Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Julita Dabulskytė–Raizgienė, sekretoriaujant Valentinai Solovejienei, dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui P. M., jo atstovui advokatui Vidmantui Martyšiui, išnagrinėjusi P. M., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), administracinio nusižengimo bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. M. 2017 m. gegužės 2 d., apie 19.35 val., Titnago g., Vilniuje, vairavo motociklą „Yamaha“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisės vairuoti tos kategorijos transporto priemones, bei nepakluso uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę. Šiais veiksmais P. M. pažeidė Kelių eismo taisyklių 14, 16 punktus ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau - ANK) 426 straipsnio 5 dalyje.

Apklausiamas teismo posėdyje administracinėn atsakomybėn traukiamas P. M. savo kaltę pripažino iš dalies, t. y. neneigė vairavęs motociklą, neturėdamas teisės vairuoti tokios kategorijos transporto priemonę, tačiau nevengė pareigūnų, nesuprato esantis stabdomas. Jis, išvažiuodamas iš Ūmėdžių gatvės, pamatė priešais iš Valkininkų ar tai Vaduvos g. išvažiuojantį policijos automobilį, su kuriuo susitiko pusžiedyje. Pareigūnų automobilis jam kaip ir užblokavo kelią, matė viduje sėdinčius du pareigūnus, moteris jam rodė kažkokius gestus (lygtai mojo ranka), tačiau jis nesuprato, ko šie iš jo nori. Negalvojo, kad jį pareigūnai stabdė, jam stabdymo gestas nebuvo parodytas, pareigūnai per langą neiškišo nei rankos, nei skritulio, nei lazdelės. Būdamas ramus, nuvažiavo toliau, tačiau bevažiuodamas išgirdo paskui policijos sirenas, per mikrofoną buvo reikalaujama sustoti, ką jis ir padarė (sustojo daugmaž už 1-1,5 km nuo tos vietos, kur pusžiedyje matė policijos automobilį). Protokole pasirašė prisipažįstantis, kadangi taip jam diktavo pareigūnė. Yra kaltas tik dėlto, jog nespėjęs išsilaikyti egzamino Regitroje vairavo motociklą (mokyklinį buvo išsilaikęs). Vairavo, kadangi ruošėsi egzaminui, norėjo pasitreniruoti, instruktoriaus paslaugos yra brangios (b. l. 24-27).

Administracinio nusižengimo protokole esančiame rašytiniame paaiškinime P. M. nurodė sutinkantis ir labai besigailintis (b. l. 2-3). 2017-05-02 rašytiniame paaiškinime P. M. nurodė, jog 2015-05-02, apie 19.00 val., savo motociklu „Yamaha“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , išvažiavo iš namų, esančių Ūmėdžių g. Važiuodamas Titnago gatve, pastebėjo policijos švyturėlius ir pradėjo stoti. Anksčiau pareigūnų nepastebėjo, kadangi neturėjo galinio vaizdo veidrodėlių, kurių užsidėti nespėjo. Nurodė motociklą tik tądien paėmęs iš autoserviso, teisės vairuoti neturi, labai gailisi, jog nestojo stabdomas policijos pareigūnų (b. l. 8).

Teismo posėdyje apklausiamas kaip liudytojas V. M. parodė, jog tarnybos metu dirbant su kolege G. L. S. gavo pranešimą, kad dideliu greičiu važinėja motociklas. Atvykus į Vaduvos gatvę, joje jokio motociklo nepamatė, apsuko ratą ir važiuojant pro PC „Iki“ iš kitos pusės išsišakojime pamatė iš Vaduvos g. išvažiuojantį motociklą, kurį nusprendė sustabdyti ir patikrinti. Kadangi negalėjo apvažiuoti motociklo iš galo, sustojo važiuojamoje dalyje (eina didelis lankstas) ir jo kolegė G. L. S. ranka parodė motociklo vairuotojui sustoti. Kiek atsimena, automobilio langas nebuvo pilnai praviras, galimai kolegė rankos ir neiškišo, tačiau vairuotojas mostą tikrai pastebėjo, kadangi stovėjo visai netoli, buvo šviesu, matomumas geras, po kolegės parodyto gesto vairuotojas linktelėjo galva. Tuomet staiga vairuotojas dideliu greičiu pajudėjo iš vietos ir, apvažiuodamas juos iš dešinės pusės, nuvažiavo toliau. Jis (V. M.) apsuko automobilį ir pradėjo motociklininką vytis, iš karto įjungė garso ir šviesos signalus. Vairuotojas nereagavo, važiavo dideliu greičiu, atsimena, kad vejantis vietomis teko greičio pedalą spausti ir iki 130 km/h. Matė, jog vietomis, kai greitis buvo mažesnis, motociklo vairuotojas vis atsisukdavo pasižiūrėti (galinio vaizdo veidrodėlio nebuvo), tačiau vis tiek nestojo ir važiavo tolyn. Kai pavyko pakankamai priartėti, įjungė mikrofoną ir liepė vairuotojui sustoti, ką galiausiai pastarasis ir padarė. Sustabdė netoli Oslo gatvės (tikslios vietos įvardinti negali, vienoje pusėje buvo miškas, kitoje – Neris), apytiksliai 5 km atstumu nuo tos vietos, kurioje L. G. S. rodė motociklininkui sustoti. Abu su kolege priėjo prie vairuotojo, ką tiksliai pastarasis aiškino neatsimena (daugiau su juo bendravo G. L. S.), vairuotojas nurodė neturintis teisės vairuoti, sakė iš po žiemos pasiėmė motociklą, norėjo jį pravažinėti. Paklaustas, kodėl nestojo, atsakė galvojęs tą padaryti, tačiau sakė „ai, bet paskui nuvažiavau“. Vairuotojui buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas, jam paaiškinta, dėl kokio pažeidimo (vairavimas neturint tokios kategorijos teisės bei nepaklusimas sustoti), su kuo vairuotojas sutiko. Jokių nurodymų nei jis, nei kolegė nedavė ir nenurodinėjo, ką asmuo turi išdėstyti paaiškinime ar protokole. Teismui perskaičius tarnybinį pranešimą, liudytojas parodė, kad visos aplinkybės užfiksuotos teisingai, išskyrus tai, kad neva tai jis ranka parodė vairuotojui sustoti. Toks teiginys neatitinka tikrovės, greičiausiai įrašytas per klaidą, iš tikrųjų P. M. gestą ranka rodė ne jis, o šalia sėdėjusi jo kolegė. Apklausiamas liudytojas pažymėjo, kad tarnybinis automobilis „Skoda Yetti“ buvo žymėtas, abu su G. L. S. buvo uniformuoti. Po to, kai buvo įformintas įvykis, surašytas protokolas, atvyko kolegos, kurie surašė transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą (b. l. 37-40).

Teismo posėdyje apklausta kaip liudytoja G. L. S. parodė, jog tarnybos metu dirbdama su V. M. gavo iškvietimą, jog Vaduvos gatvėje dideliu greičiu važinėja juodos spalvos motociklas. Atvykę į nurodytą gatvę, minėto motociklo nepastebėjo, dėl ko, siekdami apžiūrėti teritoriją, nuvažiavo į Titnago g., iš jos vėl važiuojant link Savanorių pr., pamatė apibūdinimą atitinkantį motociklą. Pastarasis išvažinėjo iš Vaduvos gatvės (buvo ties Vaduvos g. 4), jų automobilis stovėjo dar Titnago gatvėje. Transporto priemones skyrė visai nedidelis atstumas, motociklas jiems buvo iš dešinės pusės (liudytoja sėdėjo keleivio vietoje, jos kolega V. M. už vairo). Pamatę motociklą, nutarė jį sustabdyti. Skiriant nedideliam atstumui, ji pravėrė langą ir, iškišusi ranką iki pusės, parodė gestą vairuotojui sustoti. Yra įsitikinusi, jog vairuotojas šį gestą matė, kadangi po jos rankos mostelėjimo jis linktelėjo galva. Be to, pastarasis stovėjo visai netoli, jų automobilis buvo tarnybinis, ji su kolega uniformuoti. Nepaisant jos gesto ir paties galvos linktelėjimo, vairuotojas netikėtai padidino greitį ir nuvažiavo, policijos tarnybinį automobilį apvažiuodamas iš jos pusės. Kolega buvo priverstas apsukti automobilį, iš karto įjungė šviesos ir garso švyturėlius ir pradėjo motociklininką vytis. Vijosi pakankamai, dideliu greičiu, vietomis net iki 150 km/h, vos patys neapsivertė. Iš pradžių atsilikinėjo, vėliau motociklininką pasivijo (netoli upės). Liudytoja pažymėjo, kad jiems važiuojant iš paskos motociklo vairuotojas ne kartą atsisuko pasižiūrėti atgal (ne mažiau kaip 3 kartus). Sustojęs vairuotojas akivaizdžiai nervinosi, drebėjo, paaiškino, kad neturi reikiamos kategorijos teisės vairuoti motociklą. Jie paaiškino, kad jam bus rašomas protokolas dėl vairavimo neturint atitinkamos teisės ir nepaklusimo sustoti stabdomam policijos pareigūno, paaiškinus gresiantį transporto priemonės konfiskavimą (dėl nestojimo), vairuotojas prašė nerašyti protokolo, sakė, jog gailisi, aiškino, kad tik ištraukė motociklą iš garažo, dar nėra pilnai už jį išsimokėjęs. Pakartojus dėl protokolo surašymo, vairuotojas nurodė, kad tuomet pasakys, jog jų (policijos pareigūnų) nematė. Liudytoja paneigė diktavusi ir nurodžiusi tekstą, kurį asmuo turėjo surašyti paaiškinime ar ANK protokole, klausiama ji tik paaiškino, kas turi būti nurodoma paaiškinime (b. l. 49-53).

Nors administracinėn atsakomybėn traukiamas P. M. savo kaltės dėl nepaklusimo uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustoti nepripažįsta ir tikina esąs kaltas tik dėl to, jog neturėjo teisės vairuoti tos kategorijos transporto priemones, teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertinęs byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, daro išvadą, jog P. M. pareikštas kaltinimas pilnai pasitvirtino, o pastarojo parodymai dėl nepaklusimo sustoti vertintini kaip gynybiniai, siekiant sušvelninti gresiančią administracinę atsakomybę.

Pirmiausia teismas atkreipia dėmesį, kad proceso metu P. M. pozicija nebuvo nuosekli. Antai, tiek iš administracinio nusižengimo protokolo, tiek iš jo rašytinio paaiškinimo matyti, jog iš pradžių administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo savo kaltę pilnai pripažino, gailėjosi ne tik vairavęs neturėdamas reikiamos kategorijos vairuoti transporto priemonę, tačiau nurodė apgailestaujantis ir dėl to, kad nestojo stabdomas policijos pareigūnų (b. l. 2-3, 8). Teisme gi pastarasis ėmė tikinti neva tokia jo pozicija dėl pripažinimo nestojus stabdomam buvo išsakyta ne jo ir ne pagal jo paties supratimą, jis tiesiog rašė tai, ką jam diktavo pareigūnė, nors ir neneigė, jog jam susipažinimui buvo pateiktas ANK protokolas, tačiau tvirtino jo neskaitęs, su kodeksu nėra susipažinęs, straipsnių nežino (b. l. 24-27). Suprantama, kad proceso metu pakitus gynybinei pozicijai administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui tapo svarbu pagrįsti pasikeitusius parodymus, tačiau tai, anaiptol, nereiškia, kad vėliau išsakytos aplinkybės atitinka objektyviai tikrovei. Akivaizdu, jog asmuo šiuo atveju siekia bylos aplinkybes pateikti kaip įmanoma sau palankesne prasme. Antai, iš vaizdo registratoriaus aiškiai girdėti, kaip pastarasis pareigūnės G. L. S. prašo susitarti, nerašyti pabėgimo, kurio jam labiausiai nereikia, nori, kad nebūtų konfiskavimo (įrašas alwa_20170502_201410_F), kas prieštarauja teismo posėdyje išsakytiems teiginiams esą jis buvo įsitikinęs, kad protokolas jam surašytas tik dėl vairavimo neturint teisės, neturint net įtarimų, kad jam yra reiškiamos pretenzijos dėl nepaklusimo sustoti.

Paneigdamas P. M. teiginius, teismas remiasi liudytojų V. M. ir G. L. S. parodymais. Abu liudytojai teisme buvo apklausti tiesiogiai ir abu davė aiškius parodymus, kurie leidžia daryti išvadą, jog P. M. sąmoningai nepakluso uniformuoto policijos pareigūno reikalavimui sustabdyti tuo metu jo vairuotą transporto priemonę. Šie parodymai yra išdėstyti nutarimo aprašomojoje dalyje, taip pat detaliai užfiksuoti teismo posėdžių protokoluose (b. l. 37-40, 37-40, 49-53), todėl iš naujo nekartotini. Teismas pažymi tik esmines liudytojų nurodytas aplinkybes – P. M. vairuojamas motociklas stovėjo nedideliu atstumu nuo policijos pareigūnų automobilio (kas rodo, kad jo nepamatyti negalėjo, be to, matęs pareigūnus jis ir pats neneigia), pareigūnė G. L. S. pro atidarytą langą iki pusės iškišo ranką ir mostelėjo ja, parodydama vairuotojui sustoti, po ko, atkreiptinas dėmesys, šis linktelėjo. Nepaisydamas parodyto sutikimo sustoti, P. M. padidina greitį ir pro pareigūnų automobilio šoną (visai šalimais, iš G. L. S. pusės) dideliu greičiu nuvažiuoja tolyn, o policijos tarnybinis automobilis nedelsiant įjungia garsinį signalą, apsisuka ir pradeda vytis įjungtais tiek jau minėtais garsiniais, tiek šviesos signalais, galiausiai pasitelkiamas mikrofonas (b. l. 37-40, 49-53). Vertinant, ar asmuo suvokė esantis stabdomas, svarbūs tolesni administracinėn asmens veiksmai – pastarasis, nepaisydamas naudojamų specialiųjų priemonių, nukreiptų jį sustabdyti, nuo stabdymo vietos nuvažiuoja pakankamai didelį atstumą, itin dideliu greičiu (iš vaizdo registratoriaus matyti, jog vejantis pareigūnų greitis vietomis siekia netoli 150 km/h), kaip parodė liudytojai, P. M. ne kartą atsisuko pasižiūrėti, ar jie tebevažiuoja iš galo. Teismas neturi pagrindo netikėti tokiais liudytojų parodymais, byloje nenustatyta jokių aplinkybių, rodančių bent kokį pastarųjų suinteresuotumą, liudytojai administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens anksčiau nepažinojo, teismo posėdyje parodymus davė įspėti dėl galimos atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Priešingai nei akcentavo atstovas, liudytojų parodymai sutampa tarpusavyje. Ta aplinkybė, kad V. M. tarnybiniame pranešime nurodė, jog P. M. ranka stabdė jis, nereiškia, kad liudytojo parodymai yra nepatikimi ir jais negalima vadovautis. Apklausiamas teismo posėdyje liudytojas V. M. tiek pradžioje pats pasakodamas visas jam žinomas aplinkybes, tiek atsakydamas į klausimus patvirtino, kad rankos gestą sustoti rodė ne jis, o jo kolegė G. L. S. Paaiškino, jog tarnybiniame pranešime nurodyta aplinkybė neva toks gestas buvo parodytas jo, yra klaidinga, tokią aplinkybę jis patikslino ir paaiškino teisme, tuo tarpu visą kitą tarnybinio pranešimo turinį patvirtino kaip surašytą pilnai teisingai. Beje, apklausiamas P. M. taip pat nurodė, kad kažkokį mostą ranka jam rodė pareigūnė moteris (b. l. 24-27).

Bylos nagrinėjimo metu tiek pats P. M., tiek jo atstovas akcentavo, jog administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo negalėjo suprasti esantis stabdomas, kadangi pareigūnai stabdymo reikalavimo neišreiškė taip, kaip numatyta įstatyme, t. y. ANK 426 straipsnio 6 dalyje - nebuvo naudojama nei lazdelė, nei skritulys su raudonu atšvaitu, o garsiakalbis įjungtas tik vėliau. Teismas tokius teiginius vertina kaip gynybinius ir aiškiai nepagrįstus – byloje surinktų įrodymų visuma (liudytojų P. M., G. L. S. parodymai, vaizdo registratoriaus medžiaga, o galiausiai tam tikra dalimi ir paties P. M. parodymai) paneigia bet kokią galimybę, jog P. M. galėjo nesuprasti esantis stabdomas. Tai, kad policijos pareigūnai nepanaudojo lazdelės ar skritulio, nepaneigia stabdymo fakto. Šiuo atveju P. M. buvo stabdomas ne išskirtinai G. L. S. per langą iškištos rankos mostelėjimu, tačiau panaudojant ir kitas stabdymo priemones – nedelsiant įjungus specialiuosius šviesos ir garso signalus, taip pat per garsiakalbį liepiant sustoti. Tai, kad vairuotojas suprato esantis stabdomas, rodo jo elgesys – jis dideliu greičiu pravažiuoja policijos automobilį ir, nereaguodamas į jam reiškiamus specialiuosius signalus, maksimaliai didindamas greitį, važiuodamas pavojingai bando atitrūkti. Teismo išsireikalauta vaizdo registratoriaus medžiaga tik patvirtina, jog esamoje situacijoje nesuprasti esant stabdomam buvo neįmanoma. Teismas atkreipia dėmesį ir į paties P. M. teismo posėdyje duotus parodymus, kurių metu pastarasis pripažino, jog policijos automobilis jam kaip ir bandė blokuoti kelią, jis matė, kaip automobilyje sėdinti pareigūnė jam kažką mojavo, tik jis gerai neįsidėmėjo ką konkrečiai, nebuvo tikras, kad taip jį stabdo (b. l. 24-27). Tokie P. M. parodymai tik dar labiau sustiprina išvadą, jog pastarasis sąmoningai nepakluso reikalavimui sustabdyti transporto priemonę. Nors tikslas ir motyvas nėra būtini nagrinėjamo pažeidimo požymiai, tačiau šiuo atveju akivaizdu, jog P. M. buvo aiškiai suinteresuotas išvengti policijos pareigūnų patikrinimo, kadangi pastarasis neturėjo teisės vairuoti atitinkamos kategorijos transporto priemonę. Būdamas baustas už KET pažeidimus, turėdamas bent kelias galiojančias administracines nuobaudas ir neturėdamas teisės vairuoti tokio galingumo motociklo, administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo esamoje situacijoje priėmė neteisėtą sprendimą ignoruoti teisėtą pareigūnų reikalavimą sustabdyti transporto priemonę, tokiu būdu tikėdamasis išvengti gresiančios administracinės atsakomybės. Tokie P. M. lūkesčiai buvo pakankamai tikėtini, kadangi pravažiuodamas policijos automobilį, matydamas, kad pareigūnams dar teks apsisukti, vairuodamas pakankamai greitą transporto priemonę, važiuodamas itin greitai, išties galėjo tikėtis, kad jo rizikingas sumanymas gali pasiteisinti.

Atsižvelgdamas į liudytojų V. M. ir G. L. S., taip pat iš dalies paties P. M. parodymus, V. M. tarnybinį pranešimą (b. l. 4), vaizdo registratoriaus medžiagą, kuri tiesiogiai peržiūrėta teismo posėdyje (b. l. 46, 49-53), pranešimą nuo transporto priemonės vairavimo (b. l. 6, 7), duomenis apie tai, jog asmuo turi vairuotojo pažymėjimą, leidžiantį vairuoti B, AM ir B1 kategorijų transporto priemones (b. l. 9), kurių nė viena neapima teisės vairuoti motociklą, kurio darbinis tūris 599 cm³, teismas daro išvadą, jog P. M. matė ir suprato esantis stabdomas policijos pareigūnų, tačiau teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę nepakluso, nuvažiuodamas tolyn, t. y. veikė tyčia. Tokie pastarojo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal ANK 426 straipsnio 5 dalį. Papildomai pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 32 straipsnyje numatyta, jog motociklas – tai dviratė motorinė transporto priemonė (su šonine priekaba arba be jos), kurios vidaus degimo variklio darbinis tūris didesnis kaip 50 cm³ ir (arba) didžiausiasis projektinis greitis didesnis kaip 45 km/h. Šiuo atveju P. M. vairuoto motociklo variklio darbinis tūris yra 599 cm³, todėl pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 3 bei 4 punktus P. M. vairuodamas tokį motociklą privalėjo turėti vairuotojo pažymėjimą, suteikiantį teisę vairuoti A kategorijos transporto priemones, arba, tokiu atveju, jei jo vairuojamo motociklo galia ne didesnė kaip 35 kW, galios ir svorio santykis ne didesnis kaip 0,2 kW/kg ir jis nėra kilęs iš daugiau kaip du kartus galingesnės transporto priemonės - vairuotojo pažymėjimą, suteikiantį teisę vairuoti A1 kategorijos transporto priemones (šiuo atveju VĮ „Regitra“ išraše motociklo „Yamaha“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), galia kW nėra nurodyta).

Motyvuojamoji dalis

Skirdamas administracinę nuobaudą, teismas atsižvelgia į padaryto nusižengimo pobūdį bei pavojingumą (įvykdė nusižengimą eismo saugumo srityje), atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, įvertinami P. M. asmenybę charakterizuojantys duomenys (administracine tvarka baustas vien už Kelių eismo taisyklių pažeidimus – daugiausiai už leistino greičio viršijimą, turi galiojančių nuobaudų, pagrindinio išsilavinimo, nevedęs, dirbantis). Dėl šių aplinkybių darytina išvada, jog administracinio nubaudimo tikslai bus pasiekti paskyrus P. M. ANK 426 straipsnio 5 dalies sankcijoje numatytos baudos vidurkį atitinkančią baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu minimaliam įstatyme numatytam laikotarpiui. Atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo metu ne kartą akcentuotus teiginius, jog P. M. teisės vairuoti transporto priemones atėmimas sukeltų itin skaudžius padarinius, pastarasis prarastų savo pragyvenimo šaltinį (dirba taksi vairuotoju), teismas svarstė, ar yra galimybė šioje byloje taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas ir paskirti P. M. švelnesnę administracinę nuobaudą nei numato įstatymas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas, teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Kasacinis teismas yra konstatavęs, jog administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-4-2013, 2AT-37-2013, 2AT-53-2014, 2AT-57-139/2015). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad teismas turi turėti galimybę, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, individualizuoti įstatyme įtvirtintą griežtą nuobaudą ir skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali arba švelnesnę nuobaudą nei įstatymo numatytoji. Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. ir kt. nutarimai).

Taigi skirti švelnesnę negu straipsnio sankcijoje numatytą nuobaudą, teismas gali tik tuo atveju, kai byloje yra nustatytos išimtinės aplinkybės, rodančios, jog straipsnio sankcijoje numatytos nuobaudos paskyrimas asmeniui už jo padarytą pažeidimą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Toks reikalavimas nereiškia, kad įstatymas numato pareigą nustatyti kažkokias ypatingas ekstraordinarias aplinkybes, tačiau pagrindai skirti švelnesnę administracinę nuobaudą turi būti aiškūs, o išvados motyvuotos. Šiuo atveju teismas nenustatė nei išimtinių aplinkybių, nei gali daryti išvadą, kad padarytas pažeidimas neatitinka tipinio tokios rūšies pažeidimo pavojingumo ar yra kokios kitos aplinkybės, leidžiančios nusižengimą ir jį padariusį asmenį vertinti kaip mažiau pavojingą, galiausiai negalima išvada, jog administracinio poveikio priemonės paskyrimas minimaliam terminui prieštarautų teisingumo principui. Iš byloje surinktų, teismo išdėstytų ir įvertintų įrodymų visumos matyti, jog P. M. padarytas pažeidimas yra itin šiurkštus, pasižymintis didesniu pavojingumu – pastarasis ne tik nesustojo stabdomas policijos pareigūnų, tačiau, stengdamasis išvengti patikrinimo ir tuo pačiu gresiančios atsakomybės, pavojingai dideliu greičiu važiavo miesto teritorijoje, taip sukeldamas pavojų ne tik sau, bet ir kitiems viešajame eisme dalyvaujantiems asmenims ir tik palankiai susiklosčiusių aplinkybių dėka nekilo neigiamos pasekmės. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, kurio vairuotojo stažas palyginti nėra didelis, yra padaręs ne vieną Kelių eismo taisyklių pažeidimą, nagrinėjamo nusižengimo metu turėjo bent kelias galiojančias administracines nuobaudas, transporto priemonę vairavo, neturėdamas teisės vairuoti tos kategorijos transporto priemonę. Net ir esant akivaizdiems jo kaltės įrodymams, bandė įtikinti nesuvokęs esantis stabdomas, keitė parodymus ir pan. Kiekvienas teisės pažeidimu kaltinamas asmuo, be abejo, turi teisę pasirinkti gynybinę poziciją ir tai jokiu būdu nesudaro pagrindo taikyti jam griežtesnę atsakomybę, tačiau tokios aplinkybės visumoje charakterizuoja asmenybę. Suprantama, kad teisės vairuoti transporto priemones atėmimas sukels P. M. neigiamus ir pakankamai skaudžius padarinius, akivaizdu, kad toliau dirbti taksi vairuotoju jis negalės, tačiau tai yra neišvengiama administracinės nuobaudos pasekmė. Kuo pavojingesnis ir šiurkštesnis pažeidimas, tuo didesnes administracinės nuobaudos pasekmės. Visgi administracinėn atsakomybėn traukiamas P. M. yra pakankamai jauno amžiaus, darbingas, todėl turi realias galimybes susirasti kitokio pobūdžio darbą. Atstovo akcentuota aplinkybė, kad P. M. tą pačią dieną kaip ir padarytas pažeidimas buvo išduota pažyma apie A kategorijos vairuotojų mokymo pabaigimą (b. l. 23), neturi reikšmės administracinės nuobaudos skyrimui. Taigi nurodytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, jog vidurkį atitinkanti bauda ir baudžiamojo poveikio priemonė minimaliam laikotarpiui šiuo atveju yra tinkama ir ne per griežta administracinė nuobauda.

Tuo pačiu pažymėtina, jog ANK 426 straipsnio 8 dalyje yra numatyta galima administracinio poveikio priemonė – transporto priemonės konfiskavimas. Teismo vertinimu, tokios priemonės taikymas nėra būtinas. P. M. anksčiau už vairavimą neturint teisės vairuoti tos kategorijos transporto priemones baustas nebuvo, minėtu motociklas jokie kiti pažeidimai nebuvo padaryti, dėl ko laikytina, jog ANK 22 straipsnio 2 dalyje numatytiems tikslams pasiekti paskirta bauda ir administracinio poveikio priemonė yra pilnai pakankamos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 426 straipsnio 5 dalimi, 572 straipsnio 1 dalimi, 635 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 636 straipsniu,

nutaria:

P. M. pripažinti kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 426 straipsnio 5 dalyje, ir paskirti jam 1 300 (vieno tūkstančio trijų šimtų) eurų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams.

Nutarimas per dvidešimt kalendorinių dienų nuo jo kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Išaiškinti, kad bauda turi būti sumokėta ne vėliau kaip per keturiasdešimt dienų nuo nutarimo skirti baudą įteikimo administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui dienos, o apskundus nutarimą – ne vėliau kaip per keturiasdešimt dienų nuo pranešimo apie skundo nepatenkinimą dienos. Bauda mokama į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (įmonės kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 1001, mokėjimo pavedime būtina nurodyti pažeidimo identifikacinį kodą (ROIK): 17067792675. Nustatytu terminu nesumokėjus paskirtos baudos, bauda bus išieškoma priverstinai (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 314 straipsnio 1 dalis).

Išaiškinti, kad, vadovaujantis ANK 675 straipsnio 3 dalimi, po nutarimo priėmimo paskirtos baudos mokėjimo išdėstymo klausimai sprendžiami Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.