Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Savinijus Katauskas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutarties.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių tarnybos Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyriaus (toliau – Institucija) specialistas R. D. 2016 m. rugpjūčio 31 d. surašė administracinio teisės pažeidimo nutarimą R. J. už tai, kad jis 2016 m. kovo 14 d. 17.37 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas transporto priemonę „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) dviejų eismo juostų kelyje, kai jo važiavimo kryptimi buvo viena eismo juosta, lenkė kitą transporto priemonę, sustojusią prieš pėsčiųjų perėją, kad praleistų einantį pėsčiąjį, taip neįsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiųjų, į ją įvažiavo ir sukėlė pėsčiajam pavojų, po ko ant perėjos sustojo ir paliko stovintį automobilį. Šiais savo veiksmais R. J. pažeidė Kelių eismo taisyklių (2015 m. lapkričio 6 d. redakcija) (toliau – KET) 8, 9, 31, 140.4, 150.6 punktus ir padarė pažeidimą, numatytą ATPK 124² straipsnio 1 dalyje.

Šį nutarimą R. J. apskundė Klaipėdos miesto apylinkės teismui.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 9 d. nutartimi R. J. skundo netenkino.

Apeliaciniu skundu R. J. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje ir bylą nutraukti arba, netenkinus pirmojo prašymo, prašo pritaikyti LR ATPK 30¹ str. ir paskirti švelnesnę nuobaudą, neskiriant teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.

Skunde apeliantas teigia, kad jo veiksmuose nėra LR ATPK 124² str. 1 d. numatyto pažeidimo sudėties, o protokole nurodytus veiksmus atliko tik dėl to, jog norėjo sustabdyti automobilį, kuris pavojingai manevravo, ir įtarė, kad vairuotojas gali būti neblaivus. Apeliantas nurodo, kad atmesdamas skundą pirmosios instancijos teismas savo sprendimo iš esmės nemotyvavo, apsiribodamas pasisakymu, jog jo kaltė įrodyta administracinio teisės pažeidimo bylos dokumentų visuma, vaizdo įrašu, kuris yra padarytas miesto vaizdo stebėjimo kameromis, liudytojų, policijos pareigūnų parodymais. Apeliantas mano, kad nors vaizdo medžiagoje užfiksuota, kaip jis apvažiuoja automobilį „Audi“ ir iš dalies sustoja ant pėsčiųjų perėjos, jo veiksmai negali būti laikomi KET 140.4 p. pažeidimais, kadangi savo veiksmais nesiekė aplenkti automobilio „Audi“, nes lenkimas – tai vienos arba kelių važiuojančių transporto priemonių apvažiavimas, įvažiuojant į priešpriešinio eismo juostą. Apvažiuodamas automobilį „Audi“, jis buvo visiškai sustojęs, jo tikslas buvo automobiliui „Audi“ užkirsti kelią toliau judėti pirmyn, nes tuo metu buvo įsitikinęs, kad jį vairuoja neblaivus vairuotojas. Apeliantas nurodo, kad vaizdo medžiagoje matyti, kad užkirtęs kelią „Audi“ automobiliui jis išlipo, iš karto priėjo prie vairuotojo nurodydamas nepasišalinti iš įvykio vietos. Pėsčiasis byloje nėra nustatytas, neapklaustas, tik subjektyviai vertinama, kad tokiais veiksmais jam buvo sukeltas pavojus. Filmuotoje medžiagoje puikiai matyti, kad jis į perėją išeina jau sustojus abiem automobiliams, dėl sustojusių automobilių jis net nepakeičia judėjimo krypties, todėl akivaizdu, kad jam jokio pavojaus nebuvo sukelta. Apeliantas mano, kad jo veiksmai atitinka būtinąjį reikalingumą, tačiau į šias aplinkybes visiškai be jokio pagrindo nebuvo atsižvelgta.

Apeliantas skunde teigia, kad apylinkės teismas visiškai nepasisakė dėl nenuoseklių automobilio „Audi“ vairuotojo E. I. parodymų, juos tik perrašė, tačiau neanalizavo. Iš pradžių visiškai neigęs kaltę, teisme jis pripažino, kad važiuodamas per viaduką (duomenys neskelbtini) gatve antrąja juosta stabdė, norėdamas persirikiuoti į pirmąją juostą ir nusukti į (duomenys neskelbtini) gatvėje esančią degalinę „(duomenys neskelbtini)“ (nors įvykio vietoje ir paaiškinime šias aplinkybes neigė), vėliau nurodė, kad norėjo važiuoti į vaistinę. E. I. nurodo manęs, jog yra „banditų“ persekiojamas, baiminosi dėl savo sveikatos, tačiau kažkodėl policijos nekvietė (liudytojo D. K. paaiškinime nurodyta, kad iš VPK budėtojo buvo gautas jo žmonos skambučio pagrindu pranešimas apie pavojingai manevravusį neblaivų automobilio „Audi“ vairuotoją, b. l. 8). Šios aplinkybės įrodo, kad tai buvo neeilinė avarinė situacija, kurios jam pavyko išvengti tik išvažiavus į priešpriešinę eismo juostą, ir iškart jo žmona skambino policijai ir pranešė apie įvykį, nes buvo realus pagrindas įtarti, kad automobilio „Audi“ vairuotojas neblaivus.

R. J. skunde nurodo, kad Institucija administracinio teisės pažeidimo protokole nurodė, kad jis pažeidė KET 8, 9, 31, 140.4, 150.6 punktus, todėl jo veiksmuose yra LR ATPK 124² str. 1 d. numatyto pažeidimo sudėtis. KET 8, 9, 31 punktuose yra tik bendro pobūdžio reikalavimai, o kiekvienas KET pažeidimas yra daugiau ar mažiau pavojingas, kiekvienas pažeidimas sukelia didesnį arba mažesnį pavojų eismo ar jo dalyvių saugumui, jų turtui ir pan., bet ne kiekvieną tokį KET pažeidimą galima kvalifikuoti pagal LR ATPK 124² str. 1 d., esant būtinojo reikalingumo sąlygoms, kai siekiama išvengti didesnės neblaivaus vairuotojo galimos padaryti žalos bei sulaikyti neblaivų asmenį, priešingi teismų sprendimai ne tik neugdo pilietiškumo jausmo, bet ir skatina toleruoti teisės pažeidimus.

Reziumuodamas apeliantas nurodo, kad pareigūnai ir teismas, kvalifikuodami jo veiką pagal LR ATPK 124² str. 1 d., iškreipia LR ATPK bendrąsias nuostatas (LR ATPK 1, 9 str.), sudarydami prielaidas net ir menkiausią nusižengimą, sutampant bendriesiems požymiams, kvalifikuoti pagal patį griežčiausią ir net objektyviai ir logiškai neproporcingą pagal pasekmes ir asmens psichinį santykį su veika ATPK straipsnį.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komsiariato Kelių policijos tarnybos viršininkas prašo R. J. apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, jog organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutartyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Byloje esantys duomenys – E. I., R. J., J. N. parodymai teismo posėdžio metu, kiti duomenys – pateikti vaizdo įrašai, neabejotinai patvirtina, kad R. J. padarė jam inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą.

ATPK 124² straipsnio 1 dalis nustato administracinę atsakomybę už vieną iš jame numatytų alternatyvių veikų: 1) vienu metu ar paeiliui padaryti keli eismo taisyklių pažeidimai, kurie kelia grėsmę eismo saugumui, arba 2) padarytas vienas KET pažeidimas, sukėlęs pavojingą situaciją, t. y. privertęs kitus eismo dalyvius staigiai keisti judėjimo greitį, kryptį arba imtis kitokių veiksmų savo ar kitų žmonių saugumui užtikrinti.

Iš administracinės teisės pažeidimo bylos medžiagos matyti, jog R. J. vairuodamas transporto priemonę dviejų eismo juostų kelyje, kai jo važiavimo kryptimi buvo viena eismo juosta, lenkė kitą transporto priemonę, sustojusią prieš pėsčiųjų perėją, kad praleistų einantį pėsčiąjį, taip neįsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiųjų, į ją įvažiavo ir sukėlė pėsčiajam pavojų, po ko ant perėjos sustojo ir paliko stovintį automobilį. Šiais savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 8, 9, 31, 140.4, 150.6 punktus.

Tiek Institucija nutarime, tiek apylinkės teismas pagrįstai nurodė, kad apeliantas paeiliui padarė du KET pažeidimus, – lenkė kitą transporto priemonę, sustojusią prieš pėsčiųjų perėją (KET 140.4 p.) ir sustojęs ant perėjos paliko automobilį stovėti (KET 150.6 p.), taip keldamas realią grėsmę eismo saugumui. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria tiek Institucijos, tiek apylinkės teismo padarytai tokiai išvadai ir nori pabrėžti, kad tokiais savo veiksmais R. J. ne tik kad sukėlė grėsmę tuo metu per perėją ėjusiam pėsčiajam, bet grėsmė buvo sukelta ir kitiems eismo dalyviams – pakankamai judrioje sankryžoje, „piko“ metu jo užstatyta transporto priemonė kėlė grėsmę tiek paskui važiuojančioms, tiek įvažiuojančioms į (duomenys neskelbtini) gatvę transporto priemonėms.

Apeliantas neneigia apvažiavęs automobilį „Audi“ prieš pėsčiųjų perėją, užkirtęs kelią šiam automobiliui ir savo transporto priemonę palikęs ant pėsčiųjų perėjos, tačiau, kaip nurodo, taip veikė esant būtinajam reikalingumui. Apeliantas nurodo aplinkybes – įtarė, kad automobilio „Audi“ vairuotojas yra neblaivus, šios aplinkybės, jo įsitikinimu, atitinka veikimą būtinojo reikalingumo sąlygomis (ATPK 17 str.)

ATPK 17 straipsnis numato, kad administraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veikimas, kuris nors ir numatytas šiame kodekse arba kituose normatyviniuose aktuose dėl administracinių teisės pažeidimų, bet padarytas būtinojo reikalingumo būklės, tai yra siekiant pašalinti pavojų, gresiantį valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga negu išvengtoji žala. Kaip nurodyta teismų praktikoje, būtinojo reikalingumo situacija atsiranda susidūrus dviem teisės saugomiems interesams, kurių vieną galima apsaugoti tik darant žalą antram. Veiksmai, padaryti esant būtinajam reikalingumui, yra socialiai vertingi, nes jais siekiama išsaugoti daug vertingesnį interesą. Tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, yra būtinos sąlygos: gresiantis pavojus pačiam asmeniui, kitiems asmenims, jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams; realus ir akivaizdus pavojus; gresiantis pavojus, kurį galima pašalinti tik darant žalą teisės saugomiems interesams, trečiajam asmeniui; padaryta žala, kuri yra mažesnė nei išvengta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-07-02 nutarimas byloje Nr. N63-884/2010, 2010-10-22 nutartis administracinėje byloje Nr. N444-2211/2010).

Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių realių duomenų, kurie pagrįstų pažeidėjo deklaruojamą būtinojo reikalingumo visų būtinų sąlygų egzistavimą. R. J. nurodo vienintelę situaciją – staigų stabdymą, nusprendus, jog vairuotojas gali būti neblaivus. Be to, R. J. įtarimas buvo nepagrįstas, nes buvo nustatyta, jog vairuotojas E. I. buvo blaivus. Byloje nenustatyta, kad E. I. staiga stabdė be priežasties. Teismo posėdžio metu E. I. nurodė, kad važiuodamas antrąja eismo juosta (duomenys neskelbtini) gatve nusprendė persirikiuoti, spustelėjo stabdžio pedalą, tačiau dėl intensyvaus eismo persirikiuoti nepavyko, todėl nuvažiavo toliau. Apeliacinės instancijos teismas mano, jog vien tai, kad priekyje važiavęs automobilis staiga stabdė, nesudarė R. J. pagrindo manyti, kad vairuotojas gali būti neblaivus, ir imtis veiksmų – pradėti šį automobilį „persekioti“, o vėliau ir „blokuoti“ jo judėjimą. Taigi, R. J., „persekiodamas“ E. I. automobilį gana ilgą kelio atkarpą, turėjo suprasti, kad E. I. nekelia grėsmės kitiems eismo dalyviams (R. J. nenurodė, kad E. I. važiavo pažeisdamas kelių eismo taisykles), todėl privalėjo nutraukti tokius savo veiksmus, juolab kad apie situaciją jau buvo pranešęs policijai. Šiuo atveju R. J. siekdamas, jog E. I. būtų sustabdytas, tai turėjo daryti pats nepažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimų, juolab kad tokie jo veiksmai sukėlė pavojų kitiems eismo dalyviams. Taigi, anksčiau paminėti duomenys neleidžia daryti išvados, jog pažeidėjas R. J. kelių eismo taisykles pažeidė esant būtinajam reikalingumui.

Apeliantas skunde nurodo, jog jis negalėjo pažeisti KET 140.4 p. reikalavimo, nes jo lenkiama transporto priemonė tuo metu nevažiavo, o stovėjo. Šis apelianto argumentas ne tik kad nepagrįstas, bet ir nelogiškas. KET 3.9 punkte numatyta, kad lenkimas – tai vienos arba kelių važiuojančių transporto priemonių apvažiavimas įvažiuojant į priešpriešinio eismo juostą. Šiuo atveju visiškai nelogiška būtų laikyti transporto priemonės „Audi“ nevažiuojančia, kai ji dalyvaudama eisme, t. y. važiuodama, sustojo prie pėsčiųjų perėjos tik tam, kad praleistų pėsčiuosius.

ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatos leidžia asmeniui, padariusiam administracinį teisės pažeidimą, skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Dėl nuobaudos švelninimo ar jos neskyrimo sprendžiama atsižvelgus į ATPK 30 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, taip pat į ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. ATPK 30¹ straipsnis gali būti taikomas tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą kaltininko asmenybę ir jo padarytą pažeidimą apibūdinančių aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos skyrimas šiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-78-697/2015).

Iš bylos matyti, kad R. J. už jo padarytą administracinį teisės pažeidimą paskirta 160 Eur bauda, atimant teisę vairuoti transporto priemones 3 mėnesiams, t. y. paskirta minimali ATPK 124² straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta administracinė nuobauda – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas net nesvarstė ATPK 30¹ straipsnio taikymo klausimo, nes R. J. neprisipažino padaręs jam inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą. Apelianto skunde nurodytos aplinkybės, kad jis veikė esant būtinojo reikalingumo sąlygomis, nenustatytos, taip pat nenustatyta ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių, atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikytina tai, kad pakartotinai per metus padarytas tokios pačios rūšies teisės pažeidimas, už kurį asmeniui jau buvo paskirta administracinė nuobauda, nors ji nebuvo pripažinta atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje byloje nėra ypatingų ar išskirtinių aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima R. J. taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados padarytos įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, o apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nepakanka šioms išvadoms paneigti. Pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos 2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1869 5 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 nutartį nepakeistą. R. J. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.