Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. kovo 24 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 8 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. V. pagal BK 233 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Iš A. V. nukentėjusiajam D. Š. priteista 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš A. V. Panevėžio teritorinei ligonių kasai priteista 111,75 Eur nukentėjusiojo gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. A. V. nuteistas už tai, kad jis 2016-06-24 apie 23.30 val., savo bute, adresu (duomenys neskelbtini), išgertuvių metu dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, grasindamas užmušti ir taikydamasis suduoti kirviu į galvą, sudavė ne mažiau kaip 3 smūgius kirvio ašmenimis nukentėjusiajam D. Š. į galvos sritį, kairę ranką ir kairę koją, padarydamas kirstines žaizdas viršugalvyje, dešinėje plaštakoje ir kairiame kelyje, taip padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu, veikdamas tiesiogine tyčia, pasikėsino nužudyti D. Š., tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes smūgiuojant kirviu nukrito metalinė kirvio galva, tuomet nukentėjusysis besigindamas atėmė kirvakotį ir pabėgo iš buto.

2. Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. kovo 24 d. nuosprendį, jo nusikalstamą veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį ir baudžiamąją bylą nutraukti, nesant nukentėjusiojo skundo.

2.1. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 1 dalyje. Teismas netinkamai taikė BK 22 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 2 dalies nuostatas, neteisingai nustatė tyčios turinį. Be to, teismas nenustatė nei tikslo, nei motyvo, dėl ko jis galėjo norėti nužudyti D. Š.. Jų santykiai buvo draugiški, teismas šios aplinkybės neįvertino.

2.1.1. Apeliantas nurodo, jog gerai neprisimena aplinkybių, dėl ko įvykio vakarą įvyko konfliktas, bet konfliktas prasidėjo dėl ausinukų. D. Š., būdamas pas jį svečiuose, per ausinukus klausėsi muzikos, su juo nebendravo, todėl jis įsižeidė, galėjo jam pasakyti „užmušiu“. Tačiau tai tėra kalėjimo žargonas, reiškiantis, kad gali būti suduoti smūgiai.

2.1.2. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog jie su nukentėjusiuoju susimušė. Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyti jam (apeliantui) padaryti sužalojimai, kurie galėjo būti padaryti grumtynių metu. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad D. Š. kirstinės žaizdos padarytos trimis trauminiais poveikiais, kas leidžia teigti, kad muštynes pradėjo D. Š..

2.1.3. Liudytoja N. R. teisme taip pat parodė, kad D. Š. pirmas prišoko prie jo (apelianto) ir, jam pargriuvus, keliais užšoko ant krūtinės bei šokinėjo ant jo. Tai, kad D. Š. stumdėsi ir mušėsi su juo, ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir liudytoja D. K.. Pats nuo teismo pasislėpęs nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog nepatikėjo, kad jis (apeliantas) ketina jį nužudyti. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismui remtis tik liudytojos D. K. duotais parodymais, prieštaraujančiais liudytojos N. R., nukentėjusiojo parodymams, nebuvo pagrindo.

2.1.4. D. K. parodė, kad jis (apeliantas) buvo atsinešęs iš virtuvės peiliuką, tik paskui pasiėmė kirvį, kuriuo pradėjo kapoti grindis. D. Š. tokių aplinkybių apklausoje neminėjo, jis paaiškinime nurodė, kad jis (apeliantas) tik pradėjus gerti, puolė jį kirviu, kad tai buvo nuo atvažiavimo praėjus apie 5 minutėms. Tačiau tai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Įvykio vietos apžiūros protokole neužfiksuotas naujai padarytas grindų sukapojimas. Nustatyta, kad įvykis įvyko apie 23 val. 30 min. Iš Bendrojo pagalbos centro pateikto garso įrašo matyti, kad jis (apeliantas) skambino2016-06-24 23:32:40 val., pirmas kreipėsi pagalbos. Liudytojas T. J. paaiškino, kad A. V. jam paskambino apie 21 val. ir po 15 min. važiavo paimti Š.. N. R. nurodė, kad apie 20 val. 30 min. išvažiavo. Pas apeliantą grįžo apie 10 val.

2.1.5. Be to, jam niekas neparodė nusikaltimo įrankio. Mano, kad prie bylos prijungtas ne tas kirvis. Kirvakočio apžiūros protokole nurodyta, kad ant kirvakočio galo ties galvos tvirtinimo vieta matyti neseniai nulūžusių medžio atplaišų vietos, tačiau nei nukentėjusysis, nei kiti liudytojai nenurodė, kad kirvis būtų nulūžęs.

2.1.6. Nors nusikaltimo padarymo įrankis buvo kirvis, tačiau teismas neatsižvelgė į nusikalstamų veiksmų intensyvumą, nukentėjusiajam buvo suduoti trys smūgiai ir tik vienas iš jų į galvą. Teismas, be kita ko, neįvertino, kad jo veiksmai buvo spontaniški, konfliktas tarp jo ir nukentėjusiojo kilo staiga, neatsižvelgė į jo ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius. Jis su D. Š. buvo pažįstami anksčiau, kartu atliko bausmę. Jis pasikvietė D. Š. į svečius išgerti, o šis sutiko. Bevažiuojant vartojo alkoholį, jokių pykčių tarp jų nebuvo. Šios aplinkybės patvirtina, jog jis nepyko ant D. Š., neturėjo pagrindo ir jam keršyti. Nebuvo išsamiai įvertintas jo ir nukentėjusiojo elgesys įvykio metu, taip pat ir po jo. Jis nukentėjusiojo, išbėgusio iš buto, nesivijo. Neieškojo nukritusio kirvio ar kokio kito įrankio, kuriuo būtų galėjęs jį užmušti. Jis labai išsigando, supratęs, kad sužalojo D. Š., todėl policijos pareigūno teiravosi, ar jis gyvas. Tiek jis, tiek jo sugyventinė kvietė greitąją medicinos pagalbą. Šios aplinkybės patvirtina, kad jis nesiekė D. Š. mirties. Policijos pareigūnams jis nesipriešino. Liudytojas V. O. teisme paaiškino, kad jis (apeliantas) kalbėjo nerišliai, vis kitaip atsakinėjo į klausimus. Šios aplinkybės patvirtina, kad jis buvo susijaudinęs.

2.1.7. Taip pat, apelianto įsitikinimu, teismas netinkamai vertino jo asmenybę, visiškai nevertino nukentėjusiojo asmenybės (praeityje teistas, pasislėpė nuo teismo šioje byloje bei ikiteisminio tyrimo, kuriame jis įtariamas plėšimo padarymu). Neatsižvelgė, kad D. Š. įvykio metu taip pat buvo neblaivus, todėl visų aplinkybių galėjo tiksliai ir neprisiminti, neadekvačiai jas vertinti. Be to, jo parodymai nebuvo patikrinti teisme.

2.1.8. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) D. Š. padaryti sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Baudžiamoji atsakomybė už nežymų sveikatos sutrikdymą numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje. Pagal BPK 407 straipsnio nuostatas bylos dėl šių nusikaltimų nagrinėjamos privataus kaltinimo tvarka. Tuo tarpu nukentėjusiajam pasislėpus nuo teismo, jo pozicijos dėl privataus kaltinimo išsiaiškinti nėra galimybės.

2.1.9. Apeliantas pastebi ir tai, kad teismas pats sau prieštaraudamas, kvalifikuodamas jo veiką pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį, nurodė, kad jis D. Š. sudavė stiprius smūgius, kad padaryti pavojingi sveikatai sužalojimai, tačiau pasisakydamas dėl nukentėjusiojo civilinio ieškinio, jau nurodė, kad D. Š. padarytas sužalojimas vertinamas tik kaip nežymus. Apeliantas nurodo, kad jo smūgiai D. Š. buvo nestiprūs, jis jo nužudyti tikrai nenorėjo, todėl ir padaryti sužalojimai nežymūs.

2.2. Be to, teismas, apelianto manymu, skyrė jam per griežtą bausmę. Neatsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas. Teismas neįvertino, kad jis dirbantis. Nors nuosprendyje nurodė, kad jis buvo rastas neblaivus, kai svečiavosi jo vaikai, tačiau neįvertino, jog tuo metu buvo Naujųjų metų šventės, kad teismas pakeitė savo sprendimą dėl tėvų valdžios apribojimo nepilnamečių vaikų atžvilgiu iš nuolatinio į laikiną. Apeliantas nurodo, jog jis lanko vaikus globos namuose, vaikai atostogauja pas jį. Jis nukentėjusiojo atsiprašė ir labai gailisi dėl jam padaryto sužalojimo.

3. Teismo posėdžio metu nuteistasis A. V. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. V. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė jo tyčios turinį, ko pasėkoje netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliantas nurodo, kad jis neturėjo tikslo atimti D. Š. gyvybę, todėl jo veika turėjo būti kvalifikuojama pagal realiai kilusius padarinius, tai yra kaip nežymus sveikatos sutrikdymas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Be to, apelianto įsitikinimu, skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta aiškiai per griežta bausmė. Sutikti su šiais apelianto skundo argumentais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo.

4.1. Pasikėsinimas nužudyti yra padaromas tik tiesiogine tyčia. Pagal BK 15 straipsnio 2 dalį nusikaltimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu: 1) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; 2) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo. Subjektyvusis veikos požymis – tiesioginė tyčia pasikėsinant nužudyti konstatuojama nustačius, kad kaltininkas supranta, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numato, kad gali ją atimti, ir to siekia. Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių (BK 22 straipsnio 1 dalis).

4.1.1.Apeliantas viso proceso metu neigė norėjęs D. Š. nužudyti, tačiau apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia ne tik pagal kaltininko parodymus, bet ir atsižvelgdamas į visas padarytos veikos aplinkybes: asmens atliktus veiksmus, nusikaltimo padarymo įrankį, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, nukentėjusiojo ir kaltininko tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kitas svarbias aplinkybes. Skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies turinys patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas išvadą apie A. V. tyčios turinį kaip tik ir pagrindė visų padaryto nusikaltimo aplinkybių įvertinimu.

4.1.2. Iš apelianto bei nukentėjusiojo parodymų nustatyta, kad A. V. ir D. Š. buvo pažįstami, toje pačioje įkalinimo įstaigoje atlikinėjo jiems paskirtas bausmes. Atliekant bausmes, tarp jų nebuvo kilę jokių konfliktų. Taip pat tarp jų nebuvo konfliktų ir išėjus iš įkalinimo įstaigos. Kaltinime nurodytą dieną pastarieji susitarė pas A. V. namuose išgerti alkoholinių gėrimų. A. V., paprašęs byloje liudytoju apklausto T. J., nuvyko pastarojo automobiliu į (duomenys neskelbtini), kur susitiko D. Š.. Prieš susitinkant, tiek A. V., tiek D. Š. jau buvo vartoję alkoholinių gėrimų. A. V. ir D. Š. nusipirkus parduotuvėje alkoholinių gėrimų, T. J. juos parvežė į A. V. namus, adresu (duomenys neskelbtini), kur juos paliko. Liudytojas T. J. apklausiamas patvirtino, jog važiuojant iš (duomenys neskelbtini) A. V. su D. Š. gėrė degtinę. Kelionės metu, juos apie 22 val. paleidus prie A. V. namų, jokių konfliktų tarp A. V. ir D. Š. nebuvo. Tai, kad atvykę į A. V. namus, A. V. ir D. Š. nekonfliktavo, matyti ir iš įvykio vietoje buvusių, byloje liudytojomis apklaustų D. K., N. R. parodymų. Byloje nustatytos aplinkybės iš tikrųjų patvirtina apelianto skundo argumentus, kad iki kaltinime nurodytos dienos vakaro pastarasis su D. Š. nebuvo susipykę, A. V. neturėjo pagrindo ant nukentėjusiojo pykti ar jam keršyti. Kita vertus, vien tik ši aplinkybė ir motyvo, patvirtinančio, kad A. V. iki išgertuvių jo namuose pradžios būtų ruošęsis D. Š. nužudyti, nebuvimas nepaneigia to, kad apeliantas siekė atimti nukentėjusiajam gyvybę išgertuvių metu. Juolab, kad motyvas nėra būtinas nužudymo sudėties požymis, kurį reikėtų įrodinėti ir privalomai nustatinėti, norint veiką kvalifikuoti kaip pasikėsinimą padaryti nužudymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-450/2014).

4.1.3. A. V. apklausiamas parodė, jog jis dėl girtumo (praėjus maždaug pusantros valandos po įvykio apeliantui nustatytas 2,53 ‰ girtumas) gerai neprisimena įvykio aplinkybių, neprisimena, dėl kokių priežasčių prasidėjo konfliktas. Tuo tarpu iš įvykio vakarą įvykio vietoje buvusių liudytojų D. K., N. R., taip pat nukentėjusiojo parodymų matyti, jog konflikto iniciatoriumi buvo būtent apeliantas. Pastarasis iš pradžių supyko ant nukentėjusiojo, kad šis per ausinukus buvo pasileidęs muziką, paėmė iš jo grotuvą su ausinėmis, kuris beje buvo rastas įvykio vietos apžiūros metu. Vėliau gi, sprendžiant iš liudytojos D. K. parodymų, A. V. apie kalėjimą metu, pakeltu balsu pradėjo D. Š. priekaištauti, kad šis, išėjęs iš kalėjimo, jį paliko, nustojo su juo bendrauti. Nors liudytoja N. R. apklausiama teisme parodė, jog būtent nukentėjusysis pirmas šoko prieš A. V., o šis paslydęs, nugriuvo ant nugaros netoli krosnies, po ko D. Š. keliais užšoko ant A. V. krūtinės ir šokinėjo (specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) apeliantui nenustatyti sužalojimai krūtinės srityje), tačiau liudytojos D. K., o taip pat nukentėjusiojo parodymai tvirtina priešingai. Tiek liudytoja D. K., tiek nukentėjusysis patvirtino, jog apeliantas konflikto metu grasino nukentėjusįjį užmušti. Atsinešė iš koridoriuje esančios spintos kirvį. Iš D. Š. parodymų matyti, jog A. V., laikydamas rankoje kirvį, jo klausė „ar nori, kad tave su kirviu sukapočiau“, taip pat pasakė „aš tave sukaposiu, o gabalus išmėtysiu po kaimą“. Apeliantas apklausų metu, apeliaciniame skunde taip pat neneigė galėjęs pasakyti D. Š. „užmušiu“, išsakyti kitus panašius, taip pat ir necenzūrinius žodžius. Ir nors pastarasis teigia, jog tai tebuvo kalėjimo žargonas, reiškiantis, kad gali būti suduoti smūgiai, iš liudytojos, jo dukros D. K. parodymų, o taip pat byloje nustatytų apelianto atliktų smurtinių veiksmų akivaizdu, jog tai nebuvo vien pagąsdinimas suduoti smūgius. Liudytoja D. K. apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvaujant taip pat ir apeliantui, parodė, jog tėvo D. Š. išsakyti žodžiai buvo grasinantys, ji pati, matydama kas vyksta, patikėjo, kad tėtis gali kirviu D. Š. užmušti.

4.1.4. Atskleidžiant apelianto tyčios turinį, itin svarbią reikšmę, nagrinėjamu atveju, turi nusikaltimo padarymo įrankis, D. Š. sužalojimo būdas ir padarytų sužalojimų pobūdis, nuteistojo elgesys įvykio metu ir po nusikaltimo padarymo, taip pat A. V. nusikalstamų veiksmų nutraukimo priežastys.

4.1.5. Nukentėjusysis D. Š. apelianto buvo sužalotas kirviu, t.y. pavojingu, kertančių savybių turinčiu įrankiu, kuriuo neabejotinai galėtų būti padaryti ir mirtini sužalojimai. Nors apeliantas, siekdamas sumenkinti nusikaltimo padarymui panaudoto įrankio pavojingumą, nurodo, jog tai tebuvo nedidelis kirvukas balanoms (skaloms) skelti, tačiau iš įvykio vietoje aptiktų kirvio dalių (koto ir galvos) apžiūros protokolo, fotolentelėje, CD diske prie apžiūros protokolo esančių fotonuotraukų matyti, jog tai nebuvo mažas kirvukas. Nustatyta, jog kirvio galvos plotis 14 cm, ašmenų ilgis 11 cm, tuo tarpu medinio kirvakočio ilgis 36 cm. Apeliantas skunde bando įteigti, jog prie bylos prijungtas ne tas kirvis, kuriuo buvo sužalotas nukentėjusysis. Kita vertus, abejoti, jog būtent įvykio vietoje aptiktu kirviu buvo sužalotas D. Š., nėra jokio pagrindo. D. Š. apklausiamas parodė, jog pabėgęs iš apelianto namų, kirvakotį išsinešė kartu su savimi ir numetė lauke šalia laiptinės, būtent ten apžiūrint įvykio vietą jis ir buvo rastas. Kirvio galva buvo rasta apelianto bute, koridoriuje, ties įėjimu į miegamąjį, esančioje spintoje. Tiek ant kirvio koto, tiek ant kirvio galvos buvo aptiktos į kraują panašios dėmės. Svarbu pažymėti ir tai, jog įvykio vietoje kitų kirvių nebuvo rasta. Be to, apie tai, kad būtent rastu kirviu buvo sužalotas nukentėjusysis, galima spręsti ir iš pastarajam galvoje bei kairės rankos plaštakoje padarytų žaizdų ilgio, kuris iš esmės atitinka kirvio galvos ašmenų ilgį. Be kita ko, šiame kontekste pažymėtina, jog įvykio vietoje skirtingose vietose rastos kirvio dalys, kirvio apžiūros protokole nurodyta aplinkybė, kad „<...> koto gale, ties galvos tvirtinimo vieta, matyti neseniai nulūžusių medžio atplaišų vietos <...>“, tik patvirtina nukentėjusiojo apklausos metu nurodytą aplinkybę, jog A. V. bandant suduoti D. Š. ketvirtą smūgį kirviu, kirvio galva nukrito (dėl ko ir buvo aptiktos šviežiai atsipleišėjusios medžio nuoplaišos kirvakotyje, galvos tvirtinimo vietoje), o nukentėjusysis, atėmęs iš apelianto kirvakotį, iš pastarojo buto pabėgo. Pastebėtina tuo pačiu ir tai, kad kirviu D. Š. buvo sužalotas ne abipusių grumtynių metu ir kirvis po apelianto ranka atsirado neatsitiktinai, jis nebuvo numestas kažkur netoli kambaryje, išgertuvių vietoje. A. V. sąmoningai jį atsinešė iš koridoriuje esančios spintos ir juo smogė nukentėjusiajam.

4.1.6. Byloje specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) kūno sužalojimai konstatuoti ir A. V. (muštinės žaizdos viršugalvyje, kaktos dešinėje, odos nubrozdinimai kairiame žaste, dešiniame petyje). Kita vertus, iš tos pačios specialisto išvados matyti, jog tyrimą atlikęs teismo medicinos ekspertas atmetė galimybę, jog paminėti sužalojimai apeliantui galėjo būti padaryti kumščiais, mažai tikėtina, kad jie galėjo būti padaryti ir kirvio ašmenimis. Liudytojos N. R., D. K., apklausiamos patvirtino, jog A. V. įvykio metu buvo nugriuvęs. Liudytojos N. R. teigimu, apeliantas nugriuvo paslydęs ant maisto, tuo tarpu keldamasis į krosnies durelių rankeną prasirėžė kaktą. Be kita ko, nukentėjusysis apklausiamas taip pat neslėpė, jog po to, kai A. V. sudavė jam į galvą ketvirtą smūgį ir nukrito kirvio galva, tarp judviejų buvo grumtynės, jis norėjo iš apelianto atimti kirvakotį, stūmė nuo savęs pastarąjį, po ko šis nugriuvo. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog apeliantas įvykio metu taip pat patyrė sužalojimus, tačiau pastarieji atsirado ne dėl D. Š. smurtinių veiksmų.

4.1.7. Byloje specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), nukentėjusiojo parodymais neginčijamai nustatyta ir tai, jog D. Š. apeliantas kirviu sudavė tris smūgius. Nukentėjusiajam buvo padaryta apie 10 cm ilgio, 0,5 cm gylio kirstinė žaizda viršugalvyje, apie 10 cm ilgio, 1 cm gylio kirstinė žaizda kairėje plaštakoje (specialisto išvadoje, o taip pat ir skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje, padaryta rašymo apsirikimo klaida, nurodant „dešinėje“), taip pat apie 7 cm ilgio, 2 cm pločio ir 1 cm gylio kirstinė žaizda kairiame kelyje. Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, jog pirmąjį smūgį kirvio ašmenimis apeliantas jam sudavė į galvą. Smūgiuodamas kirviu antrą kartą, A. V. taip pat taikėsi į galvą, tačiau D. Š. gindamasis užsidengė kairia ranka, dėl ko ir buvo padaryti sužalojimai kairės plaštakos delne. Dar vienas, sprendžiant pagal žaizdos gylį, pakankamai stiprus smūgis kirviu nukentėjusiajam buvo suduotas į koją. Be kita ko, nukentėjusysis parodė, jog A. V. vėlgi taikydamas į galvą tuo pačiu įrankiu jam norėjo suduoti ir ketvirtą smūgį, tačiau smūgio metu nukrito kirvio galva, po ko grumtynių metu nukentėjusysis, stumdamas nuo savęs apeliantą, atėmė iš pastarojo kirvakotį ir pabėgo iš buto.

4.1.8. Taigi, nukentėjusiajam stipriai žalojančio įrankio ašmenimis buvo suduotas ne vienkartinis smūgis. Didžiąją dalį smūgių buvo siekiama suduoti būtent į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą. Pirmuoju iš smūgių ir buvo suduota nukentėjusiajam į viršugalvį, padaryta apie 10 cm ilgio, 0,5 cm gylio kirstinė žaizda. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad galva yra gyvybei svarbi ir labiausiai pažeidžiama žmogaus kūno dalis bei normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, iš jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-237/2005, 2K-469/2007, 2K-281/2008, 2K-302/2010).

4.1.9. Apie tai, kad D. Š. padaryti kūno sužalojimai buvo pavojingi pastarojo gyvybei, galima spręsti ir iš byloje esančių įvykio vietos apžiūros metu padarytų fotonuotraukų, liudytojų V. O., Z. L. parodymų, kurie patvirtina, jog nukentėjusysis dėl patirtų sužalojimų labai stipriai kraujavo. Tiek A. V. bute, tiek laiptinėje, tiek kieme buvo gausu kraujo. Neabejotina, jog jeigu D. Š. nebūtų laiku suteikta medicininė pagalba, pastarasis dėl nukraujavimo galėjo ir mirti.

4.1.10. Tokiu būdu, esant nurodytoms aplinkybėms, vien tai, kad dėl ne nuo apelianto priklausančių aplinkybių jis D. Š. galvą pataikė vieną smūgį, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatyto pastarojo tyčios turinio. Pirmiau išdėstytos aplinkybės akivaizdžiai parodo, kad apeliantas, smurtaudamas prieš nukentėjusįjį, siekė konkretaus rezultato – atimti D. Š. gyvybę. Pastarasis puikiai suvokė, kad jo pasirinktu įrankiu suduoti smūgiai nukentėjusiajam gali būti mirtini. Šią išvadą, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, be kita ko, patvirtina ir apelianto įvykio vakarą atvykusiems policijos pareigūnams užduotas klausimas apie tai, ar nukentėjusysis dar gyvas.

4.1.11. Byloje nustatytos aplinkybės taip pat patvirtina tai, jog apeliantas savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios. Kaip minėta, A. V. siekiant nukentėjusiajam suduoti ketvirtą smūgį, nukrito kirvio galva. Tuo tarpu D. Š., nuo savęs atstumdamas apeliantą, atėmė iš jo kirvakotį ir pabėgo iš pastarojo buto. Nukentėjusysis, tik išbėgęs iš apelianto buto, beldėsi į kaimynų duris, prašydamas pastarųjų pagalbos, kurią jie ir suteikė. Į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai V. O., Z. L. patvirtino, jog prie lauke sėdėjusio nukentėjusiojo buvo žmonių, kažkas iš kaimynų tvarstė pastarojo žaizdas. Taigi, vien tai, kad A. V. iš buto išbėgusio D. Š. nesivijo, nepaneigia jo tyčios nukentėjusįjį nužudyti. Iš paminėtų aplinkybių akivaizdu, jog tęsti jis savo pradėtų veiksmų negalėjo, nes neteko nusikalstamos veikos įrankio, be to, kieme buvo žmonių, kurie neabejotinai būtų nukentėjusįjį gynę nuo apelianto.

4.1.12. Nors apeliantas skunde teigia, kad tiek jis, tiek jo sugyventinė kvietė greitąją medicinos pagalbą, kas patvirtina, jog jis D. Š. mirties nesiekė, tačiau iš bendrojo pagalbos centro pateiktų įrašų matyti, jog pagalba buvo kviečiama ne nukentėjusiajam. Jau šio skambučio metu dėl įvykio buvo bandoma apkaltinti būtent D. Š., o medicininė pagalba buvo kviečiama A. V.. Nukentėjusysis D. Š. išsikvietė greitąją medicinos pagalbą.

4.1.13. Esant pirmiau išdėstytų aplinkybių visumai, pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė A. V. tyčios turinį, o tuo pačiu ir neteisingai kvalifikavo pastarojo nusikalstamus veiksmus pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas tinkamai. Tuo pačiu pažymi, jog apelianto nurodomos aplinkybės apie nukentėjusiojo asmenybę (beje, apeliantas nepagrįstai teigia, kad nukentėjusysis pasislėpė nuo teismo šioje byloje, tai patvirtinančių duomenų byloje nėra). Paieška paskelbta atliekant kitą, su šia byla nesusijusį, ikiteisminį tyrimą (t. 2, b.l. 164; t. 3, b.l. 17; 29-30). Tai, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo vartojęs alkoholio (nukentėjusiajam nustatytas 1,17 ‰ girtumas, tuo tarpu apeliantui net 2,53 ‰ girtumas), nagrinėjamu atveju neturi reikšmės jo veiksmų kvalifikavimui.

4.1.14. Apeliantas nurodo, jog liudytoja D. K. apklausiama taip pat parodė apie tai, kad prieš jam panaudojant kirvį, jis į kambarį, kuriame vyko išgertuvės, taip pat buvo atsinešęs ir peiliuką, kurį demonstravo nukentėjusiajam, be to, atsineštu kirviu grasindamas nukentėjusiajam kapojo grindis. Šių aplinkybių nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai. Kita vertus, dėl to kitus liudytojos D. K. parodymus, kurie atitinka nukentėjusiojo parodymus bei kitus byloje esančius įrodymus, laikyti nepatikimais ir jais nesivadovauti grindžiant kaltinamojo kaltę, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo. Šiame kontekste, be kita ko, pastebėtina tai, jog nukentėjusysis apklausos metu tvirtino, jog įvykio aplinkybių neprisimena. Tuo tarpu iš liudytojos N. R. viso proceso metu duotų parodymų akivaizdu, jog ji buvo suinteresuota bylos baigtimi, siekė savo sugyventiniui padėti išvengti atsakomybės.

4.1.15. Skunde teisingai nurodoma, jog nukentėjusysis D. Š. nebuvo apklaustas teisme. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo imtasi priemonių, siekiant apklausti nukentėjusįjį, tačiau išnaudojus visas galimybes, to nepavyko padaryti. Būtent dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiojo parodymus perskaitė BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu ir jais vadovavosi, tikrindamas kitus byloje esančius įrodymus. Beje, nukentėjusįjį apklausti teisme buvo siekiama ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, tačiau, išnaudojus visas galimybes, to padaryti nepavyko.

4.2. Be kita ko, apeliantas, kaip minėta, nesutinka ir su skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta bausme. Mano, jog ji yra aiškiai per griežta. Šie apelianto argumentai taip pat yra nepagrįsti, todėl atmetami.

4.2.1. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas A. V. bausmę pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio ir kitų BK bendrosios dalies normų reikalavimų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į tai, kad apeliantas pasikėsino padaryti labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei, įvertino visas byloje nustatytas šio nusikaltimo padarymo aplinkybes. Atsižvelgė į tai, kad veika buvo padaryta veikiant tiesiogine tyčia, nutrūko pasikėsinimo stadijoje, dėl kokių priežasčių veika nebuvo baigta. Taip pat įvertino realiai atsiradusias veikos pasekmes - nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Teismas nustatė vieną apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę (kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei dvi pastarojo atsakomybę sunkinančias aplinkybes (veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bei veiką padarė būdamas recidyvistas-BK 60 straipsnio 1 dalies 9, 13 punktai).

4.2.2. Be kita ko, teismas, skirdamas apeliantui bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, kaip ir privalu, įvertino jo asmenybę charakterizuojančius duomenis. Atsižvelgė į tai, kad jis praeityje teistas, ne tik už fizinio smurto panaudojimą prieš savo dukrą, bet taip pat ir už labai sunkaus nusikaltimo žmogaus sveikatai padarymą (apipylė žmogų benzinu ir padegė), baustas administracine tvarka. Bylos duomenys, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, patvirtina, kad A. V. yra linkęs piktnaudžiauti alkoholiu. Būtent pavartojęs alkoholio, pastarasis linkęs konfliktuoti, tampa agresyvus, smurtauja, elgiasi neprognozuojamai, neadekvačiai vertina aplinkybes. Priešingai nei teigia apeliantas, teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad pastarasis vykdo individualią veiklą. Nors yra išsiskyręs, turi gyvenimo draugę, su kuria kartu gyvena ir veda bendrą ūkį. A. V. taip pat turi tris vaikus, iš kurių du mažamečiai. Kita vertus, vaikai su apeliantu kartu negyvena. Iš byloje esančio (duomenys neskelbtini) Vaiko teisių apsaugos skyriaus rašto matyti, kad apelianto mažamečiai sūnūs gyvena vaikų globos namuose. Nors (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 2016-10-21 sprendimu A. V. neterminuotas tėvo valdžios apribojimas sūnų atžvilgiu buvo pakeistas į laikiną tėvo valdžios apribojimą, Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2016-11-21 sprendimu pastarajam buvo leista priimti vaikus svečiuotis savo namuose jų atostogų metu, tačiau 2017-01-02 iš socialinių darbuotojų buvo gauta informacija, kad apsilankymo jo namuose metu šis buvo rastas neblaivus. Atsižvelgus į tai bei pačių vaikų norą grįžti į vaikų globos namus, vaikai buvo paimti iš šeimos, taip pat buvo sustabdytas leidimas A. V. priimti svečiuotis namuose savo sūnus. Šios aplinkybės patvirtina, jog A. V. net laikinai svečiuojantis jo vaikams pas jį namuose, nesugeba atsiriboti nuo alkoholio vartojimo ir užtikrinti savo vaikams saugią aplinką (beje, šventinis laikotarpis, tai nėra priežastis vartoti alkoholinius gėrimus, kaip nurodo skunde apeliantas). Be kita ko, iš paminėto rašto matyti, kad Vaiko teisių apsaugos skyrius neturi informacijos apie A. V. ketinimus susigrąžinti vaikus į šeimą ir juos auginti.

4.2.3.Taigi, įvertinus visas aptartas aplinkybes, skundžiamu nuosprendžiu A. V. paskirta sankcijos žemutinei ribai artima aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, negali būti laikoma per griežta ir švelninti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.