Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2013-01-08 · Administracinė byla Nr. A-822-2596-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2011-12-16Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. ApeliacijaSprendimas · 2013-01-08Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-01-08
Bylos Nr.
A-822-2596-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02284-2011-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Virgilijus Valančius, Skirgailė Žalimienė (pran.)
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Žalias stiklas“
Atsakovas
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento, Aplinkos apsaugos agentūros
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 9.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A822-2596/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02284-2011-3Procesinio sprendimo kategorija 9.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. sausio 8 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Valančiaus ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Žalias stiklas“ atstovams D. Aleksai ir advokatui N. Katiliui, atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento atstovams M. Povilauskui ir E. Sakalauskui, atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros atstovėms A. T. Kučinskienei ir D. Kazlauskienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Žalias stiklas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Žalias stiklas“ skundą atsakovams Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui, Aplinkos apsaugos agentūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas UAB „Žalias stiklas“ kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Departamentas) 2011 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. VR-17.5-68 „Dėl patikrinimo akto (toliau – ir Patikrinimo aktas) patvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – ir Agentūra) 2011 m. spalio 17 d. įsakymą Nr. AV-218 (toliau – ir Įsakymas).

Pareiškėjas nurodė, kad 2011 m. spalio 18 d. iš Agentūros internetinio tinklalapio sužinojo, jog nuo 2011 m. spalio 17 d. yra išbrauktas iš Atliekas naudojančių ar eksportuojančių įmonių, turinčių (turėjusių) teisę išduoti pažymas, sąrašo (toliau – ir Sąrašas). Agentūra 2011 m. spalio 27 d. atsiuntė pareiškėjui 2011 m. spalio 18 d. raštą, išsiųstą tik 2011 m. spalio 24 d., kuriuo informavo, kad pareiškėjas Įsakymu yra išbrauktas iš Sąrašo.

Pareiškėjas teigė, kad Patikrinimo aktas surašytas 2011 m. rugsėjo 2 d., praleidus Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 (toliau – ir Mokėjimo tvarkos aprašas), 11 punkte nustatytą terminą 63 dienomis. Pareiškėjas nebuvo laiku pasirašytinai supažindintas su Patikrinimo aktu, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 129 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjas Patikrinimo aktą gavo tik 2011 m. spalio 27 d. registruotu laišku. Pareiškėjas negalėjo teikti pastabų dėl Patikrinimo akto, kaip tai numatyta MAĮ 131 straipsnio 1 dalyje. Sprendimas negalėjo būti priimtas, nes nebuvo pasibaigęs terminas teikti pastabas dėl Patikrinimo akto. Pareiškėjas abejojo, ar Patikrinimo aktas nebuvo suklastotas, nes Departamentas kartu su 2011 m. spalio 12 d. raštu atsiuntė dvi Patikrinimo akto versijas, kuriose skirtingai nurodyta pareiškėjo buveinė, nors dokumentai identiški. Departamentas apie priimtą Sprendimą pareiškėją informavo 8 dienomis praleidęs Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą.

Paaiškino, kad atliekų apskaitos metinę ataskaitą Departamentui pateikė 2011 m. sausio 25 d., laikantis Atliekų tvarkymo taisyklių 35 punkto reikalavimų. Išduotų pažymų apie apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuotės atliekų panaudojimą ataskaitą bei Atliekų apskaitos metinę ataskaitą Departamentui pateikė 2011 m. sausio 25 d. Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamentui pareikalavus, jos dar kartą buvo pateiktos ir minėtam departamentui.

Nurodė, kad stiklo supirkimo punktuose superkamos prekės, o aikštelėse prekės saugomos. Prekės atvežtos į aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), Šakiuose, buvo pripažįstamos stiklo pakuotės atliekomis. Aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), stiklo taros prekių supirkimo veiklos 2010 m. nevykdė, jose saugomos stiklo taros prekės buvo nugabentos į aikštelę, (duomenys neskelbtini), ir pripažintos atliekomis. Pareiškėjas pateikė Medžiagų perkėlimo įmonės viduje važtaraščius, kur buhalteriškai fiksuojamas prekių perkėlimas iš vienos sandėliavimo vietos į kitą, o ne fiksuojamas atliekų surinkimas.

Nurodė, kad Pirminės atliekų apskaitos žurnalas buvo vedamas pareiškėjo buveinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nes stiklo pakuočių atliekų saugojimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Šakiuose, dėl objektyvių aplinkybių (atliekos saugomos lauke, nėra statinių) žurnalo vesti neįmanoma.

Dėl informacijos apie atliekų perdirbimą pateikimo pareiškėjas paaiškino, kad Mokėjimo tvarkos aprašas nustato tik mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, o Departamentas ir Agentūra nurodo, kad buvo pažeista atliekų vežimo tvarka. Atliekų išvežimą iš Lietuvos Respublikos teritorijos reglamentuoja Atliekų vežimo tvarkos aprašas bei Europos Parlamento ir Tarybos (EB) 2006 m. birželio 14 d. reglamentas Nr. 1013/2006 dėl atliekų vežimo (toliau – ir Reglamentas). Patikrinimo akte ir Sprendime šių teisės aktų pažeidimų nenustatyta. Pareiga pateikti raštišką patvirtinimą, nustatytą Atliekas naudojančių ir (ar) eksportuojančių įmonių, turinčių teisę išduoti pažymas, sąrašo sudarymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 18.4 punkte, atsiranda nuo atliekų gavėjo patvirtinimų gavimo dienos, tačiau nei Patikrinimo akte, nei Sprendime nenurodoma iki kada tokį patvirtinimą pareiškėjas turėjo pateikti. Nei viena institucija nereikalavo pateikti tokio patvirtinimo. Pažymėjo, kad Aprašo 18.4 punktas prieštarauja Reglamentui. Aprašas reglamentuoja Sąrašo sudarymo tvarką, o ne atliekų vežimo tvarką. Aprašo 18.4 punkte nustatytas imperatyvus reikalavimas pateikti tai, ko Reglamentas nenumato. Nei Departamentas, nei Agentūra neprašė pareiškėjo pateikti informacijos apie stiklinių pakuočių atliekų perdirbimą.

Pareiškėjo vertinimu, kontroliuojančios aplinkos apsaugos institucijos raštiško patvirtinimo, kad ši įmonė turi teisę ir pakankamų pajėgumų perdirbti ir (ar) panaudoti energijai gauti įvežamas atliekas pagal reikalavimus, nepateikimas galėtų būti tik sąlyga neįrašyti į Sąrašą, o ne iš jo išbraukti, nes Aprašas reglamentuoja tik įrašymo klausimus. Aprašo 6.3 punktas prieštarauja Reglamentui, nes Reglamente tokio dokumento privalomas pateikimas nėra numatytas.

Pažymėjo, kad abu atsakovai nenurodė konkrečių Mokėjimo tvarkos aprašo 14.7 punkto ir Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės aprašo 12 punkto pažeidimų. Be to, paskirta nuobauda neatitinka proporcingumo principo. Departamentui panaikinus pareiškėjo išduotas pažymas, pareiškėjui ir jo klientams gali būti padaryta didelė žala, sužlugdytas verslas. Už išduotas pažymas pareiškėjo klientai yra sumokėję 362 500,00 Lt. Panaikinus pažymas, šie klientai pareikš nurodyto dydžio kreditinius reikalavimus pareiškėjui bei patirs nuostolių. Pažymų panaikinimas, reikštų, kad atliekos yra nesutvarkytos, nors jos sutvarkytos, todėl pareiškėjo klientai turėtų sumokėti mokestį už nesutvarkytas atliekas.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Departamentas nurodė, kad Patikrinimo aktas pareiškėjui buvo išsiųstas registruotu laišku 2011 m. rugsėjo 5 d. pareiškėjo registruotos buveinės adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius. 2011 m. spalio 12 d. išsiųstas Sprendimas. Kadangi registruotas laiškas grįžo neįteiktas, 2011 m. spalio 25 d. jis išsiųstas pakartotinai.

Paaiškino, kad patikrinimo tikslas buvo nustatyti, ar įmonė teisėtai išdavė pažymas už 2010 m. sutvarkytas stiklinės pakuotės atliekas. Tikrinimo metu nustatyta, kad įmonė neteisėtai išdavė 72 pažymas už 1 438,260 t stiklinės pakuotės atliekų. Pareiškėjas savo padaliniuose nevedė atliekų apskaitos, todėl nėra jokių pirminės apskaitos duomenų apie surinktus stiklinės pakuotės atliekų kiekius, tuo pažeistas Atliekų tvarkymo taisyklių 21 punktas. Įmonės perkėlimo viduje važtaraščiuose nurodomi padaliniai, iš kurių buvo surenkamos stiklo pakuotės atliekos, tačiau, atliekant padalinių patikrinimus, nustatyta, kad dalis padalinių ūkinės veiklos nevykdė ir 2010 m. stiklo pakuotės atliekų nesupirko, todėl įrašai apie šiuose padaliniuose surinktas stiklo pakuotės atliekas yra neteisingi.

Pareiškėjas, prieš išduodamas pažymas, neturėjo informacijos, kad stiklo pakuotės atliekos yra perdirbtos. Pareiškėjas nesilaikė Mokėjimo tvarkos aprašo 14.5 punkto reikalavimo, nes raštiškus patvirtinimus apie perduotą sutvarkyti atliekų kiekį gavo tik 2011 m. vasario 28 d. Pareiškėjas, prieš išduodamas pažymas, privalėjo įsitikinti, kad išvežtos atliekos yra panaudotos, ir, tik gavęs raštiškus patvirtinimus, išduoti pažymas.

Pareiškėjas nepateikė ALBA Wertstoffmanagement GmbH (Vokietija) kontroliuojančios aplinkos apsaugos institucijos raštiško patvirtinimo, kad ALBA Wertstoffrnanagement GmbH (Vokietija) turi teisę ir pakankamų pajėgumų perdirbti ir (ar) naudoti energijai gauti įvežamas atliekas, tuo pažeidė Aprašo 6.3 punkto reikalavimą.

Departamentas nėra gavęs pareiškėjo atliekų apskaitos metinės ataskaitos už 2010 m. Bendrovė už 2010 m. pateikė tik vieną atliekų apskaitos metinę ataskaitą dėl Šakių r. esančios atliekų saugojimo aikštelės. Atliekų apskaitos metinė ataskaita 2011 m. sausio 27 d. pateikta tik Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamentui. Pareiškėjas patikrinimo metu pateikė įmonės perkėlimo viduje važtaraščius, iš kurių matyti, kad buvo perkeliamos ne stiklo pakuotės, o ir stiklo atliekos. Pareiškėjas skunde neteisingai nurodo, kad padaliniuose superkamos tik prekės.

Pareiškėjas savo supirkimo punktuose nuolat supirkinėjo vienkartinio panaudojimo stiklo tarą, kuri negali būti panaudota antrą kartą. Pareiškėjas vietoje šią tarą smulkindavo, todėl teiginys, kad įmonė nesupirkinėjo antrinių žaliavų (atliekų), yra klaidinantis. Pareiškėjas patikrinimo metu nurodė punktus, kuriuose surinkinėjo stiklo pakuotės atliekas, tarp šių punktų buvo nurodomi ir adresai, paminėti Patikrinimo akto 7.2, 7.3 ir 7.6 punktuose.

Departamentas nedavė jokių nurodymų pareiškėjui dėl pirminės atliekų apskaitos vykdymo. Vadovaujantis Atliekų tvarkymo taisyklių 21 punktu, įmonės padaliniai, filialai (atliekų tvarkymo Įrenginiai) turi pildyti atskirus pirminės atliekų apskaitos žurnalus.

Šalies argumentai

Pareiškėjas klaidina teismą teigdamas, kad Mokėjimo tvarkos aprašas nustato tik mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo tvarką. Mokėjimo tvarkos aprašo 14 punktas nustato, kaip turi būti vykdomas pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) vežimo užduočių vykdymas. Mokėjimo tvarkos aprašo 14.5 punkte nurodyta, kada pakuočių atliekos laikomos perdirbtomis ir už jas galima išduoti pažymas. Pareiškėjas iki pažymų išdavimo dienos nebuvo gavęs patvirtinimo apie atliekų perdirbimą, todėl, vadovaujantis Mokėjimo tvarkos aprašo 14.5 punktu, pareiškėjas negalėjo išduoti pažymų. Patikrinimo akte nėra nuorodos, kad buvo pažeidžiama vežimo tvarka, kaip nurodoma skunde. Patikrinimo metu nebuvo tikrinama, kaip pareiškėjas laikosi Reglamento, todėl jokių išvadų šiuo klausimu atsakovas nepateikė.

Atsiliepimas

Atsakovas Aplinkos apsaugos agentūra prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Agentūra 2011 m. spalio 13 d. gavo Departamento 2011 m. spalio 12 d. raštą Nr. VR-1.7-1719, kuriuo buvo informuota apie pareiškėjo išbraukimą iš Sąrašo. Vadovaujantis Aprašo 24.2 punktu ir atsižvelgus į Departamento Sprendimą, Agentūros direktorius Įsakymu išbraukė pareiškėją iš Sąrašo. Vadovaujantis Aprašo 24.3 punktu, Agentūra įstaigos interneto svetainėje 2011 m. spalio 17 d. paskelbė viešą informaciją apie pareiškėjo išbraukimą iš Sąrašo ir pareiškėjo registruotos buveinės adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 2011 m. spalio 18 d. išsiuntė Agentūros 2011 m. spalio 18 d. raštą Nr.(2.3)-A4-3263, kuriuo pareiškėjas buvo papildomai informuojamas apie išbraukimą iš Sąrašo. Pažymėjo, kad, remiantis Atliekų tvarkymo taisyklių 66 punktu, įmonė per 14 d. turi pateikti paraišką Departamentui, jei pasikeitė Atliekas tvarkančių įmonių registre nurodyti duomenys. Grįžus neįteiktam pareiškėjui siųstam laiškui su paaiškinimu, kad adresatas persikraustė, Agentūros specialistai 2011 m. spalio 24 d. susisiekė su pareiškėjo įgaliotu atstovu advokatu A. Marapolsku ir įmonės direktoriumi D. Aleksa, kurie nurodė faktinės įmonės buveinės adresą. Agentūra 2011 m. spalio 24 d. pakartotinai išsiuntė 2011 m. spalio 18 d. raštą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs bylos faktines aplinkybes, nustatė, kad patikrinimo metu tikrintas pareiškėjo pakuočių atliekų tvarkymo organizavimas. Nurodė, kad patikrinimo metu nustatyti pažeidimai: 1) UAB „Žalias stiklas“ padaliniuose nevesta atliekų apskaita, todėl nėra pirminės apskaitos duomenų apie surinktus stiklinės pakuotės atliekų kiekius; 2) įmonės perkėlimo viduje važtaraščiuose nurodomi padaliniai, iš kurių buvo surenkamos stiklo pakuotės atliekos, nors jie 2010 m. nevykdė veiklos; 3) įmonė, išduodama pažymas, neturėjo informacijos, kad stiklo pakuotės yra perdirbtos; 4) įmonė nepateikė ALBA Wertstoffmanagement GmbH (Vokietija) kontroliuojančios aplinkos apsaugos institucijos raštiško patvirtinimo, kad ALBA Wertstoffmanagement GmbH (Vokietija) turi teisę ir pakankamų pajėgumų perdirbti ir (ar) naudoti energijai gauti įvežamas atliekas, sudaro faktinį administracinio Sprendimo pagrindą, todėl šių 4 pažeidimų nustatymo tinkamumas bei galima įtaka Sprendimui sudaro nagrinėjamos bylos dalyką.

Dėl pareiškėjo argumento, kad Patikrinimo aktas pareiškėjui buvo įteiktas tik 2011 m. spalio 27 d., nors buvo priimtas 2011 m. rugsėjo 2 d., teismas, įvertinęs ginčui aktualias MAĮ nuostatas (inter alia 129 str., 131 str. 1 d. ir kt.), pažymėjo, jog, pirmą kartą siųsdamas Patikrinimo aktą, Departamentas turėjo žinoti tai, kad faktinė pareiškėjo buveinė yra ne (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini). Atkreipęs dėmesį į MAĮ 164 straipsnio 3 dalį, teismas nurodė, jog dokumentų siuntimas, nors ir registruotu registre, bet administravimo subjektui žinomai neteisingu įmonės adresu, bei nesiėmimas veiksmų išsiųsti pašto grąžintus dokumentus tinkamu adresu per 30 dienų terminą pastaboms pateikti, negali būti pripažįstamas tinkamu ir pažeidžia asmens teisę į gerą administravimą. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo teismui pateiktuose Patikrinimo aktų egzemplioriuose skirtingai nurodytas pareiškėjo adresas, tačiau teismas sprendė, kad skirtingai nurodytas įmonės adresas esminės reikšmės dokumentui neturi, nes toks neatitikimas nedaro įtakos patikrinimo duomenims, o nustatyti pažeidimai nelaikytini atitinkančiais Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą Sprendimą. Teismas pažymėjo, kad teisės pateikti pastabas dėl Patikrinimo akto apribojimas turėjo įtakos pareiškėjo teisėms, tačiau šis pažeidimas buvo ištaisytas pareiškėjui pateikiant skundą teismui bei dalyvaujant bylos nagrinėjime. Teismas sprendė, jog pareiškėjo skunde pažymėta aplinkybė apie tai, kad Departamentas Patikrinimo aktą surašė praėjus 63 d. po Mokėjimo tvarkos aprašo 11 punkte nurodyto termino, nedaro įtakos priimtiems sprendimams. jog pareiškėjas nevedė atliekų apskaitos, dėl ko nėra pirminės apskaitos duomenų apie surinktus stiklinės pakuotės atliekų kiekius. Nurodė Atliekų tvarkymo taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2011 m. gegužės 13 d.) 21 punktą ir pažymėjo, kad pareiškėjas Pirminės atliekų apskaitos žurnalą pildė tik padalinyje, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pareiškėjas šių duomenų nepaneigė, kitų Pirminės atliekų apskaitos žurnalų nepateikė. Atkreipė dėmesį į pareiškėjo teiginį, kad Pirminės atliekų apskaitos žurnalas už stiklo pakuočių atliekų saugojimo aikštelę, (duomenys neskelbtini), Šakiuose, buvo pildomas Vilniuje, dėl to, kad Šakiuose nebuvo tam tinkamų sąlygų. Teismas nurodė Atliekų tvarkymo taisyklių 19.4 ir 21 punktus ir pažymėjo, kad įmonės padaliniai, filialai (atliekų tvarkymo įrenginiai) turi pildyti atskirus pirminės atliekų apskaitos žurnalus. Nustatė, kad byloje yra kilęs ginčas dėl įmonės padalinių statuso, ar jie superka stiklo tarą pardavimui, ar šiuose padaliniuose gaminamos ir tvarkomos atliekos. Rėmėsi Atliekų tvarkymo taisyklių 5.2 punktu, minėtų taisyklių I ir II priedais, Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 18 punktu ir pažymėjo, kad pareiškėjo veikla superkant stiklo pakuotes gali būti vertinama tik kaip atliekų tvarkymas, bet ne kaip vėliau parduotinų prekių supirkimas. Kadangi pareiškėjo superkami daiktai pagal teisės aktus yra atliekos, tai jos negali būti laikomos prekėmis, nes toks aiškinimas neturi teisinio pagrindo ir sudarytų galimybę išvengti atliekų supirkimui taikomo reguliavimo. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjas turėjo vykdyti Atliekų tvarkymo taisyklių 21 punktą ir pildyti Pirminės atliekų apskaitos žurnalus kiekviename padalinyje, kuris supirkinėjo stiklo tarą.

Dėl tikrinimo metu nustatytos aplinkybės, kad medžiagų perkėlimo įmonės viduje važtaraščiuose nurodyti padaliniai, iš kurių buvo surenkamos stiklo pakuotės atliekos, nors jie 2010 m. nevykdė veiklos, teismas, įvertinęs pareiškėjo teiginius, jog važtaraščiuose buvo rodomas šiose aikštelėse saugomos stiklo taros gabenimas į aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), Šakiuose, kadangi šias 3 aikšteles buvo nuspręsta likviduoti, sprendė, kad Departamentas nepagrindė Medžiagų perkėlimo įmonės viduje važtaraščių pildymo neteisingumo teisės aktais, todėl šis pažeidimas laikytinas nepagrįstu.

Teismas, analizuodamas pažeidimą, kad pareiškėjas, išduodamas pažymas, neturėjo informacijos, jog stiklo pakuotės yra perdirbtos, rėmėsi Mokėjimo tvarkos aprašo 14.5 punktu ir pažymėjo, jog teisės aktų neatitinka tai, kad pareiškėjas išdavė pažymas, neturėdamas informacijos, jog stiklo pakuotės yra perdirbtos, o ne tai, kad jis ne laiku pateikė informaciją Departamentui apie pakuočių perdirbimą, kaip kad skunde nurodė pareiškėjas. Konstatavo, kad pažymas išduodantis asmuo turi būti įsitikinęs atliekų perdirbimo ar panaudojimo energijai gauti faktu iki pažymos išdavimo, kitu atveju, jo išduodamos pažymos negalėtų patvirtinti atleidimo nuo mokesčio už aplinkos teršimą faktinio pagrindo ir negalėtų turėti teisinės reikšmės. Aprašo 18.4 nuostatos pažeidimu pareiškėjas nėra kaltinamas, todėl teismas dėl Aprašo 18.4 punkto atitikimo Reglamentui nepasisakė. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, jog, išduodamas pažymas, kurios buvo pripažintos negaliojančiomis Departamento Sprendimu, turėjo dokumentus, patvirtinančius iš Lietuvos išvežto atitinkamo atliekų kiekio perdirbimo ar panaudojimo energijai gauti faktą Europos Bendrijos muitų teritorijoje. Teismas sprendė, kad tokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė Mokėjimo tvarkos aprašo 14.5 punktą.

Dėl nustatyto pažeidimo, kad pareiškėjas nepateikė ALBA Wertstoffmanagement GmbH (Vokietija) kontroliuojančios aplinkos apsaugos institucijos raštiško patvirtinimo, kad ALBA Wertstoffmanagement GmbH (Vokietija) turi teisę ir pakankamų pajėgumų perdirbti ir (ar) naudoti energijai gauti įvežamas atliekas, teismas pirmiausia nurodė Aprašo 6.3 punktą bei šio punkto naują redakciją, patvirtintą 2010 m. rugsėjo 13 d. Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-757. Išanalizavęs į bylą pateiktą medžiagą, teismas nustatė, kad kontroliuojančios aplinkos apsaugos institucijos raštiškas patvirtinimas, pateiktas dėl įmonės ALBA Glas-Recycling GmbH, o sutartis sudaryta su įmone ALBA Wertstoffmanagement GmbH. Nurodė, kad iš bendros įmonių pavadinimų dalies ALBA matyti, kad šios įmonės yra susijusios, tačiau dokumentais šis ryšys nėra patvirtintas, todėl nepakanka duomenų išvadai, jog kontroliuojančios aplinkos apsaugos institucijos patvirtinimas yra pateiktas dėl tos pačios įmonės.

Apibendrindamas teismas konstatavo, kad teisminio nagrinėjimo metu patvirtinti trys pažeidimai. Nustačius šias aplinkybes, atsirado pagrindas taikyti Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 12 punktą bei Mokėjimo tvarkos aprašo 14.7 punktą ir pripažinti, kad pareiškėjas išdavė pažymas už apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuotės atliekų kiekį, išvežtą nesilaikant teisės aktais nustatytos atliekų vežimo tvarkos. Šiuo atveju atliekų vežimo tvarka laikoma ne tik Atliekų tvarkymo taisyklių pažeidimas, bet ir kitų teisės aktų, kurie numato Pažymų išdavimo tvarką, pažeidimas.

Spręsdamas dėl Agentūros direktoriaus 2011 m. spalio 17 d. įsakymo Nr. AV-218 teisėtumo, teismas nurodė, kad šis administracinis sprendimas vertintinas kaip neatitinkantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų. Ginčijamame įsakyme nenurodyti nei šio sprendimo motyvai, nei jo priėmimo faktinis pagrindas. Vis dėlto šio pažeidimo teismas nepripažino turinčiu esminės reikšmės administracinio sprendimo galiai, kadangi Apraše yra numatytas itin formalus išbraukimo iš šio sąrašo pagrindas (Aprašo 21.3 p.) – Sprendimo dėl pažymų panaikinimo buvimas. Teismas konstatavo, kad šio administracinio sprendimo buvimas asmenims leidžia suprasti, kad kitame administravimo etape bus priimamas Agentūros sprendimas dėl išbraukimo iš Sąrašo.

Teismas taip pat akcentavo, kad Aprašo 24.3 punktas konkrečiai nenurodo, kad iš Sąrašo išbrauktam asmeniui turi būti išsiunčiamas įsakymas dėl išbraukimo. Tačiau teismas pažymėjo, kad kiekvienas teisines pasekmes sukeliantis administracinis sprendimas gali būti skundžiamas administraciniam teismui. Todėl, vadovaudamasis VAĮ 8 straipsnio 4 dalies nuostata, teismas sprendė, jog, neišsiųsdama pareiškėjui Įsakymo, Agentūra pažeidė įstatymo reikalavimus. Vis dėlto teismas sprendė, jog, nepaisant šio pažeidimo, pareiškėjas tinkamai pasinaudojo administracinio sprendimo apskundimo teise, skunde bei teismo proceso metu nurodė nesutikimo su administraciniu sprendimu motyvus ir gynė savo poziciją, todėl nėra pagrindo teigti, kad Agentūros padaryti pažeidimai turėjo įtakos jo teisėms ir pareigoms.

Atsižvelgęs į bylos aplinkybes, teismas nesutiko su skunde nurodytu argumentu, kad pareiškėjui pritaikyta neproporcingai didelė sankcija.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 1–13), kuriuo prašo panaikinti 2012 m. kovo 29 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas remiasi iš esmės analogiškomis aplinkybėmis, nurodytomis pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi:

Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytus viešojo administravimo subjektų padarytus procedūrinius pažeidimus. Nurodo ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir tvirtina, kad Sprendimas privalėjo būti panaikintas šio punkto pagrindu.Remiantis Mokėjimo tvarkos aprašo 11.7 punktu ir Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 12 punktu, pažymos gali būti pripažintos negaliojančiomis tik tuomet, kai jos išduotos neteisėtai, t. y. kada nebuvo laikytasi pažymų išdavimo tvarkos (padaryti tokie pažeidimai, kaip – išduotas per didelis pažymų kiekis, pažymos išduotos ne tokioms atliekoms, kurioms galėjo būti išduotos, ir pan.), o ne pirminės atliekų apskaitos ir/ ar Atliekas naudojančių ir (ar) eksportuojančių įmonių, turinčių teisę išduoti pažymas, sąrašo sudarymą reglamentuojančių teisės aktų/ juose įtvirtintų reikalavimų. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi reikalavimais, kurie negali būti laikomi pagrindu pažymų naikinimui ir/ ar pareiškėjo išbraukimui iš Sąrašo.Patikrinimo metu bei priimant Sprendimą, taip pat priimant pirmosios instancijos teismo sprendimą, apskritai nevertinta, ar pareiškėjo veikla atitinka Europos Parlamento ir Tarybos (EB) 2006 m. birželio 14 d. reglamento Nr. 1013/2006 dėl atliekų vežimo reikalavimus, t. y. konstatuota, jog buvo padaryti „vežimo tvarkos pažeidimai“, apskritai neanalizuojant atliekų vežimo tvarkos.Pažymų išdavimo kontrolė apskritai nesusijusi su atliekų vežimo tvarka, atliekų vežimo tvarkos laikymasis/ nesilaikymas nebuvo analizuotas atliekant pareiškėjo patikrinimą.Pareiškėjas vedė Pirminės atliekų apskaitos žurnalus – tai buvo daroma įmonės buveinėje adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Vadovaujantis iki 2011 m. gegužės mėn. galiojusios Atliekų tvarkymo taisyklių redakcijos 20 punktu, pirminės atliekų apskaitos žurnalo pildymo tvarka įmonėje turi būti nustatyta bei patvirtinta įmonės vadovo įsakymu. Šios nuostatos analizė leidžia daryti išvadą, kad žurnalo, kuriame vedama bendrovės padalinio pirminė atliekų apskaita, saugojimo (pildymo) vieta gali būti bendrovės buveinėje, ir žurnalas neprivalo būti saugomas padalinio adresu.Pareiškėjas, išduodamas pažymas, kurios panaikintos ginčijamu Sprendimu, turėjo informaciją apie atitinkamų pakuočių perdirbimą, ją perdavė Departamentui. Vokietijos kompanijos ALBA Wertstoffmanagement GmbH 2011 m. vasario 28 d. rašte (II t., b. l. 48–51) patvirtinama, jog atitinkamai Vokietijos kompanijai pareiškėjo 2010 m. perduotos atliekos buvo perdirbtos – bendrovė laikotarpiu nuo 2010 m. kovo mėn. iki 2010 m. gruodžio mėn. perdavė Vokietijos kompanijai, o ši perdirbo, 1 450 t stiklo pakuotės atliekų. Tai patvirtindamas pareiškėjas pateikia papildomų įrodymų.Faktinė aplinkybė, ar pareiškėjo kontrahentas – ALBA Wertstoffmanagement GmbH – atitinka Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, kuriuos reikalinga atitikti tam, kad pareiškėjas būtų įrašytas į Sąrašą, turi būti analizuojama sprendžiant pareiškėjo įrašymo į Sąrašą klausimą, bet ne vertinant išduotų pažymų teisėtumą. Aptariamas klausimas (ALBA Wertstoffmanagement GmbH teisių ir pajėgumų perdirbant atliekas) jau buvo iškilęs už aplinkos apsaugą atsakingose institucijose 2009 m. ir pareiškėjo turimų dokumentų, identiškų pateiktiesiems Departamentui, visiškai pakako konstatuoti ALBA Wertstoffmanagement GmbH atitikimą atliekų gavėjui keliamus reikalavimus.

Atsiliepimas

Atsakovas Agentūra atsiliepimu su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (III t., b. l. 108–110). Nurodo analogiškus argumentus, pateiktus pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Atsakovas Departamentas atsiliepimu su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (III t., b. l. 111–113). Nurodo analogiškus argumentus, pateiktus pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad įmonės padaliniai privalo pildyti atskirus pirminės atliekų apskaitos žurnalus. Nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad žurnalus galima pildyti nebūtinai padalinyje. Nurodo, kad jei žurnalus būtų galima pildyti vienoje vietoje, tai tokiu atveju užtektų užpildyti vieną žurnalą. Minėto žurnalo nepildymas padaliniuose negali būti laikomas formaliu procedūriniu pažeidimu. Nesant žurnalų, patikrinimą atliekantys pareigūnai negali nustatyti, jog atliekos, už kurių perdirbimą išduodamos pažymos, surenkamos būtent Lietuvoje, kas yra būtinoji pažymų išdavimo sąlyga, numatyta Mokėjimo Tvarkos aprašo 14.4 punkte.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Ginčas kilęs dėl Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2011 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. VR-17.5-68 „Dėl patikrinimo akto patvirtinimo“ ir Aplinkos apsaugos agentūros 2011 m. spalio 17 d. įsakymo Nr. AV-218 teisėtumo.

Teisiniu 2011 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. VR-17.5-68 priėmimo pagrindu nurodytas aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213 patvirtintos Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 12 punktas ir Mokėjimo tvarkos aprašo 14.7 punktas.

Aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 12 punktas nustato, kad RAAD pripažįsta negaliojančiomis išduotas pažymas apie apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuotės atliekų panaudojimą (išvežimą) (dėl viso Pažymoje nurodyto perdirbto (panaudoto) atliekų kiekio ar jo dalies), jei atlikus atliekų tvarkytojo mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo patikrinimą paaiškėja, kad atliekų tvarkytojas mokestiniam (-iams) laikotarpiui (-iams) Pažymas išdavė neteisėtai. Aprašo 12 punkte nustatyti keli atvejai, kai Pažymų išdavimas laikomas neteisėtu: buvo išduota pažymų didesniam atliekų kiekiui, nei atliekų tvarkytojas buvo perdirbęs (panaudojęs); pažyma išduota po termino, nustatyto Pažymoms išduoti; buvo išduotos pažymos už tas apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuotės atliekų rūšis, už kurias išduoti Pažymas neturėjo teisės; buvo išduotos pažymos už apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuotės atliekų kiekį, išvežtą nesilaikant teisės aktais nustatytos atliekų vežimo tvarkos; buvo išduotos pažymos už atliekų kiekį, panaudotą tuo laikotarpiu, kai atliekų tvarkytojas nebuvo įtrauktas į Atliekas naudojančių ar eksportuojančių įmonių, turinčių teisę išduoti pažymas, sąrašą ar kitaip pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius atliekų tvarkymą. Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230, 14.7 punkte numatyta RAAD teisė išduotas Pažymas pripažinti negaliojančiomis analogiškais pagrindais. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 12 punkto ir Mokėjimo tvarkos aprašo 14.7 punkto teisinio turinio. Teigiama, kad pirminės atliekų apskaitos ir/ ar Atliekas naudojančių ir (ar) eksportuojančių įmonių, turinčių teisę išduoti pažymas, sąrašo sudarymą reglamentuojančių teisės aktų/ juose įtvirtintų reikalavimų pažeidimai negali sudaryti pagrindo pažymų panaikinimui Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 12 punkto ir Mokėjimo tvarkos aprašo 14.7 punkto pagrindu. Pirmosios instancijos teismas minėtas nuostatas aiškino plačiai ir laikėsi nuostatos, kad atliekų vežimo tvarka Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 12 punkto ir Mokėjimo tvarkos aprašo 14.7 punkto prasme laikoma ne tik Atliekų tvarkymo taisyklės, bet ir kitos teisės aktų, numatančių Pažymų išdavimo tvarką, normos. Teisėjų kolegijos vertinimu, Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 12 punkto ir Mokėjimo tvarkos aprašo 14.7 punkto nuostatos vertintinos atsižvelgiant į Atliekų tvarkymo įstatyme apibrėžtas sąvokas. Minėtose nuostatose detaliai reglamentuota, kokiomis aplinkybėmis Pažymų išdavimas laikomas neteisėtu, kas sudaro pagrindą pripažinti Pažymas negaliojančiomis. Šiame sąraše minimos tik kelios aplinkybės, kurios nėra konkrečios: buvo išduotos pažymos už apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuotės atliekų kiekį, išvežtą nesilaikant teisės aktais nustatytos atliekų vežimo tvarkos, ir kitaip pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius atliekų tvarkymą. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ir atsakovas skirtingai supranta atliekų vežimo tvarkos ir teisės aktų, reglamentuojančių atliekų tvarkymą, nuostatas. Teisėjų kolegija pažymi, kad atliekų vežimo ir atliekų tvarkymo sąvokos apibrėžtos Atliekų tvarkymo įstatyme. Šio įstatymo 2 straipsnio (2011 m. balandžio 19 d. įstatymo Nr. XI-1324 redakcijos) 17 dalyje nustatyta, kad atliekų tvarkymas – tai atliekų surinkimas, vežimas, naudojimas ir šalinimas, šių veiklų organizavimas ir stebėsena, šalinimo vietų vėlesnė priežiūra, įskaitant, kai minėtus veiksmus atlieka prekiautojas atliekomis ar tarpininkas, o to paties straipsnio 21 dalyje nustatyta, kad atliekų vežimas – atliekų paėmimas iš jų turėtojo, vežimas ir perdavimas atliekų naudotojui ar šalintojui. Teisėjų kolegija nemato pagrindo aiškinti minėtų sąvokų plačiau nei jos yra apibrėžtos Atliekų tvarkymo įstatyme.

RAAD 2011 m. spalio 12 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-68 motyvai rodo, jog vadovautasi šiais patikrinimo akte nustatytais pažeidimais: UAB „Žalias stiklas“ padaliniuose nevesta atliekų apskaita, todėl nėra pirminės apskaitos duomenų apie surinktus stiklinės pakuotės atliekų kiekius (1); įmonės perkėlimo viduje važtaraščiuose nurodomi padaliniai, iš kurių buvo surenkamos stiklo pakuotės atliekos, nors jie 2010 metais nevykdė veiklos (2); įmonė išduodama pažymas neturėjo informacijos, kad stiklo pakuotės yra perdirbtos (3); įmonė nepateikė ALBA Wertstoffmanagement GmbH (Vokietija) kontroliuojančios aplinkos apsaugos institucijos raštiško patvirtinimo, kad ALBA Wertstoffmanagement GmbH (Vokietija) turi teisę ir pakankamus pajėgumus perdirbti ir (ar) naudoti energijai gauti įvežamas atliekas (4). 2011 m. spalio 12 d. sprendimu nustatytas pažeidimas, kad įmonės perkėlimo viduje važtaraščiuose buvo nurodomi padaliniai, iš kurių buvo surenkamos stiklo pakuotės atliekos, nors jie 2010 metais nevykdė veiklos, pirmosios instancijos teismo laikytas nepagrįstu, nes nebuvo nustatyta teisės norma, draudžianti perkelti atliekas iš veiklos nevykdančio atliekų surinkimo įrenginio į kitą. Kadangi atsakovas apeliacinio skundo dėl šios teismo sprendimo išvados nepateikė, teisėjų kolegija minėtos aplinkybės iš naujo nevertins.

Dėl pareiškėjo argumento, kad Patikrinimo aktas pareiškėjui buvo įteiktas tik 2011 m. spalio 27 d., nors buvo priimtas 2011 m. rugsėjo 2 d., pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualias MAĮ nuostatas (inter alia 129 str., 131 str. 1 d. ir kt.), pažymėjo, jog, pirmą kartą siųsdamas Patikrinimo aktą, Departamentas turėjo žinoti tai, kad faktinė pareiškėjo buveinė yra ne (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini). Atkreipęs dėmesį į MAĮ 164 straipsnio 3 dalį, teismas nurodė, jog dokumentų siuntimas, nors ir registruotu registre, bet administravimo subjektui žinomai neteisingu įmonės adresu, bei nesiėmimas veiksmų išsiųsti pašto grąžintus dokumentus tinkamu adresu per 30 dienų terminą pastaboms pateikti, negali būti pripažįstamas tinkamu ir pažeidžia asmens teisę į gerą administravimą. Teisės pateikti pastabas dėl Patikrinimo akto apribojimas turėjo įtakos pareiškėjo teisėms. Tačiau pirmosios instancijos teismo vertinimu, šis pažeidimas buvo ištaisytas pareiškėjui pateikiant skundą teismui bei dalyvaujant bylos nagrinėjime. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas neturėjo galimybės pasinaudoti įstatyme nustatyta teise pateikti pastabas dėl Patikrinimo akto. Pareiškėjas, neturėdamas galimybės pateikti pastabų Patikrinimo aktui pagal MAĮ 131 straipsnio 1 dalį, negalėjo tinkamai atremti kai kurių Patikrinimo akto išvadų, pavyzdžiui, išvados, kad įmonė išduodama pažymas neturėjo informacijos, kad stiklo pakuotės yra perdirbtos, ir įrodymų vertinimo klausimą dėl turėtos informacijos tam tikrais laikotarpiais kelia apeliacinės instancijos teisme.

Ginčijami sprendimai yra pagrįsti Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 12 punktu ir Mokėjimo tvarkos aprašo 14.7 punktu, tačiau juose nėra detalizuota, konkrečiai kurių teisės aktų, reglamentuojančių atliekų tvarkymą, normų reikalavimai buvo pažeisti. Todėl teisėjų kolegija ginčijamus sprendimus vertina kaip nemotyvuotus,juose nėra pažymėtos teisės normos, kurias pareiškėjas pažeidė.

Dėl ginčijame sprendime nustatytos aplinkybės, kad UAB „Žalias stiklas“ padaliniuose nevesta atliekų apskaita ir dėl to nėra pirminės apskaitos duomenų apie surinktus stiklinės pakuotės atliekų kiekius. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad minėta aplinkybė sudaro Atliekų tvarkymo taisyklių (2003 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. 722 redakcija) 19.4 ir 21 punktų pažeidimą ir pareiškėjui privaloma pildyti Pirminės atliekų apskaitos žurnalus kiekviename padalinyje, kuris supirkinėjo stiklo tarą. Taip pat pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ta aplinkybė, kad pirminė apskaita nebuvo vedama pareiškėjo padaliniuose, sąlygoja, kad apskritai nėra jokių duomenų apie surinktus stiklinės pakuotės kiekius. Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirminės atliekų apskaitos žurnalai buvo vedami ir saugomi UAB „Žalias stiklas“ buveinėje. Teisėjų kolegija, sutikdama su tuo, kad pareiškėjas pažeidė Atliekų tvarkymo taisyklių (2003 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. 722 redakcija) 21 punktą, nes padaliniuose nepildė pirminės atliekų apskaitos žurnalų, tačiau laikosi nuostatos, kad ir atsakovo, ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėta aplinkybė sąlygoja pirminės apskaitos duomenų apie surinktus stiklinės pakuotės atliekų kiekius nebuvimą, yra nemotyvuota. Tokiomis aplinkybėmis Atliekų tvarkymo taisyklių 21 punkto pažeidimas nebūtų pakankamas pagrindas Pažymų pripažinimui negaliojančiomis.

Dėl ginčijame sprendime nustatytos aplinkybės, kad nebuvo gauta informacijos apie atliekų perdirbimą. Minėtame sprendime nėra nurodytos teisės normos, kurios yra pažeidžiamos minėtomis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad minėtomis aplinkybėmis būtų pažeistos Mokėjimo tvarkos aprašo 14.5 punkto nuostatos. Pareiškėjas paaiškino, kad išduodamas pažymas, kurios panaikintos ginčijamu Sprendimu, turėjo informaciją apie atitinkamų pakuočių perdirbimą, pareiškėjo nuomone, šias faktines aplinkybes pagrindžia Vokietijos kompanijos ALBA Wertstoffmanagement GmbH 2011 m. vasario 28 d. raštas (II t., b. l. 48–51), kuriuo patvirtinama, jog atitinkamai Vokietijos kompanijai pareiškėjo 2010 m. perduotos atliekos buvo perdirbtos. Su apeliaciniu skundu pateiktas pareiškėjo susirašinėjimas su Vokietijos kompanija ALBA Wertstoffmanagement GmbH teisėjų kolegijai leidžia abejoti minėta ginčijamame sprendime nustatyta aplinkybe. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su tuo apeliacinio skundo argumentu, kad Mokėjimo tvarkos aprašas nustato tik mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, o ne atliekų tvarkymo ar vežimo tvarką. Aplinkybės, kad nebuvo gauta informacijos apie atliekų perdirbimą, nepriskirtinos nei prie pažeidimų, kai buvo išduotos pažymos už apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuotės atliekų kiekį, išvežtą nesilaikant teisės aktais nustatytos atliekų vežimo tvarkos, nei prie pažeidimo, kai kitaip buvo pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys atliekų tvarkymą. Mokėjimo tvarkos aprašo 14.5 punkto pažeidimas nesudarytų pagrindo taikyti Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 12 punkto ir Mokėjimo tvarkos aprašo 14.7 punkto nuostatas ir pripažinti Pažymas negaliojančiomis.

Dėl ginčijame sprendime nustatytos aplinkybės, kad nebuvo pateiktas raštiškas ALBA Wertstoffmanagement GmbH (Vokietija) kontroliuojančios aplinkos apsaugos institucijos patvirtinimas, kad ALBA Wertstoffmanagement GmbH (Vokietija) turi teisę ir pakankamus pajėgumus perdirbti ir (ar) naudoti energijai gauti įvežamas atliekas. Minėtame sprendime taip pat nėra nurodytos teisės normos, kurios yra pažeidžiamos minėtomis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad minėtos aplinkybės pažeistų Atliekas naudojančių ir (ar) eksportuojančių įmonių, turinčių teisę išduoti pažymas, sąrašo sudarymo tvarkos aprašo 6.3 punkto nuostatas. Aprašo 6.3 punkto nuostatos reglamentuoja bendruosius reikalavimus įmonėms, įrašant jas į Sąrašą, o ne atliekų tvarkymo ar vežimo tvarką. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad minėtas pažeidimas nesudarytų pagrindo pripažinti Pažymas negaliojančiomis.

Ginčijami Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2011 m. spalio 12 d. sprendimas Nr. VR-17.5-68 „Dėl patikrinimo akto patvirtinimo“ ir Aplinkos apsaugos agentūros 2011 m. spalio 17 d. įsakymas Nr. AV-218 vertinti kaip nemotyvuoti ir nepagrįsti teisės aktais, dėl šios priežasties negali būti laikomi teisėtais (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2008 m. spalio 6 d. įstatymo Nr. X-1743 redakcijos).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės aktus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 143 straipsnis), dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas tenkinamas, panaikinant atsakovų ginčijamus sprendimus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Žalias stiklas“ skundą tenkinti ir panaikinti Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2011 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. VR-17.5-68 „Dėl patikrinimo akto patvirtinimo“ bei Aplinkos apsaugos agentūros 2011 m. spalio 17 d. įsakymą Nr. AV-218.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius BakaveckasVirgilijus ValančiusSkirgailė Žalimienė