Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

Atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento skunde nurodoma, kad pareiškėjas V. K. (gim. 1966 m. gegužės 19 d.) Užimtumo tarnyboje Šiaulių klientų aptarnavimo departamento Raseinių skyriuje buvo įregistruotas bedarbio statusu 2016 m. gruodžio 13 d. Pablogėjus sveikatai, 2018 m. kovo 13 d., jam buvo nustatytas 40 proc. darbingumo lygis, dėl ko klientas įgavo teisę dalyvauti savarankiško užimtumo rėmimo priemonėje ir 2019 m. balandžio 18 d. pateikė paraišką, kuri užregistruota 2018 m. balandžio 18 d. (Nr. PAK(19.5)-508). 2019 m. gegužės 3 d. vyko Užimtumo tarnybos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento direktoriaus sudarytos Savarankiško užimtumo rėmimo paraiškų atrankos komisijos (toliau – komisija) posėdis, kuriame, nesutapus komisijos narių nuomonei dėl paraiškos atitikimo vertinimo kriterijams, nutarta pasikonsultuoti su Užimtumo tarnybos Teisės skyriumi ir galutinis spendimas atidėtas iki kito komisijos posėdžio. 2019 m. gegužės 8 d. Savarankiško užimtumo rėmimo paraiškų atrankos komisijos nariai pakartotinai išnagrinėjo ir įvertino pateiktos V. K. užimtumo rėmimo paraiškos atitikimą Užimtumo rėmimo priemonių aprašo 63.5 papunktyje numatytiems reikalavimams, užpildė Aprašo 24 priedą. Vertinant paraiškos neatitiktį kritiniams Tvarkos Aprašo 85.1 punkte numatytiems atitikties vertinimo kriterijams, Komisija nustatė paraiškos neatitikimus teisės aktų reikalavimams – paraiškos teikėjas neatitinka 2016 m. birželio 21 d. Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 (toliau - Įstatymas) 47 straipsnio 2 dalies nuostatoms, t. y. savarankiško užimtumo rėmimas organizuojamas, kai asmenys darbo vietas sau pirmą kartą steigia LR smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatyme apibrėžtose labai mažose įmonėse. Paraiškos teikėjas buvo įregistravęs V. K. individualią įmonę (kodas - 172353686). Komisija, pasikonsultavusi su Užimtumo tarnybos Teisės skyriumi, bendru sutarimu priėmė galutinį sprendimą, kad V. K. paraiška neatitinka kritinių vertinimo kriterijų ir nėra tinkama subsidijai gauti. Sistemiškai aiškinant Įstatymo 47 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas matyti, kad 2 dalyje pirmiausiai yra apibrėžiamos bendros esminės sąlygos asmenims, pretenduojantiems dalyvauti savarankiško užimtumo rėmimo priemonėje: 1) asmuo turi steigti darbo vietą labai mažoje įmonėje ir 2) asmuo turi steigti darbo vietą tokioje įmonėje pirmą kartą. Nuosekliai analizuojant minėtą 47 straipsnį, iš jo 3 dalies nuostatų matyti, kad SUR subsidija darbo vietai steigti gali būti mokama asmeniui, kuris: 1) apskritai pirmą kartą steigia darbo vietą labai mažoje įmonėje, ir 2) jei tas asmuo atitinka bent vieną iš Įstatymo 25 straipsnio 1, 2 ar 8 punktuose numatytų specialių sąlygų. Atitinkamai ir Paslaugų teikimo aprašo 23 priede patvirtintoje Paraiškos dėl savarankiško užimtumo rėmimo formoje įrašyta, kad paraiškos teikėjas patvirtina, kad darbo vietą sau pirmą kartą ketina steigti Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme apibrėžtoje labai mažoje įmonėje, t. y. nenumatyta jokių išlygų, ar įmonė pirmą kartą steigiama kaip nedarbingo asmens, ar kaip registruoto Užimtumo tarnyboje, ar pan. Atsižvelgiant į aukščiau paminėtą teisinį reguliavimą, mano, jog Įstatyme yra aiškiai įtvirtinta nuostata, kad asmuo, norėdamas dalyvauti savarankiško užimtumo rėmimo priemonėje, apskritai neturi būti steigęs sau darbo vietos labai mažoje įmonėje, nepaisant tos aplinkybės, iš savo ar iš valstybės paramos lėšų ji buvo steigta. Svarbu pažymėti, kad Komisija savo sprendime neteisėtai ir nepagrįstai aiškina savarankiško užimtumo rėmimo (toliau - SUR) subsidijos skyrimo teisinius pagrindus, remdamasi reikšminga aplinkybe, ar asmuo, atitinkantis Įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, yra kada nors gavęs SUR subsidiją, ar ne, ir visai neatsižvelgia į šiam teisiniam santykiui aktualias reguliuojančias teisės normas t. y. Įstatymo 47 straipsnio 2 ir 3 dalių imperatyvias nuostatas. Negana to, Komisija savo sprendime visiškai priešingai aiškina Įstatymo 47 straipsnio 2 ir 3 dalių turinio esmę, nei ją suformulavo, ir priėmė įstatymų leidėjas. Komisijos narių nuomone yra prioritetas, jei SUR parama pasinaudos ,,verslo valdymo patirties“ turintys asmenys, o ne pirmą kartą sau darbo vietą įsteigę asmenys Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme apibrėžtoje labai mažoje įmonėje, kaip tai aiškiai yra numatyta Įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje. Pati savarankiško užimtumo rėmimo esmė išplaukia iš Įstatymo 47 straipsnio bei 25 straipsnio 2 punkto ir 8 punkto nuostatų, kurie nurodo, kad SUR parama skiriama asmenims, kurie darbo vietą sau pirmą kartą steigia: ,,bedarbiai, kurie yra darbingo amžiaus neįgalieji, kuriems nustatytas 30–40 procentų darbingumo lygis arba vidutinis neįgalumo lygis bei bedarbiai iki 29 metų.” Kaip aiškiai matyti iš minėtoje teisės normoje, įstatymų leidėjo sąmoningai apibrėžtų kvalifikacinių kriterijų, SUR parama yra skirtina jaunuoliams iki 29 metų bei darbingo amžiaus bedarbiams, turintiesm 30-40 procentų darbingumo lygį, ir jie yra steigiantys darbo vietą sau pirmą kartą. Kaip matyti iš Komisijos sprendimo motyvų, yra kvestionuojama įstatymo leidėjo valia bei konstitucinis principas: ,,kas tiesiai nepasakyta įstatyme, to jame nėra ir negali būti“. Neatsitiktinai konstitucinėje jurisprudencijoje vyrauja principas: “leistina tik tas, kas tiesiai leista įstatymo tekstu”. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo sutikti su Komisijos sprendime pateiktu aiškinimu bei užimtumo įstatymo normų interpretavimu, nes Komisija savo sprendime, tarsi perėmė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vieną iš funkcijų t. y. ,,formuoti vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus“, su kuo Atsakovas negali sutikti. Nes, tokiu atveju Komisijai, ar kitam subjektui atsirastų galimybė subjektyviai ir autoritariškai aiškinti konkrečias teisės normas, nes tada reiktų pripažinti, kad tos normos neturi aiškiai apibrėžtos formos (teksto) ir tą formą-tekstą jiems kiekvienu atveju suteikia interpretatoriaus subjektyvioji valia, kuri skirtingų interpretatorių gali būti vis kita. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad: „nagrinėdami bylas teisėjai klauso tik įstatymo“, todėl teiginys, jog teisėją saisto teisė, priimamas kaip aksioma, tačiau kaip matyti iš Komisijos sprendimo turinio, Komisijai šis konstitucinis principas nėra vertybė, ir ji priimdama sprendimą, neįvertino šios konstitucinės nuostatos, ir jos netaikė. Apibendrinant atsiliepime išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad tiek Užimtumo tarnybos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento 2019 m. gegužės 9 d. įsakymas Nr. V-391 ,,Dėl 2019 m. savarankiško užimtumo rėmimo paraiškų atmetimo“, tiek Pareiškėjo skirtame skunde Komisijai prašomas panaikinti Užimtumo tarnybos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento 2019 m. gegužės 10 d. raštas Nr. Sd(19.5)-3952 ,,Dėl savarankiško užimtumo rėmimo paraiškos atmetimo“ yra teisėti ir pagrįsti, priimti vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis ir išsamiai išnagrinėjus visas jų priėmimui reikšmingas aplinkybes bei svarbu pažymėti galiojančią teismų praktiką, ,,kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-422/2009; kt.). Vadovaujantis faktinių aplinkybių visuma bei remiantis tuo kas išdėstyta, konstatuotina, jog Atsakovas veikė visiškai teisiškai pagrįstai, motyvuotai bei išsamiai argumentavo kokiu pagrindu, ir dėl kokių aplinkybių Atsakovas priėmė sprendimą netenkinti Pareiškėjo prašymo dėl SUR paraiškos, dėl to Komisijos sprendimas bei Pareiškėjo skundas yra nepagrįsti ir atmestini. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus prašoma panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Šiaulių apygardos skyriaus 2019 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. 21R3-38 (AG3-23/25/2019) ir atmesti Pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Pažymėtina, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymas (redakcija galiojusi nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gegužės 31 d., toliau - Užimtumo įstatymas), Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymas (redakcija galiojanti nuo 2017 m. gegužės 1 d., toliau - Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymas), Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. Al-348 „Dėl užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“ (redakcija galiojanti nuo 2019 m. sausio 1 d., toliau - Tvarkos aprašas) ir Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2019 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-163 patvirtintas Paslaugų teikimo darbo ieškantiems asmenims tvarkos aprašas (toliau – Aprašas). Be to, atsižvelgus į tai, kad ginčijamas tuometinės teritorinės darbo biržos įsakymas yra individualus administracinis aktas, jam taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai, nustatantys, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Užimtumo įstatymo 47 straipsnis numato, kad savarankiškas užimtumo rėmimas organizuojamas asmenims: 1) kuriems nustatytas iki 25 procentų darbingumo lygis arba sunkus neįgalumo lygis; 2) bedarbiams, kurie yra darbingo amžiaus neįgalieji, kuriems nustatytas 30-40 procentų darbingumo lygis arba vidutinis neįgalumo lygis; bei 3) bedarbiams iki 29 metų (Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 1, 3 dalys, 25 straipsnio 1, 2, 8 punktai). Pagal Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 2 dalį savarankiško užimtumo rėmimas organizuojamas, kai asmenys darbo vietas sau pirmą kartą steigia Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme apibrėžtose labai mažose įmonėse. Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo 3 straipsnio 3 dalis numato, kad „labai maža įmonė - įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 10 darbuotojų ir kurios finansiniai duomenys atitinka bent vieną iš šių sąlygų: 1) įmonės metinės pajamos neviršija 2 mln. eurų; 2) įmonės balanse nurodyto turto vertė neviršija 2 mln. eurų.”

Užimtumo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad užimtumo rėmimo politika – darbo rinkos paslaugų, užimtumo rėmimo priemonių, kitų ekonominių ir socialinių priemonių, taikomų siekiant didinti darbo ieškančių asmenų užimtumą, mažinti nedarbą, švelninti neigiamas jo pasekmes, visuma. Užimtumo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad užimtumo rėmimo sistemos tikslas – siekti visiško gyventojų užimtumo, mažinti jų socialinę atskirtį ir stiprinti socialinę sanglaudą, to pateis straipsnio 2 dalis numato, kad užimtumo rėmimo sistemos uždaviniai yra šie: 1) derinti darbo pasiūlą ir paklausą, siekiant išlaikyti darbo rinkos pusiausvyrą; 2) didinti darbo ieškančių darbingo amžiaus asmenų užimtumo galimybes.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarime numatyta, kad konstitucinis asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principas sąlygoja tai, kad ūkinės veiklos reguliavimui būdingas bendrojo leidimo metodas: leidžiama viskas, kas nėra draudžiama. Asmens ūkinės veiklos laisvė gali būti ribojama, kai yra būtina ginti vartotojų interesus, saugoti sąžiningą konkurenciją, kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Taip pat tame pačiame Konstitucinio Teismo nutarime numatyta, kad asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva suponuoja ir galimybes nekliudomai pertvarkyti ūkio subjektus, keisti jų veiklos pobūdį, netrukdyti, reaguojant į rinkos pokyčius, steigti naujus ūkio subjektus ar likviduoti esančius; ji yra neatsiejama nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsiimti ūkine veikla arba, priešingai, norinčiam ja nebeužsiimti, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir be dirbtinių kliūčių iš jos pasitraukti. Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarime numatyta, kad Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalyje, kaip ir kitose šio straipsnio dalyse, yra įtvirtinta valstybės priedermė remti privačia teise pagrįstas visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, kartu ir viena iš pagrindinių šalies ūkio reguliavimo taisyklių (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimas). Ši nuostata suponuoja ir valstybės institucijų, pareigūnų, taip pat savivaldybių institucijų, pareigūnų pareigą jokiais savo sprendimais ir veiksmais nekliudyti reikštis ir plėtotis asmenų iniciatyvai, nežlugdyti jų ūkinių pastangų ir neužkirsti joms kelio, jeigu ši iniciatyva ar ūkinės pastangos nėra žalingos visuomenei, net jeigu jų naudingumas visuomenei ir nėra akivaizdus. Bet kokius valstybės institucijų, pareigūnų, taip pat savivaldybių institucijų, pareigūnų sprendimus ar veiksmus, kuriais neleidžiama reikštis, plėtotis asmenų iniciatyvai, užkertamas kelias tam tikroms ūkinėms pastangoms, turi nulemti tinkamos iniciatyvos ar ūkinių pastangų žalingumas visuomenei, priešingu atveju būtų nukrypta nuo Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalies reikalavimų.