Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Egidijos Puzinskaitės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. D. (I. D.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023-08-02 sprendimą Nr. 23S122874 atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir 2023-08-08 sprendimą Nr. 23S126921 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą bei įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvoje jam išdavimo iš naujo.

Nurodo, kad pildydamas jam Departamento duotą klausimyną, jame nurodė išsamius bei teisingus faktus apie jo praeityje dirbtą darbą Baltarusijos Respublikos kariuomenėje. Pažymi, kad pildydamas tą patį klausimyną, į jo 10 klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ jis atsakė Ne, o į 11 klausimą - „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai)- priklauso Krymas?“ atsakė, kad Ukrainos Respublikai. Šiais pastaraisiais atsakymais pareiškėjas išreiškė savo aiškią poziciją dėl vykdomos karinės agresijos Ukrainos atžvilgiu, vienareikšmiškai pažymėdamas, kad jai nepritaria bei jos nepalaiko. Nurodo, kad vien formaliai, neatlikus jokio papildomo aplinkybių tyrimo, nesuteikus pareiškėjui galimybės duoti išsamesnius paaiškinimus dėl jo praeityje dirbto darbo Baltarusijos kariuomenėje, jis buvo deklaratyviai pripažintas lojaliu Baltarusijos režimui, šį režimą palaikančiu.

Pareiškėjo teigimu, 2011-2013 metais Baltarusijos kariuomenėje atliko vien technines funkcijas - dirbo vairuotoju-elektriku, vairuotoju-gaisrininku, vairuotoju-kranininku. Po privalomosios karinės tarnybos, baigtos 2011 metais jis dėl ekonominių priežasčių liko dirbti kariuomenėje, tačiau atliko vien technines funkcijas, neturėjo nieko bendra su vykdoma politika. 2013 metais pareiškėjas įsidarbino vairuotoju privačiame sektoriuje ir nuo tol nutraukė visus ryšius su Baltarusijos kariuomene. Taigi, pareiškėjo daugiau nei prieš 10 metų baigtas darbas Baltarusijos kariuomenėje, kurioje jis tebuvo techninis darbuotojas, nesuteikia pagrindo daryti išvados nei apie jo pritarimą bei lojalumą Baltarusijos vykdomai politikai šiandien, nei apie Ukrainos atžvilgiu vykdomos agresijos palaikymą. Pareiškėjas palaiko būtent Ukrainą kariniame konflikte, smerkia tiek Rusijos Federacijos, tiek ir Baltarusijos veiksmus, apie ką pareiškėjas aiškiai pažymėjo, atsakydamas į klausimyno 10 klausimą, kad nepalaiko Rusijos Federacijos agresijos, kas neginčijamai paneigia sprendimo motyvus apie jo pritarimą bei Rusijos bei Baltarusijos agresyvių veiksmų Ukrainos atžvilgiu palaikymą, juos daro akivaizdžiai nepagrįstais, deklaratyviais bei formaliais. Tuo tarpu atsakovas pareiškėjo atsakymui dėl darbo Baltarusijos kariuomenėje suteikė visiškai priešingą reikšmę, jį įvertino neteisingai bei izoliuotai nuo kitų klausimyne pateiktų atsakymų bei padarė nepagrįstą ir formalią išvadą apie jo keliamos grėsmės valstybės saugumui buvimą.

Nurodo, kad nebuvo nustatytas pareiškėjo valstybės saugumui keliamos grėsmės realumas, akivaizdumas, objektyvumas, o išvada padaryta vadovaujantis vien pareiškėjo tarnybos vykdymu faktu, netiriant, nenustatant kitų aplinkybių, identifikuojančių šio pavojaus realumą. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus, vadovavosi tik VSD rašte pateikta informacija. Tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui sieja tik su jo nurodyta aplinkybe, kad prieš 10 metų tarnavo kariuomenėje, tačiau pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui nepatvirtina jokie kiti duomenys bei įrodymai. Šiuo atveju turėtų būti vertinama pareiškėjo atliekamų, planuojamų atlikti arba realiai galimai atliktų veiksmų grėsmių visuma, atsižvelgiant į jo faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą, proporcingumą ir kt. aplinkybes. Šiuo atveju toks pareiškėjo vertinimas nebuvo atliktas. Nenustatytos jokios aplinkybės apie ankstesnius pareiškėjo veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, nėra informacijos sprendime ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjo veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti, priimant ginčijamus Sprendimus. Pažymi, jog nenustačius konkrečių veiksmų ar ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui laikytina akivaizdžiai formalia.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo išėjimo iš kariuomenės metu - 2013 metais, Lietuva nelaikė Baltarusijos priešiška valstybe, o priešingai, bendradarbiavo ekonomikos ir transporto srityse, taip pat siekė Baltarusijos dalyvavimo Europos Sąjungos (ES) Rytų partnerystės iniciatyvoje. Taipogi nebuvo vertinami pareiškėjo atsakymai į klausimyno 10 ir 11 klausimus, kurie išreiškė jo aiškų nepritarimą RF vykdomai agresijai Ukrainos atžvilgiu. Taip pat pažymi, kad atsakovo nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas niekada neturėjo vizų ar leidimų gyventi Lietuvoje, neturi ryšių su Lietuva, nesant kitų duomenų, savaime nesudaro pagrindo daryti išvados apie pareiškėjo pavojingumą Lietuvai. Priešingai, pareiškėjas siekia įsidarbinti vairuotoju transporto įmonėje Trixor Logistics LT, kai, vadovaujantis viešąja informacija, Lietuvoje masiškai trūksta tolimųjų reisų vairuotojų, jų trūksta ir visoje Europoje. Todėl teisėtas pareiškėjo įdarbinimas turėtų teigiamos įtakos Lietuvoje registruotos įmonės veiklai bei prisidėtų prie bendros ekonominės situacijos transporto sektoriuje gerinimo. Taigi, Migracijos departamentas individualaus vertinimo neatliko, išvadą padarė vadovaudamasis ne aplinkybių visuma, o vieninteliu izoliuotu, išimtu iš konteksto faktu, į sprendimus perkėlė Valstybės saugumo departamento išvadą (VSD), neįvertinęs sprendimų proporcingumo principo, kas sudaro sprendimų panaikinimo pagrindą.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodo, kad VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, veikdamos savo šalyje ir vykdydamos žvalgybą prieš užsienio valstybes, remiasi kontržvalgybos darbo objektuose, kurie yra svarbūs užtikrinant nacionalinį saugumą, sistema. Pažymi, kad kontržvalgybos objektuose – valstybės institucijose, teisėsaugos tarnybose, strateginiuose ekonomikos sektoriuose ir ginkluotosiose pajėgose – kuriamas užverbuotų asmenų (agentų) tinklas. Užverbuoti agentai, dirbantys Baltarusijos valstybės institucijose ar tarnaujantys šių šalių ginkluotosiose pajėgose, išnaudojami: 1) kontržvalgybos tikslais – siekiant išaiškinti galimą užsienio žvalgybos tarnybų veiklą šių objektų atžvilgiu; 2) žvalgybos informacijai rinkti – jei turi galimybes bendrauti su užsienio valstybių piliečiais ir (ar) reguliariai lankytis užsienio valstybėse. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui. Atkreipia dėmesį į tai, kad byloje ginčijamas sprendimas buvo priimtas remiantis VSD pateikta išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Priimdamas ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi Valstybės saugumo departamento išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Pažymi, kad Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi Valstybės saugumo departamento pateiktais duomenimis ir išvadomis. Migracijos departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.

Dėl skunde nurodytų argumentų, kad nenustatyta konkrečių veiksmų ar ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, nurodo, kad išvada yra pagrįsta ne prielaidomis, o asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo darbine veikla). Aplinkybė, kad pareiškėjas dirbo vairuotoju, nepaneigia grėsmės, nes grėsmė šiuo atveju kildinama iš ryšių ir kt. Mano, kad reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje pasisakoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas, šiuo atveju, yra neišvengiamas. Tačiau jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti leidimą gyventi. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo pozicija gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Nesutinka su pareiškėjo skundu, kad Migracijos departamentas nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo. Mano, kad ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Taip pat nesutinka su skundo argumentais, kad ginčijamas sprendimas priimtas neatlikus individualaus tyrimo dėl to, kad jo turinyje atsispindi VSD išvada. Pažymi, kad iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad, nors esminis ginčijamo sprendimo pagrindas ir yra išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą, todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo. Migracijos departamentas vertindamas pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatė, kad nacionalinių vizų, leidimų laikinai gyventi ar darbo santykių Lietuvoje pareiškėjas neturėjo. Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra. Įvertinus duomenų visumą (pareiškėjas anksčiau neturėjo leidimų gyventi Lietuvoje, pirmą kartą dėl leidimo gyvent kreipėsi tik 2023-03-27, t.y. jau prasidėjus karui Ukrainoje, kreipėsi dėl leidimo darbo pagrindu), mano, kad ginčijami sprendimai yra proporcingi.

Taip pat Migracijos departamentas įvertinęs tai, kad pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi bei kompetentingos institucijos išvadą apie pareiškėjo keliamą grėsmę, priėmė sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams. Mano, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi ir draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams laikytinas proporcinga priemone, siekiant apsaugoti visuomenės saugumą. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos valstybės saugumo departamentas atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose instutucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs asmenys. Pažymi, kad šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo buvimas šalyje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, jog kariuomenėje dirbo pagal kontraktą ir atliko tik technines funkcijas, jis neturėjo jokios prieigos prie slaptų dokumentų. Pareiškėjas nesutiko vėliau prasitęsti kontraktą, kadangi savo gyvenimo nesiejo su kariuomene. Pareiškėjas nurodo, jog jis nebalsavo už Lukašenką, ėjo į mitingus. Jis yra įtrauktas į kariuomenės rezervą, tačiau visi, kurie tarnavo kariuomenėje buvo įtraukti į minėtą rezervą, jokie realūs veiksmai rezerve nevyksta.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovės prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Trečiasis sinteresuotas asmuo teismo posėdyje nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2023-08-02 sprendimo Nr. 23S122874, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir 2023-08-08 sprendimo Nr. 23S126921, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvą teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvoje jam išdavimo iš naujo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas 2023-03-27 pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pareiškėjas atsakydamas į klausimyno klausimus nurodė, kad 2011 – 2013 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje pagal kontraktą.

VSD 2023-05-22 pateikė išvadą Nr. 18-5472, kurioje nurodyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą pieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ir gali juos verbuoti kontržvalgybos tikslais, žvalgybos informacijai rinkti. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie yra baigę darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, bet gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Rusijos karinės agresijos šalyje atveju, tokie asmenys gali būti išnaudojami specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui. VSD vertinimu, pareiškėjas gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

Migracijos departamentas, įvertinęs VSD išvadą ir kitus duomenis priėmė2023-08-02 sprendimą Nr. 23S122874 atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2023-08-08 sprendimą Nr. 23S126921 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams.

Pareiškėjas, nesutikdamas su primtais sprendimais, su skundu kreipėsi į teismą.

Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui yra atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (žr. pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014). EŽTT praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.

Nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016). EŽTT šiuo aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Kaip matyti iš aptartų nuostatų, šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.

Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, vadovavosi VSD 2023-05-22 VSD išvadoje pateikta informacija apie pareiškėjo tarnybą Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, jo galimą lojalumą Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms bei tikimybę būti išnaudotam Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui.

Atsižvelgus į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad Migracijos departamentas, gavęs VSD pažymą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, privalėjo atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, nes būtent VSD yra įgaliota atlikti žvalgybos veiksmus ir vertinti valstybei kylančias grėsmes. Pareiškėjas savo teises, Migracijos departamentui priėmus jam nepalankų sprendimą, gali ginti teisme, kuriame yra įvertinami tiek procedūriniai, tiek tokio sprendimo turinys. Migracijos departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų.

Migracijos departamentas vadovavosi VSD Išvada, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje, VSD vertinimu, kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi jis, kaip tarnavęs Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, gali turėti ryšių su Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybomis, kurios galimai gali pareiškėją, kaip lojalų ir patikimą Baltarusijos Respublikos valdžiai asmenį, išnaudoti Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. Taigi, kaip nustatė VSD, išvados nepakeisti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pagrindas – pareiškėjo praeityje buvę ryšiai su Baltarusijos karinėse struktūrose tarnavusiais asmenimis, kurios (tarnybos) yra laikomos grėsme valstybės saugumui.

Teismo vertinimu, VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad Migracijos departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamą sprendimą, nes VSD Išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokia išvada, teismo vertinimu, darytina atsižvelgus į tai, kad įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, sutiktina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Šiuo aspektu, be kita ko, aktualus Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame Konstitucinis Teismas nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Pažymėtina, kad vien faktas, jog pareiškėjas, kaip jis pats nurodo, jau yra palikęs karinę tarnybą, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su karinėmis struktūromis yra išnykusi.

Visuotinai žinoma aplinkybė, kad Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką“. Tuo tarpu Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

Taigi, atsižvelgiant į tai, jog kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, todėl, kaip ir šiuo atveju, VSD nustatytas aplinkybes įvertinus pirmiau aptartos visuotinai žinomos informacijos apimtyje, surinkta informacija apie pareiškėją negali būti ignoruojama. Pareiškėjas nors ir nurodo, kad iš karinės tarnybos išėjo dar 2013 m., tačiau, teismo vertinimu, tikėtina, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su karinėse struktūrose/ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis (pvz. buvę kolegos ir pan.) ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Teismo vertinimu, VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimus ryšius su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis ir kurie nebuvo niekaip paneigti.

Pažymėtina, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Aplinkybė, kad pareiškėjui buvo užtikrintas darbas bendrovėje nereiškia, kad jis turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam bus išduotas leidimas laikinai gyventi UTPĮ įtvirtintais pagrindais. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog Lietuvos Respublika neturi pareigos išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimo išdavimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

Apibendrinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Migracijos departamento 2023-08-02 sprendimą Nr. 23S35702, nes pareiškėjui pagrįstai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, tinkamai įvertinus visas faktines aplinkybes.

Pagal UTPĮ 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Pripažinus atsakovo sprendimą neišduoti leidimą laikinai gyventi pagrįstu dėl to, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, taip pat įvertinus tai, kad pareiškėjo šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, taip pat kitų socialinių ir ekonominių ryšių nebuvo nustatyta, todėl pareiškėjui pagrįstai, vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5, 37 puktais, nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.

Netenkinus reikalavimų dėl sprendimų panaikinimo, reikalavimas dėl įpareigojimo pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo prašymą taip pat negali būti tenkinamas.

Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo I. D. (I. D.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.