Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, sekretoriaujant Anetai Seržantovič, dalyvaujant pareiškėjui G. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo - Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas G. M. panaikinti Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau Departamentas) 2010 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. 5-S-2972 „Dėl teikimų vyresniojo inspektoriaus laipsniui suteikti“ ir įpareigoti atsakovą suteikti jam aukštesnį specialų nekarinį vyresniojo inspektoriaus laipsnį.

Skunde (b. l. 1-5) paaiškino, kad eina Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau Utenos apskrities VPK) Ignalinos rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigas. Yra statutinis valstybės tarnautojas. Į vidaus tarnybą, o būtent į Ignalinos r. PK Viešosios policijos mobilaus padalinio vyresniojo policininko pareigas buvo priimtas 1991 m. lapkričio 25 d. Nuo 2003 m. gegužės 1 d. jam suteiktas specialus nekarinis inspektoriaus laipsnis. Utenos apskrities VPK 2010 m. gegužės 4 d. teikimu kreipėsi į Departamentą dėl aukštesnio specialiojo nekarinio vyresniojo inspektoriaus laipsnio pareiškėjui suteikimo. Tačiau Departamentas 2010 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 5-S-2972 atsisakė suteikti aukštesnį specialų nekarinį vyresniojo inspektoriaus laipsnį. Mano, kad skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas bei neteisėtas.

Pažymi, kad Vidaus tarnybos statuto (toliau Statutas) 14 str. 6 d. ir Vidaus reikalų ministro 2004 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 1V-52 patvirtintų Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų specialių nekarinių laipsnių suteikimo taisyklių (toliau Taisyklės) 5 p. numatytas baigtinis kriterijų aukštesniam policijos laipsniui gauti sąrašas: 1) einamos pareigos; 2) pareigūno kvalifikacija; 3) nuopelnai einant pareigas; 4) ištarnavimas inspektoriumi - ne mažiau kaip 2 metus. Tarp nurodytų kriterijų išsilavinimo reikalavimas nenurodytas, todėl G. M. mano, jog nagrinėjamu atveju jis neturėjo būti taikomas. Kadangi visus kitus išvardintus kriterijus atitinka, jam turėjo būti suteiktas aukštesnis vidurinės grandies pareigūno, t. y. vyresniojo inspektoriaus, laipsnis.

Pabrėžia, kad iki Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau Statuto įgyvendinimo įstatymas) ir Statuto įsigaliojimo policijos pareiginių laipsnių sąrašas bei jų suteikimo tvarka buvo nustatyta 1990 m. gruodžio 11 d. Policijos įstatymo 27 str. Nors Policijos įstatymo galiojimo metu 27 str. buvo ne kartą keičiamas, tačiau policijos pareiginių laipsnių suteikimo tvarka iš esmės išliko nepakitusi - jie buvo suteikiami kvalifikacinį egzaminą išlaikiusiems policijos pareigūnams, juos skiriant į konkrečias pareigas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau LVAT) 2006 m. lapkričio 29 d. nutartyje, priimtoje adm. byloje Nr. A7-2149-06, konstatavo, kad „laipsniai, suteikiami policijos pareigūnams, buvo vadinami pareiginiais ir buvo siejami ne su asmeniu, o priklausė nuo užimamų pareigų (skirtingai nei šiuo metu galiojančiame Vidaus tarnybos statute)“. Taigi, iki Statuto įsigaliojimo konkretaus policijos pareiginio laipsnio įgijimas (suteikimas) buvo neatsiejamai susijęs su užimamomis pareigomis.

Atkreipia dėmesį, jog nuo 2003 m. gegužės 1 d., įsigaliojus Statuto įgyvendinimo įstatymui bei Statutui, policijos pareigūnų pareiginiai laipsniai, kuriuos šie pareigūnai turėjo iki Statuto įsigaliojimo, buvo prilyginti pareigūnų specialiems nekariniams policijos laipsniams ir pervardinti pagal Statuto 13 straipsnį (Statuto įgyvendinimo įstatymo 5 str. 3 d.). Be to, buvo nustatyta ir Statuto 14 str. įtvirtinta visiškai nauja pareigūnų specialių laipsnių sistema bei visiems pareigūnams vienoda šių laipsnių suteikimo tvarka, pagal kurią konkretaus pareigūno laipsnio įgijimas (suteikimas) buvo susietas ne tik su užimamomis pareigomis, bet ir su asmeniu. Tačiau, užtikrinant vidaus tarnybos tęstinumą, Statuto įgyvendinimo įstatyme buvo numatytos tam tikros pereinamosios nuostatos bei išimtys. Statuto įgyvendinimo įstatymo 1 str. 3 ir 4 d. nustatyta, jog pareigūnai, kurie neturi einamoms pareigoms eiti būtino išsilavinimo, tokį išsilavinimą privalo įgyti per 5 metus nuo Statuto patvirtinimo įstatymo įsigaliojimo, priešingu atveju jie skiriami į pareigas, atitinkančias jų turimą išsilavinimą, o jei su tuo nesutinka - atleidžiami iš vidaus tarnybos. Tačiau toks išsilavinimo įgijimo reikalavimas netaikomas pareigūnams, kurie iki Statuto įsigaliojimo turi ne mažesnį kaip 10 metų vidaus tarnybos stažą. Taigi, Statuto įgyvendinimo įstatymo 1 str. 5 d. yra numatyta išimtis, leidžianti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams užimti pareigas neturint reikiamo išsilavinimo šioms pareigoms užimti, kai iki Statuto įsigaliojimo jie turėjo ne mažesnį kaip 10 metų vidaus tarnybos stažą.

Nors nuo 2003 m. gegužės 1 d. pareigūnų specialūs nekariniai vidaus tarnybos laipsniai nebėra neatsiejami nuo einamų pareigų, tačiau tam tikra užimamų pareigų ir turimų laipsnių tarpusavio priklausomybė išliko - vidaus reikalų ministro 2004 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 1V-52 „Dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūnų specialių nekarinių laipsnių priklausomybės nuo pareigūno einamų atitinkamų pareigų ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų specialių nekarinių laipsnių suteikimo ir pervardijimo taisyklių patvirtinimo“ buvo nustatytos tam tikros aukštesnių pareigūnų laipsnių įgijimo einant konkrečias pareigas ribos. Pagal nurodytu vidaus reikalų ministro įsakymu patvirtintą sąrašą „Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų specialių nekarinių policijos laipsnių priklausomybė nuo pareigūno einamų atitinkamų pareigų“, aukščiausias jo užimamą vyresniojo tyrėjo pareigybę atitinkantis specialus nekarinis policijos laipsnis yra vyresniojo inspektoriaus laipsnis. Taigi, tiek jo turimas inspektoriaus laipsnis, tiek siekiamas įgyti vyresniojo inspektoriaus laipsnis yra susijęs su jo užimamomis pareigomis. Be to, abiem šiems laipsniams įgyti pagal Statuto 14 str. 5 d. ir 6 d. 1 p. yra keliamas aukštojo išsilavinimo reikalavimas. Bet, kadangi ji inspektoriaus laipsnį įgijo kartu su užimamos pareigomis ir Statuto įsigaliojimo metu turėjo 10 metų tarnybos vidaus reikalų sistemoje stažą, todėl jo turimo specialaus pareigūnų nekarinio laipsnio atžvilgiu aukštojo išsilavinimo reikalavimas nėra taikomas. Taigi, akivaizdu, jog praktikoje Statuto įgyvendinimo įstatymo 1 str. 5 d. numatyta išimtis yra taikoma ne tik užimamoms pareigoms eiti būtino išsilavinimo, bet taip pat su einamomis pareigomis neatsiejamai susijusių iki Statuto įgyvendinimo įstatymo ir Statuto įsigaliojimo turėtų pareiginių laipsnių (Statuto įgyvendinimo įstatymo 5 str. nustatyta tvarka prilygintų pareigūnų specialiems nekariniams vidaus tarnybos laipsniams ir pervardytų pagal Statuto 13 str.) atžvilgiu.

Todėl, nors Statuto įgyvendinimo įstatyme nėra nuostatų, skirtų reguliuoti klausimus, susijusius su aukštesnių policijos laipsnių suteikimu pareigūnams, jiems einant atitinkamas pareigas, kurias jie užima po Statuto įsigaliojimo, tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad iki Statuto įgyvendinimo įstatymo ir Statuto įsigaliojimo konkretaus policijos pareiginio laipsnio įgijimas (suteikimas) buvo neatsiejamai susijęs su užimamomis pareigomis, mano, kad ši išimtis pagal analogiją ir esamą praktiką (kadangi, kaip minėta, aukštojo išsilavinimo reikalavimas nekeliamas jo jau turimam inspektoriaus laipsniui) taikytina taip pat ir sprendžiant aukštesnių specialiųjų nekarinių laipsnių suteikimo klausimą. Pareiškėjo teigimu, skundžiamas sprendimas buvo priimtas dėl netinkamo (per siauro, lingvistinio) Statuto įgyvendinimo įstatymo 1 str. 5 d. ir Statuto 13 bei 14 str. įtvirtintų materialiųjų teisės normų aiškinimo bei taikymo.

Pagal Teismų įstatymo 33 str. 4 d. teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pažymi, jog iki šiol nėra vienodos administracinių teismų praktikos dėl Įgyvendinimo įstatymo 1 str. 5 d. numatytos išimties taikymo aukštesnių policijos laipsnių suteikimo klausimams spręsti. LVAT 2009 m. sausio 19 d. nutartyje, priimtoje adm. byloje Nr. A-438-97/2009, konstatavo, jog tai, kad „pareiškėjas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo įsigaliojimo momentu (2003 05 01) turėjo didesnį nei 10 metų darbo stažą vidaus tarnyboje bei kad pareiškėjas eina iš esmės tas pačias pareigas, kurias ėjo iki minėto įstatymo įsigaliojimo, <...> lemia, kad aplinkybės apibūdinančios pareiškėjo tarnybą, atitinka sąlygas numatytas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 5 dalyje, leidžiančias eiti pareigas, neturint aukštojo išsilavinimo, reikalingo šioms pareigoms užimti. Tai savo ruožtu lemia, kad pareiškėjo atžvilgiu yra netaikomas ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 14 straipsnio 5 dalies reikalavimas dėl aukštojo išsilavinimo, suteikiant atitinkamą laipsnį pagal einamas pareigas“. Tačiau kitoje nutartyje, kuria ir rėmėsi atsakovas (2009 m. kovo 27 d. nutartis adm. byloje Nr. A-438-407/2009), LVAT pasisakė priešingai ir nurodė, kad Statute „nėra nuostatų, kurios būtų skirtos reguliuoti klausimus, susijusius su aukštesnių policijos laipsnių suteikimu pareigūnams, jiems einant atitinkamas pareigas, kurias jie užima po Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo. Tai lemia, kad šiems klausimams (aukštesnių policijos laipsnių suteikimo) spręsti Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas netaikytinas, o taikytinas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas, šiuo konkrečiu atveju statuto 14 straipsnio 5 ir 6 dalių nuostatos“.

Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytus argumentus bei remdamasis teisėtų lūkesčių, pagarbos įgytoms teisėms, vidaus tarnybos tęstinumo principais, o taip pat loginiu, sisteminiu, istoriniu ir teleologiniu teisės aiškinimo metodais, mano, jog nagrinėjamu atveju turėtų būti vadovaujamasi LVAT 2009 m. sausio 19 d. nutartimi, priimtoje adm. byloje Nr. A-438-97/2009, ir pripažinta, kad jis turi teisę įgyti aukštesnį (vyresniojo inspektoriaus) vidurinės grandies pareigūnų laipsnį.

Kita vertus, LVAT nutartyje, priimtoje adm. byloje Nr. A-438-97/2009, pažymėjo, jog pareigūnams, kuriems iki Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 str. 5 d. (2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-804 redakcija) įsigaliojimo turėjo ne mažesnį kaip 10 metų vidaus tarnybos stažą, netaikomas reikalavimas dėl reikiamo išsilavinimo įgijimo užimti pareigoms, kurias jie ėjo iki Statuto patvirtinimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. 2003 m. gegužės 1 d. Pareiškėjas pradėjo dirbti vidaus tarnybos sistemoje nuo 1991 m. lapkričio 25 d.

Komisariatas, atsižvelgdamas į skirtingą teismų praktiką, susijusią su specialių nekarinių laipsnių pareigūnams suteikimu, mano, kad vadovaujantis Statuto 3 str., vidaus tarnyba grindžiama karjeros, tarnybos ypatumų kompensavimo, teisėtų lūkesčių, pagarbos įgytoms teisėms, vidaus tarnybos tęstinumo bei kitais principais. Siekiant nepažeisti pareigūno G. M. atžvilgiu šių principų ir buvo išsiųstas teikimas Departamentui suteikti pareiškėjui vyresniojo inspektoriaus laipsnį.

Teismo posėdyje pareiškėjas skundą palaikė remdamasis jame nurodytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje administracinis ginčas kilo dėl atsakovo sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta suteikti aukštesnį policijos (vyresniojo inspektoriaus) laipsnį, teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčo esmė - aukštojo išsilavinimo turėjimo būtinumas tam, kad pareiškėjui būtų suteiktas aukštesnis policijos laipsnis - vyresnysis inspektorius.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Departamente buvo gautas teikimas dėl vyresniojo inspektoriaus laipsnio suteikimo Utenos apskrities VPK inspektoriui G. M.. Departamentas 2010 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 5-S-2972 (b. l. 16) atsisakė suteikti G. M. vyresniojo inspektoriaus laipsnį, nurodydamas, kad pareiškėjas šiuo metu neturi aukštojo išsilavinimo.

G. M. mano, kad Departamentas nepagrįstai atsisakė suteikti jam vyresniojo inspektoriaus laipsnį, tačiau su tokia jo pozicija teismas nesutinka.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (1 d.). Teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (2 d.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 6 d. nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu.

Ginčo dėl to, jog pareiškėjas skundžiamo atsakovo sprendimo priėmimo metu neturėjo aukštojo išsilavinimo, nėra.

Teisiniai santykiai dėl pareigūnų specialių laipsnių nustatymo reglamentuojami Statuto. Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualus bei reikšmingas Statuto nuostatų aiškinimas.

Statutas nustato vidaus tarnybos principus, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų statusą, priėmimą ir atleidimą iš tarnybos, priėmimą ir mokymąsi vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, pareigūnų atsakomybę, paskatinimus, socialines ir kitas garantijas, profesinių sąjungų veiklos vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumus, taip pat kitų valstybės tarnautojų priėmimo į tarnybą vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumus. Pareigūnų tarpusavio tarnybos santykiams reguliuoti, jų tarnybos patirčiai, įgaliojimams, vidaus tarnybos stažui, kvalifikacijai žymėti nustatomi specialūs pareigūnų nekariniai laipsniai (Statuto 13 str. 1 d.). Statuto 14 str. 5 d. nustato, kad vidaus tarnybos leitenanto ar inspektoriaus laipsnis vidaus reikalų centrinės ar profesinio mokymo įstaigos vadovo įsakymu suteikiamas atitinkamas pareigas einantiems asmenims, įgijusiems aukštąjį išsilavinimą ir kvalifikaciją, atitinkančią pareigybių aprašymo reikalavimus. To paties straipsnio 6 dalyje numatyta, jog aukštesnis vidurinės grandies pareigūnų laipsnis suteikiamas atsižvelgiant į pareigūno kvalifikaciją, nuopelnus einant atitinkamas pareigas, kai jis ištarnauja: 1) vidaus tarnybos leitenantu, inspektoriumi – ne mažiau kaip 2 metus; 2) vidaus tarnybos vyresniuoju leitenantu, vyresniuoju inspektoriumi – ne mažiau kaip 2 metus, o pagal to paties straipsnio 7 d. aukštesnį vidurinės grandies pareigūnų laipsnį suteikia vidaus reikalų centrinės ar profesinio mokymo įstaigos vadovas.

Įstatymų leidėjas yra nustatęs keturių lygių (grandžių) policijos laipsnius (pirminės grandies pareigūnų, vidurinės grandies pareigūnų, aukštesniosios grandies pareigūnų ir aukščiausiosios grandies pareigūnų) (Statuto 13 str. 10 d.), kurių aukštesnio (tiek aukštesnio lygio (grandies) policijos laipsnio, tiek ir to paties lygio (tos pačios grandies) aukštesnio policijos laipsnio) įgijimas, kaip matyti iš atitinkamų Statuto 14 str. nuostatų, yra sąlygojamas žemesnio policijos laipsnio (žemesnio lygio (grandies) policijos laipsnio arba to paties lygio (tos pačios grandies) žemesnio policijos laipsnio) turėjimo, o tuo pačiu – ir tokiam laipsniui įgyti reikalaujamų sąlygų atitikimo. Statuto 14 str. 4 d. nustato, kad vidaus tarnybos vyresniajam puskarininkiui ar viršilai aukštesnis laipsnis gali būti suteikiamas tik kai jie pakelia kvalifikaciją, įgyja aukštąjį išsilavinimą ir yra paskiriami į atitinkamas pareigas. To paties straipsnio 5 d. įtvirtina, jog vidaus tarnybos leitenanto ar inspektoriaus laipsnis vidaus reikalų centrinės ar profesinio mokymo įstaigos vadovo įsakymu suteikiamas atitinkamas pareigas einantiems asmenims, įgijusiems aukštąjį išsilavinimą ir kvalifikaciją, atitinkančią pareigybių aprašymo reikalavimus.

Vyresniojo inspektoriaus laipsnis, į kurį pretenduoja G. M., priskiriamas vidurinės grandies pareigūnų policijos laipsnių kategorijai, tačiau yra aukštesnis nekarinis laipsnis negu tos pačios grandies inspektoriaus laipsnis. LVAT jau ne kartą yra konstatavęs, kad aiškinant Statuto 14 str. nuostatas loginiu ir sisteminiu būdais, darytina išvada, jog aukštesnio lygio policijos laipsniai (to paties lygio (grandies) aukštesni policijos laipsniai ar aukštesnio lygio (grandies) policijos laipsniai) nei viršilos ar inspektoriaus suteikiami tik tiems pareigūnams, kurie turi aukštąjį išsilavinimą (2008 m. lapkričio 6 d. sprendimas adm. byloje Nr. A502-1822/2008; 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis adm. byloje Nr. A502-1969/2008; 2008 m. gruodžio 18 d. nutartis adm. byloje Nr. A822-2034/2008). Pagal Teismų įstatymo 33 str. 4 d. teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Paminėta praktika yra vyraujanti, todėl teismas, spręsdamas šį ginčą, neturi pagrindo remtis kitokiomis teisės aiškinimo taisyklėmis.

Be to, pažymėtina, kad Statuto įgyvendinimo įstatymas yra specialus tarnybos tęstinumą pereinant prie Statuto reglamentavimo užtikrinantis teisės aktas. Todėl jo taikymas ribojamas laike tol, kol atitinkami teisiniai santykiai netaps paties Statuto reglamentuojamais. Be to, šis įstatymas yra specialus teisės aktas Statuto atžvilgiu (turi būti vadovaujamasi juo, o ne Statutu) tik tais atvejais, kai tai yra jame specialiai aptarta. Aukštesnio vidurinės grandies pareigūnų laipsnio suteikimas nebuvo aptartas Statuto įgyvendinimo įstatymo, todėl sprendžiant šį klausimą, būtina vadovautis Statuto 14 str. 6 d. nuostatomis, o, atsižvelgiant į aukščiau aptartą Statuto 14 str. 5 ir 6 d. vientisumą, laikytina, kad aukštojo išsilavinimo turėjimas yra viena iš būtinų sąlygų pareigūnui suteikti aukštesnį vidurinės grandies pareigūnų (vyresniojo inspektoriaus) laipsnį. Statuto įgyvendinimo įstatymo 5 str. nurodytas pareigūnų laipsnių prilyginimas ir pervardijimas yra vienkartinis teisės taikymo aktas, užtikrinantis galimybę toliau taikyti paties Statuto nuostatas, todėl šio straipsnio nuostatos konkuruoja ir laikytinos specialiomis tik Statuto 14 str. 5 d. atžvilgiu ir nelaikytinos tokiomis Statuto 14 str. 6 d. atžvilgiu. Analogiškos išvados buvo suformuluotos ir LVAT 2010 m. balandžio 13 d. nutartyje, priimtoje adm. byloje Nr. A143–587/2010).

Kadangi pareiškėjas aukštojo išsilavinimo neturi, todėl pagal Statuto 14 str. 6 d. jam negali būti suteiktas aukštesnis vidurinės grandies pareigūnų laipsnis - vyresniojo inspektoriaus laipsnis. Vien tik subjektyvus pareiškėjo manymas, kad atsakovas jam turėtų suteikti vyresniojo inspektoriaus laipsnį, nesudaro pagrindo tenkinti paduotą skundą. Teismui proceso šalies pateikta teisės aktų interpretacija nėra privaloma.

Teismo vertinimu, Departamento 2010 m. gegužės 20 d. sprendimas Nr. 5-S-2972 „Dėl teikimų vyresniojo inspektoriaus laipsniui suteikti“, kuriuo atsisakyta suteikti inspektoriui G. M. vyresniojo inspektoriaus laipsnį, yra teisėtas ir pagrįstas. Nėra juridinio pagrindo jį naikinti bei tenkinti išvestinį skundo reikalavimą - įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjui aukštesnį specialų nekarinį vyresniojo inspektoriaus laipsnį. G. M. skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 88 str. 1 d. 1 p., 127 str. 1 d., teisėja

nusprendė:

pareiškėjo G. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.