Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Gintaro Dzedulionio, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Pauliaus Veršekio (pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. (toliau tekste – ir nuteistasis) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo –

A. Š. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje, ir jam paskirta laisvės apribojimo 5 (penkiems) mėnesiams bausmė, įpareigojant tęsti darbą arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje, taip pat būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar kitomis svarbiomis priežastimis.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas A. Š. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas (duomenys neskelbtini).

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

(duomenys neskelbtini) 30,52 (trisdešimties eurų penkiasdešimt dviejų euro centų) Eur civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteistas atlyginti iš A. Š..

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės Ž. C. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jos naudai priteista atlyginti iš A. Š. 474,19 (keturi šimtai septyniasdešimt keturi eurai devyniolika euro centų) Eur turtinės žalos ir 300 (trys šimtai) Eur neturtinės žalos.

Priteista atlyginti nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės Ž. C. naudai 1 500 (vienas tūkstantis penki šimtai) Eur bylinėjimosi išlaidų iš A. Š..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Nagrinėjamo klausimo esmė

1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 30 d. skundžiamame nuosprendyje nustatė, kad A. Š. pažeidė viešąją tvarką (padarė BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą), o būtent: jis, 2019 m. gegužės 14 d., apie 9.51 val., viešoje vietoje – prie sankryžos, esančios (duomenys neskelbtini), tyčia įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, priėjęs prie automobilio VW GOLF, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir pro atidarytą langą sudavė ranka Ž. C. vieną kartą į kairę veido pusę, dėl ko nukentėjusioji Ž. C. pajuto fizinį skausmą, bei tokiu būdu A. Š. sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

2. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu tenkino nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą ir panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 30 d. nuosprendį bei priėmė naują nuosprendį, kuriuo išteisino A. Š., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo arba baudžiamojo nusižengimo požymių.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

18. Teismo posėdyje taip pat pagarsinti Vilniaus miesto apylinkės teisme 2020 m. rugsėjo 16 d. įvykusio teisiamojo posėdžio metu duoti liudytojos E. Ž. parodymai (3 t., b. l. 12-14). Teisiamajame posėdyje liudytoja paaiškino, kad susipažino su pacientės (nukentėjusiosios Ž. C.) sveikatos istorija. Pasidomėjo, kad nedarbingumas buvo tęsiamas (duomenys neskelbtini), kodas S00.85, t. y. kitų galvos sričių paviršinis sužalojimas, sumušimas. Turi „printscreen“ ištrauktą iš sistemos. Pagarsinus 2 t., b. l. 149, paaiškino, jog tiesiog prisijungusi su savo prisijungimu mato, kad (duomenys neskelbtini), o sekantis buvo išduotas (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) dėl kitų dalykų. Nežino, kodėl taip skiriasi duomenys, skambino SODROS atstovui, dar kartą pasitikslino, jis patvirtino, ką liudytoja matė. Dokumento negali pateikti, tik „printscreen“ pasidarė. Kiti specialistai negalėjo tęsti nedarbingumo, klausė SODROS darbuotojų, sakė, kad nematyti. (duomenys neskelbtini) jau kitas kodas. Atrodo, kitas kodas N54.96 – su nugaros skausmais susijusi liga. Su S kodu (duomenys neskelbtini). Išdavimo data (duomenys neskelbtini), bet nuo sekančios dienos nedarbingumas. Kai buvo išduota nedarbingumo pažyma nuo (duomenys neskelbtini) – nukentėjusioji skundėsi skausmu kairės veido pusės, sunkiai galėjo išsižioti, sunku buvo valgyti ir kramtyti. Aprašė, ką subjektyviai išreiškė, ką jaučia. Liudytoja apžiūrėjo žandikaulį čiuopiant, kairėje pusėje nukentėjusioji nurodė skausmingumą žandikaulyje. Tyrimų identifikuoti skausmui nėra. Liudytoja tęsė nedarbingumą 2 savaites. Specialistas nurodo slankstelio panirimo kompleksą, peties pažeidimą. Nukentėjusioji pas liudytoją kreipėsi biuletenio pratęsimui (duomenys neskelbtini), nurodė kaklo skausmus ir ją siuntė specialistui traumatologui – ortopedui, kuris nurodė diagnozę, t. y. slankstelio panirimo kompleksą. Anamnezėje aprašyta – „Tirpsta veidas, įtampa, tempimo jausmas, apatinio žandikaulio sąnario naktiniai skausmai, nemiga dėl skausmo“ yra subjektyviai nukentėjusiojo išreikšta būsena. Objektyviai tai gydytojo Ž. aprašyme, ką ji mato, kad jis čiuopia pirmo krūtininio slankstelio įtemptus segmentinius raumenis ir, kad skausmas plinta į kairę. Skausmas yra subjektyviai asmens išreiškiamas. Objektyviai, tai, kad gydytojas su rankomis čiuopia raumenų įtempimą ir jis tada nustato kur yra pakenkimas. Krūtininis pirmas slankstelis, tai yra, kuris yra pasibaigus kaklo slanksteliams, tiesiai po kaklo slanksteliais, nugarinėje pusėje. Tai kaklo sritis. Nedarbingumas buvo tęsiamas iki (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) nurodyta keletas diagnozių, bet nedarbingumo pažymėjimas yra tęsiamas su vienu kodu, t. y. pagrindiniu kodu. Meniskas yra kelio sąnario kremzlė. Ž. C. neminėjo, kad kelio sąnario traumą patyrė to įvykio metu ir liudytoja to nepasakys, nes tai buvo vėlesni apsilankymai. Tai galėjo būti kažkokios kitos traumos pasekmė.

Dėl įrodymų vertinimo

20. Baudžiamųjų bylų apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis – pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis), bei prireikus ištaisyti bet kurias fakto (teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (teisės taikymo) klaidas, kurias galėjo padaryti pirmosios instancijos teismas, ir užtikrinti, kad išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje būtų įvykdytas teisingumas. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis – teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų ir kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

21. Formuojamoje teismų praktikoje pažymima, kad esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje ar nutartyje: 1) teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; 2) nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; 3) vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; 4) remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1-4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; 5) įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1-4 dalių reikalavimus; 6) neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-228-895/2018).

22. Įrodymų vertinimas yra subjektyvus loginis procesas, pasireiškiantis BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai bylos duomenys ir loginės taisyklės. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena iš svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, jog turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017). Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187-677/2015). Abejones vertinti išimtinai kaltinamojo naudai galima tik ėmusis visų įstatyme numatytų priemonių abejonėms pašalinti, bet nepavykus to padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-432-139/2015). Įstatymas imperatyviai nenustato, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).

23. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nustatė, kad A. Š. padarė BK 284 straipsnyje nustatytą nusikalstamą veiką, kuri pasireiškė įžūliu nuteistojo elgesiu demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, t. y. A. Š. viešoje vietoje priėjęs prie nukentėjusiosios automobilio pro atidarytą transporto priemonės langą sudavė vieną kartą ranka Ž. C. į kairę veido pusę, dėl ko pastaroji pajuto fizinį skausmą, bei tokiu būdu A. Š. sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

24. Pagal BK 284 straipsnį už viešosios tvarkos pažeidimą atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.

25. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą arba neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Formuojamoje teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį (jo mušimas) viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2011, 2K-252/2012, 2K-719/2012). Atskirais atvejais smūgio sudavimas be aiškios priežasties žmogui viešai, net ir ne žmonių minioje, teismų pripažįstamas įžūliais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-652/2007, 2K-452/2011, 2K-19-511/2020).

26. Nustatant visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą, atsižvelgiama į tai, ar viešoje vietoje, kaip minėta, buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir panašios aplinkybės. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-141-507/2015, 2K-310-942/2016, 2K-367-511/2018).

27. Formuojamoje teismų praktikoje taip pat pažymima, kad viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tyčia, o veikos motyvai ir tikslai nėra būtini šio nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau kaltininko elgesio paskatų analizė svarbi jo tyčios turiniui nustatyti, taip pat išvadai, kad asmuo suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą ir kad tai buvo svarbus jo veikos aspektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-384-788/2018, 2K-19-511/2020). Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jeigu kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-120/2011, 2K-445/2013, 2K-141/2015).

28. Teisėjų kolegijai įvertinus nuteistojo ir nukentėjusiosios duotus paaiškinimus viso proceso metu bei juos sugretinus tarpusavyje su kitais byloje esančiais duomenimis ir įrodymais, nustatyta, kad nukentėjusioji Ž. C., važiuodama pagrindiniu keliu, nenorėjo įleisti iš šalutinio kelio įvažiuojančio nuteistojo A. Š. vairuojamo automobilio, t. y. nukentėjusioji signalizavo nuteistajam, jog pastarasis įvažiavo į pagrindinį kelią prieš jos automobilį. Byloje neginčijamai nustatyta ir tai, kad sustojęs nuteistasis A. Š. išlipo iš savo vairuojamo automobilio bei priėjo prie nukentėjusiosios Ž. C. automobilio. Kita vertus, aplinkybes dėl nuteistojo atliktų veiksmų priėjus prie nukentėjusiosios automobilio, proceso dalyviai aiškino skirtingai. Ž. C. teigė, kad A. Š. jai sudavė ranka į kairę veido pusę, dėl ko ji pajuto fizinį skausmą. Nuteistasis A. Š. neigė smurtinio veiksmo atlikimą, nurodydamas, jog jam priėjus prie automobilio ant nukentėjusiosios veido jau buvo raudonos dėmės, Ž. C. buvo įtūžusi ir supykusi. Pažymėtina, kad byloje nenustatyta, jog įvykusį konfliktą tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo būtų matę kiti suinteresuotumo bylos baigtimi neturintys asmenys, kurie galėtų patvirtinti arba paneigti minėtų proceso dalyvių duotų paaiškinimų patikimumą, be to, byloje nėra surinkta ir kitų objektyvių duomenų, galinčių neginčijamai patvirtinti nuteistojo arba nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, t. y. pirmosios instancijos teismas išvadą, kad A. Š. padarė BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą, iš esmės pagrindė nukentėjusiosios parodymais ir išvestiniais iš jų duomenimis. Teisėjų kolegijos vertinimu, Vilniaus miesto apylinkės teismas sureikšmino nukentėjusiosios duotus paaiškinimus, kurie nebuvo nuoseklūs ir kuriuos iš dalies paneigia kiti bylos duomenys, todėl vien tik Ž. C. parodymai negali būti pagrindas priimti apkaltinamąjį nuosprendį A. Š. atžvilgiu.

31. Liudytojai (policijos pareigūnai), apklausiami teisiamajame posėdyje, iš esmės patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog Ž. C. veidas buvo paraudęs. Kita vertus, liudytojai nurodė ir visiškai naujas faktines aplinkybes, t. y. kad matė kraujo atspalvį ant Ž. C. dantų bei kraujo pėdsakus pastarosios lūpų kamputyje. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje atlikus dalinį įrodymų tyrimą ir apklausus liudytoją B. S., pastaroji paaiškino, jog jeigu GMP kvietimo kortelėje (4 t., b. l. 88-89) nepažymėjo, kad nukentėjusiajai iš karto po įvykio (konflikto su nuteistuoju) apžiūros metu buvo nustatytas kraujavimas, vadinasi to ir nebuvo, t. y. objektyvūs byloje esantys įrodymai suteikia pagrįstą pagrindą abejoti minėtų liudytojų duotų paaiškinimų patikimumu ir objektyvumu, kadangi jie nurodė faktines aplinkybes (kraujo atspalvis ant nukentėjusiosios dantų, kraujo pėdsakai lūpų kamputyje), kurių nenustatė gydytojai iš karto po įvykio. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš ikiteisminio tyrimo metu atliktų liudytojų apklausų protokolų (1 t., b. l. 162, 166) matyti, jog šie yra praktiškai identiški, kas kelia abejonę dėl šių liudytojų parodymų objektyvumo ir patikimumo. Be to, įvertinus tai, kad teisiamajame posėdyje liudytojai E. T. ir G. G. nurodė pastebėtus nukentėjusiosios Ž. C. sužalojimus (kaip jau minėta, nurodytų sužalojimų nepatvirtina kiti objektyvūs byloje esantys duomenys), kurių jie nenurodė nei tarnybiniame pranešime, nei apklausiami ikiteisminiame tyrime, be to, aplinkybes dėl Ž. C. sumušimo nurodė iš pastarosios žodžių, darytina išvada, jog liudytojų policijos pareigūnų duoti paaiškinimai nėra pakankamas objektyvus pagrindas patvirtinti nukentėjusiosios Ž. C. sumušimo faktą bei A. Š. kaltę pagal BK 284 straipsnį.

32. Teisiamajame posėdyje apklaustas specialistas K. Z. nurodė, kad nors įvykio dieną ir buvo nurodyta „sumušimui būdingas vaizdas“, tačiau šį faktą galinčių patvirtinti objektyvių duomenų byloje taip pat nėra gauta. Iš karto po įvykio tą pačią dieną nukentėjusioji buvo apžiūrėta (duomenys neskelbtini). Iš medicininio dokumento turinio matyti, kad nukentėjusioji skundėsi skausmu kairės pusės apatinio žandikaulio srityje ir smakro srities odos jautrumo sutrikimu. Ž. C. apžiūrėjęs gydytojas nustatė, kad nukentėjusiosios veidas simetriškas be patologinių pakitimų, išsižiojimas laisvas, neskausmingas, odos spalvos ir vientisumo pažeidimų nenustatyta, sąkandis nesutrikęs, intraoraliai be pakitimų, kliniškai ir radiologiškai veido kaulų, žandikaulių, dantų traumų nestebima, taip pat nurodyta, kad būdingas veido sumušimui vaizdas. Apklausiamas gydytojas J. K. paaiškino, kad nukentėjusioji skundėsi skausmu apatinio žandikaulio kairėje pusėje, teigė, jog jai buvo trenkta į veidą, sunku išsižioti. Gydytojas taip pat paaiškino, kad nukentėjusiajai nebuvo nustatyta jokių kraujosruvų arba gleivinės pažeidimų, o rašydamas žodžius „veido sumušimui būdingas vaizdas“, turėjo omenyje pačios traumos aplinkybę, t. y. nukentėjusiosios teigimu (subjektyvių Ž. C. nusiskundimų), jai buvo suduotas smūgis į veidą. J. K. nurodė, kad veido paraudimas galimas ne vien tik dėl suduoto smūgio, tačiau ir dėl streso arba didelio verkimo.

33. Iš byloje esančių duomenų ir įrodymų visumos (specialisto išvadų, specialisto duotų paaiškinimų, gydytojo pasirašyto medicininio dokumento ir duotų paaiškinimų, kitų duomenų) matyti, kad iš karto po byloje nagrinėjamo įvykio nebuvo užfiksuoti jokie nukentėjusiosios sužalojimai arba jos veido pakitimai, dėl ko liudytojų (policijos pareigūnų) paaiškinimai dėl vizualiai matytų sužalojimų nėra patvirtinti objektyviais bylos duomenimis. Pažymėtina ir tai, kad liudytoja apklausta B. S. taip pat negalėjo patvirtinti kokių nors objektyvių sužalojimų ant nukentėjusiosios veido, o GMP kvietimo kortelėje nurodyti sužalojimai – skausmas, pažymėti iš nukentėjusiosios žodžių. Gauti medicininiai duomenys iš (duomenys neskelbtini) nagrinėjamu atveju objektyviai negali nei patvirtinti, nei paneigti, kad nuteistasis A. Š. iš tiesų sudavė nukentėjusiajai į veidą, kadangi Ž. C. (duomenys neskelbtini) buvo gydoma nuo (duomenys neskelbtini) dėl apatinio žandikaulio kairiojo sąnario disfunkcijos.

34. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusioji Ž. C. teigė, jog būtent nuteistojo A. Š. suduoto smūgio metu jos burnoje buvusi dantų plokštelė sulūžo, tačiau apklausta liudytoja V. B. patvirtino, kad nuo smūgio į veidą plokštelė negali sulūžti, kadangi ji yra burnos viduje, įstatyta į gomurį, o smūgio metu lūžta dantys arba žandikaulis. Liudytoja taip pat paaiškino, kad veikiant delnu į apatinį žandikaulį plokštelė gomuryje lūžti negali, o pati nukentėjusioji nuo smūgio plokštelės perkąsti negalėjo, t. y. tam, kad sulaužyti plokštelę, ant jos reikia užminti arba pan., kadangi ji taip paprastai nelūžta (past. – teisėjų kolegijos vertinimu, smūgis į veido sritį turi būti pakankamai stiprus ir sukeliantis akivaizdžius kitus veido išorinius arba vidinius sužalojimus). Be to, liudytoja paaiškino ir tai, kad plokštelė turi būti saugi, kai dėvima miego metu, vaikai ją turi nuolat nešioti, jos negalima įkasti, sulaužyti, praryti. Įvertinus šiuos liudytojos duotus parodymus ir juos sugretinus su nukentėjusiosios duotais paaiškinimais dėl jos burnoje buvusios plokštelės sulūžimo, spręstina, kad Ž. C. nurodytomis aplinkybėmis objektyviai plokštelė sulūžti negalėjo, o tai suteikia pagrįstą pagrindą abejoti nukentėjusiosios duotų parodymų patikimumu bei objektyvumu. (duomenys neskelbtini) nukentėjusiosios kortelėje užfiksuoti duomenys, kad ji klinikoje lankėsi 2019 m. vasario 15 d., o po to tik (duomenys neskelbtini), t. y. gydymo įstaigoje apsilankė praėjus daugiau nei vieneriems metams penkiems mėnesiams po byloje nagrinėjamo konflikto su nuteistuoju A. Š..

35. Svarbu ir tai, kad byloje nustatyta, jog įvykio dieną nukentėjusioji važiavo pas gydytojus, t. y. Ž. C. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad važiavo pas gydytoją dėl žandikaulio, kadangi jai atstatinėjo galinius dantis po operacijos. (duomenys neskelbtini) nukentėjusioji lankėsi (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) nejautroje buvo atlikta procedūra, susijusi su 37 danties, esančio apačioje, kairėje pusėje, kanalais. (duomenys neskelbtini) nukentėjusioji skundėsi kairės pusės smilkininio apatinio žandikaulio sąnario skausmu bei sumažėjusia išsižiojimo amplitude. Iš byloje esančių duomenų ir įrodymų matyti, kad nukentėjusiajai tik kitą dieną po įvykio objektyviai buvo nustatyta ekchimozė ir sumušimo žymė, kas suteikia pagrindą manyti, jog sužalojimai susidarė ne dėl nuteistojo tariamai suduoto smūgio į nukentėjusiosios veido, o yra gydymo pasekmė. Be to, sužalojimai, kurie nebuvo nustatyti įvykio dieną (jų nenustatė įvykio dieną nukentėjusiąją apžiūrėjęs J. K. ir objektų tyrimą atlikęs bei paaiškinimus davęs specialistas K. Z.) ir kurių objektyviai nebuvo, leidžia daryti išvadą, jog jie atsirado po įvykio, todėl nukentėjusioji nepagrįstai juos sieja su nuteistojo veiksmais.

36. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu pareikštame civiliniame ieškinyje nukentėjusioji taip pat nurodė, jog dėl nuteistojo suduoto smūgio lūžo tuo metu jos burnoje buvusi dantų korekcijos plokštelė, kurią Ž. C. įvertino 173,73 Eur bei prašė šią sumą priteisti iš A. Š.. Kita vertus, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusiosios atstovai nebereiškė pretenzijų dėl turtinės žalos atlyginimo už sulūžusią plokštelę, tokiu būdu iš esmės pripažindami, jog dantų plokštelė sulūžo kitomis aplinkybėmis. Atitinkama pozicija vertinama prieštaringai. Akcentuotina, kad nei nukentėjusysis, nei kiti proceso dalyviai negali piktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis, siekiant iš to gauti turtinės naudos.

37. Gydytojo, eksperto, vykusių į įvykio vietą liudytojų policijos pareigūnų parodymus sugretinus tarpusavyje matyti, kad juose fiksuoti Ž. C. veido sumušimas ir skausmas yra iš pačios nukentėjusiosios žodžių, t. y. šie proceso dalyviai tiesiogiai byloje nagrinėjamo konflikto tarp A. Š. ir nukentėjusiosios Ž. C. nematė, todėl, egzistuojant objektyviam pagrindui abejoti nukentėjusiosios parodymų patikimumu, šių duomenų neužtenka apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui. Byloje objektyvių duomenų dėl nukentėjusiosios sumušimo nėra. Nors iš tiesų liudytojai E. T. ir G. G. nurodė, kad nukentėjusiosios veidas buvo paraudęs, tačiau gydytojas J. K. paaiškino, jog veido paraudimas galimas dėl įvairių priežasčių: streso, smūgio sudavimo ar verkimo, todėl vien pareigūnų paaiškinimai nepatvirtina, kad veido paraudimas ant nukentėjusiosios Ž. C. veido atsirado nuo suduoto smūgio. Atkreiptinas dėmesys, kad įvertinus nukentėjusiosios, policijos pareigūnų ir nuteistojo duotus paaiškinimus, nustatyta, jog Ž. C. buvo susijaudinusi, o aplinkybę, kad ant pastarosios veido buvo raudonos dėmės, nurodė ir A. Š., todėl neatmestina galimybė, jog policijos pareigūnų liudytas galimai matytas paraudimas galėjo būti patirto streso dėl susiklosčiusios konfliktinės situacijos pasekmė ir natūrali Ž. C. kūno reakcija į stresinę situaciją.

38. Teisėjų kolegija, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą ir įvertinusi byloje esančių duomenų bei įrodymų visumą, neturi pagrindo daryti pagrįstos ir jokių abejonių nekeliančios išvados, kad A. Š. jam pareikštame kaltinime nurodytu laiku bei vietoje vieną kartą ranka trenkė nukentėjusiajai Ž. C. į kairę veido pusę ir tokiu būdu jai sukėlė fizinį skausmą bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, kas atitinka BK 284 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties požymius. Proceso metu teismui išnaudojus visas įmanomos baudžiamojo proceso įstatyme nustatytas priemones objektyviai tiesai nustatyti, konstatuotina, kad kaltinimas A. Š. nepasitvirtino, dėl to pastarasis išteisinamas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

39. Vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, (duomenys neskelbtini) ir nukentėjusiosios Ž. C. civiliniai ieškiniai paliekami nenagrinėti. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, išlaidos, kurias patyrė nukentėjusioji Ž. C. advokato paslaugoms apmokėti, iš A. Š. nepriteisiamos.

40. A. Š. ikiteisminio tyrimo metu paskirta kardomoji priemonė panaikintina nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.

41. Nuteistasis ir jo gynėja advokatė apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prašė, kad, jeigu bus tenkinamas apeliacinis skundas ir priimamas išteisinamasis nuosprendis, A. Š. priteisti 3 500 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms bei pateikė tai patvirtinančius dokumentus (4 t., b. l. 110-120).

42. BPK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

43. Pagal formuojamą teismų praktiką proceso dalyvio nurodomas patirtų išlaidų, be kita ko, ir advokato pagalbai, dydis neįpareigoja teismo priteisti visos nurodomos sumos; tai tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos išlaidų sumos, jeigu yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma išlaidų suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-192-489/2019, Nr. 2K-7-25-495/2020). Taigi, vertinant atstovavimo išlaidų pagrįstumo klausimą būtina atsižvelgti į bylos sudėtingumą, sprendžiamų klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes.

44. Teisėjų kolegija, spręsdama atstovavimo išlaidų dydžio proporcingumą suteiktoms paslaugoms vertina tai, kad baudžiamoji byla Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama du kartus, kadangi Lietuvos Aukščiausiajam Teismui tenkinus iš dalies kasacinius skundus byla buvo grąžinta nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, dėl ko procesas užtruko. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, taip pat į gynėjos pateiktus rašytinius dokumentus, spręstina, kad prašoma priteisti 3 500 Eur suma yra proporcinga suteiktoms teisinėms paslaugoms.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 30 d. nuosprendį, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnyje, panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį – A. Š. išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo arba baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. Š. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.

Civilinės ieškovės (duomenys neskelbtini) civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės Ž. C. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Atmesti Ž. C. prašymą priteisti iš A. Š. 1 500 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Priteisti A. Š. iš valstybės 3 500 Eur (trijų tūkstančių penkių šimtų eurų) patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.