Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romos Sabinos Alimienės ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei, atstovaujamai Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3165-1973 pagrįstumo ir teisėtumo, įpareigojimo Kauno VGTPT suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, taip pat turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (byloje aktuali 2009 m. balandžio 16 d. įstatymo redakcija Nr. XI-223). Šio įstatymo 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis VGTPĮ 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 p.). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010).

Sprendžiant konkretų byloje kilusį ginčą aktualios Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktų bei 7 dalies 4 punkto nuostatos. Įvertinus Kauno VGTPT 2011 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3165-1973 (b. l. 17) turinį, matyti, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktais vadovavosi, atsisakydama tenkinti pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo parengiant skundą privataus kaltinimo tvarka baudžiamojoje byloje dėl melagingo įskundimo ar pranešimo apie nebūtą nusikaltinimą (BK 236 str.) ir piktnaudžiavimo (BK 228 str.), o pareiškėjo prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo parengiant skundą privataus kaltinimo tvarka baudžiamojoje byloje dėl šmeižimo (BK 154 str.) ir įžeidimo (BK 155 str.) netenkino vadovaudamasi VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu.

Dėl Kauno VGTPT 2011 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3165-1973 dalies, kuria VGTPT 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktų pagrindu atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, parengiant skundą privataus kaltinimo tvarka baudžiamojoje byloje dėl melagingo įskundimo ar pranešimo apie nebūtą nusikaltinimą (BK 236 str.) ir piktnaudžiavimo (BK 228 str.).

Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad antrinė teisinė pagalba inter alia neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti (1 p.), atstovavimas byloje yra neperspektyvus (2 p.).

Nustatyta, kad pareiškėjas V. S. 2010 m. lapkričio 11 d. prašymu siekė gauti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje tikslu parengti skundą privataus kaltinimo tvarka. Pareiškėjas teigė, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Teisės skyriaus vedėjos L. M. veiksmai atitinka BK 154, 155, 236, 228 straipsniuose įtvirtintų nusikaltimų požymius (b. l. 17).

Privataus kaltinimo bylų procesas reglamentuotas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso XXX skyriuje. BPK 407 straipsnyje pateiktas nusikalstamų veikų, dėl kurių baudžiamasis procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, sąrašas. Šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus šio BPK 409 straipsnyje numatytus atvejus. Aptariamos nusikalstamos veikos yra numatytos BK 139 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, 148, 152, 154, 155, 165, 168 straipsniuose, 187 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 188, 313 straipsniuose. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad BPK 412 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus atitinkantis procesinis dokumentas, kuriuo inicijuojamas baudžiamasis procesas privataus kaltinimo tvarka, siekiant apginti nukentėjusiojo pažeistus interesus, gali būti surašytas tik dėl nusikalstamų veikų, numatytų BPK 407 straipsnyje. Dėl kitų nusikalstamų veikų turi būti atliekamas ikiteisminis tyrimas, kaip tai numato BPK 166 straipsnis. Asmuo, siekdamas informuoti apie padarytą nusikaltimą, turi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui pateikti skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką. Kauno VGTPT teisingai sprendė, kad baudžiamosios bylos dėl nusikaltimų, numatytų BK 236 ir 228 straipsniuose, nepatenka į privataus kaltinimo bylų sąrašą, todėl pareiškėjo prašymas gauti tokio pobūdžio antrinę teisinę pagalbą, t. y. parengti skundą privataus kaltinimo tvarka baudžiamojoje byloje dėl BK 236 ir 228 straipsniuose numatytų nusikaltimų yra akivaizdžiai nepagrįstas, o atstovavimas tokioje byloje neperspektyvus. Pareiškėjas, manydamas, kad nukentėjo dėl Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Teisės skyriaus vedėjos L. M. veiksmų, atitinkančių BK 236 ir 228 straipsniuose nurodytų nusikaltimų požymius, turi teisę skundu kreiptis į ikiteisminio tyrimo pareigūną ar prokurorą, tačiau, kaip teisingai nurodė Kauno VGTPT (tokia pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. 2010 m. birželio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-827/2010), dokumentas (skundas), kurio pagrindu gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas arba atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nepatenka į procesinių dokumentų sąvoką, vartojamą VGTPĮ 2 straipsnio 2 dalyje, todėl šiuo požiūriu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba taip pat negali būti teikiama. Esant šioms aplinkybėms pripažintina, kad Kauno VGTPT 2011 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3165-1973 VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktų pagrindu pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, parengiant skundą privataus kaltinimo tvarka baudžiamojoje byloje dėl melagingo įskundimo ar pranešimo apie nebūtą nusikaltinimą (BK 236 str.) ir piktnaudžiavimo (BK 228 str.). Minėta skundžiamo Kauno VGTPT sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista.

Dėl Kauno VGTPT 2011 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3165-1973 dalies, kuria VGTPT 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, parengiant skundą privataus kaltinimo tvarka baudžiamojoje byloje dėl šmeižimo (BK 154 str.) ir įžeidimo (BK 155 str.).

Pažymėtina, kad Kauno VGTPT nenustatė, jog pareiškėjo reikalavimas parengti skundą privataus kaltinimo tvarka baudžiamojoje byloje dėl šmeižimo (BK 154 str.) ir įžeidimo (BK 155 str.) yra akivaizdžiai nepagrįstas, o atstovavimas tokioje byloje neperspektyvus. Kauno VGTPT konkrečiu atveju pasinaudojo diskrecijos teise atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui pagal VGTPT 11 straipsnio 7 dalies 4 punktą (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1492 redakcija) numatantį, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip trijose bylose. Taikant minėtą normą, būtina atsižvelgti į VGTPT 11 straipsnio 8 dalį, kuri inter alia numato, jog šio straipsnio 7 dalis netaikoma antrinės teisinės pagalbos teikimui baudžiamosiose ir administracinių teisės pažeidimų bylose, išskyrus prašymus dėl proceso atnaujinimo, skundus ar pareiškimus privataus kaltinimo tvarka. Taigi į VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte nurodytą bylų skaičių (daugiau kaip trys bylos) neturi būti įtrauktos (išskyrus nurodytą išlygą) baudžiamosios ir administracinių teisės pažeidimų bylos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-271/2010).

Įvertinus minėtas teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad, analizuojant skundžiamo Kauno VGTPT sprendimo dalį, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu, pagrįstumą, turėtų būti nustatyta faktinė aplinkybė, jog pareiškėjui jau buvo teikiama antrinė teisinė pagalba daugiau kaip trijose bylose, į šį skaičių neįtraukiant baudžiamųjų ar administracinių teisės pažeidimų bylų.

Atsakovas Kauno VGTPT 2011 m. balandžio 28 d. sprendime Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3165-1973 nurodė, kad pareiškėjui antrinė teisinė pagalba buvo teikiama keturiose bylose: 2010 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu Nr.(1.9)-S-2397-10 civilinėje byloje, 2010 m. gegužės 13 d. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu Nr.(1.9.)-S-1319-10 civilinėje byloje, 2010 m. gegužės 7 d. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu Nr.(1.9.)-S-1243-10 civilinėje byloje ir 2010 m. kovo 25 d. Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-10-T-793-935 civilinėje byloje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz. 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010), nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 str.), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus.

Konkrečiu atveju atsakovas Kauno VGTPT, pakartotinai (Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 8 d. sprendimu įpareigojus pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo išnagrinėti iš naujo) spręsdama pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo baudžiamojoje byloje, paruošiant skundą privataus kaltinimo tvarka, jokio papildomo tyrimo neatliko ir taikydama VGTPĮ įtvirtintą pagrindą, kuriam esant antrinė teisinė pagalba neteikiama (VGTPĮ 11 str. 7 d. 4 p.), formaliai pasivadovavo pareiškėjo prašymo pateikimo momentu galiojusiais duomenimis, iš kurių buvo matoma, kad pareiškėjui antrinė teisinė pagalba jau buvo teikiama keturiose bylose. Taigi, atsakovas Kauno VGTPT neįvertino, kokia faktinė situacija buvo sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priėmimo momentu, neanalizavo, ar antrinė teisinė pagalba vis dar teikiama ir nėra nutrūkusi pagal Kauno VGTPT paminėtus sprendimus, t. y. nenustatyta, ar ginčijamo Kauno VGTPT sprendimo priėmimo metu egzistavo prielaidos taikyti VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punktą, nes buvo šios normos dispozicijoje numatyta sąlyga – teisinė pagalba pareiškėjai buvo teikiama daugiau kaip 3 bylose. Atsakovo Kauno VGTPT argumentai, kad 2011 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3165-1973 jis privalėjo vertinti tą situaciją, kuri egzistavo pareiškėjo 2010 m. lapkričio 11 d. prašymo pateikimo momentu, yra teisiškai nepagrįsti ir neatitinka valstybės garantuojamos teisinės pagalbos paskirties – užtikrinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmeniui, kad šis galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus (VGTPĮ 1 str. 1 d.), taip pat VGTPĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principų (lygiateisiškumo ir visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugos, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad antrinė teisinė pagalba pareiškėjui pagal Kauno VGTPT nurodytus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų sprendimus buvo teikiama, tačiau, neaišku, kokių duomenų pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė tokią išvadą. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos vadovavosi tik prezumpcija dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, nesant, anot teismo, duomenų, kad pagalbos teikimas būtų nustatyta tvarka nutrauktas ar pasibaigęs savaime. Teisėjų kolegija su šiais motyvais nesutinka. Iš pareiškėjo skundo, adresuoto pirmosios instancijos teismui, matyti, kad pareiškėjas kėlė VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto taikymo pagrįstumo klausimą, teigdamas, kad antrinė teisinė pagalba pagal Kauno VGTPT nurodytus sprendimus (ar kai kuriuos iš jų) buvo pasibaigusi, tačiau pirmosios instancijos teismas šiuo atžvilgiu jokio įrodymų tyrimo neatliko ir pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų tinkamai neįvertino. Abejonės, kad Kauno VGTPT skundžiamu sprendimu nepagrįstai taikė VGTPT 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte įtvirtintą atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą pagrindą, liko nepašalintos.

Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad faktinė aplinkybė, jog asmeniui antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau kaip 3 bylose, savaime nenulemia atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą kitoje byloje pagrįstumo. Tam, kad toks atsisakymas teismo būtų pripažintas pagrįstu, yra būtina patikrinti ir įvertinti jo motyvus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų dėl individualaus administracinio akto turinio ir formos taikymo prasme. Darydama tokią išvadą, teisėjų kolegija atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 18 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A146-71/2011, pateiktas VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto aiškinimo taisykles.

Kauno VGTPT turi gana plačią, tačiau jokiu būdu neabsoliučią diskreciją. Absoliuti viešojo administravimo institucijos diskrecija, realizuojant administracinius įgaliojimus, teisinėje valstybėje vargu ar apskritai gali egzistuoti. Kiekviena valdžios institucija yra saistoma bendrųjų inter alia konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, darytina išvada, kad Kauno VGTPT, atsisakydama suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui VGTPT 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu, privalėjo motyvuoti administracinės diskrecijos įgyvendinimą, t. y. motyvuoti ir paaiškinti, kodėl ji įgyvendina bei naudojasi iš minėto punkto kylančia teise. Tokiu būdu realizuojama administracinė diskrecija suponuoja teisinio tikrumo ir aiškumo principų įgyvendinimą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad teisinio tikrumo principas, kaip bendrasis Europos Sąjungos principas, grindžiamas akivaizdžia būtinybe užtikrinti, kad teisės subjektai, kuriuos liečia valstybės administracinės priemonės, galėtų suprasti savo teisių ir pareigų apimtį šioje sferoje (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. birželio 20 d. sprendimas byloje Gerard Mulligan ir kiti prieš Minister for Agriculture and Food, Ireland ir Attorney General, Nr. C-313/99, p. 52).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Kauno VGTPT 2011 m. balandžio 28 d. sprendime Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3165-1973 nenurodė jokių motyvų, kodėl konkrečiu atveju yra tikslinga taikyti VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punktą, visiškai neanalizavo ir nevertino, ar pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą yra siejamas su asmens pažeistų ar ginčijamų subjektinių teisių ir įstatymų saugomų interesų gynyba, koks yra tikrai ar galimai pažeistų asmens subjektinių teisių pobūdis, jų ryšys su kitomis bylomis, kuriose jau teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, ar prašomos teisinės pagalbos pobūdis yra susijęs su realia asmens subjektinių teisių gynyba ir pan., ar prašomos teisinės pagalbos pobūdis bus kokybiškas, efektyvus ir ekonomiškas bei ar nėra piktnaudžiaujama tiek valstybės garantuojama teisine pagalba, tiek materialiomis ir procesinėmis teisėmis. Pažymėtina, kad atsakovo pozicija aiškiai neišdėstyta ir byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Atsiliepime, adresuotame pirmosios instancijos teismui, atsakovas nurodė tik abstrakčius argumentus, kad tokiu būdu buvo siekiama užtikrinti visų asmenų, pretenduojančių į antrinę teisinę pagalbą, lygias teises, pažymėjo apie pareiškėjo piktnaudžiavimą valstybės garantuojama teisinės pagalbos tarnyba, nepateikdamas šį faktą patvirtinančių įrodymų, todėl šie argumentai VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto taikymo pagrįstumo nepatvirtina.

Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos aptariama 2011 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3165-1973 dalis iš esmės neatitinka administraciniam aktui keliamų reikalavimų (VGTPĮ 18 str. 4 d. 6 p., VAĮ 8 str. 1 d.) ir yra naikinama. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į konkrečios bylos faktinę situaciją (padaryti procedūriniai pažeidimai – neištirta, ar yra visos sąlygos taikyti VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punktą, nemotyvuotas diskrecijos pagal VGTPT 11 straipsnio 7 dalies 4 punktą įgyvendinimas) pareiškėjas prašymas įpareigoti Kauno VGTPT suteikti jam antrinę teisinę pagalbą negali būti tenkinamas, tačiau atsakovas Kauno VGTPT įpareigotinas pareiškėjo prašymą šioje dalyje išnagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas, kreipdamasi į teismą, taip pat prašė priteisti dėl Kauno VGTPT neteisėtų veiksmų patirtą 1 000,00 Lt turtinę ir 3 000,00 Lt neturtinę žalą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo kaip nepagrįstą, administracinę bylą dėl šių reikalavimų dalies išsprendė iš esmės teisingai.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Kauno VGTPT, kaip viešojo administravimo subjektas, veikė neteisėtai, t. y. netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Tačiau tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A146–1135/2010, Nr. A822–331/2011). Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta. Pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui. Pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundo argumentus bei faktines bylos aplinkybes, sprendžia, jog pareiškėjas neįrodė padarytos turtinės žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pareiškėjo skunde, adresuotame pirmosios instancijos teismui, nurodyti argumentai, kad turtinę žalą patyrė dėl išlaidų, kurios susidarė sprendžiant šį ginčą teisminėse ir ikiteisminėse institucijose, yra abstraktaus pobūdžio ir nepagrįsti objektyviais duomenimis. Be to, pažymėtina, kad bylinėjimosi išlaidos yra priteisiamos specialia Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo (toliau – ir ABTĮ)nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad detalesnę informaciją apie patirtą materialinę žalą ir priežastinį ryšį pateiks peržiūrint bylą iš esmės. Pareiškėjas dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, tačiau jokių įrodymų ir konkrečių paaiškinimų šiuo atžvilgiu nepateikė.

Pareiškėjas taip pat siekė neturtinės žalos atlyginimo. Savo patirtą neturtinę žalą grindė tuo, kad dėl Kauno VGTPT veiksmų buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, patirti kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės buvo ribojamos daugiau nei numatyta įstatymuose, tačiau minėtos aplinkybės, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nėra pagrįstos objektyviais įrodymais. Teisėjų kolegija pažymi, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007). Byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų patyrė išgyvenimus, kurie savo pobūdžiu ir intensyvumu patektų į atlygintinos neturtinės žalos sampratą. Teisėjų kolegija konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste, atsižvelgdama į tai, kad šiuo momentu nėra eliminuota galimybė gauti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, siekiant apginti galimai pažeistus jo interesus, paduodant skundą privataus kaltinimo tvarka, sprendžia, kad neteisėtos ir nepagrįstos Kauno VGTPT sprendimo dalies panaikinimas, įpareigojant pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo išnagrinėti iš naujo, yra pakankama moralinė satisfakcija.

Pažymėtina, kad pareiškėjas V. S. skunde, adresuotame pirmosios instancijos teismui, taip pat nurodė, kad Kauno VGTPT pažeidė jo teises, nes atsiuntė skundžiamą sprendimą neregistruota pašto siunta, tačiau įvertinus skundo turinį, neaišku, ar pareiškėjas iš šio fakto taip pat kildina turtinę ir neturtinę žalą. Pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių priežastinį ryšį tarp šių Kauno VGTPT veiksmų ir reikalaujamos priteisti žalos. Taip pat kiti pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde nurodyti faktai dėl Kauno VGTPT netinkamo veikimo, jo nuolatinio teisių pažeidinėjimo yra abstraktaus pobūdžio, nepakankamai detalizuoti ir argumentuoti. Dėl šios priežasties nėra galimybės šių Kauno VGTPT veiksmų teisiškai įvertinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą už akių, jam nedalyvaujant, nes jis atvykti į teismo posėdį negalėjo, apie ką informavo teismą, paduodamas prašymą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, arba kai būtina išreikalauti naujus įrodymus ir kitais reikiamais atvejais. Taigi minėtos proceso normos nenumato, kad ginčo šalies dalyvavimas teismo posėdyje yra visais atvejais privalomas. Konkrečiu atveju pareiškėjas buvo informuotas apie pirmosios instancijos teismo posėdį tinkamai, 2011 m. rugpjūčio 1 d. pateikė prašymą bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, todėl, konstatuotina, kad kliūčių nagrinėti bylą iš esmės pirmosios instancijos teismui nebuvo.

Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nenagrinėti kaip akivaizdžiai nepagrįsti arba nebeturintys reikšmės, atsižvelgiant į priimamo procesinio sprendimo rūšį.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes dėl atsakovo Kauno VGTPT sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti turtinę ir neturtinę žalą. Dėl šios priežasties apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas atitinkamai pakeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 7 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „Pareiškėjo V. S. skundą tenkinti iš dalies. Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-11-N-3165-1973 dalį, kuria Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu buvo netenkintas pareiškėjo prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo parengiant skundą privataus kaltinimo tvarka baudžiamojoje byloje dėl šmeižimo (BK 154 str.) ir įžeidimo (BK 155 str.) panaikinti. Įpareigoti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo šioje dalyje. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.“

Nutartis neskundžiama.