Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Sanitariniai mazgai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, tualetai yra įrengti atskiroje patalpoje, ką patvirtina pateiktos nuotraukos. Sanitarinių higienos normų yra laikomasi, tai patvirtina ir tai, jog skundų iš nuteistųjų, tame tarpe ir iš pareiškėjo, gauta nebuvo, patikrinimai atliekami nebuvo. Parazitų naikinimo darbus atlieka įmonė, su kuria yra sudaryta tokių darbų atlikimo sutartis. Radijo taškai, pareigūnų iškvietimo mygtukas yra įrengti, tačiau jie yra pastoviai gadinami. Baldai kamerose įrengti pagal galiojančias normas. Pareiškėjas bendravo tiek laiškais, tiek telefono skambučiais su artimaisiais. Dušai įrengti tinkamai, su pertvaromis, duomenų apie higienos normų pažeidimus nėra.

Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas yra visiškai nepagrįstas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės pataisos namuose, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013). Nurodytos nuostatos suponuoja tvirtinimą, kad neturtinės žalos atsiradimui reikalinga nustatyti tokius pat, kaip ir turtinės žalos atlyginimo atveju, būtinus sudėtinius tarpusavyje organiškai susijusius elementus, be kurių neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Marijampolės pataisos namuose buvo pažeistos jo teisės dėl saugios gyvenamosios aplinkos, gyvenamojo ploto normos pažeidimų, dėl antisanitarinės aplinkos (drėgmė, pelėsis, blogas apšvietimas), privatumo kameroje ir dušinėse pažeidimų.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1. punktas, taip pat Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 2.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.

Atsakovas į bylą pateikė duomenis, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu 2019-11-19 iki 2021-02-01 pareiškėjas atliko bausmę drausminėse kamerose Nr. 119 (nuo 2020-07-16 pernumeruota į kamerą Nr. 22), 7, 23, 19, 17, 16, 15. Nurodoma, kokiose kamerose pareiškėjas atliko bausmę, kai kokiu laikotarpiu. Nurodoma, kad kamerose pareiškėjas atliko bausmę nuo 2019-12-05 iki 2020-01-28 kameroje Nr. 22, kur pareiškėjui teko 3,66 kv. m kameros ploto, nuo 2020-01-29 iki 2020-01-31 kameroje Nr. 7, kur pareiškėjui teko 3,87 kv. m kameros ploto, nuo 2020-02-01 iki 2020-08-13 kameroje Nr. 22, kur pareiškėjui teko 3,66 kv. m kameros ploto, nuo 2020-08-13 iki 2020-10-26 kamerose Nr. 23,19, kur pareiškėjui teko 4,75 – 3,59 kv. m kameros ploto, nuo 2020-10-27 iki 2020-11-23 kameroje Nr. 17, kur pareiškėjui teko 3,62 kv. m kameros ploto, nuo 2020-11-24 iki 2020-12-21 kameroje Nr. 16, kur pareiškėjui teko 4,90 kv. m kameros ploto, ir nuo 2020-12-22 iki 2021-02-01 kameroje Nr. 15, kur pareiškėjui teko 4,38 kv. m kameros ploto.

Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas visu aptariamu laikotarpiu drausminėse kamerose buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, tad tuo laikotarpiu nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti, išskyrus pareiškėjo laikymą kameroje Nr. 19, kur pareiškėjui teko tik 3,59 kv. m kameros ploto. Teismui pateikti įrodymai, kad pareiškėjas nuo 2020-08-13 iki 2020-10-26 buvo kamerose Nr. 23,19, nepatikslinta, kiek laiko kurioje kameroje, tad, abejones traktuojant pareiškėjo naudai, laikytina, kad 74 dienas pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, nors ir nežymiai, bet buvo pažeista.

Pareiškėjas nurodo, kad dušas įrengtas netinkamai, nėra pertvarų. Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kurios 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas praustis po šiltu dušu kartą per savaitę, iš pateiktų nuotraukų matyti, kad tarp dušų yra įrengtos pakankamos minimaliam privatumui užtikrinti pertvaros, jokių skundų dėl netinkamų higienos sąlygų dušuose pareiškėjas pateikęs nėra, tad šis argumentas atmestinas.

Vertinant pareigūnų iškvietimo mygtuko ar radijo taško neįrengimą, pastebėtina, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 03 d. įsakymu Nr. V-82 “Dėl pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo” patvirtintų Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.10 ir 16.11 punktai numato, jog pareigūnų iškvietimo mygtukai įrengiami drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose, pareiškėjas nurodo, jog tai padaryta nebuvo, atsakovas nurodo, jog tokia sistema yra, tačiau ją dažnai gadina patys nuteistieji. Kad radijo taškai kamerose yra įrengti, patvirtina ir paties pareiškėjo 2020-08-02 skundas, kuriame jis nurodo, jog yra sugedęs radio imtuvas ir prašo pateikti naują, būnant kitose kamerose, jis tokių prašymų neteikė. Ar buvo sugadinta kamerose pareigūnų iškvvietimo sistema, duomenų nepateikta, tačiau vien tai, kad neveikė signalizacijos mygtukas, nereiškia, jog tai yra toks pažeidimas dėl kuriuo pareiškėjui kilo neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Argumentų dėl konkrečiu atveju padarytos žalos pareiškėjui nepateikus, šie pareiškėjo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018). Pareiškėjo teiginiai dėl sunkumo išsikvieti pareigūnus yra deklaratyvūs, į administraciją dėl minėtų nepatogumų pareiškėjas nesikreipė, duomenų, jog jo saugumui ar sveikatai buvo kilusi grėsmė, nepateikta, todėl pareiškėjo argumentai dėl iškvietimo mygtuko įrengimo atmestini kaip nepagrįsti

Pareiškėjas nurodo, jog jam nebuvo leidžiama pakankamai bendrauti su artimaisiais laiškais ir telefonu. Pažymėtina, jog pareiškėjas dėl savo elgesio bausmę atliko drausmės kamerose, kur taikomi ribojimai dėl bendravimo su kitais asmenimis, kaip matyti iš 2020-01-28 pareiškėjo skundo, jis kreipėsi dėl šios tvarkos į administraciją, ir jam buvo pateiktas atsakymas, kuris nubuvo apskųstas. Be to, pateikti įrodymai apie pareiškėjo rašytus laiškus ir telefoninius pokalbius, tad teisės aktus atitinkantis bendravimas jam buvo užtikrintas, tad šis argumentas yra atmestinas.

Vertinant stalą ir suolus kamerose, nustatyta, jog stalass ir suolas kamerose yra, pats pareiškėjas to neneigia, jų dydžių teisės aktai nereglamentuoja, skundų dėl galimybės jais naudotis nebuvo.

Pažymėtina, jog daugelis pareiškėjo argumentų susieti su nepatogumais, kaip suvaržyta judėjimo laisvė, per mažai vietos, gyvenimas kartu su daugeliu kitų asmenų ir pan., tačiau teismas pažymi, jog asmuo, atliekantis laisvės atėmimo bausmę, patiria tam tikrus apribojimus.

Likusieji pareiškėjo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimas byloje Mushegh Saghatelyan prieš Armėniją (pareiškimo Nr. 23086/08), 205 punktas; 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Paliutis prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34085/09), 40 punktas, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 55 punktas). LVAT taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2019 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-60-261/2019, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009).