- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-08
- Bylos Nr.
- 2A-305/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Marytė Mitkuvienė, Egidijus Žironas
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Tinklai“
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamentas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Marytės Mitkuvienės ir Egidijaus Žirono,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-4924-661/2009 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Tinklai“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamentas, dėl skolos ir delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Tinklai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas ieškinį nagrinėti dokumentinio proceso tvarka, priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 335 187,76 Lt skolos, 24 573,58 Lt delspinigių, 17 471,58 Lt palūkanų, 11,84 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2009 m. birželio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3 897,66 Lt žyminio mokesčio; 2 300 Lt bylos dokumentų ruošimo išlaidų. Ieškovas nurodė, kad su atsakovu sudarė sutartis – 2008 m. rugsėjo 15 d. sutartį Nr. A66-91(2.8-ŪK) ir sutartį Nr. A66-93(2.8-ŪK); 2008 m. lapkričio 27 d. sutartį Nr. A66-155(2.8-ŪK). Ieškovas pagal šias sutartis įsipareigojo atsakovo pavedimu atlikti darbus pagal viešojo darbų pirkimo sąlygas gyvenamųjų namų kiemo apšvietimo įrengimą (duomenys neskelbtini) apšvietimo elektros tinklo įrengimą Vilniuje. Ieškovas įvykdė savo įsipareigojimus. Tačiau atsakovas neatsiskaitė už laiku atliktus darbus ir liko skolingas ieškovui 335 187,76 Lt skolos, 24 573,58 Lt delspinigių, 17 471,58 Lt palūkanų.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. birželio 22 d. preliminariu sprendimu priteisė iš atsakovo Vilniaus m. savivaldybės administracijos 335 187,76 Lt skolos, 24 573,58 Lt delspinigių, 17 471,58 Lt palūkanų, 11,84 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2009 m. birželio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3 897,66 Lt žyminio mokesčio bei 2 300 Lt bylos dokumentų ruošimo išlaidų ieškovo UAB „Tinklai“ naudai.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė administracija pareiškė prieštaravimus. Atsakovas iš esmės skolą pripažino, tačiau nesutiko dėl įstatyminių palūkanų, skaičiuojamų už prievolės neįvykdymą pagal Lietuvos Respublikos Mokėjimų atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą. Atsakovo manymu turėjo būti remiamasi CK 6.210 str. 1 d., kurioje numatyta, kad terminą įvykdyti prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Atsakovas šį argumentą grindė tuo, kad Vilniaus miesto savivaldybė, sudarydama su ieškovu UAB „Tinklai“ sutartis Nr. A66-91(23.8-ŪK), Nr. A66-93(2.8-ŪK), Nr. A66-155(2.8 ŪK), dėl Gyvenamųjų namų kiemo apšvietimo įrengimo (duomenys neskelbtini) bei dėl gyvenamųjų namų kvartalo tarp (duomenys neskelbtini) apšvietimo tinklų įrengimo, vykdė Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnyje numatytą savivaldybių funkciją – savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas. Vilniaus miesto savivaldybė minėtas sutartis su ieškovu sudarė ne komerciniams tikslams ar siekdama pelno, o vykdydama įstatyme nustatytą savarankišką funkciją (miesto, bendruomenės poreikių tenkinimas). Taip pat atsakovas prašė, jei ieškinys bus tenkintas, išdėstyti ieškovo reikalaujamą priteisti sumą dvejų metų laikotarpiui.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 22 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą, atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą dėl įvykdymo išdėstymo tenkino iš dalies ir preliminaraus sprendimo vykdymą išdėstė vieneriems metams. Teismas, remdamasis bylos duomenimis nustatė, kad šalys 2008 m. rugsėjo 15 d. sudarė sutartį Nr. A66-91(2.8-ŪK), ieškovas atliko sutartus apšvietimo tinklų atstatymo darbus. Atliktų darbų aktą Nr. 946 bei PVM sąskaitą faktūrą Nr. TNKL000538 27549,71 Lt sumai atsakovo atstovas pasirašė 2008 m. spalio 31 d. Šalys 2008 m. rugsėjo 15 d. sudarė sutartį Nr. A66-93(2.8-ŪK), ieškovas atliko sutartus apšvietimo tinklų atstatymo darbus. Atliktų darbų aktą Nr. 947 bei PVM sąskaitą faktūrą Nr. TNKL000539 171 146,69 Lt sumai atsakovo atstovas pasirašė 2008 m. spalio 31 d. Pagal tą pačią sutartį - Nr. A66-93(2.8-ŪK) ieškovas atliko likusią dalį apšvietimo elektros tinklo įrengimo darbų. Atliktų darbų aktą Nr. 960 bei PVM sąskaitą faktūrą Nr. TNKL000554 30 331,31 Lt sumai atsakovo atstovas pasirašė 2008 m. gruodžio 1 d. Šalys 2008 m. lapkričio 27 d. sudarė sutartį Nr. A66-155(2.8-ŪK), ieškovas atliko sutartus apšvietimo tinklų atstatymo darbus. Atliktų darbų aktą Nr. 967 atsakovo atstovas pasirašė 2008 m. gruodžio 16 d., o PVM sąskaitą faktūrą Nr. TNKL000562 106 160,05 Lt sumai pasirašė 2009 m. gruodžio 18 d. Atsakovas PVM sąskaitos faktūros neapmokėjo ir šios skolos neginčijo. Teismas nurodė, kad vadovaujantis CK 6.38 ir 6.59 straipsniais, prievolės turi būti vykdomos tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų bei sutarties nurodymus, todėl ieškovui iš atsakovo priteistina 335 187,76 Lt skola. Šalių pasirašytoje Sutartyje nebuvo numatytas palūkanų mokėjimas, todėl ieškovas prašė priteisti Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme numatytas palūkanas, kurias skolininkas privalo sumokėti už pavėlavimą, palūkanų dydį apskaičiuojant pagal šio Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodytą palūkanų normą, galiojusią tą metų pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas. Taip pat teismas nurodė, kad šalių pasirašytose sutartyse 2008 m. rugsėjo 15 d. sutarties Nr. A66-91(2.8-ŪK) 3.2; 3.3 punktuose, sutarties Nr. A66-93(2.8-ŪK) 3.2; 3.3. punktuose (b.l. 9-11; 15-17); 2008 m. lapkričio 27 d. sutarties Nr. A66-155(2.8-ŪK) 3.2; 3.3 punktuose (b.l. 26-28) numatyta, kad už darbus apmokama pagal faktiškai atliktus darbus pirkimo kaina pagal priėmimo-perdavimo aktus ir PVM sąskaitas faktūras, darbus apmokant sutarties šalių atstovams pasirašius priėmimo-perdavimo aktus ir Vykdytojui (ieškovui) pateikus PVM sąskaitas faktūras. Užsakovas (atsakovas) atsiskaito pagal pateiktą sąskaitą-faktūrą per 60 dienų nuo darbų priėmimo-perdavimo akto pasirašymo dienos. Atsakovas per minėtus terminus už atliktus darbus pagal priėmimo-perdavimo aktus bei sąskaitas-faktūras neapmokėjo. Šalių pasirašytų sutarčių pagrindu 2008 m. rugsėjo 15 d. sutarties Nr. A66-91(2.8-ŪK) 5.2.2 bei 5.2.3, 6.2 punktuose punkte, sutarties 5.2.2 bei 5.2.3, 6.2 punktuose Nr. A66-93(2.8-ŪK) (b.l. 9-11; 15-17); 2008 m. lapkričio 27 d. sutarties Nr. A66-155 (2.8-ŪK) 5.2.2 bei 5.2.3, 6.2 punktuose ieškovas įgijo teisę reikalauti ne tik padengti esantį įsiskolinimą, bet ir 0,05 proc. dydžio delspinigių nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną pradelstą atsiskaityti dieną. Todėl teismas konstatavo, kad ieškovui iš atsakovo priteistina 24 573,58 Lt delspinigių. Teismo teigimu, atsakovas prieštaravimus dėl preliminariu sprendimu priteistų įstatyminių palūkanų grindžia teisės normomis, reguliuojančiomis būtent netesybas, o ne palūkanas, dėl ko atsakovo argumentai yra atmestini, o ieškovui iš atsakovo priteistina 17 471,58 Lt palūkanų, apskaičiuotų taikant Lietuvos Respublikos Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą. Įstatymas numato kreditoriui teisę prašyti priteisti iš skolininko įstatymo nustatyto dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d.). CK 6.210 straipsnio 2 dalis nustato, kad už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Kitokias palūkanas nustato Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas. CK 6.210, 6.261 straipsniuose numatytos palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją ir tampa skolos dalimi. Prie kompensacinę funkciją atliekančių palūkanų taip pat priskirtinos palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d.).
Šalies argumentai
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo Vilniaus m. savivaldybės administracijos priteista 335 187,76 Lt skolos, 24 573,58 Lt delspinigių, 17 471,58 Lt palūkanų, 11,84 proc. dydžio palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2009 m. birželio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3 897,66 Lt žyminio mokesčio bei 2 300 Lt bylos dokumentų ruošimo išlaidų ieškovo UAB „Tinklai“ naudai ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai aiškino bei taikė CK 6.210, 6.71, 6.261 straipsnius, todėl nepagrįstai ir neteisėtai priteisė ieškovo naudai reikalaujamą sumą. Sistemiškai aiškinant CK 6.210 ir 6.261 straipsnius, darytina išvada, jog šiuose straipsniuose nustatytos palūkanos, numatytos už sutartinės prievolės įvykdymo termino praleidimą, atlieka kompensavimo funkciją, t. y. laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kuriuos jis patiria dėl prievolės pažeidimo. Tarp šalių sudarytose sutartyse Nr. A66-91 (23.8-ŪK), Nr. A66-93(2.8-ŪK), Nr. A66-155(2.8 ŪK) buvo numatyta 0,05 proc. (6.2 p.) delspinigių nuo laiku nesumokėtos sumos, už kiekvieną pradelstą apmokėti dieną. Taigi sutartyse buvo aptarta sąlyga, kuri nustato šalių atsakomybę už pradelstą terminą prievolei įvykdyti. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovas pateikė reikalavimą priteisti ir 17 471,58 Lt nuostolių (palūkanų) ir 24 573,58 Lt netesybų (delspinigių), civilinės atsakomybės taikymo prasme, toks reikalavimas laikytinas dvigubos atsakomybės skolininkui taikymu, iš esmės paneigiančiu civilinės atsakomybės kompensacinę funkciją bei pažeidžiantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 str.). Teisiškai neteisinga reikalauti priteisti ir palūkanas, ir netesybas, nes tai reikštų dvigubos atsakomybės taikymą skolininkui.
2. Teismas nepagrįstai tenkino ieškovo reikalavimą priteisti procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, apskaičiuotas pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų atliekamų pagal komercinius sandorius vėlavimo prevencijos įstatymu. Teismas privalėjo tinkamai įvertinti Mokėjimų atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo taikymo galimybę, nustatant procesinių palūkanų dydį, kadangi, šiame įstatyme nustatytos palūkanos gali būti taikomos tik tada, kai sandoris atitinka įstatyme nurodytus komercinių sandorių požymius. Atsakovas ginčijamas sutartis su ieškovu sudarė ne komerciniams tikslams ar siekdamas pelno, o vykdydamas įstatyme nustatytą savarankiškąją funkciją, todėl darytina išvada, kad tarp šalių nesusiklostė civiliniai – komerciniai santykiai. Remiantis sistemine Vietos savivaldos įstatymų nuostatų analize, atsakovas teisiniuose santykiuose su ieškovu dalyvavo kaip viešo administravimo subjektas, todėl ginčo sutartys negali būti prilyginamos komerciniams sandoriams ir skaičiuojant palūkanas neturėtų būti remiamasi Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymu. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nėra privatus juridinis asmuo ar verslininkas CK 6.210 straipsnio 2 dalies prasme, nagrinėjamoje byloje procesinių palūkanų dydžiui nustatyti taikytina CK 6.210 straipsnio 1 dalis.
3. Teismas nepagrįstai ieškovui priteisė 2 300 Lt bylinėjimosi išlaidų ir taip pat neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovas nepagrindė tokių išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžio. Šios civilinės bylos negalima priskirti sudėtingų bylų kategorijai, buvo pateiktas nesudėtingo turinio ieškinys, nereikalaujantis išsamios teisės aktų ar teismų praktikos analizės žinių. Todėl ieškovo reikalavimas priteisti 2 300 Lt už procesinių dokumentų parengimą yra visiškai nepagrįstas ir yra pagrindas šią prašomą priteisti sumą sumažinti.
4. Teismas pažeidė CPK 263 straipsnį, kadangi teismo sprendime nebuvo įvertinti atsakovo argumentai dėl ieškovo pasirinkto civilinių teisių gynimo būdo: papildomo termino prievolei įvykdyti (CK 6.209 str. 1 d.) ir su tuo susijusio, kitų civilinių teisių gynimo būdo taikymo atsakovo atžvilgiu negalimumo, imperatyvumo. Ieškovas, pasirinkdamas vieną iš savo teisių gynimo būdų – CK 6.209 straipsnį – turėjo pareigą jį tinkamai realizuoti, t. y. atsižvelgiant į biudžeto vykdymo procedūrą ir tai, jog atsakovas nepareiškė atsisakymo vykdyti prievolę, nustatyti protingą papildomą terminą prievolei įvykdyti. Remiantis CK 6.209 straipsnio 2 dalimi ieškovas, nustatęs protingą papildomą terminą sutarčiai vykdyti, negali taikyti kitų gynimosi būdų, šiuo atveju, ginti savo teisę teismine tvarka.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB ,,Tinklai“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad tarp šalių sudarius sutartis Nr. A66-91(23.8-ŪK), Nr. A66-93(2.8-ŪK), Nr. A66-155(2.8 ŪK), šalys veikė privatiniuose teisiniuose santykiuose, kadangi ieškovas įsipareigojo atsakovo kontroliuojamas atlikti darbus, o atsakovas įsipareigojo už tuos darbus sumokėti. Tai reiškia, kad šalių susiklostė komercinės teisės santykiai, todėl šalims yra taikomas Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas. Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas yra specialusis įstatymas, turintis pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį nustatant palūkanas už atliekamus pagal komercinius sandorius pavėluotus mokėjimus (CK 1.3 str. 3 d. ). Atsakovas visiškai nepagrįstai pateikė apeliacinį skundą, kuriame pasisako tik dėl palūkanų priteisimo pagrįstumo, o apie pagrindinės skolos ir delspinigių priteisimo pagrįstumą net nepasisako, nors apeliaciniu skundu prašo panaikinti priteistas sumas. Toks formalus apeliacinis skundas yra veikimas prieš greitą bylos išnagrinėjimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos duomenimis, Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimu paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 22 d. preliminarų sprendimą, kuriuo priteista iš atsakovo Vilniaus m. savivaldybės administracijos 335 187,76 Lt skolos, 24 573,58 Lt delspinigių, 17 471,58 Lt palūkanų, 11,84 proc. dydžio palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2009 m. birželio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3 897,66 Lt žyminio mokesčio bei 2 300 Lt bylos dokumentų ruošimo išlaidų ieškovo UAB „Tinklai“ naudai.
Iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinio skundo matyti, kad nors prašoma panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau apeliantas iš jo priteistos 335 187,76 Lt dydžio skolos neginčija, tačiau nesutinka su priteistų palūkanų bei procesinių palūkanų dydžiu ir nurodo, kad teismas nepagrįstai jas priteisė remdamasis Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymu.
Įstatymas numato, kad skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus piniginėmis lėšomis, todėl privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.261, 6.210 str.). Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją, tampa skolos dalimi. Prie kompensacinę funkciją atliekančių palūkanų taip pat priskirtinos palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d.). Jos vadinamos procesinėmis palūkanomis ir skaičiuojamos tuo atveju, jei byloje yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti. Pastarųjų palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, ieškoti būdų atsiskaityti su kreditoriumi dar iki šio kreipimosi į teismą ir taip išvengti prievolės jas mokėti.
Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas numato palūkanas už pavėluotus mokėjimus pagal komercinius sandorius – vieno mėnesio VILIBOR palūkanų norma padidinta 7 procentiniais punktais (Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 str. 3 d.), taip pat šių palūkanų mokėjimo terminus. Tai – specialusis įstatymas, turintis pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį nustatant palūkanas už atliekamus pagal komercinius sandorius pavėluotus mokėjimus (CK 1.3 str. 3 d.). Šalys gali susitarti kitaip apskaičiuoti palūkanų dydį, tačiau jei šalys nėra susitarusios dėl kitokios palūkanų normos už pavėluotus mokėjimus, teismas, nustatęs, kad sandoris atitinka Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme nurodytus komercinių sandorių požymius, jei kreditorius to reikalauja, turėtų taikyti šiame įstatyme nustatytas palūkanas, tarp jų ir nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo.
Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo tikslas – reglamentuoti palūkanas už atliekamus pagal komercinius sandorius pavėluotus mokėjimus už perduotas prekes, suteiktas paslaugas ir atliktus darbus, taip pat nustatyti kreditoriaus teises, kai apmokama pavėluotai. Šis įstatymas taikomas visiems tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir valstybės institucijų sudarytiems komerciniams sandoriams, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai (Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 1 str. 2 d.). Komerciniai sandoriai – sandoriai tarp ūkio subjektų arba tarp ūkio subjektų ir valstybės institucijų, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai (Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 str. 1 d.). Valstybės institucija – valstybės ar savivaldybės valdymo institucija, viešasis ir privatusis juridinis asmuo, kuriam taikomas Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas (Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 str. 7 d.). CK 2.36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybė, savivaldybė ir jų institucijos yra civilinių santykių dalyvės lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas UAB „Tinklai“ ir atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija sudarė sutartis – 2008 m. rugsėjo 15 d. sutartį Nr. A66-91(2.8-ŪK) ir sutartį Nr. A66-93(2.8-ŪK) bei 2008 m. lapkričio 27 d. sutartį Nr. A66-155(2.8-ŪK), kuriomis ieškovas įsipareigojo atsakovo pavedimu atlikti darbus pagal viešojo darbų pirkimo sąlygas gyvenamųjų namų kiemo apšvietimo įrengimą. Taigi atsakovas veikė kaip ūkio subjektas, kurio užsakymu buvo atlikti sutartyse numatyti darbai ir tarp šalių susiklostė komercinės teisės santykiai.
Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovo palūkanas, pagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymu.
Taip pat šalių 2008 m. rugsėjo 15 d. sutarties Nr. A66-91(2.8-ŪK) ir sutarties Nr. A66-93(2.8-ŪK) bei 2008 m. lapkričio 27 d. sutarties Nr. A66-155(2.8-ŪK) 6.2 punktuose buvo numatyta, kad atsakovui vėluojant atsiskaityti, ieškovui pareikalavus jis moka 0,05 proc. delspinigius nuo neapmokėtos sumos už kiekvieną vėlavimo dieną. Prievolės įvykdymo termino praleidimas laikomas sutarties neįvykdymu (CK 6.205 str.). Kadangi atsakovas per sutartyse numatytus terminus už atliktus darbus pagal PVM sąskaitas faktūras ir priėmimo-perdavimo aktus neapmokėjo, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą priteisti ieškovo prašomus delspinigius.
Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad teisiškai neteisinga reikalauti priteisti ir palūkanas, ir netesybas, nes tai reikštų dvigubos atsakomybės taikymą skolininkui. CK 6.258 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymai ar sutartis gali nustatyti, jog už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių subjektai patys sprendžia, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar nesudaryti, ir savo nuožiūra nustato tarpusavio teises bei pareigas. Kaip minėta, šalių pasirašytose sutartyse buvo numatyta, kad atsakovui vėluojant atsiskaityti, ieškovui pareikalavus jis moka 0,05 proc. delspinigius nuo neapmokėtos sumos už kiekvieną vėlavimo dieną. Taigi delspinigiai buvo nustatyti pačių šalių pasirašytose sutartyse. CK 6.261 straipsnis nustato, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Kaip matyti, palūkanos yra nustatytos sutartimi ar įstatymu. Šiuo atveju šalių sudarytose sutartyse nebuvo numatytos palūkanos, todėl teismas pagrįstai priteisė įstatyme numatytas palūkanas.
Pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalies normą ir teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje AB „Lietuvos dujos“ v. AB „Kauno energija“, bylos Nr. 3K-7-378/2005; 2003 m. rugpjūčio 22 d. nutartis civilinėje byloje A. Š. v. AB bankas ,,NORD/LB Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-830/2003; 2003 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje B. R. v. V. P. , bylos Nr. 3K-3-218/2003) negalima leisti nukentėjusiajai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad palūkanų ir netesybų dydis kartu negali viršyti skolos sumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje AB „Turto bankas“ v. J. V., bylos Nr. 3K-3-173/2006). Minėta, kad pagrindinė negrąžinta skola yra 335 187,76 Lt. Taigi teismo priteista delspinigių ir palūkanų suma neviršija pagrindinės skolos dydžio.
Nepagrįstas ir apelianto argumentas, kad remiantis CK 6.209 straipsnio 2 dalimi ieškovas, nustatęs protingą papildomą terminą sutarčiai vykdyti, negali taikyti kitų gynimosi būdų, šiuo atveju, ginti savo teisę teismine tvarka. Iš byloje esančių įrodymų, bei kaip nurodė ir pats apeliantas, ieškovas 2009 m. sausio 21 d., vėliau 2009 m. kovo 4 d. raštais kreipėsi į atsakovą prašydamas padengti susidariusį įsiskolinimą per 3 dienas (b. l. 34-35). Atsakovas 2009 m. sausio 28 d. raštu pranešė ieškovui, kad įsiskolinimas planuojamas padengti patvirtinus 2009 m. biudžetą kovo-balandžio mėnesį. Tačiau byloje nėra pateikta įrodymų, kad atsakovas susidariusį įsiskolinimą ieškovui sumokėjo per papildomai ieškovo nustatytą terminą, ar paties atsakovo nurodytą terminą. Atsižvelgiant į tai, ieškovas pagrįstai ėmėsi kitų savo teisių gynimo būtų ir 2009 m. birželio 12 d. kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo iš atsakovo (CK 6.209 str.).
Teisėjų kolegija taip pat atmeta atsakovo apeliacinio skundo argumentus, jog teismas nepagrįstai ieškovui priteisė 2 300 Lt bylinėjimosi išlaidų, neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovas nepagrindė tokių išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžio. Iš byloje esančios sąskaitos už teisines paslaugas Nr. 52 (b. l. 48) ir kasos pajamų orderio (b. l. 49) matyti, kad ieškovas turėjo 2 300 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų pirmosios instancijos teisme. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies turėtos advokato pagalbai apmokėti bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, tačiau jos neturi būti didesnės negu nustatyta teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino darbo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovo atstovas pirmosios instancijos teisme rengė ieškinį su priedais. Teisėjų kolegija, remdamasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir Rekomendacijomis, atsižvelgdama į šios bylos sudėtingumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovui nurodyto dydžio advokato atstovavimo išlaidas.
Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.