Kauno apylinkės teismo sprendimas

Kauno miesto apylinkės teismo teisėja Rita Liukaitytė, sekretoriaujant Ramunei Beržinskienei, dalyvaujant ieškovei A. S., jos atstovei advokatei Reginai Kvalitienei, atsakovo Kauno miesto savivaldybės atstovei J. R., nedalyvaujant ieškovams A. S. ir K. M., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. S., A. S., K. M. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl pripažinimo šeimos nariais ir įpareigojimo sudaryti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas

Civilinio proceso kodekso 444 straipsnyje nustatyta, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. CPK 445 straipsnis nurodo, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas kitokia tvarka negali gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Ieškovės gyvenamoji vieta deklaruota prie Kauno miesto savivaldybės, asmenų, deklaravusių gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), nėra (90,91 b.l.). Esant šioms aplinkybėms pareiškėjos prašomas juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas teismine tvarka, nes pareiškėja kita tvarka gauti jai reikiamų dokumentų, patvirtinančių jos prašomą nustatyti juridinį faktą negali (CPK 445 straipsnis).

Pripažinimo gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariu teisiniai pagrindai reglamentuoti CK 6.588 straipsnio 4 dalyje. Pagal šią normą gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariais teismo tvarka gali būti pripažinti asmenys, kurie atitinka tokius reikalavimus: 1) jie yra gyvenamosios patalpos nuomininko artimieji giminaičiai; 2) su nuomininku, jo šeimos nariais ar vienu iš jų išgyvenę ne mažiau kaip vienerius metus; 3) su šiais asmenimis yra bendrai tvarkę namų ūkį. Tik nustatęs visas šias teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, teismas gali pripažinti asmenį gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariu gyvenamosios patalpos nuomos santykių prasme. Remiantis CK 6.589 straipsnio 1 dalimi, gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariai turi tokias pat teises ir pareigas, atsirandančias iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, kaip ir nuomininkas. Mirus nuomininkui, nuomojamoje patalpoje gyvenantys nuomininko šeimos nariai gali prašyti nuomotojo pakeisti nuomos sutartį ir pripažinti nuomininku kitą šeimos narį ir per du mėnesius po nuomininko mirties apie tai informuoti nuomotoją (CK 6.602 straipsnio 2 dalis). Ginčai, kylantys dėl šeimos nario pripažinimo nuomininku, sprendžiami teismo tvarka (CK 6.602 straipsnio 3 dalis).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso bendro 40,56 kv. m. ploto butas, esantis (duomenys neskelbtini). Tai įrodo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, registro Nr. 20/241576 (29-30 b.l.). 1982 m. kovo 15 d. V. R. išduotas Apsikeitimo gyvenamąja patalpa orderis Nr. 188p, kuriame nurodyta, kad jis turi teisę apsigyventi (duomenys neskelbtini), 2 kambarių 27,89 kv.m. ploto bute (81 b.l.). Šiame orderyje nurodyta, kad V. R. šeima susideda iš vieno asmens. Šio orderio pagrindu 1999 m. sausio 28 d. savivaldybės įmonė „Santakos butų ūkis“ su V. R. sudarė gyvenamosios patalpos nuomos sutartį (79 b.l.). Šios sutarties 1 punkte nurodyta, kad nuomotojas suteikia nuomininkui ir jo šeimos nariams neterminuotam naudojimui 36,53 kv. m. bendrojo (naudingojo ) ploto gyvenamąją patalpą (duomenys neskelbtini) (79-80 b.l.). Ieškovė A. S. (R.) yra V. R. ir E. R. dukra- tiesiosios linijos pirmojo laipsnio giminaitė (15,16 b.l., CK 3.135 straipsnis). P. S., A. S., K. M. yra A. S. vaikai (17-19 b.l.). Ieškovės A. S. motina J. E. R. mirė 2003 m. vasario 22 d., tėvas V. R. mirė 2008 m. kovo 26 d. (13, 14 b. l.). AB „City Service“ 2010 m. balandžio 16 d. , 2011 m. sausio 27 d. Gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) apžiūros aktais nustatyta, kad šiame bute gyvena ieškovai (84, 86,87 b.l.). 2010 m. gegužės 7 d. A. S. kreipėsi į atsakovą, prašydama pakeisti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį ieškovės vardu (85 b.l.). Kauno m. savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Gyvenamojo fondo administravimo skyriaus 2010-05-14 raštas Nr. 53-5-1988 (11 b.l.) patvirtina tai, kad ieškovė 2009-05-10 kreipėsi į atsakovą dėl nuomos sutarties pakeitimo jos vardu, tačiau atsakovas nurodė, kad asmenų, deklaravusių gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), nėra, todėl nėra pagrindo pakeisti nuomos sutartį. Ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai – apmokėtos sąskaitos UAB „Aservis“ (20 b.l.), Kauno miesto savivaldybei (21 b.l.), apmokėtos sąskaitas už 2002 m. gruodžio mėn., 2003 m. sausio mėn., 2004 m. balandžio, gegužės mėn., 2005 m. rugpjūčio mėn., 2006 m. kovo, balandžio, gegužės, birželio, liepos mėn., 2007 m. lapkričio mėn., 2008 m. sausio, balandžio, spalio mėn., 2009 m., 2010 m. AB VST suteiktas paslaugas (48-58 b. l.), kuriose mokėtoja už paslaugas nurodyta A. S., patvirtina tai, kad ieškovė nuo 2002 m. gruodžio mėn. mokėjo mokesčius už ginčo butui teikiamas paslaugas.

Dėl gyvenamosios vietos

CK 2.17 straipsnyje išvardyti asmens gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai, t. y. nustatant asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą (CK 2.17 straipsnio 1 dalis). Fizinio asmens nuolatine gyvenamąja vieta pripažįstama ta vieta, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena (CK 2.12 straipsnio 1 dalis, 2.16 straipsnis). Vienas iš būdų nustatyti asmens gyvenamąją vietą yra gauti informaciją iš Gyventojų registro, kuriame yra kaupiami duomenys apie Lietuvos Respublikos piliečių asmens duomenis, taip pat gyvenamąją vietą (1992 m. sausio 23 d. Gyventojų registro įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, 5 straipsnio 1 punktas, 9 straipsnio 1 dalies 8 punktas), t. y. Gyventojų registro pažymoje nurodytas asmens gyvenamosios vietos adresas laikytinas asmens gyvenamąja vieta, kol šie duomenys yra nepaneigti kitų įrodymų. Ieškovė pateikė teismui Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Žaliakalnio policijos komisariato viešosios policijos pasų poskyrio pažymą, kad A. S. ir su ja kartu gyvenantys vaikai P., A. ir K. įtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą. Ši pažyma yra oficialusis rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis), tačiau vertintina kartu su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-398/2006). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. balandžio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2011 pažymėjo, kad gyvenamosios vietos deklaravimas viešajame registre yra tik vienas iš fizinio asmens gyvenamąją vietą apibūdinančių kriterijų (CK 2.17 straipsnio 1 dalis), tuo tarpu nustatant asmens gyvenamąją vietą, be gyvenamosios vietos deklaravimo, svarbūs ir kiti kriterijai, kaip antai: faktinio gyvenimo toje vietoje trukmė bei tęstinumas, paties asmens vieši pareiškimai apie savo gyvenamąją vietą. 1998 m. liepos 2 d. Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad gyvenamąja vieta laikytina vieta, kur asmuo nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą vietą savo asmeninių, socialinių ar ekonominių interesų buvimo vieta; jeigu asmuo gyvena keliose vietose, jo gyvenamąja vieta yra laikoma ta vieta, su kuria jis yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar pagrindinė turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai ir kt.). 1998 m. liepos 2 d. Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad gyvenamosios vietos neturintys asmenys Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka į apskaitą įtraukiami pagal savivaldybę, kurioje jie gyvena. Ta aplinkybė, jog ieškovė savo ir nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą deklaravo prie Kauno miesto savivaldybės, ieškovės pateikti VĮ Registrų centras išrašai (98-104 b.l.) apie nekilnojamąjį turtą nepaneigia, jog ieškovė gyvena ginčo bute, priešingai- tik patvirtina, kad ieškovė savo būsto neturi. Aplinkybė, kad ieškovė nebuvo deklaravusi gyvenamosios vietos šiuo adresu, nėra reikšminga, šis faktas nėra besąlyginis įrodymas apie faktinę ieškovės gyvenamąją vietą. Sprendžiant gyvenamosios vietos klausimą svarbu nustatyti asmens ryšį su gyvenamąja vieta, o ne formalų jos deklaravimą. Ieškovės pateiktų įrodymų – Kauno miesto savivaldybės administracijos 2010-05-31 pažymos apie pajamas (45 b.l.), Kauno Gedimino sporto ir sveikatingumo 2011-05-03 pažymos Nr. 3-430 dėl gyvenamosios vietos adreso, sąskaitų už paslaugas (48-58 b.l.), kompensuojamųjų vaistų pasų, išduotų A. S. ir jos vaikams K., A., A. (59-60 b.l.) visuma patvirtina, kad ieškovė įvairioms institucijoms savo ir vaikų gyvenamąją vietą nurodo (duomenys neskelbtini). Liudytojų B. Š., A. M., V. O. K., Z. K., S. K., kurie kaip kaimynai pažįsta ieškovę ir jos šeimą ir neturi suinteresuotumo šioje byloje, parodymais nustatyta, kad ieškovė ginčo bute kartu su tėvais gyvena nuo vaikystės, iš gyvenamosios vietos niekada nebuvo išvykusi, o tapusi pilnamete gyveno ten pat su vyru ir vaikais jos tėvo sutikimu, gyveno kaip viena šeima. Liudytoja B. Š. parodė, kad ieškovė, jos sesuo, o vėliau ir ieškovės vaikai lankė vaikų lopšelį darželį, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame liudytoja dirba. V. O. K. patvirtino, kad V. R. ilgą laiką gyveno neturėdamas paso, ir tai galėjo sutrukdyti ieškovei deklaruoti gyvenamąją vietą ginčo bute. 1982 m. ieškovė buvo tik 9 metų amžiaus, o tuo metu galiojusio CK 331 straipsnyje nepilnamečiams vaikams apgyvendinti pas jų tėvus kitų pilnamečių šeimos narių sutikimo nereikėjo. Atsakovas kitos ieškovės ir jos vaikų gyvenamosios vietos nenurodė. Aplinkybę, kad V. R. ginčo bute gyveno ne vienas, o su šeima, iš dalies patvirtina ir apsikeitimo gyvenamosiomis patalpomis su Voveriene orderis (28 b.l.), kadangi iš mažesnių patalpų keičiamasi į didesnes.

Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2009). Teismas, atsižvelgdamas į kasacinio teismo formuojamą praktiką ir byloje nustatytas aplinkybes sprendžia, kad labiau tikėtina, jog ieškovės faktinė gyvenamoji vieta nuo 1982 m. yra (duomenys neskelbtini), ir ginčo bute kartu su pagrindiniu nuomininku ji išgyveno ilgiau kaip vienerius metus.

Dėl pripažinimo pagrindinio nuomininko šeimos nariu

CK 6.588 str. 1 d. numatyta, kad nuomininko šeimos nariai yra kartu gyvenantys sutuoktinis (sugyventinis), jų nepilnamečiai vaikai, nuomininko ir jo sutuoktinio tėvai. To paties straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad tėvai, pilnamečiai vaikai ir jų sutuoktiniai (sugyventiniai), apsigyvendami nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje, įgyja šeimos nario teises, jei jie su nuomininku turi bendrą ūkį ir jei nuomininkas bei jo šeimos nariai su tuo sutinka. Pagal CK 6.602 str. pradiniam nuomininkui mirus, pripažinti nuomininku pagal pirmiau sudarytą nuomos sutartį vietoj pradinio nuomininko priklauso bet kuriam pilnamečiui mirusiojo šeimos nariui, jeigu jis ir toliau gyvena nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje ir per du mėnesius po nuomininko mirties apie tai informuoja nuomotoją.

Atsakovės teigimu, ieškovė neįvykdė pareigos, numatytos CK 6.602 str. 2 dalyje – apie nuomininko mirtį informuoti nuomotoją per 2 mėn. Ši pareiga, tenkanti nuomininko šeimos nariui, teismo nuomone, negali būti pripažinta pagrindu atsisakyti sudaryti su juo sutartį, jei šeimos nario statusas yra ginčijamas nuomotojo, kaip yra šiuo atveju, ir tik teismui pripažinus asmenį nuomininko šeimos nariu atsiras pareiga nuomotojui pakeisti nuomos sutartį. Akivaizdu, kad atsakovė, teigdama, jog iš ieškovės pateiktų įrodymų negalima nustatyti, ar ji su buto nuomininku vedė bendrą ūkį ne mažiau kaip vienerius metus, ir atsisakydama su ja sudaryti nuomos sutartį, ieškovės, kaip nuomininko šeimos nario, statusą ginčijo.

Dėl vienos gyvenamosios patalpos nuomos gali būti sudaroma tik viena nuomos sutartis ir tik su vienu asmeniu- pagrindiniu nuomininku. Kiti asmenys (šeimos nariai) šioje patalpoje gali apsigyventi tik įstatymo pagrindu (1964 m. CK 331 str. 1 d.; CK 6.590 str. 1 d). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad dėl ginčo buto yra sudaryta nuomos sutartis su V. R., o joks kitas asmuo nei į orderį, nei į sutartį, nei į Buto pasą neįrašytas. Byloje nustatyta, kad nuo buto suteikimo pagrindiniam nuomininkui V. R. 1982 m. kovo 15 d., ginčo bute kartu apsigyveno jo sutuoktinė ir dukra, t.y. apsigyvenimo momentu ieškovė buvo nepilnametė, todėl konstatuotina, kad sutikimo jai apgyvendinti ginčo bute pagal tuo metu galiojantį įstatymą nereikėjo. Byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad ir tapusi pilnamete, ištekėjusi, susilaukusi savo vaikų, ieškovė gyveno su tėvais; duomenų, kad pagrindinis nuomininkas V. R. dėl ieškovės ir jos vaikų gyvenimo jo nuomojamoje patalpoje prieštarautų, nėra, todėl laikytina, kad ieškovai gyveno ginčo bute sutinkant pagrindiniam nuomininkui. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2011-05-13 pažymoje nurodyta, kad apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre, kuriame duomenys kaupiami nuo 1994-01-01, nėra duomenų apie V. R. (92 b.l.), o tai patvirtina, kad jis nuo 1994 m. neturėjo legalaus darbo ir pajamų. Byloje pateikti G. V. įmonės „Vėtrungė“ (65 b.l.), UAB „Vitaresta“ (66 b.l.) raštai patvirtina, kad ieškovė nuo 1998-02-14 iki 1998-08-04 ir nuo 2006-07-26 iki 2007-04-11 dirbo ir gavo darbo užmokestį. Liudytojų parodymais ir ieškovės paaiškinimais nustatyta, kad V. R. pastovaus darbo neturėjo, dirbo pavienius staliaus darbus, piktnaudžiavo alkoholiu, šeima gyveno iš J. E. R. pajamų, o ieškovei pradėjus dirbti- ir iš jos pajamų. Nepaneigta, kad ieškovės tėvas gaudavo nedideles pajamas, todėl labiau tikėtina, kad ieškovė kartu su tėvais, o jos motinai sunkiai susirgus ir keletui mėnesių prieš mirtį 2003 m. vasario 21 d. išvykus gyventi pas dukrą į (duomenys neskelbtini), - su tėvu, maitinosi ir vedė bendrą ūkį iš bendrų lėšų.

Pažymėtina ir tai, kad ieškovai A. S. ir K. M. yra nepilnamečiai. Nepilnamečiai vaikai – viena iš labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių. Tarptautinė bendrija bei atskiros valstybės vaikams nustato padidintos teisinės apsaugos reikalavimus (Jungtinių Tautų vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnis). Dėl to, ginant vaikų teises, turi būti pasirenkamas toks racionalus sprendimo būdas, kad tos minimalios gyvenimo sąlygos, kurias jie turėjo, būtų išsaugotos. Įstatymas formuluoja bendrąjį principą, jog nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto. Šio principo įgyvendinimą turi užtikrinti vaiko tėvai, kiti teisėti atstovai, o jiems neišgalint – valstybė per savo institucijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1365/2000).

Ieškovė nuosavybės teise įregistruotų nekilnojamųjų daiktų neturi. Aplinkybę, kad po tėvo mirties ji ir toliau liko gyventi ginčo bute, patvirtina sumokėti mokesčiai už butą ir AB „City Service“ gyvenamųjų patalpų apžiūros aktai (83, 84, 86,87 b.l). Iš visų įrodymų visumos darytina išvada, kad ieškovė ir jos nepilnamečiai vaikai ne mažiau kaip vienerius metus iki V. R. mirties gyveno kartu su juo ir bendrai tvarkė ūkį, todėl pripažintini mirusiojo V. R. šeimos nariais, turinčiais teises į ginčo butą. Kauno miesto savivaldybė įpareigotina pakeisti buto (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį mirus nuomininkui ir ją sudaryti su ieškove (CK 6.588 straipsnio 4 dalis, 6.589 straipsnis, 6.602 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina, kad 2011-05-04 duomenimis ieškovės gaunamos pajamos buvo itin mažos, nuo 2010-06-07 ji bedarbė (44 b.l.), nuo 2011-02-01 iki 2011-05-01 Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo pagrindu už nepilnamečius vaikus buvo skirta socialinė pašalpa. Atsakovas nurodo, kad šioje byloje turėtų būti taikomos Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 8 straipsnio nuostatos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr 3K-3-352/2010 pasisakyta, kad būtina atskirti socialinį būstą nuo neprivatizuotų butų, suteiktų iki įsigaliojus LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymui. Byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra socialinis būstas, skirtas mažas pajamas turintiems asmenims bei kad jam turi būti taikomos LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo, įsigaliojusio 2003-01-01 nuostatos. 1999 m. sausio 28 d. nuomos sutartyje (79- 80 b.l.) nenurodyta, butas (duomenys neskelbtini), yra socialinis būstas. Šios sutarties 1 punkte nurodyta, kad nuomotojas jį nuomininkui ir jo šeimos nariams suteikia neterminuotam naudojimui. Ieškovė, būdama V. R. šeimos nare ir turėdama tokias pat teises ir pareigas, kylančias iš gyvenamosios nuomos sutarties, kaip ir V. R., pagrįstai galėjo tikėtis, kad jos įgytos civilinės teisės ir pareigos išliks ir ateityje, todėl ieškovės teisių gynimas ir toks civilinių įstatymų taikymas teismo nuomone atitinka ir teisėtų lūkesčių principą. Pažymėtina, kad teisę į valstybės socialinį būstą turi tik tie asmenys, kurie neturi kito nuosavybės teise priklausančio būsto (Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 1 str.). Byloje nėra duomenų, kad ieškovės vardu būtų registruotas koks nors gyvenamasis būstas, o tuo labiau gyvenamosios patalpos, įgytos pagal Butų privatizavimo įstatymą. Todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad ieškovė, nuosavybės teise neturinti jokios gyvenamosios patalpos, yra netekusi teisės reikalauti išnuomoti jai dar vieną būstą (netgi ir socialinį, nors apie šio būsto statusą, kaip socialinį, atsakovė duomenų ir neteikė). Taip pat nėra ir jokio pagrindo išvadai, jog ji jau yra pasinaudojusi teise lengvatinėmis sąlygomis įgyti nuosavybėn gyvenamąją patalpą.

Ieškinį tenkinus, ieškovei iš atsakovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos- 135 Lt žyminio mokesčio ( 5 b.l.; CPK 93 str. 2 d.). Ieškovė buvo atleista nuo dalies- 135 Lt žyminio mokesčio sumokėjimo, o atsakovė šioje byloje gynė savivaldybės interesą, todėl ši žyminio mokesčio dalis iš atsakovės nepriteistina (CPK 83 str. 1 d. 5 p.)

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 92 straipsniu, 96 straipsnio 2 dalimi, 98 straipsnio 2 dalimi, 263–270 straipsniais, 307 straipsniu, 448 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. S., gim. (duomenys neskelbtini), gyveno (duomenys neskelbtini), tėvo V. R., gim. (duomenys neskelbtini), sutikimu ir vedė su juo bendrą ūkį.

Pripažinti A. S., a.k. (duomenys neskelbtini), A. S., a.k. (duomenys neskelbtini) K. M., a.k(duomenys neskelbtini) gyvenančius (duomenys neskelbtini), V. R., a.k. (duomenys neskelbtini) mirusio 2008-03-25, šeimos nariais.

Įpareigoti Kauno miesto Savivaldybę pakeisti 1999 m. sausio 28 d. gyvenamosios patalpos M. (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį A. S., a.k. (duomenys neskelbtini) vardu.

Priteisti ieškovei A. S., a.k. (duomenys neskelbtini), iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės, į.k. 188764867, 135 Lt (vieną šimtą trisdešimt penkis litus) žyminio mokesčio.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno miesto apylinkės teismą.