Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio, kuriuo G. G. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį – 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „a“ papunkčiu, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės pridėta dalis 2018 m. kovo 12 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu ir 2018 m. rugpjūčio 1 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi paskirtos ir neatliktos arešto bausmės ir paskirta galutinė subendrinta 6 (šešerių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo G. G. apeliacinis skundas atmestinas.

4. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas: klaidų vertinant įrodymus ir G. G. pripažįstant kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ar esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų nepadaryta.

5. Vilniaus miesto apylinkės teismo įrodytomis pripažintos faktinės bylos aplinkybės yra nustatytos bei paremtos išsamia bei nešališka visų bylos duomenų, kurie tarpusavyje jungiasi nuoseklia ir logiška grandine, analize. Apelianto teigimu, jis nesmurtavo prieš savo motiną. Visgi, teisėjų kolegijos įsitikinimu, tokia nuteistojo versija prieštarauja byloje esančių įrodymų visumai ir yra paneigta.

6. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto pozicija dėl nukentėjusiosios D. G. parodymų. Skirtingai nei teigė nuteistojo gynėjas apeliacinės instancijos teisme – D. G. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta. Bylos medžiagoje yra 2018 m. birželio 2 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolas, iš kurio matyti, kad minėtu metu buvo ne tik priimtas nukentėjusiosios pareiškimas, tačiau ir apžiūrėta įvykio vieta bei atlikta pastarosios apklausa (b. l. 11-13). Nukentėjusioji buvo įspėta dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnį už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą ir davė išsamius parodymus apie įvykį, savo sūnaus atžvilgiu prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą. Apygardos teismas sutinka, jog teisminio nagrinėjimo metu D. G. pasinaudojo teise atsisakyti duoti parodymus prieš kaltinamąjį ir tokią teisę ji turėjo, tačiau net ir ši aplinkybė nekeičia byloje esančių įrodymų visumos pagrindu padarytos logiškos ir kolegijai abejonių nekeliančios išvados, kad D. G. sūnus jos atžvilgiu naudojo smurtą.

7. Visų pirma pastebėtina, kad apeliantas, nors ir ginčija smūgio sudavimą motinai į veidą, visgi pripažįsta nukentėjusiosios netrukus po įvykio policijos pareigūnams nurodytą aplinkybę, jog tarp jų buvo kilęs konfliktas ir dėl to jis laikė motiną už rankų. Tai, kad pareiškime dėl padarytos nusikalstamos veikos buvo nurodyti tikrovę atitinkantys duomenys ir dėl smūgio sudavimo patvirtina ne vienas byloje esantis įrodymas: rašytiniai dokumentai, vaizdo ir garso įrašas bendraujant su nukentėjusiąja tuojau pat po įvykio, taip pat policijos pareigūno M. R. parodymai, kuris neturi jokio suinteresuotumo bylos baigtimi ir kiti įrodymai.

8. Liudytojas policijos pareigūnas M. R. nurodė, kad atvykus į įvykio vietą paaiškėjo, jog policiją kvietė D. G.. Ši paaiškino, kad neblaivus jos sūnus į namus atsivedė drauges, kurių ji paprašė išeiti. Supykęs sūnus jai trenkė ranka per veidą bei griebė už rankų. Pasak liudytojo, ant pranešėjos kairės ir dešinos rankos žemiau alkūnės matėsi kraujosruvos; buvo praskelta jos viršutinė lūpa, kuri kraujavo. Tiek motina, tiek sūnus buvo išgėrę. Nukentėjusioji buvo adekvati. (b. l. 22, 164-165). Taigi iš liudytojo parodymų matyti, kad atvykęs pagal iškvietimą jis bendravo su D. G., pastarosios būseną, nepaisant to, kad ji buvo išgėrusi, įvertino kaip adekvačią, ant jos kūno pastebėjo galimai visai neseniai naudoto fizinio smurto žymes (liudytojo teigimu, nukentėjusiosios žaizda buvo šviežia, jos lūpa kraujavo).

9. Iš skambučio Bendrajam pagalbos centrui (toliau – BPC) turinio matyti, kad BPC operatoriui nukentėjusioji D. G. pateikia ne tik įvykio esmę, tačiau nurodo ir tikslius savo bei kaimynės buto, kur po galimo smurto ji nuėjo, numerius, tikslią namo durų kodo kombinaciją; su operatoriumi pastaroji bendravo nuosekliai ir mandagiai. Visa tai taip pat rodo, jog pastaroji įvykio metu buvo adekvati ir racionaliai vertino susiklosčiusią situaciją (b. l. 27).

10. Teisėjų kolegija pastebi, jog iš byloje esančio vaizdo įrašo, daryto pareigūnams atvykus į įvykio vietą, matyti, kad nukentėjusioji bendraudama su policijos pareigūnais, nors ir pripažino, jog išgėrė šiek tiek alkoholio paminint mirusio vyro gimtadienį, visgi, elgėsi visiškai adekvačiai. Iš įrašo matyti, jog nukentėjusioji policijos pareigūnams aiškiai atsakė į visus jai užduodamus klausimus, parodė, į kurias kūno vietas jai sudavė sūnus, kraujo dėmes ant sijono. Iš įrašo turinio išties matyti, kad ant moters rankų yra mėlynės, o ant jos sijono – dėmės (b. l. 33-34, 36). Tai, kad ant D. G. kūno buvo sužalojimų žymės patvirtina ir įvykio vietos apžiūros metu padarytos nuotraukos – ant rankų matyti ne viena mėlynė, o ant veido – įdrėskimas lūpų srityje ir kraujosruva paakyje (b. l. 16-17). Taigi visi minėti įrodymai patvirtina M. R. parodymus dėl situacijos atvykus į iškvietimo vietą: apie nukentėjusiosios adekvatų elgesį, ant jos kūno matytus sužeidimus ir pan. Apelianto teiginiai, kad vertinant D. G. pareiškimo duomenų atitikimą tikrovei nebuvo tinkamai įvertintas jos neblaivumas, yra nepagrįsti – D. G. neblaivumo laipsnis buvo nežymus ir jai nesutrukdė tinkamai ir detaliai pranešti apie įvykį bei nuosekliai bendrauti su pareigūnais.

11. Nuteistasis G. G. teigia, kad konflikto iniciatorė buvo nukentėjusioji, visgi bylos duomenys tokią versiją aiškiai paneigia. Pažymėtina, jog tiek iš M. R. parodymų, tiek iš į įvykio vietą atvykus pareigūnams daryto vaizdo įrašo matyti, kad būtent D. G. bute užrakino G. G., spynoje paliko raktą ir būdama pas kaimynę kreipėsi pagalbos į BPC. Tokia situacija rodo, kad ne kaltinamasis, o nukentėjusioji norėjo išvengti konflikto ir pasitraukė iš įvykio vietos. Tai, įvertinant ir kitus įrodymus, paneigia kaltinamojo versiją, kad jis turėjo raminti agresyvią motiną. Byloje nėra jokių duomenų apie nukentėjusiosios agresyvumą: priešingai yra duomenų apie nuteistojo smurtą motinos atžvilgiu ir anksčiau (įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad G. G. vartojo smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu ir 2017 m. rugsėjo 17 d. (b. l. 97-99)).

12. Minėtų argumentų kontekste, vien tai, kad D. G. teisme pasinaudojo teise neduoti parodymų prieš savo sūnų, nerodo, kad ji pareiškime nurodė neteisingas įvykio aplinkybes. Teisiamojo posėdžio metu pastaroji nurodė, kad nenori duoti parodymų bei atleidžia savo sūnui (b. l. 164). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia situacija, įvertinus nukentėjusiosios ir nuteistojo šeiminį ir emocinį ryšį, yra suprantama, bet ji jokiu būdu nesuardo nuoseklios, chronologiškos ir logiškos jau anksčiau išvardintų įrodymų, grandinės: nusikalstamos veikos aplinkybės šioje byloje įrodytos ne pačios D. G. pirminiais parodymais, tačiau išsamiai atlikto ikiteisminio tyrimo metu surinktų objektyvių duomenų visetu. Tai, kad jau aptarti duomenys visumoje atitinka būtent nukentėjusiosios pareiškime nurodytas įvykio aplinkybes, įrodo nustatytą faktą, kad G. G. įvykio dieną fiziškai smurtavo prieš savo motiną.

13. Apelianto argumentai, kad šioje baudžiamojoje byloje nebuvo atlikta ekspertizė ar pateikta specialisto išvada dėl nukentėjusiosios sužeidimų pobūdžio ir jų susidarymo mechanizmo, nekeičia teismo išvadų dėl byloje egzistuojančios nepertraukiamos ir nuoseklios įrodymų grandinės, būtinos G. G. kaltei dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo konstatuoti. Išvada, kad nukentėjusioji dėl savo sūnaus smurto jautė fizinį skausmą seka iš nustatyto smurto pobūdžio, nes dėl nuteistojo veiksmų nukentėjusiajai liko mėlynės ant rankų ir kraujuojanti žaizda ties lūpa. Taigi teisėjų kolegija atmeta nuteistojo argumentus dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

14. Apeliaciniame skunde nepasisakoma dėl G. G. atžvilgiu paskirtos bausmės rūšies ir dydžio, todėl apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, pritaria ir pirmosios instancijos teismo sprendimui dėl nuteistajam paskirtos bausmės. G. G. praeityje net 9 kartus teistas, o paskutinįjį kartą už tos pačios nukentėjusiosios atžvilgiu panaudotą fizinį smurtą. Akivaizdu, jog anksčiau taikytos poveikio priemonės neturėjo teigiamo poveikio nuteistajam, todėl tokioje situacijoje tik paskirta laisvės atėmimo bausmė gali apriboti asmens galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas. BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 1 metai 1 mėnuo ir 15 dienų, todėl nagrinėjamoje situacijoje G. G. paskirta 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir subendrinta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė nėra per griežtos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visa tai ir vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo G. G. skundą atmesti.