Telšių apylinkės teismo nuosprendis

dalyvaujant prokurorei A. P., kaltinamajai D. M. ir jos gynėjui advokatui S. B., nukentėjusiojo L. P. įstatyminiam atstovui A. P.,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

D. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusi (duomenys neskelbtini), lietuvė, Lietuvos Respublikos pilietė, išsituokusi, gyvenanti (duomenys neskelbtini), turinti aukštesnįjį išsilavinimą, pensininkė, administracine tvarka nebausta, neteista,

kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį ir BK 284 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. M. 2014 m. birželio 22 d. apie 19.00 val., Mažeikiuose, prie Naftininkų g. 30 namo, dėl nulaužtos medžio šakelės, delnu sudavė vieną smūgį į kairę veido pusę mažamečiui L. P., gim. (duomenys neskelbtini), taip mušdama ji mažamečiui L. P. sukėlė fizinį skausmą.

Be to, ji 2014 m. birželio 22 d. apie 19.00 val., viešoje vietoje - Mažeikiuose, prie Naftininkų g. 30 namo, kieme buvusių vaikų akivaizdoje, dėl nulaužtos medžio šakelės, nuskintų medžio lapų, delnu sudavė vieną smūgį į kairę veido pusę mažamečiui L. P., gim. (duomenys neskelbtini), kas nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą, tokiu savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį, nes įvykį matę vaikai buvo išgąsdinti.

Apklausta teisiamajame posėdyje apie jai pareikštus kaltinimus ir žinomas bylos aplinkybes kaltinamoji D. M. kalta neprisipažino ir parodė, jog 2014-06-22 apie 19.00 val. pamatė, kad žemas berniukas, pasišoko, pastvėrė kaštono šaką. Pamačiusi, kad berniukas laužo medį, ji atsidariusi virtuvės langą, pasakė, kad liautųsi. Bet šis demonstratyviai laužė toliau. Tada išėjo į lauką ir paklausė vaikų, kodėl šie laužo medžio šakas. Tada kieme pamatė nepažįstamą berniuką, kuris laužė šakas. Paklausė to berniuko, kodėl šis taip daro ir paėmė berniuką už rankos. Berniukas surinko tas šakeles, lapelius, ir geranoriškai nuėjo prie konteinerio. Jis padėjo jai nunešti šakas į konteinerį, o vėliau ji pasakė, kad iškvies policiją. Berniukas dar susimuistė norėjo ištrūkti, bet ji jį sulaikė. Jai reikėjo nueiti pasiimti telefoną, kol telefoną pasiėmė tas berniukas dingo. Išėjo į lauką, paklausė vaikų, kur tas berniukas. Vaikai pasakė, kad pasislėpė. Kiti vaikai dar pasakė, kad tas berniukas Lukas įkando vienam vaikui ir įspyrė vienai mergaitei. Ji iškvietė policiją, kuri atvažiavo žymiai vėliau. To vaiko nenorėjo nei sužaloti, nei pakenkti, nei sumušti.

Teismo posėdžio metu apklaustas nukentėjusiojo L. P. įstatyminis atstovas A. P. parodė, kad tą dieną jam sūnus L. P. papasakojo, jog žaidė kieme ir nulaužė medžio šaką. Išėjusi močiutė trenkė per žandą ir liepė surinkti šiukšles, dar nusivedė į savo namus, kur norėjo paskambinti į policiją, todėl jis pabėgo. Jo sūnus buvo išsigandęs. Jam sūnus sakė, kad po suduoto smūgio jam skaudėjo. Sūnus visų pirma apie įvykį papasakojo savo mamai, tik po to jam. Taip pat nurodė, jog dėl įvykio jam skambino ir kitų vaikų mamos. Taip pat dėl įvykio jam skambino iš policijos. Jam sūnus prisipažino, jog buvo nulaužęs šaką bei sakė, jog delnu trenkė jam per veidą. Jis supyko, kad buvo skriaudžiamas jo vaikas.

Teismo posėdžio metu apklausta liudytoja K. B. parodė, kad jos anūkas F. U. yra 9 metų ir šiuo metu gyvena bei mokosi Norvegijoje. Tą dieną anūkas buvo pas ją ir ji per langą žiūrėjo, kur yra jos anūkas, kuris žaidė kieme. Pamatė kieme susirinkusius vaikus ir išėjusi į lauką paklausė anūko, kas nutiko. Anūkas jai papasakojo, jog D. su ranka su žiedu trenkė berniukui per veidą ir dar uždarė tą berniuką laiptinėje. Anūkas jai pasakė, jog tam vaikui trenkė už tai, kad tas berniukas nulaužė medelį.

Kaltinamosios D. M. kaltė be jos pačios parodymų, nukentėjusiojo atstovo, liudytojos parodymų, grindžiama ir kitais įrodymais, išnagrinėtais teisiamojo posėdžio metu:

ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklaustas nepilnametis nukentėjusysis L. P. parodė, kad 2014 m. vasarą buvo kieme su draugais. Jis nuskynė lapą nuo kaštono medžio su kokiais šešiais lapais. Tada pro langą išlindo D. ir pradėjo kažką šaukti. Po to, D. išėjo į lauką, klausinėjo vaikų vardų ir kur gyvena. Priėjusi prie jo paėmė už rankos ir trenkė į veidą, į žandą. Jam skaudėjo. Tai matė visi vaikai – F., A., E. G., dar kažkas. Paskui D. suėmusi už rankos nusivedė jį į savo buto prieškambarį, kur sakė palaukti ir kad ji eina iškviesti policijos. Verkė, buvo labai išsigandęs. Tada jis pabėgo. Kai daužė, smūgis buvo smarkus, daužė iš delno. Kai įdaužė, dar neverkė. Verkė tik tada, kai jį nusivedė. Verkė iš išgąsčio, bijojo suaugusios moteriškės. Ji trenkė jam su delnu, su vidine delno puse vieną kartą. Tas sudavimas sukėlė jam skausmą (14-16 b. l.);ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausta nepilnametė liudytoja G. M. parodė, kad 2014 m. vasarą buvo kieme su P., V., D. Kieme su kitais vaikais buvo ir L. P., kuris mušėsi su E. Priėję bandė juos išskirti, po ko nuėjo į kitą kiemą. Vėliau išėjo D., kuri paėmė L. už rankos ir jį nusivedė pas save, sakė, kad skambins tėvams. Paskui L. išbėgo iš laiptinės apsiverkęs. Paklaustas, kas buvo, sakė, kad D. jam trenkė į veidą iš delno. Žymių ant veido nebuvo. Vėliau išėjusi iš buto D. surašė raštą policijai ir iškvietė policiją. Kaip buvo nulaužta medžio šaka, nematė. Matė tik kelis nukritusius medžio lapus. Kaip D. sudavė L., nematė. Matė, kaip D. buvo išlindusi pro langą ir kelis vaikus išvadino durneliais. Kitas vaikas – F. U. sakė, kad matė, kaip D. trenkė L. per veidą su ranka (25-27 b. l.);ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklaustas liudytojas A. M. parodė, kad 2014 m. vasarą buvo kieme, kur atėjus prie sūpynių L. nuskynė tris lapelius nuo medelio ir išmetė. Tai pamačiusi D. kažką pasakė pro langą. Po to, ji išėjusi į lauką nusišypsojo ir kažką sakė. Po to, griebė L. ranką, sakė paimti greit lapelius ir daužė į žandą. Matė, kad D. daužė L. per žandą su ranka, su išorine delno vieta. L. verkė. Paskui liepė L. išmesti į šiukšlinę šiukšles, sakė, kad paskambins tėvams ir į policiją. Po to, įsivedė L. į laiptinę, į vidų, o L. buvo prie durų ir pabėgo. L. išbėgo verkdamas. Kai D. uždaužė L., pasijautė nelaimingas, nes draugui daužė, jam pačiam nepatiktų, kad daužtų. Jam atrodo, kad ji daužė tyčia - paėmė už rankos, liepė surinkti lapelius, o juos surinkus iš karto daužė per žandą ir sakė išmesti lapelius į konteinerį. L. buvo labai išsigandęs ir raudonas. Tada D. parsivedė L. namo, iš kur jis pabėgo (31-33 b. l.);ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklaustas nepilnametis liudytojas E. G. parodė, kad 2014 m. vasarą buvo kieme, kur buvo ir L. Jis nematė, kaip L. nulaužė šakelę. Išėjusi teta, kurios vardas D., paėmė L. už rankos ir pliaukštelėjo jam į žandą su vidine delno puse. Mano, kad uždaužė nesusivaldžiusi. L. apsiverkė. Ji paėmusi L. už rankos įsivedė į laiptinę, o jiems liepė eiti į savo kiemus. Paskui už namo sutiktas L. papasakojo, kad jai įėjus į kambarį jis pabėgo. Kai D. L. sudavė, jis verkė. D. išėjusi klausė, kas laužė medį. Vaikai pasakė, kad L. Ji paėmė L. už rankos, privedė prie medžio, sakė, ką jis daro, ir nesusivaldžiusi jam įtrenkė. Liepė L. paimti šakelę, o įtrenkė jam tada, kai jis jau paėmė tą šakelę. D. viena ranka laikė L. už rankos, o kita ranka įdaužė (36-38 b. l.);ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklaustas nepilnametis liudytojas T. J. parodė, kad 2014 m. vasarą buvo kieme, kur buvo ir draugas L. L. norėdamas užlipti į medį nulaužė medžio šaką, dėl ko priėjusi moteris subarė L. ir jam trenkė per veidą. Jis stovėjo šalia ir matė, kaip ta moteris trenkė L. per žandą. L. verkė. Moteris sakė L., ko laužo medžius, paskui su delnu trenkė. Lukas nulaužė nedidelę medžio šaką. Jam buvo gaila draugo, išsigando, galvojo, kad ir jam trenks (41-43 b. l.);2014-07-02 A. P. protokolu-pareiškimu, kuriame nurodyta, jog 2014-06-22 apie 19 val. D. M. užsipuolė jo sūnų L. P. bardama ir kaltindama, neva jo sūnus nulaužė medžio šaką bei sugriebė už rankos ir trenkė rankos delno išorine puse vaikui per veidą, kas jo sūnui sukėlė fizinį skausmą ir stresą. Po to, D. M. jo sūnaus nepaleido ir įsitempė prievarta į laiptinę bei parsivedė į savo butą bei aiškino vaikui, kad iškvies policiją ir gąsdino, kol D. M. trumpam pasišalinus, jo sūnus išsmuko pro duris ir pabėgo (3 b. l.);2014-07-02 įvykio vietos apžiūros protokolu ir pridėtomis fotolentelėmis, iš kurio matyti, jog įvykio vieta yra Mažeikių m., prie Naftininkų g. 30 namo (7-10 b. l.).

Motyvuojamoji dalis

BK 284 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais: įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Visuomenės rimties trikdymu paprastai laikomi veiksmai, dėl kurių aplinkiniai asmenys pasijuto pažeminti ar šokiruoti ir pan., pvz., dažniausiai tai pasireiškia, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas. Vadovaujantis teismine praktika ir teisės teorija, viešoji vieta laikoma tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys ir ne būtinai jų turi būti daug. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje net nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų.

Pagal BK 140 straipsnio 3 dalį baudžiamas tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui asmeniui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Kaltinamosios D. M. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, kadangi ji savo tyčiniais veiksmais, tai yra delnu sudavė vieną smūgį mažamečiui L. P., gim. (duomenys neskelbtini), į kairę veido pusę, tuo L. P. sukeldama fizinį skausmą. D. M. tyčinių veiksmų buvimą, byloje patvirtina nepilnamečių vaikų, apklaustų pas ikiteisminio tyrimo teisėją, duoti parodymai: A. M. patvirtino, jog D. M. daužė L. P. tyčia (32 b. l.), taip pat E. G., kuris pasakė, kad D. M. L. P. uždaužė „gal nesusivaldžiusi“ (37 b. l.). Kad D. M. trenkė nukentėjusiajam L. P. patvirtino teismo posėdžio metu liudytoja K. B., kuriai apie tai papasakojo jos anūkas F. U., kuris šiuo metu gyvena ir mokosi Norvegijoje, pats nukentėjusiojo L. P. įstatyminis atstovas A. P., kuriam apie įvykį papasakojo pats sūnus L. P., bei pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausti nepilnamečiai liudytojai, kurie tiesiogiai matė, kaip D. M. sudavė L. P., o būtent nukentėjusysis L. P. parodė, jog D. M. jam trenkė į veidą, į žandą, daužė iš delno ir smūgis buvo smarkus bei jam skaudėjo (15 b. l.), taip pat patvirtino A. M., kuris parodė, jog matė kaip D. M. daužė L. P. per žandą su ranka (32 b. l.), E. G., kuris parodė, kad D. M. pliaukštelėjo L. P. per žandą su vidine delno puse (37 b. l.), T. J. parodė, kad matė, kaip D. M. trenkė L. P. per veidą, žandą, trenkė su delnu (42 b. l.) bei G. M., kuri parodė, kad nepastebėjo, jog D. M. būtų sudavusi L. P., tačiau F. U. jai sakė, jog matė, kaip D. M. trenkė L. P. per veidą ranka ir pats L. P. jai sakė, jog D. M. jam trenkė (26 b. l.), visi šie liudytojai patvirtino apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją matę, kaip D. M. trenkė L. P., nors kaltinamosios gynėjas ir nurodo, jog vaikų parodymai yra prieštaringi, tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, jog mažamečiai vaikai buvo apklausti, kai kurie, net du kartus, laikotarpis tarp apklausų ganėtinai ilgas, o mažamečių vaikų atmintis yra besiformuojanti, be to, daug įvykių gali priversti vaikus pamiršti tam tikras vykusio įvykio detales, tačiau esmę, jog matė, kaip D. M. trenkė L. P. su delnu per veidą patvirtino visi nurodyti vaikai. Netikėti jų nurodytomis aplinkybėmis teismas neturi pagrindo. D. M. būdama suaugusi ir suvokdama savo veiksmus, turėjo ir privalėjo suvokti, kad trenkdama mažamečiui vaikui per veidą gali jam sukelti skausmą, kas ir buvo padaryta konkrečiu atveju, nukentėjusysis L. P. patvirtino, jog nuo D. M. suduoto smūgio jam skaudėjo, kadangi smūgis buvo smarkus (15 b. l.). Trenkdama L. P. per veidą D. M. suvokė, kad gali sukelti mažamečiui skausmą ir to siekė. D. M. ir jos gynėjo nurodytos aplinkybės, jog vaikai galėjo klaidingai suvokti D. M. judesį, bandant sulaikyti L. P., kai jis bandė ištrūkti iš D. M. rankų, yra paneigti įvykį mačiusių vaikų parodymais, kurie patvirtino, jog D. M. tyčia trenkė L. P. delnu per veidą. Taip pat vaikai nurodė, jog patys buvo šalia ir matė, kaip D. M. trenkė L. P.. Kad D. M. tyčia veikė patvirtina ir tai, jog ji tuo metu buvo įpykusi, ir tai matė bei parodė apklausti vaikai, o būtent A. M., E. G. ir kiti vaikai, suvokdami, kad D. M. trenkė L. P. už tai, kad šis nulaužė medelio šakelę. Todėl visų šių įrodymų visuma tik patvirtina D. M. kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.

Taip pat kaltinamosios D. M. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, kadangi ji viešoje vietoje (Mažeikiuose, prie Naftininkų g. 30 namo, kieme) įžūliais veiksmais demonstruodama nepagarbą, sumušė nukentėjusįjį mažametį L. P., sukeldama jam fizinį skausmą, savo aktyviais veiksmais, t. y. suduodama smūgį delnu L. P. per veidą, dėl menkavertės priežasties, t. y. nulaužtos medžio šakelės, užsipuolė mažametį, ir kieme kitų mažamečių vaikų akivaizdoje susidorojo su mažamečiu L. P., taip demonstruodama savo galią prieš mažametį vaiką, sukeldama išgąstį kitiems įvykį stebėjusiems vaikams, kurie patyrė išgąstį bei susijaudinimą dėl D. M. veiksmų, be to, jie jautė baimę dėl savo draugo L. P., tokius D. M. veiksmus patvirtino pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausti nepilnamečiai liudytojai G. M., kuri matė, jog L. P. buvo išsigandęs ir norėjo verkti (26 b. l.), A. M. parodė, jog D. M. uždaužus L. P., jis pasijautė nelaimingas, nes daužė draugui, ir jam nepatiktų, kad daužtų (32 b. l.), E. G. parodė, jog D. M. trenkė L. P. nesusivaldžiusi (37 b. l.), T. J. parodė, kad po D. M. suduoto smūgio L. P., jam buvo gaila draugo, jis išsigando, galvojo, kad ir jam trenks (42 b. l.), tokiais savo veiksmais D. M. demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sukėlė mažamečių išgąstį bei jaudulį, jiems turėjusioje būti saugioje teritorijoje, tai yra kieme, kur ir žaidžia visi vaikai. Visa įrodymų visuma tik patvirtina kaltinamosios veiksmus. Kaltinamosios D. M. agresyvus elgesys patvirtina ją veikus tiesiogine tyčia, tai yra supratus, kad ji atlieka veiksmus, numatytus BK 140 straipsnio 3 dalies ir 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje ir to norėjus.

Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamosios D. M. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį.

Taigi, įvertinus byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, teismui nekyla jokių abejonių dėl kaltinamosios D. M. kaltės padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas – sukėlus mažamečiui fizinį skausmą bei pažeidus viešąją tvarką, todėl ji baustina už šių nusikaltimų padarymą.

Kaltinamosios D. M. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajai, vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje, bei atsižvelgdamas į bausmės paskirtį, nurodytą BK 41 straipsnyje. Skirdamas bausmę kaltinamajai D. M. teismas atsižvelgia į įvykdytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį bei pobūdį, jų stadiją, kad ji padarė du baigtus tyčinius nesunkius nusikaltimus, viešajai tvarkai bei žmogaus sveikatai, į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, o taip pat į jos asmenybę, kad ji nedirbanti (73 b. l.), pensininkė, registruota darbo biržoje (74 b. l.), anksčiau teismo neteista (65 b. l.), nusikalstamos veikos padarymo metu administracine tvarka nebausta (66 b. l.), nuo 2006-05-18 įtraukta į gyv. vietos neturinčių asmenų apskaitą (72 b. l.), išsituokusi (69 b. l.), UAB Mažeikių psichinės sveikatos centre nesilankė (71 b. l.), kaltinamoji visiškai kaltės nepripažino ir jautėsi visiškai nekalta, o tai suponuoja išvadą, jog kaltinamoji visiškai nesigaili padariusi nusikalstamas veikas ir nevertina kritiškai savo padarytų veiksmų. Nors kaltinamoji anksčiau neteista ir skiriant bausmę teismas turi vadovautis BK 55 straipsniu, tai yra asmeniui pirmą kartą teisiamam už nesunkų nusikaltimą skirti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, tačiau BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas. Teismas atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta bei vadovaudamasis teisingumo bei protingumo principais, turi pagrindo manyti, kad D. M. bausmės tikslai bus pasiekti, už nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, paskiriant laisvės apribojimo bausmę, jos dydį nustatant mažesnį nei bausmės vidurkis (BK 48 straipsnio 2 dalis), įpareigojant būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, paskiriant vienintelę sankcijoje numatytą, laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatant mažesnį nei bausmės vidurkis.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintinos jas apimant, griežtesne bausme paskirta pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, apimant švelnesnę bausmę paskirtą už veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir skirtina subendrinta laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismo nuomone, atsižvelgus į kaltinamosios amžių, jos asmenybę, nusikalstamų veikų pavojingumą, vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas gali būti atidėtas, kadangi yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Vadovaujantis 75 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktais, įpareigojant ją per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusio asmens bei per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (BPK 339 straipsnio 3 dalis).

D. M. įpareigotina per dvi darbo dienas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atvykti į probacijos tarnybą (Lietuvos Respublikos Probacijos įstatymo 17 straipsnio 1 punktas).

Kaltinamajai D. M. iki nuosprendžio įsiteisėjimo kardomoji neskirtina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 273, 297-299, 301-308 straipsniais, teismas

nusprendžia:

D. M. pripažinti kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį ir nubausti ją laisvės atėmimo bausme 6 (šešiems) mėnesiams.

D. M. pripažinti kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį ir nubausti ją laisvės apribojimo bausme 10 (dešimčiai) mėnesių, įpareigojant visą bausmės atlikimo laikotarpį būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirti D. M. galutinę subendrintą 6 (šešerių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 ir 8 punktais, 4 dalimi, bausmės vykdymą atidėti 6 (šešeriems) mėnesiams bei paskirti įpareigojimus – per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusio asmens, L. P., bei bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Įpareigoti D. M. per dvi darbo dienas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atvykti į probacijos tarnybą.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo D. M. kardomosios priemonės neskirti.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Mažeikių rajono apylinkės teismą.