- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-04-06
- Bylos Nr.
- eI2-2122-644/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-03230-2020-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
- Teisėjas
- Audrius Grauželis (pirm.)
- Pareiškėjas
- D. G.
- Atsakovas
- Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą pareiškėjui D. G. dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Atsakovė Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir LAGK, ir Komisija) 2020-11-17 sprendimą Nr. 21R1-229(AG1-218/11-2020) (toliau – ir Sprendimas) ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo D. G. skundą atmesti.
Skunde atsakovė paaiškino, jog LAGK buvo nagrinėjamas administracinis ginčas pagal pareiškėjo D. G. skundą. Komisija patenkino pareiškėjo skundą ir panaikino Užimtumo tarnybos Kauno kliento aptarnavimo departamento (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2020-09-11 įsakymo Nr. V1 (19.2)-3019 dalį, kuria nevertinta (atmesta) pareiškėjo D. G. 2020-09-02 paraiška dėl savarankiško užimtumo rėmimo, ir Užimtumo tarnybos Kauno kliento aptarnavimo departamento 2020-09-15 raštą Nr. SD(19.2)-8810 „Dėl savarankiško užimtumo rėmimo paraiškos atmetimo“. Taip pat Sprendimu Užimtumo tarnyba įpareigota iš naujo išnagrinėti pareiškėjo D. G. 2020-09-02 paraišką dėl savarankiško užimtumo rėmimo.
Atsiliepimas
Atsakovė nurodė, kad Komisijos sprendime nepagrįstai yra cituojama Konstitucinio Teismo praktika aiškinant Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą valstybės pareigą užtikrinti kiekvieno žmogaus teisę į inter alia socialinę apsaugą nedarbo atveju. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjui buvo užtikrinta socialinė apsauga nedarbo atveju Užimtumo įstatyme numatyta tvarka. Pareiškėjui suteiktas bedarbio statusas, su juo sudarytas individualus užimtumo veiklos planas, jis yra informuojamas apie laisvas darbo vietas, teikiamos kitos darbo rinkos paslaugos.
Pareiškėjo paraiškos savarankiško užimtumo rėmimui atmetimas negali būti suprantamas kaip socialinės paramos nedarbo atveju neužtikrinimas pareiškėjo atžvilgiu. Pareiškėjo paraiška buvo atmesta, jam neatitinkant Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytos sąlygos, dėl darbo vietas sau steigimo pirmą kartą labai mažose įmonėse, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme. Pareiškėjas yra viešosios įstaigos „Super-Eko“ steigėjas, todėl nėra laikomas darbo vietą sau steigiančiu pirmą kartą. Pareiškėjas buvo įsteigęs sau darbo vietą viešojoje įstaigoje „Super- Eko“, nes nuo 2013 m. lapkričio 6 d. iki 2020 m. balandžio 10 d. joje dirbo. Pareiškėjas pats pasirūpino savo gerove, įsteigęs viešąją įstaigą „Super- Eko“ ir įsteigęs joje sau darbo vietą, todėl jo paraiška savarankiško užimtumo rėmimui atmesta pagrįstai. Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte ir 3 dalies 1 punkte numatytu reguliavimu siekiama valstybės paramą savarankiško užimtumo rėmimui naudoti efektyviai, t. y., aktyvios darbo rinkos politikos priemonės teikiamos optimaliausiomis finansinėmis sąnaudomis derinant darbo pasiūlą ir paklausą bei ekonomiškai naudojant priemonėms teikti skirtą finansavimą. Minėtu reguliavimu siekiama skirti paramą savarankiško užimtumo rėmimui tiems asmenims, kuriems minėta pagalba yra neišvengiama grąžinant juos į darbo rinką. Tuo tarpu, asmenims, kurie jau buvo įsteigę sau darbo vietą labai mažose įmonėse, kaip šiuo atveju pareiškėjas, savarankiško užimtumo rėmimo parama nėra skiriama.
Atsiliepimas
Atsakovė taip pat nurodė, kad pareiškėjo ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principas šioje byloje nėra varžomas, nes šis principas buvo sėkmingai įgyvendintas jam steigiant sau darbo vietą viešojoje įstaigoje „Super-Eko“, kurios steigėju jis yra. Užimtumo tarnybos sprendimu pareiškėjo paraiška savarankiško užimtumo rėmimui buvo atmesta, nes jis ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principu pageidavo pasinaudoti antrą kartą.
Atsakovė teigia, kad ji, priimdama individualų administracinį aktą pareiškėjo atžvilgiu, įvykdė visus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus - tiksliai, aiškiai, pakankamai ir išsamiai nurodydama faktus, argumentus, teisinį pagrindą, apskundimo tvarką, informuodama pareiškėją apie priimtą sprendimą, pridėjo reikiamus priedus. Dėl nurodytų aplinkybių atsakovės priimtas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme numatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus ir neturėtų būti naikinamas dėl Komisijos sprendime nurodytų argumentų.
Pareiškėjas atsiliepime prašė atsakovės skundą atmesti ir paaiškino, kad kaip nurodyta Užimtumo įstatymo 47 str. 3 d. 1 p., nustatytų sąlygų savarankiško užimtumo rėmimo subsidijai gauti gali pirmą kartą sau darbo vietą steigiantis asmuo, tačiau įstatyme nėra apibrėžtas pats darbo vietos steigimo sau faktas, nėra nurodyta kuomet yra laikoma, kada darbo vieta yra steigiama sau, todėl Užimtumo tarnybos argumentai, kad laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 6 d. iki 2020 m. balandžio 10 d. įstaigoje jis dirbo ir taip susikūrė sau darbo vietą, yra vertintini kritiškai. Kaip ir išaiškino Lietuvos administracinių ginčų komisija, nėra duomenų, jog 2010-02-22 VšĮ „Super-Eko“ steigė, siekdamas sukurti darbo vietą sau kaip bedarbis ir pasinaudoti finansine parama, todėl Užimtumo tarnybos argumentai, kad taip pareiškėjas susikūrė darbo vietą sau, yra nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Atsakovės skundas tenkintinas.
Byloje nustatyta, kad 2020-09-02 pareiškėjas Užimtumo tarnybai pateikė savarankiško užimtumo rėmimo (toliau – ir SUR) paraišką ir prašė skirti 11701,83 Eur dydžio subsidiją darbo vietos (variklinės transporto priemonės elektrikas – 741209) sau sukūrimui. Pareiškėjas paraiškoje nurodė, kad planuojama steigti veiklos forma – individuali įmonė ir, kad pirmą kartą siekia įsteigti darbo vietą sau Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo apibrėžtoje labai mažoje įmonėje. Be kitų dokumentų, pareiškėjas prie paraiškos pridėjo VšĮ „Super-Eko“, kurios steigėjas yra, įstatų ir 2010-02-22 VšĮ „Super-Eko“ steigimo akto kopijas.
Užimtumo tarnybos Departamento direktoriaus 2020-09-11 įsakymu Nr. V1 (19.2)-3019 (toliau – ir 2020-09-11 Įsakymas) patvirtintas 2020 m. atmestų SUR paraiškų sąrašas, kuriame nurodyta, kad savarankiško užimtumo rėmimo 2020-09-02 paraiškos teikėjas D. G. (paraiškos registracijos Nr. PAK(19.2)-3135) – Viešosios įstaigos „Super-Eko“ steigėjas, todėl nėra darbo vietą sau pirmą kartą steigiantis asmuo ir neatitinka Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 47 straipsnio 3 dalies 1 punkto sąlygų. Užimtumo tarnybos Departamentas 2020-09-15 raštu Nr. SD(19.2)-8810 „Dėl savarankiško užimtumo rėmimo paraiškos atmetimo“ (toliau – ir 2020-09-15 Raštas) informavo pareiškėją, jog SUR paraiškų atrankos komisija patikrino ir įvertino pateiktą paraišką dėl SUR priemonės organizavimo ir vadovaujantis Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktais, 44 straipsnio 2 ir 3 dalimis, Užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašo 50, 63 ir 64 punktais, Paslaugų teikimo darbo ieškantiems asmenims tvarkos aprašo 83–85 punktais, priimtas sprendimas atmesti SUR paraišką. 2020-09-15 Rašte taip pat nurodyta, kad, vadovaujantis Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatomis „Savarankiško užimtumo rėmimas organizuojamas, kai asmenys darbo vietas sau pirmą kartą steigia labai mažose įmonėse, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme“, o Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatomis „Subsidija darbo vietai steigti mokama, kai darbo vietą sau pirmą kartą steigia šio įstatymo 25 straipsnio 1, 2, 3, 6 ir 8 punktuose nurodyti bedarbiai“. Pareiškėjas nėra darbo vietą sau pirmą kartą steigiantis asmuo, nes yra įsteigęs VšĮ „Super-Eko“ ir yra šios įmonės steigėjas.
Pareiškėjas 2020-10-12 skundu „Dėl Užimtumo tarnybos veiksmų“ kreipėsi į Komisiją ir prašė panaikinti sprendimą atmesti SUR paraišką. Kaip matyti iš bylos dokumentų, atsakovės sprendimas atmesti SUR paraišką, kuris pareiškėjui sukėlė teisines pasekmes, yra skundžiama 2020-09-11 Įsakymo dalis. Iš 2020-09-15 Rašto turinio matyti, kad skundžiamo administracinio akto pagrindimas (jo turinys) išdėstytas keliuose dokumentuose, t. y. 2020-09-11 Įsakyme ir 2020-09-15 Rašte. Atsižvelgiant į tai, teismas bendrai vertins 2020-09-11 Įsakymo ir 2020-09-15 Rašto, kaip vientiso individualaus administracinio akto, teisėtumą ir pagrįstumą.
Atsakovė, nesutikdama su Komisijos priimtu sprendimu, jį apskundė administraciniam teismui.
Ginčas byloje kilęs dėl Užimtumo tarnybos Departamento direktoriaus 2020-09-11 Įsakymo dalies bei 2020-09-15 Rašto, o tuo pačiu ir dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyriaus 2020-11-17 Sprendimo, teisėtumo bei pagrįstumo.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Užimtumo įstatymas, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. Al-348 patvirtintas Užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašas su vėlesniais pakeitimais ir papildymais (toliau – ir Užimtumo rėmimo aprašas), Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2019 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-163 patvirtintas Paslaugų teikimo darbo ieškantiems asmenims tvarkos aprašas (toliau – ir Paslaugų aprašas).
Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 1, 3 dalyse nustatyta, kad savarankiško užimtumo rėmimas organizuojamas siekiant paremti darbo vietų steigimą sau, įstatyme išvardintiems asmenims, tarp kurių ir bedarbiams iki 29 metų. Pagal minėto straipsnio 3 dalį, subsidija darbo vietai steigti nurodytiems asmenims mokama, kai darbo vietą steigiama sau pirmą kartą. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savarankiško užimtumo rėmimas organizuojamas, kai asmenys darbo vietas sau pirmą kartą steigia Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme apibrėžtose labai mažose įmonėse. Šiame įstatyme labai mažomis įmonėmis laikomos įmonės, kurios atitinka šias sąlygas: kurioje dirba mažiau kaip 10 darbuotojų ir kurios finansiniai duomenys atitinka bent vieną iš šių sąlygų: įmonės metinės pajamos neviršija 2 mln. eurų; įmonės balanse nurodyto turto vertė neviršija 2 mln. eurų.
Užimtumo rėmimo aprašo 48.3 papunktyje nustatyta, kad viena iš paramos darbo vietoms steigti priemonių - savarankiško užimtumo rėmimas - skirta Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje nurodytiems asmenims ar bedarbiams, siekiantiems darbo vietą steigti sau, paremti. Subsidija darbo vietoms steigti jiems gali būti skiriama, jei jie atitinka Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje nurodytą sąlygą, t. y. asmuo darbo vietą sau steigia pirmą kartą.
Iš Užimtumo tarnybos Departamento direktoriaus 2020-09-11 Įsakymo bei 2020-09-15 Rašto, skundžiamo Sprendimo turinio bei iš šalių išdėstytų argumentų matyti, jog paraiška buvo atmesta kaip neatitinkanti privalomos sąlygos - asmuo darbo vietą sau steigia pirmą kartą.
Tarp bylos šalių nėra ginčo, jog pareiškėjas yra bedarbis iki 29 metų, kaip tai numatyta Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 8 punkte, t. y. pareiškėjas atitinka vieną iš Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų. Byloje taip pat nėra ginčo, kad pareiškėjas 2010-02-22 steigimo aktu įsteigė viešąją įstaigą „Super-Eko“, kuri 2010-03-16 buvo įregistruota Juridinių asmenų registre. Šios įstaigos vieninteliu dalininku ir savininku buvo D. G..
Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, kad savarankiško užimtumo rėmimo paraiškas teikiantys asmenys turi darbo vietas sau steigti pirmą kartą labai mažose įmonėse, kaip jos apibrėžtos Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme. Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad įmonė - tai ekonominę veiklą vykdantis juridinis asmuo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi ir 3 straipsnio 4 dalimi, viešoji įstaiga - tai pagal šį ir kitus įstatymus įsteigtas pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas - tenkinti viešuosius interesus, vykdant švietimo, mokymo ir mokslinę, kultūrinę, sveikatos priežiūros, aplinkos apsaugos, sporto plėtojimo, socialinės ar teisinės pagalbos teikimo, taip pat kitokią visuomenei naudingą veiklą. Viešoji įstaiga turi teisę verstis įstatymų nedraudžiama ūkine komercine veikla, kuri yra neatsiejamai susijusi su jos veiklos tikslais.
Pareiškėjas yra Viešosios įstaigos „Super-Eko“ steigėjas, kurios įstatuose nurodyta, kad į įstaigos veiklos rūšis, be kita ko, patenka statinių nugriovimas ir statybvietės paruošimas (43.1), krovininis kelių transportas (49.41), perkraustymo veikla (49.42), transportui būdingų paslaugų veikla (52.2) (įstatų 2.2 papunktis ir steigimo akto 7 punktas). Minėtos veiklos yra priskiriamos prie ekonominės veiklos rūšių pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių. Vertinant šiuos duomenis ir prieš tai minėtas teisės aktų nuostatas, pripažintina, kad viešoji įstaiga „Super-Eko“ yra įmonė Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo 2 straipsnio 7 dalies prasme.
Iš byloje esančių Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo 2013 m. lapkričio 6 d. iki 2020 m. balandžio 10 d. dirbo Viešojoje įstaigoje „Super-Eko“ ir darbo sutartis buvo nutraukta darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių, todėl pareiškėjo 2020-10-12 skunde išdėstyti teiginiai, kad įsteigtoje įstaigoje jis nedirbo ir taip darbo vietos sau nesusikūrė, atmestini kaip nepagrįsti.
Teismas sprendžia, kad aplinkybės, jog pareiškėjas steigė minėtą įmonę, neturėdamas bedarbio statuso ir tai, kad nepasinaudojo finansine parama, neturi esminės reikšmės, nes šios aplinkybės turėjo egzistuoti būtent Paraiškos pateikimo metu, o ne steigiant minėtą įmonę. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad Paraiškos pateikimo metu pareiškėjas jau buvo įsteigęs darbo vietą sau (įsteigdamas viešąją įstaigą „Super-Eko“ ir joje dirbdamas), o tai reiškia, jog pareiškėjas negali būti laikomas darbo vietą sau steigiančiu pirmą kartą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra prielaidų Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 8 punkto ir 47 straipsnio 1–3 dalių nuostatas aiškinti taip, kad asmenų, kuriems subsidija darbo vietai steigti mokama, ratas būtų išplėstas.
Dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020-02-20 sprendime (administracinė byla Nr. eI2-280-289/2020) pateikto Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 1–3 dalių nuostatų aiškinimo taikymo nagrinėjamoje byloje, teismas akcentuoja, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.).
Užimtumo rėmimo aprašo 63.5 papunktyje nustatyta, kad tuo atveju, kai savarankiško rėmimo paraiška neatitinka Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 3 dalies arba Paslaugų aprašo 4 ir 49 punktų reikalavimų, ji atmetama ir toliau nenagrinėjama. Užimtumo tarnyba apie priimtą sprendimą atmesti tokią paraišką ir toliau jos nenagrinėti per 3 darbo dienas, nuo tokio sprendimo priėmimo dienos, raštu (paštu ar elektroniniu paštu) privalo informuoti paraiškos teikėją, nurodydama atmetimo priežastis ir teisinius pagrindus. Nagrinėjamu atveju, Užimtumo tarnybos Departamento direktoriaus 2020-09-11 Įsakyme bei 2020-09-15 Rašte buvo aiškiai ir suprantamai nurodyta Paraiškos atmetimo priežastis - darbo vieta sau steigiama ne pirmą kartą labai mažoje įmonėje (pagal Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme pateiktame labai mažos įmonės apibrėžimą), taip pat nurodytas aiškus faktinis pagrindas – D. G. nėra laikomas darbo vietą sau pirmą kartą steigiantis asmuo, nes pareiškėjas yra įsteigęs viešąją įstaigą „Super-Eko“ ir yra šios įmonės steigėjas.
Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas konstatuoja, jog Užimtumo taryba, priimdama 2020-09-11 Įsakymą atmesti pareiškėjo paraišką dėl savarankiško užimtumo rėmimo bei 2020-09-15 Raštą, veikė tinkamai, pagal savo kompetenciją, vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, todėl naikinti skundžiamus Užimtumo tarnybos sprendimus nėra teisinio pagrindo. Atitinkamai nėra pagrindo įpareigoti atsakovę išnagrinėti pareiškėjo D. G. 2020-09-02 paraišką dėl savarankiško užimtumo rėmimo iš naujo.
Kartu konstatuotina, kad Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyriaus 2020-11-17 sprendimas Nr. 21R1-229 (AGI-218/11-2020), kuriuo buvo panaikinta atsakovės 2020-09-11 Įsakymo dalis, kuria nevertinta (atmesta) pareiškėjo paraiška dėl savarankiško užimtumo rėmimo bei 2020-09-15 Raštas, yra nepagrįstas, neteisėtas, todėl naikintinas. Atitinkamai pareiškėjo D. G. 2020-10-12 skundas dėl Užimtumo tarnybos veiksmų (SUR paraiškos atmetimo) atmestinas kaip nepagrįstas.
Likusieji šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturintys tiesioginės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui iš esmės, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Atsakovės Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą patenkinti.
Panaikinti Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijos 2020-11-17 sprendimą Nr. 21R1-229(AG1-218/11-2020).
Pareiškėjo D. G. 2020-10-12 skundą „Dėl Užimtumo tarnybos veiksmų (savarankiško užimtumo rėmimo paraiškos atmetimo)“ atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.