, kadangi nėra kitų patikimų įrodymų, kuriais remiantis būtų galima tiksliai nustatyti žalos dydį. Nors byloje pateikti duomenys apie likusio turto vertę po jo sunaikinimo (2006-11-30 turto vertės nustatymo pažyma Nr. XXX XXXX (1 t., b. l. 19) ir VĮ Registrų centro turto registro išrašas-pažymėjimas (4 t., b. l. 21-25)), tačiau nėra duomenų apie pastato vidutinę rinkos vertę iki žalos padarymo, todėl neįmanoma apskaičiuoti vidutinės rinkos vertės pokyčio.

Žalos dydžio nustatymas ieškovo prašomu būdu reiškia, kad turi būti nustatyta, kiek kainuotų tokių pastatų, kokie buvo iki juos sunaikinant, atstatymas. Ieškovas žalos dydį įrodinėjo lokaline sąmata, joje nurodydamas fermos atstatymo statybos darbų ir medžiagų kainas, buvusias sąmatos sudarymo metu, t. y. 2006-09-29 (1 t., b. l. 69). Siekiant tinkamai nustatyti žalos dydį, sąmatoje nurodyta medžiagų kaina turėjo būti sumažinta proporcingai pastatų nusidėvėjimui, buvusiam iki jų sunaikinimo, tačiau, kaip minėta, duomenų apie tikslią pastatų būklę bei vertę iki jų sunaikinimo dėl objektyvių priežasčių byloje pateikta nebuvo.

Kita vertus, kaip matyti iš apygardos teismo sprendimo, nustatydamas padarytos žalos dydį, teismas apskritai neįtraukė sąmatoje nurodytų medžiagų (sieninių plokščių, briaunuotų dangos plokščių) kainos, nurodydamas, jog dalis statybinių medžiagų (sieninių bei perdenginio plokščių ir kitų medžiagų) yra išlikusios, o dėl jų nusidėvėjimo atsakovas nėra kaltas. Taigi teismas, apskaičiuodamas žalos dydį, rėmėsi tik atstatymo darbų bei su tuo susijusių išlaidų kaina, medžiagų (plokščių) kainos neįtraukdamas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo žalos dydžio nustatymu, kadangi toks turto atstatymo išlaidų skaičiavimas iš esmės atitinka turto vertinimo atkuriamosios vertės metodą bei byloje surinktus įrodymus ir nėra pagrindo teigti, kad teismo nustatytas žalos dydis yra neprotingai ir nepagrįstai didelis.

Apeliantas nepagrįstai skunde teigia, jog ieškovas neturi teisės reikalauti žalos atlyginimo, kadangi pastatai nebuvo įregistruoti kaip ieškovo nuosavybė Registrų centre. Šie apelianto argumentai jau buvo nagrinėjami Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nuosprendyje, kuriame buvo konstatuota, jog ta aplinkybė, kad ieškovui buvo išduotas tik laikinas nuosavybės teisės liudijimas, neduoda pagrindo abejonei dėl turto nuosavybės, kadangi laikinasis nuosavybės teisės liudijimas yra pagrindas nuosavybės teisėms į įgytus pastatus įregistruoti. Be to, ieškovo turimas nuosavybės teises į karvidę, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kitus statinius, esančius (duomenys neskelbtini), patvirtina VĮ Registrų centro išduotas pažymėjimas (4 t., b. l. 21-25).

Nepagrįstas ir apelianto teiginys, jog ieškovas apgaulės būdu iš jo nori prisiteisti XXX XXX XX Lt, nors prieš septyniolika metų šių pastatų vertė buvo tik XX XXX Lt. Iš tiesų, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pirkdamas pastatus, tarp jų ir karvidę, kurią sunaikino atsakovas, ieškovas sumokėjo XXXX XXX rublių, kas, įvedus litą, sudarė XX XXX Lt (t. 1, b. l. 35-37). Tačiau tai nėra pagrindas teigti, jog ieškovas piktnaudžiauja savo teisėmis ir apgaulės būdu nori prisiteisti nepagrįstai didelę sumą. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pastatas buvo pirktas XXXX metais, per tą laiką, iki jo sunaikinimo XXXX metais, turto rinkos kaina kito, ką patvirtina ir faktas, jog po sunaikinimo išlikusio turto vertė buvo didesnė už jo įsigijimo kainą (1 t., b. l. 19, 4 t., b. l. 21-25).

Nėra pagrindo mažinti apygardos teismo priteistos žalos atlyginimo dydžio dėl atsakovo nurodomos sunkios jo materialinės padėties, kadangi, visų pirma, jis teismui nepateikė duomenų, patvirtinančių šį jo teiginį (CPK 178, 314 straipsniai), be to, žalos dydis, atsižvelgiant į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, gali būti mažinamas tik tuo atveju, jei žala nėra padaryta tyčia (CK 6.285 straipsnio 3 dalis). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju atsakovas nuteistas pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, konstatavus, jog S. B. tyčia sunaikino svetimą (ieškovo) turtą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apygardos teismo sprendimo dėl ieškovui padarytos žalos dydžio nustatymo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su atsakovo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn teisėtumu ir pagrįstumu, kadangi šis klausimas yra išnagrinėtas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, o be to, tai nėra šios apeliacijos dalykas (CPK 320 straipsnis).

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris yra pagrįstas ir teisėtas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti nepakeistą Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimą.