- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-05
- Bylos Nr.
- A-261-1191-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00226-2011-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Veslava Ruskan
- Pareiškėjas
- J. G.
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Plungės, Rietavo
- Advokatai
- Liudmila Grigorjeva
- Kategorijos
- 11.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. prašymą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Plungės ir Rietavo žemėtvarkos skyriui dėl praleisto termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. G. kreipėsi š Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas atnaujinti terminą dokumentams pateikti, siekiant atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. G. nuosavybės teise valdytą žemę.
Prašyme (b.l. 4) pareiškėjas nurodė, kad jo senelis J. G. iki turto nacionalizacijos buvo 19,77 ha žemės, esančios Plungės raj. Rietavo sen. (duomenys neskelbtini) km., savininkas. Pareiškėjo tėvas S. G., Juozo 1993 m. rugpjūčio 23 d. padavė prašymą Plungės raj. Stalgėnų agrarinės reformos tarnybai dėl jo tėvo J. G. žemės grąžinimo. Jam ne vieną kartą ir paskutinį kartą pareiškėjui J. G. 2011 m. vasario 9 d. buvo atsakyta, kad duomenų apie J. G. valdytą žemę nėra. Pareiškėjo tėvas S. G., būdamas silpnos sveikatos ir netekęs vilties, patikėjęs buvusių agrarinės reformos darbuotojų atsakymais, surasti naujų archyvinių dokumentų nebebandė.
Pareiškėjas žinojo, kad jo tėvas ir senelis J. G. turėjo žemės minėtu adresu, todėl pradėjo ieškoti archyvuose dokumentų, patvirtinančių apie žemės savininkus. 2011 m kovo mėnesį gavo dokumentus iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, jog J. G. Telšių apskrityje, Rietavo – Žarėnų valsčiuje, (duomenys neskelbtini) km. savininko teisėmis turėjo 19,77 ha žemės.
2011 m. balandžio 26 d. pareiškėjas atsakovui pateikė archyvinius dokumentus bei tėvo mirties ir savo gimimo liudijimus, prašydamas atkurti nuosavybės teises į senelio J. G. turėtą žemę.
Pareiškėjas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, kadangi duomenys apie turėtą pareiškėjo senelio žemę gauti tik dabar. Be šitų dokumentų pradėti nuosavybės teisių į išlikusį turėtą turtą atkūrimą atsakovas nesutiko. Be to, įsigaliojus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui, pačios agrarinės reformos tarnybos turėdavo kreiptis į archyvus dėl buvusių žemės savininkų sąrašų gavimo, nes be jų jos nebūtų galėjusios vykdyti nuosavybės atkūrimo darbų bei informuoti gyventojus.
Šalies argumentai
Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Plungės ir Rietavo žemėtvarkos skyrius su prašymu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime (b.l. 15-19) nurodė, kad 1993 m. rugpjūčio 23 d. pareiškėjo tėvas S. G. pateikė prašymą Nr.402 Plungės rajono Stalgėnų apylinkės agrarinės reformos tarnybai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo J. G. 13 ha ploto turėtą žemę, buvusią Telšių apskrities, Rietavo valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime. Prašyme nurodytas pretendentas S. G., kitų pretendentų prašyme nėra įrašyta.
1993 m. rugpjūčio 23 d. Stalgėnų apylinkės agrarinės tarnybos pažyma S. G. buvo informuotas, jog reikia kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo. Pareiškėjo tėvas po 1995 metų net nebandė ieškoti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą patvirtinančių dokumentų, nesikreipė į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pareiškėjas dėl nuo jo paties priklausančių aplinkybių – nepakankamo rūpinimosi savo teisėmis nuosavybės teisių atkūrimo procese, praleido teisės aktų nustatytus terminus pateikti reikalingus dokumentus.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad tik 2011 m. kovo mėnesį gavo dokumentus iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, tačiau pažymėjo, kad tik 2011 m. sausio 12 d. buvo gautas prašymas išduoti Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą bylos kopijas.
Pareiškėjas ir jo tėvas pasirinko pasyvų elgsenos variantą, taip užkirsdami kelią realizuoti teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į žemę. Tai įrodo Lietuvos archyvų departamento 1995 m. spalio 3 d. raštas Nr. T-278-G, kuriame nurodyta, jog tolimesniam prašymo nagrinėjimui reikia patikslinti J. G. gimimo metus, įpėdinius bei giminystės ryšius su B. G. ir panašiai. Jokie kiti dokumentai iki pat 2011 m. balandžio 27 d., įrodantys nuosavybės teises į žemę ar patvirtinantys giminystės ryšį, skyriui pateikti nebuvo.
Atkreipė dėmesį i tai, kad Telšių apskrities Rietavo valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo vienasėdžiais išskirstymo plano eksplikacijos kopijoje, patvirtintoje 1939 m. kovo 17 d., žemės savininku nurodytas A. G., turėjęs 18,32 ha žemės, todėl manytina, kad jis ir yra J. G. įpėdinis, nurodytas 1937 m. spalio 29 d. „kiekvieno savininko valdomos žemės plotų paskelbimo protokole“. Atsižvelgiant į tai, kad skyriuje yra (1939 m. kovo 17 d. patvirtinta) (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo vienasėdžiais išskirstymo plano eksplikacija, kurioje surašyti žemės savininkai, reikia vadovautis šiuo dokumentu, o ne pateiktu pareiškėjo, nes vėlesnis dokumentas pakeičia ir patikslina ankstesnįjį. Remiantis šiuo dokumentu ir pareiškėjo pateiktais giminystės ryšius patvirtinančiais dokumentais, pareiškėjas neturi teisės atkurti nuosavybės teises į A. G. priklausiusį žemės sklypą.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 22 d. sprendimu (b. l. 55-59) pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas analizavo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 dalies, 4 dalies nuostatas. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. sprendimą byloje Nr.A261 912/2008; nutartis bylose Nr.A63–529/2009, Nr. A146-772/2009, Nr. A444 -255/2010) suformuotos taisykles, jog praleisti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino.
Teismas nustatė, kad pareiškėjo tėvas S. G. 1993 m. rugpjūčio 23 d. pateikė prašymą Nr. 402 Plungės rajono Stalgėnų apylinkės agrarinės reformos tarnybai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo J. G. 13 ha ploto turėtą žemę, buvusią Telšių apskrities, Rietavo valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime. Prašyme nurodytas pretendentas S. G., kitų pretendentų prašyme nėra įrašyta (b.l. 12). S. G. 1993 m. rugpjūčio 23 d. Stalgėnų apylinkės agrarinės tarnybos pažyma ir 1998 m. lapkričio 25 d. Plungės rajono žemėtvarkos skyriaus pažyma buvo informuotas, jog reikia kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nes pats teigė, jog „G. J. užrašė 12, 00 ha žemės G. A. su sąlyga, kad išmokės dalį, o Alfonsas to nepadarė", tačiau nepateikti tai patvirtinantys įrodymai. 1998 m. - 2004 m. nebuvo gautas S. G., gim. 1919 m. gegužės 21 d., pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, susijusio su nuosavybės teisių atkūrimu (duomenys neskelbtini) kaime (b.l. 34).
Lietuvos archyvų departamentas 1995 m. spalio 3 d. raštu Nr. T-278-G į S. G. 1994 m. balandžio 8 d. prašymą, adresuotą Stalgėnų agrarinės reformos tarnybai, nurodė, jog tolimesniam prašymo nagrinėjimui reikia patikslinti J. G. gimimo ir mirimo metus, įpėdinius, patikslinti tėvo vardą, nurodyti žmonos vardą ir mergautinę pavardę bei giminystės ryšius su B. G. (b.l. 26). Pareiškėjo tėvas nuo to laiko sąmoningai net nebandė ieškoti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą patvirtinančių dokumentų. Pareiškėjo tėvas S. G. mirė 2006 m. rugsėjo 27 d. (b. l. 5).
Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas aptariamo pobūdžio bylas (dėl terminų atnaujinimo nuosavybės teisių atkūrimo procese), yra pabrėžęs, kad vien tik nežinojimas apie tam tikras faktines aplinkybes nėra pakankamas pagrindas atnaujinti terminą prašymui ir dokumentams pateikti. Nesusidūrimas su nekilnojamojo turto tvarkymo klausimais, „pati savaime nelaikoma svarbia termino paduoti skundą praleidimo priežastimi, nes negalėdami patys realizuoti savo teisių, pareiškėjai turi galimybę pasitelkti atstovą - kvalifikuotą teisininką“ žr. Pvz. 2006 m. birželio mėn. 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-403-208-06).
Teismas taip pat pažymėjo, kad valstybinės institucijos neturi teisinės pareigos pareiškėjui teikti tam tikrą informaciją, reikiamą informaciją pareiškėjas galėjo sužinoti pats kreipdamasis į kompetentingas valstybės institucijas. Teisiniuose santykiuose vis dėl to egzistuoja teisių ir pareigų vienovė, įpareigojanti ne tik viešojo administravimo subjektą tarnauti žmonėms, bet ir pačiam žmogui veikti už įstatymais apibrėžtų klausimų sprendimą laiku bei tinkamai. Kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas. Tokia nuostata įpareigoja ne tik kitus asmenis veikti pagal įstatymus ar sutartis, bet įpareigoja ir patį suinteresuotą asmenį veikti bei veikti racionaliai, operatyviai, siekiant išvengti kliūčių, užkertančių kelią siekiamam tikslui, o šiuo atveju nuosavybės teisių atkūrimui į žemę.
Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentas savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių (pvz., 2009 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261 -505/2009). Šiuo atveju tokios aplinkybės nenustatytos, priešingai – pareiškėjas skunde pripažįsta, kad iš tėvo kalbų jis žinojo, jog jo senelis J. G. turėjo žemės nurodytu adresu, tačiau nepadėjo tėvui (mirė 2006 m.) rinkti reikiamus dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui, pats prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atsakovui pateikė tik 2011 metais.
Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepatvirtina, jog pareiškėjas ir jo tėvas, elgdamiesi rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių šių veiksmų atlikti iki pasibaigiant įstatyme nustatytam terminui. Informacijos stoka, faktinių aplinkybių nežinojimas, kai pats asmuo, norėdamas įgyvendinti savo teises ir interesus, nesidomi ir neišsiaiškina reikšmingų faktų tėra subjektyvi, nuo paties asmens valios priklausanti priežastis. Pareiškėjas ir jo tėvas pasirinko pasyvų elgsenos variantą, taip užkirsdami kelią realizuoti teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į žemę.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nepateikė rašytinių įrodymų ar teismo sprendimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad jo senelis J. G. iki turto nacionalizacijos buvo žemės, esančios Plungės raj. Rietavo sen. (duomenys neskelbtini) km., savininkas. Telšių apskrities Rietavo valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo vienasėdžiais išskirstymo plano eksplikacijos kopijoje, patvirtintoje 1939 m. kovo 17 d., žemės savininku nurodytas A. G., turėjęs 18,32 ha žemės, todėl manytina, kad jis ir yra J. G. įpėdinis, nurodytas 1937 m. spalio 29 d. „kiekvieno savininko valdomos žemės plotų paskelbimo protokole“ (b. l. 7-8, 22). Vėlesnis dokumentas pakeičia ir patikslina ankstesnįjį. Remiantis šiuo dokumentu ir pareiškėjo pateiktais giminystės ryšius patvirtinančiais dokumentais, pareiškėjas neturi teisės atkurti nuosavybės teises į A. G. priklausiusį žemės sklypą.
III.
Pareiškėjas J. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atnaujinti pareiškėjui terminą dokumentams pateikti.
Apeliacinis skundas (b.l. 62-63) grindžiamas šiais argumentais:
1. pareiškėjas iki 2011 metų pradžios nežinojo apie tai, kad pareiškėjo tėvas S. G. nuo 1993 metų siekė atkurti nuosavybės teises.
2. Pareiškėjo tėvas buvo suklaidintas tuometinės Stalgėnų žemėtvarkos skyriaus darbuotojų, kad jam žemė nepriklauso ir kad jis turi kreiptis į teismą.
Šalies argumentai
Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Plungės ir Rietavo žemėtvarkos skyrius su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 76-77) nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo prašymą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. pažymėjo, kad apeliantas nepateikė naujų duomenų ar įrodymų, kad elgdamasis rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybės dokumentų pateikti iki įstatymo nustatytų terminų pabaigos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359 (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), kurio 10 straipsnio 4 dalyje (2003 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. IX-1634 redakcija, galiojanti nuo 2003 m. birželio 30 d.) buvo numatyta, jog kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises yra pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus turi pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Piliečiai, praleidę nustatytą terminą pateikti šiuos dokumentus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis buvo pakeista nuo 2004 m. spalio 26 d. (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) ir buvo nustatyta, jog piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo tėvas prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė laiku, tačiau praleido terminą pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus. Iš byloje esančių dokumentų nustatyta, kad Lietuvos archyvų departamentas 1995 m. spalio 3 d. raštu Nr. T-278-G į S. G. 1994 m. balandžio 8 d. prašymą, adresuotą Stalgėnų agrarinės reformos tarnybai, nurodė, jog tolimesniam prašymo nagrinėjimui reikia patikslinti J. G. gimimo ir mirimo metus, įpėdinius, patikslinti tėvo vardą, nurodyti žmonos vardą ir mergautinę pavardę bei giminystės ryšius su B. G. (b.l. 26). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo tėvas nuo to laiko būtų pateikęs nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjo tėvas S. G. mirė 2006 m. rugsėjo 27 d. (b. l. 5).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgą (12 metų) terminą, kuris, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankamas pasirūpinti nuosavybės teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (pvz., žr. 2008 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-912/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-529/2009; 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino.
Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. spalio 15 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A8-870/2007) pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatyti terminai prašymams atkurti nuosavybes teises į nekilnojamąjį turtą (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) ir nuosavybes teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) pateikti reiškia, kad gali būti atnaujinti tik šie terminai, o tai savo ruožtu sąlygoja, jog svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleisti minėti terminai, turėjo egzistuoti iki šių terminų pasibaigimo. Ir priešingai, priežastys, kurios atsirado po minėtų terminų pasibaigimo, įtakos terminų praleidimui neturi, todėl tiek pareiškėjo prašyme atnaujinti terminą, tiek apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, egzistavusios po įstatymo nustatytų terminų pasibaigimo, nenagrinėtinos.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką svarbiomis aplinkybėmis laikytinos tokios, kurios sudaro kliūtis laiku atlikti tam tikrus veiksmus, paprastai tokios aplinkybės turi būti objektyvaus pobūdžio ir nepriklausyti nuo asmens valios (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-649/2009). Tokiu teisiniu reguliavimu yra siekiama užtikrinti susiklosčiusių santykių stabilumą, įgytų teisių apsaugą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-886/2010). Pastebėtina, jog svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Tai, ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo subjektyvių ir objektyvių aplinkybių.
Teisėjų kolegija pažymi, jog, vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, yra svarbu nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 str.); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (t. y. 2003 m. gruodžio 31 d.), siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą, jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino. Teisėjų kolegija nurodo, jog teisės aktais, reglamentuojančiais ginčo santykius, nėra nustatyta, kurios aplinkybės yra svarbios. Todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-553/2010, 2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1425/2011).
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo iki 2011 metų pradžios nežinojęs apie tai, kad pareiškėjo tėvas S. G. nuo 1993 metų siekė atkurti nuosavybės teises, o jo tėvas terminą buvo galimai praleidęs dėl to, kad buvo suklaidintas tuometinio Stalgėnų žemėtvarkos skyriaus darbuotojų, kad jam žemė nepriklauso ir jis turi kreiptis į teismą.
Pareiškėjo nurodytos terminų praleidimo priežastys iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio. Jos yra susijusios su pareiškėjo ir jo tėvo subjektyviu situacijos vertinimu bei jų pačių subjektyviu pasirinkimu, kaip elgtis. Pareiškėjo nurodomas galimas institucijų suklaidinimas yra nepagrįstas, kadangi pareiškėjo tėvas nepasinaudojo teisės aktais nustatyta tvarka ginti galimai pažeistą teisę, nors tokią galimybę turėjo. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nesugebėjimas įgyvendinti savo teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo aktyviai siekė ir ėmėsi priemonių jas įgyvendinti.
Pareiškėjo nurodomos termino praleidimo priežastys, kurios siejamos su jo paties elgesiu nėra reikšmingos, nes terminą dokumentams pateikti praleido pretendentas į nuosavybės teisų atkūrimą S. G.. Todėl vertintinos tik tos aplinkybės, kurios sukliudė laiku pateikti dokumentus S. G., nes jis mirė jau pasibaigus terminui dokumentams teikti.
Kadangi pareiškėjas teismui nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad terminas praleistas dėl objektyvių, nuo pretendento į nuosavybės teisų atkūrimą valios nepriklausančių aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus bei pareiškėjo nurodytas termino praleidimo aplinkybes ir pagrįstai neatnaujino pareiškėjui įstatymų nustatyto termino nuosavybes teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams paduoti.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ilgus teisės aktų nustatytus nuosavybės teisių atkūrimo proceso terminus, į pareiškime pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog pareiškėjo nurodytos priežastys nėra pakankamas ir savarankiškas pagrindas atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi , kad šioje byloje atsakovu nuodytas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Plungės ir Rietavo žemėtvarkos skyrius, nors pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką turėtų būti tretysis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertinusi, kad byloje atsakovą atstovavo tinkamai įgaliotas asmuo ir byla iš esmės yra išspręsta teisingai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl nurodyto neesminio procesinio pažeidimo paliekamas nepakeistas.
Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.