Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

gynėjui advokatui Sergiejui Butai teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. M. gynėjo advokato Sergiejaus Butos apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. nuteista:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams,

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 10 mėnesių, įpareigojant visą bausmės atlikimo laikotarpį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir D. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 ir 8 punktais, 4 dalimi, bausmės vykdymas atidėtas 6 (šešiems) mėnesiams ir paskirti įpareigojimai – per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusio asmens – L. P.; bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. M. nuteista už tai, kad 2014 m. birželio 22 d., apie 19.00 val., (duomenys neskelbtini) prie (duomenys neskelbtini) namo, dėl nulaužtos medžio šakelės delnu sudavė vieną smūgį į kairę veido pusę mažamečiam L. P., gim. (duomenys neskelbtini), taip mušdama ji mažamečiam L. P. sukėlė fizinį skausmą.

Be to, D. M. nuteista už tai, kad ji 2014 m. birželio 22 d., apie 19.00 val., viešoje vietoje –(duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) namo, kieme, buvusių vaikų akivaizdoje dėl nulaužtos medžio šakelės, nuskintų medžio lapų delnu sudavė vieną smūgį į kairę veido pusę mažamečiam L. P., gim. (duomenys neskelbtini), ir taip nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą, tokiu savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį, nes įvykį matę vaikai buvo išgąsdinti.

Dėl įrodymų vertinimo

Nuteistosios gynėjas pažymi, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad ypač svarbu, kad teisėjo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus būtų pagrįstas išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Šių reikalavimų nesilaikymas vertinant įrodymus yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.

Dėl smūgio sudavimo fakto

Dėl smūgio sudavimo vietos

Be to, nuteistosios gynėjas pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis) ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Kartu įstatymas imperatyviai nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymų įvertinimo (ir jų priimtinumo ar atmetimo aspektu) motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalies 3 punktas). Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vadinasi, byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinamas jų visetas, o ne atskiri duomenys. Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).

Advokatas S. Buta atkreipia dėmesį ir į tai, kad nuteistoji D. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje parodymų nekeitė, jos parodymai yra nuoseklūs. D. M. parodė, kad norėjo sudrausminti vaiką, laužantį medelio šaką, tačiau smūgio į veidą vaikui nesudavė. Būdama namuose, adresu: (duomenys neskelbtini), 2014 m. birželio 22 d., apie 19.00 val., pro virtuvės langą pamačiusi, kaip namo kieme nepažįstamas berniukas pašokęs sugriebė kaštono šaką, ji, atsidariusi virtuvės langą, sušuko: „Paleisk šaką“. Tačiau berniukas demonstratyviai timptelėjo tą šaką ir ją nulaužė. Išėjusi į kiemą, ji priėjo prie vaikų, tarp kurių buvo ir vaikas, nulaužęs šaką, savo kaire ranka paėmusi berniuko dešinę ranką paprašė surinkti šiukšles, t. y. nulaužtą medžio šaką ir lapus, ir nunešti į šiukšlių konteinerį. Berniukas nesipriešino. Jie kartu nuėjo iki medelio, jis paėmė nulaužtą medžio šaką, surinko lapus ir toliau ėjo link šiukšlių konteinerių. Einant link šiukšlių konteineri, berniukas, norėdamas ištrūkti, timptelėjo ranką. Tam, kad jis neištrūktų, ji (D. M.) staigiu judesiu berniuko kairę ranką suėmė dar ir savo dešine ranka, t. y. prilaikė berniuko kairę ranką abiem savo rankomis. Po to, pajutusi, kad berniukas nebebando ištrūkti, toliau vedėsi berniuką, laikydama jo dešinę ranką tik savo kaire ranka. Einant kartu su berniuku surinkti šakas ir išmesti į konteinerį, kiti vaikai liko sėdėti ant padangų (vaikų žaidimo aikštelėje), jie galėjo matyti nueinančius D. M. ir berniuką tik iš nugaros. Išmetus medžio šaką ir lapus į šiukšlių konteinerį, ji (D. M.) nusivedė berniuką į savo butą tam, kad galėtų iškviesti policiją, tačiau nuėjus į kambarį paimti telefono, berniukas iš buto pabėgo. D. M. iškvietė policiją, tačiau atvykus policijos pareigūnams, berniuko jau nebebuvo.

Pasak apelianto, iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio darytina išvada, kad bet kuris asmuo, matantis kito asmens netinkamą elgesį ar daromą teisės pažeidimą, tam turi būti visiškai abejingas, nes netinkamai besielgiančio asmens negalima nei sudrausminti, nei naudoti minimalių ir adekvačių priemonių daromam pažeidimui nutraukti ir pažeidimą dariusį asmenį, sukėlusį realią žalą, išaiškinti ir sulaikyti. Teigia, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas nematė aplinkybių visumos ir jos nevertino, neteisingai nustatė D. M. inkriminuoto nusikaltimo – fizinio skausmo sukėlimo mažamečiui – tyčios turinį. Pažymi, kad L. P. tėvai pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 181 straipsnį gali būti baudžiami už tėvų valdžios nepanaudojimą auklėjant savo vaiką. Taigi mažamečiam darant teisės pažeidimą, D. M. turėjo teisę jį sulaikyti ir pristatyti į policiją. Yra ar nėra pagrindas taikyti šiam mažamečiui ar jo tėvams kokias nors poveikio priemones, turi aiškintis policija, o ne asmuo, sulaikantis teisės pažeidimą darantį mažametį.

Nuteistosios gynėjo teigimu, D. M. netinkamai besielgiantį ir turtinę žalą darantį mažametį L. P. turėjo teisę nuvesti ne tik pas jo tėvus (pas tėvus nevedė, nes jų nepažinojo), bet ir į policiją, ir tai D. M. ir padarė – parsivedė L. P. pas save ir iškvietė policiją, tačiau iki atvykstant policijai mažametis pabėgo. Kita vertus, darant prielaidą, kad D. M. sukėlė mažamečiui fizinį skausmą, ji tai galėjo padaryti dėl neatsargumo, kai siekė mažametį pristatyti į policiją dėl nulaužto medžio, nes ji tyčios sužaloti mažametį neturėjo, o atsakomybė pagal BK 140 straipsnį galima tik esant tyčinei kaltės formai. Mano, kad susidariusioje situacijoje D. M. naudojo adekvačias priemones sulaikydama teisės pažeidimą padariusį mažametį, kad pristatytų jį į policiją, ir dėl to baudžiamoji atsakomybė negalima. Jei D. M. būtų tempusi mažametį už ausų, jas sužalojusi, ar vilkusi besipriešinantį ir vengiantį sulaikymo mažametį keliu, ir dėl to mažamečiui būtų padaryti nubrozdinimai, kraujosruvos ir pan., tai rodytų, kad D. M., atlikdama tokius veiksmus, suprato savo veiksmų pobūdį bei jų pavojingumą, neteisėtumą ir suvokė, kad toks jos elgesys sukelia mažamečiui skausmą. Tačiau šiuo atveju taip nebuvo – D. M. socialiai sveikintino elgesio – pažeidimą dariusio asmens sulaikymo pasekmė – tik mažamečiam galbūt sukeltas skausmas, kuris objektyviai net neužfiksuotas.

Skunde taipogi pažymima, kad mažamečio nukentėjusiojo L. P. elgesio teismas nepagrįstai nevertino kaip neteisėto elgesio, turėjusio įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ir šios aplinkybės nepagrįstai nepripažino D. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BPK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Apygardos teismo posėdyje nuteistosios gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė nuteistosios gynėjo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios D. M. gynėjo advokato S. Butos apeliacinis skundas atmetamas.

Liudytojas A. M., apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, taip pat nurodė, kad 2014 m. vasarą jiems penkiems žaidžiant kieme, prie sūpynių, L. nuskynė nuo medelio tris lapelius ir juos numetė. Tai pro langą pamačiusi D. kažką pasakė, po to atėjusi į lauką čiupo L. už rankos, sakydama: „Paimk greit lapelius“ ir „daužė į žandą L. “. Jis matė, kaip D. „daužė“ L. per žandą išorine delno puse. L. verkė. D. liepė L. išmesti šiukšles į šiukšlinę, sakė, kad paskambins jo tėvams ir policijai, po to įsivedė L. į laiptinę. L. iš namo išbėgo verkdamas. Lauke buvo daug vaikų, D. atėjusi rašėsi vaikų vardus, kur kas gyvena. Kai D. „uždaužė“ L., jis (A. M.) pasijuto nelaimingas. Nurodė, kad nenorėtų, jog ir jam „daužtų“. Mano, kad D. „daužė“ tyčia, ji, paėmusi L. už rankos, liepė surinkti lapelius, o po to iš karto „daužė“ per žandą, liepė išmesti lapelius į konteinerį. L. buvo labai išsigandęs, raudonas. Kai D. sudavė L. , matė ir E., po to jis bijojo eiti į kiemą. Viskas vyko prie sūpynių, maždaug dešimties žingsnių atstumu iki to medelio. D. „uždaužė“ L. prie medelių, netoliese, galbūt už 4–5 žingsnių, yra sudėtos padangos. Patvirtino savo akimis matęs, kaip D. „uždaužė“ L. prie medžių, apie vieną žingsnį nuo medžio. Po to, kai D. L. sudavė, jis pradėjo verkti (31–33 b. l., parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme).

Liudytojas E. G. apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo taipogi nurodė matęs, kaip L. nulaužus šakelę, į lauką išėjusi teta, kurios vardas D., paėmė L. už rankos ir pliaukštelėjo jam vidine delno puse per žandą. Nurodė manantis, kad D. „uždaužė“ nesusivaldžiusi dėl nulaužtos medžio šakelės. L. apsiverkė. Viskas vyko kieme, prie „karstyklių“, šalia jų yra sudėtos padangos. Jie matė, kaip D. įsivedė L. į namo laiptinę. Tuo metu, kai viskas vyko, jis buvo prie sūpynių (36–38 b. l., parodymai ištirti teisme).

Tai, kad D. trenkė L. per veidą, nurodė matęs ir liudytojas T. J.. Jis taip pat parodė, kad D. pirmiausia subarė L., o po to jam trenkė. Trenkė delnu. L. apsiverkė. Jam (T. J.) buvo gaila draugo, jis išsigando, pagalvojo, kad ir jam trenks. Paaiškino ne viską gerai prisimenantis, nes praėjo daug laiko (41–43 b. l., parodymai ištirti apylinkės teisme).

Nors liudytoja G. M. nurodė nemačiusi, kaip D. trenkė L. , tačiau parodė mačiusi, kad D. pro langą vaikus išvadino „durneliais“, po to išėjusi į lauką, paėmė L. už rankos ir nusivedė pas save, sakydama, kad skambins L. tėvams. F. U. jai (G. M.) sakė, kad matė, kaip D. trenkė L. ranka per veidą. Jie pagalvojo, kad D. „žiauriai padarė“. Lukas, išėjęs iš namo laiptinės, buvo apsiverkęs, D. vaikams liepė jį pagauti. L. D. labai bijojo. Paaiškino, kad padangos yra D. kieme už namo, netoli „to medžio“. D. gyvena (duomenys neskelbtini). Kai atėjo D., L. stovėjo prie medžio. Padangos buvo netoli. Kai D. vedėsi L., jis buvo išsigandęs, bepradedantis verkti. Iš laiptinės L. išbėgo verkdamas (25–27 b. l.).

Iš įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad įvykio vieta yra (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie namo Nr. (duomenys neskelbtini) (7–10 b. l.).

Taigi iš byloje surinktų įrodymų akivaizdu, kad D. M. viešoje vietoje, t. y. (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) namo, smurtaudama prieš mažametį nukentėjusįjį L. P., suduodama jam ranka per veidą, sukėlė jam fizinį skausmą. Nukentėjusiojo L. P. parodymus, kad D. M. jam sudavė ranka per veidą, patvirtino įvykį matę liudytojai A. M., E. G., T. J.. Jie taip pat nurodė, kad L. verkė, šią aplinkybę patvirtino ir liudytoja G. M.. Ji taipogi parodė, kad L. D. bijojo, buvo išsigandęs. Nors nukentėjusysis L. P. nurodė, kad nuo D. M. suduoto smūgio žymės neliko, šią aplinkybę patvirtino ir nukentėjusiojo atstovas pagal įstatymą, tai nepaneigia fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajam. Fizinio skausmo sukėlimo faktą nebūtinai turi patvirtinti atsiradęs paraudimas ar gumbas, kaip skunde samprotauja nuteistosios gynėjas. Logiška, kad ne kiekvienas smūgio sudavimas besąlygiškai turi turėti išorinius požymius ir (ar) sutrikdyti žmogaus sveikatą. Visiškai nesuprantamas skundo argumentas, kad nukentėjusiajam L. P. „objektyviai fizinio skausmo nebuvo sukelta“ – ar jis juto skausmą, gali patvirtinti tik nukentėjęs asmuo, prieš kurį buvo panaudotas smurtas, o ne bet kuris kitas asmuo, juolab apskritai nebuvęs įvykio vietoje ir nematęs nukentėjusiojo po jam suduoto smūgio.

Iš apeliacinio skundo matyti, kad jame didelis dėmesys skiriamas ne pačiam smūgio nukentėjusiajam sudavimo faktui, o tam, kuria delno puse nuteistoji sudavė nukentėjusiajam – vidine ar išorine. Šiame kontekste pritariama pirmosios instancijos teismo išvadai, kad kai kurių įvykio aplinkybių mažamečiai galėjo tiksliai neprisiminti dėl jų amžiui būdingų psichologinių ypatumų, besiformuojančios atminties, tačiau esmines aplinkybes, kurių viena – kad D. M. trenkė L. P. ranka per veidą, jie nurodė aiškiai ir neabejotinai. Kaip jau minėta, šį faktą patvirtino matę liudytojai A. M., E. G., T. J.. Tai, kad liudytoja G. M. nurodė nemačiusi, kaip D. M. sudavė L., esant byloje nustatytoms aplinkybėms, nuteistosios kaltės padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas nepaneigia ir nėra pagrindas netikėti šios liudytojos parodymais, kurie dėl kitų įvykio aplinkybių yra nuoseklūs ir iš esmės sutampa su nukentėjusiojo bei kitų liudytojų parodymais. Byloje surinktų įrodymų visuma neginčijamai nustatyta, kad D. M. sudavė ranka L. P. į veidą ir taip sukėlė jam fizinį skausmą. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinio skundo argumentas, kad nepilnamečiai liudytojai nuteistosios rankos judesį, kai ji bandė sulaikyti norintį ištrūkti L. P., palaikė smūgio sudavimu, vertinamas kaip nepagrįstas, deklaratyvus ir atmetamas.

Kolegijos vertinimu, nuteistosios kaltės nepaneigia ir liudytojos P. S. parodymai, kad jai kiti vaikai nesakė, jog D. būtų sudavusi L.. Kaip teisingai pastebėta apeliaciniame skunde, ši liudytoja apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad ji paties įvykio nematė, kaip viskas vyko, paaiškinti negali, žino tik tai, ką išgirdo iš vaikų pasakojimų (48 b. l.). Taigi tai, kad kiti vaikai liudytojai P. S. papasakojo ne visas aplinkybes, nėra pagrindas netikėti nukentėjusiojo bei liudytojų parodymais ir D. M. priimti išteisinamąjį nuosprendį. Esant paminėtoms aplinkybėms, t. y. kad liudytoja P. S. nieko nematė ir apie įvykį nieko negali paaiškinti, nesuprantamas apeliacinio skundo teiginys, kad P. S. būtina iškviesti ir ją apklausti teisme, nes jos „parodymai apie smūgio sudavimo faktą šioje byloje yra svarbūs“. Dėl minėtų priežasčių sprendžiama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai minėtos liudytojos neapklausė teisiamajame posėdyje, o priimdamas nuosprendį rėmėsi jos parodymais, ištirtais teisme, pagrįstai juos vertino visumoje su kitais bylos įrodymais. Dėl to, kas paminėta, apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo tenkinti nuteistosios gynėjo prašymą atlikti byloje įrodymų tyrimą ir kaip liudytoją apklausti P. S.. Kartu pažymima, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, kad jų pakaktų asmens kaltės klausimui išspręsti. Neabejotina, kad šiuo atveju teismui pakako įrodymų D. M. kaltei įrodyti.

Nukentėjusysis L. P. nurodė, kad D. jam „uždaužė kieme ten, kur yra sukrautos padangos“, „tai vyko kieme, D. kieme, D. ten gyvena, ten yra jos butas“ (14–15 b. l.), liudytojas A. M. parodė, kad „tas vyko prie sūpynių, iki to medelio koks dešimt žingsnių“, „D. uždaužė L. prie medelių“, „padangos yra netoliese, šalimais, kokie 4–5 žingsniai“ (31–33 b. l.), liudytojas E. G. paaiškino, kad „kiemo viduje tai įvyko, prie karstyklių, o padangos yra šalimais karstyklių“ (36–38 b. l.). Liudytoja G. M. paaiškino, kad „padangos yra už namo, D. kieme, netoli to medžio. D. gyvena, atrodo, (duomenys neskelbtini) “, „L. stovėjo prie to medžio. Padangos netoli“ (25–27 b. l.). Kaip jau minėta, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad įvykio vieta yra (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie namo Nr. (duomenys neskelbtini) (7–10 b. l.). Taigi įvertinus bylos įrodymus akivaizdu, ir pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad D. M. smūgį į veidą L. P. sudavė viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), o ne kokioje nors kitoje vietoje. Nors nukentėjusysis ir liudytojai, nurodydami įvykio vietą, minėjo padangas, sūpynes, medelį, iš visų jų parodymų matyti, kad visa tai yra kieme, kaip jie aiškino, būtent „D. kieme“, D. L. sudavė prie medžio, kurio šakelę pastarasis nulaužė. Tai, kad liudytoja G. M., be kita ko, nurodė, kad „F. buvo įėjęs į laiptinę tyliai pažiūrėti ir sakė, kad matė, kaip trenkė“, „L. sakė, kad D. trenkė jam laiptinėje“ (25–27 b. l.), o liudytojas T. J. nurodė, kad „ėjo moteris pro šalį <...>. Ta moteris tiesiog nuėjo“. Ta moteris L. į laiptinę nesivedė“, taipogi nėra pagrindas netikėti nukentėjusiojo ir nepilnamečių liudytojų parodymais dėl jau anksčiau minėtų priežasčių, t. y. dėl to, kad dėl amžiui būdingų psichologinių ypatumų, besiformuojančios atminties, mažamečiai kai kurių aplinkybių tiksliai galėjo neprisiminti, o jų parodymai dėl esminių aplinkybių iš esmės sutampa. Pastebėtina, kad duodamas parodymus liudytojas T. J. nurodė, kad nelabai gerai viską prisimena, nes praėjo daug laiko. Pagrindas netikėti L. P. parodymais nėra ir D. M. gynėjo skunde nurodyta aplinkybė, kad L. P. neprisipažino tą pačią dieną sudavęs G. M. ir įkandęs D. Pastebėtina, kad, pirma, parodymus apie tokį L. P. elgesį davė tik liudytoja G. M., kartu paaiškindama, kad ji ir kiti vaikai D. liepimu gaudė L., pagautas L. iš baimės, nes labai bijojo D., jai (G. M.) sudavė, o kitam vaikui įkando, antra, šios aplinkybės konstatavimas ir jos vertinimas nėra nagrinėjamos bylos dalykas.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs BPK 20 straipsnio reikalavimų ar, kaip nepagrįstai teigiama advokato S. Butos skunde, įrodymus būtų vertinęs šališkai. Neteisus apeliantas teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo įrodymų visumos, nevertino įrodymų atskirai ir jų visumos, nekreipė dėmesio į nuteistąją teisinančius įrodymus. Tai, kad teismas liudytojų ir nukentėjusiojo parodymus įvertino ne taip, kaip pageidautų nuteistoji, nereiškia, kad šie parodymai įvertinti neteisingai. Kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių iš esmės sutampa, neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, kad minėti parodymai yra nenuoseklūs, vieni kitiems prieštaraujantys. Atsižvelgiant į tai, kad byloje surinktų įrodymų visuma D. M. parodymus dėl esminių įvykio aplinkybių ne patvirtina, o, priešingai, juos paneigia, nuteistosios parodymai vertintini kaip pastarosios pasirinkta gynybos pozicija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Duomenų, patvirtinančių nuteistosios gynėjo skundo argumentus, kad teismas nesilaikė BPK 301, 305 straipsnio reikalavimų, liudytojų parodymus nukopijavo nuo kaltinamojo akto, nėra, todėl šie argumentai vertinami kaip deklaratyvūs ir atmetami. Bylos duomenys taipogi nepatvirtina, kad teismas, nagrinėdamas bylą, būtų pažeidęs BPK 7 straipsnio, 270 straipsnio 3 dalies ir 287 straipsnio nuostatas.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl D. M. kaltės padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje ir BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Byloje neginčijamai nustatyta, kad D. M. savo neteisėtais veiksmais sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam L. P., be to, dėl jos smurto prieš mažametį, t. y. jos įžūlaus elgesio viešoje vietoje, kilo neigiamų padarinių – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis, nes nuteistosios veiksmus matė kiti asmenys – vaikai, jie buvo šokiruoti (liudytoja G. M. nurodė, kad D. „žiauriai padarė“, liudytojas A. M. nurodė, kad pasijuto nelaimingas), išsigando (nukentėjusiojo L. P., liudytojo T. J. parodymai), į įvykį atkreipė dėmesį ir suaugęs asmuo (liudytoja K. B., pamačiusi besibūriuojančius vaikus, ėjo paklausti, kas vyksta). Apelianto teiginys, kad D. M. mažamečiam fizinį skausmą galėjo sukelti dėl neatsargumo, vertinamas kritiškai. Tiek iš nukentėjusiojo, tiek iš anksčiau minėtų liudytojų parodymų matyti, kad D. M. L. P. sudavė tyčia, už tai, kad jis nulaužė medžio šakelę. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad D. M. veikė tiesiogine tyčia. Nuteistosios veiksmus vertinti kaip minimalius ir adekvačius nukentėjusiojo daromam pažeidimui, nėra pagrindo. Kaip teisingai pastebėta D. M. gynėjo apeliaciniame skunde, D. M. netinkamai besielgiantį mažametį turėjo teisę nuvesti pas jo tėvus, turėjo teisę kreiptis į policiją. Tačiau ji neturėjo teisės naudoti fizinio smurto – joks įstatymas nesuteikia asmeniui teisės konfliktą spręsti priešingais teisei veiksmais. Be to, kaip teisingai pastebėta apeliaciniame skunde, yra pagrindas ar jo nėra taikyti mažamečiam ar jo tėvams kokias nors poveikio priemones, turi aiškintis policija, o ne asmuo, manantis, kad yra daromas pažeidimas. Konstatavus, kad nuteistoji D. M. padarė jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, kaip visiškai nesuprantamas ir nelogiškas vertinamas jos gynėjo skundo argumentas, jog toks D. M. elgesys yra socialiai sveikintinas.

Kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas turėjo D. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo neteisėtas mažamečio nukentėjusiojo L. P. elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Pažymima, kad provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-446/2011, 2K-450/2011, 2K-162-895/2015). Nors bylos duomenys liudija, kad nukentėjusiojo elgesys nebuvo tinkamas – jis nulaužė medžio šakelę, tačiau to laikyti siekiu įžeisti ką nors iš aplinkinių ar sąmoningu skatinimu prieš jį pradėti nusikalstamus veiksmus nėra jokio pagrindo.

Kolegija taip pat pažymi, kad atsižvelgusi į tai, jog nuteistosios gynėjas D. M. paskirtos bausmės neginčijo, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Nuteistosios D. M. gynėjo advokato Sergiejaus Butos apeliacinį skundą atmesti.