Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. M. skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas G. M. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2010 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. 5-S-2972 „Dėl teikimų vyresniojo inspektoriaus laipsniui suteikti“ ir įpareigoti atsakovą suteikti jam aukštesnį specialų nekarinį vyresniojo inspektoriaus laipsnį.

Pareiškėjas pabrėžė, kad iki Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Statuto įgyvendinimo įstatymas) ir Statuto įsigaliojimo policijos pareiginių laipsnių sąrašas bei jų suteikimo tvarka buvo nustatyta 1990 m. gruodžio 11 d. Policijos įstatymo 27 straipsniu. Nors Policijos įstatymo galiojimo metu 27 straipsnis buvo ne kartą keičiamas, tačiau policijos pareiginių laipsnių suteikimo tvarka iš esmės išliko nepakitusi – jie buvo suteikiami kvalifikacinį egzaminą išlaikiusiems policijos pareigūnams, juos skiriant į konkrečias pareigas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2006 m. lapkričio 29 d. nutartyje adm. byloje Nr. A7-2149-06, konstatavo, kad „laipsniai, suteikiami policijos pareigūnams, buvo vadinami pareiginiais ir buvo siejami ne su asmeniu, o priklausė nuo užimamų pareigų (skirtingai nei šiuo metu galiojančiame Vidaus tarnybos statute)“. Taigi iki Statuto įsigaliojimo konkretaus policijos pareiginio laipsnio įgijimas (suteikimas) buvo neatsiejamai susijęs su užimamomis pareigomis.

Nuo 2003 m. gegužės 1 d., įsigaliojus Statuto įgyvendinimo įstatymui bei Statutui, policijos pareigūnų pareiginiai laipsniai, kuriuos šie pareigūnai turėjo iki Statuto įsigaliojimo, buvo prilyginti pareigūnų specialiems nekariniams policijos laipsniams ir pervardinti pagal Statuto 13 straipsnį (Statuto įgyvendinimo įstatymo 5 str. 3 d.). Be to, buvo nustatyta ir Statuto 14 straipsniu įtvirtinta visiškai nauja pareigūnų specialių laipsnių sistema bei visiems pareigūnams vienoda šių laipsnių suteikimo tvarka, pagal kurią konkretaus pareigūno laipsnio įgijimas (suteikimas) buvo susietas ne tik su užimamomis pareigomis, bet ir su asmeniu. Tačiau, užtikrinant vidaus tarnybos tęstinumą, Statuto įgyvendinimo įstatyme buvo numatytos tam tikros pereinamosios nuostatos bei išimtys. Statuto įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta, jog pareigūnai, kurie neturi einamoms pareigoms eiti būtino išsilavinimo, tokį išsilavinimą privalo įgyti per 5 metus nuo Statuto patvirtinimo įstatymo įsigaliojimo, priešingu atveju jie skiriami į pareigas, atitinkančias jų turimą išsilavinimą, o jei su tuo nesutinka – atleidžiami iš vidaus tarnybos. Tačiau toks išsilavinimo įgijimo reikalavimas netaikomas pareigūnams, kurie iki Statuto įsigaliojimo turi ne mažesnį kaip 10 metų vidaus tarnybos stažą. Statuto įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 5 dalyje yra numatyta išimtis, leidžianti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams užimti pareigas neturint reikiamo išsilavinimo šioms pareigoms užimti, kai iki Statuto įsigaliojimo jie turėjo ne mažesnį kaip 10 metų vidaus tarnybos stažą.

Nors nuo 2003 m. gegužės 1 d. pareigūnų specialūs nekariniai vidaus tarnybos laipsniai nebėra neatsiejami nuo einamų pareigų, tačiau tam tikra užimamų pareigų ir turimų laipsnių tarpusavio priklausomybė išliko – vidaus reikalų ministro 2004 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 1V-52 „Dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūnų specialių nekarinių laipsnių priklausomybės nuo pareigūno einamų atitinkamų pareigų ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų specialių nekarinių laipsnių suteikimo ir pervardijimo taisyklių patvirtinimo“ buvo nustatytos tam tikros aukštesnių pareigūnų laipsnių įgijimo einant konkrečias pareigas ribos. Pagal nurodytu vidaus reikalų ministro įsakymu patvirtintą sąrašą „Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų specialių nekarinių policijos laipsnių priklausomybė nuo pareigūno einamų atitinkamų pareigų“, aukščiausias jo užimamą vyresniojo tyrėjo pareigybę atitinkantis specialus nekarinis policijos laipsnis yra vyresniojo inspektoriaus laipsnis. Taigi tiek pareiškėjo turimas inspektoriaus laipsnis, tiek siekiamas įgyti vyresniojo inspektoriaus laipsnis yra susijęs su pareiškėjo užimamomis pareigomis. Be to, abiem šiems laipsniams įgyti pagal Statuto 14 straipsnio 5 dalies ir 6 dalies 1 punktu yra keliamas aukštojo išsilavinimo reikalavimas. Bet, kadangi jis inspektoriaus laipsnį įgijo kartu su užimamos pareigomis ir Statuto įsigaliojimo metu turėjo 10 metų tarnybos vidaus reikalų sistemoje stažą, todėl pareiškėjo turimo specialaus pareigūnų nekarinio laipsnio atžvilgiu aukštojo išsilavinimo reikalavimas nėra taikomas. Praktikoje Statuto įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 5 dalyje numatyta išimtis yra taikoma ne tik užimamoms pareigoms eiti būtino išsilavinimo, bet taip pat su einamomis pareigomis neatsiejamai susijusių iki Statuto įgyvendinimo įstatymo ir Statuto įsigaliojimo turėtų pareiginių laipsnių (Statuto įgyvendinimo įstatymo 5 str. nustatyta tvarka prilygintų pareigūnų specialiems nekariniams vidaus tarnybos laipsniams ir pervardytų pagal Statuto 13 str.) atžvilgiu.

Kita vertus, LVAT nutartyje, priimtoje adm. byloje Nr. A-438-97/2009, pažymėjo, jog pareigūnams, kuriems iki Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 5 dalies (2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-804 redakcija) įsigaliojimo turėjo ne mažesnį kaip 10 metų vidaus tarnybos stažą, netaikomas reikalavimas dėl reikiamo išsilavinimo įgijimo užimti pareigoms, kurias jie ėjo iki Statuto patvirtinimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. 2003 m. gegužės 1 d. Pareiškėjas pradėjo dirbti vidaus tarnybos sistemoje nuo 1991 m. lapkričio 25 d.

Utenos apskrities VPK, atsižvelgdamas į skirtingą teismų praktiką, susijusią su specialių nekarinių laipsnių pareigūnams suteikimu, mano, kad vadovaujantis Statuto 3 straipsniu, vidaus tarnyba grindžiama karjeros, tarnybos ypatumų kompensavimo, teisėtų lūkesčių, pagarbos įgytoms teisėms, vidaus tarnybos tęstinumo bei kitais principais. Siekiant nepažeisti pareigūno G. M. atžvilgiu šių principų ir buvo išsiųstas teikimas Departamentui suteikti pareiškėjui vyresniojo inspektoriaus laipsnį.

II.

Ginčo dėl to, jog pareiškėjas skundžiamo atsakovo sprendimo priėmimo metu neturėjo aukštojo išsilavinimo, nėra.

Teismas analizavo Statuto 13 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio 5, 6 ir 7 dalių nuostatas. Teismas pažymėjo, kad Įstatymų leidėjas yra nustatęs keturių lygių (grandžių) policijos laipsnius (pirminės grandies pareigūnų, vidurinės grandies pareigūnų, aukštesniosios grandies pareigūnų ir aukščiausiosios grandies pareigūnų) (Statuto 13 str. 10 d.), kurių aukštesnio (tiek aukštesnio lygio (grandies) policijos laipsnio, tiek ir to paties lygio (tos pačios grandies) aukštesnio policijos laipsnio) įgijimas, kaip matyti iš atitinkamų Statuto 14 straipsnio nuostatų, yra sąlygojamas žemesnio policijos laipsnio (žemesnio lygio (grandies) policijos laipsnio arba to paties lygio (tos pačios grandies) žemesnio policijos laipsnio) turėjimo, o tuo pačiu – ir tokiam laipsniui įgyti reikalaujamų sąlygų atitikimo. Statuto 14 straipsnio 4 dalis nustato, kad vidaus tarnybos vyresniajam puskarininkiui ar viršilai aukštesnis laipsnis gali būti suteikiamas tik kai jie pakelia kvalifikaciją, įgyja aukštąjį išsilavinimą ir yra paskiriami į atitinkamas pareigas. To paties straipsnio 5 dalyje įtvirtina, jog vidaus tarnybos leitenanto ar inspektoriaus laipsnis vidaus reikalų centrinės ar profesinio mokymo įstaigos vadovo įsakymu suteikiamas atitinkamas pareigas einantiems asmenims, įgijusiems aukštąjį išsilavinimą ir kvalifikaciją, atitinkančią pareigybių aprašymo reikalavimus.

Kadangi pareiškėjas aukštojo išsilavinimo neturi, teismas padarė išvadą, kad pagal Statuto 14 straipsnio 6 dalį jam negali būti suteiktas aukštesnis vidurinės grandies pareigūnų laipsnis –vyresniojo inspektoriaus laipsnis.

III.

Apeliacinis skundas (b. l. 42-46) grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Departamento sprendimo, kuriuo G. M. buvo atsisakyta suteikti aukštesnį policijos (vyresniojo inspektoriaus) laipsnį, teisėtumo ir pagrįstumo, bei atsakovo įpareigojimo suteikti pareiškėjui minėtą laipsnį. Ginčo esmė – aukštojo išsilavinimo turėjimo būtinumas tam, kad pareiškėjui būtų suteiktas vyresniojo inspektorius laipsnis.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas G. M. aukštojo išsilavinimo neturi, todėl dėl šio klausimo ginčas byloje nėra keliamas.

Teisinius santykius dėl pareigūnų specialiųjų laipsnių suteikimo reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto įgyvendinimo įstatymas, todėl nagrinėjamos bylos atveju yra aktualus šių teisės aktų nuostatų aiškinimas. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas iš valstybės tarnybos teisinių santykių kylančius administracinius ginčus, yra ne kartą pasisakęs dėl policijos pareigūnų laipsnių suteikimo sąlygas ir tvarką reglamentuojančių teisės aktų nuostatų taikymo. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos nukrypti nuo ankstesnės, dominuojančios šioje srityje, LVAT praktikos, todėl nagrinėdamas šią bylą teismas inter alia vadovaujasi anksčiau suformuluota teismo praktika tokio pobūdžio bylose.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas siekia, kad jam būtų suteiktas vyresniojo inspektoriaus laipsnis. Pagal Statuto 13 straipsnio 13 dalies 1 ir 2 punktus, policijos inspektoriaus ir vyresniojo inspektoriaus laipsniai yra priskiriami vidurinės grandies pareigūnų policijos laipsnių kategorijai. Vidurinės grandies pareigūnų policijos laipsnių suteikimo sąlygas ir tvarką reglamentuoja Statuto 14 straipsnio 5 - 7 dalys. Iš Statuto 14 straipsnio matyti, kad nuostatos dėl pirminio vidurinės grandies pareigūnų policijos laipsnio – inspektoriaus – suteikimo (Statuto 14 str. 5 d.) yra pateiktos prieš nuostatas, kuriose nurodyta aukštesnio vidurinės grandies policijos laipsnio suteikimo tvarka (Statuto 14 str. 6 d.). Tai leidžia daryti išvadą, kad tokiu būdu yra užtikrinamas teisinių santykių dėl pirminio ir aukštesnių vidurinės grandies policijos pareigūnų laipsnių suteikimo reglamentavimo nuoseklumas. Aiškinant nurodytas Statuto nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, taip pat yra būtina pažymėti, kad jos yra vientisos, t. y. negali būti supriešintos viena kitai.

Pagal Statuto 14 straipsnio 5 dalį policijos inspektoriaus laipsnis gali būti suteiktas tik asmenims, įgijusiems aukštąjį išsilavinimą. Kadangi policijos inspektoriaus laipsnis yra žemiausias iš vidurinės grandies pareigūnų policijos laipsnių, todėl reikalavimas dėl aukštojo išsilavinimo yra bendrasis reikalavimas, kuris turi būti taikomas ir aukštesnių už šį laipsnį policijos laipsnių atžvilgiu, t. y. reikalavimas dėl aukštojo išsilavinimo yra taikomas visų vidurinės grandies pareigūnų policijos laipsnių, tame tarpe ir vyresniojo inspektoriaus ar komisaro inspektoriaus laipsnio, atžvilgiu. Tai lemia, kad asmeniui Statuto 14 straipsnio 6 dalies tvarka suteikiant aukštesnį vidurinės grandies laipsnį, be šioje dalyje nustatytų reikalavimų, turi būti paisoma šio straipsnio 5 dalyje nustatyto reikalavimo dėl aukštojo išsilavinimo įgijimo. Šiuo atveju, Statuto 14 straipsnio 6 dalyje nustatyti reikalavimai, kurie būtini suteikiant aukštesnį vidurinės grandies laipsnį, vertintini kaip papildomi reikalavimai, Statuto 14 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų atžvilgiu (adm. byla Nr. A438-407/2009). Todėl Statuto taikymo požiūriu konstatuotina, kad aukštojo išsilavinimo turėjimas yra būtina sąlyga ne tik policijos pareigūnui suteikti inspektoriaus laipsnį, bet ir jam suteikti aukštesnį vidurinės grandies pareigūno – vyresniojo inspektoriaus – laipsnį. Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad aiškinant Statuto 14 straipsnio nuostatas loginiu ir sisteminiu būdais, akivaizdu, jog aukštesnio lygio policijos laipsniai (to paties lygio (grandies) aukštesni policijos laipsniai ar aukštesnio lygio (grandies) policijos laipsniai) nei viršilos ar inspektoriaus suteikiami tik tiems pareigūnams, kurie turi aukštąjį išsilavinimą (adm. bylos Nr. A502-1822/2008, A502-1969/2008, A822-2034/2008 ). Kadangi nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, jog pareiškėjas aukštojo išsilavinimo neturi, todėl pagal Statuto 14 straipsnio 6 dalį jam negali būti suteiktas aukštesnis vidurinės grandies pareigūnų laipsnis – vyresniojo inspektoriaus laipsnis.

Pareiškėjas, be kita ko, remiasi Statuto įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta išimtimi, leidžiančia vidaus tarnybos sistemos pareigūnams užimti pareigas neturint reikiamo išsilavinimo šioms pareigoms užimti, kai iki Statuto įsigaliojimo (2003 m. gegužės 1 d.) jie turėjo ne mažiau nei 10 metų vidaus tarnybos stažą. Nurodė, kad pareigas pradėjo eiti nuo 1991 m. lapkričio 25 d. Taigi, šiuo atveju yra aktualus Statuto įgyvendinimo įstatymo 1 ir 5 straipsnių aiškinimas tuo aspektu, kiek šių straipsnių taikymas yra reikšmingas sprendžiant aukštesnio vidurinės grandies policijos pareigūnų laipsnio suteikimo klausimą. Pažymėtina, kad Statuto įgyvendinimo įstatymas yra specialus tarnybos tęstinumą pereinant prie Statuto reglamentavimo užtikrinantis teisės aktas, todėl jo taikymas ribojamas laike tol, kol atitinkami teisiniai santykiai netaps paties Statuto reglamentuojamais. Be to, Statuto įgyvendinimo įstatymas yra specialus teisės aktas Statuto atžvilgiu (turi būti vadovaujamasi juo, o ne Statutu) tik tais atvejais, kai tai yra jame specialiai aptarta. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad aukštesnio vidurinės grandies pareigūnų laipsnio suteikimas nebuvo aptartas Statuto įgyvendinimo įstatymo, todėl, sprendžiant šį klausimą, būtina vadovautis Statuto 14 straipsnio 6 dalies nuostatomis, o, atsižvelgiant į aukščiau aptartą Statuto 14 straipsnio 5 ir 6 dalių vientisumą, laikytina, kad aukštojo išsilavinimo turėjimas yra viena iš būtinų sąlygų pareigūnui suteikti aukštesnį vidurinės grandies pareigūnų (vyresniojo inspektoriaus) laipsnį. Statuto įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnyje nurodytas pareigūnų laipsnių prilyginimas ir pervardijimas yra vienkartinis teisės taikymo aktas, užtikrinantis galimybę toliau taikyti paties Statuto nuostatas, todėl šio straipsnio nuostatos konkuruoja ir laikytinos specialiomis tik Statuto 14 straipsnio 5 dalies atžvilgiu ir nelaikytinos tokiomis Statuto 14 straipsnio 6 dalies atžvilgiu (adm. byla Nr. A143-587/2010). Taigi, iš aptarto seka išvada, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl vyresniojo inspektoriaus laipsnio pareiškėjui suteikimo, turi būti vadovaujamasi būtent Statuto 14 straipsnio 6 dalies nuostata, kuriai pareiškėjo nurodyta Statuto įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta išimtis nėra taikoma, todėl šiuo atveju aukštasis išsilavinimas yra būtinas tam, kad asmeniui būtų suteiktas aukštesnis vidurinės grandies pareigūno laipsnis.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

G. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.