- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-07
- Bylos Nr.
- 1A-21-988/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-06898-2020-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Darius Pranka, Paulius Veršekys
- Nuteistasis
- A. S.
- Civilinis ieškovas
- V. Š., Vilniaus teritorinės ligonių kasos
- Nukentėjusysis
- V. Š.
- Advokatai
- Edgaras Dereškevičius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Dariaus Prankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Pauliaus Veršekio,
dalyvaujant prokurorams Gedvydui Vaivadai, Šarūnui Šimoniui, Gaudentui Balčiūnui (nuotoliniu būdu),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu ir nubaustas:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 258 straipsnio 2 dalį – 30 (trisdešimt) parų arešto bausme; pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir paskirta A. S. subendrinta bausmė – 2 (dveji) metai 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo – bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu į bausmės laiką įskaitytas A. S. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020 m. vasario 16 d., 18.15 val. iki 2020 m. vasario 18 d., 15.21 val.
Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuteistojo sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.
Civilinio ieškovo V. Š. civilinis ieškinys tenkintas ir priteista jam iš A. S. 1 271,33 Eur (vienas tūkstantis du šimtai septyniasdešimt vienas euras 33 ct) nusikalstamais veiksmais padarytai turtinei žalai atlyginti ir 1 000 Eur (vienas tūkstantis eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys tenkintas ir priteista Vilniaus teritorinei ligonių kasai iš A. S. 657,30 Eur (šeši šimtai penkiasdešimt septyni eurai 30 ct) nukentėjusiojo V. Š. gydymo išlaidų atlyginimui.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. S. nuteistas už tai, kad nesunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą dėl chuliganiškų paskatų, o būtent: jis 2020 m. vasario 16 d., apie 18.00 val., viešoje vietoje, visuomeninio transporto stotelėje „Statybininkų“, esančioje Vilniuje, Žemaitės g. 21, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,1 promilių girtumas), kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, be pateisinamos priežasties, iš chuliganiškų paskatų, tyčia ne mažiau vieną kartą dūrė peiliu nukentėjusiajam V. Š. į dešinę ranką padarydamas nukentėjusiajam V. Š. durtinį-pjautinį-kiaurinį dešinio dilbio sužalojimą su V piršto sausgyslės pažeidimu ir alkūninio nervo jutiminės šakelės pažeidimu, tuo sukeldamas nesunkų sveikatos sutrikdymą. Šiais veiksmais A. S. padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte.
2. Be to, A. S. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo nešaunamuoju ginklu, o būtent: jis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku neteisėtai įgijo ir iki 2020 m. vasario 16 d., apie 18.00 val., Vilniuje, Žemaitės g. 21, neteisėtai, laikydamas prie savęs nešiojo pramoninės gamybos turistinį peilį, kuris atitinka Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje išvardintus kriterijus – turi automatiškai atsilenkiančią geležtę, kurios ilgis viršija 85 mm, ir vadovaujantis minėtu įstatymu priskiriamas civilinėje apyvartoje draudžiamiems šaltiesiems nešaunamiesiems ginklams. Šiais veiksmais A. S. padarė baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 258 straipsnio 2 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
3. A. S. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendį kaip nepagrįstą ir neteisėtą dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, pripažinti, kad A. S. nusikalstama veika netinkamai kvalifikuota ir jis nėra kaltas dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto nusikaltimo padarymo, perkvalifikuoti jo veiką į BK 138 straipsnio 1 dalį bei vadovaujantis BK 54 straipsniu paskirti jam švelnesnę bausmės rūšį ir galutinę bausmę, sumažinti priteistą civilinio ieškinio sumą.
3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį neįvertino byloje esančių dokumentų liečiamumo reikalavimo aspektu, neatskleidė kaltės turinį patvirtinančių įrodymų, neaptarė nusikaltimo sudėties įrodytumo, netinkamai aiškino ir taikė BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nesiaiškino įvykio motyvų, netiksliai nustatė faktines aplinkybes. Apylinkės teismas be pagrindo netaikė BK 29 straipsnio, reglamentuojančio teisę į asmens, galimai padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymą, padarė esminius BPK pažeidimus, kadangi nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje.
3.2. Apeliantas paminėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas nevertino faktinės situacijos, apie kurią A. S. dar ikiteisminio tyrimo metu pradėjo duoti savo parodymus ir tai darė nuosekliai. A. S. belipant į 29 maršruto autobusą su trimis ar keturiais jaunuoliais įvyko trintis ir A. S. iš kišenės buvo pagrobtas mobiliojo ryšio telefonas „Huawei P20 lite”, dėl kurio dingimo ir ėmė aiškintis su minėtais jaunuoliais. Vaikinai vėliau šiame ikiteisminiame tyrime tapo nukentėjusiuoju bei liudytojai, beveik visi yra Vilniaus nakvynės namų gyventojai ir praeityje taip pat teisti. Nei vienas klausimas apie A. S. sugyventinei priklausiusį mobiliojo ryšio telefono paėmimą nebuvo užduotas. Faktą, kad telefonas buvo pagrobtas, įrodo 2020 m. rugpjūčio 19 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2–ojo policijos komisariato pranešimas apie pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini).
3.3. A. S. apeliaciniame skunde nurodė, kad jis turėjo teisę pagal BK 29 straipsnį neleisti ištrūkti bandančiam išvengti sulaikymo asmeniui ir padaryti šiam nesunkų sveikatos sutrikdymą. A. S. veikė esant realiam poreikiui sulaikyti asmenį, neleidžiant šiam ištrūkti ar išvengti sulaikymo. Kad nukentėjusysis V. Š. siekė pažeisti baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, liudija tai, jog A. S. buvo siūloma išlipti pasiaiškinti. Tokias įvykio aplinkybes teisiamojo posėdžio metu nurodė ir kiti liudytojai.
3.4. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad vertinant įrodymų, kuriais grindžiamas nuosprendis, turinį, akivaizdu, kad teismas rėmėsi vien tik nukentėjusiuoju pripažinto V. Š. parodymais, nes byloje nėra kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių nuteistojo kaltę.
3.5. A. S. nurodė, kad susidarė paradoksali situacija, kadangi A. S. parodymai buvo įvertinti kaip jo paties kaltę pagrindžiantys duomenys, nors Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje yra įtvirtinta, kad draudžiama versti duoti parodymus prieš save. Be to, A. S. parodymai, kaip jo gynybinė versija, bylos duomenimis nebuvo paneigti, priešingai, šiuos jo parodymus patvirtina kiti byloje apklausti liudytojai.
3.6. Apelianto teigimu, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) tik patvirtina, kad nukentėjusysis V. Š. patyrė sužalojimus, atitinkančius nesunkaus sutrikdymo mastą, tačiau šis dokumentas neįrodo nuteistojo kaltės dėl asmens nesunkaus sveikatos sutrikdymo iš chuliganiškų paskatų.
3.7. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi nepašalino prieštaravimų tarp nukentėjusiojo V. Š. bei A. S. ir liudytojų T. B. bei A. G. parodymų, kuris pats teisme nurodė, jog atlieka bausmę už vagystes, o tiesiog nepagrįstai ir šališkai pripažino nukentėjusiojo V. Š. parodymus patikimais ar svarbesniais. Kaip matyti iš A. S. duotų parodymų, A. S. įvykio dieną matė, kaip V. Š. ir A. G. autobuse ir išlipę iš jo bendravo. Be to, tai patvirtina ir A. G. – 2020 m. liepos 22 d. teisiamojo posėdžio protokole nurodoma, kad jis parodė, jog: „Su V. Š. po įvykio autobuse bendravome, kai su peiliu buvo sužalotas”, o atsakydamas į prokuroro klausimus A. G. parodė, kad „Prieš tai autobuse su nukentėjusiuoju kalbėjau, sužalotas nebuvo.”. Iš čia akivaizdu, kad šališkai ir iš anksto tendencingai A. S. atžvilgiu nusistatęs teisėjas, akivaizdžių ir esminių prieštaravimų tarp V. Š., kuris neigė kalbėjęs su A. G., parodymų šalinti BPK numatytomis priemonėmis nesiėmė, jokių procesinių veiksmų, kad į teismo posėdį būtų iškviestas ir teisme apklaustas T. B., nesiėmė. Tuo pažeidė A. S. teisę, numatytą BPK 22 straipsnio 3 dalyje, užduoti klausimus kaltinimo liudytojams. O tai vertintina esminiu BPK pažeidimu, nulėmusiu nevisapusišką bei neteisingą bylos išnagrinėjimą bei netinkamą nusikalstamos veikos kvalifikavimą.
3.8. Apelianto įsitikinimu, chuliganiškos paskatos reiškiasi būtent neišprovokuota agresija kaip aiškiai nebuvo šiuo atveju. Mobiliojo ryšio telefono pagrobimas yra aiškiai ne menkavertė dingstis pradėti aiškintis, kaip vėliau paaiškėjo, su asmenimis be nuolatinės gyvenamosios vietos bei teistais būtent už vagystes. Dėl šios priežasties nuteistojo veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas nepripažintų pagrįstais apelianto argumentus dėl BK 29 straipsnio taikymo, jo veika kvalifikuotina pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
3.9. A. S. apibendrino, kad pirmosios instancijos teismas pripažindamas įrodyta A. S. nusikalstamos veikos aplinkybes, taip pat darydamas išvadą dėl jo veikos juridinio vertinimo padarė prieštaringas išvadas. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio, teismas, įvertinęs bylos įrodymus, nuteistojo A. S. parodymus dėl šio nurodytos priežasties, kuri lėmė jo nusikalstamus prieš nukentėjusįjį V. Š. veiksmus (susitikimą autobuse, V. Š. ir liudytojų bei A. S. bendravimą autobuse bei pasiūlymą išlipti pasiaiškinti) atmetė. Kita vertus, teismas pripažino, kad A. S. nukentėjusįjį V. Š. užpuolė ir tyčia sumušė konflikto metu, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes vertindamas kaip dėl neaiškių priežasčių kilusio konflikto tarp A. S. ir V. Š. tęsinį. Nepaisydamas šių nagrinėjamo įvykio aplinkybių, teismas konstatavo, kad A. S. nukentėjusįjį nesunkiai sužalojo dėl chuliganiškų paskatų ir nusikalstamą veiką nepagrįstai kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Tačiau pagal nustatytą veikos motyvą A. S. veiksmuose padarant nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą nėra chuliganiškų paskatų, t. y. nėra būtinojo subjektyviojo požymio. Pirmosios instancijos teismas vien tik dėl praeityje buvusių A. S. teistumų turėdamas ir išreikšdamas savo tendencingumą ir net priešiškumą teisiamajam nepagrįstai (tariamai pagal asmenybę) kvalifikavo nuteistojo veiką pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, todėl netinkamai ir neteisėtai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
3.10. Apeliaciniame skunde pažymėta, kad akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai A. S. nustatytą 1,1 promilių neblaivumą, kuris priskiriamas lengvam girtumo laipsniui, pripažino A. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kadangi A. S. reakciją ir veiksmus sąlygojo ne lengvas apsvaigimas, o būtent A. S. atžvilgiu atlikta nusikalstama veika – mobilaus telefono pagrobimas. Ši sunkinanti aplinkybė turėtų būti šalintina iš apkaltinamojo nuosprendžio.
3.11. Apeliantas pastebi, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas civilinio ieškinio klausimą nenustatė, ar iki sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam iš tiesų buvo mokamas 650 Eur mėnesinis atlyginimas. Nepatikrinta, ar V. Š. darbdavys neišmokėjo darbo užmokesčio dalies, ar Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos neišmokėjo kitų, ne darbo, o ligos išmokų.
3.12. A. S. argumentuoja, kad apylinkės teismas nepagrįstai priteisė V. Š. visą jo prašomą neturtinės žalos dydį – 1 000 Eur, neįvertinęs vieno iš neturtinės žalos kriterijų – A. S. prastos finansinės padėties (yra bedarbis, kitose bylose yra priteisti dideli ieškiniai). Tendencingam ir šališkai nuo pat pradžios nusistačiusio A. S. atžvilgiu teismui pakako A. S. maištaujančio, visiškai nesąmoningo pasakymo, kad A. S. mėnesinės pajamos siekia 15 000 eurų.
3.13. Apeliantas atkreipė dėmesį į tai, kad jam nebuvo užtikrintas jo gynėjo dalyvavimas pagal BPK 51 straipsnį.
Atsiliepimas
2. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistasis A. S. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
3. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą, skundžiamą nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai A. S.pripažino kaltu nesunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo V. Š.sveikatą, tačiau neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą konstatavęs, jog jis nusikalto dėl chuliganiškų paskatų, be to, priteisė per didelį turtinės žalos atlyginimo dydį, dėl to Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendis keičiamas (BPK 328 straipsnio 1, 4 punktai).
Dėl įrodymų vertinimo A. S. pripažįstant kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, BK 29 straipsnio taikymo ir atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte
4. BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių, baudžiamas laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino dėl chuliganiškų paskatų, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų.
5. Teismų praktikoje chuliganiškos paskatos kaip nusikalstamo elgesio motyvas konstatuojamos nustačius, kad sveikatos sutrikdymo veiksmus lėmė noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis. Tais atvejais, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios, juos paaiškinančios priežastys, chuliganiškos paskatos (nesunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojanti aplinkybė) neinkriminuojamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. birželio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-251-507/2016).
6. Byloje nėra ginčo dėl to, kad A. S. sužalojo V. Š. (nesunkiai sutrikdė jo sveikatą nesant BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių), ir dėl to V. Š. ilgai sirgo (buvo nedarbingas), nuo 2020 m. vasario 17 d. iki 2020 m. balandžio 25 d. Ginčas kilo dėl to, ar tai jis padarė dėl chuliganiškų paskatų. A. S. neigia šį veiką kvalifikuojantį požymį argumentuodamas, kad jis viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai teigė, jog sužalojo V. Š., kadangi A. S. pareikalavus nukentėjusysis nesutiko jam atiduoti A. S. įlipimo į autobusą Nr. 29 metu glaudžiai liečiantis su kitais keleiviais galimai pavogtą A. S. sugyventinei D. P. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną ir šalinosi nuo A. S.. Tuo tarpu V. Š. neigia, jog jis pagrobė ir (ar) turėjo minėtą mobiliojo ryšio telefoną A. S. pareikalavimo jį grąžinti momentu. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas vertino, kad A. S. sužalojo V. Š. dėl chuliganiškų paskatų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti, jog A. S. veikė dėl chuliganiškų paskatų.
7. Teisėjų kolegijos vertinimu, svarbu pažymėti, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog mobiliojo ryšio telefonas galėjo būti pagrobtas dar iki A. S. atėjimo į stotelę „Savanorių prospektas“.
Žemesnės instancijos teismas
9.1. Byloje nėra ginčo ir pats A. S. pripažino, kad 2020 m. vasario 16 d. jis buvo neblaivus. Nors 21.26 val. jam nustatytas 1,10 promilių girtumo laipsnis (t. 1, b. l. 78), tačiau A. S. pripažino, kad alkoholį baigė vartoti dar prieš 18.00 val., todėl įvykio metu (apie 18.00 val.), jo girtumas turėjo būti didesnis nei 1,10 promilės. Liudytojai A. G., T. B., D. K. apibūdino A. S. kaip akivaizdžiai neblaivų (t. 1, b. l. 54, 59, 64).
9.2. Teisiamajame posėdyje liudytojas A. G. parodė, kad jiems (A. G. su draugais) einant iš Vingio parko (Savanorių prospekte, Vilniuje) du jaunuoliai atėmė iš A. S. minėtą telefoną ir paspruko (t. 2, b. l. 15).
9.3. Aukštesnysis teismas daro išvadą, kad A. G. nurodytos aplinkybės yra tikėtinos, kadangi du jaunuoliai galėjo nesudėtingai pagrobti telefoną iš turinčio ne mažesnį kaip vidutinį girtumo laipsnį A. S..
8. Įrodymai, esantys baudžiamojoje byloje, patvirtina, kad tolesni A. S. veiksmai po galimo telefono pagrobimo iki A. S. ateinant į stotelę „Savanorių prospektas“ buvo nukreipti siekiant susigrąžinti galimai netektą telefoną. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad A. S. dėl pakankamai didelio neblaivumo galėjo nežinoti, neatsiminti ar supainioti, kas iš jo pagrobė telefoną. Tokią prielaidą patvirtina ir aplinkybė, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu dar kitą dieną po įvykio, 14.10–15.00 val., nesugebėjo tiksliai nurodyti įvykio aplinkybių teigdamas, kad jų neatsimena (t. 1, b. l. 92).
10.1. Pirma, nors A. S. teigė, kad atėjęs į stotelę „Savanorių prospektas“ jis iš karto lipo į autobusą (t. 1, b. l. 186), tačiau liudytojai A. G., T. B., nukentėjusysis V. Š. patvirtino, kad A. S. stotelėje „Savanorių prospektas“ konfliktavo su kitais trimis vaikinais reikalaudamas iš jų grąžinti mobiliojo ryšio telefoną (t. 1, b. l. 40, 59, 64). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad šie kiti trys vaikinai pagrobė telefoną A. S. einant į stotelę „Savanorių prospektas“ ar pačioje stotelėje, taip pat patvirtinančių A. S. versijas, kad prieš A. S. įlipant į autobusą jis turėjo mobiliojo ryšio telefoną (dar prieš jam lipant į autobusą telefonas jo kišenėje suvibravo), be to, kad su trimis ar keturiais jaunuoliais įvyko trintis ir A. S. iš kišenės buvo pagrobtas mobiliojo ryšio telefonas (t. 1, b. l. 92, 113, 185).
10.2. Antra, A. S. važiuodamas autobusu Nr. 29 aktyviai toliau ieškojo telefono klausdamas keleivių ir ypač kartu su juo lipusių į autobusą jaunuolių, kas pagrobė telefoną. Tai patvirtina liudytojai A. G., T. B. (taip pat jo paaiškinimus pateikęs liudytojas D. K.), V. Š. nurodę, kad A. S. pradėjo kabinėtis prie žmonių (t. 1, b. l. 13), lakstė autobuso salone (t. 1, b. l. 40, 54), reikalavo visų grąžinti jo telefoną (t. 1, b. l. 59, 64). Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme V. Š. taip pat nurodė, kad įlipęs į autobusą nuteistasis blaškėsi ir ieškojo telefono.
9. Tolesni įvykiai rodo, kad, išlipus iš autobuso, A. S. smurtavo prieš V. Š. dėl to, kad V. Š. nesutiko atiduoti A. S. telefono, nors ir byloje nėra duomenų, jog V. Š. jį turėjo. Tai matyti iš V. Š. parodymų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisiamuosiuose posėdžiuose, kurių A. S. neginčija, kad V. Š. išlipus iš autobuso A. S. jam pasakė „kaip tu galėjai, tu su jais buvai, tu paėmei kuprinę, paėmei telefoną“, o V. Š. jam atsakė, kad „nei aš tave pažįstu, nei aš tave mačiau“. Po šių žodžių sekė smūgis (t. 1, b. l. 187).
10. Sutiktina su apeliantu, kad A. S. jau nuo pat pirmojo susitikimo su policijos pareigūnais savo poelgį aiškino tuo, kad jis sužalojo nukentėjusįjį, kadangi ketino susigrąžinti telefoną (t. 1, b. l. 54). Taip pat jis šią aplinkybę nurodė ir viso ligšiolinio baudžiamojo proceso metu (t. 1, b. l. 92, 113, 185).
11. Apygardos teismas, atsižvelgdamas į tokia nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad A. S. veikė siekdamas susigrąžinti telefoną, kuris vadovaujantis A. G. parodymais, D. P. pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl vagystės (t. 2, b. l. 50–52), galėjo būti pagrobtas, tačiau tokios veikimo aplinkybės pagrįstai buvo įvertintos kaip dėl chuliganiškos paskatos.
12. Nors nuteistasis turėjo motyvą būti piktas dėl telefono vagystės, tačiau jis neturėjo jokio pagrindo telefono vagyste kaltinti V. Š.. Pažymima, kad nuteistasis ir V. Š. iki įvykio nebuvo pažįstami, iki sužalojimo padarymo jie tarpusavyje nebendravo ir nekonfliktavo, kas reiškia, kad jų nesiejo jokie asmeniniai santykiai. Pagal aukščiau išdėstytas aplinkybes matyti, kad nuteistasis, būdamas neblaivus, ieškojo savo dingusio telefono agresyviai, blaškydamasis ir dar stotelėje „Savanorių prospektas“ konfliktavęs su kitais trimis vaikinais, reikalaudamas iš jų grąžinti mobiliojo ryšio telefoną, vėliau tą patį darė ir važiuojančiame autobuse. Apygardos teismas sutinka, kad A. S. turėjo teisę ieškoti galimai pagrobto telefono, tačiau vis tik neturėjo teisės nepagrįstai telefono pagrobimu kaltinti V. Š. ir juo labiau tokio preteksto vedinas durti jam peiliu. Tokios jo elgesio priežastys negali būti vertinamos kaip asmeninės, pagrįstos ir jį paaiškinančios. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo elgesys: agresyvus ir pavojingas kibimas prie žmonių, juos nepagrįstai kaltinant telefono vagyste, o vėliau į vieną iš jų – visiškai nepažįstamą žmogų duriant peiliu, rodo tokių veiksmų akivaizdžias chuliganiškas paskatas. Pažymima, kad telefono dingimas neaiškiomis aplinkybėmis negali būti laikoma konkrečia asmenine priežastimi taip elgtis su pašaliniu asmeniu, o A. S. pasirinktas elgesio būdas, vieta, kitų žmonių buvimas šalia ir atliktų veiksmų pavojingumas rodo, kad jo veiksmus lėmė ne noras surasti neaišku kada, kur ir kaip dingusį telefoną, bet paskatos save parodyti kaip pavojingą aplinkiniams ir aplinkai, galintį bet kokiu jam priimtinu (o visuomenei itin pavojingu) būdu spręsti šią problemą.
13. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia nuteistojo elgesio paskatų analizė leidžia daryti išvadą, kad pagrindinis jo veikos aspektas buvo noras „priešpastatyti“ save aplinkiniams ir pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos. Todėl pripažinus, kad nuteistojo A. S.veiksmus lėmė chuliganiškos paskatos, sprendžiama, kad nuteistojo nusikalstami veiksmai buvo teisingai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.
14. A. S.neteisėtų veiksmų subjektyvioji pusė pasireiškė tiesiogine neapibrėžta tyčia, t. y. jis suvokė, kad suduodamas smūgius nukentėjusiajam į veido sritį elgiasi pavojingai baudžiamojo įstatymo prasme, numatė, kad sutrikdys nukentėjusiojo sveikatą, tačiau savo sąmonėje nedetalizavo galinčių kilti padarinių, ir norėjo taip veikti.
15. Ištirti objektyvūs bylos faktiniai duomenys vieni kitus papildo ir patvirtina, jog A. S.2020 m. vasario 16 d., apie 18.00 val., viešoje vietoje, visuomeninio transporto stotelėje „Statybininkų“, esančioje Vilniuje, Žemaitės g. 21, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,1 promilių girtumas), kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia ne mažiau vieną kartą dūrė peiliu nukentėjusiajam V. Š. į dešinę ranką tuo savo tyčiniais veiksmais jį sužalodamas ir padarydamas pastarajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį durtiniu-pjautiniu-kiauriniu dešinio dilbio sužalojimu su V piršto sausgyslės pažeidimu ir alkūninio nervo jutiminės šakelės pažeidimu, nes dėl tokių sužalojimų sveikata sutrikdoma ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.
16. Apeliantas A. S. argumentuoja, kad jis nesunkiai sužalojo V. Š., kadangi V. Š. bandė ištrūkdamas išvengti sulaikymo pagrobus telefoną, todėl A. S. neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą (BK 29 straipsnis). Su tokiais apeliacinio skundo argumentais apygardos teismas nesutinka.
Žemesnės instancijos teismas
17. BK 29 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, o sulaikydamas nusikaltimo vietoje asmenį, tyčia nužudžiusį ar pasikėsinusį nužudyti, – sunkų sveikatos sutrikdymą, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti.
18. Taigi pagal BK 29 straipsnį atsakomybę už atitinkamus BK numatytus padarinius šalinanti aplinkybė yra tada, kai nustatoma, kad 1) sulaikančiojo pagrįstu įsitikinimu, yra sulaikomas asmuo padaręs nusikalstamą veiką, 2) toks asmuo aktyviai bando išvengti sulaikymo. Kad būtų galima taikyti BK 29 straipsnį, turi būti abi šios sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. gruodžio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-546-511/2015). Apie tai, jog asmuo padarė nusikalstamą veiką, gali liudyti, pavyzdžiui, tokios aplinkybės: asmuo užklumpamas bedarantis nusikalstamą veiką arba tuoj po jos padarymo, mačiusieji tiesiogiai nurodo asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, ant asmens ar jo drabužių randami aiškūs tokios veikos pėdsakai, teisėsaugos institucijos paskelbia įtariamojo paiešką ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. liepos 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-380-942/2015. Teismų praktika. 2015, 43, p. 271-293).
19. Byloje nėra ginčo dėl to, kad buvo tik vienas A. S. smūgis V. Š. laikotarpiu nuo V. Š. išlipimo iš autobuso iki V. Š. bėgimo į kitą kelio pusę nuo A. S. pradžios, daugiau jokių smūgių nebuvo. Šiuo atveju nebuvo BK 29 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos, kad V. Š. aktyviai bandė išvengti sulaikymo (ištrūkti). Pagal V. Š. parodymus, išlipęs iš autobuso, jis pasisuko eiti link pėsčiųjų perėjos, tada jį užkalbino A. S. ir po to sekė A. S. smūgis (t. 1, b. l. 187). Tik po to V. Š. pradėjo bėgti, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ne dėl to, kad neva buvo pagrobęs telefoną, o siekdamas apsaugoti savo gyvybę ir (ar) sveikatą, kadangi A. S. jį vijosi rankoje laikydamas peilį. Dėl šios priežasties atmetamas kaip nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas dėl BK 29 straipsnio taikymo ir baudžiamosios bylos nutraukimo šiuo pagrindu (BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
20. Išdėstytos aplinkybės taip pat rodo, kad, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė A. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). A. S. dėl savo neblaivumo nesugebėjo atskirti, kas, kur ir kada galėjo pavogti telefoną, kabinėjosi prie daugelio žmonių, konfliktui spręsti naudojo neadekvačias priemones – stotelėje „Savanorių prospektas“, autobuse Nr. 29 ir išlipęs iš jo išsitraukė peilį, kuriuo grasino aplinkiniams, jį panaudojo tiek prieš V. Š. (nors A. S. tai neigė, šią aplinkybę patvirtino visi apklausti liudytojai), tiek susižalodamas save, taip pat priešinosi būdamas sulaikytas (t. 1, b. l. 76). Taigi nėra pagrindo šią jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę pašalinti iš skundžiamo nuosprendžio.
Dėl bausmės
21. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę. Todėl teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones.
22. A. S. veikdamas tiesiogine tyčia padarė vieną apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalyje, ir vieną baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 258 straipsnio 2 dalyje. Už pastarąją veiką A. S. skundžiamu nuosprendžiu paskirta 30 parų arešto bausmė, nei veika, nei bausmė neginčijama, todėl apygardos teismas neperžiūri šios bausmės, o sprendžia tik dėl bausmės skyrimo už BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą nusikaltimą ir dėl bausmių bendrinimo. BK 138 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas įvykdytas viešoje vietoje – viešojo transporto stotelėje, išlipus iš autobuso, šventinės dienos vakaro metu, t. y. A. S. žinodamas, kad šalia yra pašalinių asmenų (autobuso keleivių), naudodamas peilį elgėsi itin pavojingai, tokiais savo veiksmais kėlė grėsmę aplinkiniams.
23. A. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai buvo pripažinta tai, kad nusikalstamą veiką A. S. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. A. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. A. S. dirba (vykdo individualią veiklą (t. 1, b. l. 149), vedęs (t. 1, b. l. 120), turi gyvenamąją vietą. A. S. Lietuvos Respublikoje teistas aštuonis kartus, tarp jų ir už BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką (t. 1, b. l. 128–137). Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis jam buvo skirtos įvairių rūšių bausmės, pavyzdžiui, Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. teismo baudžiamuoju įsakymu buvo paskirta 10 MGL dydžio baudos bausmė, Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. teismo baudžiamuoju įsakymu buvo paskirta 36 parų arešto bausmė, Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. nuosprendžiu buvo paskirta laisvės atėmimo 3 metams bausmė. Vis dėlto nei laisvės atėmimo bausmės rūšis, nei švelnesnės bausmės rūšys poveikio A. S. elgesiui nepadarė, nes jis ir toliau daro naujas nusikalstamas veikas.
24. Pažymima ir tai, kad administracinių nusižengimų registro 2020 m. balandžio 21 d. duomenimis per paskutinius penkerius metus administracine tvarka jis baustas 9 kartus, informacijos apie baudų sumokėjimą nėra (t. 1, b. l. 142–146), kas rodo, kad apeliantas linkęs nesilaikyti teisės aktų nustatytos tvarkos ir visuomenės gyvenimo taisyklių. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis gali būti pasiekta už nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymą A. S. paskyrus tik griežčiausios rūšies bausmę – laisvės atėmimą. Pažymima, kad skirti ne laisvės atėmimo bausmę šiuo atveju nėra pagrindo ir dėl to, jog nesusijusios su laisvės atėmimu bausmės paprastai skiriamos tik asmeniui, kuris teisiamas pirmą kartą už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą (BK 55 straipsnis), o šiuo atveju A. S. teisiamas jau devintą kartą.
25. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pagal šio straipsnio 3 dalį nustatant įstatyme numatytos bausmės vidurkį, sudedamas minimalus ir maksimalus straipsnio sankcijoje numatytas bausmės dydis ir gautas rezultatas padalijamas pusiau. Jeigu straipsnio sankcijoje minimalus bausmės dydis už padarytą nusikalstamą veiką nenurodytas, nustatant bausmės vidurkį, vadovaujamasi tos rūšies bausmės minimaliu dydžiu. Pagal BK 50 straipsnio 2 dalį terminuoto laisvės atėmimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvidešimties metų. Jeigu skiriama bausmė pagal šio kodekso 64 straipsnį, kai neatlikus bausmės padaromas naujas nusikaltimas, gali būti paskirta iki dvidešimt penkerių metų laisvės atėmimo bausmė.
26. Už BK 138 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę iki penkerių metų, šiuo atveju bausmės vidurkis yra 2 metai 7 mėnesiai 15 dienų. A. S. buvo paskirta 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, t. y. kiek mažesnė nei vidurkis. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į visas nurodytas, aukščiau išdėstytas, aplinkybes, charakterizuojančias tiek nuteistąjį, tiek jo padarytą veiką, sprendžiama, kad neigiamai A. S. ir jo padarytą veiką charakterizuojančių aplinkybių yra gerokai daugiau, todėl pirmosios instancijos teismas, paskirdamas mažesnę nei vidurkis bausmę, tinkamai individualizavo bausmę, netgi nustatė pakankamai švelnų bausmės dydį, kurį dar labiau mažinti nėra jokio pagrindo.
27. Paskirtos bausmės už nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 258 straipsnio 2 dalyje, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu tarpusavyje buvo teisingai subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę (30 parų arešto bausmę).
Dėl turtinės žalos atlyginimo
28. A. S. apeliaciniame skunde argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, ar iki sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam iš tiesų buvo mokamas 650 Eur mėnesinis atlyginimas. Be to, nepatikrinta, ar V. Š. darbdavys neišmokėjo darbo užmokesčio dalies, ar Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos neišmokėjo kitų, ne darbo, o ligos išmokų.
29. Teismas pažymi, kad žala – tai asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. CK 6.249 straipsnyje apibrėžta turtinės žalos sąvoka bendrąja prasme, tačiau, atsižvelgiant į tai, kokiam objektui yra padaroma žala, skiriama žala turtui (asmens turto netekimas, sužalojimas, su tuo susijusios išlaidos) ir žala asmeniui (negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų), kitaip tariant, turtinė žala asmeniui. Nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją. CK 6.283 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Nuostolius šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (CK 6.283 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281/2012).
30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. vasario 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012 atkreiptas dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 31 punktą sumos turtinei žalai dėl negautų pajamų atlyginti nėra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms, taigi nuo jų gyventojas turi sumokėti biudžetui 15 procentų pajamų mokestį (Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 3 straipsnis, 6 straipsnio 1 dalis). Nurodytos bylos kontekste buvo sprendžiama, kad tokių pajamų gavimo momentu laikomas momentas, kai išmoka išmokama, o konkretų pajamų mokestį pagal įstatymą apskaičiuoja, išskaičiuoja ir sumoka į biudžetą išmoką išmokantis Lietuvos vienetas (Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 22 straipsnis, 23 straipsnio 1 dalis). Be to, sprendė, kad fizinio asmens sveikatos sužalojimo atveju, jo darbo užmokesčio forma realiai negautos pajamos apskaičiuojamos atsižvelgiant į jo darbo užmokestį (vidutinį darbo užmokestį), iš kurio nėra išskaičiuotas privalomas į biudžetą sumokėti pajamų mokestis. Darė išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas ieškovei priteisdamas turtinei žalai dėl negautų darbo užmokesčio forma pajamų atlyginti sumą, iš kurios neišskaičiavo gyventojų pajamų mokesčio, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Pažymėjo, kad šioje byloje ieškovės darbo užmokesčio forma realiai negautos pajamos turi būti apskaičiuojamos pagal jos darbo užmokestį, iš kurio išskaičiuotos privalomosios apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu įmokos. Apygardos teismo teisėjų kolegija vadovaujasi šiais kasacinio teismo išaiškinimais, kadangi jie aktualūs ir šioje byloje sprendžiant dėl civilinio ieškinio.
31. Bylos duomenimis nustatyta, kad dėl neteisėtų A. S. veiksmų nukentėjusiajam buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata ir dėl šių priežasčių pastarasis negalėjo vykdyti savo ankstesnės veiklos, iš kurios iki sveikatos sužalojimo gaudavo pajamas (dirbti UAB „S.“). Šias aplinkybes patvirtina specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 46), Viešosios įstaigos Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė pažyma (t. 1, b. l. 38), medicinos dokumentų išrašas / siuntimas (t. 1, b. l. 79) ir kiti byloje esantys įrodymai. Paminėti duomenys patvirtina, kad nukentėjusiojo darbas buvo tęstinio pobūdžio, jo darbo užmokestis buvo stabilus ir šių pajamų gavimas nutrūko būtent dėl nukentėjusiojo patirtų sužalojimų. Esant tokioms aplinkybėms, teismo vertinimu, nukentėjusiojo negautos pajamos buvo realios, jis laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 17 d. iki 2020 m. balandžio 30 d. turėjo realias galimybes tokias pajamas gauti užsiimdamas iki sužalojimo vykdyta veikla.
32. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso įgyvendinimo” Nr. 496 patvirtintas Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 5.1 papunktį, be kita ko, skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš skaičiuojamojo laikotarpio užmokesčio, apskaičiuoto už atliktą darbą ar dirbtą laiką (jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip), įskaitant visas darbo apmokėjimo rūšis, nurodytas Aprašo 3.1–3.4 papunkčiuose, ir mėnesines premijas, mokamas už mėnesio darbo rezultatus. Pagal Aprašo 5.4 papunktį vidutinis dieninis darbo užmokestis apskaičiuojamas taip: skaičiuojamojo laikotarpio darbo užmokestis dalijamas iš faktiškai dirbtų per tą laikotarpį dienų skaičiaus (įskaitant dirbtas poilsio ir švenčių dienas). Aprašo 5.6 papunktis numato, kad vidutinis valandinis darbo užmokestis turi būti skaičiuojamas ir tuo atveju, kai darbuotojo faktiškai dirbama darbo diena (pamaina) yra skirtingos trukmės.
33. Iš apylinkės teismo gauto ir vertinto (t. 2, b. l. 32) Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO išrašo apie asmens darbovietę ir mokamas išmokas nuo 2020 m. sausio 1 d., gauto iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, matyti, kad V. Š. dirbo UAB „S.“, be kitų laikotarpių, taip pat ir tris mėnesius iki nagrinėjamo įvykio 2020 m. vasario 16 d., tai yra nuo 2019 m. lapkričio 12 d. iki 2020 m. sausio 31 d. (t. 1, b. l. 176–180). Apygardos teismas atkreipia dėmesį į Valstybinio socialinio draudimo fondo Vilniaus skyriaus apygardos teismui pateiktus duomenis, kad V. Š. nuo 2019 m. rugpjūčio 8 d. (taigi ir nuo 2019 m. lapkričio 1 d.) iki 2019 m. lapkričio 8 d. vykdė individualią veiklą, tačiau byloje nėra duomenų apie šiuo laikotarpiu gautas jo pajamas.
34. Iš UAB „S.“ pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas matyti, jog V. Š. darbo užmokestis UAB „S.“ neatskaičius mokesčių 2019 m. lapkričio mėn. sudarė 420 Eur, 2019 m. gruodžio mėn. sudarė 530,53 Eur, 2020 m. sausio mėn. sudarė 650 Eur. Pagal UAB „S.“ pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas išskaičius socialinio draudimo įmokas ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas sudaro atitinkamai 330,54 Eur (420 Eur – 89,46 Eur), 417,53 Eur (530,53 Eur – 113,00 Eur), 509,60 Eur (650 Eur – 140,40 Eur).
35. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo Vilniaus skyriaus 2020 m. gruodžio 3 d. pažymos apie asmeniui išduotus elektroninius nedarbingumo pažymėjimus matyti, kad po 2020 m. vasario 16 d. įvykio V. Š. nuo 2020 m. vasario 20 d. iki 2020 m. balandžio 30 d. nepertraukiamai buvo išduoti elektroniniai nedarbingumo pažymėjimai. Taip pat iš šios institucijos pateiktų duomenų matyti, kad nuo 2020 m. vasario 17 d. iki 2020 m. vasario 19 d. V. Š. buvo nedraudiminis laikotarpis, kai jis UAB „S.“ administracijos leidimu neatvyko į darbą. Iš UAB „S.“ pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas matyti, jog 2020 m. vasario mėn. priskaičiuota 58,20 Eur ligos pašalpa. Tai reiškia, kad nedarbo laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 17 d. iki 2020 m. vasario 19 d. V. Š. gavo pajamas ir dėl to už šį laikotarpį neskaičiuojamos V. Š. negautos pajamos.
36. Taigi apskaičiuojant vidutinį V. Š. darbo užmokestį UAB „S.“ pirmiausia apskaičiuojama, kiek darbo dienų dirbo V. Š. 2019 m. lapkričio mėn. – 2020 m. sausio mėn. Kadangi jis 2019 m. lapkričio mėn. (nuo 12 d.) dirbo 14 darbo dienų, taip pat 2019 m. gruodžio mėn. (išskyrus 2019 m. gruodžio 19 d.) ir 2020 m. sausio mėn., o 2019 m. gruodžio mėn. sudarė 19 darbo dienų, 2020 m. sausio mėn. sudarė 22 darbo dienos, tai iš viso per šiuos 3 mėnesius jis dirbo 54 darbo dienas (atėmus vieną darbo dieną 2019 m. gruodžio 19 d.). V. Š. gautos darbo užmokesčio sumos nuo 2019 m. lapkričio 12 d. iki 2020 m. sausio 31 d. buvo: 330,54 Eur (2019 m. lapkričio mėn.), 417,53 Eur (2019 m. gruodžio mėn.), 509,60 Eur (2020 m. sausio mėn.), jas sudėjus, gaunama 1 257,67 Eur suma. Ši suma padalijama iš 54 darbo dienų ir gaunama vienos darbo dienos 23,29 Eur dydžio vidutinio darbo užmokesčio suma.
37. Toliau apskaičiuojama darbo užmokesčio suma, kurią V. Š. būtų gavęs jo nedarbingumo dėl nelaimingo atsitikimo laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 20 d. iki 2020 m. balandžio 30 d. Byloje nėra duomenų, kad V. Š. dirbo poilsio ar švenčių dienomis.
39.1. V. Š. negautas darbo užmokestis nuo 2020 m. vasario 20 d. iki 2020 m. vasario 29 d. sudaro 163,03 Eur (23,29 Eur x 7 darbo dienos nuo 2020 m. vasario 20 d. iki 2020 m. vasario 28 d.).
39.2. V. Š. negautas darbo užmokestis nuo 2020 m. kovo 1 d. iki 2020 m. kovo 31 d. sudaro 489,09 Eur (23,29 Eur x 21 darbo diena).
39.3. V. Š. negautas darbo užmokestis nuo 2020 m. balandžio 1 d. iki 2020 m. balandžio 30 d. sudaro 489,09 Eur (23,29 Eur x 21 darbo diena).
39.4. Daroma išvada, kad nuo 2020 m. vasario 20 d. iki 2020 m. balandžio 30 d. V. Š. negavo 1141,21 Eur (163,03 Eur + 489,09 Eur + 489,09 Eur) darbo užmokesčio.
38. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad per savo nedarbingumo laikotarpį V. Š. gavo pajamų. Iš išrašo apie asmens darbovietę ir mokamas išmokas, gauto iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, matyti, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius skyrė V. Š. išmokas jo nedarbingumo laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 22 d. iki 2020 m. balandžio 30 d. Pažymima, kad šios pajamos apmokestinamos 15 proc. gyventojų pajamų mokesčiais (Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio 6 straipsnio 1 dalis, 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir 6 proc. privalomojo sveikatos draudimo įmokomis (Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 9 dalis), viso 21 proc. Tai nurodoma ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimuose skirti ligos išmoką. Taigi pagal minėtą išrašą ir šiuos sprendimus, nuo 2020 m. vasario 22 d. iki 2020 m. vasario 29 d., atskaičius 21 proc. mokesčių, V. Š. skirta 37,58 Eur; nuo 2020 m. kovo 1 d. iki 2020 m. kovo 4 d. – 22,55 Eur; nuo 2020 m. kovo 5 d. iki 2020 m. kovo 18 d. – 67,64 Eur; nuo 2020 m. kovo 19 d. iki 2020 m. kovo 31 d. – 67,64 Eur; 2020 m. balandžio 1 d. – 7,51 Eur; nuo 2020 m. balandžio 2 d. iki 2020 m. balandžio 17 d. – 82,67 Eur; nuo 2020 m. balandžio 18 d. iki 2020 m. balandžio 30 d. – 67,64 Eur; sudėjus šias sumas, gaunama iš viso 353,23 Eur gautų pajamų suma. Atsižvelgiant į tai, šios V. Š. gautos sumos minusuojamos iš jo negautų 1 141,21 Eur dydžio pajamų, tai yra 1 141,21 Eur – 353,23 = 787,98 Eur.
39. Pažymima, kad nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. Š. nurodytas jo negautų pajamų apskaičiavimas nėra pagrįstas byloje esančiais objektyviais duomenimis. Apygardos teismo vertinimu, būtent 787,98 Eur dydžio suma laikoma V. Š. negautomis pajamomis, t. y. turtine žala dėl nagrinėjamo 2020 m. vasario 16 d. įvykio. Dėl šios priežasties skundžiamu nuosprendžiu V. Š. priteista turtinės žalos atlyginimo suma sumažinama nuo 1 271,33 Eur iki 787,98 Eur.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
40. A. S. apeliaciniame skunde argumentuoja, kad apylinkės teismas nepagrįstai priteisė V. Š. visą jo prašomą neturtinės žalos dydį – 1 000 Eur, neįvertinęs vieno iš neturtinės žalos kriterijų – A. S. prastos finansinės padėties (yra bedarbis, kitose bylose yra priteisti dideli ieškiniai).
41. Vertindamas priteistos neturtinės žalos dydį iš A. S. aukštesnysis teismas atsižvelgia į tai, kad nagrinėjamoje byloje smurtiniais nusikalstamais veiksmais – vienu smūgiu peiliu buvo padarytas nesunkus nukentėjusiojo rankos sužalojimas. Dėl patirtų sužalojimų nukentėjusysis neabejotinai jautė stiprų fizinį skausmą ir dėl šių sužalojimų, kaip nurodė nukentėjusysis V. Š., jis iki šiol jaučia pasekmes (dirba santechniku, tačiau atsitinka, kad negali atlenkti pirštų ta pačia ranka, turi slėpti rankos randus). Byloje pateikti dokumentai patvirtina, jog V. Š. buvo gydomas nuo 2020 m. vasario 17 d. iki balandžio 25 d., daugiau nei 2 mėnesius jis buvo nedarbingas. Tad teismas neabejoja, jog V. Š. patyrė tiek didelį fizinį skausmą, tiek didelius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, rankos sužalojimo pasekmes jaučia iki šiol, kas remiantis CK 6.250 straipsniu pripažintina asmens patirta neturtine žala. Kita vertus, teismas pastebi, jog byloje nėra tokių duomenų, jog dėl šio sužalojimo V. Š. būtų nustatytas neįgalumas ar tam tikros procentinės dalies netektas darbingumas, tad daryti kategoriškos išvados, jog ir ateityje V. Š. nuolat jaus fizinį skausmą ir nepatogumus negalima. Pažymima, jog situacijai pablogėjus nukentėjusiajam neužkertamas kelias reikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka dėl pasikeitusių aplinkybių ir reikalauti žalos atlyginimo. Taigi teismas įvertindamas bylos aplinkybes, atsižvelgdamas į V. Š. sukeltus dvasinius išgyvenimus, patirtą fizinį skausmą ir sužalojimus bei liekamuosius reiškinius, į A. S. turtinę padėtį (vykdo individualią veiklą (t. 1, b. l. 149), tačiau dar nėra deklaravęs pajamų (t. 1, b. l. 186), jauno amžiaus), daro išvadą, kad nurodyta 1 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti nėra per didelė. Tokią išvadą teismas daro ne tik įvertindamas bylos aplinkybes, tačiau ir remdamasis formuojama teismų praktika panašaus pobūdžio bylose. Teismų praktikoje atlyginant neturtinę žalą dėl nesunkaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo priteisiamos sumos nuo 289,62 Eur iki 2 606,58 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-15/2013, Nr. 2K-300/2014, Nr. 2K-68/2014, Nr. 2K-258-699/2015, Nr. 2K-36-895/2017). Įvertindamas byloje nustatytas aplinkybes bei siekdamas nukentėjusiojo V. Š. ir A. S. interesų pusiausvyros, atsižvelgdamas į tai, kad V. Š. gydymas truko neilgą laiką, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo mažinti skundžiamu nuosprendžiu priteistą neturtinės žalos dydį.
42. Apibendrindama visa tai, kas minėta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžio dalis dėl priteisto turtinės žalos atlyginimo dydžio yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl sprendimas keičiamas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo A. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendį pakeisti.
Sumažinti iš nuteistojo A. S. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui V. Š. priteistą turtinę žalą nuo 1 271,33 Eur iki 787,98 Eur.
Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.