- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-30
- Bylos Nr.
- I-1572-162/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Gumuliauskienė
- Pareiškėjas
- T. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
2016 m. birželio 20 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 3 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjas T. P. skundu prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 3 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 4).
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodo, kad laikotarpiais nuo 2015 m. spalio 9 d. iki 2015 m. spalio 19 d. bei nuo 2015 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. gruodžio 30 d. buvo laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) areštinėje pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina iš Klaipėdos AVPK areštinės pareigūnų neteisėtų veiksmų, patalpinant jį į areštinės kameras, neatitinkančias higienos normų reikalavimų. Teigia, kad Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam asmeniui, be to, areštinės kameros buvo drėgnos, šaltos, nuo lubų krisdavo tinkas, o sanitarinis mazgas neatitiko elementarių higienos normų reikalavimų, neužtikrino privatumo.
Tvirtina, jog tokiu būdu buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, dėl to patyrė pažeminimą, nepatogumus. Mano, kad buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis (toliau – ir Konvencija) bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis.
Pareiškėjas T. P. apie teismo posėdį informuotas tinkamai šaukimu (b. l. 22). Pareiškėjas nepareiškė noro dalyvauti 2016 m. birželio 20 d. 16.00 val. paskirtame teismo posėdyje.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu (b. l. 7-9) su pareiškėjo skundu nesutinka.
Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, o ir atsakovės atstovas neturi duomenų, kad pareiškėjas kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Klaipėdos AVPK administracijai dėl jo teisių pažeidimų tuo laikotarpiu, kai buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje.
Nurodo, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje periodiškai buvo laikomas nuo 2015 m. spalio 9 d. iki 2015 m. gruodžio 30 d. Pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje metu teisės aktais nustatytas minimalus plotas, turintis tekti vienam areštinės kameroje laikomam asmeniui, buvo nežymiai pažeistas nuo 2015 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. gruodžio 4 d. kameroje Nr. 5, kurios bendras plotas 14.88 kv. m. bei kurioje minėtu laikotarpiu buvo laikomi 3 asmenys (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo, vienam asmeniui ploto teko 4,56 kv. m.). Įvertinus tai, kad šis pažeidimas yra nežymus ir neintensyvus, todėl tai nelaikytina Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu.
Nurodo, jog Klaipėdos AVPK areštinė atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Higienos norma HN 37:2009) nustatytus reikalavimus. Teigia, jog vadovaujantis Higienos normos HN 37:2009 2 punktu, reikalavimams, kuriems įgyvendinti reikalinga atlikti pastato ar patalpų rekonstrukciją, taikomi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 215 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ reikalavimai.
Teigia, kad Klaipėdos AVPK areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai (unitazai ir praustuvės atskirti 120-130 cm aukščio pertvara nuo kameros bendrojo ploto), jie atitinka Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus. Be to, sanitariniuose mazguose yra įrengta šalto vandens tiekimo bei atskira patalpų oro šalinimo sistemos, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Pažymi, jog Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015 m. kovo 30 d. ir 2015 m. spalio 2 d. atliko Klaipėdos AVPK areštinės kamerų patikrinimą, kurio metu konstatavo, kad kameroje esantis sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas 120-130 cm aukščio pertvara. Mano, kad pagal Higienos normos HN 37:2009 20 punkto nustatytus reikalavimus įrengti sanitariniai mazgai sudaro sąlygas jais nekliudomai naudotis, užtikrina privatumą, o žmogaus garbė ir orumas nėra žeminami. Tam tikras areštinėje patalpintų asmenų privatumo apribojimas (sanitariniame mazge nesant pertvaros savo aukščiu siekiančios vidutinį žmogaus ūgį ir galimybę visiškai pasislėpti už durų, užuolaidos ar pan.) yra neišvengiama sulaikymo ar kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir vykdymu. Pažymi, jog kiekvienam asmeniui, suabejojusiam dėl esamo privatumo naudojantis tualetu, nėra uždrausta tuo metu (tik tuo metu) panaudoti kameroje esantį audinį (širmą, užuolaidą), galintį padidinti privatumo lygį.
Paaiškina, jog Klaipėdos AVPK areštinė atitinka visus tokios paskirties patalpoms keliamus reikalavimus bei yra pripažinta tinkama eksploatacijai. Teigia, jog Klaipėdos visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais konstatuota, kad nuo lubų tinkas nebyra, pelėsio nėra, oro temperatūra bei santykinė oro drėgmė atitinka Higienos normos HN 37:2009 24 punkto reikalavimus. Be to, Klaipėdos AVPK areštinės patalpose įrengtas centrinis šildymas, mechaninė ir dirbtinė ventiliacija, apšvietimas natūralus ir dirbtinis, langai skaidraus stiklo, atsidarantys.
Teigia, jog neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teigia, jog atsižvelgiant į tai, kad atsakovės atstovas nežymiai ir neintensyviai pažeidė nustatytus minimalaus ploto, tenkančio vienam areštinės kameroje laikomam asmeniui reikalavimus, kurie nesukėlė pareiškėjui jokių sveikatos sutrikdymų bei atsižvelgiant į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, prašo kaip savarankišką pažeistų asmens teisių gynimo būdą taikyti teisės pažeidimo pripažinimą.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas tinkamai (b. l. 18). Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime prašo bylą nagrinėti teismo posėdyje nedalyvaujant Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Į teismo posėdį neatvykus proceso šalims nei jų atstovams, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 79 straipsnio 5 dalis).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (minėta, toliau – ir Klaipėdos AVPK) areštinėje laikotarpiais nuo 2015 m. spalio 9 d. iki 2015 m. spalio 19 d. bei nuo 2015 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. gruodžio 30 d., atlyginimo priteisimo.
Dėl teisės aktų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.
Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje A662-2009/2013).
Dėl minimalaus kameros ploto dydžio neužtikrinimo
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina inter alia (be kita ko) iš jo laikymo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40-43 straipsnius, nuostatos. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 182, 7 punkte nurodyta, jog areštinės savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, teisingumo ministro ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiomis taisyklėmis. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktas nustato, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).
Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės viršininko 2016 m. balandžio 14 d. tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-7004 „Dėl T. P. skundo“ pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, kameroje, kurioje vienam asmeniui plotas buvo mažesnis nei 5 kv. m. (iš bendrojo ploto atmetus 1,2 kv. m. sanitarinio mazgo plotą), buvo laikomas 2 paras kameroje Nr. 5 kartu su dviem asmenimis, kurios bendras plotas 14.88 kv. m., laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. gruodžio 4 d. (b. l. 10).
Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, jog buvo pažeistas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktas.
Dėl kitų sveikatos saugos reikalavimų neužtikrinimo
Areštinėse laikomų asmenų teises ir pareigas, policijos pareigūnų veiklą ir darbo organizavimą užtikrinant teritorinių policijos įstaigų areštinėse laikomų asmenų apsaugą ir areštinės vidaus tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Taisyklės), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (akto redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) .
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (akto redakcija, galiojusi nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.) (minėta, toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) nustato policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą. Higienos normos HN 37:2009 5-15 punktuose pateikiamos bendrosios nuostatos, numatančios, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas). Higienos normos HN 37:2009 18-33 punktuose reglamentuoti policijos areštinių įrengimo reikalavimai. Policijos areštinės kamerose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą (20 punktas). Higienos normos HN 37:2009 21 punkte numatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Policijos areštinės kameroje ir karceryje įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (Higienos normos HN 37:2009 22 punktas). Higienos normos HN 37:2009 24 punkte nurodyta, jog policijos areštinės kamerų ir karcerio pakankama oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti – 18–28 °C, santykinė drėgmė – 30–75 %, oro judrumas – 0,15–0,5 m/s; šaltuoju metų periodu oro temperatūra – 18–26 °C, santykinė drėgmė – 30–75 %, oro judrumas – 0,05–0,2 m/s.
Pareiškėjas teigia, kad areštinės kamerose buvo šalta, drėgna, nuo lubų krito tinkas, o sanitarinis mazgas neatitiko elementarių higienos normų reikalavimų, neužtikrino privatumo.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas jokių skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų bei kitų skunde dėl žalos atlyginimo nurodytų pažeidimų nėra teikęs, todėl teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentų pagrįstumą bei atsakovės atsikirtimus į pareikštą skundą, vadovaujasi byloje pateiktu Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės viršininko 2016 m. balandžio 14 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 30-PR2-7004 „Dėl T. P. skundo“ (toliau –ir 2016 m. balandžio tarnybinis pranešimas) bei 2015 m. balandžio 13 d. ir 2015 m. spalio 8 d. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais.
2016 m. balandžio 14 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad T. P. Klaipėdos AVPK areštinėje įvairiais laikotarpiais nuo 2015 m. spalio 9 d. iki 2015 m. gruodžio 30 d. buvo laikomas kamerose Nr. 1, 5 ir 40.
Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015 m. kovo 30 d. atliko Klaipėdos AVPK patikrinimą, siekdamas įvertinti areštinės atitiktį Higienos normos HN 37:2009 reikalavimams, taip pat įvertinti asmenų (ne pareiškėjo) 2015 m. kovo 18 d., 2015 m. kovo 23 d. skunduose išdėstytus faktus, (b. l. 11-12). Patikrinimo metu buvo tikrinamos kameros Nr. 3, 4, 5, 15, 23, 25, 34, 35, 38, 39. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo akto Nr. K3-98, kuriame užfiksuoti minėto patikrinimo rezultatai, išvadoje konstatuota, kad skunduose nurodyti faktai, jog kamerose Nr. 3, 4, 5, 15, 23, 25, 34, 35, 38, 39 šalta ir drėgna, nėra ventiliacijos, kamerų sienos apipelėjusios – nepasitvirtino, bet pasitvirtino tai, kad kamerose netinkama dirbtinė apšvieta. Tačiau šis pažeidimas nebuvo vertinamas kaip Higienos normos HN 37:2009 21 punkto pažeidimas, kadangi apšvietimo sistemos pakeitimui reikalinga atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus, todėl vadovaujantis Higienos normos HN 37:2009 2 punktu (veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie HN 37:2009 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais), toks pažeidimas nelaikytinas pažeidimu.
Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015 m. spalio 2 d. atliko Klaipėdos AVPK patikrinimą, siekdamas įvertinti areštinės atitiktį Higienos normos HN 37:2009 reikalavimams, taip pat įvertinti asmenų (ne pareiškėjo) 2015 m. rugsėjo 11 d., 2015 m. rugsėjo 18 d. skunduose išdėstytus faktus (b. l. 13-14). Patikrinimo metu buvo tikrinamos Klaipėdos AVPK areštinės kameros Nr. 14 ir 23. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo akto Nr. K3-472, kuriame užfiksuoti minėto patikrinimo rezultatai, išvadoje konstatuota, kad skunduose nurodyti faktai, jog kamerose Nr. 14 ir 23 šalta, drėgna, nuo sienų ir lubų byra tinkas, ant sienų ir lubų yra pelėsis – nepasitvirtino, bet pasitvirtino tai, kad kamerose netinkama ventiliacija, natūrali ir dirbtinė apšvieta. Tačiau šis pažeidimas nebuvo vertinamas kaip pažeidimas Higienos normos HN 37:2009 21 punkto reikalavimams analogiškais kaip ir 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo akte argumentais (kadangi apšvietimo sistemos pakeitimui reikalinga atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus).
Apibendrinus faktines aplinkybes, kurios buvo užfiksuotos patikrinimo aktuose, konstatuotina, jog pažeidimas dėl dirbtinės apšvietos buvo nustatytas kamerose Nr. 3, 4, 5, 14, 15, 23, 25, 34, 35, 38, 39, dėl natūralios apšvietos kamerose Nr. 14 ir 23, tačiau remiantis Higienos normos HN 37:2009 2 punktu (taip pat ir Higienos normos HN 134:2015, įsigaliojusios nuo 2015 m. lapkričio 1 d., 3 punktu), jis nelaikytas pažeidimu, kadangi norint jį pašalinti reikalinga atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus.
Spręsti, ar kokie nors pažeidimai buvo nustatyti ir kamerose Nr. 1 ir 40, kuriose buvo patalpintas pareiškėjas, nėra galimybės, nes patikrinimo metu šios kameros nebuvo patikrintos, o buvo patikrinta tik kamera Nr. 5, kurioje buvo laikomas pareiškėjas. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad net keliose kamerose nebuvo nustatyti pažeidimai dėl kamerų drėgmės, oro temperatūros, nuo lubų krintančio tinko laikotarpiu, kai buvo kalinamas pareiškėjas, todėl darytina išvada, jog minėtų pažeidimų nebuvo ir kamerose Nr. 1 ir 10.
Taigi, pareiškėjo nurodyti pažeidimai dėl kamerų oro temperatūros, drėgmės ir nuo lubų krintančio tinko, nepasitvirtino.
Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje akcentuoja, kad netinkamai buvo įrengtas sanitarinis mazgas, t. y. sanitarinis mazgas kamerose nebuvo tinkamai aptvertas, todėl buvo pažeista jo teisė į privatumą.
Atsakovės atstovas Klaipėdos AVPK atsiliepime nurodė, kad Klaipėdos AVPK areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai atskirti 1,2 m aukščio pertvara.
Higienos normos HN 37:2009 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Taisyklių 7.13 punkte numatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas.
Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo akte Nr. K3-472 nustatė, kad Klaipėdos AVPK esantis sanitarinis mazgas nuo kameros bendro ploto atskirtas 120-130 cm aukščio pertvara, todėl nėra pažeistas Higienos normos HN 37:2009 20 punktas. Pažymėtina, jog atsakovės atstovas neginčija, kad areštinės kamerose sanitariniai mazgai atskirti 120-130 cm pertvaromis, tačiau teigia, kad toks atskyrimas yra tinkamas.
Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad nepaisant to, kad sanitarinis mazgas kameroje buvo įrengtas laikantis jo įrengimo techninius aspektus reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, tačiau laisvės atėmimo vietose turi būti stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, jog asmuo turėtų galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2015 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2085-662/2015, 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2015, 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nustatęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau pertvara neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis dėlto galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas Glotov prieš Rusiją; 2009 m. kovo 12 d. sprendimas Aleksandr Makarov prieš Rusiją).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog net ir nustačius, kad pertvaros aukštis atitinka teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu, t. y. ar buvo tinkamai užtikrinta Taisyklių 7.13 punkte įtvirtinta pareiškėjo teisė naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas.
Atsakovė atsiliepime į skundą nurodo bendro pobūdžio teiginį, jog sanitarinio mazgo kamerose įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau nepateikė įrodymų, kad pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (pvz., buvo užuolaida). Nors atsakovės atstovas atsiliepime ir nurodo, kad pareiškėjas galėjo panaudoti kameroje esantį audinį (širmą, užuolaidą), tačiau nepateikė jokių domenų, kad kamerose buvo užuolaidos ar širmos, kurios galėjo būti panaudotas užtikrinant privatumą naudojantis sanitariniu mazgu.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinime (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 26, 2014) aptarė neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, įrodinėjimo taisykles, pagal kurias pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pareigą pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, šiuo atveju atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta.
Remiantis tuo kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog atsakovė neįrodė, kad pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu, todėl laikytina, kad atsakovė pažeidė Taisyklių 7.13 punktą.
Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygas, aptartas įrodinėjimo taisykles, darytina išvada, kad Klaipėdos AVPK areštinėje pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą pasinaudojant tualetu (pažeistas Taisyklių 7.13 punktas), be to, pareiškėjas 2 paras buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui plotas buvo mažesnis nei 5 kv. m., tuo būdu pažeidžiant Taisyklių 80 punktą.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Pareiškėjas prašo priteisti 3 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo, teigdamas, jog dėl to, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patyrė pažeminimą, nepatogumus.
Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikties visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad dėl kalinimo perpildytoje kameroje asmuo gali patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis (2008 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444–619/2008, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 4 (14), 2008).
Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871//02). Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. sausio 25 d. sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) yra konstatavęs, kad valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui. Ta aplinkybė, kad kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio sveikata.
Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).
Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais: 1) teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą; arba 2) už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina inter alia iš to, jog Klaipėdos AVPK areštinėje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (minėta, toliau – Konvencija) 3 straipsnio taikymas, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Teismas atsižvelgdamas į pateiktus išaiškinimus, pažymi, jog administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju buvimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus.
Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui Klaipėdos AVPK areštinėje saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos, t. y. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas.
Pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje pažeidžiant Taisyklių 80 punktą buvo laikomas tik 2 paras (vietoj 5 kv. m. pareiškėjui teko nuo 4,56 kv. m. kameros ploto), be to, nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą pasinaudojant tualetu.
Minėta, jog administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; į pragyvenimo lygį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Taip pat, atsižvelgiama ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje už kiekvieną kalinimo dieną, kurią buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma, asmeniui priteisiama nuo 6 iki 9 Eur (pvz., 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2199-662/2015 ir A-2183-662/2015; 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015, 2016 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2314-822/2016).
Teismas atsižvelgdamas į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei į tai, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. gruodžio 4 d. (2 paras) teko tik 4,56 kv. m. kameros ploto (pažeidimas itin nežymus ir neintensyvus) bei remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad pareiškėjui, dėl minimalaus kalinimo ploto neužtikrinimo, neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 12 Eur (6 Eur už parą) suma, o dėl neužtikrintos pareiškėjo teisės į privatumą pasinaudojant tualetu – 50 Eur. Teismo vertinimu, nurodyta suma yra adekvati pareiškėjo patirtiems neigiamiems padariniams kompensuoti. Dėl šių priežasčių pareiškėjo reikalavimas priteisti jam 3 000 Eur neturtinės žalos yra tenkinamas iš dalies.
Nustatytų faktinių bei teisinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant iš atsakovės 62 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo T. P. skundą tenkinti iš dalies.
Pareiškėjui T. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 52 Eur (šešiasdešimt du eurus) neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą, arba tiesiogiai – apeliacinės instancijos teismui.