Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-240-190/2013

Teisėjas Linas Zinkevičius Teisminio proceso Nr. 1-88-1-00484-2009-5

2013 m. lapkričio 12 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. J., M. A., UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgalioto asmens ir gynėjo bei civilinio atsakovo „Lietuvos draudimas“ vyresniosios teisininkės apeliacinius skundus dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. J. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 276 straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

J. J. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 202 straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

J. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 277 straipsnio 1 dalyje ir jam skirta 40 MGL (5200 Lt) bauda.

J. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 139 straipsnio 2 dalyje ir jam skirtas areštas 20 parų.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. - bausmės subendrintos sudedant ir J. J. skirta galutinė subendrinta bausmė areštas 20 parų ir 40 MGL (5200 Lt) bauda.

M. A. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 276 straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

M. A. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 202 straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

M. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 277 straipsnio 1 dalyje ir jam skirta 30 MGL (3900 Lt) bauda.

M. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 139 straipsnio 2 dalyje ir jam skirtas areštas 20 parų.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. - bausmės subendrintos sudedant ir M. A. skirta galutinė subendrinta bausmė areštas 20 parų ir 30 MGL (3900 Lt) bauda.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 277 straipsnio 1 dalyje ir jai skirta 100 MGL (13000 Lt) bauda.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 202 straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 276 straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Priteista Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos iš AB „Lietuvos draudimas“ 64733,73 Lt žalos atlyginimo.

Priteista Valstybinio socialinio draudimo fondo Kėdainių skyriui iš AB „Lietuvos draudimas“ 1417,97 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Priteista Valstybinio socialinio draudimo fondo Ukmergės skyriui iš AB „Lietuvos draudimas“ 21684,41 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Priteista Valstybinio socialinio draudimo fondo Jonavos skyriui iš AB „Lietuvos draudimas“ 1145,94 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Priteista Valstybinio socialinio draudimo fondo Vilniaus skyriui iš AB „Lietuvos draudimas“ 2208,30 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Priteista Valstybinio socialinio draudimo fondo Kauno skyriui iš AB „Lietuvos draudimas“ 556,18 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Priteista A. J. iš AB „Lietuvos draudimas“ 340 Lt turtinės ir 1500 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

R. J. ir D. P. civiliniai ieškiniai atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. J. nuteistas už tai, kad pažeidė kovos su užkrečiamomis ligomis taisykles ir dėl to išplito susirgimas, o būtent:

J. J., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi ir pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2000-07-13 Nr.VIII-1835, 2008-11-11 redakcija Nr.X-1805) 37 straipsnio 10 dalį, UAB „(duomenys neskelbtini)“ įstatus (1997-04-08 perregistruotus Širvintų rajono savivaldybėje) bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareiginius nuostatus (patvirtintus UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus 2007-10-30 įsakymu Nr.DS-10) būdamas atsakingas už tinkamą bendrovės komercinės ūkinės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, nesilaikydamas teisės aktų nustatytos tvarkos ir pažeisdamas:

- Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo (1996-09-25 Nr. I-1553, 2007 05 24 įstatymo Nr. X-1149 redakcija) 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kuriame numatyta, kad juridiniai ir fiziniai asmenys privalo pagal savo kompetenciją vykdyti užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemones);

- Lietuvos Respublikos Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius 2005 m. gruodžio 30 d įsakymo Nr. B1-738 “Dėl gyvūninio maisto tvarkymo subjektų veterinarinio patvirtinimo ir registravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 18 punktą (Subjektas, norėdamas gauti veterinarinį patvirtinimą, turi atitikti reglamentą (EB) Nr. 852/2004 ir reglamentą (EB) Nr. 853/2004 bei pateikti atitinkamos apskrities ar miesto VMVT: 18.1. subjekto vadovo (jo įgalioto asmens) pasirašytą laisvos formos prašymą suteikti veterinarinį patvirtinimą atitinkamai veiklai; 18.2. techninį projektą su technologiniais sprendimais, gamybinio proceso aprašymą, nurodant projektinį pajėgumą, skerdyklose – numatomą paskersti gyvūnų skaičių per laiko vienetą (valandą), personalo skaičių, pamainų skaičių), 22 punktą (Subjektas, norėdamas būti įregistruotas, turi atitikti teisės aktuose nustatytus gyvūninio maisto saugos ir kokybės reikalavimus ir pateikti atitinkamai apskrities, miesto ar rajono VMVT laisvos formos prašymą dėl registravimo),

- Lietuvos Respublikos 2000 m. balandžio 4 d. Maisto įstatymo Nr. VIII-1608 4 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta, jog į rinką turi būti teikiamas šiame įstatyme bei kituose teisės aktuose nustatytus saugos, kokybės ir tvarkymo reikalavimus atitinkantis maistas bei 4 straispnio 2 dalies 1 punktą, kuriame numatyta, jog teikiamas maistas turi būti tokios sudėties ir kokybės, kad būtų tinkamas žmonėms vartoti, neužterštas cheminiais, fiziniais, mikrobiniais ir kitokiais teršalais daugiau, negu leidžia teisės aktai, turi atitikti privalomuosius saugos ir kokybės reikalavimus;

- Europos Parlamento ir Tarybos 2002 m. sausio 28 d. reglamento (EB) Nr.178/2002, nustatančio maisto įstatymo bendruosius principus ir reikalavimus, įkuriančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras, 14 straipsnio 1 dalė, kurioje numatyta, jog nesaugus maistas į rinką nepateikiamas, 14 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta, kad maistas laikomas nesaugus, jei manoma, kad jis: a) kenkia sveikatai; b) netinka žmonėms vartoti bei 17 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, jog maisto ir pašarų verslo operatoriai visuose su jų kontroliuojamu verslu susijusiuose gamybos, perdirbimo ir paskirstymo etapuose užtikrina, kad maistas arba pašarai atitiktų su jų veikla susijusius maisto produktus reglamentuojančių įstatymų reikalavimus ir tikrina, kad šių reikalavimų būtų laikomasi;

- Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamento (EB) Nr. 852/2004 dėl maisto produktų higienos II priedo IX skyriaus 1 punktą, kuriame numatyta, jog maisto tvarkymo subjektas negali priimti jokių žaliavų ar ingredientų, tiktai gyvus gyvulius, taip pat negali priimti kitų produktų perdirbimui naudojamų medžiagų, jeigu žinoma, kad tos medžiagos yra ar pagrįstai tikėtina, jog gali būti užkrėstos parazitais, patogeniniais mikroorganizmais ar toksinėmis, pūvančiomis ar kitos kilmės medžiagomis tokiu mastu, kad netgi maisto tvarkymo subjektui atlikus higieniško rūšiavimo ir (ar) paruošimo ar perdirbimo procedūras, galutinis produktams netiks vartoti žmonėms;

- Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamento (EB) Nr. 853/2004, nustatančio konkrečius gyvūninės kilmės maisto produktų higienos reikalavimus, III priedo, IV skirsnio, II skyriaus, 7 punktą, kuriame teigiama, jog į laukinių medžiojamųjų gyvūnų tvarkymo įmonę pristatomi stambieji laukiniai medžiojamieji gyvūnai turi būti pateikiami kompetentingai institucijai, kad ji tuos gyvūnus patikrintų;

- 2005 m. gruodžio 5 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2075/2005, nustatančio specialiąsias oficialios Trichinella kontrolės mėsoje taisykles, 2 straipsnio 3 dalį, kurioje teigiama, jog Trichinella neatsparių arklių, šernų ir kitų ūkiuose auginamų ir laukinių gyvūnų rūšių skerdenų mėginiai sistemingai imami skerdyklose arba medžiojamųjų gyvūnų perdirbimo įmonėse ir yra poskerdiminio tyrimo dalis....Mėginys imamas iš kiekvienos skerdienos ir pagal I ir III priedų reikalavimus tiriamas kompetentingos institucijos paskirtoje laboratorijoje;

- Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 854/2004, nustatančio specialiąsias gyvūninės kilmės produktų, skirtų vartoti žmonėms, oficialios kontrolės taisykles, I priedo VIII skyriaus A poskyrio 1 punktą, pagal kurį laukiniai gyvūnai turi būti patikrinti kiek įmanoma greičiau po jų priėmimo laukinių gyvūnų mėsos tvarkymo įmonėje, IX skyriaus C poskyrio 1 punktą, pagal kurį kiaulių (naminių kiaulių, ūkiuose auginamų laukinių kiaulių ir laukinių kiaulių), neskeltanagių ir kitų rūšių gyvūnų, imlių trichineliozei, skerdenos dėl trichineliozės turi būti ištirtos vadovaujantis galiojančiais Bendrijos teisės aktais, išskyrus atvejus, kai šiuose teisės aktuose pateiktos kitokios nuostatos ir 2 punktą, kuriame numatyta, jog trichinelėmis apkrėsta mėsa turi būti paskelbta netinkama vartoti žmonėms,

veikdamas nusikalstamai nerūpestingai, nesiėmė užkrečiamų ligų profilaktikos - organizacinių, teisinių, technologinių, taip pat kitų veiksmų ir metodų, kurie leidžia išvengti apsikrėtimo ir susirgimo užkrečiamomis ligomis, t.y. J. J. nesiėmė priemonių, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų kompetentingos institucijos patikrinta dėl tinkamumo saugiai vykdyti laukinių gyvūnų mėsos perdirbimą ir gautų leidimą šiai veiklai, jis neužtikrino, kad į UAB „(duomenys neskelbtini)“ mėsos perdirbimo cechą nebūtų priimta veterinarijos gydytojo nepatikrinta šerniena, nors pagrįstai galima buvo tikėtis, kad skerdena gali būti užkrėsta trichinų lervomis, neužtikrino, kad šerno skerdena iš medžiotojo V. S. būtų priimta pagal nustatytos tvarkos reikalavimus (Lietuvos Respublikos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 485/550 patvirtintų „Veterinarinės priežiūros medžioklėje reikalavimų“ 12 p., 12.1 p., (šiose normose numatyta, jog po sumedžiojimo medžiojamuosius gyvūnus būtina apdoroti, laikantis tokios tvarkos: 12.1. kai medžiojamieji gyvūnai pristatomi į perdirbimo įmonę – krūtinės ląstos vidaus organai, nežiūrint, ar jie atskirti nuo skerdenos, kepenys ir blužnis turi būti palikti šalia gyvūno ir pažymėti taip, kad veterinarijos gydytojas galėtų atlikti vidaus organų veterinarinį patikrinimą kartu su skerdenomis; galva gali būti atskirta ir panaudota trofėjų paruošimui), t.y. su krūtinės ląstos vidaus organais, kepenimis ir blužnimi), nesiėmė priemonių, kad šerniena kiek įmanoma greičiau būtų nustatyta tvarka patikrinta ir ištirta kompetentingos institucijos paskirtoje laboratorijoje; neužtikrino, kad visuose gamybos, perdirbimo ir paskirstymo etapuose maisto produktas atitiktų maisto produktus reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, todėl nepasinaudojo galimybe išvengti žmonių apkrėtimo ir susargdinimo pavojinga užkrečiama liga, prarado galimybę nustatyti, kad perdirbimui pateikta šerniena apkrėsta trichinelėmis ir netinkama vartoti žmonėms ir todėl iš šios trichinelų lervomis užkrėstos netinkamos, kenksmingos žmogaus sveikatai ir gyvybei mėsos UAB „(duomenys neskelbtini)“ mėsos perdirbimo ceche pagaminus apie 40 kg rūkytų dešrų ir jas realizavus kaip maisto produktą, išplito susirgimas - 84 žmonės susirgo pavojinga užkrečiama liga – trichinelioze.

Šiais veiksmais J. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 277 straipsnio 1 dalyje.

Be to, J. J. nuteistas už tai, kad dėl neatsargumo nesunkiai susargdino daug žmonių, o būtent:

J. J. dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi ir pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2000-07-13 Nr.VIII-1835, 2008-11-11 redakcija Nr.X-1805) 37 straipsnio 10 dalį, UAB „(duomenys neskelbtini)“ įstatus (1997-04-08 perregistruotus Širvintų rajono savivaldybėje) bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareiginius nuostatus (patvirtintus UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus 2007-10-30 įsakymu Nr.DS-10) būdamas atsakingas už tinkamą bendrovės komercinės ūkinės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, nesilaikė teisės aktų nustatytos tvarkos ir pažeidė:

- Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamento (EB) Nr. 852/2004 dėl maisto produktų higienos 6 straipsnio 3 dalį, kurioje nunmatyta, jog maisto tvarkymo subjektai užtikrina, kad įmonės yra patvirtintos kompetentingos institucijos, atliekant mažiausiai vieną apsilankymą vietoje, jeigu patvirtinimo reikalaujama: a) pagal valstybės narės, kurioje įmonė įsteigta, nacionalinius įstatymus; b) pagal Reglamentą (EB) Nr. 853/2004;

- Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamento (EB) Nr. 853/2004, nustatančio konkrečius gyvūninės kilmės maisto produktų higienos reikalavimus, 4 straipsnio 1dalį, kurioje įtvirtinta, jog maisto tvarkymo subjektai Bendrijoje pagamintus gyvūninės kilmės produktus pateikia į rinką tik tada, jeigu tie produktai buvo paruošti ir sutvarkyti tik įmonėse: a) atitinkančiose reikalavimus, nustatytus Reglamento (EB) Nr. 852/2004, šio reglamento II ir III priedų, ir kitus atitinkamus maisto įstatymo reikalavimus; ir b) kompetentingos institucijos užregistruotose arba, jeigu numatyta 2 dalyje, patvirtintose, 4 straipsnio 2 dalį, kurio numatyta, jog mepažeidžiant Reglamento (EB) Nr. 852/2004 6 straipsnio 3 dalies, įmonės, tvarkančios tuos gyvūninės kilmės produktus, kuriems šio reglamento III priede yra nustatyti reikalavimai, negali vykdyti veiklos, jeigu kompetentinga institucija jų nėra patvirtinusi pagal 3 dalį, 4 straipsnio 3 dalį, pagal kurią įmonė, patvirtintina pagal 2 dalį, negali vykdyti veiklos, jeigu pagal 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 854/2004, nustatantį specialiąsias gyvūninės kilmės produktų, skirtų vartoti žmonėms, oficialios kontrolės taisykles, kompetentinga institucija: a) apsilankiusi vietoje, nėra suteikusi įmonei patvirtinimo vykdyti veiklą; arba b) nėra suteikusi įmonei sąlyginio patvirtinimo;

- Lietuvos Respublikos Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius 2005 m. gruodžio 30 d įsakymo Nr. B1-738 “Dėl gyvūninio maisto tvarkymo subjektų veterinarinio patvirtinimo ir registravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 6 punktą, kuriame teigiama, jog subjekto veterinarinis patvirtinimas, laikinasis veterinarinis patvirtinimas yra suteikiamas ir panaikinamas VMVT direktoriaus įsakymu pagal Tvarkos aprašo II, IV skyrių reikalavimus), 7 p. ( Subjektas registruojamas, registravimas panaikinamas atitinkamos apskrities, miesto ar rajono VMVT viršininko įsakymu pagal Tvarko aprašo III ir IV skyrių reikalavimus, 18 punktą, pagal kurį subjektas, norėdamas gauti veterinarinį patvirtinimą, turi atitikti reglamentą (EB) Nr. 852/2004 ir reglamentą (EB) Nr. 853/2004 bei pateikti atitinkamos apskrities ar miesto VMVT: 18.1. subjekto vadovo (jo įgalioto asmens) pasirašytą laisvos formos prašymą suteikti veterinarinį patvirtinimą atitinkamai veiklai; 18.2. techninį projektą su technologiniais sprendimais, gamybinio proceso aprašymą, nurodant projektinį pajėgumą, skerdyklose – numatomą paskersti gyvūnų skaičių per laiko vienetą (valandą), personalo skaičių, pamainų skaičių, 22 punktą, kuriame nurodoma, kad subjektas, norėdamas būti įregistruotas, turi atitikti teisės aktuose nustatytus gyvūninio maisto saugos ir kokybės reikalavimus ir pateikti atitinkamai apskrities, miesto ar rajono VMVT laisvos formos prašymą dėl registravimo);

- Lietuvos Respublikos 2000 m. balandžio 4 d. Maisto įstatymo Nr. VIII-1608 4 straipsnio 1 dalį, kurioje teigiama, jog į rinką turi būti teikiamas šiame įstatyme bei kituose teisės aktuose nustatytus saugos, kokybės ir tvarkymo reikalavimus atitinkantis maistas, 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kuriame nurodoma, jog maistas ir su maistu besiliečiančios medžiagos turi atitikti šiuos pagrindinius reikalavimus: 1) maistas turi būti tokios sudėties ir kokybės, kad būtų tinkamas žmonėms vartoti, neužterštas cheminiais, fiziniais, mikrobiniais ir kitokiais teršalais daugiau, negu leidžia teisės aktai, turi atitikti privalomuosius saugos ir kokybės reikalavimus;

- Europos Parlamento ir Tarybos 2002 m. sausio 28 d. reglamento (EB) Nr.178/2002, nustatančio maisto įstatymo bendruosius principus ir reikalavimus, įkuriančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras, 14 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta, jog nesaugus maistas į rinką nepateikiamas, 14 straipsnio 2 dalį, pagal kurią maistas laikomas nesaugus, jei manoma, kad jis: a) kenkia sveikatai; b) netinka žmonėms vartoti; 17 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta, jog maisto ir pašarų verslo operatoriai visuose su jų kontroliuojamu verslu susijusiuose gamybos, perdirbimo ir paskirstymo etapuose užtikrina, kad maistas arba pašarai atitiktų su jų veikla susijusius maisto produktus reglamentuojančių įstatymų reikalavimus ir tikrina, kad šių reikalavimų būtų laikomasi;

- Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamento (EB) Nr. 852/2004 dėl maisto produktų higienos II priedo IX skyriaus 1 punktą, pagal kurį maisto tvarkymo subjektas negali priimti jokių žaliavų ar ingredientų, tiktai gyvus gyvulius, taip pat negali priimti kitų produktų perdirbimui naudojamų medžiagų, jeigu žinoma, kad tos medžiagos yra ar pagrįstai tikėtina, jog gali būti užkrėstos parazitais, patogeniniais mikroorganizmais ar toksinėmis, pūvančiomis ar kitos kilmės medžiagomis tokiu mastu, kad netgi maisto tvarkymo subjektui atlikus higieniško rūšiavimo ir (ar) paruošimo ar perdirbimo procedūras, galutinis produktams netiks vartoti žmonėms;

- Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamento (EB) Nr. 853/2004, nustatančio konkrečius gyvūninės kilmės maisto produktų higienos reikalavimus, III priedo, IV skirsnio, II skyriaus, 7 punktą, pagal kurį į laukinių medžiojamųjų gyvūnų tvarkymo įmonę pristatomi stambieji laukiniai medžiojamieji gyvūnai turi būti pateikiami kompetentingai institucijai, kad ji tuos gyvūnus patikrintų);

- 2005 m. gruodžio 5 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2075/2005, nustatančio specialiąsias oficialios Trichinella kontrolės mėsoje taisykles, 2 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodoma, kad naminių kiaulių skerdenų mėginiai sistemingai imami skerdyklose ir yra poskerdiminio tyrimo dalis. Mėginys imamas iš kiekvienos skerdenos, ir kompetentingos institucijos paskirtoje laboratorijoje Trichinella nustatoma mėginyje vienu iš šių aptikimo metodų: a) I priedo I skyriuje nurodytu pamatiniu aptikimo metodu arba b) I priedo II skyriuje nurodytu lygiaverčiu aptikimo metodu), 2 straipsnio 3 dalį, pagal kurią Trichinella neatsparių arklių, šernų ir kitų ūkiuose auginamų ir laukinių gyvūnų rūšių skerdienų mėginiai sistemingai imami skerdyklose arba medžiojamųjų gyvūnų perdirbimo įmonėse ir yra poskerdiminio tyrimo dalis....Mėginys imamas iš kiekvienos skerdienos ir pagal I ir III priedų reikalavimus tiriamas kompetentingos institucijos paskirtoje laboratorijoje;

- Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 854/2004, nustatančio specialiąsias gyvūninės kilmės produktų, skirtų vartoti žmonėms, oficialios kontrolės taisykles, I priedo VIII skyriaus A poskyrio 1 punktą, pagal kurį laukiniai gyvūnai turi būti patikrinti kiek įmanoma greičiau po jų priėmimo laukinių gyvūnų mėsos tvarkymo įmonėje), IX skyriaus C poskyrio 1 punktą, kuriame nurodoma, kad kiaulių (naminių kiaulių, ūkiuose auginamų laukinių kiaulių ir laukinių kiaulių), neskeltanagių ir kitų rūšių gyvūnų, imlių trichineliozei, skerdenos dėl trichineliozės turi būti ištirtos vadovaujantis galiojančiais Bendrijos teisės aktais, išskyrus atvejus, kai šiuose teisės aktuose pateiktos kitokios nuostatos, 2 punktą, kuriame įtvirtinta, kad trichinelėmis apkrėsta mėsa turi būti paskelbta netinkama vartoti žmonėms,

veikdamas nusikalstamai nerūpestingai, UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturint teisės vykdyti laukinių gyvūnų mėsos perdirbimo, 2009 m. gegužės 11 d. davė nurodymą į UAB „(duomenys neskelbtini)“ mėsos perdirbimo cechą, esantį Širvintų rajone, Šiaulių km., priimti iš medžiotojo V. S. apie 50 kg svorio šerno skerdeną, kuri buvo nepatikrinta veterinarijos gydytojo ir atvežta nesilaikant Lietuvos Respublikos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 485/550 patvirtintų „Veterinarinės priežiūros medžioklėje reikalavimų“ 12 p., 12.1 p. (12. Po sumedžiojimo medžiojamuosius gyvūnus būtina apdoroti, laikantis tokios tvarkos: 12.1. kai medžiojamieji gyvūnai pristatomi į perdirbimo įmonę – krūtinės ląstos vidaus organai, nežiūrint, ar jie atskirti nuo skerdenos, kepenys ir blužnis turi būti palikti šalia gyvūno ir pažymėti taip, kad veterinarijos gydytojas galėtų atlikti vidaus organų veterinarinį patikrinimą kartu su skerdenomis; galva gali būti atskirta ir panaudota trofėjų paruošimui) t.y. be krūtinės ląstos vidaus organų, be kepenų ir blužnies. Priėmus žvėrieną, J. J. nesiėmė priemonių, kad šerniena kiek įmanoma greičiau būtų nustatyta tvarka patikrinta ir ištirta kompetentingos institucijos paskirtoje laboratorijoje (Nacionaliniam maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutui) ištirti reikalaujamu pamatinio aptikimo arba lygiaverčiu aptikimo metodu, o nurodė UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pavaduotojui M. A. ištirti žvėrieną bendrovėje esančiais prietaisais, įranga, ir todėl, M. A. netinkamai atlikus tyrimą kompresoriniu metodu ir nenustačius, kad šerniena užkrėsta trichinelų lervomis, iš šios mėsos UAB „(duomenys neskelbtini)“ mėsos perdirbimo ceche pagaminus apie 40 kg rūkytų dešrų – trichinelų lervomis užkrėsto nesaugaus, kenksmingo sveikatai ir gyvybei, netinkamo žmonėms vartoti maisto ir jas atidavus V. S. išplito pavojinga užkrečiama liga – trichineliozė, kuria susirgo dešras valgę žmonės: S. Č., L. Č., S. Č., I. Č., A. Č., K. Č., P. A., A. S., I. S., A. M., V. M., A. K., A. D., J. Š., S. S., R. P., J. B., M. P., A. Z., A. J., M. Č., A. Š., V. Š., R. V., A. S., L. S., E. U., I. U., R. K., V. K., G. J., L. J., M. S., V. G., V. S., G. S., J. E., V. T., A. Š., V. K., Z. L., V. L., J. P., L. M., T. A., R. S., D. K., L. U., I. A., G. A., V. S., S. B., D. B., D. S., V. S., V. S., E. T., V. T., M. D., G. A. ir jiems buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Šiais veiksmais J. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 139 straipsnio 2 dalyje.

M. A. nuteistas už tai, kad pažeidė kovos su užkrečiamomis ligomis taisykles ir dėl to išplito susirgimas, o būtent:

M. A., pagal 2006 m. spalio 4 d. darbo sutartį Nr. 51025 nuo 2006 m. spalio 05 d. dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pavaduotoju ir pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pavaduotojo pareiginius nuostatus Nr. 2 privalėdamas žinoti pagrindines teisines ūkininkavimo sąlygas (Nuostatų 4.1.p.), įmonės teikiamų paslaugų rinką ir asortimentą (Nuostatų 4.8.p.), privalėdamas vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikos galiojančiais norminiais aktais, įmonės įstatais (Nuostatų 6 p.), turėdamas pareigą kontroliuoti kaip vykdomi norminių aktų reikalavimai (Nuostatų 11 p.), kontroliuoti įstatymų, Vyriausybės nutarimų, įsakymų bei nurodymų savalaikį ir teisingą įgyvendinimą (Nuostatų 19 p.), turėdamas pareigą organizuoti įmonės veiklą (Nuostatų 12 p.), būdamas atsakingas už jam priskirtą įmonės ūkinę, socialinę veiklą (Nuostatų 35.1.p.), nesilaikydamas teisės aktų nustatytos tvarkos ir pažeisdamas:

- Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo (1996-09-25 Nr. I-1553, 2007 05 24 įstatymo Nr. X-1149 redakcija) 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kuriame numatyta, kad juridiniai ir fiziniai asmenys privalo pagal savo kompetenciją vykdyti užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemones);

- Lietuvos Respublikos Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius 2005 m. gruodžio 30 d įsakymo Nr. B1-738 “Dėl gyvūninio maisto tvarkymo subjektų veterinarinio patvirtinimo ir registravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 18 punktą (Subjektas, norėdamas gauti veterinarinį patvirtinimą, turi atitikti reglamentą (EB) Nr. 852/2004 ir reglamentą (EB) Nr. 853/2004 bei pateikti atitinkamos apskrities ar miesto VMVT: 18.1. subjekto vadovo (jo įgalioto asmens) pasirašytą laisvos formos prašymą suteikti veterinarinį patvirtinimą atitinkamai veiklai; 18.2. techninį projektą su technologiniais sprendimais, gamybinio proceso aprašymą, nurodant projektinį pajėgumą, skerdyklose – numatomą paskersti gyvūnų skaičių per laiko vienetą (valandą), personalo skaičių, pamainų skaičių), 22 punktą (Subjektas, norėdamas būti įregistruotas, turi atitikti teisės aktuose nustatytus gyvūninio maisto saugos ir kokybės reikalavimus ir pateikti atitinkamai apskrities, miesto ar rajono VMVT laisvos formos prašymą dėl registravimo),

- Lietuvos Respublikos 2000 m. balandžio 4 d. Maisto įstatymo Nr. VIII-1608 4 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta, jog į rinką turi būti teikiamas šiame įstatyme bei kituose teisės aktuose nustatytus saugos, kokybės ir tvarkymo reikalavimus atitinkantis maistas bei 4 straispnio 2 dalies 1 punktą, kuriame numatyta, jog teikiamas maistas turi būti tokios sudėties ir kokybės, kad būtų tinkamas žmonėms vartoti, neužterštas cheminiais, fiziniais, mikrobiniais ir kitokiais teršalais daugiau, negu leidžia teisės aktai, turi atitikti privalomuosius saugos ir kokybės reikalavimus;

- Europos Parlamento ir Tarybos 2002 m. sausio 28 d. reglamento (EB) Nr.178/2002, nustatančio maisto įstatymo bendruosius principus ir reikalavimus, įkuriančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras, 14 straipsnio 1 dalė, kurioje numatyta, jog nesaugus maistas į rinką nepateikiamas, 14 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta, kad maistas laikomas nesaugus, jei manoma, kad jis: a) kenkia sveikatai; b) netinka žmonėms vartoti bei 17 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, jog maisto ir pašarų verslo operatoriai visuose su jų kontroliuojamu verslu susijusiuose gamybos, perdirbimo ir paskirstymo etapuose užtikrina, kad maistas arba pašarai atitiktų su jų veikla susijusius maisto produktus reglamentuojančių įstatymų reikalavimus ir tikrina, kad šių reikalavimų būtų laikomasi;

- Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamento (EB) Nr. 852/2004 dėl maisto produktų higienos II priedo IX skyriaus 1 punktą, kuriame numatyta, jog maisto tvarkymo subjektas negali priimti jokių žaliavų ar ingredientų, tiktai gyvus gyvulius, taip pat negali priimti kitų produktų perdirbimui naudojamų medžiagų, jeigu žinoma, kad tos medžiagos yra ar pagrįstai tikėtina, jog gali būti užkrėstos parazitais, patogeniniais mikroorganizmais ar toksinėmis, pūvančiomis ar kitos kilmės medžiagomis tokiu mastu, kad netgi maisto tvarkymo subjektui atlikus higieniško rūšiavimo ir (ar) paruošimo ar perdirbimo procedūras, galutinis produktams netiks vartoti žmonėms;

- Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamento (EB) Nr. 853/2004, nustatančio konkrečius gyvūninės kilmės maisto produktų higienos reikalavimus, III priedo, IV skirsnio, II skyriaus, 7 punktą, kuriame teigiama, jog į laukinių medžiojamųjų gyvūnų tvarkymo įmonę pristatomi stambieji laukiniai medžiojamieji gyvūnai turi būti pateikiami kompetentingai institucijai, kad ji tuos gyvūnus patikrintų;

- 2005 m. gruodžio 5 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2075/2005, nustatančio specialiąsias oficialios Trichinella kontrolės mėsoje taisykles, 2 straipsnio 3 dalį, kurioje teigiama, jog Trichinella neatsparių arklių, šernų ir kitų ūkiuose auginamų ir laukinių gyvūnų rūšių skerdenų mėginiai sistemingai imami skerdyklose arba medžiojamųjų gyvūnų perdirbimo įmonėse ir yra poskerdiminio tyrimo dalis....Mėginys imamas iš kiekvienos skerdienos ir pagal I ir III priedų reikalavimus tiriamas kompetentingos institucijos paskirtoje laboratorijoje;

- Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 854/2004, nustatančio specialiąsias gyvūninės kilmės produktų, skirtų vartoti žmonėms, oficialios kontrolės taisykles, I priedo VIII skyriaus A poskyrio 1 punktą, pagal kurį laukiniai gyvūnai turi būti patikrinti kiek įmanoma greičiau po jų priėmimo laukinių gyvūnų mėsos tvarkymo įmonėje, IX skyriaus C poskyrio 1 punktą, pagal kurį kiaulių (naminių kiaulių, ūkiuose auginamų laukinių kiaulių ir laukinių kiaulių), neskeltanagių ir kitų rūšių gyvūnų, imlių trichineliozei, skerdenos dėl trichineliozės turi būti ištirtos vadovaujantis galiojančiais Bendrijos teisės aktais, išskyrus atvejus, kai šiuose teisės aktuose pateiktos kitokios nuostatos ir 2 punktą, kuriame numatyta, jog trichinelėmis apkrėsta mėsa turi būti paskelbta netinkama vartoti žmonėms;

veikdamas nusikalstamai nerūpestingai, nesiėmė užkrečiamų ligų profilaktikos - organizacinių, teisinių, technologinių, taip pat kitų veiksmų ir metodų, kurie leidžia išvengti apsikrėtimo ir susirgimo užkrečiamomis ligomis, t.y. M. A. nesiėmė priemonių, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų kompetentingos institucijos patikrinta dėl tinkamumo saugiai vykdyti laukinių gyvūnų mėsos perdirbimą ir gautų leidimą šiai veiklai; neužtikrino, kad į UAB „(duomenys neskelbtini)“ mėsos perdirbimo cechą nebūtų priimta veterinarijos gydytojo nepatikrinta šerniena, nors pagrįstai galima buvo tikėtis, kad skerdena gali būti užkrėsta trichinų lervomis; neužtikrino, kad šerno skerdena iš medžiotojo V. S. būtų priimta pagal nustatytos tvarkos reikalavimus (Lietuvos Respublikos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 485/550 patvirtintų „Veterinarinės priežiūros medžioklėje reikalavimų“ 12 p., 12.1 p. (12 numatyta, jog po sumedžiojimo medžiojamuosius gyvūnus būtina apdoroti, laikantis tokios tvarkos: 12.1. kai medžiojamieji gyvūnai pristatomi į perdirbimo įmonę – krūtinės ląstos vidaus organai, nežiūrint, ar jie atskirti nuo skerdenos, kepenys ir blužnis turi būti palikti šalia gyvūno ir pažymėti taip, kad veterinarijos gydytojas galėtų atlikti vidaus organų veterinarinį patikrinimą kartu su skerdenomis; galva gali būti atskirta ir panaudota trofėjų paruošimui), t.y. su krūtinės ląstos vidaus organais, kepenimis ir blužnimi; nesiėmė priemonių, kad šerniena kiek įmanoma greičiau būtų nustatyta tvarka patikrinta ir ištirta kompetentingos institucijos paskirtoje laboratorijoje); neužtikrino, kad visuose gamybos, perdirbimo ir paskirstymo etapuose maisto produktas atitiktų maisto produktus reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, todėl nepasinaudojo galimybe išvengti žmonių apkrėtimo ir susargdinimo pavojinga užkrečiama liga, prarado galimybę nustatyti, kad perdirbimui pateikta šerniena apkrėsta trichinelėmis ir netinkama vartoti žmonėms ir todėl iš šios trichinelų lervomis užkrėstos netinkamos, kenksmingos žmogaus sveikatai ir gyvybei mėsos UAB „(duomenys neskelbtini)“ mėsos perdirbimo ceche pagaminus apie 40 kg rūkytų dešrų ir jas realizavus kaip maisto produktą, išplito susirgimas - 84 žmonės susirgo pavojinga užkrečiama liga – trichinelioze.

Šiais veiksmais M. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 277 straipsnio 1 dalyje.

Be to, M. A., nuteistas už tai, kad dėl neatsargumo nesunkiai susargdino daug žmonių, o būtent:

M. A., pagal 2006-10-04 darbo sutartį dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pavaduotoju ir pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pavaduotojo pareiginius nuostatus Nr.2 privalėdamas žinoti pagrindines teisines ūkininkavimo sąlygas (Nuostatų 4.1.p.), įmonės teikiamų paslaugų rinką ir asortimentą (Nuostatų 4.8.p.), privalėdamas vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikos galiojančiais norminiais aktais, įmonės įstatais (Nuostatų 6 p.), turėdamas pareigą kontroliuoti kaip vykdomi norminių aktų reikalavimai (Nuostatų 11 p.), kontroliuoti įstatymų, Vyriausybės nutarimų, įsakymų bei nurodymų savalaikį ir teisingą įgyvendinimą (Nuostatų 19 p.), turėdamas pareigą organizuoti įmonės veiklą (Nuostatų 12 p.), būdamas atsakingas už jam priskirtą įmonės ūkinę, socialinę veiklą (Nuostatų 35.1.p.), nesilaikydamas teisės aktų nustatytos tvarkos ir pažeisdamas:

- Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamento (EB) Nr. 852/2004 dėl maisto produktų higienos 6 straipsnio 3 dalį, kurioje nunmatyta, jog maisto tvarkymo subjektai užtikrina, kad įmonės yra patvirtintos kompetentingos institucijos, atliekant mažiausiai vieną apsilankymą vietoje, jeigu patvirtinimo reikalaujama: a) pagal valstybės narės, kurioje įmonė įsteigta, nacionalinius įstatymus; b) pagal Reglamentą (EB) Nr. 853/2004;

- Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamento (EB) Nr. 853/2004, nustatančio konkrečius gyvūninės kilmės maisto produktų higienos reikalavimus, 4 straipsnio 1dalį, kurioje įtvirtinta, jog maisto tvarkymo subjektai Bendrijoje pagamintus gyvūninės kilmės produktus pateikia į rinką tik tada, jeigu tie produktai buvo paruošti ir sutvarkyti tik įmonėse: a) atitinkančiose reikalavimus, nustatytus Reglamento (EB) Nr. 852/2004, šio reglamento II ir III priedų, ir kitus atitinkamus maisto įstatymo reikalavimus; ir b) kompetentingos institucijos užregistruotose arba, jeigu numatyta 2 dalyje, patvirtintose, 4 straipsnio 2 dalį, kurio numatyta, jog mepažeidžiant Reglamento (EB) Nr. 852/2004 6 straipsnio 3 dalies, įmonės, tvarkančios tuos gyvūninės kilmės produktus, kuriems šio reglamento III priede yra nustatyti reikalavimai, negali vykdyti veiklos, jeigu kompetentinga institucija jų nėra patvirtinusi pagal 3 dalį, 4 straipsnio 3 dalį, pagal kurią įmonė, patvirtintina pagal 2 dalį, negali vykdyti veiklos, jeigu pagal 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 854/2004, nustatantį specialiąsias gyvūninės kilmės produktų, skirtų vartoti žmonėms, oficialios kontrolės taisykles, kompetentinga institucija: a) apsilankiusi vietoje, nėra suteikusi įmonei patvirtinimo vykdyti veiklą; arba b) nėra suteikusi įmonei sąlyginio patvirtinimo;

- Lietuvos Respublikos Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius 2005 m. gruodžio 30 d įsakymo Nr. B1-738 “Dėl gyvūninio maisto tvarkymo subjektų veterinarinio patvirtinimo ir registravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 6 punktą, kuriame teigiama, jog subjekto veterinarinis patvirtinimas, laikinasis veterinarinis patvirtinimas yra suteikiamas ir panaikinamas VMVT direktoriaus įsakymu pagal Tvarkos aprašo II, IV skyrių reikalavimus), 7 p. ( Subjektas registruojamas, registravimas panaikinamas atitinkamos apskrities, miesto ar rajono VMVT viršininko įsakymu pagal Tvarko aprašo III ir IV skyrių reikalavimus, 18 punktą, pagal kurį subjektas, norėdamas gauti veterinarinį patvirtinimą, turi atitikti reglamentą (EB) Nr. 852/2004 ir reglamentą (EB) Nr. 853/2004 bei pateikti atitinkamos apskrities ar miesto VMVT: 18.1. subjekto vadovo (jo įgalioto asmens) pasirašytą laisvos formos prašymą suteikti veterinarinį patvirtinimą atitinkamai veiklai; 18.2. techninį projektą su technologiniais sprendimais, gamybinio proceso aprašymą, nurodant projektinį pajėgumą, skerdyklose – numatomą paskersti gyvūnų skaičių per laiko vienetą (valandą), personalo skaičių, pamainų skaičių, 22 punktą, kuriame nurodoma, kad subjektas, norėdamas būti įregistruotas, turi atitikti teisės aktuose nustatytus gyvūninio maisto saugos ir kokybės reikalavimus ir pateikti atitinkamai apskrities, miesto ar rajono VMVT laisvos formos prašymą dėl registravimo);

- Lietuvos Respublikos 2000 m. balandžio 4 d. Maisto įstatymo Nr. VIII-1608 4 straipsnio 1 dalį, kurioje teigiama, jog į rinką turi būti teikiamas šiame įstatyme bei kituose teisės aktuose nustatytus saugos, kokybės ir tvarkymo reikalavimus atitinkantis maistas, 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kuriame nurodoma, jog maistas ir su maistu besiliečiančios medžiagos turi atitikti šiuos pagrindinius reikalavimus: 1) maistas turi būti tokios sudėties ir kokybės, kad būtų tinkamas žmonėms vartoti, neužterštas cheminiais, fiziniais, mikrobiniais ir kitokiais teršalais daugiau, negu leidžia teisės aktai, turi atitikti privalomuosius saugos ir kokybės reikalavimus;

- Europos Parlamento ir Tarybos 2002 m. sausio 28 d. reglamento (EB) Nr.178/2002, nustatančio maisto įstatymo bendruosius principus ir reikalavimus, įkuriančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras, 14 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta, jog nesaugus maistas į rinką nepateikiamas, 14 straipsnio 2 dalį, pagal kurią maistas laikomas nesaugus, jei manoma, kad jis: a) kenkia sveikatai; b) netinka žmonėms vartoti; 17 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta, jog maisto ir pašarų verslo operatoriai visuose su jų kontroliuojamu verslu susijusiuose gamybos, perdirbimo ir paskirstymo etapuose užtikrina, kad maistas arba pašarai atitiktų su jų veikla susijusius maisto produktus reglamentuojančių įstatymų reikalavimus ir tikrina, kad šių reikalavimų būtų laikomasi;

- Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamento (EB) Nr. 852/2004 dėl maisto produktų higienos II priedo IX skyriaus 1 punktą, pagal kurį maisto tvarkymo subjektas negali priimti jokių žaliavų ar ingredientų, tiktai gyvus gyvulius, taip pat negali priimti kitų produktų perdirbimui naudojamų medžiagų, jeigu žinoma, kad tos medžiagos yra ar pagrįstai tikėtina, jog gali būti užkrėstos parazitais, patogeniniais mikroorganizmais ar toksinėmis, pūvančiomis ar kitos kilmės medžiagomis tokiu mastu, kad netgi maisto tvarkymo subjektui atlikus higieniško rūšiavimo ir (ar) paruošimo ar perdirbimo procedūras, galutinis produktams netiks vartoti žmonėms;

- Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamento (EB) Nr. 853/2004, nustatančio konkrečius gyvūninės kilmės maisto produktų higienos reikalavimus, III priedo, IV skirsnio, II skyriaus, 7 punktą, pagal kurį į laukinių medžiojamųjų gyvūnų tvarkymo įmonę pristatomi stambieji laukiniai medžiojamieji gyvūnai turi būti pateikiami kompetentingai institucijai, kad ji tuos gyvūnus patikrintų);

- 2005 m. gruodžio 5 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2075/2005, nustatančio specialiąsias oficialios Trichinella kontrolės mėsoje taisykles, 2 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodoma, kad naminių kiaulių skerdenų mėginiai sistemingai imami skerdyklose ir yra poskerdiminio tyrimo dalis. Mėginys imamas iš kiekvienos skerdenos, ir kompetentingos institucijos paskirtoje laboratorijoje Trichinella nustatoma mėginyje vienu iš šių aptikimo metodų: a) I priedo I skyriuje nurodytu pamatiniu aptikimo metodu arba b) I priedo II skyriuje nurodytu lygiaverčiu aptikimo metodu), 2 straipsnio 3 dalį, pagal kurią Trichinella neatsparių arklių, šernų ir kitų ūkiuose auginamų ir laukinių gyvūnų rūšių skerdienų mėginiai sistemingai imami skerdyklose arba medžiojamųjų gyvūnų perdirbimo įmonėse ir yra poskerdiminio tyrimo dalis....Mėginys imamas iš kiekvienos skerdienos ir pagal I ir III priedų reikalavimus tiriamas kompetentingos institucijos paskirtoje laboratorijoje;

- Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 854/2004, nustatančio specialiąsias gyvūninės kilmės produktų, skirtų vartoti žmonėms, oficialios kontrolės taisykles, I priedo VIII skyriaus A poskyrio 1 punktą, pagal kurį laukiniai gyvūnai turi būti patikrinti kiek įmanoma greičiau po jų priėmimo laukinių gyvūnų mėsos tvarkymo įmonėje), IX skyriaus C poskyrio 1 punktą, kuriame nurodoma, kad kiaulių (naminių kiaulių, ūkiuose auginamų laukinių kiaulių ir laukinių kiaulių), neskeltanagių ir kitų rūšių gyvūnų, imlių trichineliozei, skerdenos dėl trichineliozės turi būti ištirtos vadovaujantis galiojančiais Bendrijos teisės aktais, išskyrus atvejus, kai šiuose teisės aktuose pateiktos kitokios nuostatos, 2 punktą, kuriame įtvirtinta, kad trichinelėmis apkrėsta mėsa turi būti paskelbta netinkama vartoti žmonėms,

veikdamas nusikalstamai nerūpestingai, UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturint teisės vykdyti laukinių gyvūnų mėsos perdirbimo, 2009 m. gegužės 11 d. į UAB „(duomenys neskelbtini)“ mėsos perdirbimo cechą, esantį Širvintų rajone, Šiaulių km., priėmus iš medžiotojo V. S. apie 50 kg svorio šerno skerdeną, kuri buvo nepatikrinta veterinarijos gydytojo ir atvežta nesilaikant Lietuvos Respublikos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 485/550 patvirtintų „Veterinarinės priežiūros medžioklėje reikalavimų“ 12 p., 12.1 p. (12. Po sumedžiojimo medžiojamuosius gyvūnus būtina apdoroti, laikantis tokios tvarkos: 12.1. kai medžiojamieji gyvūnai pristatomi į perdirbimo įmonę – krūtinės ląstos vidaus organai, nežiūrint, ar jie atskirti nuo skerdenos, kepenys ir blužnis turi būti palikti šalia gyvūno ir pažymėti taip, kad veterinarijos gydytojas galėtų atlikti vidaus organų veterinarinį patikrinimą kartu su skerdenomis; galva gali būti atskirta ir panaudota trofėjų paruošimui) t.y. be krūtinės ląstos vidaus organų, be kepenų ir blužnies, M. A. nevykdė reikalavimo pateikti šią skerdeną kompetentingai institucijai (Nacionaliniam maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutui) ištirti reikalaujamu pamatinio aptikimo arba lygiaverčiu aptikimo metodu, o pats ištyrė žvėrieną bendrovėje esančiais prietaisais, įranga, t.y. kompresoriniu metodu. Netinkamai atlikęs mėsos tyrimą ir nenustatęs, kad šerniena užkrėsta trichinelų lervomis, M. A. davė nurodymą UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlininkei-technologei L. V. iš šios akivaizdžiai netinkamos, kenksmingos žmogaus sveikatai ir gyvybei mėsos UAB „(duomenys neskelbtini)“ mėsos perdirbimo ceche gaminti maisto produktus, dėl ko buvo pagaminta apie 40 kg rūkytų dešrų – trichinelų lervomis užkrėsto nesaugaus, kenksmingo sveikatai ir gyvybei, netinkamo žmonėms vartoti maisto, kurį suvartojus išplito pavojinga užkrečiama liga – trichineliozė, kuria susirgo dešras valgę žmonės: S. Č., L. Č., S. Č., I. Č., A. Č., K. Č., P. A., A. S., I. S., A. M., V. M., A. K., A. D., J. Š., S. S., R. P., J. B., M. P., A. Z., A. J., M. Č., A. Š., V. Š., R. V., A. S., L. S., E. U., I. U., R. K., V. K., G. J., L. J., M. S., V. G., V. S., G. S., J. E., V. T., A. Š., V. K., Z. L., V. L., J. P., L. M., T. A., R. S., D. K., L. U., I. A., G. A., V. S., S. B., D. B., D. S., V. S., V. S., E. T., V. T., M. D., G. A. ir jiems buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Šiais veiksmais M. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 139 straipsnio 2 dalyje.

Juridinis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuteista už tai, kad pažeidė kovos su užkrečiamomis ligomis taisykles ir dėl to išplito susirgimas, o būtent:

UAB „(duomenys neskelbtini)“, veikdamas per savo atstovą - bendrovės direktorių J. J. atsakingą už tinkamą bendrovės komercinės ūkinės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą pagal Lietuvos Respublikoje galiojančių įstatymų, kitų teisės norminių aktų reikalavimus ir direktoriaus pavaduotoją M. A. pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pavaduotojo pareiginius nuostatus Nr.2 privalantį žinoti pagrindines teisines ūkininkavimo sąlygas, įmonės teikiamų paslaugų rinką ir asortimentą, privalantį vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikos galiojančiais norminiais aktais, įmonės įstatais, turintį pareigą kontroliuoti kaip vykdomi norminių aktų reikalavimai, kontroliuoti įstatymų, Vyriausybės nutarimų, įsakymų bei nurodymų savalaikį ir teisingą įgyvendinimą, turintį pareigą organizuoti įmonės veiklą, esantį atsakingu už jam priskirtą įmonės ūkinę, socialinę veiklą, veikiančius bendrininkų grupėje ir veikiančius juridinio asmens - UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai ir interesais, turinčius teisę atstovauti šiam juridiniam asmeniui, priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu ir kontroliuoti jo veiklą, jo vardu pasirašyti dokumentus, pažeisdamas:

- Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo (1996-09-25 Nr. I-1553, 2007 05 24 įstatymo Nr. X-1149 redakcija) 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kuriame numatyta, kad juridiniai ir fiziniai asmenys privalo pagal savo kompetenciją vykdyti užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemones);

- Lietuvos Respublikos Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius 2005 m. gruodžio 30 d įsakymo Nr. B1-738 “Dėl gyvūninio maisto tvarkymo subjektų veterinarinio patvirtinimo ir registravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 18 punktą (Subjektas, norėdamas gauti veterinarinį patvirtinimą, turi atitikti reglamentą (EB) Nr. 852/2004 ir reglamentą (EB) Nr. 853/2004 bei pateikti atitinkamos apskrities ar miesto VMVT: 18.1. subjekto vadovo (jo įgalioto asmens) pasirašytą laisvos formos prašymą suteikti veterinarinį patvirtinimą atitinkamai veiklai; 18.2. techninį projektą su technologiniais sprendimais, gamybinio proceso aprašymą, nurodant projektinį pajėgumą, skerdyklose – numatomą paskersti gyvūnų skaičių per laiko vienetą (valandą), personalo skaičių, pamainų skaičių), 22 punktą (Subjektas, norėdamas būti įregistruotas, turi atitikti teisės aktuose nustatytus gyvūninio maisto saugos ir kokybės reikalavimus ir pateikti atitinkamai apskrities, miesto ar rajono VMVT laisvos formos prašymą dėl registravimo),

- Lietuvos Respublikos 2000 m. balandžio 4 d. Maisto įstatymo Nr. VIII-1608 4 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta, jog į rinką turi būti teikiamas šiame įstatyme bei kituose teisės aktuose nustatytus saugos, kokybės ir tvarkymo reikalavimus atitinkantis maistas bei 4 straispnio 2 dalies 1 punktą, kuriame numatyta, jog teikiamas maistas turi būti tokios sudėties ir kokybės, kad būtų tinkamas žmonėms vartoti, neužterštas cheminiais, fiziniais, mikrobiniais ir kitokiais teršalais daugiau, negu leidžia teisės aktai, turi atitikti privalomuosius saugos ir kokybės reikalavimus;

- Europos Parlamento ir Tarybos 2002 m. sausio 28 d. reglamento (EB) Nr.178/2002, nustatančio maisto įstatymo bendruosius principus ir reikalavimus, įkuriančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras, 14 straipsnio 1 dalė, kurioje numatyta, jog nesaugus maistas į rinką nepateikiamas, 14 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta, kad maistas laikomas nesaugus, jei manoma, kad jis: a) kenkia sveikatai; b) netinka žmonėms vartoti bei 17 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, jog maisto ir pašarų verslo operatoriai visuose su jų kontroliuojamu verslu susijusiuose gamybos, perdirbimo ir paskirstymo etapuose užtikrina, kad maistas arba pašarai atitiktų su jų veikla susijusius maisto produktus reglamentuojančių įstatymų reikalavimus ir tikrina, kad šių reikalavimų būtų laikomasi;

- Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamento (EB) Nr. 852/2004 dėl maisto produktų higienos II priedo IX skyriaus 1 punktą, kuriame numatyta, jog maisto tvarkymo subjektas negali priimti jokių žaliavų ar ingredientų, tiktai gyvus gyvulius, taip pat negali priimti kitų produktų perdirbimui naudojamų medžiagų, jeigu žinoma, kad tos medžiagos yra ar pagrįstai tikėtina, jog gali būti užkrėstos parazitais, patogeniniais mikroorganizmais ar toksinėmis, pūvančiomis ar kitos kilmės medžiagomis tokiu mastu, kad netgi maisto tvarkymo subjektui atlikus higieniško rūšiavimo ir (ar) paruošimo ar perdirbimo procedūras, galutinis produktams netiks vartoti žmonėms;

- Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamento (EB) Nr. 853/2004, nustatančio konkrečius gyvūninės kilmės maisto produktų higienos reikalavimus, III priedo, IV skirsnio, II skyriaus, 7 punktą, kuriame teigiama, jog į laukinių medžiojamųjų gyvūnų tvarkymo įmonę pristatomi stambieji laukiniai medžiojamieji gyvūnai turi būti pateikiami kompetentingai institucijai, kad ji tuos gyvūnus patikrintų;

- 2005 m. gruodžio 5 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2075/2005, nustatančio specialiąsias oficialios Trichinella kontrolės mėsoje taisykles, 2 straipsnio 3 dalį, kurioje teigiama, jog Trichinella neatsparių arklių, šernų ir kitų ūkiuose auginamų ir laukinių gyvūnų rūšių skerdenų mėginiai sistemingai imami skerdyklose arba medžiojamųjų gyvūnų perdirbimo įmonėse ir yra poskerdiminio tyrimo dalis....Mėginys imamas iš kiekvienos skerdienos ir pagal I ir III priedų reikalavimus tiriamas kompetentingos institucijos paskirtoje laboratorijoje;

- Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 854/2004, nustatančio specialiąsias gyvūninės kilmės produktų, skirtų vartoti žmonėms, oficialios kontrolės taisykles, I priedo VIII skyriaus A poskyrio 1 punktą, pagal kurį laukiniai gyvūnai turi būti patikrinti kiek įmanoma greičiau po jų priėmimo laukinių gyvūnų mėsos tvarkymo įmonėje, IX skyriaus C poskyrio 1 punktą, pagal kurį kiaulių (naminių kiaulių, ūkiuose auginamų laukinių kiaulių ir laukinių kiaulių), neskeltanagių ir kitų rūšių gyvūnų, imlių trichineliozei, skerdenos dėl trichineliozės turi būti ištirtos vadovaujantis galiojančiais Bendrijos teisės aktais, išskyrus atvejus, kai šiuose teisės aktuose pateiktos kitokios nuostatos ir 2 punktą, kuriame numatyta, jog trichinelėmis apkrėsta mėsa turi būti paskelbta netinkama vartoti žmonėms;

nesiėmė užkrečiamų ligų profilaktikos - organizacinių, teisinių, technologinių, taip pat kitų veiksmų ir metodų, kurie leidžia išvengti apsikrėtimo ir susirgimo užkrečiamomis ligomis, t.y. nesiėmė priemonių, kad būtų kompetentingos institucijos patikrinta dėl tinkamumo saugiai vykdyti laukinių gyvūnų mėsos perdirbimą ir gautų leidimą šiai veiklai; neužtikrino, kad į UAB „(duomenys neskelbtini)“ mėsos perdirbimo cechą nebūtų priimta veterinarijos gydytojo nepatikrinta šerniena, nors pagrįstai galima buvo tikėtis, kad skerdena gali būti užkrėsta trichinų lervomis; neužtikrino, kad šerno skerdena iš medžiotojo V. S. būtų priimta pagal nustatytos tvarkos reikalavimus (Lietuvos Respublikos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 485/550 patvirtintų „Veterinarinės priežiūros medžioklėje reikalavimų“ 12 p., 12.1 p. (12. Po sumedžiojimo medžiojamuosius gyvūnus būtina apdoroti, laikantis tokios tvarkos: 12.1. kai medžiojamieji gyvūnai pristatomi į perdirbimo įmonę – krūtinės ląstos vidaus organai, nežiūrint, ar jie atskirti nuo skerdenos, kepenys ir blužnis turi būti palikti šalia gyvūno ir pažymėti taip, kad veterinarijos gydytojas galėtų atlikti vidaus organų veterinarinį patikrinimą kartu su skerdenomis; galva gali būti atskirta ir panaudota trofėjų paruošimui), t.y. su krūtinės ląstos vidaus organais, kepenimis ir blužnimi; nesiėmė priemonių, kad šerniena kiek įmanoma greičiau būtų nustatyta tvarka patikrinta ir ištirta kompetentingos institucijos paskirtoje laboratorijoje; neužtikrino, kad visuose gamybos, perdirbimo ir paskirstymo etapuose maisto produktas atitiktų maisto produktus reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, todėl nepasinaudojo galimybe išvengti žmonių apkrėtimo ir susargdinimo pavojinga užkrečiama liga, prarado galimybę nustatyti, kad perdirbimui pateikta šerniena apkrėsta trichinelėmis ir netinkama vartoti žmonėms ir todėl iš šios trichinelų lervomis užkrėstos netinkamos, kenksmingos žmogaus sveikatai ir gyvybei mėsos UAB „(duomenys neskelbtini)“ mėsos perdirbimo ceche pagaminus apie 40 kg rūkytų dešrų ir jas realizavus kaip maisto produktą, išplito susirgimas – 84 žmonės susirgo pavojinga užkrečiama liga – trichinelioze.

Šiais veiksmais juridinis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 277 str. 1 d.

Tačiau, anot M. A., liudytojo A. D. parodymai visiškai paneigė liudytojų V. V. ir L. V. parodymus apie tai, kad tą dieną 11 val. jis buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir tokiu laiku neva patikrino šernieną ir pasakė gaminti dešras bei išmetė maišą su šerno diafragma.

Byloje liko neištirtas faktas, kur dingo ir kas sunaikino pateiktą diafragmą, nes pagal taisykles ji turėtų būti dar 2 mėnesius saugoma bendrovėje.

Taip pat pažymėtina, kad vien diafragmos pristatymo nepakanka, kad būtų atliktas nuoseklus tyrimas dėl trichinų.

Nors nuosprendyje konstatuota, jog byloje įrodyta, kad pagamintos iš kenksmingos šernienos dešros buvo pagamintos UAB „(duomenys neskelbtini)“, nes byloje yra pakankamai duomenų, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo pagaminta apie 40 kg dešrų ir tai buvo iki pusės kilogramo svorio, apvalios, rinkutės formos dešros. Tačiau dešrų pagaminimo faktas nepatvirtino, kad šių gaminių vartojimas buvo žmonių susirgimo priežastimi.

Nukentėjusysis medžiotojas V. S. atvežė į bendrovę šernieną be lydinčių dokumentų apie mėsos patikrinimą, nors teisės aktai tai įpareigoja. Taigi, tarp V. S. veiksmų (teisės aktų reikalavimų nepaisymas, nepatikrintos žvėrienos pristatymas, produkcijos realizavimas) ir žmonių susirgimų yra priežastinis ryšys, tačiau byloje nei vienas medžiotojas nepatrauktas atsakomybėn, jų veiksmai byloje liko neįvertinti. Nežiūrint į tai, teismas šio liudytojo parodymais grindžia išvadą, kad dešros buvo pagamintos UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Nuosprendyje nurodyta, kad dešrų pagaminimo fakto ekspertizė nepaneigia. Bet byloje atlikta ekspertizė ir nepatvirtino fakto, kad tirtų dešrų klipsai buvo užspausti UAB „(duomenys neskelbtini)“ klipsatoriumi.

Teismo metu paaiškėjo atvejai, kad kai kurie nukentėjusieji vartojo užkrėstas dešras dar iki dešrų pagaminimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ (b.l. 2, 12 t.), tačiau apie tai nuosprendyje nepaminėta ir šios aplinkybės liko neištirtos.

Nuosprendyje nepilnai išdėstyti liudytojo S. N. parodymai ir nenurodyta aplinkybė, kad liudytojas aiškino ( kaip ir ikiteisminio tyrimo metu), kad J. E. jį vaišino šernienos dešra ir šašlyku 2009 m. gegužės 9-10 dienomis, savaitgalį ( 2012-09-24 teismo posėdžio protokolo 24-25 psl.). Tai svarbu, nes kartu buvo vaišinamas trichinelioze susirgęs A. J.. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagamintos dešros buvo atiduotas užsakovui gegužės 15 d.

M. A. teigmu, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl jo atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos yra nepagrįsta ir naikintina, nes pažeistas baudžiamasis įstatymas dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 str.).

Apeliaciniu skundu nuteistoji UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašo panaikinti Širvintų raj. apylinkės teismo 2012-12-03 apkaltinamąjį nuosprendį juridinio asmens - UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu ir priimti naują nuosprendį - nutraukti baudžiamąją bylą Nr. 1-5-880/2012 juridinio asmens - UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu, kadangi neįrodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 277 str. 1 d.

Pirmosios instancijos teismas, UAB „(duomenys neskelbtini)“ teigimu, apkaltinamajame nuosprendyje, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, neatitinkančią faktinių bylos aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį juridinio asmens - UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu.

Skunde pažymima, jog juridinis asmuo - UAB „(duomenys neskelbtini)“ užsiima mėsos produktų perdirbimo gamyba, turi vyriausybės nustatyta tvarka išduotą licenziją (leidimą). Juridiniam asmeniui yra išduotas maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimas Nr. 89-03, kuriame, taip pat nurodyta, kad bendrovės pagrindinė ūkinė veikla - mėsos perdirbimas. Bendrovė vykdo įstatuose nurodytą veiklą. Ši veikla atitinka ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriuje nurodytai veiklai. Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius numato tokias veiklos rūšis, susijusias su mėsos perdirbimu: mėsos perdirbimas ir konservavimas (kodas 10.11), paukštienos perdirbimas ir konservavimas (kodas 10.12), mėsos ir paukštienos produktų gamyba (kodas 10.13), rūkytų mėsos ir paukštienos produktų gamyba (kodas 10.13.10). Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriuje nenumatyta, kad laukinių žvėrių ir naminių galvijų mėsos perdirbimas, konservavimas ir pan. yra skirtinga veikla.

Laukinių gyvūnų (žvėrienos) mėsos perdirbimas, konservavimas ir pan. nėra laikoma savarankiška veiklos rūšis. Juridinis asmuo - UAB „(duomenys neskelbtini)“ šernienos skerdenos priimamos mėsos ir mėsos produktų gamybą iš medžiotojų primtų skerdenų, pagamintus produktus (dešras) perduodant tiesiogiai savininkams, vykdė nuo 2009-01-01 iki 2009-06-20 d.

Nors pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje laukinių gyvūnų skerdenos perdirbimą traktuoja kaip gamybą, neturint veterinarinio patvirtinimo, tačiau šiuo atveju būtina atsižvelgti į visas reikšmingas faktines aplinkybes, o taip pat, vadovautis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais. Akivaizdu, jog Juridiniam asmeniui perdirbti mažais kiekiais žvėrienos skerdeną, tiesiogiai teikiant perdirbtus gaminius (karšto rūkymo dešras) vartotojui, Širvintų raj. VMVT neprieštaravo ir atskiro veterinarinio patvirtinimo nereikalavo.

Taigi, dėl nurodytų faktų, pirmosios instancijos teismo apkaltinamsis nuosprendis, kaltinant juridinį asmenį UAB „(duomenys neskelbtini)“ nusikalstamos veikos pagal BK 277 str. 1 d. padarymu, remiasi tik prielaidomis.

AB „Lietuvos draudimas“ įsitikinimu, remiantis Teismo nustatytomis aplinkybėmis, akivaizdu, kad šiuo atveju bendrovės vadovų veiksmai buvo atliekami asmeninei naudai gauti, tai liudija ir aplinkybės, kad iš esmės, kaip Teismas ir nustatė, buvo teikiama paslauga, o ne atliekama įprasta gamybinė veikla (pagamintos dešros iš paties medžiotojo patiektos šernienos medžiotojo vartojimui), tačiau ši paslauga buvo teikiama neatlygintinai ir jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš šios veiklos gavo ekonominės ar kitokios naudos (pvz. atlyginimą už paslaugą, suteiktą naudojantis įmonės įrengimais) byloje nėra.

Pažymėtina, kad AB „Lietuvos draudimas“ sudarė sutartį dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliekamos teisėtos produktų gamybos veiklos, o ne dėl bet kokių bendrovėje dirbančių ar kitu pagrindu veikiančių asmenų veiksmų. Taigi, UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiksmuose nesant nusikaltamos veikos, AB „Lietuvos draudimas“ nekyla prievolė išmokėti draudimo išmoką pagal sudarytą draudimo sutartį.

Teismas nepagrįstai nurodė, kad dėl netinkamos kokybės mėsos produktų atsiradusi žala yra draudiminis įvykis.

Sudarius civilinės atsakomybės draudimo sutartį pareiga atlyginti padarytą žalą perkeliama draudimo kompanijai, tačiau tik tais atvejais ir ta apimtimi, kiek tokią pareigą nustato draudimo sutartis. 2012-12-03 Teismo Nuosprendyje UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra pripažintas kaltu pagal 277 str. 1 d., vadinasi, jo veika pasireiškė saugos reikalavimų ir instrukcijų nesilaikymu produktų gamyboje. AB „Lietuvos draudimas“ pažymi, kad Taisyklių 5 str. pagal Taisyklių III dalies 5.2.9 punktą nedraudžiama draudėjo atsakomybė už žalą, kilusią dėl bet kokių produkto ar paslaugos saugos reikalavimų ar instrukcijų, kurios nustatytos įstatymais ar viešosios valdžios institucijų norminiais aktais, pažeidimų, jeigu apie tokius reikalavimus draudėjas žinojo ar privalėjo žinoti. Manytina, kad šioje baudžiamojoje byloje priimtas Nuosprendis neabejotinai pagrindžia egzistuojant nedraudžiamojo įvykio sąlygų buvimą, kas reiškia pagrįstą AB „Lietuvos draudimas“ atsisakymą atlyginti žalą pagal bendrosios civilinės atsakomybės sutartį, tuo tarpu Teismo Nuosprendis priimtas neatsižvelgiant į sutarties sąlygas ir visiškai ignoruojant draudimo teisinių santykių esmę.

Teismas netinkamai įvertino pareigos tinkamai pranešti apie draudiminį įvykį pažeidimą ir nepagrįstai įpareigojo AB „Lietuvos draudimas“ kompensuoti žalą

AB „Lietuvos draudimas“ nepagrįstais laiko Teismo argumentus dėl netinkamo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pranešimo apie draudiminį įvykį, t.y. Teismas konstatavo, kad netaikytinas vienerių metų ieškinio senaties terminas iš draudiminių teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams, tokiu būdu įvertindamas draudėjo pavėluotą pranešimą išskirtinai kaip procesinių teisės normų pažeidimą ir nevertindamas sutartinių prievolių laiku informuoti draudiką pažeidimo.

Vadovaujantis Taisyklių III dalies 4.1 punktu, žalos trečiajam asmeniui padarymas draudėjo pateiktu netinkamos kokybės produktu, laikomas draudžiamuoju įvykiu, jei tenkinamos visos nurodytos sąlygos. Viena iš jų nustato, kad reikalavimas būtų pateiktas per draudimo apsaugos laikotarpį ir draudikui apie jį pranešta per draudimo apsaugos laikotarpį arba per išplėstinį pranešimo terminą. UAB „(duomenys neskelbtini)“ apie jam pareikštus įtarimus, ikiteisminį tyrimą ir nukentėjusiųjų asmenų pretenzijas pranešė pavėluotai, tik tuomet, kai teismas įtraukė AB „Lietuvos draudimas“ civiliniu atsakovu, vadinasi draudėjas netinkamai vykdė savo pareigas pagal draudimo sutarties Taisyklių I dalies 2.6.7. punkto c dalį. Draudėjas apsidraudęs savo civilinę atsakomybę turi pareigą laiku pateikti pranešimą apie įvykusį draudiminį įvykį, kad atsiradusi pareiga atlyginti žalą būtų perkeliama draudikui. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 94 straipsnio 2 dalyje formuluojama taisyklė, „jeigu civilinės atsakomybės draudimo atveju draudimo sutartyje nustatyta, kad draudžiamasis įvykis yra reikalavimo atlyginti žalą pateikimas <...>„ reiškia, kad įstatymų leidėjas pripažįsta tokią civilinės atsakomybės draudimo apsaugos apimtį ir palankiai žiūri į šio kriterijaus taikymą šalių susitarimo atveju. Vadovaujantis išdėstytu, AB „Lietuvos draudimas“ įsitikinimu, būtent suinteresuotos šalies t.y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreipimasis į draudiką laiku būtų buvęs tinkamu reikalavimo atlyginti žalą pareiškimu. UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo ir privalėjo pranešti apie kilusią žalą netinkamos kokybės gaminiu per sutartyje numatytą terminą, kad AB „Lietuvos draudimas“ perimtų pareigą atlyginti kilusią žalą tretiesiems asmenims pagal sudarytą sutartį, tačiau neatlikus sutartyje nustatytos prievolės, AB „Lietuvos draudimas“ nekyla pareiga mokėti draudimo išmokos (t.y. atlyginti žalą už kaltininką).

AB „Lietuvos draudimas“ norėdama perimti pareigą atlyginti žalą dėl kilusios UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinės atsakomybės yra įpareigota Taisyklių nuostatų kuriose griežtai nurodytos sąlygos, kada ir kokius įvykius laikyti draudžiamaisiais ir kada kyla pareiga atlyginti žalą tretiesiems asmenims. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad AB „Lietuvos draudimas“ kyla deliktinė atsakomybė ir to pasekoje privalo būti išmokėtas civiliniuose ieškiniuose nurodytos sumos. Deliktinė atsakomybė kyla UAB „(duomenys neskelbtini)“, nes jo darbuotojai savo veiksmais galimai padarė deliktą, todėl AB „Lietuvos draudimas“ deliktinė atsakomybė apskritai negali kilti, nes nėra jokio priežastinio ryšio tarp AB „Lietuvos draudimas“ atsisakymo minėtą įvykį laikyti draudžiamuoju ir civiliniams ieškovams kilusios žalos. Pažymėtina, kad AB „Lietuvos draudimas“ prievolės kyla išskirtinai tik iš sutarties, todėl prievolės vykdymui taikomos sutarties nuostatos (Taisyklės) ir procesinės normos, reguliuojančios draudimo teisinius santykius (o ne žalos atlyginimo).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji J. J., M. A., UAB „(duomenys neskelbtini)“atstovas ir civilinio atsakovo atstovė prašė jų apeliacinius skundus tenkinti.

Nuteistųjų J. J., M. A. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo S. M., o taip pat civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ apeliaciniai skundai atmestini.

Nuteistieji J. J., M. A. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovai apeliaciniuose skunduose nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu priėmė nepagrįstą nuosprendį, tačiau kolegija sprendžia, kad šis skundo argumentas nepagrįstas.

Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 301 str. reikalavimų, teisingai juos įvertino.

Skundą nagrinėjantis teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl J. J., M. A. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaltės, o jų įvykdytas nusikalstamas veikas tinkamai kvalifikavo bei teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

Apeliantai skunduose neigia padarę jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 139 str. 2 d. ir 277 str. 1 d., tačiau tokie jų teiginiai vertintini kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už šiuos nusikaltimus, nes jie prieštarauja byloje surinktiems ir nuteistųjų kaltę patvirtinantiems įrodymams bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Vien tai, kad nuteistieji apeliaciniuose skunduose nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodami byloje surinktus įrodymus ir vertindami juos savo naudai, nėra pagrindas tenkinti jų apeliacinius skundus.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nuteistųjų J. J., M. A. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalis apeliacinių skundų argumentų apie tai, kad nukentėjusieji galimai susirgo trichinelioze ne dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagamintų rūkytų dešrų iš šernienos (skiriasi nukentėjusiųjų nurodytas dešrų valgymo laikas, dešrų rūkymo būdas, klipsai) ir kiti sutampa, todėl jie bus aptariami kartu, o dėl atskirų esminių apeliacinių skundų argumentų bus pasisakoma vėliau.

Kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir joje ištirtais ir įvertintais teisiamajame posėdyje įrodymais pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju nustatytas neginčytinas faktas, jog nukentėjusysis V. S., telefonu paskambinęs pažįstamam V. J., kuris susitarė su broliu J. J., 2009 m. gegužės 11 d. rytą į UAB „(duomenys neskelbtini)“ atvežė 2009 m. gegužės 10 d. kartu su nukentėjusiuoju J. E. nušautą šerną veterinariniam patikrinimui dėl trichinelių bei perdirbimui ir iš šio šerno UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo pagaminta 40 kg rūkytų dešrų, užkrėstų trichinomis, kurių valgę asmenys užsikrėtė trichinelioze.

Nors nuteistųjų apeliaciniuose skunduose keliama versija, jog užkrėtimo trichinelioze galėjo būti kitas šaltinis, o ne UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagamintos dešros, tačiau ši jų versija yra paneigiama byloje surinktų įrodymų visuma. Šį faktą patvirtina nukentėjusiųjų V. S., J. E. parodymai, taip pat nuteistojo J. J., liudytojų V. J., L. V., D. A. parodymai, telefonų išklotinės, kita rašytinė bylos medžiaga. Nukentėjusysis V. S. parodė, kad 2009-05-10 nušautą šerną atvežė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ cechą, šernas buvo netikrintas, tačiau jis susitarė per šios bendrovės direktoriaus brolį, kad mėsa dėl trichineliozės bus patikrinta pačioje bendrovėje, dėl ko išpjovė ir atskirai į maišelį įdėjo diafragmą. Kitą dieną, t.y. 2009-05-11 jis paskambino į UAB „(duomenys neskelbtini)“, kur telefonu atsiliepusi moteris pasakė, kad tyrimai geri, t.y. mėsa sveika. 2009-05-14 jis sulaukė skambučio iš bendrovės, jog dešros padarytos, jas atsiėmė kitą dieną, sumokėjo bendrovėje dirbančiai moteriai pinigus, pusę dešrų nuvežė J. E.. Rūkytas dešras valgė pats, taip pat jomis vaišino artimuosius, giminaičius bei draugus. Nukentėjusysis J. E. patvirtino V. S. parodymus, nurodydamas, jog šerną perdirbimui V. S. nuvežė į UAB „(duomenys neskelbtini)“, jog sakė, kad mėsa bus patikrinta toje pačioje bendrovėje, kad kitą diena V. S. jam skambino ir pranešė, jog mėsa sveika, o 2009-05-15 atvežė apie 20 kg dešrų, už kurių padarymą jis V. S. sumokėjo, kad dešras tiek valgė pats, tiek vaišino savo artimuosius, giminaičius, draugus ir bendradarbius. Pats nuteistasis J. J. patvirtino tai, kad sutiko priimti iš V. S. nepatikrintą šerną ir pagaminti jo vadovaujamoje bendrovėje rūkytas dešras, kad davė nurodymą savo pavaduotojui M. A. patikrinti mėsą. Liudytojas V. J. parodė, jog savo draugo V. S. prašymu skambino savo broliui J. J., UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui, teiraudamasis, ar gali jo bendrovės ceche atlikti V. S. nušauto šerno tyrimą bei pagaminti dešras, brolis atsakė, kad šerną į bendrovę galima atvežti, mėsą gali patikrinti jo bendrovėje dirbantis veterinarijos gydytojas, darantis tyrimus dėl trichineliozės. Liudytoja L. V. parodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009 užsiiminėjo žvėrienos perdirbimu, 2009-05-11 iš ryto buvo atvežtas šernas ir J. J. arba D. A. pasakė, jog tą mėsą reikės atiduoti M. A. patikrinimui. Tą pačią dieną, tik vėliau, M. A. atėjus į darbą, ji padavė jam maišelį, buvusi šerno viduje, patikrinimui, po kiek laiko M. A. jai pasakė, kad iš mėsos galima gaminti produkciją. Liudytoja D. A. parodė, jog V. S. atvežtas šernas buvo be veterinarijos gydytojo pažymos, kad mėsa patikrinta dėl trichineliozės ir direktorius J. J. iš anksto pasakė, kad mėsą patikrins M. A.. Vėliau, jai paskambinus mėsą atvežusiam medžiotojui, ji paklausė L. V., ar mėsa gera ir, sužinojusi iš jos, kad šerniena neužkrėsta, tai perdavė skambinusiam medžiotojui. Taigi, šie parodymai duoda pakankamą pagrindą padaryti išvadą apie tai, kad V. S. ir J. E. nušautas šernas buvo patikrintas ir perdirbtas į rūkytas dešras būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios buvo pasidalintos tarp šių medžiotojų ir vėliau jomis vaišinami asmenys, kurie visi nurodė, kad dešras gavo ar buvo vaišinami būtent V. S. ar J. E., kas paneigia apeliaciniuose skunduose nurodytą argumentą, kad nukentėjusieji galėjo užsikrėsti nuo kito trichinelėmis užkrėsto šaltinio.

Nuteistieji J. J. ir M. A. apeliaciniuose skunduose savo kaltę dėl jiems inkriminuotų nusikaltimų padarymo neigia, nurodydami, jog byloje yra surinkti prieštaringi duomenys apie nukentėjusiųjų asmenų šernienos dešrų vartojimo laiką, tai yra kai kurie iš jų nurodė, kad dešras jie valgė iki 2009-05-15, t.y. iki dešrų pagaminimo laiko. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, nors iš tiesų iš kai kurių nukentėjusiųjų, pvz., S. S., A. M. specialistų išvadų tyrimo duomenų matyti, kad jos nurodė ankstesnę, t.y. iki nustatytos UAB „(duomenys neskelbtini)“ dešrų pagaminimo, datą, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad tai yra duomenys iš asmens sveikatos istorijų, kurie surašomi iš paciento žodžių gydančiam gydytojui, todėl galėjo būti nurodyti netiksliai. Juolab, kad apklausiamos kaip liudytojos ir įspėtos dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą jos nurodė, kad dešrą jos valgė I. S. gimtadienio metu 2009-05-16. Be to, kai kurių liudytojų apklausos protokoluose nėra nurodyta konkreti data, tiesiog ją įvardijant kaip „2009 m. gegužės mėn. pirmoje pusėje“ arba „2009 m. gegužės mėn. pradžioje“, kas pripažintina asmeniniu vertinimu. Taigi aukščiau nurodytos aplinkybės neprieštarauja šioje baudžiamojoje byloje nustatytoms aplinkybėms, t.y., kad iš V. S. atvežto šerno dešros buvo padarytos UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir paimtos iš ten 2009-05-16.

Taip pat, anot apeliantų J. J. ir M. A., šioje baudžiamojoje byloje nebuvo ištirta aplinkybė, kokio rūkymo – šalto ar karšto – šernienos dešros buvo pagamintos UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tačiau liudytojais apklausti asmenys - M. L., A. G., kurie yra medžiotojai, B. U. – veterinarijos gydytojas, G. A., S. K., V. P. ir kiti vistik nurodė, kad dešros buvo šalto rūkymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistiesiems pareikštame kaltinime nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ mėsos perdirbimo ceche iš medžiotojo V. S. atvežto šerno buvo pagaminta trichinelų lervomis užkrėstų 40 kg rūkytų dešrų, nedetalizuojant jų rūkymo būdo. Tai, jog proceso dalyviai nurodė skirtingą dešrų rūkymo būdą nepaneigia byloje ištirtais įrodymais nustatytų aplinkybių, jog būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo pagamintos rūkytos dešros iš medžiotojo V. S. atvežto šerno, kurias jis pasidalino su J. E., o užsikrėtę trichinelioze asmenys valgė dešras, gautas būtent iš V. S. ar J. E., be to, šie asmenys nėra mėsos perdirbimo specialistai, todėl jie galėjo ir neskirti, kokiu būdu dešros buvo išrūkytos, tai yra galėjo sąžiningai klysti. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusieji apibūdino dešrų formą vienodai – apvalios, rinkutės formos. Taip pat šios byloje nustatytos aplinkybės nepaneigia ir nuteistųjų J. J. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ skundų argumentai, kad dešros galėjo būti pagamintos ne iš medžiotojo V. S. į UAB „(duomenys neskelbtini)“ atvežto perdirbimui šerno, o iš medžiotojo M. L.. Pažymėtina, kad liudytoja L. V. parodė, kad V. S. atvežtas šernas buvo atvežtas su atskirai maišelyje esančia mėsa patikrinimui, kurį ji įdėjo į šerno vidų ir šerną pakabino šaldytuve. Tai, kad šerno skerdena būdavo patalpinama atskirai į šaldytuvą atvėsinimui patvirtino ir liudytojai D. A. ir V. V.. Aplinkybė, jog tą dieną, t.y. 2009-05-10, galėjo būti nušauta daugiau šernų (kaip teigia liudytojas S. N. – 7) nėra patvirtinta objektyviais duomenimis (medžioklės lapuose esančia informacija).

Nepagrįstas J. J., M. A. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinių skundų argumentas, jog atlikta trasologinė dešrų klipsų ekspertizė patvirtina, jog nukentėjusieji užsikrėtė ne UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagamintomis dešromis, o nenustatyto asmens pagamintais dešrų gaminiais. Pažymėtina, kad šios ekspertizės metu nustatyta, jog iš A. G., M. L. ir V. S. paimtų dešrų apvalkalų nuimti užspausti klipsai buvo užspausti tomis pačiomis klipsatoriaus detalėmis (tų pačių detalių, besiliečiančių su klipsu, paviršiais). Pirmosios instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad, nors nuo iš A. G., M. L. ir V. S. paimtų dešrų apvalkalų nuimti užspausti klipsai ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ klipsatoriumi ant dešros apvalkalo užspausti klipsai buvo užspausti ne tomis pačiomis (skirtingomis) klipsatoriaus detalėmis (skirtingų detalių, besiliečiančių su klipsu, paviršiais), akte taip pat nurodyta, kad A. G., M. L. ir V. S. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ dešrų klipsai yra vienodo modelio, matmenų, užspausti vienodu būdu, ant klipsų užsifiksavę užspaudimo pėdsakai yra vienodo pobūdžio ir išsidėstę tose pačiose klipsų vietose, tačiau nustatyti, ar nuo iš A. G., M. L. ir V. S. paimtų dešrų apvalkalo užspausti klipsai buvo užspausti tuo pačiu klipsatoriumi, negalima, nes detalės, kurių paviršiai kontaktuoja su užspaudžiamu klipsu, yra keičiamos. Be to, sutiktina ir su apylinkės teismo padaryta išvada, jog iš pavyzdžių paėmimo protokolo matyti, kad klipsų pavyzdžiai iš bendrovės buvo paimti ne iš karto po įvykio, todėl detalė ar net pats įrenginys galėjo būti pakeista, juo labiau, kad liudytojos, UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojos D. J. ir D. S. parodė, jog klipsatorius strikdavo, tuomet jos krapštydavo klipus peiliu, todėl besiliečiantis paviršius galėjo susibraižyti ir jo paliekami pėdsakai pasikeisti arba sugesti, o teisme apklausiamas ekspertas R, Jatulis, tyręs dešrų klipsus nurodė, kad pagal matmenis medžiotojų ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktų dešrų klipsai buvo vienodi, t.y. vienodo storio, matmenų, užspaudimo, skyrėsi tik įbrėžimai.

J. J. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ manymu, teismas nuosprendyje nepargįstai juos kaltino Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentų (EB) Nr.852/2004, Nr.853/2004 reikalavimų pažeidimais, nes nurodytų Regrlamentų nuostatų reikalavimai taikomi pagamintiems produktams, pateikiamiems į rinką, o bylą nagrinėjęs teismas neatsižvelgė į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009-10-29 nutarimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įsiteisėjusią 2009-10-22 nutartį. Tačiau pritartina pirmosios instancijos teismo argumentui, jog Reglamento Nr. 852/2004 1 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta, kad šis reglamentas netaikomas pirminei produkcijai, skirtai asmeniam naudojimui, o c punkte - tiesioginiam gamintojo vykdomam mažų pirminių produktų kiekių tiekimui galutiniam vartotojui arba vietinėms mažmeninės prekybos įmonėms, tiesiogiai aprūpinančioms galutinį vartotoją. Europos Komisijos Sveikatos ir vartotojų sveikatos reikalų generalinio direktorato Tam tikrų reglamento (EB) 852/2004 dėl maisto produktų higienos nuostatų įgyvendinimo gairėse nurodyta, kad pirminė gamyba apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 178/2002 3 straipsnio 17 dalyje, kaip tai pirminių produktų gamyba, veisimas arba auginimas, įskaitant derliaus nuėmimą, melžimą ir naminių gyvūnų auginimą iki skerdimo. Be to, pirminė gamyba apima ir medžiojimą, žvejojimą bei laukinių produktų auginimą. Tais atvejais kai pakeičiamos produkto savybės nelaikoma, jog tai yra pirminė produkcija, o tai yra gaminys. Taigi, nagrinėjamu atveju buvo gaminama ne pirminė produkcija, o gaminys iš pirminės produkcijos ir buvo teikiama ne pirminė produkcija medžiotojui, o konkretus gaminys – dešros, t. y. jau pakeistomis savybėmis nei pirminė produkcija, todėl minėtas reglamentas yra taikomas. Be to, tai aiškiai nurodyta Reglamento Nr. 852/2004 1 straipsnio 1 dalyje, kur teigiama, kad šiame reglamente nustatytos bendrosios maisto produktų higienos taisyklės maisto - tvarkymo subjektams, ypač atsižvelgiant į šiuos principus: a) pirminė atsakomybė už maisto saugą tenka maisto tvarkymo subjektui; b) maisto saugą būtina garantuoti visuose maisto grandinės etapuose, pradedant nuo pirminės maisto gamybos stadijos ir t. t. analogiška taikymo sritis numatyta ir Reglamente Nr. 853/2004. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismo 2009-10-29 nutarimu (kurį paliko nepakeistą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010-10-22 nutartimi) administracinėje byloje Nr.II-1150-189/2012 administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 109 str., bylos teisena J. J. atžvilgiu buvo nutraukta, konstatavus, jog institucijos įgaliotas pareigūnas tiek administracinio teisės pažeidimo 2009-06-11 protokole Nr. 015721, tiek 2009-06-22 nutarime Nr. 015721, tiek teismo posėdyje nesuformulavo aiškaus kaltinimo pagal ATPK 109 str., todėl nagrinėjamu atveju pagal institucijos pozicijos argumentaciją negalima konstatuoti asmens administracinio teisės pažeidimo sudėtį, o taip pat veikos kvalifikaciją bei individualizuoti nuobaudą ir t.t. Tai yra buvo konstatuoti procesiniai pažeidimai.

J. J. pažymi, jog abejonių, kad trichinelėmis užkrėstos dešros būtų buvusios pagamintos būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“, kelia ir ta aplinkybė, jog skiriasi baudžiamosios bylos medžiagoje užfiksuotų dešrų svoriai (pagal byloje esančius įrodymus vartotų šernienos dešrų svoris svyruoja nuo 150 g iki 500 g), tačiau toks skundo argumentas pripažįstamas nepagrįstu, nes vistik šioje baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad visos išimtos dešros buvo analogiškos formos, jos nebuvo pasvertos pagaminimo dieną, o teisiamajame posėdyje, atlikus dešrų apžiūrą ir jas pasvėrus, jų svoris svyravo nuo 184 g iki 242 g. Atsižvelgiant į praėjusį laiko tarpą bei skirtingas laikymo sąlygas (liudytojas A. K. nurodė, kad M. L. dešros, kurių svoris buvo šiek tiek didesnis, buvo laikomos šaldytuve, o B. U. ir A. G. buvo pakabintos), toks svorio skirtumas, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pripažintinas nežymiu.

Nors J. J. taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad byloje netirta, kur ir kaip sunaudotos M. L. bei A. G. turėtos šernienos dešros, nors jų buvo pagaminta 40 kg, o išimta tik 9,8 kg, tačiau pažymėtina, kad byloje nustatyta, kad visi susirgę asmenys rūkyta šernienos dešra tiesiogiai ar per kitus asmenis buvo vaišinami ar jų gavo būtent iš V. S. arba J. E., o ne iš M. L. ar A. G..

Nors apeliantas J. J. apeliaciniu skundu prašo jį išteisinti, teigdamas, kad yra nekaltas dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo ir neigdamas užkrėstų rūkytų dešrų, nuo kurių susirgo nukentėjusieji, padarymo faktą UAB (duomenys neskelbtini)“, tačiau tame pačiame skunde teigia, kad jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėtų būti pripažinta tai, kad jis prisipažino dėl dešrų gamybos aplinkybių, gailisi dėl įvykio, paties V. S. elgesys įtakojo priimti bendrovėje nepatikrintą šernieną perdirbimui bei prašo, vadovautis BK 54 str. 3 d., skirti švelnesnę bausmę. Tačiau, apygardos teismo manymu, atsižvelgiant į tai, kad J. J. tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos eisme neigė savo kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų padarymo, nėra pagrindo pripažinti jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad taikydamas BK 54 str. 3 d. nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šiuo atveju nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės, kad jis dirba įmonės direktoriumi ir laisvės atėmimo bausmės, nors ir trumpalaikės, paskyrimas neleis jam kurį laiką vykdyti savo pareigas įmonėje, dėl to gali būti sutrikdyta jos veiklą, kilti kitokių neigiamų pasekmių įmonei bei jos darbuotojams, nėra išimtinės, dėl kurių sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas aplinkybes mano, kad apylinkės teismo paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ir švelninti jos nėra pagrindo, bausmė paskirta baudžiamojo įstatymo sankcijos ribose.

Nuteistasis M. A., neigdamas savo kaltę dėl jam inkriminuotų, nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 139 str. 2 d. ir 277 str. 1 d., be aukščiau jau aptartų argumentų nurodo, jog nematė V. S. atvežtos šernienos ir niekas jam jos neperdavė ir nedavė nurodymo atlikti jos tyrimą. Tačiau tokią apelianto pozicija vertintina kaip gynybinė, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytus nsikaltimus, nes, kaip jau minėta, šią versiją paneigia visų pirma nuteistojo J. J., liudytojų L. V., D. A., V. V. parodymai, taip pat iš dalies nukentėjusiojo V. S., liudytojo V. J. parodymai, telefonų išklotinės, kita rašytinė bylos medžiaga. Nors, apelianto teigimu, skundžiamame nuosprendyje neteisingai nurodyta, kad J. J. neturėjo teisės pats atlikti šernienos tyrimą, tačiau aplinkybę, jog J. J. davė nurodymą atlikti V. S. šerno tyrimą būtent M. A. ir jis (M. A.) neužtikrino, kad šerniena būtų ištirta tinkamai, įrodo aukščiau paminėti ir bendrai su J. J. skundo motyvais aptarti įrodymai.

M. A. pažymi, jog nuosprendyje nurodyta, kad byloje įrodyta, kad J. J. davė jam nurodymą patikrinti šernieną, nors bendrovėje ir nebuvo tinkamų sąlygų atlikti saugų tyrimą, tačiau tai nepaneigia M. A. kaltės, nes jis, žinodamas, kad bendrovėje esančiomis sąlygomis nėra galimybės patikrinti tinkamai šernieną, nesiėmė atitinkamų veiksmų ir priemonių, kad pristatytas šernas būtų ištirtas tinkamai.

Apeliaciniame skunde M. A. analizuoja liudytojų L. V., D. A. ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duotus parodymus, liudytojo V. V. teisme duotus parodymus, o taip pat liudytojo A. D. teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, paneigiančius V. V. ir L. V. parodymus apie tai, kad tą dieną 11 val. jis buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir tokiu laiku neva patikrino šernieną ir pasakė gaminti dešras bei išmetė maišą su šerno diafragma. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo įrodymais pripažinti duomenys, todėl nėra teisinio pagrindo remtis liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes šie liudytojai buvo apklausti teisme. Pažymėtina ir tai, kad, esant manymui, jog tarp ikiteisminio tyrimo metu duotų bei teisme ištirtų parodymų yra prieštaravimų, buvo galima prašyti iškviesti tam tikrus liudytojus dar kartą, tačiau toks prašymas pateiktas nebuvo. Skundą nagrinėjančio teismo nuomone, liudytojo A. D. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai apie tai, kad jį M. A. 2009-05-11 sveikino su jubiliejumi tarp 12.00 val. ir 12.30 val. nepaneigia V. V. ir L. V. parodymų, nes V. V. parodė, kad tą dieną L. V. perdavė M. A. maišelį su diafragma tarp 10.00-11.00 val., o L. V. parodė, kad M. A. pirmadieniais į darbą ateina vėliau, ir konkretaus laiko nenurodė.

Byloje, anot nuteistojo M. A., liko neištirtas faktas, kur dingo ir kas sunaikino pateiktą diafragmą, nes pagal taisykles ji turėtų būti dar 2 mėnesius saugoma bendrovėje, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ perdirbinėjo žvėrieną neturėdama tam leidimo, todėl ji galėjo būti sunaikinta, be to, tai nepaneigia nuteistojo kaltės, kuri yra įrodyta aukščiau aptartais įrodymais.

Apeliaciniu skundu nuteistoji UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašo panaikinti jos atžvilgiu priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti, kadangi neįrodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 277 str. 1 d.

Juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygos yra nustatytos Lietuvos Respublikos BK 20 str. Pagal šio straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė juridiniam asmeniui kyla tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką, veikdamas individualiai arba juridinio asmens vardu, padarė fizinis asmuo, kuris eina vadovaujančias pareigas ir turi teisę atstovauti juridiniam asmeniui arba priimti sprendimus jo vardu, arba gali kontroliuoti jo veiklą, ir fizinis asmuo nusikalstamą veiką padaro juridinio asmens naudai arba interesais. Taigi baudžiamajame įstatyme nustatytos dvi esminės juridinio asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn sąlygų grupės: viena susijusi su subjekto, kuriam padarius nusikalstamą veiką baudžiamojon atsakomybėn galima traukti ir juridinį asmenį, specifiniais požymiais, o kita apibūdina pačią veiką, jos padarymo tikslą bei motyvą (ji padaryta individualiai ar juridinio asmens vardu ir siekiant įgyvendinti juridinio asmens interesus ar naudos jam). Naudos požymis BK 20 straipsnio prasme teismų praktikoje siejamas su materialinės naudos suteikimu, o interesų užtikrinimas – kaip reiškiantis kitų (ne materialinių) juridinio asmens siekių įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr.2K-269/2010), pvz., užsakymų gavimas. Juridinio asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn nepriklauso nuo to, ar juridinis asmuo realiai gavo naudos.

Pritartina pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog juridinis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“, veikdamas per savo atstovą - bendrovės direktorių J. J. ir direktoriaus pavaduotoją M. A., kurie veikė šio juridinio asmens naudai ir interesais, turintys teisę atstovauti šiam juridiniam asmeniui, priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu ir kontroliuoti jo veiklą, jo vardu pasirašyti dokumentus, pažeisdami aukščiau nurodytas teisės aktų normas nesiėmė užkrečiamų ligų profilaktikos - organizacinių, teisinių, technologinių, taip pat kitų veiksmų ir metodų, kurie leidžia išvengti apsikrėtimo ir susirgimo užkrečiamomis ligomis, t. y. nesiėmė priemonių, kad įmonė gautų leidimą daryti gaminius iš šernienos, neužtikrino, kad šerniena būtų tinkamai patikrinta, pagamino dešras, apkrėstas trichinomis ir dėl to 84 žmonės buvo susargdinti trichinelioze. Taigi, kolegija konstatuoja, šioje byloje yra visos Lietuvos Respublikos BK 20 str. nurodytos sąlygos, kurioms esant fizinio asmens padaryta nusikalstama veika vertintina ir kaip juridinio asmens nusikalstama veika, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašymą panaikinti nuosprendžio dalį dėl jos nuteisimo ir ją išteisinti. Dėl kitų UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinio skundo argumentų teismas pasisakė, nagrinėdamas analogiškus nuteistųjų J. J. ir M. A. apeliacinių skundų argumentus.

Apeliaciniu skundu civilinis atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ prašo panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio dalis, kuriomis UAB „(duomenys neskelbtini)“ pripažinta kalta dėl BK 277 str. 1 d. nurodytos nusikalstamos veikos padarymo ir iš AB „Lietuvos draudimas“ priteista 93586,53 Lt turtinės žalos atlyginimas ir 1500 Lt neturtinės žalos atlyginimas bei atmesti civilinių ieškovų ieškinius kaip nepagrįstus.

Vilniaus apygardos teismas dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ pripažinimo kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 277 str. 1 d. pagrįstumo jau pasisakė, todėl šioje dalyje bus nagrinėjama AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinio skundo dalis dėl civilinių ieškinių priteisimo.

AB „Lietuvos draudimas“ teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįsta išvadą, jog dėl netinkamos kokybės mėsos produktų atsiradusi žala yra draudiminis įvykis, nes AB „Lietuvos draudimas“ sudarė sutartį dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliekamos teisėtos produktų gamybos veiklos, o ne dėl bet kokių bendrovėje dirbančių ar kitu pagrindu veikiančių asmenų veiksmų. Tačiau skundžiamame nuosprendyje teismas teisingai pažymėjo, jog J. J. ir M. A. padarytos nusikalstamos veikos yra netyčinės, todėl nėra pagrindo teigti, kad žala buvo padaryta tyčiniais nuteistųjų veiksmais.

Nepagrįstas AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinio skundo argumentas, jog teismas netinkamai įvertino, jog nagrinėjamu atveju netaikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas iš draudiminių teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams (Lietuvos Respublikos CK 1.125 str. 7 d.), nes nuosprendyje teisingai konstatuota, kad nepaisant to, kad dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinės atsakomybės už nekokybiška produkcija padarytą žalą į procesą dėl pareikštų civilinių ieškinių pagrįstumo įtraukiamas ir draudikas, tačiau tai nereiškia, kad civilinio ieškinio pagrindas yra draudiminiai santykiai, kadangi civilinių ieškovų ir draudimo bendrovės nesieja jokie sutartiniai santykiai. Taip pat pagrįstai nurodė, jog civiliniai ieškovai pareiškė civilinius ieškinius, kadangi UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai savo veiksmais padarė deliktą, dėl ko civiliniai ieškovai patyrė žalos ir tai yra deliktinės atsakomybės pagrindas. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos CK 6.245 str. 4 d. nustatyta, jog deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesuisjusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, šiuo atveju netaikytinas Lietuvos Respublikos CK 1.125 str. 7 d. numatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas iš draudiminių teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams.

Įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Širvintų rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti nuosprendį apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo, o apeliantų nesutikimas su byloje surinktų įrodymų vertinimu dar savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos duomenis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistųjų J. J., M. A., UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo S. M. ir civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinius skundus atmesti.