- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-04
- Bylos Nr.
- 2A-957/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Marytė Mitkuvienė, Gintaras Pečiulis
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Ieškovas
- „Swedbank lizingas“
- Trečiasis asmuo
- LR Sveikatos apsaugos ministerijai
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-536-340/2012 pagal ieškovo „Swedbank lizingas“, UAB ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam asmeniui LR Sveikatos apsaugos ministerijai, dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas “Swedbank lizingas”, UAB kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 5676764,31 Lt skolos, 632959,22 Lt palūkanų, 8,34 procento metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2005-12-28 su atsakovu sudarytos lizingo sutarties Nr. LT026492 pagrindu įsipareigojo iš atsakovo nurodyto pardavėjo nupirkti sutartyse nurodytą naują medicininę įrangą bei perduoti ją naudoti ir valdyti atsakovui su sąlyga, kad atsakovas mokės sutartines įmokas. 2005-12-28 ieškovas ir atsakovas sudarė lizingo sutartį Nr. LT026493, kuria ieškovas įsipareigojo iš atsakovo nurodyto pardavėjo nupirkti sutartyse nurodytą naują medicininę įrangą bei perduoti ją naudoti atsakovui su sąlyga, kad atsakovas mokės sutartines įmokas. 2005-12-28 ieškovas ir atsakovas sudarė priedą prie Lizingo sutarčių- -susitarimą dėl sutarčių bendrųjų sąlygų pakeitimo. Ieškovas savo įsipareigojimus įvykdė tinkamai: 2005-12-28 sudarė Turto pirkimo – pardavimo sutartį Nr. LT026492-LT026493/PPS, pagal kurią įsigijęs Turtą nuosavybės teise, atsakovo pageidavimu ir nurodymu perdavė jį VšĮ „Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė“ valdyti ir naudotis sutartyse nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Atsakovui vėluojant mokėti įmokas pagal sutarčių grafikus, susidarė įsiskolinimas. Ieškovas 2010-01-04 išsiuntė atsakovui pretenziją Nr. 01-20-26480 ir įspėjo, kad neįvykdžius reikalavimo sumokėti įsiskolinimą, Lizingo sutartys bus nutrauktos. Atsakovui per nustatytą terminą neįvykdžius šio reikalavimo ieškovas 2010-01-25 pranešimu Nr. 01-30-5429 vienašališkai nutraukė sutartis ir pareikalavo sumokėti susidariusį įsiskolinimą bei grąžinti Turtą, tačiau atsakovas įsipareigojimo padengti susidariusį įsiskolinimą neįvykdė. Vėliau ieškovui tapo žinoma, kad 2010-07-21 Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 1055 „Dėl viešosios įstaigos savininko turtinių ir neturtinių teisių ir pareigų perėmimo“. Šiuo nutarimu Lietuvos Respublikos Vyriausybė nusprendė perimti atsakovo įsipareigojimus pagal Lizingo sutartis, sudarytas su ieškovu. Tačiau ieškovas nėra išdavęs rašytinio ar kitokios formos sutikimo dėl atsakovo teisių ir pareigų pagal Lizingo sutartis perkėlimo. Ieškovas susisiekė su atsakovu ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, tačiau derybos dėl susidariusios situacijos jokių rezultatų nedavė. Atsakovo neįvykdytus įsipareigojimus sudaro 2803711,14 Lt neišpirkto turto vertė, 2873053,17 Lt debitorinis įsiskolinimas, 632959,22 Lt negautų palūkanų nuo sutarties nutraukimo iki kreipimosi į teismą, viso 6309723,53 Lt. Atsakovas vėluoja atlikti mokėjimus pagal komercinius sandorius, todėl iš jo priteistinos 8,43 procento dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2010-05-26 sprendimu Nr. 1-1560 nuo 2010-07-01Lietuvos Respublikos valstybei perdavė VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės savininko turtines ir neturtines teises bei pareigas, tarp jų ir finansinius įsipareigojimus pagal lizingo sutartis Nr. LT026492 ir LT 026493. Valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2010-07-21 nutarimu Nr. 1055 sutiko perimti Vilniaus miesto savivaldybės perduotas turtines ir neturtines teises ir pareigas bei įpareigojo Sveikatos apsaugos ministrą pasirašyti perdavimo – priėmimo aktus. 2010-09-28 priėmimo – perdavimo aktu Nr. 3-77,A4-18(3.3.1.18-SR) Sveikatos apsaugos ministerija perėmė Vilniaus miesto savivaldybės finansinius įsipareigojimus pagal Lizingo sutartis. Atsakovo nuomone, jo finansiniai įsipareigojimai pagal Lizingo sutartis buvo tinkamai perduoti, o valstybė juos tinkamai perėmė, todėl turi pareigą juos vykdyti. Atsakovas nurodė, kad ir ieškovas, ir Sveikatos apsaugos ministerija išreiškė norą perkelti skolą, tačiau susitarimas dėl skolos perkėlimo nebuvo pasiektas. Atsakovo nuomone, ieškovas elgiasi nesąžiningai, visas neigiamas finansines pasekmes perkeldamas atsakovui. Be to, atsakovas nurodo, kad ieškovo sprendimas nereikalauti lizingo objekto neatitinka imperatyvių teisės aktų reikalavimų ir apsunkina skolininko padėtį. Atsakovas nesutinka su ieškovo reikalavimu priteisti 6 procentų dydžio metines palūkanas už 669 dienų laikotarpį, nurodydamas, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija nėra privatus juridinis asmuo ar verslininkas, todėl atsakovo atžvilgiu taikytina 5 procentų dydžio palūkanų norma. Atsakovas nesutinka ir su reikalavimu priteisti 8,34 procento procesines palūkanas, motyvuodamas tuo, kad lizingo santykiams Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas netaikytinas, be to šiame įstatyme nustatytos palūkanos gali būti taikomos tik tada, kai sandoris atitinka įstatyme nurodytus komercinių sandorių požymius. Atsakovo nuomone, tuo atveju, jeigu ieškinys būtų patenkintas, būtų pažeistas teisingumo principas, nes valstybė, perėmusi turtą ir įsipareigojimus, privalo tinkamai ir sąžiningai vykdyti prisiimtas pareigas, neperkeliant jų atsakovui.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija prašė teismo ginčą spręsti savo nuožiūra ir atsiliepime nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010-07-21 nutarimu Nr. 1055 nusprendė perimti valstybės nuosavybės Vilniaus miesto savivaldybės, kaip VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės savininkės, turtines ir neturtines teise bei pareigas, o taip pat perimti ir Vilniaus miesto savivaldybės finansinius įsipareigojimus pagal Lizingo sutartis. Šiuo nutarimu Vyriausybė įgaliojo sveikatos apsaugos viceministrą pasirašyti turtinių ir neturtinių teisių, pareigų bei turto perdavimo ir priėmimo aktus. Tokie veiksmai buvo atlikti. Jokių sutartinių įsipareigojimu tarp Sveikatos apsaugos ministerijos, ieškovo ir(ar) atsakovo dėl nutrauktų Sutarčių nutraukimo anuliavimo, finansinių įsipareigojimų pagal Sutartis perleidimo, vykdymo ir panašiai nebuvo sudaryta. Sveikatos apsaugos ministerija perimti sutartinius finansinius įsipareigojimus pagal Sutartis neturėjo ir neturi teisės. Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad biudžetinės įstaigos savo vardu negali skolintis lėšų, prisiimti jokių skolinių įsipareigojimų. Trečiasis asmuo nurodė, kad jie teikė AB „Swedbank“ pasiūlymus, kurie neprieštarautų teisės aktams, ir pažymėjo, kad ministerija negali atsakyti už ankstesnius Sutarčių pažeidimus, nes ji nebuvo tokių Sutarčių šalimi.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 14 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir priteisė ieškovo naudai iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 5676764,31 Lt skolos, 632 959,22 Lt palūkanų ir 8,34 procento metinių palūkanų už priteistą 6309723,53 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2011-12-07 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, jog kreditoriaus - „Swedbank lizingas“, UAB – sutikimo dėl skolos perkėlimo nebuvo, todėl konstatuoti, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos skola buvo perkelta valstybei, nėra teisinio pagrindo. Skundžiamame sprendime nurodyta, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų akivaizdu, jog ginčo šalys nesusitarė dėl naujos prievolės ir kreditorius - „Swedbank lizingas“, UAB – neatleido skolininko – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos -nuo prievolės įvykdymo. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad 2010-07-21 Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 1055 „Dėl viešosios įstaigos savininko turtinių ir neturtinių teisių ir pareigų perėmimo, kuriuo nutarė perimti valstybės nuosavybėn Vilniaus miesto savivaldybės, kaip viešosios įstaigos Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės savininkės, turtines ir neturtines teises ir pareigas, pavesti Sveikatos apsaugos ministerijai įgyvendinti valstybės, kaip viešosios įstaigos Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės savininkės, turtines ir neturtines teises ir pareigas, perimti valstybės nuosavybėn Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį Turtą ir finansinius įsipareigojimus pagal finansinės nuomos (lizingo) sutartis Nr. LT026492 ir Nr. LT026493, sudarytas tarp UAB „Swedbank lizingas“ ir Vilniaus miesto savivaldybės, atsakovo prievolių ieškovui nepanaikino. Teismas, atsižvelgdamas į visas išdėstytas aplinkybes, sprendė, kad nėra pagrindo atleisti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją nuo prisiimtų prievolių vykdymo, todėl ieškinį tenkino.
Teismas sprendė, kad atsakovas veikė kaip ūkio subjektas, todėl ieškovo reikalavimas priteisti 6 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti atsakovas praleido 669 dienas, yra pagrįstas. Teismo vertinimu, atsakovo reikalavimas taikyti šešių mėnesių ieškinio senatį, taikomą ieškiniams dėl netesybų išieškojimo, nepagrįstas ir netenkintinas, įvertinus reikalavimo pobūdį ir CK 1.125 straipsnio 9 dalies nuostatas, kad reikalavimams dėl palūkanų taikomas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas.
Sprendime nurodyta, kad vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, atsakovas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 str. numatytų palūkanų dydis taikomas, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato kitokio palūkanų dydžio. Nagrinėjamu atveju ieškovas „Swedbank lizingas“, UAB prašė teismo taikyti 2003-12-09 Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą Nr.IX-1873, o atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su tokiu reikalavimu nesutiko. Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas numato palūkanas už pavėluotus mokėjimus pagal komercinius sandorius – vieno mėnesio VILIBOR palūkanų norma padidinta 7 procentiniais punktais (Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 str. 3 d.), taip pat šių palūkanų mokėjimo terminus. Tai – specialusis įstatymas, turintis pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį nustatant palūkanas už atliekamus pagal komercinius sandorius pavėluotus mokėjimus (CK 1.3 str. 3 d.). Šalys gali susitarti kitaip apskaičiuoti palūkanų dydį, tačiau jei šalys nėra susitarusios dėl kitokios palūkanų normos už pavėluotus mokėjimus, teismas, nustatęs, kad sandoris atitinka Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme nurodytus komercinių sandorių požymius, jei kreditorius to reikalauja, turėtų taikyti šiame įstatyme nustatytas palūkanas, tarp jų ir nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo.
Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo tikslas – reglamentuoti palūkanas už atliekamus pagal komercinius sandorius pavėluotus mokėjimus už perduotas prekes, suteiktas paslaugas ir atliktus darbus, taip pat nustatyti kreditoriaus teises, kai apmokama pavėluotai. Šis įstatymas taikomas visiems tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir valstybės institucijų sudarytiems komerciniams sandoriams, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai (Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 1 str. 2 d.). Komerciniai sandoriai – sandoriai tarp ūkio subjektų arba tarp ūkio subjektų ir valstybės institucijų, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai (Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 str. 1 d.). Valstybės institucija – valstybės ar savivaldybės valdymo institucija, viešasis ir privatusis juridinis asmuo, kuriam taikomas Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas (Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 str. 7 d.). CK 2.36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybė, savivaldybė ir jų institucijos yra civilinių santykių dalyvės lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai (Lietuvos apeliacinio teismo 2010-03-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-305/2010).
Nagrinėjamoje byloje šalys sudarė Lizingo sutartis. Lizingas yra finansinių paslaugų teikimo veikla, kai lizingo davėjas teikia finansavimo paslaugas lizingo gavėjui, kad pastarasis galėtų valdyti ir naudoti daiktą, gaudamas iš to naudos ir prisiimdamas su tuo susijusią riziką. Teismo vertinimu, atsakovas veikė kaip ūkio subjektas, o tarp šalių susiklostė komercinės teisės santykiai, todėl esant ieškovo prašymui atsakovui taikytinas Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas. Ieškovas atsakovui pareiškė reikalavimus 2011 m. lapkričio 30 d. (b. l. 1). Vadovaujantis įstatymu, tokiu atveju taikytina paskutinė palūkanų norma, paskelbta prieš antrojo metų pusmečio pirmąją kalendorinę dieną, padidinus ją 7 procentiniais punktais. Tuo metu ši palūkanų norma buvo 1,49 procento, todėl ieškovui prašant priteisti 1,43 procento, jo prašymą teismas tenkino ir iš atsakovo ieškovui priteisė 8,43 procento palūkanas už priteistą 6309723,53 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str., 6.210 str. LR Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos 2003-12-09 įstatymo Nr.IX-1873 3 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012-05-14 sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Negalima sutikti su teismo išvada, kad nėra pagrindo teigti, jog tarp šalių įvyko skolos perkėlimas arba novacija. Atsakovo finansiniai įsipareigojimai pagal lizingo sutartis Nr. LT026492 ir LT026493 buvo tinkamai perduoti, o valstybė tinkamai perėmė šiuos įsipareigojimus, jų neginčija, todėl turi pareigą juos vykdyti.
2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad apeliantas sudarydama lizingo sutartis veikė kaip ūkio subjektas, todėl ieškovo naudai priteistinos 6 procentų palūkanos, remiantis CK 6.210 str. 2 d.
3. Teismas atsisakė taikyti ieškinio senatį, neįvertinęs kreditoriaus veiksmų laikotarpiu, už kurį prašoma priteisti palūkanas. Vien ta aplinkybė, kad įstatymas numato sąlyginai ilgus pažeistų teisių teisinės apsaugos terminus, negali būti laikoma pagrindu neleistinai ilgai nesikreipti į teismą dėl pažeistų teisių gynimo ir taip siekti nepagrįstai praturtėti skolininko atžvilgiu.
4. Teismas, vadovaudamasis Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius vėlavimo prevencijos įstatymu, priteisė palūkanas, vertindamas vien subjektų, sudariusių sutartis, teisinį statusą, neatsižvelgdamas į sandorio pobūdį. Įvertinus tai, kad apeliantas minėtas sutartis su ieškovu sudarė ne komerciniams tikslams ar siekdamas pelno, o vykdydamas įstatyme nustatytą funkciją (organizuodama antrinę ir tretinę sveikatos priežiūrą), darytina išvada, jog tarp šalių nesusiklostė civiliniai - komerciniai teisiniai santykiai.
Žemesnės instancijos teismas
5. Teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą ne tik nesivadovavo Vyriausybės nutarimu, bet ir nevertino šio nutarimo priėmimo aplinkybių, neatsižvelgė į ginčo apimtį patenkantį viešąjį interesą, todėl priimtas sprendimas negali būti laikomu atitinkančiu civilinio proceso esmę yra teisiškai ydingas, todėl naikintinas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo LR Sveikatos apsaugos ministerija prašo bylą spręsti teismo nuožiūra. Nurodo, kad sutartinių teisinių santykių subjektais, sudarant Sutartis, buvo ieškovas ir apeliantas, kurie Sutartis pasirašė, taip prisiimdami sutartinius teisinius įsipareigojimus. Dėl galinio Sutarčių sąlygų nevykdymo, ieškovas vienašališkai nutraukė Sutartis su apeliante. Trečiasis asmuo pažymi, kad Sveikatos apsaugos ministerija niekada nebuvo ir nėra minėtų Sutarčių šalimi. Ministerija šiame atsiliepime nepasisakė dėl apelianto argumentų dėl tarp Sutarčių šalių apelianto teigimu neva įvykusio skolos perkėlimo arba novacijos, priteistos skolos, palūkanų ir metinių palūkanų dydžio ir teisinio pagrindimo.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas „Swedbank lizingas”, UAB prašo atmesti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą ir skundžiamą sprendimą palikti galioti nepakeistą. Nurodo, kad teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo jo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytų argumentų pagrindu.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Šio apeliacinio proceso dalyką sudaro patikrinimas ir įvertinimas, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Klausimas analizuojamas vadovaujantis ieškovo „Swedbank lizingas”, UAB skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). CPK 320 str. 2 d. įtvirtintoms apeliacijos riboms būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-462/2002; 2007 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-416/2007; ir kt.).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas „Swedbank lizingas” UAB ir atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2008 m. gruodžio 28 d. sudarė dvi lizingo sutartis (Nr. LT026492 ir Nr. LT026493), kurių pagrindu ieškovas įsipareigojo iš atsakovo nurodyto pardavėjo nupirkti sutartyse nurodytą naują medicininę įrangą bei perduoti ją naudoti ir valdyti atsakovui su sąlyga, kad atsakovas sutartyse numatytais terminais mokės sutartines įmokas. Ieškovas sutartimi prisiimtus įsipareigojimus įvykdė, o atsakovui nemokant įmokų pagal sutartis, ieškovas vienašališkai nutraukė sutartis ir pareikalavo sumokėti susidariusį įsiskolinimą bei grąžinti sutarčių pagrindu naudotą turtą. Byloje nustatyta, kad 2010 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 1055 „Dėl viešosios įstaigos savininko turtinių ir neturtinių teisių ir pareigų perėmimo“. Šiuo nutarimu Lietuvos Respublikos Vyriausybė nusprendė perimti atsakovo įsipareigojimus pagal Lizingo sutartis, sudarytas su ieškovu. Nagrinėjamos bylos atveju iškilo ginčas, kad ieškovas nėra išdavęs rašytinio ar kitokios formos sutikimo dėl atsakovo teisių ir pareigų pagal Lizingo sutartis perkėlimo, todėl ieškiniu iš atsakovo reikalaujama įvykdyti pagal lizingo sutartis prisiimtus įsipareigojimus.
CK 6.567 straipsnio 1 dalis apibrėžia lizingo (finansinės nuomos) sutarties sampratą, pagal kurią viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita.
CK 6.574 straipsnyje įtvirtinta, kad, lizingo gavėjui pažeidžiant sutartį, lizingo davėjas gali reikalauti, kad lizingo gavėjas pašalintų sutarties pažeidimą, o jeigu lizingo gavėjas to nepadaro, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą arba nutraukti lizingo sutartį. Kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties objektą bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovas pasirinko CK 6.574 straipsnyje numatytą ir Lizingo sutarčių Bendrųjų sąlygų 11.1, 11.2.1 punktuose įtvirtintą interesų gynimo būdą ir vienašališkai nutraukė Sutartis bei reikalauja sumokėti nesumokėtas sutartines įmokas. Byloje nėra ginčijamas lizingo sutarčių nutraukimas, taip pat nėra ginčo dėl reikalaujamų priteisti sumų paskaičiavimo.
Apeliantas skunde nesutinka su teismo išvada, kad nėra pagrindo teigti, jog tarp šalių įvyko skolos perkėlimas arba novacija. Atsakovo finansiniai įsipareigojimai pagal lizingo sutartis Nr. LT026492 ir LT026493 buvo tinkamai perduoti, o valstybė tinkamai perėmė šiuos įsipareigojimus, jų neginčija, todėl turi pareigą juos vykdyti.
CK 6.116 straipsnio, kuris reglamentuoja skolos perkėlimą pagal skolininko ir skolos perėmėjo sutartį, 1 dalyje numatyta, kad perkelti savo skolą kitam asmeniui skolininkas gali tik tuo atveju, kai kreditorius sutinka, jeigu kituose įstatymuose, reglamentuojančiuose bankų ir bankų sistemos stabilumą ir patikimumą, nenustatyta kitaip. Sutikimas pareiškiamas tik po to, kai skolininkas ir skolos perėmėjas praneša kreditoriui apie numatomą skolos perkėlimą. Kol toks sutikimas negautas, šalys gali pakeisti ar nutraukti sutartį. Kai gautas kreditoriaus sutikimas, pradinio ir naujojo skolininko sutartis nebegali būti keičiama. Taigi nagrinėjamos bylos atveju, teisės ir pareigos kylančios iš lizingo sutarčių, galėjo būti perleidžiamos tik su „Swedbank lizingas”, UAB sutikimu. Bylos duomenimis, lizingo bendrovė nėra davusi sutikimo perleisti teises ir pareigas pagal aukščiau minėtas lizingo sutartis. Išdėstytų aplinkybių pagrindu galima daryti išvadą, kad lizingo bendrovė visu lizingo sutarčių galiojimo laikotarpiu ir po jų nutraukimo yra finansuoto turto savininkė, o Vilniaus miesto savivaldybė kaip lizingo sutarties šalis yra atsakinga už sutartimis prisiimtus ir neįvykdytus įsipareigojimus. Byloje nustatyta, kad lizingo bendrovė, kaip aktyvi sutarties šalis ėmėsi veiksmų ieškoti susidariusios situacijos sprendimo būdų ir teikė siūlymus Sveikatos apsaugos ministerijai ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl galimų būdų perleisti teises ir pareigas naujajam lizingo gavėjui. Bylos duomenimis Sveikatos apsaugos ministerija 2010 m. lapkričio 12 d. raštu (83 b.l.) kreipėsi į Finansų ministeriją ir nurodė, kad 2010 m. rugsėjo 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės turtinių ir neturtinių teisių ir pareigų bei turto, perduodamo valstybės nuosavybėn patikėjimo teise valdyti Sveikatos apsaugos ministerijai perdavimo ir priėmimo aktu perduoti ir finansiniai įsipareigojimai pagal lizingo sutartis, tačiau LR Biudžeto sandaros įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad biudžeto asignavimų valdytojai ir jiems pavaldžios biudžetinės įstaigos savo vardu negali skolintis lėšų, prisiimti jokių skolinių įsipareigojimų. Šiuo raštu buvo prašoma pateikti nuomonę dėl minėto 2010 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1055 įgyvendinimo. Finansų ministerija išnagrinėjusi pateiktas minėto Vyriausybės nutarimo alternatyvas, pateikė nuomonę dėl alternatyvų įgyvendinimo galimybių, tačiau kaip matyti iš byloje esančio suinteresuotų šalių susirašinėjimo galutinis sprendimas dėl Vyriausybės nutarimo įgyvendinimo nebuvo priimtas ir lizingo bendrovės sutikimas perleisti teises ir pareigas pagal aukščiau minėtas lizingo sutartis nebuvo gautas, todėl už įsipareigojimų pagal lizingo sutartis nevykdymą yra atsakinga Vilniaus miesto savivaldybės administracija.
Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto argumentais, kad ieškovas konkliudentiniais veiksmais pritarė skolos perkėlimui, nes žinodamas apie skolos perkėlimo faktą jo neginčijo, o vedė derybas su trečiuoju asmeniu dėl įsipareigojimų vykdymo. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės minėtu nutarimu išreiškė poziciją dėl atsakovo teisių ir pareigų perėmimo pagal lizingo sutartis, tačiau imperatyvią skolos perkėlimo tvarką nustato LR CK nuostatos, kurios negali būti pakeistos ar nuspręsta jų netaikyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės Nutarimu.
Apeliantas skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog apeliantas sudarydamas lizingo sutartis veikė kaip ūkio subjektas, todėl ieškovo naudai priteistinos 6 procentų palūkanos, remiantis CK 6.210 str. 2 d. Teisėjų kolegija su šiuo apelianto argumentu sutikti negali.
CK 6.210 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. To paties straipsnio 2 dalyje reglamentuojama, kad kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Teisėjų kolegijos vertinimu sprendžiant palūkanų priteisimo klausimą turi būti vadovaujamasi specialiuoju, pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį turinčiu, Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymu, numatančiu palūkanas už pavėluotus mokėjimus pagal komercinius sandorius, nes pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį komerciniai sandoriai - tai sandoriai tarp ūkio subjektų arba tarp ūkio subjektų ir valstybės institucijų, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai. Valstybės institucija – valstybės ar savivaldybės valdymo institucija, viešasis ir privatusis juridinis asmuo, kuriam taikomas Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas (Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 str. 7 d.). Be to, CK 2.36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybė, savivaldybė ir jų institucijos yra civilinių santykių dalyvės lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai. Kaip jau buvo minėta 6.210 str. 1 d. yra nurodoma, jog 5 procentų dydžio metinės palūkanos yra taikomos tik tuo atveju, jei sutartis ar įstatymai nenustato kitokio palūkanų dydžio, tačiau šiuo atveju specialusis įstatymas nustato kitokį palūkanų dydį, todėl ginčo atveju pagrįstai buvo taikytos įstatymo nuostatos. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas veikė kaip ūkio subjektas, o tarp šalių susiklostė komercinės teisės santykiai. Pažymėtina, kad įstatymo prasme komerciniu sandoriu yra laikomas toks sandoris, kuriuo už atlyginimą yra perduodamos prekės, o lizingo sutartis ir yra tokio pobūdžio sandoris. Lizingo (finansinės nuomos) sutarties turinį sudaro lizingo davėjo pareiga perduoti daiktą lizingo gavėjui valdyti ir naudotis bei priešpriešinė lizingo gavėjo pareiga mokėti atlyginimą už naudojimąsi daiktu. Šiuo atveju atsakovui buvo perduotos prekės ir atsakovas įsipareigojo mokėti sutarto dydžio atlyginimą ieškovui, todėl matyti jog buvo sudarytas sandoris dėl atlygintinio prekių perdavimo.
Apeliantas skunde nurodo, kad teismas atsisakė taikyti ieškinio senatį, neįvertinęs kreditoriaus veiksmų laikotarpiu, už kurį prašoma priteisti palūkanas. Vien ta aplinkybė, kad įstatymas numato sąlyginai ilgus pažeistų teisių teisinės apsaugos terminus, negali būti laikoma pagrindu neleistinai ilgai nesikreipti į teismą dėl pažeistų teisių gynimo ir taip siekti nepagrįstai praturtėti skolininko atžvilgiu. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos atveju nebuvo suėjęs įstatyme nustatytas sutrumpintas 5 metų ieškinio senaties terminas (LR CK 1.125 str. 9 d.) reikalavimams dėl palūkanų ar kitų periodinių išmokų išieškojimo, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės taikyti ieškinio senatį.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimant skundžiamą sprendimą, išsamiai ir objektyviai nustatė faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, nepažeidė materialinės ir proceso teisės normų, todėl sprendimą pakeisti ar panaikinti, remiantis apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo.
Vilniaus miesto savivaldybė apeliacinės instancijos teismui 2012 m. liepos 19 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose prašo svarstyti galimybę į bylą trečiuoju asmeniu Lietuvos Respublikos valstybę, atstovaujamą LR Vyriausybės. Atsižvelgiant į tai, kad nutarta palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistu, todėl šis klausimas nėra aktualus.
Dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.