- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-23
- Bylos Nr.
- 1A-163-195/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-13705-2018-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ernestas Rimšelis, Aiva Survilienė, Artūras Šumskas
- Nuteistasis
- V. R.
- Advokatai
- Svetlana Pronina
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Ernesto Rimšelio, Aivos Survilienės ir Artūro Šumsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi nuteistojo V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo V. R., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 9 mėnesių laisvės apribojimo bausme.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas V. R. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2018 m. kovo 24 d. 12.50 val. iki 2018 m. kovo 25 d. 11.36 val. (1 para), vieną sulaikymo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.
Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 1 punktu, V. R. įpareigotas visą bausmės laiką būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokslu ar lankymusi gydymo įstaigose.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, V. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, šį įpareigojimą įvykdant per 6 mėnesius nuo skundžiamo nuosprendžio įsiteisėjimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Apylinkės teismo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės
1. V. R. nuteistas už tai, kad 2018 m. kovo 24 d., apie 11.50 val., namo garaže (duomenys neskeltini), konflikto metu tyčia sugriebęs viena ranka A. K. už kaklo, kitos rankos plaštaka sudavė tris smūgius nukentėjusiajam į veido sritį, plaštaka sudavė tris smūgius A. K. į krūtinės sritį, sugriebęs už nukentėjusiojo megztinio, vieną kartą trenkė A. K. galvą į garaže stovėjusio automobilio „Volvo“ kapotą (priekinį antvožą), taip padarydamas nukentėjusiajam muštinę žaizdelę apatinės lūpos gleivinėje, odos nubrozdinimą dešinio peties srityje, poodines kraujosruvas dešiniame žaste, kas yra vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu. Šiais savo veiksmais V. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 10 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmos instancijos teismas nepilnai ir nevisapusiškai ištyrė įrodymus, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas, todėl skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas bei nepagrįstas.
3. Apeliantas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika bei BPK 20 straipsnio nuostatomis, nurodo, jog pirmos instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus, neištyrė visų bylos faktinių aplinkybių bei neapklausė visų liudytojų.
4. Apelianto manymu, pirmos instancijos teismas nepagrįstai vertino liudytojos D. R. parodymus kaip kritiškus, motyvuodamas tuo, kad ji yra nukentėjusiojo sesuo ir apelianto žmona, todėl D. R. yra suinteresuota ginti apeliantą. Skundžiamame nuosprendyje nėra išdėstyti motyvai dėl ko teismas minimus parodymus vertina kritiškai, nors pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, tokius motyvus būtina pagrįsti. Atsižvelgiant į tai, pirmos instancijos teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, o apelianto kaltę pagrindė išimtinai tik nukentėjusiojo parodymais, kurie yra nenuoseklūs ir prieštaringi kitiems byloje surinktiems įrodymams. Pažymi, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į ikiteisminio tyrimo metu bei bylos nagrinėjimo metu duotus apelianto ir liudytojos D. R. parodymus, patvirtinančius apelianto nekaltumą, į tai, kad šie parodymai buvo nuoseklūs.
5. Apeliaciniame skunde pažymima, jog Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 1015/2018 (01) nepaneigia liudytojos D. R. ir apelianto parodymų dėl to, jog muštinė žaizdelė lūpoje galėjo atsirasti nukentėjusiajam A. K. griebus apeliantui už megztinio bei atsitrenkus į D. R. Taigi, pirmos instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog nukentėjusiojo A. K. parodymus patvirtina anksčiau minėta specialisto išvada bei tolesni apelianto ir nukentėjusiojo A. K. veiksmai. Skunde, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, nurodoma, jog specialisto išvada turi atitikti jai keliamus reikalavimus: išsamumo, pakankamumo, pradinių duomenų teisingumo, medžiagos ištyrimo visapusiškumo, taikytų metodų mokslinio pagrįstumo ir tinkamumo ir t.t.
6. Apeliantas skunde nurodo, jog pirmos instancijos teismas vertindamas jo kaltę jam inkriminuotoje nusikalstamoje veikoje nepagrįstai vertino, tai, jog apeliantas dėl patirtų sužalojimų niekur nesikreipė ir neteisėtai atmetė argumentus dėl to, kad nerašyti pareiškimo apeliantą įkalbėjo sutuoktinė D. R. Priešingai, kaip apeliaciniame skunde nurodoma, policijos pareigūnai N. A. ir E. K. parodė, kad, nepavykus įvykio vietoje išspręsti kilusio konflikto, apeliantas ir nukentėjusysis A. K. vyko į policijos komisariatą, kadangi abu buvo sužaloti. Apeliantas pažymi, jog jam būnant policijos komisariate, policijos pareigūnai neskyrė jo kūno apžiūros bei padarytų kūno sužalojimo laipsnio nustatymo ekspertizės. Apeliantas taip pat nurodo, jog pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į liudytojo N. A. parodymus, iš kurių matyti, kad policijos pareigūnui iš karto po įvykio apeliantas pasakojo, kad jį užpuolė A. K. bei tai, kad jo megztinis buvo suplėšytas.
7. Apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog apelianto fizinės savybės, ankstesnis darbas apsaugos darbuotoju bei teistumas, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad konfliktą pradėjo apeliantas. Nurodo, jog teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo A. K. nurodytomis aplinkybės, kad būtent apeliantas pirmas pradėjo naudoti fizinį smurtą, kadangi apelianto kaltinime aprašytus veiksmus pirmos instancijos teismas turėjo vertinti kaip gintį nuo neteisėtų nukentėjusiojo A. K. veiksmų. Apelianto manymu, anksčiau minėtos aplinkybės nesudaro jokio pagrindo manyti, kad apeliantas galėjo būti konflikto iniciatorius.
8. Apeliaciniame skunde pažymima, jog pirmos instancijos teismas visapusiškai neištyrė visų įrodymų, kadangi nebuvo iškviesti ir apklausti kiti liudytojai, o būtent nukentėjusiojo A. K. motina, močiutė, kaimynai, kurie buvo įvykio vietoje ir galėjo patvirtinti aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti.
9. Apeliantas nurodo, jog skundžiamas nuosprendis dalyje dėl garažo, kuriame vyko konfliktas tarp apelianto ir nukentėjusiojo, atstumo buvo grindžiamas prielaidomis, kadangi nebuvo atlikti veiksmai nustatyti per kiek laiko įmanoma nubėgti iš namų į garažą.
10. Apeliantas nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo metu nebuvo atlikti jokie veiksmai, numatyti BPK XIV skyriuje, galintys padėti nustatyti duomenis (įrodymus), turinčius reikšmės bylai. Todėl ikiteisminis tyrimas buvo vykdomas aplaidžiai, nepašalinti prieštaravimai. Pirmos instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 287 straipsniu, turėjo teisę atlikti akistatą arba pavesti atlikti šį proceso veiksmą prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui, norint pašalinti prieštaravimus tarp apelianto ir nukentėjusiojo A. K. parodymų.
11. Apeliantas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, nurodo, jog bylos duomenų patikimumas buvo tikrinamas tik vienu aspektu – lyginant apelianto ir nukentėjusiojo A. K. parodymus. Toks metodas yra vienpusiškas, neatskleidžiantis apklaustų asmenų motyvacijos duoti vienokius ar kitokius parodymus, todėl yra nepakankamas.
12. Apeliantas abejoja pirmos instancijos teismo nešališkumu, kadangi neišsamiai išnagrinėjo ir neįvertino visų bylos aplinkybių. Tokią prielaidą apeliantas grindžia tuo, jog pirmos instancijos teismas nuo bylos nagrinėjimo pradžios buvo susidaręs neigiamą nuomonę apie apeliantą dėl jo ankstesnių teistumų, neatsižvelgė į tai, kad konfliktą išprovokavo bei jį inicijavo nukentėjusysis A. K.. Dėl aukščiau išvardintų aplinkybių pirmos instancijos teismas nepagrįstai atmetė apelianto ir liudytojos D. R. parodymus, o skundžiamą nuosprendį priėmė vadovaudamasis išimtinai tik nukentėjusiojo A. K. parodymais.
Atsiliepimas
13. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Teismo išvados ir argumentai
14. Patikrinus byloje esančius duomenis konstatuotina, kad nagrinėdamas V. R. kaltės klausimą Vilniaus miesto apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalis) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl V. R. atžvilgiu priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti nuteistojo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Pažymėtina, kad sprendžiant V. R. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, pagrįstai pripažino jog byloje pakanka objektyvių faktinių duomenų, jog nuteistasis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.
15. V. R. nuteistas už tai, kad jis 2018 m. kovo 24 d., apie 11.50 val., namo garaže (duomenys neskeltini), konflikto metu tyčia sugriebęs viena ranka A. K. ( A. K.) už kaklo, kitos rankos plaštaka sudavė tris smūgius nukentėjusiajam į veido sritį, plaštaka sudavė tris smūgius A. K. į krūtinės sritį, sugriebęs už nukentėjusiojo megztinio, vieną kartą trenkė A. K. galvą į garaže stovėjusio automobilio „Volvo“ kapotą, taip padarydamas nukentėjusiajam muštinę žaizdelę apatinės lūpos gleivinėje, odos nubrozdinimą dešinio peties srityje, poodines kraujosruvas dešiniame žaste. Tokiu būdu sukeldamas A. K. fizinį skausmą ir padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą.
16. BK 140 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.
17. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog tarp V. R. ir A. K. aptariamo įvykio metu kilo žodinis konfliktas peraugęs į susistumdymą ir muštynes dėl ilgai tarp judviejų buvusios įtampos. Akivaizdu, jog iki nagrinėjamo įvykio, santykiai tarp šių dviejų vyrų buvo gana įtemti, kadangi A. K. yra nepatenkintas savo sesers D. R. pasirinkimu ir nepritaria jos santykiams su V. R. dėl jo teistumo praeityje bei galimų santykių su kita moterimi. Įvertinus šias aplinkybes V. R. ir A. K. parodymais galima remtis tiek, kiek juos patvirtina kiti objektyvūs bylos faktiniai duomenys.
18. Nors apeliantas savo skunde nurodo, kad smurto prieš A. K. jis nenaudojo, kad nukentėjusysis pats grumtynių metu susižalojo į jo sutuoktinės, tuo metu stovėjusios tarp jų, galvą, kad nukentėjęs jį pats stūmė ir suplėšė jam megztinį, tačiau byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad konflikto iniciatoriumi buvo pats nuteistasis V. R. Tą faktą, kad nuteistasis, nukentėjusiojo nekviečiamas nuėjo į pastarojo garažą, patvirtino jie abu duodami parodymus teisme. Todėl negalima sutikti su apelianto pateiktu argumentu, kad pats nukentėjusysis pradėjo konfliktą. Apylinkės teismas pagrįstai, padarė išvadą, kad jis yra linkęs konfliktus spręsti jėga (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendis (b.l.87-90)). Svarbu ir tai, kad nukentėjusysis A. K. iš karto po įvykio telefonu pranešė policijai apie tai, kad buvo sumuštas sesers sugyventinio V. R. (b.l.2), taip pat ėmėsi aktyvių veiksmų, kad V. R. nepasišalintų iš įvykio vietos, vėliau kreipėsi į medicinos specialistus, kad jam būtų nustatyti kūno sužalojimai. Kai tuo tarpu nuteistasis po įvykio niekur nesikreipė. Byloje esanti 2018 m. kovo 26 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 1015/2018 (01) patvirtina nukentėjusiojo A. K. įvykio metu patirtus sužalojimus, joje nurodyta, kad A. K. padaryta muštinė žaizdelė apatinės lūpos gleivinėje, odos nubrozdinimas dešinio peties srityje, poodinės kraujosruvos dešiniame žaste, paveikus kietu buku daiktu, 1-3 parų laikotarpyje iki apžiūros. Sužalojimai tiek visumoje, tiek ir kiekvienas iš jų atskirai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimai galėjo būti padaryti įvykio aplinkybėse nurodytu laiku ir būdu. Sužalojimai padaryti mažiausiai trimis trauminiais poveikiais (b.l.22). Pastaroji specialisto išvada pilnai patvirtina nukentėjusiojo bylos nagrinėjimo teisme metu duotus parodymus apie tai, kad jam buvo suduotas vienas smūgis į veidą, kai jis norėjo ištrūkti, užkabino kaltinamojo megztinį. Nuteistasis jam trenkė galbūt plaštaka, pamena, kad buvo vienas smūgis į veidą, tada buvo daugiau smūgių. Jam pavyko išbėgti į lauką, tada iškart paskambino policijai. Pamena, kad buvo pirmas smūgis, tada buvo suimtas už kaklo. Jam nuteistasis smūgiavo į krūtinės sritį, galėjo būti iš viso suduoti 5 smūgiai. Į veidą buvo suduota daugiau kartų, į krūtinę galėjo būti suduoti 3 smūgiai. (b.l.80-82). Priešingai nei teigia apeliantas, nukentėjusiojo parodymai nelaikytini nenuosekliais ir prieštaringais, pažymėtina, kad E. K. parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai, todėl apylinkės teismas jais vadovavosi pagrįstai.
19. Šie nukentėjusiojo parodymai paneigia liudytojos nuteistojo sutuoktinės D. R. parodymus apie tai, kad A. K. kraujo lašelis ant lūpos atsirado ne nuo V. R. smūgių, o tuo metu kai nukentėjusysis trenkėsi į jos galvą, susistumdymo tarpusavyje metu. Apylinkės teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, jog D. R. yra nuteistojo V. R. sutuoktinė, kad su broliu (A. K.) ji nuo savo sūnaus gimimo nebendrauja, be to, realiai konflikto pradžios, kuris įvyko garaže, ji nematė, kadangi atėjo vėliau, todėl šios liudytojos parodymus teismas pagrįstai vertino kritiškai. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pastaroji liudytoja parodė, kad pamatė, kaip brolis eina į garažą, o pastarajam iš paskos nuėjo jos sutuoktinis, nustebo dėl to, kadangi jie nebendrauja. Vėliau išgirdo riksmus, o įbėgusi į garažą pamatė, kad sutuoktinis stūmė brolio rankas nuo savęs, kadangi brolis varė pastarąjį iš garažo. Tuomet ji atsistojo tarp jų, tačiau jie toliau mosikavo rankomis (b.l.95-98). Taigi visiškai akivaizdu, jog liudytoja atėjo į nukentėjusiojo garažą, kai jos sutuoktinis jau buvo panaudojęs fizinį smurtą, o toliau vyko tiesiog grumtynės, kurių metu nukentėjusysis bandė išstumti V. R. Akivaizdu, kad nukentėjusio riksmai prasidėjo po panaudoto smurto, o liudytoja juos girdėjo tik išėjusi iš savo namų.
20. Bylos nagrinėjimo teisme metu apklausti liudytojai policijos pareigūnai E. K. ir N. A. nurodė, kad iš esmės paties įvykio jie nematė, tačiau patvirtino, kad nukentėjusysis patyrė sužalojimą, kadangi įvykio dieną ant lūpos jam buvo kraujo (b.l.93-95).
21. Taigi, nėra jokių abejonių, kad V. R. nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam A. K. sukėlė fizinį skausmą, nežymiai sutrikdė pastarojo sveikatą. Šiuos veiksmus nuteistasis atliko pilnai suvokdamas, kokie padariniai kils panaudojus fizinę prievartą ir tų padarinių norėjo, todėl konstatuotina, kad V. R. pagrįstai apylinkės teismo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nusikaltimas įrodytas.
22. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 1015/2018 (01) nepaneigia liudytojos D. R. ir apelianto parodymų dėl to, jog muštinė žaizdelė lūpoje galėjo atsirasti nukentėjusiajam A. K. griebus apeliantui už megztinio bei atsitrenkus į D. R., tačiau pažymėtina, jog ankščiau paminėta specialisto išvada, šio fakto ir nepatvirtina.
23. Atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į liudytojo N. A. parodymus, kadangi apylinkės teismas bylos nagrinėjimo teisme metu apklausė, įvertino ir skundžiamame nuosprendyje aptarė šio liudytojo parodymus, su teismo padarytomis išvadomis bei jame nurodytais motyvais teisėjų kolegija sutinka, todėl šio liudytojo parodymų vertinti pakartotinai, nesant naujų aplinkybių, laiko netikslinga.
24. Nors apelianto įsitikinimu, pirmos instancijos teismas visapusiškai neištyrė visų įrodymų, nes nebuvo iškviesti ir apklausti kiti liudytojai, o būtent nukentėjusiojo A. K. motina, močiutė, kaimynai, tačiau pažymėtina, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, leidusių teismui spręsti apie nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, garaže, kuriame įvyko konfliktas ir fizinio smurto panaudojimas prieš nukentėjusįjį be nuteistojo ir nukentėjusiojo daugiau nieko nebuvo, todėl apelianto nurodyti liudytojai reikšmingų duomenų, papildomai nei nustatė teismas pateikti negalėtų. Tenkinant nuteistojo prašymą į apeliacinio teismo posėdį buvo iškviesta liudytoja H. K., kuri parodė, jog atskiras įvykio aplinkybes ji matė, tačiau jos parodymai vertintini kritiškai, nes nuteistasis yra jos dukros vyras, be to, apklausiama apylinkės teisme jos dukra D. R. nurodė, kad motina įvykio nematė ir konflikto vietoje buvo tik tuo metu, kai po įvykio atvyko policija (b.l. 96).
25. Nors nuteistojo teigimu, apylinkės teismo teisėjas nagrinėjęs jo bylą galėjo būti šališkas, kadangi neišsamiai išnagrinėjo ir objektyviai neįvertino visų bylos aplinkybių, tačiau pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė teismą pažeidus BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytą įrodymų vertinimo tvarką, o kaltininko versijos atmetimas skundžiamame nuosprendyje, tai pagrindžiant byloje surinktais įrodymais, negali būti pripažįstamas teismo šališkumu.
26. Apibendrinat išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 10 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
V. R. apeliacinį skundą atmesti.