Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Liudmilos Zaborovskos, Broniaus Januškos, dalyvaujant atsakovės Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui R. V., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. B. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai (skundą padavusi institucija) dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovė pabrėžė, jog vienintelė institucija, galinti priimti sprendimą dėl žalos kompensavimo yra Teisingumo ministerija, todėl VAGK gali nurodyti tik taisytinus pažeidimus, kuriuos, priimdama sprendimą, galimai padarė ministerija. Pažymėjo, jog Teisingumo ministerijos sprendime buvo įvertintos visos padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės (ne tik susijusios su sveikatos sutrikdymo mastu, bet ir su laisvės atėmimu) ir jų atitiktis Kompensavimo įstatymo nustatytiems reikalavimas, todėl vien faktas, kad atsakovė vadovavosi kitais motyvais nei VAGK, nedaro sprendimo neteisėtu, kadangi VAGK įpareigojimas (išnagrinėti prašymą iš naujo) buvo įvykdytas tinkamai.

Anot pareiškėjo, VAGK 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimu įpareigojo Teisingumo ministeriją ne patenkinti pareiškėjo prašymą, o išnagrinėti jį iš naujo, įvertinant aplinkybę, kad A. R. padaryta nusikalstama veika turi sunkaus nusikaltimo žmogaus laisvei požymių. Tokio pobūdžio sprendimai pagal kompetenciją VAGK galimi. Pareiškėjo teigimu, VAGK ne priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje ir neaiškino priimtus teismo procesinius sprendimus, tačiau analizavo baudžiamosios teisės normų konkurenciją. Paaiškino, kad nagrinėjamu atveju BK 146 str. konkuruoja su BK 181 str. 2 d. kaip bendroji ir specialioji normos. BK 181 str. 2 d. yra specialioji norma BK 146 str. atžvilgiu. Baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje nuosekliai laikomasi taisyklės, kad esant bendrosios ir specialiosios normos konkurencijai taikoma specialioji norma. Įstatymų leidėjas nusikalstamoje veikoje išskyrė specialų atvejį ir normą, kuri jam turi būti pritaikyta. BK 146 str. sankcija yra švelnesnė nei už kvalifikuotą turto prievartavimą, todėl veikos pagal minėtą straipsnį atskirai kvalifikuoti nereikia, nes kvalifikuotas turto prievartavimas visiškai apima neteisėtą laisvės atėmimą (BK 146 str.). Pažymėjo, kad BK 181 str. 1 d. yra bendroji norma, konkuruojanti su 2 ir 3 d., kurios yra specialios normos pirmosios atžvilgiu. Tokiu atveju kiekvienas labiau pavojingas požymis apima visus kitus mažiau pavojingus požymius. Tai reiškia, kad jeigu tarpusavyje konkuruoja keli to paties straipsnio punktai arba jų dalys, numatančios skirtingas kvalifikuojančias aplinkybes, pateikus visų požymių aprašymą, turi būti taikomos tos, kurios numato labiausiai pavojingas. Todėl nagrinėjamu atveju kvalifikuojantis požymis, nustatytas BK 181 str. 3 d., nukonkuruoja minėto straipsnio 2 d. numatytą laisvės atėmimą, todėl, esant veikoje keliems skirtingiems požymiams, nurodytiems įvairiose baudžiamojo įstatymo straipsnio dalyse, veika turi būti kvalifikuota pagal tą dalį, kuri numato pavojingiausią veikos apibūdinimą.

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 23).

Teismo posėdyje atsakovės atstovas prašė Teisingumo ministerijos prašymą tenkinti, remdamasis prašyme išdėstytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl VAGK 2013 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. 3R-41 (AG-23/02-2013), kuriuo nuspręsta panaikinti Teisingumo ministerijos sprendimą atsisakyti kompensuoti pareiškėjui Ž. B. smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 21 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-56-133/2010 (informacinė teismų sistema „LITEKO“) konstatuota, kad kaltinamasis A. R., nuo 2008 m. sausio mėn. subūręs iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų organizuotą grupę, vadovaudamas jiems ir koordinuodamas šios grupės narių veiklą, dalyvaudamas šioje organizuotoje grupėje, 2008 m. kovo 16 d. apie 20 val. naudodamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus šaunamuosius ginklus, įsibrovė į Marijampolės sav., Sasnavos sen., Puskelnių kaime, sodų bendrijoje „Jovaras“ esantį sodo namelį – pirtį. Šiose patalpose A. B., Ž. B., V. G., S. K., V. K., G. K., D. K., T. P. atžvilgiu grasino panaudoti šaunamuosius ginklus, t. y. peršauti jiems kojas, panaudojo šių asmenų atžvilgiu fizinį smurtą – surišo šiuos asmenis ir sudavė smūgius Ž. B. į galvą bei kitas kūno vietas, tuo padarant Ž. B. nežymų sveikatos sutrikdymą, apvyniojo jo galvą virvėmis bei lipnia juosta, po to automobiliu „Volkswagen Golf“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) prievarta išsivežė jį iš šios pirties pastato ir, nuvežęs į savo namo, esančio Kauno rajone, Domeikavoje, (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato rūsį, atėmęs Ž. B. laisvę, laikė jį šiame rūsyje. Tęsdamas nusikalstamą veiką, jo prašymu R. L. suradus D. S. kaip asmenį, sutikusį neteisėtai atimti Ž. B. laisvę, A. R. Kauno mieste 2008 m. kovo 18 d. apie 9 val. su D. S. susitarė, kad šis už piniginį atlygį nurodytoje vietoje ir nurodytą laikotarpį neteisėtai atėmęs laisvę laikys Ž. B. surištą nelaisvėje ir saugos, kad jis nepabėgtų iš nelaisvės ir 2008 m. kovo 18 d. apie 9 val. nuvežė D. S. į Kauno rajone, Domeikavoje, (duomenys neskelbtini) esančio namo ūkinio pastato rūsį. D. S. laikant Ž. B. surištą nelaisvėje šiame rūsyje bei sodo namelyje, esančiame Kauno rajone, Užliedžių seniūnijoje, Sausinės kaime, sodų bendrijos „Vanaginė“ (duomenys neskelbtini) sklype iki 2008 m. balandžio 7 d., jis, t. y. A. R., dalyvaudamas organizuotoje grupėje kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, 2008 m. kovo 17, 21 ir 26 dienomis į vaizdajuostes įrašė nukentėjusiojo Ž. B. prašymus surinkti bei perduoti už jo paleidimą tris milijonus du šimtus tūkstančių eurų bei perdavė šias vaizdajuostes Marijampolėje A. B., panaudojo nukentėjusiosios A. B. atžvilgiu psichinę prievartą – rašant A. B. į mobilaus ryšio telefoną SMS žinutes ir telefoninių pokalbių su ja metu reikalaujant perduoti šią pinigų sumą, grasino jai toliau naudoti prieš Ž. B. fizinį smurtą ir nepaleisti jo, panaudojo Ž. B. atžvilgiu fizinį smurtą, pasireiškusį jo laikymu surištu ir kankinimu replėmis suspaudžiant kojos pirštą, tokiu būdu neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, savo naudai prievartavo iš A. B. ir Ž. B. perduoti jam didelės vertės turtą – tris milijonus du šimtus tūkstančių eurų (pagal oficialų kursą - 11 048 960 litų). T. y., A. R., neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, savo naudai, panaudojant fizinį smurtą ir grasinant prieš nukentėjusį panaudoti fizinį smurtą, atimant asmeniui laisvę, dalyvaudamas organizuotoje grupėje prievartavo didelės vertės turtą.

Minėtu nuosprendžiu A. R. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimus, numatytus BK 180 str. 3 d. ir 181 str. 3 d., jam skirta 7 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, be to, iš A. R. pareiškėjui priteista 800 Lt turtinės ir 65 000 Lt neturtinė žalos atlyginimo.

Pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 6 d. prašymu kreipėsi į Teisingumo ministeriją prašymą kompensuoti jam minėtu nusikaltimu padarytą 800 Lt turtinę ir 10 000 Lt neturtinę žalą (VAGK byla, b. l. 9–12).

Teisingumo ministerija 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. (1.34)7R-6619 (VAGK byla, b. l. 13–14) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, motyvuodama tuo, kad Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 21 d. nuosprendžiu nekonstatuota, kad nusikaltimu buvo padarytas sunkus ar nesunkus sveikatos sutrikdymas, todėl pareiškėjo atžvilgiu padarytas nusikaltimas Kompensavimo įstatymo prasme nėra smurtinis.

Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu atsakovės sprendimu, kreipėsi į VAGK (VAGK byla, b. l. 7–8). VAGK, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 3R-254(AG-233/02-2012) (VAGK byla, b. l. 15–18) įpareigojo Teisingumo ministeriją išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo ir priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkanti sprendimą. VAGK minėtame sprendime konstatavo, kad Teisingumo ministerija savo 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendime nevertino tos aplinkybės, kad prieš pareiškėją buvo padaryta nusikalstama veika, turinti sunkaus nusikaltimo žmogaus laisvei požymių ir tuo aspektu visiškai nepasisakyta, todėl Teisingumo ministerijos sprendimas negali būti vertinamas kaip pagrįstas ir teisėtas.

Atsakovė, vykdydama VAGK 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą, pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo ir 2013 m. sausio 3 d. priėmė sprendimą Nr. (1.34)7R-40 (VAGK byla, b. l. 3–4), kuriuo pareiškėjo prašymo vėl netenkinto. Atsakovė savo sprendimą motyvavo tuo, kad prieš pareiškėją buvo padaryta nusikalstama veika, turinti sunkaus nusikaltimo žmogaus laisvei požymių. Taip pat nurodė, kad, nors nusikaltimu, padarytu organizuotos grupės, pareiškėjui buvo atimta laisvė, žalą sukėlęs A. R. nuteistas ne dėl laisvės atėmimo, už kurį baudžiama pagal BK 146–148 str. ar BK 181 str. 2 d., o pagal BK 181 str. 3 d, kuris neapima ir BK 181 str. 2 d. dispozicijos, taigi žala pareiškėjui buvo priteista dėl 181 str. 3 d. išvardintų aplinkybių, o ne dėl laisvės atėmimo.

Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu Teisingumo ministerijos sprendimu, pastarąjį apskundė VAGK, kuri nagrinėjamoje byloje skundžiamu 2013 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. 3R-41(AG-23/02-2013) (b. l. 7–9) panaikino Teisingumo ministerijos 2013 m. sausio 3 d. sprendimą ir vėl įpareigojo atsakovę išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo ir priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkanti sprendimą. VAGK nurodė, kad Teisingumo ministerija neteisingai aiškina BK nuostatas, nes nagrinėjamu atveju reikia atsižvelgti į baudžiamosios teisės normų konkurenciją, t. y. BK 181 str. 2 d. yra specialioji norma BK 146 str. atžvilgiu, o BK 181 str. 3 d. nukonkuruoja šio straipsnio 2 d. pagal savo pavojingumą.

Teismas pažymi, kad priteistos smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą ir smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą avansu reglamentuoja Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymas. Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimas – tai smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimas iš specialiosios Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos, kai smurtinį nusikaltimą padaręs asmuo ar už jo veiką atsakingas asmuo neatlygina priteistos žalos ar teismo patvirtintoje sutartyje dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo ar pašalinimo nurodytos žalos.

Pagal Kompensavimo įstatymo 3 str. 1 d. teisę į smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą šio įstatymo nustatyta tvarka turi nukentėję asmenys, kuriems teismas priteisė smurtiniu nusikaltimu padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba patvirtino sutartį dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo. Kompensavimo įstatymo 2 str. 1 d. smurtinis nusikaltimas apibrėžiamas kaip BK numatyto nusikaltimo požymių turinti veika, kuria buvo tyčia atimta žmogaus gyvybė arba sunkiai ar nesunkiai sutrikdyta jo sveikata, arba apysunkio, sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo žmogaus laisvei, seksualinio apsisprendimo laisvei ar neliečiamumui požymių turinti veika. Smurtiniu nusikaltimu nelaikoma BK numatyto nusikaltimo požymių turinti veika, kuria žmogui buvo sukeltas fizinis skausmas, kuria žmogus buvo nežymiai sužalotas ar trumpam susargdintas. Smurtinių nusikaltimų, dėl kurių padaryta žala kompensuojama, sąrašą nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija.

Pažymėtina, kad toks Smurtinių nusikaltimų, dėl kurių padaryta žala kompensuojama, sąrašas (toliau – ir Sąrašas) yra patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 1R-88, kurio 2 p. nustatyta, kad minėtas sąrašas, priimant sprendimus dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo, taikomas atsižvelgiant į Kompensavimo įstatymo 2 str. 1 d. įtvirtintą smurtinio nusikaltimo sąvoką.

Taigi atsakovė teisingai teigia, kad vien tai, jog straipsnis, pagal kurį buvo nuteistas A. R., patenka į Sąrašą, nesudaro pagrindo teigti, kad šis nusikaltimas yra smurtinis, nes padaryto nusikaltimo priskyrimą smurtiniams būtina įvertinti atsižvelgiant į Kompensavimo įstatymo 2 str. 1 d. įtvirtintą smurtinio nusikaltimo sąvoką.

Kaip minėta, A. R. buvo nuteistas pagal BK 180 str. 3 d. (tas, kas apiplėšė panaudojęs šaunamąjį ginklą ar sprogmenį arba apiplėšęs pagrobė didelės vertės turtą ar didelės mokslinės, istorinės arba kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, arba apiplėšė dalyvaudamas organizuotoje grupėje, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dešimties metų) ir pagal BK 181 str. 3 d. (tas, kas prievartavo didelės vertės turtą arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba prievartavo turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų). Nagrinėjamu atveju ginčo, kad pareiškėjui padarytu nusikaltimu nebuvo sunkiai ar nesunkiai sutrikdyta sveikata arba buvo pasikėsinta į jo seksualinio apsisprendimo laisvę ar neliečiamumą, nėra, todėl ginčas iš esmės kilęs dėl to, ar minėtos veikos, už kurias nuteistas A. R., turi apysunkio, sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo žmogaus laisvei požymių. Atsakovės teigimu, nei vienoje iš nurodytų sudėčių laisvės atėmimas nėra nurodytas kaip kvalifikuojantis požymis, be to, negalima teigti, kad BK 181 str. 3 d. dispozicija apima to paties straipsnio 2 dalies dispoziciją, kadangi joje nėra būtinos sudedamosios dalies – nukreipiančiosios normos, todėl A. R. padarytos nusikalstamos veikos nepriskirtinos smurtiniams nusikaltimams.

Teismo vertinimu, atsakovė neteisingai vertino A. R. padarytų veikų priskirtinumą smurtiniams nusikaltimams. Pažymėtina, kad, vadovaujantis atsakovės logika (jei laisvės atėmimas nėra nurodytas kaip kvalifikuojantis požymis BK 181 str. 3 d., šis nusikaltimas negali būti priskirtas smurtiniams), BK 181 str. 3 d. nurodyta nusikalstama veika niekada negalėtų būti pripažinta smurtiniu nusikaltimu, nes jos sudėtyje nėra ir kitų smurtiniams nusikaltimams priskirtinų požymių (tyčia atimta žmogaus gyvybė arba sunkiai ar nesunkiai sutrikdyta jo sveikata, seksualinio apsisprendimo laisvei ar neliečiamumui požymių turinti veika), tačiau atkreiptinas dėmesys, kad BK 181 str. 3 d. yra įtraukta į Sąrašą, vadinasi, ji turi būti vertinama visos nuskalstamos veikos kontekste.

Pažymėtina, kad Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 21 d. nuosprendyje konstatuota, kad kaltinamasis A. R., prievarta išsivežė pareiškėją iš pirties pastato ir, nuvežęs į savo namo ūkinio pastato rūsį, atėmęs Ž. B. laisvę, laikė jį šiame rūsyje. Taip pat nurodyta, kad A. R., neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, savo naudai, panaudojant fizinį smurtą ir grasinant prieš nukentėjusį panaudoti fizinį smurtą, atimant asmeniui laisvę, dalyvaudamas organizuotoje grupėje prievartavo didelės vertės turtą. Taigi tai, kad A. R. atėmė pareiškėjui laisvę konstatuota įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo nuosprendžiu. Taip pat pažymėtina, kad minėtame nuosprendyje nurodyta, kad nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuojamos – R. L. pagal BK 24 str. 6 d. ir 146 str. 2 d. (tas, kas padarė šio straipsnio 1 d. numatytą veiką (neteisėtai atėmė žmogui laisvę, jeigu nebuvo žmogaus pagrobimo kaip įkaito požymių) panaudodamas smurtą arba sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens gyvybei ar sveikatai, arba laikydamas nukentėjusį asmenį nelaisvėje ilgiau nei 48 valandas baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų), A. R. – pagal BK 180 str. 3 d. ir 181 str. 3 d., kaip padarytos organizuotos grupės, todėl kiekvienas bendrininkas atsako už kito bendrininko padarytus veiksmus, nes tai apėmė jų visų vieninga tyčia, ir D. S. pagal BK 146 str. 2 d.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pritaria VAGK pateiktam išaiškinimui apie baudžiamosios teisės normų konkurenciją. Teismo nuomone, nors A. R. ir padarė BK 146 str. 2 d. nurodytą veiką, kuri, pažymėtina, priskirtina apysunkiams nusikaltimams, tačiau atsižvelgiant į tai, kad BK 181 str. 2 d. yra specialioji norma BK 146 str. atžvilgiu, turėtų būti taikoma specialioji norma. Tačiau, kaip matyti iš Kauno apygardos teismo nuosprendžio, nagrinėjamu atveju A. R. prievartavo pareiškėjo turtą ne tik atimdamas pareiškėjui laisvę, kaip tai numatyta BK 181 str. 2 d., bet ir prievartavo didelės vertės turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje, todėl tokia jo veika buvo kvalifikuota pagal BK 181 str. 3 d., kuri pagal savo pavojingumą nukonkuruoja BK 181 str. 2 d. Taigi tai, kad A. R. buvo nuteistas dėl BK 180 str., 3 d. ir 181 str. 3 d. nurodytų veikų padarymo, nepanaikina fakto, kad minėtas asmuo, prievartaudamas pareiškėjo turtą tuo pačiu buvo atėmęs ir pareiškėjo laisvę, kas nagrinėjamu atveju sudaro pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjo atžvilgiu buvo padaryta veika, atitinkanti smurtinio nusikaltimo apibrėžtį pagal Kompensavimo įstatymo 2 str. 1 d.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad atsakovės skundžiamas VAGK Sprendimas Nr. 3R-41 yra iš esmės teisėtas ir pagrįstas, todėl Teisingumo ministerijos prašymas panaikinti šį sprendimą atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Atmesti atsakovės Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašymą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.