- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-21
- Bylos Nr.
- 1A-254-150/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-59-1-00006-2014-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Svajūnas Knizleris, Rūta Mickevičienė (pran.)
- Nuteistasis
- A. P.
- Advokatai
- Aldevinas Švedas
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, ir nuteistas laisvės atėmimu 16 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. P. nuteistas už tai, kad jis 2014-01-03, apie 17 val., savo gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) miestelyje, Ignalinos rajone, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio tyčia rankomis, kojomis bei metaliniu žarstekliu suduodamas R. P. ne mažiau kaip 44 smūgius į galvos sritį bei kitas kūno vietas, taip padarydamas jai kūno sumušimą, pasireiškusį daugybinėmis poodinėmis kraujosruvomis veide, krūtinės ląstoje, kairiame petyje, nugaroje, rankose, sėdmenyse, klubuose, kojose; odos nubrozdinimais veide, kairiajame sėdmenyje, dešiniame klube, kairiame kelyje; muštinėmis žaizdomis momenyje, pakaušyje, lūpose, kairiame sėdmenyje; masyviomis kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose išorinių poodinių kraujosruvų srityje, kraujo išsiliejimu po kietuoju smegenų dangalu dešinėje užpakalinėje duobėje, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų voratinkliniu dangalu abiejų kaktinių skilčių pamatiniuose paviršiuose, kas komplikavosi progresuojančiu trauminiu šoku, dėl ko nukentėjusioji mirė, taip tyčia padarydamas daugybinius kūno sužalojimus bei suvokdamas, kad sukelia R. P. dideles fizines kančias, itin žiauriai ją nužudė.
A. P. šiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. P. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2014-10-10 nuosprendį, paskiriant jam mažesnę laisvės atėmimo bausmę.
A. P. nurodo, kad teismas, skirdamas jam bausmę, neatsižvelgė į tą aplinkybę, jog apeliantas visiškai pripažino savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo. Be to, pasak nuteistojo, jis konflikto metu sudavė kelis smūgius savo sugyventinei R. P., tačiau nemušė jos kojomis ir žarstekliu, kaip nurodyta specialisto išvadoje ir skundžiamame nuosprendyje. Liudytojas R. B. teisiamajame posėdyje patvirtino apelianto teiginius dėl sugyventinei suduotų smūgių skaičiaus ir būdo. A. P. tvirtina, kad jis nenorėjo sukelti R. P. mirties, neneigia, jog apsvaigimas nuo alkoholio lėmė nuteistojo nusikalstamų veiksmų padarymą, tačiau jis mylėjo savo sugyventinę, su kuria kartu gyveno ilgą laiką. Teismas priėmė skundžiamą nuosprendį atsižvelgdamas į jo praeityje turėtus teistumus, atmestinai vykdydamas savo funkcijas. Po įvykusio buitinio konflikto apeliantas buvo šoko būsenos, neprisiminė daugumos įvykio aplinkybių, tačiau neturėjo galimybės nesutikti su kaltinamajame akte nurodytomis nusikaltimo padarymo aplinkybėmis. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai pasinaudojo tuo, kad jis buvo psichologiškai ir emociškai sutrikęs, bei surinko bylai reikšmingus duomenis, kurie jiems yra palankūs. Liudytojų parodymai taip pat buvo surašyti ikiteisminiam tyrimui naudinga linkme, o patys liudytojai nenorėjo konfliktuoti su pareigūnais ir žinojo, kad už padarytą nusikaltimą ilgai nematys A. P., todėl palaikė pareigūnų iš anksto surašytus parodymus. Pačiam apeliantui ikiteisminiame tyrime buvo daromas psichologinis spaudimas. Nurodo, kad jis turi vaikų, kuriuos norėtų pamatyti ir lankyti. Didelės bausmės paskyrimas nepataiso kaltininko, tik dar labiau apsunkina jo ir šeimos gyvenimą.
Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą, nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo A. P. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. P. apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija nesutinka su A. P. apeliacinio skundo teiginiu, kad jam paskirta bausmė yra per griežta. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
A. P. pripažintas kaltu padaręs vieną baigtą nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, kuri priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Apeliantas nusikalstamais veiksmais sukėlė neatkuriamas pasekmes – kito žmogaus mirtį. Žmogaus gyvybė yra viena iš svarbiausių vertybių, saugomų baudžiamuoju įstatymu, todėl įstatymų leidėjas įtvirtino griežtą baudžiamąją atsakomybę tais atvejais, kai kaltininko tyčiniais veiksmais nužudomas kitas žmogus, tuo labiau kad nagrinėjamu atveju nuteistasis itin žiauriai nužudė kitą žmogų, kuriam sukėlė dideles fizines kančias, kas pagal BK laikytina šio nusikaltimo pavojingumą didinančia aplinkybe. Teisėjų kolegija nepritaria, kad A. P. savo nusikalstamais veiksmais nenorėjo R. P. mirties. Teismų praktikoje išaiškinta, kad apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes: veikos padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veikų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat elgesį prieš nusikaltimą ir po jo padarymo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-412/2014). Byloje nustatyta, kad A. P. sudavė nukentėjusiajai didelį smūgių skaičių, t. y. ne mažiau kaip 44 smūgius, į įvairias kūno vietas, taip pat – į galvos sritį. Nuteistasis, siekdamas sumenkinti savo kaltę, apeliaciniame skunde tvirtina, kad jis sudavė R. P. kelis smūgius, tačiau nemušė jos kojomis ir žarstekliu. A. P. teisiamajame posėdyje nurodė, kad jis ne tik sudavė R. P. rankomis, tačiau ir spardė nukentėjusiąją kerziniais batais, taip pat galėjo suduoti jai žarstekliu, nes šis daiktas buvo namuose (t. 2, b.l. 50-51). Nuteistasis nurodė tokias pačias aplinkybes, apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo ir tyrėjo (t. 1, b.l. 110-111, 113-114, 117-119), patvirtino duotus parodymus atliekant parodymų patikrinimą vietoje (t. 1, b.l. 121-129). Byloje nenustatyta, kad R. P. buvo padaryta sužalojimų iki nagrinėjamo įvykio aplinkybių. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus teismo medicinos ekspertas D. Fominas (D. Fomin), surašęs specialisto išvadą Nr. M 19/14(01) (t. 1, b.l. 45-49), ikiteisminiame tyrime paaiškino, kad atsižvelgiant į R. P. sėdmenyse nustatytų sužalojimų lokalizaciją, padarymo pobūdį ir mechanizmą, tikėtina, kad kairiame sėdmenyje nustatyti odos įtrūkimai ir žaizdelės galėjo būti padaryti veikiant kietu, buku riboto kontaktinio paviršiaus turinčiu daiktu, galimai metaliniu žarstekliu, mažiausiai 5 trauminiais poveikiais (t. 1, b.l. 52-54). Atkreiptinas dėmesys, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, A. P. neneigė kaltinamajame akte nurodytų suduotų smūgių nukentėjusiajai skaičiaus ir lokalizacijos, pasakydamas, kad „taip galėjo būti“ (t. 2, b.l. 50). Apeliantui iš tiesų nepadarius visų inkriminuotų veiksmų, jo prisipažinimas būtų nelogiškas. Priešingai nei teigia nuteistasis apeliaciniame skunde, liudytojo R. B. teisiamajame posėdyje duoti parodymai neįrodo, kad nuteistasis sudavė tik kelis smūgius R. P.. R. B. parodė, kad kai jis atėjo pas A. P. ir R. P., apeliantas jau mušė nukentėjusiąją, po to nuteistasis apsiramino, visi kartu išgėrė ir apeliantas vėl pradėjo mušti R. P.. Tuo metu R. B. išėjo (t. 2, b.l. 34). Iš šio liudytojo parodymų matyti, jog jis betarpiškai nematė visos byloje nagrinėjamo įvykio eigos. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, pripažintina, kad A. P. pagrįstai nuteistas už R. P. padarytus visus inkriminuotus sužalojimus skundžiamame nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis. R. P. padarytų sužalojimų kiekis, lokalizacija, padarymo būdas ir intensyvumas, A. P. parodymai, kad jis kartu su sugyventine išgėrę konfliktuodavo, o nagrinėjamo įvykio metu apeliantas nutraukė savo nusikalstamus veiksmus, kai jam praėjo pyktis (t. 1, b.l. 110, t. 2, b.l. 50-51), taip pat ankstesnis R. P. elgesys, kurio metu jis naudodavo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, neleidžia abejoti tuo, kad jis tyčia nužudė R. P.. Normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas byloje nustatytą smūgių skaičių (ne mažiau kaip keturiasdešimt keturis) nukentėjusiajai į įvairias kūno vietas, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, nuteistasis numatė, kad nuo tokio smūgių skaičiaus R. P. gali mirti. Pažymėtina, kad specialisto išvadoje Nr. M 19/14(01) nurodyta, kad nukentėjusioji mirė būtent nuo visumos patirtų sužalojimų, kurie komplikavosi progresuojančiu trauminiu šoku (t. 1, b.l. 49), o specialisto išvadoje Nr. 98TPK-41/2014 konstatuota, kad A. P. neturi psichikos sutrikimų (t. 1, b.l. 134).
Priešingai nei teigia A. P. apeliaciniame skunde, apygardos teismas, parinkdamas jam laisvės atėmimo bausmės dydį, atsižvelgė į apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kita vertus, kaip minėta, skiriant kaltininkui bausmę, būtina įvertinti ne tik jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, bet visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, kurioms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė ir nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Byloje nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jis nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). A. P. apeliaciniame skunde neneigia šios aplinkybės. Apeliantas anksčiau teistas, daugumą kartų už fizinio smurto naudojimą prieš jam artimus asmenis – motiną ir jo ankstesnę sugyventinę (t. 1, b.l. 154-165). A. P. teistumas neišnykęs ir nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka. Jis dešimt kartų trauktas administracinėn atsakomybėn, turi galiojančių nuobaudų. Beveik visi administraciniai teisės pažeidimai buvo padaryti A. P. būnant neblaiviam (t. 1, b.l. 173-179). Nusikaltimo padarymo metu apeliantas nedirbo ir buvo išbrauktas iš darbo biržos be teisės registruotis 6 mėnesius (t. 1, b.l. 180). Byloje nėra duomenų, kad nuteistasis dėjo pastangas oficialiai įsidarbinti ir turėti legalų pragyvenimo šaltinį. A. P. gyvenamosios vietos seniūnija neigiamai charakterizavo jo asmenybę (t. 1, b.l. 29). Minėtos aplinkybės negatyviai apibūdina nuteistąjį, rodo jo pakankamai didelį pavojingumą visuomenei, kadangi jis ignoruoja visuomenėje nustatytas taisykles ir yra socialiai pavojingas. Todėl darytina išvada, kad A. P. padarė nusikaltimą ne atsitiktinai dėl kitų asmenų įtakos ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, o dėl savo paties antivisuomeninių nuostatų, kurios jau buvo susiformavusios iki nusikalstamų poelgių, t. y. jo neteisėti veiksmai buvo tik nuoseklus tokio gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Nagrinėjamu atveju įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, o ne tik A. P. praeityje turėtus teistumus, apygardos teismas paskyrė nuteistajam už BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatyto nusikaltimo padarymą laisvės atėmimo bausmę, didesnę nei sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis, nepažeisdamas BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, o apeliantui paskirta bausmė atitinka teisingumo principą. Tokios išvados nepaneigia A. P. apeliacinio skundo deklaratyvūs teiginiai, kad nuteistasis mylėjo savo sugyventinę, su kuria gyveno ilgą laiką, be to, jis turi vaikų, kuriuos norėtų pamatyti, tuo labiau kad nuteistojo šeiminė padėtis nebuvo ta aplinkybė, kuri sulaikytų jį nuo nusikalstamų veiksmų padarymo.
A. P. per griežtą laisvės atėmimo bausmę nepagrįstai sieja su ikiteisminio tyrimo metu neva padarytais Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais, atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus. Nuteistojo teigimu, jis po įvykusio buitinio konflikto buvo šoko būsenos, neprisiminė daugumos įvykio aplinkybių, tačiau pastebėtina, kad po nusikaltimo padarymo (2014-01-03, apie 17 val.) A. P. buvo pirmą kartą apklaustas ikiteisminiame tyrime praėjus beveik trims paroms – 2014-01-06, nuo 15.15 val. iki 16.45 val. (t. 1, b.l. 110-111). Tiek šioje, tiek vėlesnėse apklausose apeliantą gynė advokatas (t. 1, b.l. 110-111, 113-114, 117-119). Apklausų protokoluose A. P. ar jo gynėjas nepateikė pastabų dėl nuteistojo emocinės ar psichologinės būklės, taip pat šiuose procesiniuose dokumentuose užfiksuotų jo parodymų neteisingumo. A. P. tiksliai negalėjo atsiminti visų nusikaltimo padarymo aplinkybių dėl objektyvios priežasties – jo neblaivumo įvykio metu. Pažymėtina, kad nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas taip pat ikiteisminio tyrimo teisėjo, t. y. proceso subjekto, kuris neturėjo jokio intereso byloje. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui, gali turėti įrodomosios reikšmės, kaip ir tokių asmenų parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, kuriais teismas gali grįsti savo išvadas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K–502/2013). Nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai pasinaudojo tuo, kad jis buvo psichologiškai ir emociškai sutrikęs, bei surinko bylai reikšmingus duomenis, kurie jiems yra palankūs, be to, apeliantui buvo daromas psichologinis spaudimas, nepagrįsti jokiais byloje surinktais įrodymais, todėl atmetami kaip nepagrįsti. Pats A. P. ikiteisminiame tyrime ar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su ikiteisminio tyrimo pareigūnų neobjektyvumu ar jų galimai atliktais neteisėtais veiksmais. Nuteistasis apeliaciniame skunde pateikia tik savo subjektyvią nuomonę, neatitinkančią tikrovės, kad liudytojų parodymai buvo surašyti ikiteisminiam tyrimui naudinga linkme. Teisiamajame posėdyje liudytojai davė parodymus, kurie iš esmės atitinka jų parodymus, duotus ikiteisminiame tyrime, ir nė vienas asmuo nenurodė, kad jis papasakojo apie bylai reikšmingas aplinkybes ne savo valia.
Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, keisti Panevėžio apygardos teismo 2014-10-10 nuosprendį nuteistojo A. P. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. P. apeliacinį skundą atmesti.