- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-02
- Bylos Nr.
- 2A-1541-431/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-11109-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė, Jūratė Varanauskaitė
- Ieškovas
- A. T., O. T.
- Atsakovas
- AB SEB bankas
- Trečiasis asmuo
- L. T., I. M.
- Kategorijos
- 44.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus, Jūratės Varanauskaitės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. T., O. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. T. ir O. T. ieškinį atsakovui AB SEB bankas dėl kredito sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys L. T., I. M..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai prašė pripažinti, kad atsakovo atliktas vienašališkas kredito sutarties nutraukimas yra neteisėtas, negaliojantis ir nesukuriantis jokių sutarties nutraukimo teisinių padarinių, t. y. negalioja ab initio, bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2006 m. gruodžio 14 d. tarp atsakovo AB SEB banko ir ieškovo A. T., esant jo sutuoktinės ieškovės O. T. sutikimui, buvo sudaryta kredito sutartis Nr. 1450618091307-34 (toliau – kredito sutartis), kuria ieškovui buvo suteiktas 297.000,00 Lt dydžio kreditas sumokėti už darbus, nurodytus būsto statybos sąmatoje, bei už statybines medžiagas, o 2007 m. spalio 29 d. susitarimu kredito suma padidinta iki 405.000,00 Lt, terminas iki 2034 m. gruodžio 13 d. Ieškovo prievolė atsakovui užtikrinta trečiųjų asmenų L. T. bei I. M. nekilnojamojo turto hipoteka. Ieškovams uždelsus laiku ir visa apimtimi vykdyti įsipareigojimus, atsakovas kreipėsi į notarų biurą dėl vykdomojo įrašo atlikimo, kuris buvo atliktas 2012 m. gruodžio 7 d., o ieškovė apie jį sužinojo 2013 m. sausio 9 d. Ieškovai 2013 m. vasario 13 d. sužinojo, jog atsakovas 2012 m. vasario 11 d. vienašališkai nutraukė kredito sutartį, nei ieškovams, nei tretiesiems asmenims negavus įspėjimų apie sutarties nutraukimą. Ieškovai neturi galimybių sumokėti visos skolos, kurios įvykdymo data turėjo būti 2034 metai, todėl kredito sutartis turi būti atnaujinta. Atsakovas, 2012 m. vasario 11 d. nutraukęs sutartį, tik 2012 m. spalio 17 d. kreipėsi dėl priverstinio skolos išieškojimo. Todėl suklaidino ieškovus dėl prievolės vykdymo termino. Ieškovai veikė sąžiningai, niekada neatsisakė vykdyti sutarties, o priverstinis skolos išieškojimas iš trečiųjų asmenų turto suponuotų atgręžtinių reikalavimų teisę, todėl nesutinka su sutarties nutraukimu, apie kurį nebuvo tinkamai informuoti, siekia išsaugoti kredito sutartį ir ateityje vykdyti visus prisiimtus įsipareigojimus. Ieškovai tik 2011 m. liepos mėnesį patyrė finansinius sunkumus, tačiau jie nežinojo apie sutarties nutraukimo faktą. Ieškovo raštas bankui dėl sutarties atnaujinimo, į kurį atsakovas neatsakė, rodo, jog buvo neaiškios aplinkybės dėl sutarties vykdymo, sąlygų peržiūrėjimo ir pan. Šis raštas vertintinas ne kaip sutarties nutraukimo pripažinimas, o prašymas dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Pradelsta suma nėra didelė – 49.539,33 Lt ir 3.538,10 EUR. Ieškovai šiuo metu nevykdo prievolės, nes laukia teismo sprendimo, po kurio kreipsis į banką dėl prievolės vykdymo sąlygų. Prievoles trukdo vykdyti ir tai, kad bankas gali pradėti priverstinį išieškojimą iš įkeisto turto. Nėra aiški konkreti data, nuo kada sutartis nutraukta, o privalomas ieškovų neinformavimas apie sutarties nutraukimą laikytinas esminiu pažeidimu, pradelsta skola palyginus su visa kredito suma nedidelė, atsakovas nenorėjo bendradarbiauti, dėl ko ieškovai nežinojo, ar sutartis galioja, ar ne, todėl sutarties vykdymą sustabdė.
Atsakovas nesutiko su ieškiniu. Nurodė, jog ieškovai tinkamai ir laiku nevykdė sutartinių įsipareigojimų, todėl ieškovams buvo išsiųstas pranešimas dėl kredito sutarties nevykdymo paskutiniu bankui žinomu kredito gavėjų adresu, kas pagal sutarties 12 punktą laikoma tinkamu įteikimu. Ieškovai neinformavo banko apie adreso pasikeitimą pagal sutarties 13 punktą. Be to, ieškovai privalo domėtis prievolių vykdymo eiga ir suprasti nevykdymo pasekmes. Atsakovas negavo iš ieškovų pasiūlymų bendradarbiauti, ieškovai neteikė siūlymų dėl prievolės vykdymo, o trečiasis asmuo L. T. pasirašytinai gavo banko pranešimą apie nevykdomas prievoles. Ieškovams nesumokėjus skolos, buvo nuspręsta nutraukti sutartį. Sutarties nutraukimo data yra 2012 m. sausio 1 d., kaip konstatuojama komiteto sprendime ir nurodoma 2012 m. lapkričio 28 d. pranešime. Ieškovas 2012 m. kovo 26 d. pateikė bankui prašymą peržiūrėti galimybes atnaujinti kredito sutartį. Todėl apie sutarties nutraukimą jam buvo žinoma, o banko geranoriškumą patvirtina tai, kad tik 2012 m. spalio 15 d. jis inicijavo priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto. Kredito sutarties nutraukimo dieną pradelstų pagrindinės sumos mokėjimų laikotarpis buvo 536 dienos, palūkanų – 714 dienų, jokie mokėjimai neatliekami iki šiol išskyrus 500,00 Lt dydžio mokėjimą ieškinio teismui pateikimo išvakarėse. Pradelsimas tęsėsi daugiau nei du metus, pradelsta suma viršija 10 procentų ribą. Kredito negrąžinimas ir palūkanų nemokėjimas yra esminis sutarties pažeidimas, todėl nutraukiant sutartį bankas nepažeidė nei kredito sutarties, nei kitų teisės aktų reikalavimų, todėl nėra pagrindo pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu, o inicijuodamas priverstinį skolos išieškojimą bankas realizuoja savo teises ir vykdo pareigą banko akcininkams. Nutraukiant sutartį atsižvelgtina ir į kitą šalių sudarytą sutartį, dėl kurios nevykdymo yra priimtas sprendimas už akių ir vykdomas išieškojimas.
Atsiliepimas
Tretieji asmenys atsiliepimų į ieškinį nepateikė, į parengiamąjį ir teismo posėdžius neatvyko, apie bylos nagrinėjimo iš esmės laiką ir vietą jiems pranešta tinkamai, prašymų atidėti bylos nagrinėjimą negauta.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovų į valstybės biudžetą po 25,32 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nustatė, kad tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai kvalifikuotini kreditavimo teisiniais santykiais. Atsakovas savo sutartinį įsipareigojimą suteikti šalių sutartą kreditą nustatytais terminais įvykdė, tačiau ieškovas savo sutartinio įsipareigojimo mokėti kredito dalis ir palūkanas nustatytu terminu nevykdė. Iš ieškovo sąskaitų išrašų matyti, kad nuo 2010 m. pabaigos ieškovai nebemokėjo bankui eilinių įmokų, išskyrus du kartus: 2012 m. kovo 3 d. buvo sumokėta 250,00 Lt, o 2013 m. kovo 26 d. – 500,00 Lt. Įstatymų leidėjas numatė, jog vienai šaliai pažeidus sutartį, kita šalis gali prarasti interesą tęsti sutartinius santykius ir gali pasinaudoti vienašališku sutarties nutraukimu kaip savigynos priemone, tačiau sutartis gali būti laikoma nutraukta tik tuomet, jei tai padaryta teisėtai. Nutraukiant sutartį vienašališkai svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, antraip toks (neteisėtas) nutraukimas nesukurs pageidaujamų teisinių padarinių. Kreditorius nutraukė sutartį remiantis sutarties 5.2. punktu, kuriame nustatyta, kad bankas turi teisę nutraukti sutartį anksčiau, prieš 15 kalendorinių dienų raštu (registruotu laišku) įspėjęs kredito gavėjus, jeigu kredito laikotarpiu kredito gavėjai padaro esminių sutarties pažeidimų ar paaiškėja, kad kredito gavėjai pateikė klaidingą informaciją ar nuslėpė informaciją. Šalys taip pat sutartyje numatė, jog esminiais sutarties pažeidimais laikomi sutarties bendrosios dalies 4.1-4.10 punktuose nustatytų kredito gavėjų įsipareigojimų nevykdymas arba netinkamas vykdymas bei kredito gavėjų finansinių įsipareigojimų, nustatytų kitose sutartyse su banku ir su juo susijusiomis įmonėmis bei su kitomis finansų įstaigomis, nevykdymas, kai nors vieno tokio įsipareigojimo nevykdymo suma viršija 5.000,00 Lt ar ekvivalentą užsienio valiuta ir kredito gavėjai nepateikia bankui pakankamai įrodymų apie galimybes laiku ir tinkamai įvykdyti įsipareigojimus pagal sutartį.
Teismas nustatė, kad ieškovams nevykdant sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, 2011 m. lapkričio 28 d. atsakovo pranešimu Nr. 01.10.03-8155 iš ieškovų pareikalauta sumokėti skolą ir ieškovai įspėti, kad neįvykdžius reikalavimo sutartis nuo 2012 m. sausio 1 d. bus laikoma nutraukta. Pranešimas 2011 m. lapkričio 29 d. buvo išsiųstas ieškovams trimis adresais: (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini), tačiau grįžo neįteikti. 2012 m. vasario 27 d. pranešimais Nr. 01.10.03-1267 ir Nr. 01.10.03-1326 L. T. bei I. M. informuoti apie priverstinį skolos išieškojimą, tačiau 2012 m. vasario 28 d. I. M. išsiųstas pranešimas grįžo neįteiktas, o L. T. skirtas pranešimas įteiktas pasirašytinai. Atsakovui 2012 m. kovo 26 d. pateiktas ieškovo prašymas peržiūrėti galimybes atnaujinti kredito sutartį ir įsipareigojimas kiekvieno mėnesio 25 d. tris mėnesius iš eilės mokėti po 2.500,00 Lt skolai padengti. Ieškovų teigimu, jie sužinojo apie sutarties nutraukimą, kai ieškovui 2013 m. vasario 13 d. elektroniniu paštu buvo išsiųsti pranešimai, o elektroniniame laiške nurodyta, jog kredito sutartis buvo nutraukta 2012 m. vasario 11 d.
Kredito sutarties 12 punkte numatyta, jog visi pranešimai ir kitas šalių susirašinėjimas pagal sutartį įteikiami sutarties šaliai pasirašytinai arba siunčiami paštu arba faksu, jei sutartyje nenurodyta kitaip. Laikoma, kad paskutiniu bankui žinomu kredito gavėjų adresu paštu išsiuntus dokumentus kredito gavėjai gavo trečią darbo dieną, einančią po tos dienos, kai bankas kredito gavėjams siunčiamus dokumentus įteikė pašto paslaugas teikiančiai įmonei, o sutarties 13 punkte įtvirtinta, jog jeigu keičiasi kredito gavėjų adresai, banko sąskaitų numeriai ir/ar kiti rekvizitai, kredito gavėjai tuojau pat privalo apie tai informuoti banką.
Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų visumą, kredito sutarties sąlygas dėl kredito šalių susirašinėjimo, įvertinęs tai, kad ieškovai ilgą laiką nemokėjo kredito įmokų ir kaip bonus pater familias turėjo suprasti, jog beveik 3 metus visiškai nevykdant prievolės, sutartis gali būti nutraukta, bei išanalizavus 2012 m. kovo 26 d. ieškovo bankui pateikto prašymo turinį, kuriame prašome būtent atnaujinti kredito sutartį, nustatė, kad yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog ieškovai žinojo, kad kredito sutartis yra nutraukta. Pažeisdami sutartyje numatytą pareigą nedelsiant informuoti banką apie adreso pasikeitimą bei pareigą domėtis sutarties vykdymu, kadangi byloje, išskyrus ieškovo prašymą dėl sutarties atnaujinimo, per visą laikotarpį nėra nei vieno įrodymo apie ieškovų pastangas bendradarbiauti, ieškovai prisiėmė riziką dėl kilusių pasekmių, t. y. priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto, bei galimų nuostolių atsiradimo, o aplinkybė, jog atsakovas ilgą laiką nesikreipė dėl priverstinio skolos išieškojimo leidžia manyti, kad kreditorius geranoriškai laukė, kol skolininkas laisva valia padengs įsiskolinimą, o ne patvirtinimą, kad sutartis yra vykdoma toliau.
Įstatymų leidėjas įtvirtino baigtinį sąrašą sąlygų, kurioms esant sutarties pažeidimas yra pripažįstamas esminiu (CPK 6.217 straipsnio 2 dalis). Analizuojant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, visų pirma vertintini du prievolės vykdymai: pažadėtasis ir faktiškai atliktas. Kuo didesnis atotrūkis tarp šių įvykdymų, tuo didesnė esminio sutarties pažeidimo tikimybė. Atotrūkis bus maksimalus visiško neįvykdymo atveju. Antra, sprendžiant, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, vertintina, ar konkrečios sutarties sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso prievolėje praradimą. Trečia, sprendžiant ar prievolė neįvykdyta tyčia, ar dėl didelio neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar tyčia. Kuo kaltė didesnė, tuo nukentėjusios šalies pagrįstas interesas likti sutartinuose santykiuose yra mažesnis. Ketvirta, sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti. Galiausiai, penkta, vertintina, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Šiuo atveju turimi omenyje ne įprastiniai, bet labai dideli, neproporcingi nuostoliai. Vadovaujantis CK 6.881 straipsniu, esminės kreditavimo sutarties sąlygos yra pinigų perdavimas (iš kredito davėjo pusės) bei kredito grąžinimas ir palūkanų mokėjimas (iš kredito gavėjo pusės). Pagal CK 6.874 straipsnio 2 dalį, eilinės paskolos (kredito) dalies grąžinimas laiku yra esminė kiekvienos paskolos (kreditavimo) sutarties sąlyga.
Teismas, atsižvelgdamas į ieškovų įsiskolinimo sumą (49.539,33 Lt ir 3.538,10 EUR) viso suteikto kredito kontekste, pradelstų mokėjimų dienų skaičių, padarė išvadą, jog atsakovas iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš sutarties. Įvertinęs kreditavimo teisinių santykių pobūdį, teismas pripažino, jog griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės kreditoriaus interesams. Teismas pažymėjo, jog kredito davėjo – banko – veiklai ir sandoriams taip pat galioja įstatymų leidėjo nustatyti privalomi reikalavimai, o kredito sutarčių įvykdymui reikalingas lėšas bankas skolinasi iš kitų asmenų, todėl kredito sutarties pažeidimas tiesiogiai susijęs su banko mokumu, t. y. galėjimu įvykdyti savo prievoles kitiems kreditoriams, nes pažeidus kredito sutartį bankas privalo naudoti kitas lėšas, tam sudarydamas naujus lėšų skolinimosi sandorius. Tokiu būdu kreditavimo sąlygų nevykdymas ne tik daro žalą visos bankų sistemos stabilumui ir saugumui, kas laikytina viešuoju interesu, bet ir kelia atvirą kreditavimo riziką, todėl bankas privalo imtis griežtų priemonių siekdamas šią riziką sumažinti. Abi šalys nekelia ginčo dėl to, jog prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo, o aplinkybė, jog ieškovai nuo 2010 metų pabaigos neatliko beveik jokių mokėjimų, nepateikė teismui jokių duomenų, patvirtinančių, kad gali ir galės vykdyti prievolę, sudaro pagrindą atsakovui nesitikėti, jog sutartis bus vykdoma ateityje. Be to, ieškovai pažeidė ir kredito sutartimi numatytas esminio sutarties pažeidimo sąlygas: nevykdė sutartyje nustatytų įsipareigojimų, t. y. beveik 3 metus visiškai nemokėjo kredito įmokų, bei turėjo finansinių įsipareigojimų kitoje byloje (remiantis vieningos teismų sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 19 d. sprendimu iš ieškovų atsakovo naudai iš viso priteista 20.567,97 EUR suma pagal 2008 m. sausio 3 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 1450818050009-34), todėl teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, ieškovų sutartinių įsipareigojimų nevykdymas laikytinas esminiu kredito sutarties pažeidimu.
Teismas pažymėjo, jog sutarties nutraukimo, esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reguliavimo būdas CK patvirtina tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamo favor contractus principo įtvirtinimą nacionalinėje teisėje, kuris reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012). Ieškovų neveikimas, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes (ieškovai sutarties pažeidimo ir ginčo teisme laikotarpiu visiškai nedengė įsiskolinimo, nepateikė įrodymų apie savo mokumą, jog dėjo pastangas išsaugoti sutartį ir kad galės vykdyti ateityje, nesiekė taikaus ginčo išsprendimo), kvalifikuotinas kaip eliminuojantis sutartinių santykių tarp šalių tęsimo galimybę ir lemia kreditoriaus intereso prievolėje praradimą, todėl darytina išvada, jog atsakovas teisėtai vienašališkai nutraukė kredito sutartį, t. y. pagrįstai taikė ultima ratio priemonę – sutarties nutraukimą. Be to, civilinėje teisėje šalių sutartiniams santykiams galioja pacta sunt servanda principas, kuris reiškia, jog abi šalys prisiėmė riziką dėl savo įsipareigojimų vykdymo, todėl nustoję vykdyti sutartį ieškovai taip pat turi prisiimti su tuo susijusias neigiamas pasekmes bei galimus nuostolius.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovai A. T. ir O. T. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
1) Vilniaus miesto apylinkės teismas neteisingai sprendė, kad atsakovas tinkamai informavo ieškovus apie sutarties nutraukimą bei kredito sutartį nutraukė teisėtai. Pranešimas kitai šaliai apie numatomą vienašalį sutarties nutraukimą yra būtina tokio sutarties nutraukimo sąlyga (conditio sine qua non), nes vienašalis sutarties nutraukimas yra valinis šalies veiksmas. Pranešimas yra būtina tokio sutarties nutraukimo sąlyga ir dėl to, kad taip elgtis šalį įpareigoja CK 6.4 straipsnis (šalių pareiga elgtis sąžiningai) ir 6.38 straipsnio 3 dalis (šalių pareiga bendradarbiauti). Jeigu kitai šaliai apie numatomą vienašalį sutarties nutraukimą nepranešama, sutartis negali būti laikoma nutraukta, nes šiuo atveju šalies valia vienašališkai ją nutraukti nėra išreikšta. Vien pagrindo, leidžiančio šaliai vienašališkai nutraukti sutartį, buvimas nereiškia paties sutarties nutraukimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 15 d. konsultacija Nr. A3-104. Teismų praktika. 2004, 21). Pagal kasacinio teismo praktiką, atsižvelgiant į argumentus dėl sutarties šalies teisės vienašališkai nutraukti sutartį apribojimą, darytina išvada, kad pranešimas kitai šaliai apie sutarties nutraukimą turi būti aiškus, konkretus, jame turi būti nurodytas sutarties nutraukimo pagrindas, sutarties nutraukimo data, jis turi būti tinkamai įteiktas kitai šaliai. Tik tokiu atveju bus pagrindas konstatuoti, kad sutarties šalis savo teise nutraukti sutartį pasinaudojo sąžiningai ir teisėtai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo mėn. 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2013). Išankstinis pranešimas apie vienašališką sutarties nutraukimą, leidžia sutartį pažeidusiai šaliai iš anksto sužinoti nukentėjusios šalies poziciją ir išvengti papildomų nuostolių, kurių gali atsirasti dėl to, kad nėra aišku, ar bus reikalaujama įvykdyti sutartį ir ar pavėluotas įvykdymas bus priimtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004).
Žemesnės instancijos teismas
2) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino atsakovo 2011 m. lapkričio 28 d. pranešimą, kaip tinkamą pranešimą apie sutarties nutraukimą bei atsakovo valios išraišką kredito sutartį nutraukti. Minėtame pranešime buvo išdėstytas prašymas iki 2012 m. sausio 1 d. padengti visus pradelstus mokėjimus ir įspėjimas, kad neįvykdžius šio reikalavimo iki nurodyto termino, bankas sutartį laikys nutraukta bei, kad bankas skolos išieškojimą vykdys įstatymų nustatyta tvarka. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad šis pranešimas nebuvo realizuotas, nes kredito sutartis nebuvo nutraukta nuo 2012 m. sausio 1 d. Tai patvirtina 2013 m. vasario 13 d. atsakovo darbuotojos J. P. el. laiškas, kuriame teigiama, kad kredito sutartis buvo nutraukta 2012 m. vasario 11 d. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad kredito sutartį buvo nuspręsta nutraukti tik 2012 m. sausio 24 d. Akivaizdu, kad nebuvo atsakovo valios nutraukti kredito sutartį nuo 2012 m. sausio 1 d., kadangi toks sprendimas, pasak paties banko, buvo priimtas tik 2012 m. sausio 24 d. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovai būtų informuoti ar informuojami apie atsakovo 2012 m. sausio 24 d. sprendimą nutraukti kredito sutartį. Byloje taip pat nėra įrodymų, jog ieškovai buvo informuoti ar informuojami apie sutarties nutraukimą nuo 2012 m. vasario 11 d., kaip nurodyta minėtame atsakovo darbuotojos J. P. el. laiške. Atsakovas iš viso neinformavo ieškovų apie 2012 m. sausio 24 d. sprendimą nutraukti kredito sutartį. Šios aplinkybės patvirtina, jog atsakovas pažeidė CK 6.218 straipsnyje įtvirtintą pareigą tinkamai ir aiškiai informuoti ieškovus apie vienašalį sutarties nutraukimą. Todėl nei atsakovo 2011 m. lapkričio 28 d. pranešimas, nei banko Probleminių aktyvų kredito komisijos 2012 m. sausio 24 d. sprendimas nesukuria jokių teisinių padarinių. Šalies pranešimas apie sutarties nutraukimą turi būti aiškus ir konkretus, kuris leistų neginčijamai konstatuoti vienašalį sutarties nutraukimą, o ne įspėjimą apie veiksmus, kurių kita sutarties šalis gali imtis, jei nebus vykdomos vienokios ar kitokios jos keliamos sąlygos. Kadangi atsakovas taip pat nesilaikė reikalavimų aiškiai ir konkrečiai nurodyti sutarčių nutraukimo pagrindą (konkretų sutarčių punktą), pats kredito sutarties nuo 2012 m. sausio 1 d. nenutraukė, nes toks sprendimas buvo priimtas vėliau, galimai 2012 m. sausio 24 d., darytina išvada, kad atsakovas 2011 m. lapkričio 28 d. pranešimu tik informavo ieškovus apie ateityje jiems galėsiančias kilti pasekmės, tačiau nereiškė besąlyginio sutarčių nutraukimo. Atsakovas savo teises galėjo ginti ir kitais būdais, pvz., kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo, inicijuoti sutarties sąlygų pakeitimą, kredito grąžinimo atidėjimą. Todėl toks kredito sutarties nutraukimas nesukelia jokių teisinių padarinių ab initio.
3) Teismas neteisingai aiškino ieškovo 2012 m. kovo 26 d. rašto turinį. Teismas sprendė, kad rašto turinys atskleidžia, jog ieškovas buvo informuotas apie nutrauktą sutartį. Tačiau tokių išvadų, lingvistiškai aiškinant minėtą raštą, padaryti negalima. Ieškovas prašė banką atnaujinti kredito sutartį, tai yra atsakovui buvo pateiktas prašymas peržiūrėti kredito sutarties sąlygas, mokėjimų grafiką, kad būtų restruktūrizuotas kreditas, o sutartis išsaugota. Tačiau atsakovas pažeidė šalių bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigas, nepateikė ieškovui atsakymo ir tokiais savo veiksmais pats prisidėjo prie tolimesnių kredito sutarties pažeidimų.
Atsiliepimas
Atsakovas AB SEB bankas atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimą. Nurodo, jog skundo patenkinimo atveju ieškovai toliau gera valia galėtų vykdyti savo prievoles, kylančias iš sutarties, ir kas mėnesį mokėti privalomus mokėjimus pagal grafiką. Tačiau yra visuma aplinkybių, kurios leidžia abejoti tokiomis ieškovų galimybėmis. Ieškovai nemoka atsakovui jokių periodinių mokėjimų, nors gali tą daryti. Savo prievolių ieškovai atsakovui nevykdo ir pagal kitą sutartį. Apeliantų turtas yra areštuotas aštuonis kartus. Areštuotas didelės vertės jiems priklausantis turtas. Ieškovai neturi finansavimo šaltinių. Todėl, net ir atnaujinus sutartį, tektų ją vėl nutraukti. Tokiu būdu ieškovai, piktnaudžiaudami procesinėmis teisėmis, siekia užvilkinti skolos išieškojimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Byloje kilo ginčas dėl kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumo.
Byloje nustatyta, kad atsakovas su ieškovu 2006 m. gruodžio 14 d. sudarė kredito sutartį Nr. 1450618091307-34, pagal kurią atsakovas suteikė ieškovui 297.000,00 Lt kreditą sumokėti už darbus, nurodytus būsto statybos sąmatoje, ir už statybines medžiagas iki 2034 m. gruodžio 13 d. (b. l. 16-25, 31-34). Sutartis buvo pakeista 2007 m. spalio 29 d. susitarimu Nr. 1, pagal kurį kredito suma padidinta iki 405.000,00 Lt (b. l. 26-30). Prievolės užtikrinimui atsakovui buvo įkeistas nekilnojamas turtas, priklausantis tretiesiems asmenims (b. l. 28-36). Kredito sutartyje ir susitarime dėl kredito sutarties pakeitimo ieškovas nurodė, kad jo adresas yra (duomenys neskelbtini) (t. I, b.l. 23). Tokį patį adresą ieškovai nurodė ir teismui pateiktame ieškinyje (t. I, b.l. 2). Hipotekos lakšte ieškovai nurodė, jog jų adresas yra (duomenys neskelbtini) (t. I, b.l. 28).
Pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Pirmos instancijos teismas analizavo, ar ieškovų padarytas sutarties pažeidimas atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus esminio sutarties pažeidimo kriterijus, ir pagrįstai nustatė, jog atsižvelgiant į ieškovų skolos sumą (49.539,33 Lt ir 3.538,10 EUR), pradelstų mokėjimų dienų skaičių, atsakovas iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš sutarties. Pripažintina, kad skundžiamame sprendime buvo teisėtai konstatuotas ieškovų padarytas esminis kredito sutarties pažeidimas. Ieškovai apeliaciniame skunde šios aplinkybės neginčijo, tačiau teigė, kad atsakovas nesilaikė įstatymuose nustatytos pranešimo apie sutarties nutraukimo tvarkos, todėl negalima pripažinti, kad sutartis nutraukta teisėtai.
Pagal CK 6.218 straipsnio 1 dalį CK 6.217 straipsnyje numatytais pagrindais nukentėjusi šalis gali sutartį nutraukti vienašališkai, nesikreipdama į teismą. Apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu sutartyje toks terminas nenurodytas, – prieš trisdešimt dienų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ši norma įstatyme nedetalizuota, tačiau, pirma, akivaizdu, kad ji yra imperatyvioji, t. y. iš anksto nepranešus kitai šaliai sutartį vienašališkai nutraukti draudžiama; antra, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus dėl sutarties šalies teisės vienašališkai nutraukti sutartį apribojimų, darytina išvada, kad pranešimas kitai šaliai apie sutarties nutraukimą turi būti aiškus, konkretus, jame turi būti nurodytas sutarties nutraukimo pagrindas, sutarties nutraukimo data, jis turi būti tinkamai įteiktas kitai šaliai. Tik tokiu atveju bus pagrindas konstatuoti, kad sutarties šalis savo teise nutraukti sutartį pasinaudojo sąžiningai ir teisėtai (LAT 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2013).
Atsakovas 2011 m. lapkričio 28 d. įspėjimu dėl kredito sutarties nutraukimo Nr. 01.10.03-8155 informavo ieškovus, jog jie nesilaiko 2006 m. gruodžio 14 d. kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, 2011 m. lapkričio 27 d. ieškovų skola pagal sutartį yra 262.517,75 Lt ir 27.980,26 EUR negrąžinto kredito, 23.726,79 Lt ir 1.612,73 EUR palūkanų, 11.610,24 Lt ir 671,13 EUR delspinigių. Ieškovų buvo prašoma ne vėliau nei iki 2012 m. sausio 1 d. padengti visus pradelstus mokėjimus. Jiems neįvykdžius šio reikalavimo iki nurodyto termino, atsakovas sutartį laikys nutraukta ir skolos išieškojimą vykdys įstatymų nustatyta tvarka (t. I, b.l. 60). Minėtas pranešimas buvo išsiųstas pasiuntinių paštu ieškovams sutartyje ir hipotekos lakšte nurodytais adresais, taip pat įkeisto turto adresu (t. I, b.l. 158-163), tačiau visais atvejai dokumentai grįžo neįteikti. Ant grąžintos siuntos, siųstos adresu (duomenys neskelbtini), buvo nurodyta, jog adresatams buvo paliktas pranešimas apie pašto siuntą (t. I, b.l. 158; 162).
Pagal Kredito sutarties 5.2 punktą atsakovas turėjo teisę nutraukti sutartį anksčiau, negu nustatyta sutartyje, prieš penkiolika dienų raštu (registruotu laišku) įspėjęs kredito gavėją, jeigu kredito gavėjas padaro esminių sutarties pažeidimų. Pagal Kredito sutarties 12 punktą šalys susitarė, jog visi pranešimai ir kitas šalių susirašinėjimas pagal sutartį įteikiami sutarties šaliai pasirašytinai arba siunčiami paštu arba faksu, jei sutartyje nenurodyta kitaip. Laikoma, kad paskutiniu bankui žinomu kredito gavėjo adresu paštu išsiųstus dokumentus kredito gavėjas gavo trečią darbo dieną, einančią po tos dienos, kai bankas kredito gavėjui siunčiamus dokumentus įteikė pašto paslaugas teikiančiai įmonei. Pagal sutarties 13 punktą, jeigu keičiasi kredito gavėjo adresai, banko sąskaitų numeriai ir kiti rekvizitai, kredito gavėjas tuojau pat privalo apie tai informuoti banką. Pagal sutarties 15 punktą šalis, neįvykdžius 13 punkte nustatyto reikalavimo, negali reikšti pretenzijų ir atsikirtimų, jog kitos šalies veiksmai, atlikti pagal paskutinius jai žinomus rekvizitus, neatitinka sutarties sąlygų arba jog ji negavo pranešimų, siųstų pagal tuos rekvizitus (t. I, b.l. 20-21). Atitinkamai CK 2.17 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, jog fizinis asmuo privalo raštu pranešti kitai sandorio šaliai, taip pat savo kreditoriams ar skolininkams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kita sandorio šalis ir kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje.
Aukščiau nurodyti įrodymai patvirtina, kad atsakovo 2011 m. lapkričio 28 d. pranešime buvo aiškiai nurodytas kredito sutarties nutraukimo pagrindas – susidariusios skolos nesumokėjimas iki 2012 sausio 1 d., taip pat sutarties nutraukimo data – 2012 m. sausio 1 d. Pranešime ieškovui buvo duotas pakankamas terminas, atitinkantis tiek kredito sutarties, tiek ir CK nustatytus reikalavimus, ištaisyti esminius sutarties pažeidimus. Be to, remiantis sutarties ir CK 2.17 straipsnio 3 dalies nuostatomis bei atsižvelgiant į nustatytas pranešimų siuntimo ieškovams aplinkybes, pripažintina, kad pranešimas buvo įteiktas tinkamai. Ieškovas žinojo, jog pagal sutartį turi pranešti apie bet kokį gyvenamosios vietos pasikeitimą, atsakovas pranešimą siuntė per pasiuntinių paštą visais jam žinomais ieškovų gyvenamųjų vietų adresais. Ieškovo gyvenamosios vietos, kurią jis yra nurodęs ir teismui pateiktame ieškinyje, adresu nepavykus įteikti atsakovo panešimo, jam buvo paliktas pranešimas apie ieškovui skirtą laišką iš atsakovo. Ieškovas, radęs šį pranešimą apie jam įteiktiną registruotą siuntą, privalėjo domėtis pašte arba, siuntai jau esant grąžintai atsakovui, banke apie jam įteiktino panešimo turinį. Iki šio pranešimo išsiuntimo, ieškovas jau buvo pažeidęs kredito sutarties sąlygas, todėl privalėjo ir pats domėtis, kokias sankcijas pagal sutartį gali jam pritaikyti atsakovas. Tačiau ieškovas tinkamai nesidomėjo, kokio turinio pranešimą atsakovas jam norėjo įteikti pasirašytinai. Taigi dėl pranešimo apie sutarties nutraukimą negavimo laiku kaltas yra ir pats ieškovas. Todėl pripažintina, kad pranešimas apie sutarties nutraukimą ieškovui buvo įteiktas tinkamai.
Ieškovas tik 2013 m. sausio 22 d. elektroniniu paštu pranešė atsakovui, jog pastaruoju metu dažnai būna ne Lietuvoje, todėl nurodė savo elektroninio pašto adresą ir telefono numerį, taip pat paaiškino, kad įkeistame turte (duomenys neskelbtini) niekas negyvena, o (duomenys neskelbtini), vasaros metu gyvena ieškovo motina L. T. (t. I, b.l. 42). Atsakovo darbuotoja J. P. 2013 m. vasario 13 d. elektroniniu paštu išsiuntė ieškovui pranešimų kopijas, kurios buvo siųstos paštu ieškovui ir įkeisto turto savininkams. Kartu laiške nurodė, jog visi pranešimai, išskyrus siųstą L. T., grįžo atgal, kredito sutartis buvo nutraukta 2012 m. vasario 11 d. (t. I, b.l. 41). Atsakovas atsiliepime nurodė, jog ieškovams nesumokėjus skolos per įspėjime nustatytą terminą, AB SEB bankas Probleminių aktyvų kredito komisijos sprendimu 2012 m. sausio 24 d. nuspręsta nutraukti kredito sutartį (t. I, b.l. 82; 95).
Pažymėtina, kad atsakovo 2011 m. lapkričio 28 d. pranešime buvo aiškiai nurodyta kredito sutarties nutraukimo data – 2012 m. sausio 1 d., jeigu ieškovas nesumokės susidariusios skolos. Aukščiau nurodytame elektroniniame laiške atsakovo darbuotoja nurodė kitą sutarties nutraukimo datą – 2012 m. vasario 11 d. Tačiau prie šio elektroninio laiško buvo prisegta ir 2011 m. lapkričio 28 d. pranešimo apie sutarties nutraukimą kopija (t. I, b.l. 43). Todėl ieškovas turėjo vadovautis šiame pirminiame ir pagrindiniame dokumente nurodyta sutarties nutraukimo data. Atsakovo darbuotojos elektroninio laiško tekste nurodyta data turėtų būti vertintina kaip klaida, kuri nepaneigia sutarties nutraukimo teisėtumo. Aukščiau cituotame atsiliepimo tekste nebuvo nurodyta, jog sutartis buvo nutraukta nuo 2012 m. sausio 24 d. Nurodyta data buvo atsakovo Probleminių aktyvų kredito komisijos sprendimo, kuriuo buvo konstatuotas sutarties nutraukimas, data. Šią aplinkybę patvirtina ir atsakovo atstovo paaiškinimai teismo posėdyje, jog sutarties nutraukimas buvo patvirtintas 2012 m. sausio 24 d. Komisijos sprendimu, kuriuo buvo konstatuotas faktas, kad sutarties nutraukimo data laikytina 2012 m. sausio 1 d. Atsakovo atstovas taip pat negalėjo paaiškinti, kodėl atsakovo darbuotoja laiške sutarties nutraukimo datą nurodė 2012 m. vasario 11 d. (t. I, b.l. 179). Taigi sutarties nutraukimo data buvo aiškiai nurodyta oficialiame pranešime ieškovui. Šio pranešimo kopija pagal ieškovo prašymą buvo išsiųsta jam elektroniniu paštu, todėl ieškovas privalėjo vadovautis šiuo oficialaus, sutarties sąlygas atitinkančio, pranešimo tekstu. Matydamas kitą, elektroniniame laiške atsakovo darbuotojos nurodytą, datą, ieškovas turėjo visas galimybes elektroniniu paštu pasitikslinti, kuri data yra laikoma sutarties nutraukimo data. Tačiau ieškovas šiuo sutarties nutraukimo aspektu nesidomėjo.
Atsakovas 2012 m. vasario 27 d. buvo pranešęs tretiesiems asmenims, jog kredito gavėjui nesumokėjus pradelstos pagal sutartį sumos, atsakovas kreipsis į teismą dėl skolos priteisimo ir išieškojimo iš įkeisto turto (t. I, b.l. 61-62). Kadangi viena iš įkeisto turto savininkų yra ir ieškovo motina, o jai šis pranešimas buvo įteiktas pasirašytinai (t. I, b.l. 168), abejotinas yra ieškovo teiginys, jog apie sutarties nutraukimą jis sužinojo tik 2013 m. vasario 13 d., ir per visą šį laikotarpį nesidomėjo, kokia yra atsakovo pozicija dėl laiku nevykdomos sutarties.
Ieškovas 2012 m. kovo 26 d. pateikė atsakovui prašymą peržiūrėti galimybes atnaujinti kredito sutartį, nurodė, jog įsipareigoja kiekvieno mėnesio 25 dieną, pradedant nuo balandžio 25 dienos, tris mėnesius iš eilės mokėti po 2.500 Lt skolai padengti (t. I, b.l. 100). Pripažintina, kad pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino šį pranešimą kaip patvirtinantį, jog ieškovas jau šio prašymo pateikimo metu žinojo apie kredito sutarties nutraukimą. Šio prašymo tekste nėra apeliaciniame skunde nurodomos formuluotės dėl kredito sutarties sąlygų peržiūrėjimo ar kredito restruktūrizavimo. Ieškovas prašė atnaujinti kredito sutartį, o tai lingvistiškai aiškinat reiškia pradėti tam tikrą procesą iš naujo, tai yra jam jau esant nutrauktam. Taigi faktas, jog kredito sutartis buvo nutraukta, ieškovui buvo žinoma.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 str.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.