Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Renata Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (pareiškėjo) A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 19 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo (atsakovo) A. K. prašymas dėl vykdomo rašto išdavimo, civilinėje byloje pagal ieškovės A. M. ieškinį atsakovui A. K. dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais nustatymo ir išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacininės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, toliau - CPK, 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

8. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 28 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2YT-3531-869/2020, nutraukė šalių – A. M. ir A. K. – sudarytą santuoką ir patvirtino šalių sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria šalys tarpusavyje išsprendė klausimus, susijusius su santuokos nutraukimu, tame tarpe buvo susitarta ir dėl šalių nepilnamečiams vaikams, kurių gyvenamoji vieta po santuokos nutraukimo nustatyta su motina, išlaikymo teikimo bei nustatyta skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaikais tvarka. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-396-1006/2024, iš dalies buvo pakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 28 d. sprendimas, t. y. padidintas šalių nepilnamečiams vaikams teikiamo išlaikymo dydis, taip pat pakeista skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka.

10. Taigi, apeliacijos objektą nagrinėjamu atveju sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 19 d. nutarties, kuria atmestas atsakovo prašymas dėl vykdomojo rašto išdavimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

11. Teismo sprendimu (nutartimi) patvirtinta taikos sutartis šalims turi galutinio teismo sprendimo (lot. res judicata) galią, nes ji kyla iš šalių suderintos valios, kuri patvirtinama teismo sprendimu.

12. Teismo patvirtinta sutartis yra priverstinai vykdytinas dokumentas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, toliau - CK, 6.985 straipsnio 2 dalis). Taigi, nors taikos sutartis – taikus ginčo sprendimo būdas, įstatymas garantuoja priverstinį jos vykdymą. Priverstiniam taikos sutarties vykdymui mutatis mutandis (su būtinais pakeitimais) taikomos CPK ir lydinčiuosiuose teisės aktuose nustatytos priverstinio teismo sprendimų vykdymo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-469/2022).

13. CPK 646 straipsnio, reglamentuojančio vykdomojo rašto išdavimo tvarką, 3 dalyje nustatyta, kad jeigu nevykdoma teismo patvirtinta taikos sutartis, suinteresuota šalis gali kreiptis į bylą išnagrinėjusį teismą su prašymu išduoti vykdomąjį raštą. Šis prašymas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Teismui pripažinus, kad tai yra būtina, šioje dalyje nurodytas prašymas išduoti vykdomąjį raštą gali būti nagrinėjamas teismo posėdyje, pranešus dalyvaujantiems byloje asmenims, tačiau šių asmenų neatvykimas nekliudo teismui išspręsti vykdomojo rašto išdavimo klausimą. Teismas, ištyręs šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus apie taikos sutarties sąlygų vykdymą, dėl neįvykdytos taikos sutarties dalies išduoda vykdomąjį raštą arba atsisako jį išduoti.

14. Pagal CPK 646 straipsnio 3 dalies nuostatas vykdomasis raštas pagal teismo nutartimi patvirtintą taikos sutartį yra išduodamas tuo atveju, kai teismas nustato, jog taikos sutartis yra nevykdoma. Dėl šios priežasties teismas turi įsitikinti ir sprendime (nutartyje) nurodyti, kurios reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos, o kurios – ne, t. y. teismas įsitikina, ar taikos sutartis (ne)vykdoma vykstant įrodinėjimo procesui, kai pateikiami, tiriami ir vertinami šalių pateikti įrodymai; teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-916/2019, 32–33 punktai).

15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant vykdomojo rašto išdavimo pagal teismo patvirtintą taikos sutartį klausimą, svarbu nustatyti ne tik faktą, kad taikos sutartis yra nevykdoma, bet ir įvertinti, ar taikos sutarties sąlygos, dėl kurių vykdymo prašoma išduoti vykdomąjį raštą, yra aiškios, ar šalys jas supranta vienodai ir apskritai ar jos gali būti priverstinai vykdomos, ar neprašoma išduoti vykdomąjį raštą ir dėl reikalavimų, dėl kurių vykdymo nebuvo susitarta taikos sutartyje, nors jie ir susiję su šalių ginču, kuris buvo sprendžiamas byloje, kurioje buvo patvirtinta taikos sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468-403/2017). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nustačius, jog teismo patvirtintos taikos sutarties sąlygos nėra aiškios, šalys jas supranta skirtingai ir (ar) jų priverstinai vykdyti neįmanoma apskritai, vykdomasis raštas pagal tokias sąlygas negali būti išduodamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-421/2016).

16. Nagrinėjamu atveju apeliantas nurodo, jog teismo 2024 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu yra nustatyta aiški skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka, t. y. vaikai su tėvu bendrauja (i) neporinių savaičių savaitgaliais (nuo šeštadienio iki sekmadienio su nakvyne), ir (ii) kiekvieną savaitę trečiadieniais (po ugdymo proceso iki 20 val.), kuri ieškovės atostogų su vaikais užsienyje laikotarpiu nuo 2025 m. vasario 7 d. iki kovo 2 d. buvo pažeista, t. y. atsakovas tuo laikotarpiu neturėjo galimybės bendrauti su vaikais du savaitgalius (2025 m. vasario 15-16 d., kovo 1-2 d.) ir tris trečiadienius (vasario 12, 19 ir 26 d.), t. y. buvo pažeisti 2024 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu patvirtintos bendravimo tvarkos a) ir b) punktai. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su šiomis apelianto nurodytomis aplinkybėmis nesutikti, tuo labiau, kad ginčo byloje dėl to iš esmės nėra.

17. Tačiau vertinant atsakovo prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo yra svarbi aplinkybė ta, jog ieškovė informavo atsakovą apie ketinimą išvykti su vaikais atostogų ir kad atostogų metu atsakovas neturės galimybės pasimatyti / betarpiškai bendrauti su vaikais jo bendravimo tvarkoje nustatytomis dienomis - du savaitgalius (2025 m. vasario 15-16 d., kovo 1-2 d.) ir tris trečiadienius (vasario 12, 19 ir 26 d.), pasiūlė atsakovui susiderinti prarastų bendravimo dienų kompensavimą. Kaip matyti iš atsakovo ieškovei 2025 m. sausio 30 d. siųsto el. laiško turinio, atsakovas iš esmės sutiko, kad 7-ios prarastos bendravimo dienos būtų kompensuotos dvigubu bendravimo dienų skaičiumi, t. y. kad atsakovas su vaikais praleidžia papildomas 14 dienų vasaros laikotarpiu; tačiau tuo pačiu atsakovas iškėlė sąlygą, kad ieškovė turi apmokėti atsakovo surastą kelionės pasiūlymą su vaikais (be atsakovo skrydžio bilietų), priešingu atveju atsakovas nesutiks su siūlomos bendravimo tvarkos pakeitimais („Priešingi atveju elgsiuosi pagal galiojančius sutartis ir įstatymus“). Iš vėlesnio šalių susirašinėjimo matyti, kad 2025 m. vasario 3 d. ieškovė el. laišku sutiko su atsakovo siūlomu prarastų dienų kompensavimu, t. y. kad atsakovas vasaros metu praleis su vaikais 14 papildomų dienų, tačiau dėl atsakovo iškeltos sąlygos – apmokėti atsakovo kelionę su vaikais, ieškovė nurodė „Antra laiško dalis skamba kaip šantažas ir grasinimas. Todėl tiesiog nereaguosiu“.

18. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateikto šalių tarpusavio susirašinėjimo turinį, daro išvadą, kad atsakovas iš esmės sutiko su bendravimo tvarkos tam tikram laikotarpiui pakeitimu.

19. Nors apeliantas apeliuoja į tai, kad ieškovė vaikus atostogauti išvežė ugdymo proceso mokykloje metu (šiuos argumentus atsakovas nurodo tiek abiem teismams teiktuose procesiniuose dokumentuose, tiek ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu), tačiau, kaip matyti iš šalių susirašinėjimo, šis aspektas šalių buvo aptariamas, el. laiškais bendraujant dėl bendravimo tvarkos laikino pakeitimo – atsakovas kėlė klausimą ieškovei dėl vaikų išvežimo ne atostogų metu, siūlė išvykimo laikotarpiu pasilikti su vaikais ir užtikrinti jų ugdymo įstaigos lankymą; ieškovė savo ruožtu nurodė, kad vaikų ugdymas atostogų metu bus užtikrintas (vaikai turės su savimi reikiamas mokymuisi priemones, atliks mokytojų užduotas užduotis), taip pat priminė atsakovui, kad praeitų metų vasario mėn. jau yra atostogavusi su vaikais ilgiau nei atostogų laikotarpis mokykloje ir dėl to nei atsakovas, nei ugdymo įstaiga pastabų ieškovei neišreiškė. Jau po šio klausimo – vaikų atostogų ugdymo proceso metu – aptarimo atsakovas 2025 m. sausio 30 d. ieškovei siųstame el. laiške nurodė, kad „Viso gaunasi 7 dienos. Siūlau tartis taip: Dvigubinam šitas dienas ir gaunasi 14 dienų. Jas sudengsim per vaikų vasaros atostogas“. Šią apelianto ieškovei siųsto el. laiško dalį (dėl kitos dalies pasisakytina žemiau) apeliacinės instancijos teismas vertina kaip atsakovo sutikimą šiam atvejui pakeisti nustatytą bendravimo su vaikais tvarką – leidimą ieškovei išvežti vaikus nurodytam laikotarpiui, nepaisant ugdymo proceso, tačiau kompensuojant atsakovui per tą laikotarpį prarastas 7-ias bendravimo su vaikais dienas 14-ka dienų vasaros laikotarpiu.

20. Nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, jog ieškovė apskritai neturėjo jokio teisinio pagrindo keisti tėvo bendravimo su vaikais tvarkos, nes 2024 m. rugpjūčio 9 d. teismo sprendimu patvirtintoje naujoje bendravimo tvarkoje, kuria buvo iš esmės pakeista ankstesniu sprendimu (2020 m. vasario 28 d.) patvirtintos taikos sutarties dalis dėl tėvo bendravimo su vaikais tvarkos, neliko punkto (2020 m. vasario 28 d. sprendimu patvirtintos taikos sutarties 5.12 punktas) dėl galimybės šalims keisti (plėsti) bendravimo tvarką.

21. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas nori atkreipti dėmesį, jog visais atvejais sprendžiant klausimus / ginčus, susijusį su vaikais, turi būti vadovaujamasi tuo, kad priimtas sprendimas turi kiek įmanoma labiau užtikrinti vaikų poreikius ir geriausius jų interesus.

22. Antra, vertinat šiuos apelianto argumentus, būtina įvertinti pradinės bendravimo tvarkos, patvirtintos teismo 2020 m. vasario 28 d. sprendimu (civilinė byla Nr. e2YT-3531-869/2020), bei jos pakeitimų, patvirtintų teismo 2024 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu (civilinėje byloje Nr. e2-396-1006/2024), turinius bei šalių pozicijų, keičiant nustatytą bendravimo tvarką, visumą: kaip matyti, 2024 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu pakeičiant anksčiau nustatytą bendravimo tvarką, buvo atsižvelgta į ieškovės argumentus bei vaikų išsakytą poziciją (atsakovo elgesys, alkoholio vartojimas vaikams būnant pas atsakovą; vaikų savijauta po laiko, praleisto pas atsakovą; vaikų noras mažinti nakvynes pas atsakovą ir kt.) ir sumažintas atsakovo bendravimo su vaikais laikas – nustatyta, kad atsakovas bendrauja su vaikais neporinių savaičių šeštadieniais – sekmadieniais su nakvyne (a punktas); paliktas bendravimas su vaikais kiekvieną trečiadienį po vaikų ugdymo proceso tą dieną (b punktas); papildyta bendravimo tvarka, nustatant šalių bendravimą su vaikais Šv. Kūčių, Šv. Kalėdų, Naujųjų metų, Šv. Velykų dienomis bei tėvų gimtadienio dienomis (c-g ir j-k punktai); pakeista bendravimo tvarka vaikų gimtadienių dienomis, Tėvo dieną (h-i punktai); patikslinta tėvo bendravimo su vaikais tvarka vaikų vasaros atostogų metu (l punktas); nustatyta tėvui galimybė bendrauti su vienu vaiku, nesant galimybės bendrauti su abiem vaikais (m punktas). Svarbu pažymėti, kad į 2024 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu patvirtintą pakeistą bendravimo tvarką nebuvo perkelta dalis šalių teisių ir pareigų, kurios buvo ankstesnėje – 2020 m. vasario 28 d. sprendimu patvirtintoje bendravimo tvarkoje – pvz., šalių teisės ir pareigos tuo metu, kuomet vaikai laiką leidžia su vienu iš tėvų, vaikų vasaros atostogų metu, vaikams sergant; pareiga informuoti kitą šalį apie negalėjimą nustatytu laiku įgyvendinti / užtikrinti bendravimo tvarkos (2020 m. vasario 28 d. sprendimu patvirtintos taikos sutarties 5.6 – 5.11 punktai), taip pat ir šalių teisė keisti (plėsti) nustatytą bendravimo tvarką (5.12 punktas). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu šie į naujai patvirtintą bendravimo tvarką neperkelti punktai yra pakankamai svarbūs ir jų eliminavimas prieštarautų teisingumo ir protingumo principams, neatitiktų geriausių vaikų interesų, todėl vadovaujantis taisykle, jog visi teismo priimti sprendimai turi būti orientuoti į geriausių vaikų interesų užtikrinimą, laikytina, jog nėra pagrįsta apelianto pozicija, kad turi būti vadovaujamasi išskirtinai teismo 2024 m. rugpjūčio 9 d. patvirtinta / pakeista teismo 2020 m. vasario 28 d. sprendimu nustatyta atsakovo bendravimo su vaikais tvarka. Tuo labiau, kad teismas 2024 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo, kuriuo pakeista 2020 m. vasario 28 d. patvirtinta taikos sutarties dalis dėl bendravimo tvarkos, rezoliucinėje dalyje nurodė, jog šis sprendimas yra neatsiejama 2020 m. vasario 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2YT-3531-869/2020, dalis.

23. Trečia, net ir neaptarus pačioje sutartyje, CK nedraudžia, šalims susitarus, keisti sudarytos sutarties sąlygų, priešingai – CK 6.223 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sutartis gali būti pakeista šalių susitarimu; taip pat CK reglamentuota, jog vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.200 straipsnio 2 dalis). Tad ir ši teisiniame reglamentavime nustatyta diskrecija šalims tartis dėl sutarties sąlygų pakeitimo paneigia apelianto argumentus, kad nesant bendravimo tvarkoje nustatytos (išlikusios) sąlygos dėl galimybės šalims tartis dėl bendravimo tvarkos pakeitimo / praplėtimo, ieškovė negali tartis dėl kitokios nei teismo 2024 m. rugpjūčio 9 d. sprendime nustatytos tėvo bendravimo su vaikais tvarkos, tuo labiau, kad, kaip teisingai nurodo ieškovė, negalima visų gyvenimo situacijų aptarti vienoje sutartyje. Šalių sudaryta sutartis ir bendravimo su vaikais tvarka orientuota į pakankamai ilgą laikotarpį – iki vaikų pilnametystės, todėl įvyksta ir įvyks ateityje nemažai neplanuotų situacijų, kurių išsprendimui, siekiant geriausių vaikų interesų užtikrinimo, abiem tėvams teks kooperuotis ir spręsti abipusio kompromiso būdu, nes tik tėvai (o ne teismas ar kitos vaikų teises užtikrinančios institucijos) labiausiai žino, kas geriausia yra jų vaikams.

24. Aptariant kitą atsakovo 2025 m. sausio 30 d. el. laiško dalį, kur atsakovas nors iš esmės ir sutinka dėl prarastų bendravimo su vaikais dienų kompensavimo, tačiau iškelia ieškovei sąlygą, nurodydamas „Iki šių metų vasario 10 imtinai aš, kelionių agentūroje surasiu kelionę kartu su vaikais. Pateiksiu tau sąskaitą be mano skrydžio bilietų. Pervesi man pinigus iki šių metų vasario 12, aš apmokėsiu kelionę. Jei vaikai negalės ar nenorės keliauti pinigai negrąžinami. Priešingu atveju elgsiuosi pagal galiojančias sutartis ir įstatymus“, apeliacinės instancijos teismas pilnai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog šis atsakovo papildomas reikalavimas / sąlyga yra visiškai nekorektiškas, iš esmės šantažinio pobūdžio bei pažeidžiantis tiek ieškovės, tiek ir šalių nepilnamečių vaikų interesus.

25. Iš atsakovo 2025 m. sausio 30 d. el. laiško turinio matyti aiškią atsakovo ištransliuotą sąlygą – atsakovas sutiks su bendravimo tvarkos pakeitimu (ieškovės atostogų su vaikais laikotarpiu prarastų atsakovo bendravimo dienų kompensavimui dvigubu bendravimo su vaikais dienų skaičiumi) tik tuo atveju, jeigu ieškovė apmokės atsakovo pasirinktos atostogų kelionės su vaikais išlaidas (be atsakovo skrydžio bilietų), ir tuo atveju, jei vaikas nenorės keliauti kartu su atsakovu, pinigai ieškovei nebus grąžinti. Pranešime aiškiai nurodoma, jog priešingu atveju, t. y. ieškovei nesutikus su atsakovo iškeltu reikalavimu / sąlyga, atsakovas nesutiks su siūlymu keisti bendravimo tvarką, t. y. duoti savo sutikimą ieškovei vykti su vaikais atostogų. Nagrinėjamu atveju būtent taip ir įvyko – ieškovei netenkinus aiškiai nepagrįsto atsakovo reikalavimo, atsakovas nesutiko su bendravimo tvarkos pakeitimu, o kreipėsi į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo. Tuo tarpu teismas savo ruožtu pažymi, jog bendravimo tvarkos įgyvendinimas negali būti siejamas su finansinio pobūdžio reikalavimais, nes tai visiškai nėra suderinama su geriausių vaikų interesų užtikrinimu.

26. Nepagrįstais laikytini apelianto argumentai, jog atsakovo papildomas reikalavimas apmokėti jo ir vaikų pasirinktą kelionę yra pagrįstas tuo aspektu, jog atsakovas, kas mėnesį mokėdamas vaikų išlaikymą, t. y. de facto prisidedantis prie ieškovės ir vaikų atostogų (nes į vaikų išlaikymo lentelę yra įtrauktas punktas, susijęs su išlaidomis vaikų atostogoms), turi teisę reikalauti, kad ir ieškovė apmokėtų jo atostogas su vaikais. Teismas pažymi, jog kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas. Minimalus darbo užmokestis paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius, tuo tarpu vaiko visapusiškam vystymuisi užtikrinti turėtų būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai. Bylose dėl vaiko išlaikymo nustatant vaiko poreikius tėvas (motina) neturėtų būti įpareigotas teikti detalius įrodymus (pavyzdžiui, pirkinių čekius), pagrindžiančius ne didesnes nei minimalioji mėnesinė alga išlaidas vaikui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gegužės 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-684/2025, nurodytą praktiką). Todėl remiantis šia suformuota teismų praktika nėra pagrindo remtis vaikų poreikių lentelėje nurodytais duomenimis, kadangi byloje, sprendžiant klausimą dėl vaikams teiktino išlaikymo dydžio padidinimo nebuvo remtasi vaikų poreikių lentelėje nurodytais duomenimis (ieškovė ir jos atstovas nurodė, kad ji yra praradusi savo aktualumą), kadangi iš atsakovo ir taip buvo priteistas mažesnis nei teismų praktikoje nustatytas minimalus vaikų išlaikymo dydis.

27. Taip pat nepagrįsti yra apelianto argumentai dėl teismo šališkumo. Kaip matyti iš procesinės visos bylos eigos, atsakovas naudojosi savo procesine teise ir 2025 m. kovo 21 d. teismo posėdžio metu teikė prašymą dėl teisėjos nušalinimo, motyvuodamas tuo, jog teisėja akivaizdžiai rodo kitai pusei palankumą, iškreipdama bylos aplinkybes bei apribodama atsakovo įrodinėjimo pareigą. Šis prašymas 2025 m. kovo 25 d. nutartimi buvo atmestas, nekonstatavus teisėjos nušalinimo pagrindo. Šioje nutartyje taip pat buvo pažymėta, į ką pakartotinai atkreipia dėmesį ir apeliacinės instancijos teismas, kad vien šalies nesutikimas su teisėjo priimtais procesiniais sprendimais dėl to, kad jie galimai yra nepalankūs šaliai (šalims), negali būti teisėjo šališkumo įrodymu.

28. Kiti atskirojo skundo (bei atsiliepimo į jį) argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

Dėl procesinės bylos baigties bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

29. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė vykdomojo rašto (ne)išdavimą reglamentuojančias procesines teisės normas, tad keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 19 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

30. Atskirąjį skundą atmetus, apelianto (atsakovo) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų klausimas nėra sprendžiamas.

31. Ieškovė pateikė teismui įrodymus, kad už atsiliepimo į atskirąjį skundą rengimą patyrė 525 Eur bylinėjimosi išlaidų teisinei pagalbai. Minėtų išlaidų dydis yra pagrįstas, atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakyme Nr. 1R–85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ rekomenduojamą dydį, todėl iš apelianto (atsakovo) priteisiama 525 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų ieškovės naudai (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Apelianto (atsakovo) A. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto (atsakovo) A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 525 Eur (penkių šimtų dvidešimt penkių eurų) dydžio bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme ieškovės A. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.