Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-138-316/2023

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-07-05
Bylos Nr.: 1A-138-316/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-32097-2021-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Zigmas Kavaliauskas, Vidmantas Mylė, Boleslovas Kalainis
Kaltinamasis: V. B., L. L.
Nukentėjusysis: A. M., D. P.
Advokatai: Ramūnas Dobrovolskis, Muradas Bakanas, Darius Raulušaitis

Kategorijos

1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-138-316/2023Teisminio proceso Nr. 1-01-1-32097-2021-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.2.26.2.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.4.; 2.4.2.1.; 2.4.6.1.; 2.4.7. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. liepos 5 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Zigmo Kavaliausko ir Vidmanto Mylės,

sekretoriaujant Sonatai Rimdžiutei,dalyvaujant prokurorui Vytautui Budriuigynėjams advokatams Ramūnui Dobrovolskiui, Dariui Raulušaičiui, Adomui Liutvinskui,išteisintiesiems V. B., L. L.,nukentėjusiųjų A. M. ir D. P. atstovui advokatui Muradui Bakanui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Vytauto Budrio, nukentėjusiųjų D. P. ir A. M. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. B. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

T. S. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

L. L. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

(duomenys neskelbtini) ligonių kasos, nukentėjusiųjų A. M. ir D. P. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėtais.

Nukentėjusiesiems A. M. ir D. P. išlaidos, patirtos advokato pagalbai apmokėti, nepriteistos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. V. B., T. S. ir L. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį buvo kaltinami tuo, kad V. B., T. S. ir apsvaigęs nuo alkoholio L. L. 2021 m. rugsėjo 12 d. apie 06 val. 58 min., viešoje vietoje – bare „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdami bendrais tyčiniais veiksmais, įžūliu elgesiu, susijusiu su smurto panaudojimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei savo tyčiniais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent, V. B. ir T. S. dėl mažareikšmės dingsties kilusio konflikto metu pastūmė ir pargriovė nukentėjusįjį A. M. ant žemės, ko pasėkoje jis susižalojo galvą ir taip padarė A. M. nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus: muštinę žaizdą viršugalvyje ir odos nubrozdinimus kairės čiurnos sąnario srityje, po ko L. L. papurškė ašarinių dujų ir tyčia pastūmė nukentėjusįjį D. P., po ko, šiam nuvirtus ant žemės, spyrė kojomis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį kartų, bet ne mažiau kaip tris kartus į įvairias kūno vietas ir padarė D. P. nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus: intradermalinę kraujosruvą krūtinėje ir odos nubrozdinimus rankose, kas sukėlė aplinkiniams neigiamas emocijas bei išgąstį.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras Vytautas Budris prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų išteisinamąjį 2023 m. vasario 10 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: L. L. pripažinti kaltu įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje ir skirti jam 100 MGL dydžio baudą. V. B. pripažinti kaltu įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje ir skirti jam 100 MGL dydžio baudą. T. S. pripažinti kaltu įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje ir skirti jam 100 MGL dydžio baudą. (duomenys neskelbtini) ligonių kasos, nukentėjusiųjų A. M. ir D. P. civilinius ieškinius tenkinti visiškai.

2.1. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes bei padarė nepagrįstą išvadą, kad kaltinamieji V. B., T. S. ir L. L. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje.

2.2. Pažymi, jog teismas byloje surinktus įrodymus vertino selektyviai vertindamas tik kaltinamuosius išteisinančių parodymų dalį, t. y. pripažino kaltinamųjų parodymus kaip patikimus, o kitus byloje esančius įrodymus atmetė. Teismas nepagrįstai atmetė nukentėjusiųjų parodymus, bei rėmėsi išskirtinai kaltinamųjų parodymais. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad V. B. ir T. S. tyrimo metu parodymus duoti atsisakė ir davė parodymus tik teisme jau būdami susipažinę su bylos medžiaga, tokiu būdu galėdami parodymus priderinti prie byloje nustatytų aplinkybių.

2.3. Prokuroras nurodo, kad iš byloje surinktų duomenų matyti, kad teismas priimdamas sprendimą nepagrįstai konstatavo, jog nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo išsiaiškinta kas nukentėjusiajam A. M. sudavė į galvą. Su tokia teismo išvada prokuroras nesutinka, teigdamas, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu nustatyta, jog konfliktas tarp kaltinamųjų ir nukentėjusiųjų buvo. Nurodo, kad L. L. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas parodė, kad T. S. stūmė abu nukentėjusiuosius lauk, o jam į pagalbą atėjo V. B. ir jie abu stūmė vyrus lauk ir šio konflikto pasėkoje A. M. patyrė sužalojimus. Nors niekas iš apklaustų asmenų nepatvirtino, kad būtų matę, jog kaltinamieji V. B. ir T. S. stumdė, smūgiavo ar pargriovė nukentėjusįjį A. M., o patys kaltinamieji V. B. ir T. S. parodė, jog jie smurto prieš nukentėjusįjį A. M. nenaudojo, jo nestūmė, pargriovę nebuvo, nurodė, jog galvą nukentėjusysis galėjo susižaloti pats griūdamas, tačiau teismo medicinos specialistų išvados bei teismo medicinos ekspertų teisme duoti parodymai patvirtina, jog nukentėjusiajam A. M. galvos žaizda yra muštinė, toks sužalojimas negalėjo būti padarytas griuvimo metu. Prokuroro teigimu, specialisto išvada paneigia kaltinamųjų parodymus apie tai, kad nukentėjusysis A. M. susižalojo griūdamas.

2.4. Prokuroras skunde pažymi, kad teismas nepagrįstai nekreipė dėmesio į Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, jog A. M. padaryta muštinė žaizda viršugalvyje, odos nubrozdinimai kairės čiurnos sąnario srityje; sužalojimas galvoje padarytas kietu buku daiktu, turėjusiu, galimai pailgą formą, kuo galėjo būti ir įvykio aplinkybėse minimas butelis ir pan. Taip pat, teismas nepagrįstai nesirėmė Teismo medicinos eksperto A. J. parodymais, patvirtinančiais pateiktą išvadą, kuris apklaustas teisme parodė, kad sužalojimas A. M. galėjo būti padarytas kietu buku daiktu turėjusiu galimai pailgą formą, todėl reikėtų orientuotis į tokį daiktą. Toks sužalojimas gal ir galėtų būti padarytas dideliu storo stiklo bokalu, bet to kategoriškai patvirtinti negali. Pagal žaizdos išsidėstymą, asmuo, kuris sudavė smūgį, ir nukentėjusysis turėjo būti vienas prieš kitą, kadangi sužalota viršugalvio priekinė dalis. Kategoriškai nustatyti asmenų padėtį negalima, kadangi žmogus nėra statinė būtybė, jis gali pasukti galvą, palenkti, niekada neįvyksta taip, kad vienas priėjo, kitas stovėjo, jam sudavė ir nuėjo, viskas vyksta judesyje. Išvadą, kad buvo suduota kito žmogaus, padarė remdamasis teismo medicinine praktika ir nustatytais sužalojimais. Ekspertas yra kategoriškai tikras, kad buvo suduota kito asmens, nes nėra griuvimo traumos požymių, nėra kitų sužalojimų. Prokuroro teigimu, eksperto parodymai yra reikšmingi vertinant bylos duomenis, tačiau teismas jų vertinimui neskyrė pakankamai dėmesio.

2.5. Taip pat skunde prokuroras nurodo, kad teismas nepagrįstai nesirėmė nukentėjusiojo A. M. parodymais, kuris apklaustas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, kad konflikto metu pajuto stiprų smūgį į galvą, po kurio daugiau nieko neatsimena. Griuvo ne dėl savo girtumo ir ne dėl pastūmimo, griuvo nuo smūgio, kaip vėliau sužinojo iš D. P., kažkuris baro darbuotojas iš nugaros buteliu jam sudavė į galvą, ko pasėkoje jis prarado sąmonę ir atsibudo atvykus greitajai pagalbai. Prokuroro teigimu, visi aptarti bylos duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę, kuri patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes, kad V. B. ir T. S. panaudodami smurtinius veiksmus sužalojo nukentėjusįjį A. M..

2.6. Prokuroro teigimu, teismas selektyviai vertino ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus, nepasisakė apie ikiteisminio tyrimo metu duotus įtariamojo L. L. parodymus, kurie skyrėsi nuo jo parodymų duotų teisme. Teismas aptarė tik šio įtariamojo teisme duotus parodymus, tačiau tai, kad jie proceso eigoje kito ir buvo nenuoseklūs. Teigia kad teismas nepastebėjo, neatkreipė dėmesio, jog šie parodymai yra suderinti su kitų kaltinamųjų V. B. ir T. S. parodymais, kurie parodymus davė tik teisme, būdami jau susipažinę su bylos medžiaga. L. L. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas paaiškino, kad T. S. stūmė abu nukentėjusiuosius lauk, o jam į pagalbą atėjo V. B. ir jie abu stūmė vyrus lauk, ko pasėkoje nukentėjusysis patyrė sužalojimą. Pažymi, jog šalia įvykio daugiau jokių pašalinių asmenų nebuvo.

2.7. Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad iš byloje surinktų duomenų matyti, jog teismas priimdamas sprendimą nepagrįstai konstatavo, kad kaltinamasis L. L. negalėjo padaryti sužalojimų nukentėjusiajam D. P.. Šias išvadas teismas grindė paties kaltinamojo parodymais, kuris teigė, kad jis jokio smurto prieš nukentėjusįjį D. P. nenaudojo, jam jokių smūgių nesudavė, kojomis nespardė, pats nukentėjusysis D. P. jį puolė, smūgiavo ranka, tačiau jam pavyko išvengti smūgio, o nukentėjusysis trenkėsi į barą ir pataikė į ant baro buvusį kasos aparatą ir taures. Šiuos kaltinamojo parodymus teismas laikė patikimais, nors, pasak prokuroro, tokius parodymus kaltinamasis gali duoti ir laikydamasis gynybinės pozicijos. Pažymi ir tai, kad L. L. nėra baro „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas ir į baro lankytojų ir klientų konfliktą neprivalėjo įsikišti, niekas jo to neprašė, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad konflikte jis be jokios priežasties aktyviai dalyvavo ir netgi bare pripurškė ašarinių dujų, kas rodo jo tyčią pažeisti viešąją tvarką be jokios priežasties, be to, įvykio metu jis buvo neblaivus.

2.8. Prokuroras taip pat nurodo, kad teismas visiškai neatsižvelgė į nukentėjusiojo D. P. parodymus, kuris parodė, kad niekam nesmūgiavo, o nugriuvęs juto gal dviejų ar trijų žmonių smūgius, jam buvo vieną kartą suduota į krūtinę, taip pat juto bent tris smūgius į rankas. Kas jį mušė nematė. Tikriausiai buvo spirta kojomis. Visi smūgiai jam buvo suduoti gulint ant žemės. Tokias pačias aplinkybes nukentėjusysis parodė tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu, tai rodo jo parodymų nuoseklumą, todėl teismas nepagrįstai nesirėmė šiais nukentėjusiojo parodymais. Pažymi ir tai, kad nukentėjusiojo D. P. parodymus patvirtina byloje gauta Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, jog D. P. konstatuota intradermalinė kraujosruva krūtinėje, odos nubrozdinimai rankose, sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais ar įrankiais. Nors teismo nuosprendyje teigiama, kad į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų „Body“ kameromis darytuose įrašuose nėra matomi kokie nors D. P. sužalojimai, tačiau būtina pažymėti ir tai, kad „Body“ kameromis darytuose įrašuose D. P. yra užfiksuotas be marškinėlių, jo rankos, veidas ir krūtinė galimai ištepti krauju, todėl jam padarytų sužalojimų galėjo ir nesimatyti. Pažymi, jog nubrozdinimai ir žaizdos matomi iš karto po sužalojimo padarymo, o kraujosruvos gali išryškėti praėjus keletui valandų po smūgio sudavimo ar net kitą parą. Visi anksčiau aptarti bylos duomenys, pasak prokuroro, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad sužalojimus nukentėjusiajam D. P. padarė kaltinamasis L. L., kadangi kaltinamieji V. B. ir T. S. tuo metu grūmėsi su nukentėjusiuoju A. M..

2.9. Apeliaciniame skunde prokuroras taip pat nurodo, kad teismas priimtame nuosprendyje nepagrįstai atmetė liudytojo D. K. parodymus ir laikė juos nepatikimais bei prieštaringais, kadangi apklaustas jis nurodė, jog konflikto metu buvo bare, tačiau kiti apklausti asmenys – tiek kaltinamieji, tiek liudytojai, tiek nukentėjusieji teigė, kad įvykio metu D. K. bare nebuvo, jis buvo išėjęs. Prokuroras su tokia teismo išvada nesutinka ir teigia, kad teismas šiuo atveju neįvertino aplinkybės, jog konfliktas kilo staiga, vyko pakankamai intensyviai, bare buvo pripurkšta ašarinių dujų, tarpusavyje konfliktavo penki asmenys ir jų dėmesys buvo sutelktas į konfliktuojančią pusę, o ne į juos supančią aplinką, todėl šiuo atveju proceso dalyviai galėjo nepastebėti liudytojo D. K.. Prokuroro teigimu, šiuo atveju liudytojo D. K. parodymai itin svarbūs, kadangi jis parodė, jog ėjo link durų, eidamas išgirdo prie baro triukšmą, balsus, dūžius ir atsisukęs pamatė, kaip į jį veidu atsisukęs stovi A., jį kažkas laikė iš nugaros pusės ir jis smuko ant žemės, bet kas ten įvyko, nematė. A. atsigulė ant žemės, aplink galvą buvo bala kraujo. Teigia, jog šie liudytojo parodymai iš dalies atitinka A. M. parodymas, kuris nurodė, kad iš nugaros pusės pajuto smūgį į galvą, po kurio daugiau nieko neatsimena. Griuvo ne dėl savo girtumo ir ne dėl pastūmimo, griuvo nuo smūgio. Taip pat, šie parodymai atitinka ir D. P. parodymus, kuris nurodė, kad viskas įvyko labai greitai. Tuo metu A. nematė, nes jis buvo jam už nugaros. Tik pamena, kad prieš juos buvo du baro darbuotojai, kurie jį stumdė. Grūmėsi prie baro, ten stovėjo stiklinės ir jos nukritusios sudužo. Niekam nesmūgiavo. Atsisukęs pamatė, kad A. guli kraujo klane. Kaip A. nukentėjo nematė, tikriausiai jam buvo trenkta į galvą.

2.10. Prokuroro teigimu, aukščiau aptarti bylos duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog A. M. sužalojimus patyrė galimai ne tik griūdamas, bet tikėtina, jog prieš nugriuvimą jam taip pat buvo smūgiuota į galvą kietu buku daiktu. Tai paneigia kaltinamųjų duotus parodymus, kuriais remtis nėra pagrindo.

2.11. Prokuroro tvirtinimu, teismas nepagrįstai laikė teisėtu neblaivaus L. L. ašarinių dujų panaudojimą, nors tam nebuvo jokio būtinumo ar reikalingumo, nei vienas baro darbuotojas jo neprašė padėti. Prie baro buvo dar vienas darbuotojas T. K., kuris įvykio metu į visus buvo atsisukęs nugara, tai rodo, jog jokio pavojaus iš nukentėjusiųjų (klientų) nebuvo, policijos dėl to, kad klientai nevykdo baro darbuotojų reikalavimų – nekvietė, o iškvietė policiją tik po to, kai klientai buvo sužaloti, tokiu būdu patiems siekiant išvengti atsakomybės. Dėl ašarinių dujų panaudojimo nukentėjusiajam D. P. buvo sukeltas fizinis skausmas, tačiau fizinio smurto (taip pat ir ašarinių dujų) naudojimas prieš baro lankytojus, teismo nuomone, tinkama praktika spręsti nesutarimus.

2.12. Prokuroro teigimu, ši nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuojama kaip viešosios tvarkos pažeidimas, numatytas BK 284 straipsnyje, bet ne kaip savavaldžiavimas, numatytas BK 294 straipsnio 2 dalyje, kadangi L. L. įvykio metu nebuvo baro „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas ir jokio susitarimo su šiuo baru dėl apsaugos ar kitokių paslaugų nebuvo, tiek baro darbuotojų V. B. ir T. S., tiek L. L. tikslas, šiuo atveju, buvo siekis pažeminti klientus dėl mažareikšmės dingsties, iš chuliganiškų paskatų, nepaisant elementarių pagarbaus elgesio su baro klientais taisyklių.

2.13. Teigia, jog kaltinamųjų elgesys šiuo atveju sukėlė BK 284 straipsnyje numatytus padarinius – sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, sukėlė aplinkiniams neigiamas emocijas ir išgąstį, buvo iškviesta greitoji pagalba, policija. Pažymi, kad konfliktą pradėjo ne nukentėjusieji, bet baro darbuotojai, neturėdami pagrindo jų stumdyti, nepagarbiai elgtis, nekvietė policijos pareigūnų konfliktui spręsti, o vėliau net ne baro darbuotojas panaudojo ašarines dujas, dėl to, klientai (nukentėjusieji) patyrė sužalojimus, to pasėkoje buvo sutrikdyta ir visuomenės rimtis bei tvarka.

2.14. Apeliaciniame skunde prokuroras taip pat nurodo, kad kiti baro darbuotojai – barmenės G. D. ir U. Š. po įvykio pasišalino iš baro ir nepadėjo susitvarkyti konflikto padarinių, nes išsigando muštynių. U. Š. pradėjo dusti, trūko oro, ji nugriuvo, barmenas T. S. ją išnešė į lauką. Neigiamai pasijuto ir liudytojas D. K.. Iš byloje nustatytų faktinių įvykio aplinkybių matyti, kad įvykio vieta –baras „(duomenys neskelbtini)“ yra viešoji vieta, o kaltinamųjų veiksmai – fizinio smurto naudojimas viešojoje vietoje – laikytini įžūliu, nepagrįstu ir neproporcingu elgesiu, konfliktui spręsti dėl mažareikšmės dingsties pradėjo naudoti fizinį smurtą, dėl tokių kaltinamųjų veiksmų kilo realūs padariniai – buvo sužaloti nukentėjusieji, buvo sutrikdyta visuomenės rimtis, teko kviesti ir policiją ir greitąją pagalbą. Nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia, nes kaltinamieji suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suvokė, kad pasirinktas nepagarbus ir konfliktiškas elgesys su baro klientais, patalpoje esant kitų asmenų, žinant baro darbo pobūdį – darbą taip pat ir su neblaiviais klientais, nesiekiama spręsti konflikto taikiai ar kviečiant policijos pareigūnus, smurtavimas prieš baro lankytojus dėl mažareikšmės dingsties viešoje vietoje, prieš pastatant savo elgesį visuomenėje priimtoms elgesio taisyklėms, numatė, kad dėl jų veikimo ar neveikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo. Todėl jų veika atitinka BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

2.15. Atsižvelgęs į visas išdėstytas aplinkybes, prokuroras apeliaciniame skunde daro išvadą, kad teismas priimdamas nuosprendį pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl toks teismo nuosprendis neatitinka baudžiamojo įstatymo paskirties. Teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, rėmėsi tik dalimi bylos duomenų, nepagrįstai išskyrė ir sureikšmino kai kurias bylos aplinkybes, į kai kurias aplinkybes iš viso neatsižvelgė ir jų neįvertino, teismo padarytos išvados nėra aiškios, prieštaringos, padarytos remiantis atrinkta bylos duomenų dalimi, bet ne visa bylos medžiaga ir įrodymų analize, neįsigilinus į tiriamą situaciją, ir tai rodo, kad teismas įrodymus byloje įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytus reikalavimus, šie padaryti pažeidimai buvo esminiai, nes jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

3. Apeliaciniu skundu nukentėjusieji D. P. ir A. M. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. vasario 10 d. nuosprendį ir pripažinti kaltais V. B., T. S. ir L. L. pagal BK 284 straipsnį.

3.1. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį priėmė nepagrįstai. Teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, tačiau jų nesusiejo vieno su kitu bei nevertino duomenų viseto. Dėl šios priežasties padarė nepagrįstą išvadą, kad nesurinkta pakankamai įrodymų, jog V. B., T. S. ir L. L. padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką.

3.2. Teigia, jog teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nevertino aplinkybių, pagrindžiančių kaltinimą V. B., T. S. ir L. L., visumos, neįvertino kitų įrodymų, turėjusių reikšmės apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui. Šiuo atveju kaltinamųjų parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, jais tikėti nėra jokio objektyvaus pagrindo ir jie vertintini kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi jie visiškai prieštarauja parodymams duotiems ikiteisminio tyrimo metu. Teismas rėmėsi tik kaltinamųjų parodymais, kurie buvo pakeisti teisiamojo posėdžio metu, nesiaiškinus jų pakeitimų priežasčių. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu kaltinamieji pateikė prieštaringus parodymus, o pirmos instancijos teismas priimdamas išteisinamąjį, nuosprendį vertindamas įrodymus vadovavosi tik kaltinamųjų parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu ir visiškai nevertino kaltinamųjų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, kurie iš esmės prieštaraujantys.

Šalies argumentai

3.3. Apeliantai nurodo, kad nors kaltinamieji V. B., T. S. ir L. L. apklausiami teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad jie smurto prieš nukentėjusįjį A. M. nenaudojo, jo nestūmė, jo pargriovę nebuvo, o galvą nukentėjusysis galėjo susižaloti griūdamas, tačiau V. B. 2021 m. rugsėjo 24 d. apklausiamas ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) metu nurodė visiškai priešingas įvykio aplinkybes, o būtent, kad jis su T. S. toliau bandė suvaldyti vyresnįjį, tačiau jiems tai padaryti buvo sunku, todėl jis Tomui pasakė, kad reikia jį guldyti ant žemės. Bandant vyrą guldyti, jis ir toliau mosikavosi, muistėsi, tai visi trys krito ant žemės ir vyras trenkė galvą į medinę kėdę, kuri su kitais baldais buvo atnešta iš lauko. Jis pamatė, kad vyrui kraujuoja iš galvos. O kaltinamasis T. S. apklausiamas 2021-09-27 ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad bandant paimti iš rankų taurę tuo metu stovintis jam už nugaros jaunuolis puolė ant jo, jis užsimojo jam smūgiuoti kumščiu į veidą, tačiau jam smūgio išvengti pavyko. Jaunuolis smūgiuodamas susvirduliavo ir virto ant savo draugo, tai yra vyresnio vyro, tačiau ant žemės pats nenuvirto, nukrito tik jo draugas. Jis krito ant baldų, kurie buvo sunešti iš lauko, išvartė juos. Po ko liko gulėti ant žemės. Po dujų papurškimo jaunuolis suagresyvėjo, jis puolė ant jo, jie apsistumdė ir jis jį parvertė ant žemės, kad apsiramintų. Akivaizdu, kad tokie kaltinamųjų V. B. ir T. S. parodymai yra itin prieštaringi, prieštarauja jų pačių duotiems parodymams ikiteisminio tyrimo metu bei parodymams duotiems teisiamojo posėdžio metu, todėl turėjo būti vertintini, kaip kaltinamųjų siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.

3.4. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį nurodė, kad teismo medicinos ekspertų teisme duoti parodymai patvirtina, kad nukentėjusiajam A. M. galvos žaizda yra muštinė, toks sužalojimas negalėjo būti padarytas griuvimo metu. Pasak apeliantų, tai paneigia kaltinamųjų parodymus apie tai, kad nukentėjusysis A. M. susižalojo griūdamas. Tačiau, kas nukentėjusiajam A. M. sudavė į galvą, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo išsiaiškinta. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismui teisiamojo posėdžio metu ištyrus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus nustatyta, kad įvykio metu patalpoje buvo nukentėjusysis A. M., nukentėjusysis D. P., kaltinamieji V. B., T. S., L. L. ir liudytojas T. K.. Teigia, jog esant ekspertų kategoriškai išvadai, kad nukentėjusiajam A. M. padaryta muštinė žaizda, kuri nebūdinga kritiminei traumai bei tai, kad buvo suduota kito žmogaus, nes nėra griuvimo traumos požymių, nėra kitų sužalojimų ir galvos sužalojimas negalėjo būti padarytas griuvimo metu. Pažymi, jog nukentėjusysis D. P. iš karto po įvykio atvykusiems pareigūnams nurodė, kad A. M. kažkuris iš baro darbuotojų stikline praskėlė galvą. Šią aplinkybę patvirtino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytojas R. Š., (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Nusikalstamų veikų reagavimo skyriaus vyresniojo tyrėjo R. Š. 2021-09-12 tarnybinis pranešimas, (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės 1(duomenys neskelbtini) vyriausios patrulės R. M. 2021-09-12 tarnybinis pranešimas. Tai kad nukentėjusysis A. M. buvo sumuštas patvirtina ir greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė, kurioje nurodyta, kad skambinusysis pranešė, jog asmuo guli sumuštas, 2021-09-17 kitų objektų apžiūros protokolas, liudytojos U. Š. parodymai, kuri apklausiama 2021-12-30 ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad tik įėjusi į barą pamatė ant žemės gulintį kraujo klane jaunuolio tėvą, šalia blaškėsi jaunuolis, kuris šaukė, kad žmogų užmušė. Apeliantų teigimu, tai rodo, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, nes ekspertų išvados patvirtina, kad nusikalstama veika padaryta kitomis aplinkybėmis nei nurodyta kaltinamajame akte, t. y. skiriasi nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmas nuo nurodyto kaltinamajame akte, todėl teismas turėjo grąžinti baudžiamąją bylą tyrimui papildyti, siekiant kad būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės bei išsiaiškinti, kuris iš kaltinamųjų sudavė per galvą nukentėjusiajam A. M..

3.5. Apeliantų teigimu, teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai ištyrė įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas juos vertindamas ir dėl to nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Mano, jog V. B., T. S. ir L. L. atžvilgiu turi būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir priteisti byloje pareikšti civiliniai ieškiniai.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimu į Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Vytauto Budrio, nukentėjusiųjų D. P. ir A. M. apeliacinius skundus išteisintojo T. S. gynėjas advokatas Darius Raulušaitis prašo prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliacinius skundus atmesti.

4.1. Atsiliepime gynėjas nurodo, kad pats prokuroras formuluodamas kaltinimą nesirėmė nukentėjusiųjų parodymais. Abu nukentėjusieji teigė, kad A. M. sužalojimas buvo padarytas iš už nugaros suduoto smūgio pasėkoje (galimai buteliu), tačiau prokuroro surašytuose kaltinimuose nurodoma, kad A. M. sužalojimas buvo padarytas jį pastūmus, griuvimo pasėkoje.

4.2. Teigia, kad prokuroro skunde nepagrįstai kritikuojamas teismas dėl to, kad neatkreipė dėmesio į tai, jog V. B. ir T. S. tyrimo metu parodymus duoti atsisakė ir davė parodymus tik teisme, būdami susipažinę su bylos medžiaga, tokiu būdu galėdami parodymus priderinti prie byloje nustatytų aplinkybių. Pažymi, jog kaltinamasis turi teisę atsisakyti duoti aprodymus arba parodymus duoti jo pasirinktu bylos tyrimo ar nagrinėjimo metu (BPK 22 straipsnio 3 dalis). Vien tai, kad kaltinamasis naudojasi jam įstatymo garantuojamomis teisėmis, tai negali sukelti jokių jam nepalankių padarinių. Juolab, tai jokiais aspektais negali būti siejama su kaltinamojo kalte padarius nusikalstamą veiką. Atkreipia dėmesį į tai, kad kaltinamieji parodymus davė bylos nagrinėjimo pradžioje, dar nesant apklaustiems kitiems liudytojams ir pagarsintai bylos medžiagai. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad teismo nuosprendis gali būti grindžiamas tik teisme ištirtais įrodymais (teisme apklaustų asmenų parodymais), taigi net jei kaltinamieji ikiteisminio tyrimo metu ir būtų davę parodymus, šiais parodymais teismo nuosprendis negalėtų būti grindžiamas.

4.3. Nurodo, kad prokuroras kritikuoja teismo išvadą, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kas A. M. sudavė į galvą, tačiau ir pats vienareikšmiškai nenurodo kaip šiuo aspektu siūlo vertinti bylos duomenis ir kokią išvadą siūlo daryti. Pažymi, jog prokuroro pozicija šiuo aspektu bylos nagrinėjimo metu buvo prieštaringa, prokuroras aiškiai nesuformulavom kas ir kaip, jo nuomone, sudavė A. M. į galvą. Kaltinime prokuroras nurodo, kad A. M. galvą susižalojo, kai T. S. ir V. B. jį pastūmė ir pargriovė ant žemės. Baigiamosios kalbos metu prokuroras jau teigė, kad sužalojimai nukentėjusiesiems buvo padaryti „kažkokiu būdu“ ir yra tik „tikėtina“, kad T. S. pastūmė A. M. ir šis krisdamas susižalojo. O apeliaciniame skunde prokuroras siūlo daryti išvadą, kad A. M. sužalojimus patyrė galimai ne tik griūdamas, bet tikėtina, jog prieš nugriuvimą jam taip pat buvo smūgiuota į galvą kietu buku daiktu. Išteisintojo nuomone, tokia valstybinio kaltintojo pozicijų kaita tik patvirtina teismo išvadą, kad byloje nėra duomenų kaip ir dėl kokios priežasties atsirado sužalojimas A. M. galvoje. Prokuroras samprotauja apie įvairius, jo nuomone, tikėtinus sužalojimo atsiradimo variantus, tačiau baudžiamojo proceso metu, siekiant asmenį pripažinti kaltu dėl nusikaltimo padarymo, nepakanka nustatyti tik tikėtiną įvykių seką, o reikia surinkti įrodymus, kurie vienareikšmiškai pagrindžia, baudžiamojon atsakomybėn traukimo asmens kaltę. Teigia, jog šiame kontekste lygiai taip pat, o gal net labiau, tikėtina, kad A. M. nugriuvo ir susižalojo dėl didelio girtumo, galbūt mėgindamas jam suduoti smūgį.

Atsiliepimas

4.4. Išteisintojo T. S. gynėjas atsiliepime taip pat nurodo, kad prokuroras apeliuoja į teismo medicinos specialistų išvadas, kad A. M. galvos sužalojimas negalėjo būti padarytas griuvimo metu. Nurodo, kad prokuroras teigia, jog tai paneigia kaltinamųjų parodymus, kad jis galėjo susižaloti griūdamas, kelia versiją, kad sužalojimas galėjo būti padarytas smūgiuojant bokalu, tačiau nutyli faktą, kad jo paties surašytame kaltinime nurodoma, jog sužalojimas A. M. buvo padarytas būtent jam nugriuvus, o ne suduodant smūgį bokalu. Šiame kontekste atkreipia dėmesį į tai, kad būtent nukentėjusieji kėlė versiją, jog sužalojimas A. M. galvoje atsirado po to, kai jam kažkas sudavė smūgį, tačiau matyti, kad prokuroras šia versija netikėjo ir kaltinime nurodė, kad A. M. susižalojo griuvimo pasėkoje. Taigi, prokuroras teigdamas aptartus argumentus, neigia savo paties surašytą kaltinimą.

4.5. Nesutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, kad teismas nepagrįstai nesirėmė A. M. parodymais, jog konflikto metu pajuto stiprų smūgį į galvą, po kurio nieko neatsimena. Atkreipia dėmesį į tai, kad nei vienas kaltinamasis nebuvo kaltinamas tuo, kad sudavė smūgius A. M. į galvą. Taigi, A. M. parodymai, kad sužalojimas jam buvo padarytas smūgio į galvą pasėkoje, kaip tik paneigia kaltinimą, kad jis buvo sužalotas po to, kai T. S. ir V. B. jį pastūmė ir sužalojimas atsirado griuvimo pasėkoje.

4.6. Pažymi, jog prokuroras mano, kad teismas turėjo remtis nukentėjusiojo D. P. parodymais, kad jis buvo nugriuvęs ir juto gal dviejų ar trijų žmonių smūgius, tačiau kas jį mušė, nematė, tačiau prokuroras nenurodo kokią šiai bylai reikšmingą aplinkybę šie parodymai pagrindžia. Teigia, jog siekiant jį nuteisti turi būti nustatyta, kad būtent jis mušė nukentėjusįjį D. P., tačiau D. P. tokių parodymų neduoda. Teigia, jog dėl tos pačios priežasties turi būti atmesta ir kritika dėl liudytojo D. K. parodymų, jog jis eidamas link baro išėjimo durų išgirdo triukšmą prie baro, balsus, dūžius, ir atsisukęs matė, kaip kažkas laikė A. iš nugaros, o šis smuko ant žemės, bet kas ten įvyko nematė.

4.8. Atkreipia dėmesį į tai, kad BK 284 straipsnyje ir BK 294 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos gali būti padaromos tik tiesiogine tyčia, taigi turi būti nustatyta, kad jis stumdamas A. M. siekė jį sužaloti, o BK 284 straipsnio sudėtis dar reikalauja, kad būtų įrodytą, jog tokiais veiksmais buvo siekiama ir sukelti neigiamas emocijas bei išgąstį aplinkiniams. Išteisintojo T. S. teigimu, nepakanka nustatyti tik tai, kad A. M. sužalojimas atsirado susistumdymo su juo metu, nes taip galėjo atsitikti ir dėl paties A. M. kaltės. Teigia, jog byloje nėra jokių duomenų, kad jis būtų turėjęs ketinimų sužaloti A. M. ir juolab nėra duomenų, kad jis būtų siekęs sukelti neigiamas emocijas ar išgąstį aplinkiniams. Prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma, kad neva išgąstis buvo sukeltas baro darbuotojoms G. D. ir U. Š., kurios po įvykio pasišalino iš baro, tačiau nei viena iš jų nedavė parodymų, kad patyrė išgąstį ir iš baro išėjo būtent dėl šios priežasties. Abi teigė, kad konflikto nematė, o iš baro išėjo todėl, kad baigėsi jų darbo diena.

4.10. Nurodo, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes matyti, kad jis pasibaigus baro darbo laikui reikalavo, kad neblaivūs nukentėjusieji paliktų baro patalpas ir tikrai neturėjo išankstinio sumanymo nei juos žaloti, nei demonstruoti nepagarbą ar sukelti išgąstį aplinkiniams. Konfliktas kilo būtent dėl to, kad nukentėjusieji atsisakė išeiti iš baro, A. M. jam pirmas smogė, o D. P. pirmas pastūmė kažkurį baro darbuotoją. Mano, jog būtent nukentėjusieji inicijavo konfliktą ir būtent jie turi būti atsakingi už šio konflikto sukeltas emocines pasekmes aplinkiniams. Teigia, jeigu būtų nustatyta, kad A. M. susižalojo po to, kai jis jį pastūmė, nors tokių duomenų byloje nėra, turėtų būti vertinama, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis. Atkreipia dėmesį į tai, kad iš policijos pareigūnų body kameromis užfiksuoto vaizdo įrašo matyti, kad iš kart po įvykio bendraudamas su policijos pareigūnais nukentėjusysis D. P. pripažino, kad jis pirmas „pradėjo“ susistumdymą su baro darbuotojais. Policijos pareigūnas R. Š. taip pat parodė, kad D. P. pripažino, jog jis pirmas pastūmė baro darbuotoją, kai šis reikalavo išeiti iš baro. Atkreipia dėmesį, kad iš skambučio BPC įrašo taip pat matyti, kad greitąją pagalbą kvietęs baro darbuotojas T. K., kalbėjo apie bare siautėjantį asmenį, kuris „agresyvus, daužo daiktus ir prie kitų kabinėjasi“.

4.13. Pažymi, jog privataus baro personalas turi teisę tiek reikalauti, kad baro lankytojai išeitų, tiek turi teisę atsisakančius išeiti lankytojus pašalinti jėga ir turi teisę tai padaryti patys, o ne būtinai kviesti apsaugą ar policiją. Tuo tarpu privataus baro lankytojai, esant personalo reikalavimui palikti patalpas, privalo tokiam reikalavimui paklusti, net jei su juo nesutinka. Šiame kontekste atkreipia dėmesį, kad tiek kaltinamieji, tiek liudytojas T. K. teigė, kad nukentėjusiųjų išeiti iš baro buvo prašoma net kelis kartus, jiems sėdint buvo tvarkomos baro patalpos, nešiojamos kėdės ir pan.. Taigi, būtent nukentėjusieji atsisakydami išeiti iš baro, būdami neblaivūs ir toliau vartodami alkoholinius gėrimus demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir trikdė visuomenės rimtį ir tvarką. O baro darbuotojai reikalaudami palikti baro patalpas, būtent siekė užtikrinti viešąją tvarką.

5. Teismo posėdyje prokuroras Vytautas Budris, nukentėjusiųjų D. P. ir A. M. atstovas advokatas Muradas Bakanas prašo prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliacinius skundus tenkinti, išteisintieji V. B., L. L., gynėjai advokatai Ramūnas Dobrovolskis, Darius Raulušaitis, Adomas Liutvinskas prašė prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Prokuroro ir nukentėjusiųjų D. P., A. M. apeliaciniai skundai atmestini

6. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Prokuroras, nukentėjusieji A. M. ir D. P. nesutikdami su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl V. B., T. S. ir L. L. išteisinimo pagal BK 284 straipsnį, apeliaciniuose skunduose ginčija teismo atliktą įrodymų vertinimą bei teismo išvadas. Todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliaciniuose skunduose suformuluotus prašymus, laikydamasis bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, išdėsto motyvuotas išvadas dėl šių apeliacinių skundų esmės.

7. Tiek prokuroras, tiek ir nukentėjusieji A. M., D. P. apeliaciniuose skunduose tvirtina, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog V. B., T. S. ir L. L. padarė BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą. Skunduose dėsto tai, jų nuomone, patvirtinančius įrodymus, bei akcentuoja, jog V. B. ir T. S. panaudodami smurtinius veiksmus sužalojo nukentėjusįjį A. M., nes specialisto išvados ir ekspertų paaiškinimai patvirtina, kad A. M. padaryta muštinė žaizda, jog sužalojimas negalėjo būti padarytas griuvimo metu. Prokuroras skunde taip pat dėsto, kad nukentėjusiojo D. P. parodymai ir specialisto išvada patvirtina, jog būtent L. L. padarė D. P. sužalojimus, nes tuo metu V. B. ir T. S. grūmėsi su nukentėjusiuoju A. M..

8. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009, 2K-492/2013, 2K-232/2014).

9. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas V. B., T. S. ir L. L. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį dėl BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos, išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, išsamiai išanalizavo ir visete su kitais įrodymais įvertino tiek išteisintųjų, tiek ir pačių nukentėjusiųjų A. M., D. P., liudytojų T. K., D. K., G. D., U. Š., R. Š. parodymus, ekspertų A. J. ir K. Š. paaiškinimus, duotus teisiamojo posėdžio metu, tiek atitinkamai įvertino specialistų išvadas bei kitą byloje esančią rašytinę medžiagą ir, vadovaudamasis šių įrodymų, kurių turinys yra atskleistas skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje (teisėjų kolegija, laikydamasi nuostatos dėl apeliacine tvarka priimamo procesinio sprendimo surašymo ekonomiškumo, jų nekartoja), visuma pagrįstai konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, jog V. B., T. S. ir L. L. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, sudėties požymių. Kaip jau buvo minėta, iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Atsižvelgiant į tai, kad byloje buvo išnaudotos visos galimybės abejonėms dėl V. B., T. S. ir L. L. pareikšto kaltinimo pagal BK 284 straipsnį pašalinti, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai visas nepašalintas abejones dėl reikšmingų bylai aplinkybių vertino kaltinamųjų naudai.

10. Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK 23 straipsnyje nurodyta, kad kaltinamasis aktas yra prokuroro priimtas dokumentas, kuriuo baigiamas ikiteisminis tyrimas, aprašoma nusikalstama veika, nurodomi duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, ir baudžiamasis įstatymas, numatantis tą veiką. Taigi, kaltinamasis teismo nuosprendžiu gali būti pripažintas kaltu tik dėl tos nusikalstamos veikos ir tik dėl tų faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, kurios yra suformuluojamos prokuroro surašytame kaltinamajame akte ir yra įrodytos byloje surinktais neginčijamais ir abejonių nekeliančiais įrodymais.

11. Pažymėtina, kad V. B., T. S. ir L. L. buvo kaltinami pagal BK 284 straipsnį, jog veikdami bendrais tyčiniais veiksmais, įžūliu elgesiu, susijusiu su smurto panaudojimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei savo tyčiniais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent, V. B. ir T. S. dėl mažareikšmės dingsties kilusio konflikto metu pastūmė ir pargriovė nukentėjusįjį A. M. ant žemės, ko pasėkoje jis susižalojo galvą ir taip padarė A. M. nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus: muštinę žaizdą viršugalvyje ir odos nubrozdinimus kairės čiurnos sąnario srityje, po ko L. L. papurškė ašarinių dujų ir tyčia pastūmė nukentėjusįjį D. P., po ko, šiam nuvirtus ant žemės, spyrė kojomis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį kartų, bet ne mažiau kaip tris kartus į įvairias kūno vietas ir padarė D. P. nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus: intradermalinę kraujosruvą krūtinėje ir odos nubrozdinimus rankose, kas sukėlė aplinkiniams neigiamas emocijas bei išgąstį.

12. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog iš byloje esančio kaltinimo V. B., T. S. ir L. L. formuluotės akivaizdu, jog viešosios tvarkos pažeidimas yra kildinamas būtent iš pastarųjų atliktų konkrečių smurtinių veiksmų A. M. ir D. P. atžvilgiu. Taigi, siekiant pripažinti, jog išteisintieji padarė jiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką, byloje buvo privaloma surinkti neginčijamus įrodymus, jog būtent V. B., T. S. ir L. L. atliko jiems pareikštame kaltinime nurodytus smurtinius veiksmus, kuriuos, be kita ko, įvykdė bendrininkaujant. Vis dėl to, byloje nėra jokių patikimų įrodymų, kad V. B., T. S. ir L. L. kaltinime nurodytus smurtinius veiksmus būtų atlikę, taip pat nenustatyta, kad jie siekė sutrikdyti viešąją tvarką, parodyti nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, todėl nėra jokio pagrindo juos pripažinti kaltais pagal BK 284 straipsnį.

13. Atmestini, kaip nepagrįsti prokuroro ir nukentėjusiųjų A. M. ir D. P. skundų argumentai, kad V. B., T. S. ir L. L. kaltę patvirtina nukentėjusiojo D. P., liudytojų D. K., T. K. ir R. Š. parodymai, specialistų išvados ir ekspertų paaiškinimai.

14. Pažymėtina, kad išteisintieji V. B., T. S. ir L. L. neigė smurtavę prieš nukentėjusiuosius. T. S. nurodė, kad jis du kartus ėjo prie staliuko, prie kurio sėdėjo nukentėjusieji, sakė, kad baras užsidaro, kad jie turi išeiti, tačiau šie į prašymus nereagavo. Priėjęs trečiąjį kartą bandė paimti tų klientų kokteilius. Tada priėjo ir V. B.. Tuomet ir prasidėjo visas konfliktas. Bandant paimti kokteilį, jam nukentėjusysis A. M. smogė į ranką, stojosi, pradėjo stumdytis. Buvo papurkšta dujų, visi pradėjo blaškytis, virsti. Žino, kad dujų papurškė L. L., tačiau kada jis priėjo ir ką veikė bare, nežino. Vienas žmogus gulėjo ant žemės. Buvo iškviesta policija ir greitoji medicinos pagalba.

15. Tai, kad T. S. kelis kartus ėjo prie nukentėjusiųjų ir jų prašė išeiti, bet klientai nesutiko, pradėjo elgtis įžūliai, jog T. S. siekiant iš jų paimti taures, sakydamas, kad jie jau eitų lauk, nukentėjusieji pradėjo jį stumdyti, nurodė ir išteisintasis V. B.. Jis taip pat nurodė, kad L. L. pamatęs didėjančią klientų agresiją priėjo, papurškė dujų, siekdamas, kad baro klientai apsiramintų. Tačiau klientų agresija tik padidėjo, be to, gavus dujų ir patys baro darbuotojai pradėjo bėgti į šonus, galėjo užkliūti ir kristi, nes bare vietos mažai. Jis pats tuo metu buvo užkliuvęs ir buvo nugriuvęs. Tuomet barmenui T. K. liepė iškviesti policiją ir greitąją medicinos pagalbą. Kad L. L. būtų sudavęs kokius nors smūgius, nematė.

16. Išteisintasis L. L. taip pat nurodė, kad jis matė kaip barmenas T. S. priėjo prie asmenų, sėdinčių prie staliuko, paprašė baigti gėrimus ir išeiti, tačiau prie staliuko sėdintys asmenys nesutiko. Barmenas po kurio laiko nuėjo dar kartą, liepė išeiti, pabandė paimti gėrimą. Klientai išeiti nesutiko, buvo agresyvūs, sakė, kad niekur neis, nes dar neišgėrė savo gėrimų, stūmė barmeną. Tuomet prie jų priėjo V. B., bandė taikiai išspręsti konfliktą, tačiau klientai nenurimo, nėjo iš baro. Su savimi jis turėjo dujų balionėlį, pagalvojo, kad reikia jų papurkšti, tikėdamasis, kad visi nurims ir išsiskirstys. Jis priėjęs papurškė dujų, tačiau klientai nenurimo, tik dar labiau suagresyvėjo. Jis nieko nestūmė, tik papurškė dujų ir atsitraukė prie baro. Jaunesnis vyriškis puolė jį, užsimojęs bandė trenkti, tačiau jam pasilenkus, jaunuolis krito ant kasos aparato ir stiklinių, jas sudaužė.

17. Išteisintųjų parodymus, kad buvo liepiama išeiti iš baro, nurodant, kad baras užsidaro, jog darbuotojui norint paimti kokteilius, įvyko apsistumdymas, nurodė ir patys nukentėjusieji A. M. ir D. P.. Nukentėjusysis A. M. nurodė, kad priėjo kažkuris darbuotojas, norėjo paimti kokteilį, bet to jis padaryti neleido ir atsistojo, įvyko apsistumdymas. Pajuto iš nugaros pusės smūgį į galvą, po kurio daugiau nieko neatsimena. Nukentėjusysis D. P. taip pat nurodė, kad jis nematė kas sudavė A. M., nes jam buvo už nugaros, o prieš juos buvo du baro darbuotojai.

18. Vertinant tiek išteisintųjų, tiek ir nukentėjusiųjų parodymus matyti, kad V. B. ir T. S. stovėjo prieš nukentėjusiuosius, ką iš esmės patvirtino ir nukentėjusysis A. M., teigdamas, kad prie stalelio priėjo baro darbuotojai ir necenzūriniais žodžiais pradėjo varyti lauk, vienas iš jų norėjo paimti kokteilį, bet to jis padaryti neleido ir atsistojo, įvyko apsistumdymas, pajuto iš nugaros pusės smūgį į galvą, po kurio daugiau nieko neatsimena, bei nukentėjusysis D. P., nurodydamas, kad prieš jį ir A. M. buvo du baro darbuotojai, kurie jį stumdė, o A. M. tuo metu buvo jam už nugaros, atsisukęs pamatė, kad A. guli kraujo klane.

19. Akcentuotina ir tai, kad nors ekspertas A. J. apklaustas teisme paaiškino, kad pagal formą sužalojimas galimai galėjo būti padarytas buteliu ar pan., pagal žaizdos išsidėstymą, asmuo, kuris sudavė smūgį, ir nukentėjusysis turėjo būti vienas prieš kitą, kadangi sužalota viršugalvio priekinė dalis, tačiau nei nukentėjusieji, nei liudytojai T. K., D. K., tokių aplinkybių, kad V. B. ar T. S. rankose būtų laikę kokius tai daiktus (butelį ar pan.), kuo būtų galėję sužaloti nukentėjusįjį A. M., nenurodė. Taip pat nei nukentėjusieji, nei liudytojas D. K., kuris tvirtino, eidamas link durų išgirdo prie baro triukšmą, balsus, dūžius ir atsisukęs pamatė, kaip į jį veidu atsisukęs stovi A., jį kažkas laikė iš nugaros pusės ir jis smuko ant žemės, bet kas ten įvyko, nematė, nenurodė, kad V. B. ar T. S. būtų pargriovę nukentėjusįjį A. M. ant žemės. Taigi vien tai, kad V. B. ar T. S. liepė nukentėjusiesiems išeiti iš baro, o nukentėjusiesiems tvirtinant, kad jie išeis, kai baigs gerti kokteilius, tarp jų kilo susistumdymas, nesant kitų neginčijamų įrodymų, neduoda pagrindo išvadai, kad nukentėjusįjį A. M. sužalojo būtent V. B. ir T. S..

20. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, kad nukentėjusiojo D. P. parodymai ir specialisto išvada patvirtina, jog būtent L. L. padarė D. P. specialisto išvadoje nustatytus sužalojimus. Kaip nurodė nukentėjusysis D. P., jis gavęs į akis ašarinių dujų krito. Nugriuvęs juto gal dviejų ar trijų žmonių smūgius, jam buvo vieną kartą suduota į krūtinę, taip pat juto bent tris smūgius į rankas. Kas jį mušė nematė. Tikriausiai buvo spirta kojomis. Visi smūgiai jam buvo suduoti gulint ant žemės. Nors specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) D. P. nustatyti sužalojimai: intradermalinė kraujosruva krūtinėje, odos nubrozdinimai rankose, atitinka jo keliamą versiją, kaip jis buvo sužalotas, tačiau šių jo nurodytų aplinkybių nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Išteisintasis L. L. pripažino, kad jis papurškė dujų siekdamas nutraukti kilusį konfliktą, tačiau tvirtino, kad jokio smurto nukentėjusiojo D. P. atžvilgiu nenaudojo, jog pats nukentėjusysis jį puolė, smūgiavo ranka. Jam pavyko išvengti smūgio, o nukentėjusysis D. P. trenkėsi į barą ir pataikė į ant baro buvusį kasos aparatą ir taures. Šiuos išteisintojo L. L. parodymus patvirtina liudytojo T. K. parodymai, kuriais abejoti teisėjų kolegija neturi pagrindo, nes liudytojas davė parodymus būdamas įspėtas atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Liudytojas T. K. parodė, išgirdo kažkokius čežėjimus ir dujų purškimo garsą, pajuto dujų kvapą. Tuo momentu L. L. atbėgo už baro, o paskui jį pribėgo nukentėjusysis D. P., kaip užsimojęs norėjo L. L. trenkti, bet pataikė į kasą ir taures, kurias sudaužė. Be to, nukentėjusiojo D. P. parodymų nepatvirtina ir nesuinteresuoto bylos baigtimi liudytojo policijos pareigūno R. Š. parodymai, kuris nurodė, kad atvykus į įvykio vietą, nukentėjusysis D. P. nenurodė buvęs sužalotas, teigė, kad jis pats stūmęs baro darbuotoją. Nukentėjusiojo parodymų nepatvirtina ir liudytojo D. K. parodymai, kuris tvirtino, kad Deivido gulinčio ant žemės nematė, po įvykio jokių D. P. sužalojimų nematė ir nežinojo, kad jis buvo sužalotas. Kiti byloje surinkti įrodymai taip pat nepatvirtina nukentėjusiojo D. P. parodymų, kad jis buvo nugriuvęs ir jo atžvilgiu smurtinius veiksmus atliko L. L..

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartų įrodymų visumą, pažymi, kad byloje nėra neginčijamų duomenų, kurie patvirtintų, kad viešoje vietoje, veikdami bendrais tyčiniais veiksmais, V. B., T. S. dėl mažareikšmės dingsties kilusio konflikto metu pastūmė ir pargriovė nukentėjusįjį A. M. ant žemės, ko pasėkoje jis susižalojo galvą ir taip padarė A. M. nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus, L. L. papurškė ašarinių dujų ir tyčia pastūmė nukentėjusįjį D. P., po ko, šiam nuvirtus ant žemės, spyrė kojomis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį kartų, bet ne mažiau kaip tris kartus į įvairias kūno vietas ir padarė D. P. nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus, ir įžūliu elgesiu, susijusiu su smurto panaudojimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei savo tyčiniais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Kaip jau minėta, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 284 straipsnį kilti būtina nustatyti padarinius – realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, be kita ko, turi būti atsižvelgiama į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai. Be to, viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia: kaltininkas suvokia, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori. Nors motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnyje įtvirtintos veikos sudėties požymiai, tačiau veikos motyvų ir tikslų analizė svarbi teisingam kaltininko tyčios apibrėžimui, išvadoms apie tai, kad asmuo suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas. Bylos duomenimis, V. B. ir T. S. reikalavo nukentėjusiųjų išeiti iš baro, pasibaigus darbo laikui, nukentėjusiesiems nesutinkant, elgiantis agresyviai, L. L. papurškė ašarinių dujų, tačiau byloje nenustatyta, kad tokiais savo veiksmais išteisintieji būtų demonstravę nepagarbą aplinkiniams bei savo tyčiniais veiksmais sutrikdę visuomenės rimtį ir tvarką, priešingai, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, jog būtent išteisintieji siekė užtikrinti viešąją tvarką, nuraminti agresyviai besielgiančius nukentėjusiuosius. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma nesudaro pagrindo išvadai, jog V. B., T. S. ir L. L. viešoje vietoje veikdami bendrais tyčiniais veiksmais smurtavo nukentėjusiųjų atžvilgiu ir tokiu įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto naudojimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, ir pagrįstai V. B., T. S. ir L. L. pagal BK 284 straipsnį išteisino.

22. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad išteisintojo L. L. parodymai duoti teisme skyrėsi nuo jo parodymų ikiteisminio tyrimo metu, jog jo parodymai yra suderinti su išteisintųjų V. B. ir T. S. parodymais, kurie parodymus davė tik teisme ir susipažinę su bylos medžiaga, pažymi, kad kaltinamojo (ar įtariamojo) parodymų vertinimas, akcentuojant vien jo procesinį statusą ir dėl to juos pripažįstant neteisingais, neatitinka BPK 20 straipsnio reikalavimų. Teisė į gynybą yra garantuota tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, tiek BPK 10 straipsnio 1 dalyje, 44 straipsnio 8 dalyje ir kt. Įtariamojo ar kaltinamojo parodymai savo esme visada yra gynyba, nepriklausomai nuo to, ar šie parodymai yra teisingi, ar ne. Vertindamas asmenų parodymus, teismas privalo atsižvelgti, be kita ko, į asmens procesinį statusą ir jo galimą suinteresuotumą bylos baigtimi, tačiau tai nereiškia, kad šiuo nagrinėjamu atveju nuketėjusiųjų parodymai, kaip nurodoma apeliaciniuose skunduose, visais atvejais turi didesnę įrodomąją reikšmę nei kaltinamojo parodymai. Nagrinėjamoje byloje išteisintųjų parodymai buvo vertinami ne tik tarpusavyje, tačiau jų duoti parodymai buvo analizuojami visų byloje surinktų įrodymų kontekste.

23. Patikrinus skundžiamą apylinkės teismo sprendimą teisės taikymo aspektu, konstatuojama, kad teismas, vertindamas įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir išanalizavo visus byloje surinktus įrodymus, priešingai nei skunduose teigia prokuroras ir nukentėjusieji, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam iš įrodymų nesuteikdamas išskirtinės reikšmės. Vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas. Tai, kad teismas byloje surinktus įrodymus vertino ne taip, kaip pageidautų apeliantai, ir padarė kitokias išvadas bei priėmė kitokį sprendimą, nei pastarieji tikėjosi, nereiškia, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų vienas ar kitas proceso dalyvis, savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas yra motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pritaria pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadoms.

24. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai priėmė V. B., T. S. ir L. L. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį ir Šiaulių teritorinės ligonių kasos, nukentėjusiųjų A. M. ir D. P. civilinius ieškinius paliko nenagrinėtus (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Tenkinti prokuroro ir nukentėjusiųjų A. M., D. P. apeliacinius skundus juose išdėstytais motyvais ir naikinti skundžiamą nuosprendį nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad išteisinamasis nuosprendis paliekamas galioti, dėl apeliacinių skundų argumentų, susijusių su bausmės skyrimu ir civiliniu ieškiniu nepasisakoma.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Vytauto Budrio, nukentėjusiųjų D. P. ir A. M. apeliacinius skundus.

Teisėjai Boleslovas KalainisZigmas KavaliauskasVidmantas Mylė