- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-05-17
- Bylos Nr.
- 1A-151-303-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-2-00193-2011-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Audronė Kartanienė (pirm.), Jolanta Čepukėnienė, Artūras Šumskas
- Nuteistasis
- M., M. D.
- Nukentėjusysis
- A., A. K.
- Advokatai
- Lina Gudaitė
- Kategorijos
Pranešėja Audronė Kartanienė Teisėja Ainora Kornelija Macevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-151-303/2013 Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00193-2011-1 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.3.1.; 2.4.6.3.2. (S)
2013 m. gegužės 17 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo M. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 236 straipsnio 1 dalyje, 235 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas pagal BK 236 straipsnio 1 dalį – 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda, pagal BK 235 straipsnio 1 dalį 25 MGL (3250 Lt) dydžio bauda.
BK 63 straipsnio 1, 4 dalių pagrindu dalinio sudėjimo būdu subendrinus paskirtas bausmes, galutinė subendrinta bausmė M. D. paskirta 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda.
Iš M. D. nukentėjusiajam A. K. priteista 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimas bei 283,96 Lt proceso išlaidų valstybei.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. D. nuteistas už tai, kad pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą ir ikiteisminio tyrimo metu, būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, apklausiamas liudytoju, davė melagingus parodymus, nurodydamas tikrovės neatitinkančius faktus, t.y. jis 2010-12-22, 09.30 val., Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros patalpose, esančiose Vilniuje, Rinktinės g. 7, Pirmojo nusikalstamų veikų skyriaus prokurorės R. M. įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą pagal BK 236 straipsnį, pranešė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad 2010-12-06 Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – VPK) Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnai R. U., A. K. ir I. U., atlikdami jo gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2010-06-11 nutartimi sankcionuotą kratą, iš jo buto paėmė 2 vyriškas striukes, 3 sidabrinius antikvarinius portsigarus, UAB „A." bei VšĮ „V.E." priklausančius pinigus – 100 000 Lt, kurių neįrašė į kratos protokolą. Šio pranešimo pagrindu pagal BK 228 straipsnio l dalį Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje 2010-12-22 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-2-910-10, nors pagrindo tam nebuvo, nes kratos metu nurodytų pinigų bei daiktų pareigūnai nerado ir jų nepaėmė.
Žemesnės instancijos teismas
Atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 10-2-910-10, 2011-01-26, nuo 14.15 val. iki 15.45 val., Vilniaus apskrities VPK patalpose, esančiose Vilniuje, Birželio 23-osios g. 10, Nusikaltimų tyrimo valdybos Ypatingų nusikaltimų tyrimo ir veiklos organizavimo skyriaus (toliau – NTV YNTVOS) vyriausiojo tyrėjo L. M. įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį, apklausiamas liudytoju M. D. parodė, kad 2010-12-06 Vilniaus apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnai R. U., A. K. ir I. U., jo gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame (duomenys neskelbtini), atlikdami Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2010-06-11 nutartimi sankcionuotą kratą, paėmė 2 vyriškas striukes, 3 sidabrinius antikvarinius portsigarus bei UAB „A." ir VšĮ „V.E." priklausančius grynuosius pinigus – 100 000 Lt, tačiau to pareigūnai neįrašė į 2010-12-06 kratos protokolą, apklausos metu melagingai teigdamas, kad nurodytą pinigų sumą jis prieš kelias dienas iki kratos paėmė iš UAB „A." kasos pagal kasos išlaidų orderį, išduotą UAB „A." apskaitą tvarkančios UAB „V.F." vyriausiosios finansininkės L. P. Pinigus iš bendrovės kasos paėmė todėl, kad 2010-12-02 gavo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos nurodymą 2010-12-06 atvykti į mokesčių inspekciją su bendrovės UAB „A." dokumentacija ir kasa (grynaisiais pinigais).
Tęsdamas nusikalstamą veiką 2011-02-28, nuo 08.50 val. iki 9.45 val., Vilniaus apskrities VPK patalpose, esančiose Vilniuje, Birželio 23-osios g. 10, NTV YNTVOS vyriausiojo tyrėjo L. M. įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį, M. D. papildomos liudytojo apklausos metu nurodė, kad negali pateikti kasos išlaidų orderio, išduoto jo vadovaujamų įmonių apskaitą tvarkančios UAB „V.F." vyriausios finansininkės L. P. dėl 99 000 Lt paėmimo iš UAB „A." kasos, nes nurodytą dokumentą turėjo minėta finansininkė. Po to, jis šį orderį perdavė naujajam UAB „A." ir UAB „V.E." vadovui Kinijos piliečiui J. Z.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis M. D. prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-11-12 apkaltinamąjį nuosprendį, atmesti nukentėjusiojo civilinį ieškinį, skirti nukentėjusiajam kompleksinę psichiatrinę-psichologinę ekspertizę, išreikalauti ikiteisminiuose tyrimuose Nr. 06-1-00050-11, 10-2-00443-09, 10-1-01138-10 surinktą medžiagą, grąžinti bylą prokurorui papildyti ir tinkamai parengti nagrinėjimui teisme.
Remiantis teismų praktikoje formuojamomis BK 235 straipsnio 1 dalyje ir 236 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėties požymių vertinimu, skunde teigiama, jog vertinant asmens veiksmus pagal nurodytus straipsnius, būtina daryti takoskyrą tarp sąmoningos apgaulės ir ikiteisminio tyrimo institucijos nesugebėjimo ar nenoro surinkti pakankamai duomenų, kurie leistų manyti, jog nusikalstama veika buvo įvykdyta.
Apelianto teigimu, nagrinėjamoje byloje atlikti proceso veiksmai leidžia abejoti tyrimo objektyvumu ir nešališkumu. Nurodo, jog suėmimas byloje jam buvo paskirtas, praėjus vos keletui dienų po sprendimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 10-2-00910-10 dėl galimai neteisėtų I. U., A. K. bei R. U. veiksmų 2010-12-06 atliktos kratos metu, ir suėmime jis buvo laikomas šešis mėnesius. Ši aplinkybė, apelianto nuomone, rodo, jog buvo siekiama užkirsti kelią jam pasinaudoti nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą apskundimo teise, kadangi būdamas suimtas jis negalėjo tinkamai naudotis savo teise rinkti ir gauti įrodymus, juolab, kad tokiu būdu jam buvo atimta teisė bendrauti bei naudotis ryšio priemonėmis.
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, kad liudytojų ir nukentėjusiojo parodymai nuoseklūs, vieni kitus papildantys ir visiškai pagrindžiantys kaltinamojo kaltę, nepagrįsta. Nurodo, jog liudytojo R. U. teisme duoti parodymai prieštarauja I. U. ir A. K. duotiems parodymams, t.y. jeigu R. U. teigė, kad kratos metu apeliantas aktyviai priešinosi, siekdamas pakenkti kratos tikslams, tai I. U. ir A. K. tvirtino, jog kratos metu apeliantas buvo ramus, leido imti daiktus ir dokumentus, kurie neminimi ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje, bei neįrašyti jų į kratos protokolą. Toks liudytojų elgesys teisminio nagrinėjimo metu, taip pat kiti byloje užfiksuoti duomenys, apelianto teigimu, leidžia manyti, kad pastarieji ikiteisminio tyrimo metu galėjo iš anksto suderinti savo parodymus, paslėpti ikiteisminio tyrimo eigai svarbius daiktus ir dokumentus. Apelianto teigimu, liudytojo R. U. teisme duotus parodymus apie tikrąją kratos atlikimo metu tvyrojusią atmosferą patvirtina liudytojo S. D. parodymai.
Skunde keliama abejonė dėl trijų apelianto bute atliktų kratų tikslingumo. Apelianto teigimu, paskesnės kratos galimai buvo atliktos, pareigūnams siekiant nuslėpti aplinkybes, kurios galėjo būti reikšmingos, sprendžiant atsakomybės klausimą dėl pastarųjų veiksmų neteisėtumo, juolab, kad 2011-03-30 kratos metu paimti dokumentai kratos protokole nekonkretizuoti.
Šalies argumentai
Apeliantas mano, jog tyrimą atlikęs pareigūnas L. M. galėjo būti neobjektyvus ir šališkas dėl I. U., su kuria ilgą laiką dirbo viename kabinete, galimos įtakos. Be to, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai adresuotas skundas dėl 2010-12-06 kratos nepagrįstai paviešintas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ekonominės policijos kolektyvo susirinkime. Skunde apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad kratos protokole jis pasirašė, esant didelei psichologinei įtampai, kurią sąlygojo agresyvus pareigūnų psichologinis spaudimas, atsižvelgiant ir į tai, jog kratos metu jis buvo likęs vienas su ginkluotais pareigūnais.
Skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog byloje surinkti duomenys neleidžia konstatuoti, jog apeliantas 2010-12-06 jo bute atliktos kratos metu galėjo disponuoti grynaisiais pinigais – 100 000 Lt, kurių neteisėtu paėmimu pastarasis apkaltino kratą atlikusius pareigūnus. Teigiama, kad byloje esantys dokumentai patvirtina, jog nurodyta suma UAB „A." kasoje buvo, tuo tarpu buhalterinės apskaitos dokumentuose nurodyta jų panaudojimo paskirtis nepaneigia aplinkybės, jog jis, kaip atskaitingas asmuo, negalėjo jais laisvai disponuoti, nepažeisdamas fiduciarinių įsipareigojimų. Pažymima, kad liudytojos L. P. teisme duoti parodymai atspindi tikrąsias aplinkybes, tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu jos duoti parodymai skiriasi dėl pareigūnų spaudimo.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, liudytojos B. A. baudžiamojo proceso metu duoti parodymai galimai turi būti įvertinti kaip melagingi, kadangi byloje esantys dokumentai patvirtina, jog į jo 2010-12-06 skambutį iš telefono numerio (duomenys neskelbtini) buvo atsiliepta, tuo tarpu teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog per 45 sekundes trukusį pokalbį apeliantas nebūtų suspėjęs informuoti pareigūnės V. D. apie kratos metu dingusias vertybes.
Skunde teigiama, kad baigus įrodymų tyrimą teisiamajame posėdyje, apeliantas buvo apklaustas specialiuoju liudytoju ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-00050-11, kuriame tiriami UAB „A." ir jos verslo partnerių pinigų srautai nuo 2007-03-29 iki 2011-07-21, be to, ikiteisminiame tyrime Nr. 10-2-443-09 apeliantui buvo grąžinta apie 300 daiktų, kurie, pastarojo teigimu, nebuvo įrašyti į kratų protokolus. Nurodoma, jog siekiant išsiaiškinti, ar minėtose bylose negalėtų būti ir nuteistąjį teisinančių įrodymų, buvo paprašyta atnaujinti įrodymų tyrimą teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, tačiau prašymas buvo atmestas, nenurodant motyvų. Tokiu būdu, apelianto teigimu, buvo pažeista jo teisė į gynybą bei rungtyniškumo principas.
Ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą patenkinti iš dalies M. D. civilinį ieškinį, apeliantas teigia, jog teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą paskirti nukentėjusiajam A. K. psichiatrinę-psichologinę ekspertizę bei išreikalauti duomenis apie pastarojo drausminius nusižengimus, taip pat darbo užmokestį. Be to, apelianto teigimu, skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, jog ikiteisminis tyrimas Nr. 10-2-00910-10 buvo atliekamas A. K. atžvilgiu, kadangi minėto tyrimo tikslas buvo rasti kratos metu į kratos protokolą neįrašytus pinigus ir vertybes, o A. K. jo metu buvo apklaustas tik kaip liudytojas. Tuo tarpu aplinkybė, informacija apie vykdomą tyrimą buvo paviešinta pareigūno darbovietėje vykusio susirinkimo metu, nesudaro pagrindo teigti, jog tarp A. K., neva, patirtų išgyvenimų ir apelianto veiksmų yra priežastinis ryšys.
Šalies argumentai
Apeliantas mano, jog teismas nepagrįstai pripažino liudytojos UAB „A." bankroto administratorės R. A. atsitraukimo nuo darbo ir kelionės išlaidas bylinėjimosi išlaidomis bei priteisė jas iš nuteistojo, kadangi atlygį bankroto administratorė jau gavo pagal Klaipėdos apygardos teismo patvirtintą bankroto administravimo sąmatą, į kurią atskiru punktu yra įtrauktos lėšos, skirtos kelionėms dėl BUAB „A." veiklos bei su įmone susijusių teisminių procesų. Reikalavimas sąmatoje jau numatytą sumą kompensuoti papildomai, apelianto teigimu, vertintinas kaip nesąžiningas ir neproporcingas.
Apelianto nuomone, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nebuvo užtikrinta, kad į bylą būtų surinkti visi, tiek jį kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai, todėl siekiant objektyviai išnagrinėti baudžiamąją bylą, reikalinga įvertinti ir ikiteisminiuose tyrimuose Nr. 06-1-00050-11, 10-2-00443-09, 10-1-01138-10 surinktą medžiagą, kurią prašo išreikalauti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis M. D. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė, nukentėjusysis A. K. prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo M. D. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).
Pagal BK 236 straipsnį atsako tas, kas melagingai įskundė įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, jeigu dėl to šis asmuo pradėtas persekioti, arba pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Kokiu būdu melagingas įskundimas ar pranešimas pateikiamas, neturi reikšmės, taip pat nėra svarbu, trumpai ar išsamiai išdėstomos nebūtos nusikalstamos veikos aplinkybės, kiek ir kokių duomenų pateikta, ar jie atrodo patikimi, ar aiškiai abejotini ir pan. Esminė aplinkybė yra ta, kad suteikdamas informaciją, asmuo supranta, jog duomenys, kuriuos jis pateikia, neatitinka tikrovės, t.y. jis tikrai žino, kad nusikaltimo nėra buvę, jis neegzistuoja ir pranešimo metu, tačiau siekia, kad tokią informaciją kompetentingos institucijos gautų ir kaip nors į ją reaguotų.
Nuteistojo M. D. apeliacinio skundo argumentai, kuriais šis siekia būti išteisintas pagal BK 236 straipsnio 1 dalį, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo požymių, yra nepagrįsti ir atmetami. Jo kaltę neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija pakankama, pagrįsta faktiniais bylos duomenimis.
Byloje nustatyta, kad M. D. žinodamas, jog 2010-12-06 jo gyvenamojoje vietoje atliktos kratos metu nebuvo paimti jokie kiti daiktai, nei nurodyta kratos protokole, tyčia teisėsaugos institucijos pareigūnams pranešė apie nebūtą nusikaltimą ir davė apie tai melagingus parodymus, t.y. melagingai nurodė, kad kratą atlikę pareigūnai, neįrašydami į kratos protokolą, paėmė jam priklausančius daiktus – 2 vyriškas striukes, 3 sidabrinius antikvarinius portsigarus bei UAB „A." ir VšĮ „V.E." priklausančius 100 000 Lt.
Tokią išvadą pirmosios instancijos teismui leido padaryti byloje surinkti duomenys.
Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje 2010-12-14 buvo gautas M. D. skundas, kuriuo pastarasis prašė ištirti 2010-12-06 kratą jo gyvenamojoje vietoje atlikusių pareigūnų veiksmų teisėtumą, nurodydamas, jog kratos metu iš jo neteisėtai, t.y. to nefiksuojant protokole, buvo paimtos jam priklausančios 2 vyriškos striukės, 3 sidabriniai antikvariniai portsigarai, taip pat UAB „A." ir VšĮ „V.E." priklausantys grynieji pinigai, t.y. 100 000 Lt. Pareiškėjo teigimu, pareigūnams baigus kratą, jis neturėjo galimybės pareikšti pastabų dėl kratos protokolo, jame savavališkai buvo įrašyta, jog pastabų nėra (1 t. b.l. 12-14).
Tačiau šią nuteistojo M. D. versiją paneigia byloje objektyviai nustatytų faktinių aplinkybių visetas.
Analizuojant byloje esančius dokumentus matyti, kad vykdant Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. birželio 11 d. nutartį, priimtą ikiteisminiame tyrime Nr. 10-2-00443-09, M. D. gyvenamojoje vietoje 2010-12-06 atlikta krata (1 t. b.l. 66-67). Kratą, dalyvaujant M. D., atliko Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnai R. U., A. K. ir I. U. Kviestinių dalyvavimo M. D. pasirašytinai atsisakė. Iš kratos protokolo turinio matyti, kad be jame išvardintų dokumentų, taip pat buvo rasti ir paimti 2 antspaudai bei nešiojamas kompiuteris. Jokių prašymų ar pastabų dėl atliktos kratos joje dalyvavę asmenys nepareiškė, savo sutikimą su protokolo turiniu patvirtindami parašais. M. D. taipogi pasirašytinai patvirtino, jog gavo protokolo nuorašą (1 t. b.l. 68-71). Nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, jog įgyvendindami teismo įpareigojimą, minėti pareigūnai jiems pavestas funkcijas įvykdė tinkamai ir M. D. jokių pretenzijų dėl pareigūnų atliktų procesinių veiksmų neturėjo.
Iš liudytojų R. U., I. U. ir teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusiuoju pripažinto A. K. parodymų matyti, kad į M. D. gyvenamąją vietą jie atvyko 2010-12-06 anksti ryte tikslu atlikti kratą. Paskelbus teismo nutartį, kuria leista atlikti kratą M. D. gyvenamojoje vietoje, pastarasis palydėjo juos į savo kambarį antrajame aukšte. Pareigūnų teigimu, visi kratos metu rasti ir paimti dokumentai bei daiktai buvo įrašyti į kratos protokolą. Tarp jų nebuvo pinigų, striukių ar portsigarų. Visos kratos metu M. D. buvo kambaryje, stebėjo pareigūnų atliekamus veiksmus ir matė, kokie dokumentai bei daiktai yra apžiūrimi ir įrašomi į protokolą. Kratos protokolas buvo pateiktas M. D. susipažinimui. Pastarasis neišreiškė pageidavimo įrašyti į kratos protokolą kokias nors pastabas ar pretenzijas ir protokolą pasirašė. Liudytojas A. K. kategoriškai paneigė M. D. nurodytą aplinkybę, jog pareigūnas jo atžvilgiu naudojo psichinę prievartą, siekdamas užkirsti kelią M. D., neva, pareikštiems prieštaravimams dėl kratos protokolo turinio. Liudytojai R. U. ir I. U. patvirtino, kad nei A. K., nei kas kitas M. D. negrasino ir nieko nesakė, kas pastarajam leistų manyti, kad, jei jis bandys prieštarauti, jo atžvilgiu bus imtasi tam tikrų represijų.
Netikėti šiais, priešingai nei mano apeliantas, dėl esminių aplinkybių nuosekliais viso proceso metu pareigūnų parodymais, teismas neturėjo jokio pagrindo. Parodymų patikimumo nepaneigia ir apelianto keliama abejonė, jog kratą 2010-12-06 atlikę pareigūnai, sužinoję apie jo skundą, paviešintą pastarųjų vadovybės, galėjo iš anksto suderinti savo parodymus. Vien tai, kad liudytojais apklausti R. U., I. U. ir A. K. nurodė analogiškas su 2010-12-06 atlikta krata susijusias aplinkybes, neleidžia konstatuoti, kad įstatymų nustatyta tvarka prisaikdinti liudytojai M. D. skundą tiriantiems ikiteisminio tyrimo pareigūnams galėjo duoti neteisingus parodymus. Juolab, kad R. U., I. U. ir A. K. nurodytos aplinkybės atitinka ir kitų byloje apklaustų liudytojų parodymus. Pavyzdžiui, kaip matyti iš liudytojo S. D. apklausos (1 t. b.l. 157-158), kuri buvo atlikta ikiteisminio tyrimo metu jau po to, kai buvo apklausti kratą atlikę pareigūnai, protokolo turinio, pareigūnai iki kratos pradžios atliko būtinus procesinius veiksmus, t.y. supažindino M. D. su teismo nutartimi (ką patvirtina ir M. D. parašas (1 t. b.l. 66-67)). Išvykęs iš namų ir po kurio laiko grįžęs, liudytojas užsuko į M. D. kambarį, kur buvo atliekama krata, ir matė, kad pareigūnė sėdėjo prie stalo, vartė dokumentus, kiti apžiūrinėjo įvairius dokumentus, vienas pareigūnų buvo prie spintos. Gerokai anksčiau iki R. U., I. U. ir A. K. apklausų, parodymus davusi liudytoja V. D. patvirtino, kad 2010-12-06 kratos metu nebuvo paimti jokie pinigai, striukės ar portsigarai, be to, nebuvo ir tikslo paimti pinigus ar tokius daiktus (1 t. b.l. 144-145).
R. U., I. U. ir A. K. parodymus vienu ar kitu aspektu patvirtina ir kita byloje surinkta medžiaga.
Kaip matyti iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. birželio 11 d. nutarties turinio, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriuje pagal VSDFV Vilniaus skyriaus pareiškimą 2009-08-12 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-2-00443-09 dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje. Tyrimo eigoje nustatyta, kad su tiriama veika susijusių įmonių apskaitos dokumentai galimai buvo perduoti M. D. Siekiant juos surasti, prokurorė kreipėsi į teismą su prašymu išduoti leidimą kratai M. D. gyvenamojoje vietoje, kuris buvo patenkintas (1 t. b.l. 66-67). Kaip matyti iš liudytojos V. D. parodymų, 2010-12-06, t.y. kratos atlikimo dieną, M. D. ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 10-2-00443-09 jokie įtarimai pareikšti nebuvo (2 t. b.l. 91). Šios nustatytos aplinkybės patvirtina kratą atlikusių pareigūnų parodymus, jog jie neturėjo jokio suinteresuotumo rasti ir paimti kokias nors materialines vertybes, kadangi kratos tikslas buvo rasti ir paimti tik tyrimui reikšmingus dokumentus.
Apeliacinio skundo argumentai, kuriais nuteistasis M. D. siekia įrodyti kratos metu jo atžvilgiu pareigūnų, neva, sukurtos grėsmingos situacijos realumą, nepagrįsti ir atmestini. Sprendžiant iš byloje užfiksuotų duomenų, aplinkybę, kad kartos metu kambaryje apeliantas liko vienas su pareigūnais, nulėmė jo paties apsisprendimas bei objektyviai nuo pareigūnų nepriklausančios aplinkybės. Apklaustas teisminio nagrinėjimo metu, nukentėjusysis A. K. parodė, jog daryti kratos jis atvyko be ginklo. Todėl šiuo pagrindu, kaip kad teigiama skunde, bijoti dėl savo gyvybės, apeliantas negalėjo. Aplinkybė, kad praėjus daugiau nei trims mėnesiams po 2010-12-06 atliktos kratos, M. D. atžvilgiu kitoje baudžiamojoje byloje 2011-03-31 buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas (2 t. b.l. 209-212), taipogi neleidžia konstatuoti, jog kratos metu, neva tai išsakytas grasinimas suimti jį, galėjo būti realus. To beje nebūtų ir buvę galima padaryti dėl tuometinės M. D. procesinės padėties – jokie įtarimai, kaip jau minėta, tai dienai pastarajam nebuvo pareikšti. Tuo tarpu teisiamajame posėdyje duoti nuteistojo tėvo - liudytojo S. D. parodymai, kad 2010-12-06 rytą, atvykusių pareigūnų elgesys buvo bauginantis, vertintini kritiškai, kaip siekis padėti apeliantui išvengti atsakomybės, atkreipiant dėmesį į tai, kad apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, šis liudytojas jokių aplinkybių dėl netinkamo pareigūnų elgesio, nenurodė. Be to, reikia pažymėti ir tai, kad pačios kratos metu S. D. nedalyvavo, jo teigimu, jis tik trumpam buvo užsukęs į kambarį paklausti, ar nereikalingas (1 t. b.l. 157-158, 2 t. b.l. 96).
Kita vertus, siekiant patikrinti M. D. nurodytas aplinkybes, susijusias su jam priklausančių daiktų galimu neteisėtu paėmimu, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-2-910-10, tačiau jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių pareigūnų galimus neteisėtus veiksmus, nenustatyta (1 t. b.l. 5-11). Tuo tarpu šiame ikiteisminiame tyrime atliktų proceso veiksmų bei priimtų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo nagrinėjimas nėra nuteistojo M. D. apeliacinį skundą nagrinėjančio teismo kompetencija. Reikia pažymėti, kad apeliacinio skundo argumentai dėl tyrėjo L. M. šališkumo ar neobjektyvumo paremti apelianto subjektyvia nuomone, o teiginys, jog šis liudytojas buvo ilgametis I. U. kabineto draugas, prieštarauja faktinei bylos medžiagai. Iš teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotų liudytojo L. M. parodymų matyti, kad kartu su liudytoja I. U. apie 2000 m. jam yra tekę dirbti vienose patalpose, tačiau tai, liudytojo teigimu, negalėjo įtakoti jam pavesto atlikti tyrimo objektyvumo (2 t. b.l. 93).
Visos šios, aukščiau nustatytos aplinkybės leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad nuteistasis M. D., žinodamas, kad jo gyvenamojoje vietoje kratą atlikę pareigūnai nerado ir nepaėmė jokių kitų daiktų, nei tų, kurie buvo įrašyti kratos protokolą, sąmoningai pranešė teisėsaugos institucijai apie nebūtą nusikaltimą.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, teisingai juos įvertino ir padaręs pagrįstą išvadą dėl nuteistojo M. D. kaltės, jo veiksmus tinkamai kvalifikavo pagal BK 236 straipsnio 1 dalį. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Priešingai nei skunde teigia apeliantas, įrodymai byloje įvertinti remiantis nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nepadaryta.
Reikia pažymėti ir tai, kad nustačius, jog pareigūnai, atlikdami 2010-12-06 kratą, paėmė tik tuos dokumentus ir daiktus, kurie įrašyti kratos protokole, aplinkybė, turėjo M. D. savo gyvenamojoje vietoje UAB „A." bei VšĮ „V.E." priklausančias pinigines lėšas, ar ne, esminės reikšmės pastarojo veiksmų kvalifikavimui pagal BK 236 straipsnį neturi. Tuo tarpu tai, kad įrodymai įvertinti ne taip, kaip to norėtų apeliantas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neobjektyviai, ar kad teisminio proceso metu nebuvo užtikrintas rungimosi principas ir M. D. teisė į gynybą.
Apeliacinio skundo argumentas, jog M. D. prašymas atnaujinti įrodymų tyrimą pirmosios instancijos teismo buvo nemotyvuotai atmestas, nepagrįstas. Iš teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotų duomenų matyti, kad nuteistojo prašymas prijungti prie bylos jo pateiktus dokumentus ir jų pagrindu atnaujinti įrodymų tyrimo stadiją proceso dalyvių buvo įvertintas ir motyvuota teismo protokoline nutartimi atmestas, jos argumentacija pakankama. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad ikiteisminiame tyrime Nr. 10-2-00443-09 dalis daiktų jam buvo grąžinta, vertintina kaip vienas iš proceso veiksmų, kurio atlikimas, sprendžiant iš bylos duomenų, buvo iš anksto numatytas. 2011-01-25 liudytoja apklausta ikiteisminį tyrimą Nr. 10-2-00443-09 atliekanti tyrėja V. D. parodė, kad 2010-12-06 kratos metu paimti dokumentai apžiūrėti, tyrimui reikšmingi dokumentai pridėti prie bylos medžiagos, tuo tarpu nusikalstamos veikos tyrimui reikšmės neturinčius dokumentus, suderinus su prokuratūra, ketinama grąžinti M. D. (1 t. b.l. 144-145). Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad BPK 1 straipsnyje įtvirtintas išsamaus nusikalstamų veikų atskleidimo reikalavimas neįpareigoja teisėsaugos institucijų atlikti visus įmanomus procesinius veiksmus tais atvejais, kai iš byloje nustatytų objektyvių faktinių aplinkybių galima padaryti neabejotiną išvadą dėl asmens, kurio atžvilgiu inicijuotas baudžiamasis procesas, kaltės, padarius pastarajam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Be to, įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus bei patikrinti ar paneigti tiriamas versijas, ir tokių duomenų, kaip jau minėta, pagrįsti nuteistojo M. D. kaltei dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 236 straipsnio 1 dalyje, padarymo, byloje pakanka. Taipogi nėra ir jokio pagrindo, kaip kad prašo apeliantas, bylą gražinti prokurorui tyrimui papildyti ir tinkamai parengti nagrinėjimui teisme. Reikia pastebėti, kad pagal BPK 254 straipsnio 3 dalį, perduoti bylą prokurorui galima tik tuo atveju, kai nagrinėjimo teisme metu nustatoma, jog surašytas iš esmės šio Kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą. Byla gali būti perduota prokurorui ir tuo atveju, jeigu yra jo prašymas, kai reikia papildyti ikiteisminį tyrimą. Gi nei vienos iš šių proceso įstatyme numatytų sąlygų, kurioms esant bylą būtų galima perduoti prokurorui, nėra, ir tai jau aukščiau yra aptarta.
Tačiau reikia pažymėti, kad tuo atveju, kai asmuo melagingai įskundęs kitą asmenį ar pranešęs apie žinomai nebūtą nusikaltimą, vėliau, tyrimo metu apklausiamas kaip liudytoju, pakartoja tą pačią melagingą informaciją, jis iš esmės įgyvendina tos pačios veikos, numatytos BK 236 straipsnyje, motyvus ir tikslus. Dėl to nėra pagrindo kaltininko veiką kvalifikuoti dar ir pagal BK 235 straipsnio 1 dalį už melagingus parodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-458/2011). Dėl pasakyto, nuteistojo M. D. veika iš BK 236 straipsnio 1 dalies ir 235 straipsnio 1 dalies, kaip tęstinė, perkvalifikuojam į BK 236 straipsnio 1 dalį. Tačiau, įvertinus tai, kad M. D. inkriminuotų nusikalstamų veiksmų apimtis nepasikeitė, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais argumentais, jam skirtina 40 MGL dydžio bauda (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas. 2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija).
Apeliacinio skundo argumentai dėl A. K. priteistos neturtinės žalos atmestini. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog M. D. privalo atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią nukentėjusiajam A. K. dėl kaltų nuteistojo veiksmų, yra pagrįsta.
Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį, neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai padaryta dėl nusikaltimo. Tačiau, neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kt. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai yra numatyti CK 6.250 str. 2 d. Taigi, teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, kurie reikalauja, kad konkrečioje situacijoje būtų užtikrinta protinga priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyra. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimus, Civilinio kodekso 6.250 straipsniu yra vadovaujamasi ir baudžiamosiose bylose.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.
Nagrinėjamu atveju nekyla jokių abejonių, jog A. K. dėl nuteistojo M. D. tyčinių nusikalstamų veiksmų patyrė neturtinę žalą. Kaip matyti iš nustatytų bylos aplinkybių, dėl tyčinių M. D. nusikalstamų veiksmų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ypatingų nusikaltimų tyrimo ir veiklos organizavimo skyriuje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-2-2-910-10 pagal BK 228 straipsnio 1 dalį dėl galimai neteisėtų 2010-12-06 kratą M. D. gyvenamojoje vietoje atlikusių pareigūnų, tame tarpe A. K., veiksmų. Neabejotina, kad ši aplinkybė, kaip teigia ir pats nukentėjusysis, sukėlė jam neigiamus dvasinius išgyvenimus. Tuo tarpu tai, kad byloje įtarimai pareigūnui nebuvo pareikšti, priešingai nei mano apeliantas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog neturtinė žala nukentėjusiajam nebuvo padaryta. Kaip nustatyta bylos duomenimis, M. D. nusikalstamų veiksmų pasėkoje apie nukentėjusįjį buvo paskleista tikrovės neatitinkanti, jį žeminanti ir kompromituojanti kaip pareigūną informacija, galinti pakirsti pasitikėjimą juo, ne tik kaip pareigūnu, bet ir kaip asmeniu. To pasėkoje, pastarasis, be jokių abejonių, patyrė emocinį ir dvasinį sukrėtimą, nepatogumus, pablogėjo jo, kaip viešo asmens, geras vardas ir reputacija, dėl ko, tikėtina, jam pasidarė ir sunkiau atlikti savo pareigas.
Įvertinus visa, kas aukščiau aptarta, apeliacinį skundą nagrinėjančio teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į M. D. kaltę, nusikaltimo pobūdį, jo sunkumą, į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei teisminę praktiką ir pagrįstai priteisė nukentėjusiajam 5 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą.
Apelianto argumentai, kad buvo pažeistos BPK 112 straipsnio 1 dalies nuostatos, reglamentuojančios civilinio ieškinio pareiškimą, taipogi nepagrįsti.
Sprendžiant iš teisiamųjų posėdžių protokoluose esančių įrašų, baudžiamoji byla buvo pradėta nagrinėti BPK 266 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, t. y. protokoline nutartimi, 2012-04-26 paskirtas bylos nagrinėjimas iš esmės buvo atidėtas, nutariant apklausti atvykusius liudytojus. Šio teisiamojo posėdžio metu, tenkinant liudytojo A. K. prašymą, pastarasis buvo pripažintas nukentėjusiuoju, sudarant jam sąlygas per teismo nustatytą 14 dienų terminą pateikti civilinį ieškinį (2 t. b. l. 85-98). Civilinį ieškinį nukentėjusysis A. K. teismui pateikė 2012-05-07, t.y. iki 2012-05-28 teisiamojo posėdžio pradžios, kuriame baudžiamoji byla ir buvo pradėta nagrinėti iš esmės (2 t. b. l. 101-102, 110-112, 133-143, 148, 164, 170-177).
Proceso išlaidos iš nuteistojo M. D., priešingai nei mano jis pats, taip pat priteistos pagrįstai. BPK 105 straipsnio 1 dalies pagrindu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui. Pagal BPK 103 straipsnio 1 dalies 6 punktą proceso išlaidas sudaro ir įstatyme nenurodytos išlaidos, kurias teismas pripažįsta proceso išlaidomis.
Kaip matyti iš bylos dokumentų, pirmosios instancijos teismas įstatymų nustatyta tvarka (BPK 103 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai, 104 straipsnio 1 dalis) išmokėjo nuteistojo M. D. prašymu į bylos nagrinėjimą iškviestai liudytojai R. A. dėl dalyvavimo teismo posėdyje patirtas išlaidas, kurios pagrįstos dokumentais (2 t. b. l. 117-130, 167). Šios teismo išlaidos pagrįstai pripažintos proceso išlaidomis ir, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, išieškotos iš nuteistojo (BPK 105 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu apeliacinio skundo argumentas, jog sprendžiant liudytojos patirtų išlaidų atlyginimo klausimą, turėjo būti remiamasi Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis, nepagrįstas ir atmestinas, kadangi byloje nėra nagrinėjami jokie su UAB „A.“, kurios administratore liudytoja buvo paskirta, bankroto procedūra susiję klausimai.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,
nusprendė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nuosprendį pakeisti:
M. D. veiką iš BK 236 straipsnio 1 dalies ir BK 235 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 236 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 40 MGL (5200 Lt) dydžio baudą (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas. 2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija).
Nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo pagal BK 63 straipsnio 1, 4 dalis, panaikinti.
Kitą nuosprendžio dalį, apeliacinio skundo ribose, palikti nepakeistą.